Читать книгу De Marko meilužė - Abby Green - Страница 1

Atsidūręs įprastoje aplinkoje Rokas de Markas pasijuto didžiai patenkintas. Vyras buvo vienoje iš gražiųjų pasaulinio garso muziejaus salių, pačiame kosmopolitiško Londono centre. Ši salė, kurią dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje suprojektavo įžymus prancūzų art deco krypties architektas, traukė viso pasaulio meno gerbėjus pasigrožėti įspūdingais langų vitražais.

Ypatingi buvo ir čia susirinkę žmonės: aukšto rango politikai, didžiai išprusę apžvalgininkai, garsiausios įžymybės ir milijardieriai filantropai, valdantys vertybinių popierių rinką vienu pirštų spragtelėjimu ar antakio kilstelėjimu. Jis priklausė prie pastarųjų, ir jo aplinkoje visi nustebę pagarbiai svarstė, kaip jis, būdamas vos trisdešimt dvejų metų, per tokį trumpą laiką pakilo į tokias nepasiekiamas aukštumas.

Tą akimirką Rokas de Markas pagavo aukštos, grakščios ir aristokratiškos blondinės, stovinčios kitoje salės pusėje, žvilgsnį. Jos spindintys plaukai buvo sušukuoti atgal ir susukti į klasikinį kuodą, o išdidus mėlynų akių žvilgsnis bežiūrint sušvelnėjo. Tačiau Rokas de Markas pastebėjo, kad merginos skruostų neužliejo tikras raudonis – jie buvo švelniai parausvinti. Buvo pasidabinusi ilgu tviskančiu juodu apdaru, ir dar jam pasirodė, kad ji tokia pat kieta, kaip ant jos kaklo ir ausyse kabantys deimantai. Ji nusišypsojo ir nežymiai, bet reikšmingai kilstelėjo taurę.

Roką netikėtai apėmė pergalės džiugesys, ir jis, pakėlęs taurę, atsakė į sveikinimą. Pagalvojus apie galimybę pasipiršti nepriekaištingai išauklėtai ir, ak, kokių puikių manierų panelei Onorai Vintrop, jo venomis ėmė tekėti ne kraujas, o saldžiausias nektaras. Viduje pajuto kylant įtampą. Atėjo toji akimirka. Pagaliau įkopė į viršūnę tikslo, pareikalavusio tokių didžiulių pastangų. Net įsivaizduoti nedrįso, kad kada nors užims tokią padėtį – priiminės daugybę žmonių, jaus, kad pagaliau tampa vienu jų.

Pagaliau jo gyvenimas visiškai kitoks nei vaikystėje praleisti žmogų žlugdantys metai Italijos miesto lūšnų kvartale, kur tebuvo vienas iš gatvės vaikėzų. Be jokios gyvenimo prošvaistės. Į jį gatvėje spjovė jo paties tėvas, o įseserės praėjo pro šalį net nepažvelgusios į savo šeimos narį. Tačiau jis išsikapanojo pasitelkdamas valią, ryžtą ir savo liūdnai pagarsėjusį sumanumą. Iki pat šios dienos niekas taip ir nesužinojo apie jo praeitį.

Jis padėjo išgertą taurę ant priėjusio dėmesingo padavėjo padėklo, tačiau kitos atsisakė. Išlikti blaiviam buvo lygiai svarbu kaip paslėpti tatuiruotę. Akimirką prisiminė tą bjaurią daugelį metų nešiotą tatuiruotę, galop ją jam pašalino. Prieš beveik penkiolika metų atvykęs į Londoną tą jis pirmiausia ir padarė, nuo to nejaukaus prisiminimo net dabar ėmė dilgčioti odą.

Vyras numojo į tai ranka ir nuėjo pareikšti savo teisių į panelę Onorą Vintrop. Kokią akimirką jautėsi lyg suvaržytas, bet nugalėjo šį jausmą. Jis čia, kur visada norėjo būti, padėjo šitiek pastangų, kad čia patektų.

