Читать книгу Gydanti meilė - Алисон Робертс - Страница 1

Jeigu žvilgsniu būtų galima nužudyti, Lukas Deivenportas jau kristų negyvas.

Gydytoja Ana Bartlet pagaliau teikėsi pasirodyti operacinėje ir imtis savo darbo – padėti atlikti ganėtinai sudėtingą procedūrą. Tai, kad jis nusprendė pradėti be jos, merginai padarė nekokį įspūdį.

Aišku, skaitydamas paciento ligos istoriją, Lukas gavo žinutę, kad Ana užsiėmusi Šventojo Pirano ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje – atvežtam krūtinės traumą patyrusiam ligoniui reikėjo atlikti torakotomiją1, todėl ji vėluosianti, bet ko gi ji tikėjosi? Kad sėdės, kol ji pasirodys? Šis pacientas ir taip laukė operacijos ilgiau nei reikėtų. Kad ir kaip ten būtų, jeigu ligonis priimamajame atlaikys sudėtingą procedūrą ir jo būklę pavyks stabilizuoti, gydytoja Bartlet vienintelė galės jį operuoti, o Luko padėtis ir vėl liktų ta pati – tektų ieškotis pagalbininko. Laimė, šioje ligoninėje netrūko talentingų specialistų; vaikų širdies chirurgas Džeimsas Aleksanderis buvo laisvas ir sutiko padėti grįžusiam skyriaus vadovui.

Džeimsas pradėjo čia dirbti prieš pusantrų metų, kai Lukas buvo išvykęs. Vyras ne tik įsigyveno, bet ir vedė Šarlotę, kardiologijos skyriaus vyresniąją stažuotoją. Tai tik vienas iš nesuskaičiuojamų pokyčių, o jų buvo tiek daug, kad Lukas sunkiai begalėjo įsivaizduoti kadaise buvęs šio gyvenimo dalis. Baisu, kaip smarkiai per vieną širdies tvinksnį viskas gali pasikeisti.

Taip pasikeitė Luko pasaulis, kai žinia apie jaunesniojo brolio mirtį sukrėtė iš pažiūros tvirtus jo gyvenimo pamatus ir paskatino priimti ryžtingą sprendimą tapti karo gydytoju. Niekas nebebus kaip anksčiau, tačiau štai jis vėl čia – bando suklijuoti senojo gyvenimo šukes.

Jei jau pačiam atrodo, kad jis ne savo ratuose, nekeista, kad taip mano ir Ana Bartlet. Per tiek laiko ji įsiliejo į medikų bendruomenę; šis skyrius tapo jai savas. Galbūt tai sukėlė vos juntamą pyktį. O gal bėda ta, kad jis vėl stojo prie skyriaus vairo.

Tikriausiai kiekvieno žmogaus savimeilę paveiktų nuvertimas nuo sosto. Visi žinojo, kad jo darbo vieta laisva tik laikinai, tačiau staigus jo sugrįžimas daugeliui buvo netikėtas. Gal Ana slapta tikėjosi, kad jis nebegrįš iš Irako. Negana to, tai ne pirmas kartas, kai Lukas atėmė iš jos pareigas. Prieš trejus metus laimėjo konkursą užimti Šventojo Pirano specializuoto širdies chirurgijos skyriaus vadovo pareigas, o Ana buvo jo varžovė – pretendavo į tą patį postą.

Taip. Tai puikiai paaiškintų tą mirtiną galiausiai įžengusios į operacinę Anos dėbtelėjimą į jo akis. Vilkėdama operacinės chalatą ir kaukę, ji atsistojo aplink operacinį stalą susibūrusiems specialistams už nugarų, rūpestingai laikydama pirštinėtas rankas atokiau nuo kūno. Aukštesnė nei vidutinio ūgio, akys žalios – per sekundės dalelę užfiksavo Lukas. Ji nepatenkinta, todėl ir akys atrodė negailestingos kaip nenušlifuoti smaragdai, labai šaltos. Neįprastos, palieka neišdildomą įspūdį. Kaip ir jos kūno kalba. Visiškai rami merginos stovėsena rodė dėmesingumą detalėms – ji stengėsi nieko nesuteršti savo prisilietimu, o tai įgyjama ne tik ugdant įprotį, bet ir savidrausmę.

