Читать книгу Kaltės šešėlis - Abby Green - Страница 1

Tame karste turėtų gulėti jis, o ne gyvybe tryškęs geriausias draugas.

Džakomas Koretis stovėjo aukštos pušies šešėlyje ir stebėjo, kaip vos už kelių pėdų nuo jo slaptavietės į žemę leidžia karstą. Standus ledinis guzas, tvirtai įsirėžęs pilve, pamažu sklido į visas galūnes. Šio pojūčio jis nesibaidė net pliekdamas save už bailumą.

Ore kartu su aitriu smilkalų aromatu vis dar tvyrant paskutiniams kunigo palaiminimo žodžiams, karstą supęs būrelis žmonių sujudo. Ūmai Džijus suvokė, kad neturėtų būti šilta, neturėtų būti pavasaris. Jūra neturėtų ramiai raibuliuoti po dangaus žydryne. Jis troško, kad nuo neramių vandenų atriedėtų apokaliptiniai debesys, kad viską apgaubtų tamsa ir šią vietą imtų talžyti griausmas ir žaibai. Kad jį suskaldytų į gabalėlius.

Jis girdėjo, kaip remdamasi į pagyvenusį vyrą, širdį veriamai kukčioja Marijaus mama. Tas garsas perskėlė jį į dvi dalis. Pats Džijus niekada nebūtų nusipelnęs tokio sielvarto protrūkio. Suvokimas buvo skaudus, bet savigailos nesužadino.

Greta tėvų, kontrastuodama tvirta tiesia nugara, stovėjo aukšta, siaurų pečių duktė Valentina. Ilgus kaštoninius plaukus supynusi į kasą, ant galvos užsirišusi juodą šalikėlį. Juodas švarkas ir sijonas, kurie jai netiko, slėpė nerangų septyniolikmetės kūną.

Nors mergina neatsisuko, Džijus prisiminė visas jos veido linijas. Šviesiai rusva, švelni tarsi rožės žiedlapis oda. Putlus lūpų linkis, bylojantis apie bundantį moterišką jausmingumą. Akys nepaprastos spalvos – rudai auksinės kaip gintaras.

Tigro akys.

Jis matydavo, kaip kaskart užklupus mylimą vyresnį brolį ir Džijų flirtuojančius su pavojumi, kurį juodu taip mėgo, jose žybsėdavo apsimestinis pyktis, sumišęs su nuoširdžiu rūpesčiu ir baime.

Tarytum pajutusi jo minčių ir žvilgsnio skvarbą, Valentina Feranti grįžtelėjo ir pažvelgė būtent ten, kur stovėjo Džijus, nukreipdama į jį primerktas migdolo formos akis.

Pabėgti jau per vėlu. Ji atsisuko ir ilgai žvelgė į jį. Išblyškusi, o gražus veidas paburkęs nuo ašarų. Akis temdė šešėlis ir sielvartas – to niekas neturėtų patirti tokioje jaunystėje. Tai jis kaltas. Jis sukėlė šią neatitaisomą žalą.

Džijus prisiminė tą vakarą nerūpestingai ištartus žodžius: Nesijaudink, pasirūpinsiu, kad jis grįžtų prie knygų dar iki vidurnakčio visai kaip Pelenė…

Valentinos širdgėla pasiekė Džijų ir pasišaipė iš jo. Mergina ėmė žirglioti link jo ilgomis lieknomis kojomis, prie šonų, panašiai kaip jis, sugniaužusi kumščius. Veidą iškreipė beprotiškas skausmo sukeltas pyktis.

Sustojo vos už kelių colių. Taip arti, kad jis užuodė saldų ir gaivų aromatą. Kaip nepadoru tokios kančios akivaizdoje.

– Tavęs čia nekvietė, Koreti. – Valentinos balsas nuo ašarų buvo gargždus ir kimus, ir Džijui taip smarkiai suspaudė vidurius, kad jis susimąstė, kaip net nepajėgdamas kvėpuoti išlieka sąmoningas. Vis dėlto jis kvėpavo ir nusistebėjo žmogaus kūno noru išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

Jis įkvėpė.