Ramindamas susierzinimą, kad jam vis dar reikia pastangų, Rokas netikėtai pasijuto bežiūrįs į atokiau stovintį asmenį. Į moterį. Jis iškart pastebėjo, kad ji nė perpus nėra tokia elegantiška nei kerinti kaip kitos moterys salėje. Suknelė jai netiko, plaukai buvo ilgi, susiraizgę ir ryškiai raudoni. Buvo galima numanyti, kad ji ugninga, ir tai palietė jo jautrią stygą.

Rokas visiškai pamiršo savo sumanymą. Negalėjo atitraukti nuo paslaptingos nepažįstamosios akių.

Pirmiau nei suvokė, ką ketina daryti, nukrypo nuo kurso ir pasuko jos link.

Greisė O’Brajan stengėsi atrodyti nerūpestinga. Lyg nuolat lankytųsi oficialiuose priėmimuose prestižiškiausiose Londono vietose. Iš tiesų jai dažniau tekdavo būti padavėja… kur kas nemalonesnėje aplinkoje. Kur vyrai nuolat žnaibydavo sėdmenis ir laidydavo šiurkščias pastabas, kad ji anaiptol ne turtuolė.

Nė nepajuto, kaip sukando dantis, nes turėjo pripažinti, kad sunkiai įgytas meno bakalauro diplomas šiandienės ekonominės situacijos kontekste nelabai ko vertas. Mergina turėjo svajonę. Tačiau, kad ją įgyvendintų, turėjo uždirbti daugiau, nei reikia pragyvenimui. Deja, vieninteliai darbai, kuriuos dabar galėjo susirasti, buvo patys prasčiausi.

Mergina išmetė iš galvos tokius jai nebūdingus svarstymus. Juk gali susidoroti ir su pačiais juodžiausiais darbais. Tik nežinojo, kaip elgtis čia. Ji spaudė prie pilvo rankinę. Kur pradingo Stivenas? Šį vakarą atėjusi čia padarė jam paslaugą. Ji stipriai sučiaupė lūpas. Tokioje aplinkoje buvo labai įsitempusi – o dar kaip visada nerimavo dėl Stiveno.

Greisė šiaip taip nusiramino. Dalyvavimas šiame labdaros renginyje, kasmet ruošiamame bendrovės, kurioje dabar dirba brolis, buvo įvykis, žymintis posūkį jo gyvenime – taip buvo galima paaiškinti brolio pastarųjų dienų blogą nuotaiką ir nervingumą. Čia galima būtų padėti tašką… Jai reikia liautis nerimavus dėl Stiveno. Jiedviem jau po dvidešimt ketverius, ir Greisė nebeprivalo jaustis atsakinga už brolį vien dėl to, kad, kiek prisimena, jai buvo tekęs vaidmuo visuomet stoti tarp jo ir kokio priekabiautojo. Ji dar tebeturėjo randų, gautų per tuos nemalonius susidūrimus, kai reikėdavo ginti mažąjį broliuką – jaunesnį už ją dvidešimt minučių.

Kai dar nebuvo jų palikusi, motina nuolat Greisei kartodavo, kad mylimas sūnus vos nemirė, o Greisė augo ir buvo stiprios sveikatos. Atsisveikindama motina Greisei pasakė: Jei galėčiau, jį pasiimčiau, o tave palikčiau – man tik jo vieno reikia. Tačiau jis per daug prie tavęs prisirišęs, ką daryčiau su klykiančiu vaikigaliu?

Greisė numaldė prisiminus tą niūrią dieną vis užplūstančius jausmus ir atsiduso, kai tolumoje šmėkštelėjo brolio siluetas. Iš meilės jam širdis nebetilpo krūtinėje. Tiek daug visko nutiko, kai juos paliko motina, bet jie visada rūpinosi vienas kitu. Buvo keletas niūrių metų, kai stiprioji Greisė neapsaugojo iš prigimties silpno Stiveno, bet dabar jis vėl ėjo tiesiu keliu.

Kiek ankstėliau brolis maldavo: Prašau, Greise… tikrai noriu, kad mane lydėtum. Jie visi ten bus su žmonomis. Nenoriu išsiskirti. Ar žinai, kokia sėkmė gauti darbą de Marko tarptautinėje bendrovėje?..