Kol prausėsi prieš operaciją, Džeimsas apie ją papasakojo. Kvalifikuota ir kruopšti. Nenuolaidi. Vieniša, nes pati pasirinko tokį gyvenimą. O gal nė vienas vyras nesugebėjo varžytis su darbu, kuriuo ji gyveno ir alsavo.

– Ji puiki, – pridūrė Džeimsas. – Labai gera specialistė. Džiaugsiesi, kad Ana ėmėsi chirurgijos skyriaus vadovo pavaduotojo pareigų. Su tokia reputacija bet kur būtų sutikta išskėstomis rankomis.

Džeimsas akivaizdžiai gerbė gydytoją Bartlet, bet išsitarė iš tikro jos asmeniškai nepažįstąs. Jo sakinys liko kaip ir neužbaigtas, bet su potekste, kad to asmeninio lygmens jos gyvenime, ko gero, išvis nėra.

Bet būtent Džeimsas sureagavo jai pasirodžius.

– Ana! Greitai apsisukai. – Vyras įdėmiau dirstelėjo į bendradarbę ir susiraukė. – Nepasisekė?

– Ne. – Trumpas ir konkretus atsakymas. Bandymas išgelbėti žmogų skubiosios pagalbos skyriuje nepavyko. Ir viskas. Nesėkmingas atvejis. Laikas judėti prie kito paciento. – Nori, kad tave pakeisčiau?

– Jei Lukas nieko prieš. Vėluoju į apžiūrą, o po pietų esu rezervavęs operacinę. – Džeimsas diaterminiu koaguliatoriumi sustabdė kraujavimą iš dar vienos smulkios kraujagyslės ir per stalą dirstelėjo į kitapus stovėjusį chirurgą. – Lukai? Ar tu jau pažįstamas su Ana?

– Ne, – atsakymas trumpas kaip ir Anos atsakymas apie paciento likimą.

Nepakeldamas akių jis toliau tęsė ilgą vertikalų pjūvį paciento krūtinėje, kol Džeimsas stabdė kraujavimą.

Dabar Ana atsistojo arčiau stalo. Kaukė dengė apatinę veido dalį, vienkartinė kepuraitė slėpė plaukus ir ausis. Jis matė tik žalias akis, ir akimirksniu suvokė jose glūdintį kaltinimą.

Vakar turėjo susitikti su šia pusantrų metų jo darbą dirbusia mergina, bet namie atsirado visokių nesklandumų. Trūko vamzdis ir nebuvo vandens. Paskui reikėjo prijungti elektrą, jis negalėjo įkrauti mobiliojo telefono maitinimo elemento. Dėl tų rūpesčių buvo dar aiškiau, kad jis visai netroško sugrįžti, o ji… ji irgi nelaukė. Lukas pavėlavo daugiau nei valandą, Ana jau buvo išėjusi namo ir nepaliko žinutės, tik šiandienos operacinės užimtumo grafiką.

O dabar dėbčiojo taip, tarsi priimti pavėluotą jos pagalbą būtų tik pirmasis jo laukiantis iššūkis. Na, jei taip nori, tegu sau pučiasi.

– Jeigu ketini padėti, – jis trumpai tarstelėjo, – pats laikas. Nemėgstu, kai trikdo mano operacijas.

Stojo tyla. Džeimsas atsitraukė, Ana sklandžiai užėmė jo vietą. Lukas pajuto kojoje tvinksintį pažįstamą skausmą, bet tai tik paskatino dar labiau susikaupti. Vyras pasuko galvą į operacinės seselę prie vežimėlio su instrumentais.

– Krūtinkaulio pjūklą.

Išgirdusi balso toną, seselė šoktelėjo ir pagirtinai sparčiai ištiesė prašomą įrankį. Tylą nutraukė pjūklo dūzgimas. Lukas sutelkė dėmesį į pjaunamą kaulą. Bent trumpą laiką nebuvo reikalo – ir noro – žvalgytis į priešais stovinčią merginą.