– Ži… – Džijus nutilo, kai pažįstamas įsitempusių balso stygų pojūtis perspėjo apie laukiančią gėdą, bet to nepaisė. – Žinau.

Jį šiek tiek paguodė tai, kad neužsikirto tardamas tą visai nereikalingą žodį. Marijus, jos brolis ir jo draugas, kantriai padėjo Džijui įveikti mikčiojimą, kamavusį iki pat ankstyvos paauglystės.

Dabar, sulaukus dvidešimt dvejų, metų metus dilgiusi gėda žymėjo odą tarsi randas. Šią akimirką jis troško vėl pajusti tą gėdą, kad išgirstų negailestingą Valentinos juoką ir pašaipas. Bet… ji taip nesielgtų, niekada taip nesielgdavo. Visada buvo meili ir drovi, o Džijui sumikčiojus jos akivaizdoje, niekada tuo nepasinaudodavo, kad įskaudintų, priešingai nei visi kiti, ypač jo šeimos nariai.

Staiga Valentina pratrūko – to jis nesitikėjo. Kumštukas taip smarkiai atsitrenkė Džijui į krūtinę, kad šis net susverdėjo. Balse tvinkčiojo skausmas:

– Jis mums buvo nepamainomas, bet per tave jo nebėra. Kitais metais turėjo baigti universitetą ir sėkmingai įsidarbinti, o tu?..

Valentina niekinamai rėžė:

– Ką dabar gali dėl mūsų padaryti? Nieko. Nešdinkis, Koreti. Būdamas čia, terši šią vietą.

Palūžusi pridūrė:

– Jei nebūtum kvietęs jo tą vakarą… – mergina nutilo ir smarkiai prikando lūpą.

Džijaus veidas išblyško.

– Atsiprašau… labai atsiprašau, – tyliai sumurmėjo.

Valentina susitvardė, žvilgsnis buvo negyvas.

– Tai tu kaltas. Nekenčiu tavęs, Koreti… ir nekęsiu amžinai, nes tu gyvas, o jis – ne.

Žodžiai tarsi stiklo šukės susmigo Džijui į odą. Valentina žvelgė tarytum ketindama jį nustumti nuo artimiausios uolos ir su džiaugsmu stebėti, kaip jis ištykšta į gabalėlius ant akmenų.

– Nagi, Valentina, metas eiti.

Kai šalia išdygęs Valentinos tėvas paėmė ją už rankos, abu krūptelėję išniro iš tamsios įtampos. Vyro balsas buvo tylus ir nuvargęs.

– Dabar tam ne metas ir ne vieta.

Valentina pastebimai sugniužo ir daugiau nepažvelgusi į Džijų leidosi tėvo pasukama ir nuvedama šalin. Už poros metrų Marijaus tėvas sustojo. Jis atgręžė į Džijų neįtikėtinai gedulingas akis ir liūdnai papurtė galvą. Vos per kelias dienas šis vyras paseno dešimtmečiu. Jau geriau būtų spjovęs Džijui po kojomis arba net trenkęs kaip Valentina.

Tiesa akivaizdi – jei Džijus nebūtų susidraugavęs su Marijumi, jei nebūtų įkalbinėjęs ir maldavęs su juo eiti tą vakarą, taip nebūtų nutikę.

Tą akimirką Džijus labiausiai troško numirti. Taip norėjo, kad beveik juto mirties skonį. Jis neteko visko ir visų, kuriuos mylėjo. Amžiams. Visa, kas gera ir teikė vilčių, sudaužyta ir sunaikinta.

Vis dėlto burnoje jausdamas kartėlį žinojo, kad savižudybė – per lengva išeitis. Kur kas lengvesnė nei kasdien gyventi su šiuo skausmu. Gyventi su skausmu žinant, kad jis sunaikino visą šeimą ir lėmė šią skausmingą netektį. Tai jo palikimas, su kuriuo gyvens iki mirties.

Po septynerių metų…

Tai buvo dešimtmečio vestuvės. Šventais santuokos saitais sujungiamos dvi galingiausios Sicilijos šeimos. Valentina ciniškai suspaudė lūpas. Visi žinojo, kad Aleksandras Koretis ir Alesė Batalija tuokiasi ne iš meilės. Tai statymas didžiausiame galios žaidime, būdas Korečių šeimai nenugalimai klestėti dar daugybę kartų. Jei tam reikia susijungti su kadaise buvusiais pikčiausiais priešais, tebūnie.