Stivenas nesiliovė liaupsinęs dieviškojo Roko de Marko, ir Greisei teko nusileisti vien tam, kad brolis liautųsi garbinęs šį asmenį, kuris dėl menamo tobulumo buvo beprarandąs žmogiškas savybes.

Mergina nusileido dar ir dėl to, kad žinojo, kaip brolis nerimauja, ir kiek daug pastangų įdėjo, kol pasitaikė proga išėjus laisvėn įstoti į koledžą. Kalėjime Stivenas ilgas valandas praleido mokydamasis ir išlaikė baigiamuosius egzaminus. Vaikinas bet kada galėjo vėl nugrimzti į narkotikų liūną. Bet to neatsitiko. Galop jam pagelbėjo iki tol nepanaudoti išskirtiniai gabumai ir protas.

Stivenas kalbėjosi su vienu iš svečių. Žvelgiančiam į kitoje salės pusėje stovintį Stiveną nebūtų šovę į galvą, kad juodu su Greise sieja giminystės ryšys. Sesuo buvo penkių pėdų ir penkių colių ūgio, nusivylusi savo berniukiška figūra. Brolis – blondinas, šviesaus gymio bei mėlynų akių. Greisė buvo raudonplaukė, strazdanota, rudų akių, panaši į silpnavalį airį tėvą. Dar viena priežastis, dėl ko jos taip nekentė motina.

Ji vyptelėjo, kai suknelė nuslydo dar pusę colio ir dar daugiau atidengė nė kiek negundantį tarpą tarp krūtų. Drabužį nusižiūrėjo labdaros parduotuvėje, tačiau nepasimatavo. Didžiulė klaida, – sumurmėjo Greisė. Suknelė buvo mažiausiai dviem dydžiais per didelė ir painiojosi apie kojas kaip močiutės suknelės, kai ji vaikystėje žaisdama persirengdavo jos drabužiais.

Greisė nusprendė, kad brolis per daug užsiėmęs, prarado viltį, jog jis ims jos ieškoti, ir atsuko svečiams nugarą, kad galėtų kilstelėti suknelę. Tiesiai priešais ją buvo vaišių stalas, lūžtantis nuo gausybės lėkščių, pilnų nuostabaus skonio trapių sumuštinukų. Greisei į galvą šovė mintis.

Po keleto minučių patenkinta įniko į savo užduotį, tačiau staiga liovėsi, nes šalia iš lėto žemu ir pabrėžtinai maloniu balsu buvo ištarta: Juk suprantate, maistas niekur nedings… Daugelis šioje salėje esančių žmonių nėra nevalgę metų metus.

Šią cinišką pastabą Greisė praleido pro ausis. Pasijuto kalta ir paraudo, pirštais suspaudė sumuštinį, kurį buvo suvyniojusi į servetėlę ir paruošusi dėti į rankinę greta kitų trijų, taip pat rūpestingai suvyniotų. Mergina pažvelgė į kairę, iš kur sklido balsas, jos žvilgsnis kilo nuo sniego baltumo plačios krūtinės, juodos varlytės iki paties įspūdingiausio bei žaviausio vyriškio veido – tokio gyvenime dar nebuvo regėjusi.

Sumuštinis nepastebimai iškrito jai iš rankos tiesiai į atdarą rankinę. Ji buvo visiškai priblokšta ir apimta baimės. Kerinčio grožio veide spindėjo juodos akys, ir Greisė pasijuto kvailai, lyg norėtų nusilenkti ar dar kaip nors pataikauti. O ji nebuvo pataikūnė. Kiekviena šio vyro ląstelė šaukte šaukė, koks begėdiškai patrauklus jo kūnas.

– Aš…

Ji net nerado žodžių. Įsivyravo tyla.

Vienas juodas antakis krustelėjo.

– Jūs?..

