Читать книгу Slapti pasimatymai - Abby Green - Страница 1

Madė Vaskes, kaip kokia prašalaitė, slėpėsi šešėlyje. Vos už keleto jardų, priešais įspūdingą Nepriklausomybės aikštę, visa savo kolonijinių laikų didybe į viršų kilo prabangiausias Mendosos viešbutis. Jokia ji prašalaitė. Tik bando susikaupti… Mato, kokia reikšminga publika renkasi vestibiulyje – pinigingieji ir privilegijuotieji. Mendosos bendruomenės elitas.

Vakaras slinko į naktį, netoliese medžiuose ir krūmuose, lyg pasakoje, įsižiebė lempelės. Stengdamasi nuraminti nelygų širdies plakimą, Madė sučiaupė lūpas. Pasakomis tikėjo tik vaikystėje – o ir tai vargu. Niekada nepuoselėjo vilčių, kad gyvenimas gali būti toks puikus. Viltį vaikystėje iš jos atėmė motina, kuriai dukra buvo lyg aksesuaras, nes puikuodavosi išpuošusi ją kaip lėlę. Ir tėvas, kuris nesiliovė nekentęs dukros, kai prarado sūnų.

Madė papurtė galvą, lyg taip galėtų atsikratyti staiga užplūdusių liūdnų prisiminimų, ir tą pačią akimirką pastebėjo prie pat viešbučio laiptelių tyliai privažiavusį žemą sidabro spalvos automobilį. Instinktyviai pasitraukė gilyn į šešėlį. Automobilis, aišku, buvo seno modelio ir nepaprastai brangus. Jai ėmė džiūti burna, suprakaitavo delnai – ar tai tik ne?.. Dureles atidarė uniformuotas durininkas, ir nuo vairuotojo sėdynės pakilo aukštas vyras.

Tai buvo jis.

Jai širdis sustojo.

Nikolas Kristobalis de Rochasas. Žymiausias Mendosos vynininkas – gal dabar jau ir visos Argentinos. O kur dar plėtra į Prancūzijos Bordo regioną, kad užsitikrintų du vynuogių derlius per metus. Permainomis garsiame vynininkystės versle de Rochasų ūkio pelnas pastaraisiais metais padidėjo tris keturis kartus, ir dėl to šis šešių pėdų ir keturių colių ūgio plačiapetis vyras tiesiog spinduliavo sėkme.

Jis dėvėjo juodą smokingą, ir kai nuobodžiaudamas apsižvalgė aplinkui, Madė pamatė žavų, bet griežtą ir išdidų veidą. Vyras žvilgtelėjo ir ten, kur ji slėpėsi lyg vagilė, ir kai nusuko akis į šoną, jos širdis vėl ėmė plakti.

Madė įkvėpė oro. Buvo pamiršusi, kokios stulbinamos jo mėlynos akys. Jis atrodė lieknesnis. Paslaptingesnis. Patrauklesnis. Dėl išskirtinių sodriai geltonų plaukų jį visada buvo lengva pastebėti minioje – kad ir kaip būtų, jis dar pasižymi charizma ir ypatingai gražia išvaizda. Dar jis turėjo šį tą daugiau… jo galia ir seksualinė energija buvo neabejotinai juntama.

Madės akį patraukė dar kažkoks švystelėjimas, tai buvo kitoje automobilio pusėje pasirodžiusi aukšta gražuolė blondinė, kuriai padėjo dėmesingas durininkas. Madė stebėjo, kaip moteris kartu su juo apeina automobilį, kaip spindi jos ilgi krintantys šviesūs plaukai, kaip sidabru žvilga ilga iki žemės suknelė, meiliai gobianti kiekvieną kūno linkį.

Moteris įsikibo vyrui į parankę. Madė negalėjo matyti, kokiu žvilgsniu jie pažvelgė vienas į kitą, bet iš moters šypsenos jai tapo aišku, kad žvilgsnis buvo aistringas. Netikėtai Madę pervėrė skausmas, ir ji susiėmė ranka už pilvo. Ne, – maldavo mintyse. Nenori, kad jis ją skaudintų. Iš viso nevalia dėl jo jaudintis.