Valentina akimirką liovėsi dirbusi ir uždėjo ranką ant krūtinės. Vien galvodama apie Korečius suirzdavo. Juolab kad šiuo metu darbavosi jų paliepimu.

Kad ir kaip Valentina norėjo pasakyti Karmelai Koreti, jaunikio motinai, kur susikišti darbo pasiūlymą, negalėjo sau to leisti. Ji – savininkė mažytės, sunkiai besiverčiančios maitinimo įmonės, kurią įkurdama ir mėgindama išlaikyti kartu su keliais darbuotojais išliejo daug kraujo ir prakaito. Tik taip ji galėjo paremti pagyvenusius ligotus tėvus.

Nors Korečių turtas didžiulis, Karmela garsėjo kaip itin šykšti moteris ir Valentina žinojo, kad iš dalies sėkmė gauti šį darbą nusišypsojo dėl labai priimtinų jos kainų. Iš tikrųjų – juokingai mažų. Vis dėlto ilgainiui darbas tokiame išskirtiniame renginyje atsipirks, be to, jai sumokės, nors ir prašo mažiau nei konkurentai.

Baigdama ruošti sumuštinius su juodaisiais eršketų ikrais Valentina prisiminė neraiškų, per ryškiai padažytą Karmelos veidą, kai ši prieš kelias savaites iš aukšto žvelgė į Valentiną.

– Tai turi būti pats elegantiškiausias dešimtmečio renginys – biudžetas pačiam maistui, žinoma, bus neribojamas. Manau, suprantate, kad susimovusi daugiau šioje saloje nebedirbsite, panele Feranti?

Valentina stengėsi neparodyti supanikavusi. Ji negalėjo persikelti į žemyninę šalies dalį ir palikti tėvus. Vis dėlto Karmela teisi – susimovusi Valentina galės džiaugtis, jei įsidarbins padavėja Neapolio picerijoje.

Taigi užgniaužė paniką ir nuolankiai tarė:

– Žinoma, ponia Koreti, suprantu, kaip tai svarbu.

Ir štai jai ir jos darbuotojams moka apverktinai mažai už tai, kad sukurtų brangiausius ikrų užkandžius pasaulyje. Karmela vadovavo Valentinos sukurto pavyzdinio valgiaraščio degustacijai – toji valanda buvo nervingiausia per Valentinos karjerą. Paskui valgiaraštį ji patvirtino atsainiai mostelėdama nepriekaištinga ranka. Valentina ilgai stovėjo apstulbusi, kol vyresnioji moteris išrėžė:

– Na? Ko čia lauki? Reikia dirbti.

Davus leidimą, iš pat Škotijos buvo atskraidinti lašišų ikrai ir rūkytos lašišos. Jautiena pagrindiniam patiekalui atgabenta iš Airijos. Juodieji ikrai, savaime suprantama – tiesiai iš Rusijos. Pagrindiniam stalui skirtas šampanas pagamintas 1907 m. – jis ištrauktas iš garsaus sudužusio laivo, o jo kaina Valentinai pasirodė nesuvokiamai didelė. Kitiems staliukams skirtas viso labo Bollinger šampanas1.

Taip, pinigai – ne kliūtis norint, kad žmonės išvystų ir paragautų Korečių turto, tiesiog ši šeima mėgo taupyti darbuotojų sąskaita.

Valentina nupūtė ant įkaitusio veido užkritusią sruogą ir atsitraukė. Priėjo jos darbuotojai ir Frankas nustebęs pagyrė išrikiuotus užkandžių padėklus:

– Lyg meno kūriniai. Vale, šįkart pranokai pati save.

Valentina liūdnai šyptelėjo.

– Kad ir kaip reikėtų nustebinti, mes norim, kad juos valgytų.

Jai teko pripažinti, kad ryškiai oranžiniai lašišų ikrai, įvynioti į rūkytų lašišų gabalėlius ir patiekti skrudintos duonos krepšeliuose, tikrai atrodė viliojamai. Skrandis suurzgė, ji pakėlė akis į laikrodį ir sucypusi nusiplėšė prijuostę. Ieškodama drabužių maišo, kuriame sudėta uniforma, išdalijo nurodymus.