Vyro lūpos virptelėjo, ir nuo to pasidarė tik blogiau, nes ją dar labiau pakerėjo nepadoriai patrauklus lūpų linkis. Burna žadino geismą – lyg būtų skirta vien bučiniams. Lyg visa kita būtų tik gaišatis.

Veidas užkaito, nes nebuvo pratusi galvoti apie bučinį ką tik susipažinusi su vyriškiu, tad prisivertė vėl pažvelgti į juodas akis. Pastebėjo, kad vyras aukšto ūgio ir net baisu, kaip tvirtai sudėtas. Iš pirmo žvilgsnio buvo sunku nustatyti, ar ir visa kita išties taip puiku. Plaukai buvo tankūs ir juodi, viena garbana vinguriavo ant kaktos. Tai teikė nepažįstamajam šėtoniškumo ir dar labiau išryškino veido bruožus, kuriuose buvo galima įžiūrėti šiokių tokių išpuikimo žymių.

Jis neabejotinai laikėsi mandagumo taisyklių, rankas buvo nerūpestingai susikišęs į kišenes, ir tai pastebėjusi Greisė pagaliau atsikratė stingulio. Ji susigūžė ir nuleido akis.

– Šis maistas ne man… Jis skirtas…

Ji labai stengėsi rasti pateisinimą savo nekultūringam poelgiui ir pavėluotai svarstė, ką pasakytų Stivenas, jei ją už tai iš čia išvarytų. Gal ji visai ne taip suprato šį vyriškį? Ji vėl pažvelgė į jį ir įtariai paklausė:

– Gal jūs iš apsaugos?

Vos žodžiams išsprūdus iš lūpų po neįtikėtinai trumpos akimirkos vyras atmetė galvą ir nusijuokė krūtininiu juoku; Greisė suprato, kad geriau būtų nieko nesakiusi. Šis vyras nebuvo tik paprastas apsaugos darbuotojas.

Sutrikusi ir suvokusi, kad visiškai nesusigaudo šioje aplinkoje, Greisė kandžiai atšovė:

– Nėra ko taip jautriai reaguoti. Iš kur man žinoti, kas jūs esate?

Vyras liovėsi juoktis, jo akys spinduliavo šelmiškai ir linksmai – tai tik pakurstė Greisės pyktį. Ji suprato, kad taip yra todėl, kad vyras kažin kaip ypatingai veikia jos kūną. Niekada dar nebuvo patyrusi tokio jausmo. Oda įsijautrino ir pašiurpo, nors salėje buvo šilta. Paaštrėjo visi pojūčiai. Girdėjo, kaip tuksi širdis, darėsi karšta – lyg viduje pamažu kas įsiliepsnotų…

– Nežinote, kas aš?

Tobulame vyro veide įsirėžė akivaizdi abejonė. Greisė pakeitė nuomonę. Jo veido bruožai ne tokie jau tobuli. Nosis kreivoka, lyg būtų buvusi sulaužyta. Vienas skruostas šiek tiek randuotas. Kitoje veido pusėje nuo žando iki smilkinio matyti dar vienas nebelabai ryškus randas.

Mergina suvirpėjo, lyg pastebėjusi jame ką labai gilaus ir esminio. Lyg jiedu turėtų ką nors bendra. Tikra nesąmonė. Vienintelis bendrumas, kad jie šiuo metu kvėpavo tuo pačiu oru. Nepažįstamojo klausimas ir abejonė priminė apie pokalbį.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Ką gi, nesu aiškiaregė, o jūs neprisisegęs kortelės su pavarde, iš kur tada, po galais, man žinoti, kas jūs toks?

Jis tvirtai sučiaupė puikias lūpas, lyg tramdytų juoką. Kvaila, bet Greisė panoro skelti antausį, bet turėjo suvaldyti ūmų pyktį, derantį prie jos ryškių plaukų ir ugningo būdo.

– Tai kas jūs, jei esate toks svarbus, kad visi turi jus pažinoti?