Būdama paauglė ji metų metus apie jį svajojo, aistringai geidė, kūrė fantazijas. O tos kvailos svajonės baigėsi nelaime, ir dėl jų pagilėjo šimtmečius besitęsianti šeimų nesantaika. Kilo didžiausia priešprieša. Buvo išblaškyta jos šeima. Pačios aistringiausios Madės fantazijos išsipildė – bet tai, ką sužinojo, prilygo košmarui.

Pastarąjį kartą Nikolą Kristobalį de Rochasą jai teko matyti prieš kelerius metus Londono klube. Jų žvilgsniai susidūrė žmonių sausakimšoje salėje, ir ji niekada nepamirš pilno pasibjaurėjimo jo žvilgsnio, ir kaip jis paskui nusisuko ir nuėjo.

Giliai kvėpuodama ir stengdamasi susitvardyti, Madė ištiesino pečius. Negali visą naktį slapstytis šešėlyje. Juk atvyko pranešti Nikolui Kristobaliui de Rochasui, kad ji savo namuose, ir kad nė nemano jam jų parduoti. Nei dabar, nei ateityje. Dabar šeimos palikimas priklauso jai, ir ji jo iš rankų nepaleis. Nikolas tikriausiai tai supranta – o gal vers ją, kaip kadaise jos tėvą, naudodamasis pastarojo fizine negalia ir emociniu silpnumu, parduoti ūkį jam – žymiai sėkmingesniam kaimynui.

Nors būtų mielai pasinaudojusi advokatų surašytais dokumentais, negalėjo sau to leisti, nes neįstengtų sumokėti teisinių mokesčių. Be to, nenorėjo, kad de Rochasai manytų, jog ji bijo kreiptis į juos pati. Stengėsi negalvoti apie paskutinį katastrofišką susidūrimą – jei vien apie tai tegalvos, tikrai atsitrauks. Svarbi tik dabartis. Ir ateitis.

Geriau už kitus žinojo, kokie kietaširdžiai gali būti de Rochasai, net balo prisiminusi, ko Nikolas de Rochasas per jėgą reikalavo iš jos paliegusio tėvo. To dar buvo galima tikėtis iš Nikolo tėvo, bet ne iš Nikolo… kokia ji kvaila. Turėjo žinoti, ko galima sulaukti.

Drebančia ranka palygino žėrinčią suknelę. Nuo tada, kai išvyko iš Argentinos, Madė nepapildė savo vargano biudžeto tiek, kad galėtų nusipirkti vakarinę suknelę. Šį vakarą vyksta kasmetinė įtakingų Mendosos vynininkų vakarienė, ir, jei nebūtų tinkamai apsirengusi, negalėtų joje pasirodyti. Laimė, rado keletą motinos suknelių, kurių prieš aštuonerius metus, užplūdus pykčiui, nesunaikino tėvas…

Vien užmetus akį, suknelė atrodė gana kukli – aukštu kaklu. Vos tik ją apsivilko supratusi, kad jei nepaskubės, praleis palankią progą, pastebėjo, kad suknelė nedengia nugaros – vien sėdmenis. Visas kitas motinos sukneles reikėjo nešti į valyklą. Tik šita vienintelė per stebuklą buvo įvilkta į plastiką. Tad kito pasirinkimo nebuvo.

Gerai būtų, kad motina nebūtų buvusi tokia ekscentriška – ir nors kiek aukštesnė. Madei, penkių pėdų ir devynių colių ūgio, suknelė tedengė pusę šlaunų, pernelyg išryškino baltas kojas. Už juodus plaukus, žalias akis ir neįprastai baltą odą ji turėtų dėkoti savo proprosenelei, kuri atvyko į Argentiną su Airijos imigrantų banga ir ištekėjusi tapo Vaskesų šeimos nare.

Taigi dabar, kai pasitraukė iš šešėlio, ir švelnus vėjelis ėmė šiurenti menkai pridengtą kūną, keista, bet pasijuto pažeidžiama. Sukaupusi visą drąsą, kurios dar ir vėliau prireiks, Madė narsiai atlaikė nustebusius svečių žvilgsnius ir nužingsniavo prabangiu marmuro vestibiuliu.

Nikolas Kristobalis de Rochasas vos susilaikė nenusižiovavęs. Ruošdamasis tų metų vynuogių derliaus nuėmimui dirbo visą parą be perstojo. Kadangi vasarą orai permainingi, sunku nuspręsti, ar jų laukia geras derlius, ar prastas. Vyras susiraukė. Dirbdavo iki devinto prakaito ne vien tada, kai reikėdavo nuimti derlių. Sunkiai dirbti buvo pratęs nuo vaikystės.