– Frankai, pasirūpink, kad virėjai nevėluotų patiekti pagrindinio patiekalo, o tu, Sara, patikrink, ar padavėjai apsirengę ir pasiruošę nešti padėklus viršun. Likusius sumuštinius reikėtų dabar išimti iš šaldytuvo. Be to, liepk Tomasui patikrinti, ar visi šampano buteliai yra viršuje ledo kibirėliuose, ir pakeisti rožinį ledą, jei šis tirpsta.

Valentina paliko darbuotojus triūsiančius ir vykdančius jos nurodymus. Laimė, vestuvių pokylis vyko ištaigingame pagrindiniame Korečių viešbutyje, stovinčiame kitapus žaliuojančios aikštės, priešais gražią viduramžių baziliką, kurioje vyks vestuvės, taigi ji galėjo naudotis jo įranga, virėjais ir darbuotojais. Tokio pat pavadinimo restoranas apdovanotas Michelin žvaigždutėmis – ko daugiau ir benorėti. Tereikėjo viską prižiūrėti, bet galiausiai tai ji atsakinga už visą valgiaraštį.

Valentina rado persirengimo kambarį, išsirangė iš džinsų bei marškinėlių ir apsivilko vienintelį turimą juodą elegantišką kostiumėlį ir baltus marškinius. Ji niūriai pamanė, jog Karmela pernelyg apsukri – neleis, kad vestuvės nepasisektų dėl Korečių kaltės. Kur kas geriau apkaltinti samdytą maisto tiekėją. Valentina sau pasakė, kad tai vis tiek puiki proga, o jai tereikia pasirūpinti, kad viskas pavyktų. Paprasta!

Po poros minučių ji stovėjo apsimovusi pėdkelnes ir žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Nusivaipė iš nukaitusių skruostų ir šešėlių paakiuose, sugraibė kosmetinę ir nuo adrenalino antplūdžio virpančiomis rankomis stengėsi paslėpti kelių bemiegių naktų pėdsakus.

Ją kankino košmarai, kaip žmonės springsta sumuštiniais arba po vestuvių pietų prasideda epideminis apsinuodijimo maistu protrūkis. Vien minties, kaip iškrenta ištisi Korečių ir Batalijų klanai, pakako, kad ją dar kelerius metus kamuotų nemiga! Susiraukusi dėl pernelyg gyvos vaizduotės, Valentina susuko plaukus į tvirtą kuodelį pakaušyje ir skubiai save nužvelgė. Jokių papuošalų, minimalus makiažas. Viskas tam, kad kuo mažiau išsiskirtų. Paskui ji susirinko daiktus ir apsiavė juodus batelius, vidutinio aukščio kulniukais.

Tik grįžtant į pasiruošimo vietą, į galvą tarsi pasalūniškas, pašalėje lūkuriuojantis išdavikas įslinko netikėta mintis. O jei jis čia? Negali būti, nuramino save Valentina, jausdama kažką nemaloniai panašaus į paniką. Ar gali jis čia būti, jei visi žino, kad, būdamas šešiolikos, išėjo iš namų ir tapo visiškai nepriklausomas nuo šeimos? Tai, kad nuo to laiko jis sukūrė stulbinamai klestintį grynaveislių žirgų veisimo ir dresavimo verslą, tik dar labiau padidino atstumą tarp jo ir šeimos verslo bei palikimo.

Jo čia nebus, vėl nuramino save Valentina. Nes jei būtų… Jos protas sustingo, viduje atsivėrė žiojinti sielvarto, skausmo ir pykčio bedugnė ir sukilo dar labiau trikdantis sunkiai apibūdinamas jausmas.

Jo čia nebus. Negali būti. Šiandien ji pernelyg pažeidžiama, kad ištvertų susitikimą su Džakomu Korečiu.

Jei tik šiame pasaulyje yra gailestingumo, karštai tvirtino sau Valentina, jį sulaikys gryna fizinė jos pykčio ir neapykantos jėga. Vis dėlto, grįžus prie darbų, širdis plakė šiek tiek sparčiau.