Jis papurtė galvą, linksmybė išgaravo be pėdsakų. Greisė vėl suvirpėjo, bet šį kartą pastebėjusi kitą šio tobulo vyriškio pusę. Keista, kaip per sekundėlę pajuto šį visiškai jai nepažįstamą vyrą turint slaptų klodų ir gelmių. Dabar jo akyse atsispindėjo abejonė. Ją apėmė jausmas, kad už šio lengvo žavesio slypi kai kas ne itin geranoriško – paslaptis ir gudrybė.

– Kodėl nepasakote man kas jūs?

Greisė atvėrė burną, tačiau tuomet tarp jų atsirado vyriškis ir kreipėsi tiesiai į aukštą dievybę nekreipdamas jokio dėmesio į merginą, lyg ji čia būtų patekusi atsitiktinai – Greisei to nereikėjo priminti, juk taip ir buvo. Įsibrovėlis buvo pratęs įsiterpti tarp šio vyro ir moterų – tai buvo itin nemalonu.

– Pone de Markai, visi laukia jūsų kalbos.

Greisė apstulbo. Ponas de Markas? Tas vyras, į kurį susižavėjusi spoksojo, yra Rokas de Markas? Iš to, kaip Stivenas apibūdino jo pasiekimus ir jį patį, Greisė įsivaizdavo, kad Rokas de Markas turėtų būti daug vyresnis. Galbūt nedidelio ūgio, storas, rūkantis cigarą. Tik ne toks kaip šis – stiprus ir energingas – vyras. Spėjo, kad jam daugiausia gali būti šiek tiek per trisdešimt.

Jiems sutrukdęs pataikūnas dingo minioje, o Rokas de Markas žengė žingsnį Greisės link. Plūstelėjo kvepalų aromatas, toks muskusinis ir trikdančiai vyriškas. Jis ištiesė ranką, o ji, vis dar apstulbusi, pakėlė savąją ir leido jam ją paimti. Žiūrėdamas į akis vyras pasilenkė ir pabučiavo jos mažą blyškios odos strazdanotą rankutę. Viduje, nors kraujas plūstelėjo jam prisilietus, Greisė susigūžė, nes vyras turbūt pajuto, kad jos rankos sudiržusios nuo darbo.

Rokas de Markas išsitiesė ir paleido merginos ranką. Jai jau nebekilo abejonių – jis buvo karštas ir gundantis.

– Niekur nenueikite, prašau. Dar nepasakėte, kas jūs…

Metęs karštą žvilgsnį nusisuko ir nužingsniavo svečių minios link. Tik tada Greisė atsikvėpė. Negalėdama susilaikyti, ji kurį laiką nenuleido akių nuo didingo vyriško stoto. Jis visa galva buvo aukštesnis už kitus, kurie prasiskyrė priešais jį lyg Raudonoji jūra ir padarė kelią praeiti. Plati nugara, siauri klubai ir ilgos kojos. Kūno tobulybė.

Jis buvo Rokas de Markas. Legendinis finansų magnatas ir milijardierius. Kai kurie žmonės laikė jį genialiu. Ji įnirtingai žvilgsniu ieškojo ir pagaliau rado Stiveną, dėmesingai žiūrintį į tą pusę, kur ant pakylos, iškilęs virš žmonių, stovėjo Rokas.

Net gerai nesuprasdama, kodėl, Greisė žinojo, kad jai reikia iš čia pasišalinti. Mintis, kad vėl teks akis į akį susidurti su tuo vyru, ją tiesiog sukrėtė. Ji aiškiai pamatė, kokia netašyta yra. Ėmė niežėti šiurkščią rankų odą. Nebuvo nė vieno žmogaus šioje salėje, išskyrus ją, nežinančio, kas jis toks. Visų tų moterų brangakmeniai buvo tikri, o jos papuošalai iš pigaus plastiko. Jai čia ne vieta.

Mergina prisiminė, kad pats svarbiausias žmogus šioje salėje pastebėjo ją gvelbiančią sumuštinius nuo vaišių stalo, ir net pabalo, nes jai prieš akis stojo baugus vaizdas, kaip Stivenas pristato ją Rokui de Markui. Jei Rokas apie tai užsimintų, Stivenas pasijustų pažemintas. Jam gal net kiltų nemalonumų. Sukilo giliai įsišaknijęs atsakomybės jausmas, ir Greisė padarė tai, ką tuokart galėjo. Pabėgo.