Tad štai koks tas Lukas Deivenportas.

Karo didvyris, apie kurį ji tiek prisiklausė per pastarąsias kelias dienas. Net per daug. Tarsi dar negana, kad iš jos atėmė skyriaus vadovo vietą, visi nedvejodami bėrė druską ant žaizdos pasakojimais, koks Lukas nuostabus. Koks puikus chirurgas. Ir karys. Kaip per ataką vienas išgelbėjo visus, nepaisydamas sulaužytos kojos ištraukė juos iš degančio automobilio, suteikė pirmąją pagalbą, ir taip jie išgyveno, laukdami pastiprinimo.

Nesunku tuo patikėti. Užteko vieno skvarbiausių Anos kada nors matytų akių žvilgsnio, ir ji suprato sutikusi tokį pat ambicingą ir ryžtingą kaip ji žmogų. Dvi horizontaliai virš nosies tarp tamsių antakių susimetusios raukšlelės teikė žvilgsniui kvapą gniaužiančio intensyvumo. Gal ir nepriimtina, kad jis elgiasi su ja kaip su medicinos mokyklos absolvente, bet ir nekeista. Šis vyras matė ir patyrė tokių dalykų, kokių ji nė nenumano.

– Paleistas iš kariuomenės su teigiama charakteristika, – kažkas pastebėjo. – Bus apdovanotas ordinu.

Šventojo Pirano ligoninei pasisekė, kad jis grįžo. Džiaugėsi visi, pacientai ir visa nelemta bendruomenė. Anai teko slėpti nusivylimą, grasinantį peraugti į deginantį pyktį. Teko šypsotis ir apsimetinėti, jog džiaugiasi, kad jai nuo šiol suteikiama galimybė būti didvyrio pavaduotoja.

Nekeista, kad vyrukas toks pasipūtęs, jog vakar nė nepasivargino užsukti susipažinti. Ji atsiprašė vėluosianti ateiti į operacinę, o koks buvo atsakymas? Jam nepatinka, kai trukdo jo operacijas! Balsas duslus, žodžiai kapoti. Šis vyras, matyt, ne tik įpratęs įsakinėti, bet ir tikisi, kad nurodymai bus vykdomi.

Aną prislėgė nesėkmė skubiosios pagalbos skyriuje, nuotaika dar labiau pagedo. Vienintelis būdas tai išverti, kaip patyrė visais sunkiais gyvenimo atvejais, – susitelkti vien į darbą.

Tai visai nesunku.

– Vargeli, – nesusilaikė nepakomentavusi Ana, kai įstačius šonkaulių plėtiklius atsivėrė operacijos objektas. – Tik pažiūrėkit!

Širdiplėvė sukalkėjusi ir virtusi storu baltu dėklu, surandėjusiu nuo kadaise viruso sukelto uždegimo ir trukdančiu širdžiai normaliai plakti. Lukas ruošėsi atlikti perikardektomiją2 ir šį sukietėjusį sluoksnį pašalinti nuo širdies audinio. Sudėtinga, varginanti procedūra – Ana buvo ją išstudijavusi, bet pačiai neteko daryti.

Ji būtų sutikusi atlikti operaciją, jei nebūtų buvę geresnio specialisto, bet tikrai būtų jungusi pacientą prie dirbtinės kraujotakos sistemos ir operavusi neplakančią širdį. Lukas nusprendė apsieiti be papildomą grėsmę pacientui keliančio dirbtinės kraujotakos aparato. Jis ruošėsi atlikti operaciją po skalpeliu plazdant širdžiai.

– Jūsų tyrimai parodė, kad sukalkėjimas išplitęs, – tarė Lukas mažumėlę nustebęs dėl jos šūksnio. – Dešinioji pusė prastai užpildyta, sistolinis tūris siaubingas. Stebuklas, kad jis išvis išgyveno.

– Pirmas požymis, kad kažkas negerai, buvo sąmonės netekimas darbe prieš tris savaites.