– Ar jau tikrai, brangusis, – jam iš dešinės pasigirdo abejingas balsas, – tau su manimi taip nuobodu?

Nikas vėl mintimis grįžo į salę ir iš aukšto pažvelgė į savo merginą. Pašaipiai šyptelėjo.

– Niekada.

Blondinė žaismingai spustelėjo jam dilbį.

– Matau, kad tave ima nuobodulys, Nikai. Tau reikia važiuoti į Buenos Aires ir pasilinksminti – neįsivaizduoju, kaip ištveri šiame užkampyje. – Ji teatrališkai nusipurtė, pasakė, kad jai reikia į tualeto kambarį ir nuėjo gundomai siūbuodama klubais.

Nikas ramiai stebėjo taip raiškiai rodomą moteriškumą ir matė, kaip kiti vyrai gręžiasi ir žiūri jai įkandin. Jis liūdnai palingavo galvą ir dėkojo likimui, kad šį vakarą su juo Estelė, kuri bent jau šįkart atbaidys ryžtingas Mendosos širdžių ėdikes. Jam nebuvo nuotaikos taikstytis su tomis savanaudėmis, kurios atakavo jį būriais. Buvusi jo mylimoji kokią valandą klykė, kad jis visiškas beširdis. Visai netroško dar kartą patirti ką nors panašaus.

Geriau gyventi visai be sekso, jei jau tokie padariniai. Tiesą sakant, keista, bet pastaruoju metu lytinių santykių metu pasigedo… jausmų. Juto tik pasitenkinimą. O kaip ilgalaikiai santykiai? Nenorėjo apie juos nė pagalvoti. Nuo pat vaikystės matė tvyrant įtampą tarp tėvų. Jei kada rinksis ilgalaikę partnerę, tai bus labai atidus. Juk suprantama, kad kada nors ateityje turės nuolatinę partnerę; juk privalės palikti ateinančiai kartai tai, ką turi vertingo – neketina nutraukti taip branginamos paveldėjimo tradicijos.

Tada pokylių salės tarpdury šmėkštelėjo siluetas. Sunku paaiškinti, bet jam pašiurpo oda ir ėmė dilgčioti sprandą – tą patį juto ir viešbučio prieigose, lyg kas būtų jį stebėjęs.

Negalėjo įžiūrėti tos moters veido. Matė tik ilgas dailias baltas kojas ir spindinčią juodą trumpą suknelę, išryškinusią grakščią figūrą. Pajuto, kad kažkur matyta. Vidumi. Juodi kaip naktis banguoti plaukai krito ant vieno peties – tada moteris pasuko galvą. Net iš ten, kur stovėjo, pamatė, kaip ji sustingo, o tada ėmė eiti… tiesiai prie jo.

Keista, Nikas panoro apsisukti ir išeiti, bet liko stovėti. Jai braunantis pro minią vis arčiau, jį suėmė bloga nuojauta. Negali būti, – tarė jis sau. – Po tiek metų… ji juk buvo Londone.

Jis negirdėjo, kad prislopinti kuždesiai tapo garsesni, kai moteris pagaliau sustojo nuo jo už keleto žingsnių. Atpažino ją ir nepatikėjo tuo, ką mato. Ji jam pasirodė pribloškianti. Visada buvo graži – šiek tiek nežemiško grožio – bet nuo tada, kai paskutinį kartą ją matė, subrendo ir tapo tikra gražuole. Buvo didinga, grakšti, gundanti – viskas kartu. Svaiginantis derinys. Tik kai jų akys susitiko, ir jis pastebėjo paraudusius jos šiaip jau baltus skruostus, susivokė, kad atidžiai ją nužiūrinėja. Ir kad tai turi pasekmių – ėmė ritmingai tvinkčioti slėpsnos.