Niekinamai perkreipęs lūpas Rokas de Markas skaitė finansiniame laikraščio priede apybraižą apie save. Šarže buvo išryškinti jo vyriški veido bruožai bei tamsus gymis. Tačiau širdyje smilktelėjo pasitenkinimas, kai užmetė akį į savo su atšiauraus grožio Onora Vintrop nuotrauką. Nesipuikavo, bet žinojo, kad jie kartu gerai atrodo – tamsusis greta šviesiosios. Nuotrauka buvo daryta prieš savaitę vykusiame de Marko labdaros renginyje Londono muziejuje. Tas vakaras buvo pastangų galutinai įsitvirtinti garbingų žmonių bendrijoje pradžia.

Šypsena tapo niūri, kai pagalvojo, kad panelė Onora Vintrop nekantrauja gultis su juo į lovą. Tačiau iki šiol jis atsispyrė jos vilionėms. Tą vakarą apsisprendė, kad baigiamasis akordas bus vedybos su ja, ir siekdamas šio tikslo neleis, kad seksas aptemdytų visą procesą. Šypsena dingo nuo lūpų, kai pripažino, jog jam nereikia ypatingų pastangų, kad jai atsispirtų.

Lyg tyčia, smulkutės gyvos raudonplaukės paveikslas įkyriai brovėsi į mintis. Viską įsivaizdavo taip ryškiai, kad net pašoko nuo kėdės. Jis priėjo prie plataus biuro lango, pro kurį matėsi Londono vaizdai. Tačiau jie nepatraukė Roko dėmesio, kaip ir dokumentas, kurį staigiu judesiu buvo nubloškęs ant grindų. Rokas sukando dantis norėdamas visiškai atsikratyti to vaizdinio ir prisiminimų. Ir to ypatingai nemalonaus jausmo, kai pabaigęs kalbą nenuėjo tiesiai prie Onoros Vintrop, o ėmė ieškoti nepažįstamosios, kurios net vardo nežinojo, bet suprato, jog ji jau išėjusi.

Gerai prisiminė, kaip buvo priblokštas ir nustebęs. Niekas – o ypač moteris – nebuvo jo šalinęsis. Buvo nemalonu, nes dar nė karto per penkiolika metų, nuo tada, kai išvyko iš Italijos, nebuvo nukrypęs nuo savo gerai paruošto plano – net dėl gražios moters. Ji ne tokia jau ir graži. Tačiau turi kažin ką tokio. Tą akimirką, kai jis pastebėjo ją kitoje salės pusėje, nuo jos sklido kažkokia nepaaiškinama trauka.

Visą tą vakarą negalėjo liautis nevalingai jos ieškojęs. Pykdamas turėjo pripažinti, kad dar tebegalvoja apie kelias to paprasčiausio susitikimo akimirkas. Ypač tada, kai buvo beveik patekęs tarp garbingų žmonių, ir į aplinką, visiškai kitokią nei vaikystėje.

Rokas iš nuovargio pasitrynė sprandą – jam visai nebūdingas judesys. Jis metė akimirką užplūdusią savistabą į šalį ir ėmė galvoti apie neseniai bendrovės saugumui kilusią grėsmę. Ją greitai išaiškino ir panaikino, bet Rokas buvo priverstas susimąstyti, kaip pavojinga net akimirką nustoti galvojus apie saugumą.

Stiveną Marėjų pasamdė prieš mėnesį, daugiau iš vidinių paskatų – anksčiau niekada nepriimdavo tokių sprendimų – o ne dėl ko kito. Rokui ypač padarė įspūdį neginčijamas jaunuolio uolumas ir nekeliantis abejonių sumanumas, ir kad juodu siejo kažkoks gilus ryšys. Taigi nepaisydamas turinčio kelti nerimą neaiškaus Stiveno gyvenimo aprašymo, Rokas suteikė vaikinui galimybę.