Ana stebėjo, kaip Lukas skalpeliu perrėžia kietą baltą audinį; didelėje plaštakoje instrumentas beveik pradingo. Dabar ji suprato, kaip reikia spausti pjaunant ir kaip atidžiai stebėti. Gydytojas turi atverti surandėjusį audinį, bet nepažeisti po juo slypinčios širdies.

Atsakydamas Lukas kažką numykė. Tai galėjo reikšti pasitenkinimą, išvydus sveiką, rausvą širdies raumenį, bet Ana numanė priekaištą, kad užtruko taip ilgai nustatyti teisingą diagnozę ir skirti gyvybę gelbstintį gydymą.

Tokia kritika nepelnyta. Šis pacientas, Kolinas Herbertas, daugybę metų nesilankė pas šeimos gydytoją, dėl dusulio kaltino prastą sveikatą, o dėl nuovargio – bemieges naktis, nes augino du vaikučius. Netgi pirminiai trisdešimt septynerių metų vyro tyrimai nerodė, kad šlubuoja širdis. Šiai retai diagnozei patvirtinti prireikė kompiuterinės tomografijos ir širdies kateterizacijos, ir tada jau Anai teko spręsti, ar pačiai imtis naujos operacijos, ar perduoti Koliną į labiau patyrusio chirurgo rankas.

Sužinojusi, kad Lukas Deivenportas grįžta, Ana nutarė, kad verta dar šiek tiek atidėti operaciją. Jei Kolinas galės gydytis Šventojo Pirano ligoninėje, arčiau artimųjų ir draugų, veikiausiai jis gis sparčiau. Bent jau ligonio žmonai ir draugams tai bus ne toks įtemptas laikas.

Lukas pradėjo skirti širdiplėvę nuo širdies raumens. Anesteziologas kartu su kitais apstulbęs žvelgė į operuojamą vietą.

– Primena plastiką, – kažkas tarstelėjo.

Chirurgas vėl murmtelėjo, ir operacinėje stojo tyla, ją drumstė tik trumpi Luko prašymai paduoti instrumentus arba atsakymai į pastabas apie paciento būklę. Jis beveik nekreipė dėmesio į Anos teikiamą pagalbą.

Taigi su šiuo chirurgu per operaciją negalima atsipalaiduoti. Žinoma, jis privalo sutelkti dėmesį į darbą, bet Anai tai niekada netrukdė įtraukti į operaciją ir bendradarbius. Patikrinti jų žinias ir pasidalyti savosiomis. Aptarti nesklandumus ir leisti kitiems pasakyti nuomonę apie galimus sprendimus. Taip, kaip su ja anksčiau dirbo mokytojai.

Asistuoti ponui Deivenportui prilygsta ieškoti kelio po vandeniu. Dabar jos pareigos žemesnės, bet jai leidžiama mokytis tik stebint. Ana jautė atslenkantį nepasitenkinimą. Teks sukąsti dantis ir ieškoti galimybės gerai pasirodyti kur nors kitur. Vėl teikti prašymus dėl darbo į vietas, kur daugiausia kandidatų, o ir priimantieji sprendimus yra vyrai. Kvalifikuoti, stiprūs vyrai – kaip tas, kuris dabar darbuojasi priešais. Vyrai, kuriuos sunku įtikinti, kad moteris gali būti jiems lygi.

Bet netgi jausdama besiveržiantį įtampos mazgą, kuris nebuvo atsileidęs per visą jos kaip medikės karjerą, Ana jautė ir ką kita. Luko įgūdžiai rodė, kad netgi stebėdama ji gali pasimokyti. Jo laiko pojūtis buvo tikslus kaip laikrodis; palaukęs, kol širdis suplazdės ir išstums kraują, milimetras po milimetro laisvino ją tomis trumpomis akimirkomis, kai širdis nutykdavo ir vėl būdavo saugu darbuotis skalpeliu.