Nuobodulys, apie kurį buvo ką tik juokauta, praėjo. Viduje kilo įvairiausių jausmų ir pojūčių – labiausiai graužė išdavystė ir pažeminimas. Vis dar, po tiek metų. Jis atsiribojo pykčio siena. Kad tik nuslopintų nepageidaujamą veriantį geismą. Jo primerktos akys susidūrė su žaliomis kaip brangakmeniai akimis. Turėjo įdėti visas pastangas ir tvardytis, kad negrįžtų į anuos laikus ir neprisimintų, koks apėmė jausmas, kai skendo tose akyse. Bėda ta, kad iš tikrųjų daugiau niekas nebebuvo svarbu.

– Madalena Vaskes, – nutęsė jis slėpdamas, kad dingo visas šaltakraujiškumas, – ką, po paraliais, čia veiki?

Madė viduje virpėjo, bet stengėsi atrodyti rami. Prisiminė tą metą, kai jis vadino ją Made. Kelias nuo salės durų, rodos, truko metus, turint galvoje ir tai, kad motinos bateliai jai buvo vienu dydžiu per dideli. Madė girdėjo, kaip visi nutilo, o tada nuvilnijo kuždesys. Mergina suprato, kad nepalankus jai – visiems buvo žinoma, kad prieš aštuonerius metus tėvas išvarė ją su motina iš namų.

Nikolo de Rochaso lūpas iškreipė lėkšta šypsena.

– Prašau priimti užuojautą dėl tėvo mirties.

Madei net pašiurpo nugara.

– Neapsimesk, kad tau rūpi, – sušnypštė, stengdamasi, kad niekas neišgirstų. Nikolas de Rochasas, rodos, visai nesijaudino, kad kas nors girdi, o ją tiesiog smaugė sielvartas ir beprasmis pyktis dėl tėvo mirties.

Priešais stovėjo vyras, grėsmingai sukryžiavęs rankas ant krūtinės, ir jai užgniaužė kvapą. Toje vietoje, kur suknelė nebedengė nugaros, Madė pajuto nemalonų niežulį. Sugniaužusi kumščius prispaudė rankas prie šonų.

Nikolas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Nepasakyčiau, kad rūpi. Bet juk galiu būti mandagus.

Tai išgirdusi Madė paraudo. Apie jo tėvo mirtį buvo skaičiusi prieš keletą metų spaudoje. Niko ir jo tėvo santykiai buvo iš tokių, kai džiūgaujama kitą pergyvenus, o Madė nebuvo iš tų, kurie triumfuoja mirus priešui.

Buvo sunku, bet ji nuoširdžiai tarė:

– Užjaučiu dėl tėvo mirties.

Vyras kilstelėjo antakį ir surimtėjo.

– Gal kartu pareikštum užuojautą ir dėl motinos mirties? Ji nusižudė sužinojusi, kad ilgą laiką tarp tavo motinos ir mano tėvo buvo romanas… Jai pasakė tavo tėvas.

Madė net pabalo išgirdusi, kad Nikolas žino apie tą romaną. Tą akimirką pamatė, kiek daug pykčio slypi po tariamu jo mandagumu, nes akys grėsmingai blykstelėjo, o geidulingas lūpas apibrėžė balta linija.

Jos mintys susidrumstė. Ji papurtė galvą. Nežinojo, nei kad jos tėvas pasakė jo motinai apie tą romaną, nei kad jo motina atėmė sau gyvybę.

– Viso to nežinojau…

Į jos žodžius Nikolas tik mostelėjo ranka.

– Būtum norėjusi žinoti, tiesa? Bet taip skubiai išvykai, kad galėtum leisti šeimos turtus važinėdama po Europą su savo švaistūne motina.

Madę ėmė pykinti. Baisiau nei baisu. Naiviai tikėjosi, kad tars Nikolui de Rochasui keletą žodžių, jis mandagiai atsakys, ir tuo viskas baigsis. Bet sena nesantaika tarp jųdviejų šeimų teberusena – o podraug dar kažin kas kita, ko Madė nenori pripažinti.

Staiga Nikolas de Rochasas apsižvalgė ir šiurkščiai nusikeikė. Vienu mostu čiupo Madę už dilbio. Nespėjus susivokti, kas vyksta, Madė buvo be ceremonijų nutempta į kitą salės kraštą. Pasiekus ramų kampą, buvo atsukta veidu į jį. Neliko mandagumo kaukės, nuo nepasitenkinimo ir pykčio vyro veidas tapo atšiaurus, skruostai įdubo.

