Отрывок из книги
Nikas paniro į transą. Akyse stovėjo nueinančios Madalenos Vaskes apnuogintos dailios nugaros baltumas ir palaidi juodi kaip varno sparnas plaukai. Jai einant šiek tiek kryptelėjo batelis – ir tą akimirką mergina pasirodė tokia pažeidžiama ir geidžiama – bet ji bematant atsitiesė ir išžygiavo iš pokylių salės išdidi kaip karalienė. Madalena neturėjo teisės įsižeisti jo pašaipiai pavadinta princese, nes tokia ir yra.
Kai buvo jaunesnė, jam ji atrodė panaši į trapią porcelianinę lėlę, bet dabar vyras nenorėjo pripažinti, kad jį visados žavėjo neįtikėtinai balta Madės oda ir žalios akys. Buvo akimirkų – dėl to dabar jį degino gėda, kad buvo toks naivus – kai jam atrodė, kad jai nejauku tokioje socialinėje aplinkoje, kad ji bodisi, jog motina stumia ją į viešumą. Jautė, kad po trapia išvaizda paslėpta kažkas daug tvirtesnio.
.....
Nikas suspaudė lūpas. Na, jis jau buvo patyręs, kokią tvirtybę slepia tas nežemiškas grožis. Jam nereikia priminti, kokios savybės būdingos Madalenai. Kartą buvo priverstas apie ją susidaryti išankstinę nuomonę, bet ji nepasiteisino.
Kaip ir motina, mergina buvo viliokė – nesigėdijo rodyti jausmų, tad į jos pinkles galėjo patekti net atspariausi vyrai. Nikui daužėsi širdis. Į tas pinkles buvo įviliotas jo tėvas, ir jau kitos kartos atstovas – jis pats
.....