Įranga ir specialistas, jeigu tektų prijungti pacientą prie dirbtinės kraujo apytakos, buvo šalia. Sunkiausia procedūros dalis bus pašalinti širdiplėvę nuo užpakalinės širdies pusės, ir Lukas norėjo užsitikrinti galimybę prireikus pasinaudoti dirbtine kraujotaka.

Geriau, kad to neprireiktų, ir kol kas viskas klojosi sklandžiai. Personalas įgudęs, gydytojos Bartlet pagalba jis irgi negalėjo skųstis. Ji puiki. Ši mergina iškart prisitaikė prie jo darbo stiliaus, ir Lukas jautėsi lyg įgijęs antrą porą rankų. Mažesnių rankų, žinoma. Vikresnių. Labai tikėtina, kad Anai geriau sektųsi užbaigti operaciją negu jam, kai pereis prie užpakalinės širdies dalies.

Tokia mintis pradėjo suktis galvoje. Lukas pats jos dar neužfiksavo, nes buvo susitelkęs į darbą. Ana laikė chirurginėmis žnyplėmis suėmusi sukietėjusią širdiplėvę, kėlė aukštyn, o Lukas atsargiai pjovė skalpeliu po apačia.

Jis darbavosi neįtikimai tiksliai, mažyčiais pjūviais kaip galima arčiau prie sukietėjusio apvalkalo. Tarpas, kuriame jam teko dirbti, siauresnis už milimetrą. Lukas jautė, kad atmosfera operacinėje įkaito, ir žinojo galįs tai pakeisti, jei tik mažumėlę atsipalaiduotų ir daugiau kalbėtų, tačiau nebuvo noro.

Jautėsi stebimas. Grįžęs į širdies chirurgijos skyriaus vadovo pareigas, jis darė pirmą savo operaciją. Jį sekė ir vertino. Darbuotojai tikrino, ar dėl patirties kariuomenėje jis pasikeitė kaip chirurgas ir kaip žmogus.

Be abejo, pasikeitė. Dar labiau išlavino įgūdžius, ir vienas iš tokių buvo gebėjimas susikaupti, kad ir kas blaškytų. Visai nesvarbu, ką visi, įskaitant Aną – ypač Aną – apie jį mano. Šiuo metu svarbiausia, kad operacija baigtųsi laimingai. Dėmesys sutelktas į skalpelį. Į patį galiuką, kuriuo Lukas dabar tik ir naudojosi.

Kraujas pliūptelėjo iš niekur. Šiek tiek kraujavo ir anksčiau, bet iki šiol Ana sėkmingai tvarkėsi, o šis pliūpsnis paskandino skalpelį, kliūstelėjo ant pirštų galiukų ir telkėsi į balutę. Trumpam iškilo suplazdėjusi širdis, tada ją vėl paslėpė sruvenantis kraujas.

Raudonas.

Toks raudonas.

Ir šiltas. Lukas jautė šilumą pirštais. Lipnus, gyvybę palaikantis kraujas, sparčiai besiliejantis iš ten, kur turėtų pasilikti.

Kažkas miršta.

Lukas girdėjo šūksnius. Girdėjo ir šūvius, uodė degėsių kvapą.

Reikia kažką daryti.

Bet jis negalėjo nė pasijudinti.

Ana pastebėjo tą akimirką, kai skalpelio viršūnėlė užkliudė plonytę arteriją. Prireiks daugiau negu diaterminio koaguliatoriaus. Užspausti ir užrišti arteriją ilgai netruks. Ji paėmė spaustukus, pasiruošusi ištiesti juos Lukui, akimis jau ieškodama siūlų, kurių chirurgui reikės.

Tačiau Lukas nepareikalavo spaustukų. Ranka, laikanti skalpelį, sustingo kaip akmuo.

Tada jis pažvelgė aukštyn, tiesiai į ją, ir Anos širdis sustojo. Lukas žiūrėjo į ją, bet matė visai ką kita. Kažką, kas nesusiję su operacine, pacientu arba įpusėta operacija.

Matė kažką… siaubingo?