***

Džijus užkišo pirštus už peteliške papuoštų marškinių apykaklės, veltui mėgindamas atsikratyti smaugiančio suvaržymo. Panosėje nusikeikęs, pasidavė ir nepataisė pakrypusios peteliškės. Bėda ta, kad jam gniaužė krūtinę, o tai niekaip nesusiję su peteliške. Jis vėl nusikeikė ir panoro atsidurti kitoje salos pusėje, vilkėti įprastus marškinėlius, džinsus, avėti ilgaaulius ir būti su žirgais.

Matė prie viešbučio ir vešlioje aikštėje, tarp milžiniškos įspūdingos bažnyčios ir Korečių viešbučio, besisukiojančius žmones. Akivaizdu, kad vestuvės baigėsi, bet pietūs dar neprasidėjo.

Prakeikimas. Jis beveik tikėjosi pavėluosiąs į viską. Atsibeldė tik todėl, kad to meldė mama.

– Džijau, tu niekada nesusitinki su broliais ir kitais. Negali šitaip atsiriboti. Prašau atvykti.

Jam teko prikąsti susierzinimą ir norą pratrūkus pasakyti ką nors tokio: Kodėl, po velnių, turėčiau? Bet jis to neištarė ir kaipmat pasibjaurėjo graudžia savigaila, be to, santykiai su mama geriausiu atveju būdavo netvirti.

Vaikystėje jis regėjo nepastovius tėvų santykius, stebėjo, kaip mama vis labiau nepasitiki ir niekina save, bergždžiai stengdamasi išlaikyti klaidžiojančio vyro, mirusio Džijaus tėvo, dėmesį. Deja, vis didėjantis jos nestabilumas ir domėjimasis tik savimi sutapo su ypač pažeidžiamu laikotarpiu Džijaus gyvenime, tad nors prieraišumas jai egzistavo… Džijus negalėjo prievarta sukurti ryšio, jau seniai negrįžtamai sunykusio.

Bet dabar jis suaugęs, atsakingas už savo veiksmus – beprasmiška gyventi praeitimi. Vėl prisivertė galvoti apie mamą – jei ji svajojo suburti sūnus po vienu stogu per pusbrolio vestuves, nejau sunku bent pasirodyti?

Tad štai jis sukiojasi aikštės pakrašty. Šis vaizdinys jam sukėlė niūrią šypseną. Kiek tik prisiminė, jis visada sukiodavosi šeimos pakrašty. Jauniausias Korečių dinastijos vyras. Jauniausias savo šeimoje. Jį užgožė du vyresni dėl pranašumo besivaržantys broliai ir tėvas, buvęs negailestingai reiklus visiems sūnums, net tyliausiajam. Tam, kuris nuvylė jį visais įmanomais būdais, nes pasižymėjo Korečių vyrui nepriimtinomis silpnybėmis.

Džijus nuožmiai nustūmė šalin prisiminimus, kurie kėsinosi sukilti ir jį pasmaugti. Ten slypėjo beprotybė ir dar blogesni prisiminimai. Pasislėpęs po ledine kauke, kuria dengėsi jau daugelį metų, Džijus nekantriai perbraukė ranka neklusnius plaukus. Žinojo, tikriausiai nenusiskutęs taip švariai, kaip derėjo, bet tik vėl tyliai nusikeikė ir nužingsniavo priekin, dunksančio Korečių pastato link.

***

Valentina abejingai žvelgė į nubėgusias pėdkelnių akis. Jos pasirodė, kai jos vos nepargriovė Aleksandras Koretis, jaunikis. Jai neteko pasveikinti džiaugsmingų jaunavedžių po vestuvių ceremonijos, nes į pokylių salę lyg sprogstantis tornadas įsiveržė tik jaunikis. Ji kartu su trapių užkandžių padėklu nuskriejo šalin, o Aleksandras, palaimingai nepaisydamas už nugaros paliktos netvarkos, nurūko tolyn.

Jai maklinėjant ant grindų ir kol niekas nepastebėjo, renkant liekanas, atlėkusi padėjėja Sara pasilenkė pagelbėti ir ėmė šnibždėti:

– Vestuvės atšauktos – nuotaka ką tik paliko jaunikį bažnyčioje.