Madė išsilaisvino, pasitrynė peršinčią ranką ir pasiryžo neparodyti, kokia sukrėsta yra.

– Kaip drįsti elgtis su manimi lyg su užsispyrusiu vaiku?

– Jau kartą tavęs klausiau, ką čia veiki, Vaskes? Esi nepageidaujama.

Dėl tokio aiškiai rodomo pasipūtimo Madei sukilo pyktis ir ji prisiminė, dėl ko ji čia ir kas pastatyta ant kortos – jos pragyvenimo šaltinis. Ji nuleido ranką ir žengė žingsnį į priekį.

– Tavo žiniai, esu čia tiek pat pageidaujama kaip ir tu, o atėjau pasakyti, kad mano tėvas nepasidavė tavo spaudimui ir nepardavė, neparduosiu ir aš.

Nikolas de Rochasas nusišaipė.

– Dabar tau priklauso gabalas niekam vertos žemės su neprižiūrimais vynuogienojais. Bjauru žiūrėti. Metų metus tavo ūkyje nebuvo gaminamas joks vertingesnis vynas.

Madė neparodė, kad jai skaudu, jog tėvas taip regimai apleido vynuogynus, ir rėžė:

– Judu su tėvu tol jį stūmėte ir neleidote reikštis rinkoje, kol jis visai nebegalėjo konkuruoti.

Nikas sukando dantis ir piktai atšovė:

– Ne kitaip buvo elgiamasi ir su mumis. Aišku, tau būtų malonu girdėti, kaip mes nuolat sukome galvas, kad pakenktume jūsų verslui, bet Vaskesų vynai tapo nepaklausūs, nes paprasčiausiai buvo prastesni. Patys sau pakenkėte, be mūsų pagalbos.

Pasakęs pribloškiančią tiesą Nikolas pataikė tiesiai į tikslą, ir nuo jo žiaurumo Madė atšoko per žingsnį. Matė, kaip iš pasipiktinimo dega jo akys. Bet jausmus žadino ne vyro pyktis, o artumas, nerimo ne tik kūnas, kilo prisiminimų. Jie buvo tokie ryškūs, kad ji negalėjo jų sustabdyti, prisiminė, kaip spaudėsi prie jo taip stipriai, kad juto kiekvieną stangrų raumenį. Ir kad jis akivaizdžiai buvo susijaudinęs. Tai jaudino, svaigino. Ji taip jo geidė, kad vos neėmė maldauti…

– Štai kur tu!

Jis suniurzgė šalia atsiradusiai moteriai:

– Ne dabar, Estele.

Madė mintyse dėkojo už sutrukdymą ir žvilgtelėjo į žavią blondinę, kurią buvo pastebėjusi su Nikolu einančią į viešbutį. Madė pasitraukė, bet Nikolas sugriebė už rankos.

– Estele, palauk manęs prie staliuko, – pasakė blondinei.

Nustebusi moteris pažvelgė į vieną ir į kitą ir, tyliai švilptelėjusi, nuėjo purtydama galvą. Madė skeptiškai pagalvojo, kad kaip meilužė moteris elgiasi pernelyg ramiai, bet tada Nikolas vėl suspaudė jai dilbius. Ji pasijuto labai pažeidžiama po tokių ryškių prisiminimų ir supykusi išsilaisvino. Nė nepajuto, kad traukiantis nuo vieno peties nusmuko suknelė, bet pastebėjo Nikolo mėlynų akių gelmėje aistringą žybsnį.

Madė paskubomis ėmė kalbėti, kad tik neimtų jaudintis dėl to žvilgsnio, kuris jai turbūt tik pasirodė. Šis vyras jai jaučia vien neapykantą.

– Atėjau, kad pasakyčiau, jog neparduosiu Vaskesų ūkio. Ir kaip galėčiau parduoti de Rochasams po to, ką visi patyrėme? Geriau jau sudeginčiau. Ketinu padaryti kas tik įmanoma, kad Vaskesų ūkis vėl klestėtų.

Nikolas atsitiesė ir aukštai užvertęs galvą, kad buvo matyti, koks galingas jo kaklas, nepatikliai nusikvatojo. Kai jis vėl į ją pažvelgė, Madė apatinėje kūno dalyje pajuto silpnumą ir nerimą keliantį karštį.

Vyras pakraipė galvą.