Anos širdis praleido tik vieną tvinksnį. Sulig kitu širdies dūžiu ji mikliai ėmėsi darbo. Užspaudė spaustukus ir padarė siūlę. Stovintiesiems aplinkui atrodys, kad Lukas tyliai paprašė jos suvaldyti tą nelaimingą kraujavimą. Iki šiol jis beveik visą laiką tylėjo, tad tai nieko nenustebintų. Bet Ana vienintelė pastebėjo jo žvilgsnį. Pajuto, kaip jis sustingo, ir veikiausiai tai buvo labiausiai ją kada nors operacinėje sutrikdžiusi akimirka.

Per kelias sekundes susitvarkė su arterija; seselė išsiurbė kraują ir vėl paruošė operuojamą vietą. Ana išgirdo, kaip Lukas giliai įkvepia, ir pakėlusi akis pamatė, kaip jis mirkčioja, stengdamasis grįžti į realybę. Operacija tęsėsi, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Vis dėlto kažkas pasikeitė. Gal tai pripažinimas, kad Ana išgelbėjo padėtį, o gal pradžia tokio ryšio, kuris sutvirtina komandą.

– Jeigu kilstelėčiau širdį, – netrukus tyliai prakalbo Lukas, – kur kas lengviau pašalintum likusią dalį. Ar užteks to, ką matei?

– Taip. – Anos širdis suplakė smarkiau ne iš baimės – veikiau iš jaudulio. Dėl iššūkio išbandyti kai ką nauja. Nuo minties, kad išmoks tokių dalykų, kurių neparodytų niekas kitas. Ir nuo jausmo, panašaus į palengvėjimą, nes jos ateitis Šventojo Pirano ligoninėje nebeatrodė tokia blanki. Kiek atlėgo netgi tas pirma užplūdęs pyktis vyrui, kuris išstūmė ją iš pareigų. Pareigų, kurias ji desperatiškai troško išlaikyti.

Ačiū Dievui, kad jos ranka nesudrebėjo imdama skalpelį. Dar labiau širdį glostė tylios Luko pagyros, kai stebėjo jos darbą.

– Puiku. Taip ir toliau. Kuo daugiau pašalinsime, tuo didesnės paciento galimybės.

Užbaigus procedūrą, paciento būklė buvo gera; Lukas galiausiai žengtelėjo nuo stalo, nusitraukė pirštines ir padėkojo visiems už sėkmingai atliktą operaciją. Sukdamasis eiti, nusismaukė kaukę, ir Ana pirmąkart pamatė daugiau nei tas skvarbias mėlynas akis.

Išvydo nesišypsantį veidą, kurį nuo nosies iki burnos kampučių kirto gilios raukšlės. Plačios lūpos atsvėrė nemažą nosį. Tokios išvaizdos nepavadinsi klasikiniu grožiu, bet buvo sunku nusigręžti. Nepagražintas, nenublizgintas vyriškumas traukė akį. Tos raukšlelės virš nosies irgi dar matyti; regis, įsirėžusios visam laikui. Artindamasis prie dvivėrių operacinės durų, Lukas vilkosi krauju suteptą chalatą. Ana pamatė tvirtus tamsiai įdegusių rankų raumenis. Būtų galėjusi prisiekti, kad durys atsidarė pačios, nors tai neįmanoma, tačiau vyro ūgis ir valdinga eisena vertė tuo patikėti.

Lukas Deivenportas – ne tik chirurgas, bet ir karys.

Visos moterys operacinėje nenuleido akių nuo tolstančios nugaros, be abejonės, jos lygiai taip pat prikaustytos kaip Ana, nors ji vienintelė žinojo, kad Luko įvaizdis klaidinantis.

Taip, Luko, kaip talentingo chirurgo, reputacija pasitvirtino, ir jis atrodė pasirengęs prisileisti ją taip arti, kad ji galėtų mokytis vertingų naujų įgūdžių, bet… kas, po galais, nutiko prasidėjus tam kraujavimui?