Valentina pažvelgė į ją, pilve išplito šleikštulys. Tada ji išgirdo ūmai priartėjusius kuždesius. Regis, priblokšti svečiai rinkosi į pokylį.

Jai nespėjus suvokti, ką visa tai reiškia, lipdama sūnui ant kulnų, į salę įlėkė griausmingo veido Karmela Koreti. Moteris pastebėjo Valentiną ir paėmusi už rankos šiurkščiai ją pakėlė.

– Vestuvės gal ir neįvyko, bet tu pokylyje aptarnausi visus, kurie pasirodys, girdi?

Ji paleido Valentiną ir pažvelgė iš aukšto.

– Kadangi dalyvaus ne visi svečiai, už nesuteiktas paslaugas nesumokėsiu.

Prireikė kelių sekundžių, kol Valentina suvokė žodžių prasmę, ir ji garsiai aiktelėjo.

– Bet… tai…

Karmela negailestingai nutraukė.

– Daugiau to neaptarinėsiu. Dabar liepk darbuotojams aptarnauti atvykusius svečius. Tegu niekas nesako, kad mes juos atstūmėme.

Apstulbusi Valentina padarė, kaip liepta, puikiai suprasdama, kaip Karmela Koreti panaudotų savo įtaką, jeigu jai nepaklustų. Stebėdama, kaip darbuotojai lyg niekur nieko mikliai aptarnauja sukrėstus svečius, Valentina neįtikėtinai smarkiai virpėjo.

Negalėjo ant aukštosios mados suknelės išlieti šampano, ar numesti kam ant kelių padėklo, todėl akimirką pasitraukė į tylų kampelį, kad nusiramintų ir suvoktų tai, ką sužinojo. Kaip ir tai, kad Karmela jai nesumokės! Nubėgusios pėdkelnių akys – mažiausias rūpestis… Po galais, kas dabar samdys maitinimo įmonę, susijusią su skandalingiausiomis metų vestuvėmis?

***

Džijus nuo praeinančio padavėjo padėklo pasiėmė dar vieną pilną šampano taurę. Jau nesuskaičiavo, kiek išgėrė, bet alkoholis maloniai slopino mintis. Jis įžengė tiesiai į amžiaus įvykį. Tikėjosi išvysti švenčiančią ir padidėjusia galia besipuikuojančią pusbrolio šeimą, bet rado tik svečių būrelius, išsibarsčiusius prabangiai išpuoštoje pokylių salėje ir jaudriai besišnibždančius apie pabėgusią nuotaką.

Kilęs skandalas buvo toks netikėtas, kad net iš dalies išsklaidė pyktį, kilusį dėl minties, kad teks maloniai bendrauti su šeima. Jis išvydo vyresniąją netikrą seserį Liją, bet instinktyviai išvengė pokalbio su ja, nes niekada nežinodavo, ką sakyti aukštai, rimtai moteriai, kuri po savo motinos, pirmos tėvo žmonos, mirties užaugo pas senelius.

Galvodamas, kad dabar tikrai neprivalo likti, Džijus nusprendė atlikęs pareigą, išmaukė šampaną ir padėjo tuščią taurę. Jis išsmuko iš pagrindinės salės į koridorių ir praėjo prieškambarį, kuriame grupė derino instrumentus ir tikrino garsą. Džijus negalėdamas patikėti papurtė galvą – akivaizdu, kad kalbos jų dar nepasiekė, o gal grėsmingoji teta Karmela neketino leisti, kad pabėgusi nuotaka trukdytų svečiams šokti kiaurą naktį?

Staiga kažkas patraukė Džijaus žvilgsnį. Sustojo kaip įbestas. Tuo metu žingsniavo pro kitą kambarį, sandėliuką. Jis matė, kad tai figūra moters, sėdinčios ant kėdės tuščiame kambaryje tarp dėžių ir kėdžių stirtų. Nuleidusi galvą, žvilgančius kaštoninius plaukus susukusi į kuodelį. Tvirtas kojas slėpė juodas sijonas. Balti marškiniai ir švarkas. Lieknos blyškios rankos sudėtos ant kelių.

