Geležies riteris
Описание книги
Knygų serija „Geležies fėjūnai“. Ketvirta knyga.
Šaltajam fėjūnui princui Ašui meilė – silpnybė, būdinga tik mirtingiesiems ir kvailiams. Jo mylimoji mirė siaubinga mirtimi, o drauge su ja žuvo ir visi švelnesni Žiemos princo jausmai. Bent jau taip manė jis pats.
Tada pasirodė Megana Čeis, pusiau žmogus, pusiau fėjūnė. Ji sugriovė Ašo gynybines sienas ir susaistė amžina priesaika būti jos riteriu. Tačiau kai visos fėjūnų žemės vos nepavergė geležies fėjūnai, Megana paaukojo jųdviejų jausmus, trokšdama išgelbėti jam gyvybę. Dabar Megana – Geležies karalienė, ji valdo karalystę, kurioje nė vienas Žiemos fėjūnas neišgyventų.
Ašas turi įgyti sielą ir mirtingą kūną, tik tada galės tesėti priesaiką, tad leidžiasi į kelionę. Užduotys, kurias jis turi įveikti – neįveikiamos. Pasirodo, kartais negana vien drąsos, reikia šio to daugiau, kad ryžtumeisi pačiai didžiausiai aukai.
Mano vardas, tikrasis mano vardas, yra Ašalainas Darkmiras Talinas. Esu paskutinis likęs gyvas Mebės, Žiemos rūmų karalienės, sūnus.
Tačiau jai miręs.
Mano nuopuolis, kaip dažniausiai ir būna, susijęs su mergina.
Отрывок из книги
Ir vėl turiu padėkoti daugybei žmonių. Savo tėvams, nes be jų nebūčiau užaugusi tokia užsispyrusi svajoklė, kokia esu šiandien. Savo agentei Lori Maklin, kuri pasirengusi atsakyti į visus klausimus ir nuraminti rašytojiškus panikos priepuolius, kartais net gerokai po darbo valandų. Mano nuostabiesiems redaktoriams Natašijai Vilson ir Adamui Vilsonui, taip pat talentingam ir puikiam „Harlequin TEEN“ kolektyvui. Šie metai buvo ypač pašėlę ir geresnės draugijos nebūčiau radusi.
Visiems šauniesiems paauglių literatūros skaitytojams, rašantiems interneto dienoraščius ir Ašo palaikymo komandai sakau: ši knyga specialiai Jums. Iš dalies Jums turiu dėkoti, kad vienas Žiemos rūmų princas sulaukė knygos apie save ir jo kelionė baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. Nuoširdžiai ačiū.
.....
Tačiau visa kita sunaikinta. Nebebuvo didžiulių plačiai nusidriekusių Tir Na Nogo miškų, dabar čia niekas neaugo, plytėjo tušti laukai. Tai vienur, tai kitur stūksojo vieniši medžiai, tačiau ir jie buvo iš metalo, žvilgantys, iškrypę ir persisukę. Peizažą raižė spygliuotos vielos, riogsojo iki pusės pusnyse paskendę seni surūdiję griozdai. Ten, kur kadaise stovėjo ledo miestas, kur saulėje žėrėjo nepriekaištingi krištolo bokštai, dabar juodi kaminai spjaudė tamsą į apniukusį dangų. Kaltinės geležies dangoraižiai stūksojo nustelbdami viską, žvilgantys, skeletus primenantys jų siluetai smigo į debesis.
Fėjūnai pulkais bastėsi po apniukusias apylinkes, bet tai buvo ne mano giminaičiai iš Žiemos rūmų. Jie – užnuodytosios karalystės geležies fėjūnai: gremlinai ir vabalai – ir geležies riteriai, žmonijos technologijų sukurti padarai. Apsidairęs po savo tėviškę nusipurčiau. Joks normalus fėjūnas negalėtų čia gyventi. Visi mirtume, sudegtume iš vidaus nuo geležimi užteršto oro, kuris tvyrojo aplinkui lyg tirštas rūkas. Jutau, kaip jis svilina man gerklę ir tarsi ugnis apima plaučius. Užsikosėjau, prisidengiau rankove nosį, burną ir nusvirduliavau tolyn, tik kur galėjau eiti, kai visas Tir Na Nogas atrodė taip pat?
.....