Ar Lukas bent pats pajautė, kada atitrūko nuo realybės? Juk niekaip nesureagavo į jos veiksmus toje situacijoje. Tarnaudamas fronto linijoje buvo sužeistas. Taip sunkiai, kad nebegalėjo grįžti kariuomenėn. Gal sužeidė ne tik į koją? Gal jis patyrė galvos traumą, kuri sukėlė kokią nors epilepsijos formą? Jo elgesį paaiškintų absanso priepuolis, kai ligonis nebesiorientuoja aplinkoje ir sustingsta kartais beveik minutei, bet jei taip yra, Lukas nebeturėtų imti į rankas skalpelio.

Toks paaiškinimas neįtikimas. Patyrusio priepuolį žmogaus veidas būtų tuščias, o Lukas atrodė… lyg pamatęs vaiduoklį. Tarsi įpuolęs į praeitį, iš kurios negali sugrįžti. Tai labiau tikėtina, bet ne ką labiau pateisinama.

O kas, jeigu jis būtų užkliudęs plaučių arteriją arba, dar blogiau, aortą? Net kelios brangios sekundės, uždelstos stabdant kraujavimą iš šių kraujagyslių, gali būti pražūtingos. Ana labiausiai nerimavo dėl to, kad galbūt ji vienintelė pastebėjo tą įvykį, taigi ką nors pasakiusi gali būti išvadinta pavyduole. Gal netgi kerštaujančia už Luko priekaištą dėl vėlavimo pasirodyti operacinėje. Niekam ne paslaptis, kad per konkursą dėl skyriaus vadovo pareigų pasirinko Luką, o ne ją. Dabar visi išpūtę akis stebėjo, kaip jai sekasi prisitaikyti prie naujo vaidmens. Neįsivaizduojama, kaip per pirmas bendro darbo valandas reikėtų mesti kaltinimus, kurie turėtų didelės įtakos Luko karjerai.

Tik vienas žmogus galėtų suprasti jos susirūpinimą. Tas žmogus veikiausiai viską paaiškins taip, kad nebeliks būtinybės toliau nagrinėti šį reikalą. Lukas mažų mažiausiai nusipelnė išgirsti tokius žodžius akis į akį, tačiau pokalbis turėtų būti privatus.

O dabar reikia skirti visą dėmesį pacientui – jį perveš į reanimacijos palatą, o vėliau įkurdins intensyvios priežiūros skyriuje, ten jis bus stebimas ir gydomas po operacijos. Padedama stažuotojo Ana dar turės atlikti operaciją – reikės išimti iš krūtinkaulio vielas pacientei, kuriai širdies operacija atlikta jau seniai, tačiau ji vis dar jautė skausmus, ir tai veikiausiai dėl reakcijos į svetimkūnius. Procedūra ilgai netruks. Paskui per pietų pertrauką Ana planavo šnektelėti su Luku ir pasisiūlyti pavedžioti jį po palatas, supažindinti su širdies chirurgijos skyriaus pacientais.

Gal reikėtų skirti tą laiką asmeniškesniam dalykui. Įvertinti žmogaus, kuriuo ji turės pasitikėti, kad apskritai galėtų kartu dirbti, principingumą. Kažkodėl būsimas susitikimas su Luku Deivenportu gąsdino labiau nei viskas, ką Ana iki tol patyrė.

Apie tai reikia galvoti kaip apie naują profesinį iššūkį. Trauktis arba stengtis palengvinti padėtį – tokios alternatyvos ji neturėjo, todėl teks kalbėti tiesiai. Ryžtingai sau linktelėjusi, Ana nusekė paskui Kolino lovą iš operacinės. Nusprendusi pasikalbėti su Luku, beveik šypsojosi. Ana neabejojo, kad jeigu ji atsidurtų Luko vietoje, jis nepaliktų šio klausimo neišspręsto. Veikiausiai griebtų jautį už ragų iškart, nė negalvodamas, kad padarys jai gėdą kitų akivaizdoje.

Ko gero, tai subtili proga parodyti ne tik savo gebėjimą atlikti jo darbą, bet ir tai, kad ji galbūt dirba geriau.

Mintis apie asmenišką pokalbį su ponu Deivenportu jau ne vien gąsdino.

Ana pasijuto pažvalėjusi.