Tarsi pajutusi žvilgsnio svorį, ji pamažu pakėlė galvą. Déjà vu užplūdo taip staiga ir smarkiai, kad Džijus vos nesusverdėjo. Ne, pamanė, negali būti, kad tai ji. Tik ne čia, tik ne dabar. Niekada. Ji egzistuoja tik sapnuose ir košmaruose. Ten keikia jį kartu su brolio vaiduokliu.

Bet štai moters galva visiškai pakelta ir tos nuostabios tigro akys ima plėstis. Tai ji. Suvokimas susprogdino kažką giliai viduje. Kažką, kas septynerius metus buvo sustingęs laike. Džijus matė, kaip išblyško jos skruostai. Šie dabar kur kas labiau kampuoti, nes dingo paaugliškas putlumas. Kur kas gražesni. Jis matė, kaip ryjant seiles, sujudėjo jos gerklė.

Ji šiek tiek trūkčiodama atsistojo. Buvo aukštesnė, nei jis prisiminė, lieknesnė, tačiau su labai moteriškais apvalumais. Tas gimstančio grožio pažadas, kurį jis prisiminė, su kaupu ištesėtas. Džijų vienu metu veikė tiek daug dalykų, kad jam teko visus užgniaužti giliai viduje.

Jis jau seniai ir bijojo, ir laukė šios dienos. Negalėjo dabar sugniužti. Neleis sau tokios prabangos.

Priėjo prie tarpdurio ir, nors nereikėjo, ištarė:

– Valentina. – Patylėjęs pridūrė: – Gera tave matyti.

***

Valentina apstulbo. Vienas sukrėtimas po kito. Net nesuvokusi, kad kalba garsiai, ištarė:

– Neturėtum čia būti. – Tave turėjo sustabdyti gryna mano valios jėga. Tačiau šito nepasakė.

Džijaus lūpų kamputis kilstelėjo, bet tai nebuvo šypsena.

– Na, mano pusbrolis yra, tiksliau, buvo jaunikis, todėl turiu teisę čia būti. – Jis kiek susiraukė. – Ką čia darai?

Valentinos protas dirbo prastai. Ji išsiblaškiusi atsakė:

– Aš atsakinga už maistą.

Džijus daug aukštesnis ir platesnis, nei ji prisiminė. Dingo visi berniukiškumo ženklai. Jis – vien tik aštrūs kampai, gysloti raumenys ir jėga. Kostiumas lipo prie raumeningo kūno tarsi antra oda. Nuo baltų marškinių ir baltos peteliškės gymis rodėsi dar tamsesnis.

Tačiau plaukai tokie pat netvarkingi, suteikiantys pažįstamo nutrūktgalviškumo, kuris Valentinos sąmonėje kažką blausiai priminė. Akys šviesiai rudos, o padykęs balselis šnibždėjo, kad ji puikiai žino, jog tam tikroje šviesoje jos gali būti žalios.

Valentina valandų valandas stebėdavo, kaip Džijus ir jos brolis kurstydavo vienas kitą krėsti beprotiškai drąsias išdaigas su žirgais arba krosiniais motociklais, iš pradžių Džijaus tėvo žemėje, paskui nuosavoje. Bet tada jie jau turėjo normalius suaugusiųjų motociklus ir juodu su jos broliu mėgaudavosi bebaimėmis lenktynėmis. Ji prisiminė, kaip Džijus atkragindavo galvą ir juokdavosi; atrodydavo toks gyvybingas ir vyriškas su baltai veide žvilgančiais dantimis.

Ji prisiminė, kaip sulaukusi penkiolikos vėl išvydo jį pirmąkart per maždaug ketverius metus, nes tuo metu jis gyveno Prancūzijoje, kurdamas žirgų verslą. Namo grįžo kaip pergalingas didvyris, savo paties jėgomis tapęs milijonieriumi, su pulku čempionų grynaveislių žirgų. Tačiau tai neturėjo įtakos tam, kad staiga jos požiūris į Džijų visiškai pasikeitė. Jį išvydus susukdavo pilvą, paskui jame suplasnodavo drugeliai – taip smarkiai, kad atrodydavo, jog pykina. Aukštas raumeningas kūnas begėdiškai traukė žvilgsnį.