Ir štai praeitą savaitę gavo atpildą, kai tas pats jaunuolis pervedė milijoną eurų į kažkokią užslaptintą sąskaitą ir dingo iš akių. Praeitos savaitės pokylis buvo didžiausias pasiekimas – o dabar šitai. Rokas pasijuto lyg gavęs smūgį į veidą. Jam buvo skaudžiai priminta, kad nė akimirką nevalia prarasti budrumo.

Jį išpylė šaltas prakaitas, kai pagalvojo, kad žmonės, kuriems labai stengėsi prilygti padėtimi, atsuktų jam nugarą tą pačią akimirką, jei pastebėtų jį turint silpnybių. Ir jei taip atsitiktų, Onora Vintrop bematant atsakytų jam niekinančiu žvilgsniu, jei jis išdrįstų paprašyti jos rankos.

Tokį ilgą laiką jis buvo visiškas padėties šeimininkas, o nei iš šio, nei iš to ėmė kalbinti atsitiktinai pasitaikiusią moterį, apsivilkusią jai nederančia suknele, ir priiminėti į darbą žmones remdamasis vien vidinėmis paskatomis. Iškilo pavojus sugriauti tai, į ką dėjo visas pastangas. Rokui de Markui pataikavo ir jį gerbė, nes turtai jam teikė galios. O pripažinimas aukštuomenėje visiems laikams užtikrintų padėtį.

Šis menkas įtrūkimas kitais atžvilgiais tvirtuose šarvuose vertė Roką susirūpinti. Jau buvo smalsaujama apie jo praeitį. Vyras nenorėjo suteikti preteksto ištroškusiai sensacijų bulvarinei Anglijos spaudai kapstytis giliau.

Tai, kad jo apsaugos komandai nepavyko surasti Stiveno Marėjaus, erzino Roką kaip kojoje įsisenėjusi rakštis. Neturės ramybės, kol tas vyras bus surastas ir apklaustas. Ir nubaustas.

Nusišaipęs iš savo nelinksmų minčių Rokas liovėsi žiūrėjęs pro langą, pasiėmė švarką ir ruošėsi palikti savo biurą stiklo sienomis. Miestą ėmė gaubti sutemos, o aplinkiniai biurai ištuštėjo. Paprastai tai buvo mėgstamiausias Roko darbo laikas – kai visi jau išėję. Jam patiko jį gaubianti tyla. Ji teikė nusiraminimo; nė kiek nepriminė nuolatinės garsų maišalynės jaunystėje.

Kai buvo beeinąs iš biuro, suskambo telefonas. Rokas sugrįžo ir pakėlė ragelį. Išklausė, ką pasakė darbuotojas kitame laido gale, ir įsitempė visu kūnu. Tepasakė:

– Tegul ateina.

Roką tebebuvo apėmusi įtampa, kai jis priėjo prie lifto ir stebėjo, kaip keičiasi skaičiai didėjančia tvarka. Kažkas teiravosi Stiveno Marėjaus. Liftas stabtelėjo ir akimirką prieš atsiveriant durims Roką apėmė šiurpi nuojauta, kad nežinia kas tuojau atsitiks.

Tarpduryje pasirodė smulkaus sudėjimo moteris, dėvinti pilkus marškinėlius, apiblukusius džinsus ir apsijuosusi klubus kažkuo panašiu į megztinį. Jos figūra buvo lanksti ir tvirta, pro marškinėlių audinį ryškėjo mažos dailios krūtys. Didelė raudonų plaukų garbana krito ant vieno peties ir beveik siekė krūtį. Širdelės formos veidas buvo išblyškęs, jame ryškėjo strazdanos, o akys buvo didžiulės, rudos su aukso spalvos bei žalsvomis dėmelėmis.

Akimirksniu Roką užplūdo atpažinimo, sukrėtimo ir nežinia dar koks aštrus jausmas, jis ištiesė rankas ir plaštakomis suėmė laibus merginos dilbius, lyg jam prieš ko nors imantis buvo būtina ją paliesti.

Jis su nepasitikėjimu tyliai ištarė:

– Jūs!