– Turėjai kažkaip paveikti savo tėvą, kad prieš mirtį viską užrašytų tau. Kai judvi su motina išvažiavote, ir visi sužinojo apie romaną, niekas nebesitikėjo, kad čia sugrįšite. Žmonės manė, kad verčiau jis būtų viską palikęs gatvės valkatai nei kuriai nors iš judviejų.

Madė sugniaužė rankas. Plūstelėjo skausmas, pagalvojus apie tuos baisius laikus ir apie tėvo pyktį – nors Nikas teisus. Ji atšovė:

– Pats nesupranti, ką sakai.

Lyg jos neišgirdęs, jis ramiai tęsė:

– Visiems žinoma, kad mirdamas tavo tėvas nepaliko nė peso. Ar šią tavo užgaidą finansuoja tavo motinos vyras – šveicarų finansininkas? – Nikolas sukando dantis. – O gal pati susimedžiojai turtingą vyrą? Ar jį susiradai Londone? Pastebėjau, kad pastaruoju metu lankaisi tam tikruose klubuose.

Madė virė iš pasipiktinimo. Dar tvirčiau suspaudė rankas.

– Ne, mano motina nieko nefinansuoja. O aš neturiu nei turtingo vyro, nei draugo, nei meilužio. Ir nemanau, kad tai tavo reikalas.

Nikas apsimetė esąs sukrėstas ir netikįs.

– Nori pasakyti, kad išpaikinta Vaskesų princesė lyg niekur nieko gali grįžti namo ir be jokios paramos, neturėdama profesinės patirties prikelti bankrutuojantį vynininkystės ūkį? Gal čia tavo naujas pomėgis, nes atsibodo Kanai ir vakarėliai jachtose?

Madė net paraudo iš pykčio. Jis nesupranta, ką jai teko įveikti, kad įrodytų tėvui, ko yra verta – kad gali dirbti lygiai gerai kaip bet kuris vyras… Taip gerai kaip jos brolis. Dabar nebegalės to įrodyti, nes abu jau mirę. Bet neleis testamentu gautam palikimui pražūti. Turi įrodyti, kad pajėgs prikelti ūkį. Ir daugiau nebeleis jokiam vyrui stoti skersai kelio…

Mergina kalbėjo su užsidegimu.

– Kaip tik tai ir sakau, de Rochasai. Traukis man iš kelio ir nesitikėk pamatyti skelbimo „Parduodama“ – to nebus.

Madei besitraukiant atbulai, kad vyras nepamatytų apnuogintos nugaros, jis pasakė jai šiurpą keliančius žodžius.

– Nepraeis nė dvi savaitės, kai neatsigręždama skuosi pro duris. Neturi supratimo, ką reiškia sėkmingai vystyti verslą. Kai gyvenai namuose, nė dienos nedirbai vynuogyne. Labai jau seniai Vaskesai nebegamina vertų dėmesio vynų, o dar tavo tėvas buvo susižavėjęs per brangiomis vyno rūšimis. Sieki aukščiau, nei gali, Vaskes, ir kai tą suprasi, kad ir kokią kainą nurodytum skelbime, man ji nebus per didelė. Jau vien dėl to, kad galėčiau mėgautis žinodamas, jog tavo šeimos niekada čia nebebus.

Madė neparodė, kaip aštriai skausmas persmelkė ją: Nikas žino, kad ji nė dienos nėra dirbusi vynuogyne, nes kadaise pati jam tai pasakė. Ta žinia buvo skirta asmeniškai jam, o dabar jis ja pasinaudos jos nenaudai.

Nikolas žengė žingsnį arčiau ir ji vėl pašiurpo.

– Juk supranti, kad tame ūkyje gaminamas vynas bus su de Rochasų produkto žyma… o priešindamasi tik pailginsi savo kančias. Tik pagalvok, po savaitės galėtum būti Londone, sėdėtum pirmoje eilėje madų pristatyme, turėtum tiek pinigų, kad ilgą laiką gyventum viskuo patenkinta. Pats asmeniškai pasirūpinsiu, kad tau nebūtų jokio reikalo čia grįžti.

Madė purtė galvą ir stengėsi numaldyti bauginantį jausmą, kad tuoj žengs nuo bedugnės krašto į nežinią. Buvo skaudu dėl didžiulio to vyro priešiškumo. Skaudu labiau nei turėtų, ir tai ją nepaprastai baugino.