Nors jausdavo gėdą, Valentina visada prisijungdavo prie brolio, kai šis grįžęs namo ilgų vasaros atostogų, keliaudavo aplankyti Džijaus naujuosiuose namuose netoli Sirakūzų. Džijus įsigijo didingą castello2 su ūkiu, kuriame įrengė šiuolaikišką žirgyną ir maniežą. Tuo metu jis tvarkė netoliese esantį apleistą hipodromą, kuriame, dabar vadinamame Korečio vardu, kasmet vyksta tarptautinės Korečio taurės lenktynės.

Kartą Džijus užklupo ją spoksant ir jai buvo taip gėda, kad raudonis neišnyko visą savaitę. Iš galvos niekaip neišėjo tai, kaip ilgai Džijus žvelgė jai į akis ir neskubiai nusišypsojo, tarytum tarp jų būtų įvykę kažkas neteisėto ir slapto. Kažkas, kas ją baugino ir jaudino.

Džijaus veidas gražus, lūpos išraiškingos. Aukšti skruostikauliai ir ryški tiesi nosis. Tvirtas smakras. Bet visą grožį temdė jo elgesys. Jį tarytum jėgos laukas supo tamsus niūrumas.

Džijus kilstelėjęs ranką parodė jai į plaukus ir tarė:

– Ten kažkas yra… va ten.

Žodžiai sudaužė prisiminimus ir grąžino ją į dabartį. Jis rodė virš dešinės ausies, Valentina kilstelėjo ranką, pajuto kažką drėgno ir lipnaus ir nuleidusi delną išvydo gumulą tirštų oranžinių lašišų ikrų.

Paskui jai pasirodė, kad sodrus jo baritonas privertė galvoje garsiai ir aiškiai suskambėti varpus. Džijus atrodė nutrūktgalviškai, nes toks ir buvo, o toks elgesys lėmė jos brolio žūtį. Kelias pastarąsias akimirkas Valentina saugojo save nuo minties, kad jis čia, priešais ją, bet tos apsaugos nebeliko.

Ji prisiminė. O kartu su suvokimu užplūdo skausmas. Prisiminimai. Vienišas kapas kapinėse. Septyneri metai skausmo, kuris, regis, nedingdavo, tik šiek tiek prislopdavo, kol užklupdavo ją nepasirengusią, ir žaizda vėl atsiverdavo. Visai kaip dabar.

Kaip jis drįso stovėti ir kalbėti su ja taip, lyg nieko nebūtų nutikę? Lyg mandagumas paslėptų bjaurią praeitį. Valentinos viduje sujudo pyktis ir daug tamsesnis jausmas. Savita kaltė, kad akimirką ji prisiminė kitus laikus. Pasibjaurėjusi savimi ji išpuolė iš kambario ir priartėjo prie Džijaus. Sugniaužė ranką, kurioje laikė kadaise tobulo sumuštinio likučius, ir pažvelgė į jį, dėmesį sutelkdama į liepsnojantį, deginantį, sielvarto sukeltą pyktį, o ne į kur kas pavojingesnį pojūtį, kilusį pilve suvokus, koks jis aukštas.

– Traukis man iš kelio, Koreti.

Džijus vos pastebimai krūptelėjo, tarytum ji būtų trenkusi. Jis ryškiai prisiminė, kaip jautėsi tą dieną, kai Valentina smogė jam į krūtinę. Nesibaidė to prisiminimo. Kelias sekundes, kai ji atrodė priblokšta, o ne pikta, jis manė, kad galbūt bėgant laikui Valentina sušvelnėjo. Bet paskui nusišaipė iš savęs – skausmas, netekus Marijaus, buvo toks pat stiprus kaip tą naktį, kai jis mirė. Be to, seniai praėjo tą smūgį susilpninęs šokas. Dabar teliko draskanti, niekada nedingstanti kaltė.

Valentina žvelgė auksinėmis besispjaudančiomis akimis. Ji neapkentė jo. Tas jausmas įsirėžęs į kiekvieną įsitempusią jos kūno liniją.

Valentina iškošė pro dantis:

– Sakiau, traukis man iš kelio, Koreti.