Nuo jaudulio jos balsas tapo kimus.

– Čia mano namai, kaip ir tavo, ir nieku gyvu nepriversi manęs jų palikti.

Nepaisant prieštaravimų, Madė su kartėliu turėjo pripažinti, kad Nikolas sako tiesą. Išskyrus tai, kaip įsivaizdavo jos gyvenimą. Apie jį Nikas neturėjo nė menkiausio supratimo, o ji ir neketino jam pasakoti.

Pasitraukusi dar toliau ji įspėjo:

– Nesiartink prie mano valdų, de Rochasai… nei tu pats, nei tavo darbininkai. Esate nepageidaujami.

Jis pašaipiai vyptelėjo.

– Žaviuosi tavo vaidyba, Vaskes, ir nekantrauju pamatyti, kiek laiko įstengsi vaidinti šią rolę.

Madė pagaliau nusuko žvilgsnį į šoną ir ėmė žingsniuoti šalin, bet netikėtai vos nesuklupo su per dideliais bateliais. Sugriežusi dantimis visą kelią ligi durų meldėsi, kad bent jau pavyktų išlaikyti orumą ir nepamestų batelio matant tiems nepakenčiamiems pasipūtėliams de Rochasams ir priblokštiems jų svečiams.

Madė laikė aukštai iškėlusi galvą, tik priėjusi prie automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio tėvo išklerusio visureigio ir užsirakinusi viduje, pasijuto taip sukrėsta, kad dar ilgai negalėjo suvaldyti drebulio.

Nikolas teisus, tikrovė baisi – nėra jokių galimybių, kad ūkis vėl atgytų. Bet ji vis vien bandys. Tėvas, nors smarkiai pavėlavęs, atsilygino Madei, o ji visados turėjo vilties, kad jis ją pasikvies. Jei tik jis būtų pageidavęs, jau seniai būtų grįžusi. Kiek tik prisimena, nieko taip netroško, kaip dirbti ūkyje.

Gavusi nuoširdų pasiligojusio tėvo laišką, kuriame jis apgailestavo dėl savo elgesio, Madė negalėjo neatsiliepti į jo prašymą gelbėti ūkį nuo išnykimo.

Madės ir tėvo santykiai niekada nebuvo šilti. Jis aiškiai leido suprasti, kad visada norėjo turėti sūnų, o ne dukterį, ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad moters vieta namuose, ir jokiu būdu ne vyndarystės versle. Tačiau gulėdamas mirties patale ir supratęs, kad gali visko netekti, metė šią kvailystę iš galvos.

Madė tikėjosi ir meldėsi, kad tik laiku grįžtų namo ir spėtų pamatyti tėvą, bet jis mirė tada, kai ji skrido į Buenos Aires. Tą žinią jai pranešė jo advokatas. Tiesiai iš Mendosos oro uosto ji atvyko į kuklias tėvo laidotuves mažose šeimos kapinaitėse jų ūkio žemėje.

Madė negalėjo susisiekti su motina, kuri kažkur plaukiojo kruiziniu laivu kartu su bene dešimčia metų už ją jaunesniu ketvirtu vyru. Dabar Madė jautėsi labai vieniša, ypač susidūrusi su akivaizdžiu Nikolo de Rochaso priešiškumu ir, rodos, neįveikiama užduotimi prikelti Vaskesų ūkį.

Pasakojama, kad Madės ir Nikolo de Rochaso protėviai buvo du ispanų emigrantai draugai, atkeliavę į Argentiną pradėti naujo gyvenimo. Jiedu kartu sutarė pasodinti vynuogyną, bet kažkas atsitiko – buvo įsipainiojusi moteris: nepavykęs meilės romanas ir nelemta išdavystė. Keršydamas Madės senolis prisiekė sužlugdyti gerą de Rochasų vardą. Kad galėtų konkuruoti, jis visai šalia įkūrė Vaskesų vynininkystės ūkį.

Vaskesams vynininkystė nelauktai ėmė sektis, buvo vis mažiau girdėti apie de Rochasus ir dėl to, kad kiekviena karta siekė kuo didesnės įtakos ir kerštavo, nuolat kurstoma nesantaika vis gilėjo. Šeimų siautėjimas tapo įprastu reiškiniu, o kartą buvo nužudytas de Rochasų šeimos narys – nors neįrodyta, kaltė krito Vaskesams.

Metams bėgant sėkmė krypo tai į vieną, tai į kitą pusę, bet kai gimė Madė, abiem ūkiams sekėsi beveik vienodai. Kartų kartas besitęsiantis šeimų priešiškumas pamažu virto gerus santykius apkartinusia nesantaika. Nors sąlyginai buvo laikomasi paliaubų, Madė augo žinodama, kad bus nubausta, jei kas pastebės ją bent žiūrint į de Rochasų vynuogyno pusę.

Prisiminus, kad buvo Nikolo pašiepiamai pavadinta princese, jai ėmė degti skruostai. Jis ją tebuvo matęs keletą kartų bendruomenės susiėjimuose, kuriuose turėjo dalyvauti abi šeimos, ir per kuriuos renginio šeimininkai turėjo užtikrinti, kad šeimoms netektų bendrauti vienai su kita.

Madės motina naudojosi proga parodyti dukrą, aprengtą madingiausiais drabužiais, versdama iš prigimties nutrūktgalvę moksliukę aukštuomenės panele. Madės gražuolei motinai reikėjo ne dukters, o patikimos draugės.

Tokiais atvejais Madė drovėjosi ir jautėsi taip nesmagiai, kad stengėsi laikytis kuo nuošaliau, tačiau, nors buvo uždrausta, žavėjosi šešeriais metais už save vyresniu Nikolu Kristobaliu de Rochasu, kuris net paauglystėje buvo išskirtinai arogantiškas ir vyriškas. Dėl tarp šeimų tvyrančios įtampos ir atsiribojimo jis ją dar labiau žavėjo ir traukė.

Bet kai mergaitei sukako dvylika, ją išsiuntė į Angliją, į internatinę mokyklą, ir ji grįždavo namo tik per atostogas. Tie mėnesiai buvo labai svarbūs: Madė kentė motinos nusistatymą rodyti ją viešumoje kaip lėlę, nes per kasmetes polo rungtynes ar kitus bendruomenės renginius, kuriuose dalyvaudavo abi šeimos, nors kartkartėmis galėdavo žvilgtelėti į Nikolą de Rochasą. Ji kartais pažvelgdavo pro savo miegamojo langą ir pamatydavo jį tolumoje ant žirgo apžiūrinėjantį gretimus vynuogynus. Jai jis atrodė kaip auksaplaukis dievaitis. Stiprus ir išdidus.

Kiek kartų vaikiną matė viešumoje, jį visada supo merginos. Madė patempė lūpas pagalvojusi apie gražiąją blondinę, kurią Nikas ką tik atsainiai pavarė į šalį. Kaip matyti, čia niekas nesikeičia…

Prieš aštuonerius metus šeimų nemaloni nesantaika netikėtai virto baisiausiu priešiškumu, ir Madė pamatė, kokios gilios to pykčio šaknys. Turėjo pamiršti, kad tas kelias dienas buvo atkreipusi į save Nikolo dėmesį. Nes, kas buvo pasiekta, bematant suiro. Kuo gi toks kaip jis būtų labiau linkęs tikėti? Visą gyvenimą girdimais įtikinėjimais ir klaidinamais įspūdžiais? Ar geismo pakurstyta trumpute akimirka, kuri bematant buvo apkartinta visiems laikams?

Madė papurtė galvą ir drebančia ranka užvedė automobilio variklį. Kuro jai pakako tik iki mažo Vilarosos miestelio už pusvalandžio kelio nuo Mendosos. Be abejo, šiame didingame viešbutyje šį vakarą Nikolo laukia apartamentai, į kuriuos jį nulydės ilgakojė laiminga draugė, o Madė neturi daugiau kur prisiglausti kaip tik savo aptriušusioje sodyboje, kur jau keletą mėnesių atjungta elektros srovė, kur jai ir likusiems ištikimiausiems darbuotojams tenka pasikliauti senutėliu elektros generatoriumi.

Madė išsuko iš viešbučio automobilių stovėjimo aikštelės ir liūdnai pagalvojo, kad gausūs de Rochasų protėviai tikriausiai palydėtų ją, patekusią į keblią padėtį, paniekinančiu juoku.