Читать книгу Ji tai padarė! - Amy Andrews - Страница 1

– Įpilk du tekilos ir nesustok.

Nenoriai bumbtelėjusi prie baro šalia ilgakojės blondinės Aleiša Gregori sudejavo pamačiusi, kokį nuodą Katia pasirinko penktadienio vakarui.

Tekilai skirdavo šeštadienio vakarus, bet Aleiša iš patirties žinojo, kad meksikietiška degtinė turi bjaurų įprotį nupūsti draugės drabužius, ir dargi prieš netinkamus vyrus.

Nieko čia tokio, juk Katia – suaugusi moteris. Bet kitą rytą sučirškia panikos pilnas skambutis ir ji maldauja parsivežti iš keisčiausių vietų, o paskui kokias dvi dienas tenka klausytis garsaus bjaurėjimosi savimi.

– Verčiau paimsiu ką nors su skėčiuku.

Ne pirmus metus gerdama su Katia Aleiša žinojo, kad kokteiliai veikia lėčiau. Be to, dabar laiminga valanda, o į aštuonis dolerius kainuojančius kokteilius negalima numoti ranka.

Katia dirstelėjo į draugę ir subarė:

– Ele, Ele, Ele. Miesto mergele. Neturi ištvermės. – Ji vėl atsisuko į vaikiną už baro. – Verčiau paruošk du romo kokteilius. O jei sugebėsi padaryti saldžius ir rožinius, ypatinga vieta mano širdyje tau garantuota amžinai.

Elė stebėjo, kaip Katia spigina akis į barmeną. Jo Adomo obuolys konvulsiškai trūktelėjo kartą, antrą, ir vaikinas vos ne griūdamas puolė vykdyti Katios užsakymo.

Elė išpūtė akis į draugę:

– Katerina, jis – dar vaikas.

Katia nekreipė dėmesio.

– Kurgi ne, – atkirto apsidairiusi pritemdytame artipilniame bare, vėrė akimis aukas, zondavo kampus, vertino šio vakaro pasiūlą ir galimus kandidatus.

– Prikabinkime tau ką nors.

Elė papurtė galvą.

– Katyte Katia, kada gi esu kabinusi?

– Būtent! – Katia paplojo bičiulei per petį. – Gal jei bent kiek dažniau būtum pasikabinusi kokį vaikiną, ir su tuo pabaisa Tomu nebūtum susidėjusi.

Elė krūptelėjo. Katios įžvalgumas kartkartėmis brutalus.

– Na, aš su juo nebesusidėjusi, ar ne?

– Tik dėl to, kad tas išdavikas Tomas – bukagalvis. Džiaukis, kad lengvai išnešei kailį.

Elė nupūtė nuo akies įkyrią sruogą. Keista, bet ji nesidžiaugė. Šį vakarą pasijuto prasivėrusią žaizdą ir pati nustebo. O juk praėjo metai.

Reikia pripažinti – šlykštūs metai.

Barmenas pastatė priešais išpuoštus kokteilius. Katia apdovanojo jį garsiąja koks-tu-didelis-ir-šaunus-vyras šypsena, vaikinas skaisčiai nuraudo, o mergina daugiau nekreipė į jį dėmesio.

– Kas rankai? – paklausė Elė pametusio galvą vyruko.

Jis žvilgtelėjo į nedidelę raudoną žaizdelę ant plaštakos.

– Šią popietę bandžiau išskirti susipjovusius šunis, – nusišypsojo vaikinas. – Vienas įsižeidė.

Elė tik akis išvertė: nevykęs bandymas padaryti įspūdį.

– Ar pasiskiepijai nuo stabligės?

Barmenas įsmeigė akis į Elę.

– E… ne. O reikėtų?

Elė energingai sulinksėjo:

– Be abejo.

Jis dirstelėjo į Katią, o ši tik pečiais patraukė.

– Gerai, pasiskiepysiu… ačiū, – padėkojo ir nuskubėjo priimti kito užsakymo.

Katia palingavo galva.

– Tu beviltiška.

Elė atsiduso:

– Atleisk, kitaip negaliu.

Katia nusivaipė, pakėlė taurę ir skimbtlelėjo į Elės.

– Už sėkmę.

Elė susidaužė, bet pagalvojo, kad bus gerai ir tai, jei pasiseks ištverti. Iškęsti šį vakarą nepalūžus ir nesusiraičius lovoje embriono poza. Paprastai geriausiu atveju pavykdavo nustumti skausmą šalin ir kuo nors užsiimti. Bet žinodama, kas dabar vyksta kitoje miesto pusėje, vėl viską pajuto kuo aštriausiai. Spoksodama į rožinį alkoholio sūkurį suprato, kad kelios tokios taurės gali padėti. Gurkštelėjo tiek pat kaip draugė ir beveik akimirksniu pajuto, kaip alkoholis kirto tarp akių.

Elė pastatė taurę ant baro.

– Aš galiu.

Katia linktelėjo:

– Aišku, kad gali. – Ji godžiai pagėrė ir kumštelėjo draugei į petį. – Vyras kitame baro gale tave stebi.

Elė pagalvojo, kad vargu ar kas nors nužiūrinėtų ją, sėdinčią šalia tikros Dievo dovanos vyriškajai giminei. Rimtai, kam vyrui domėtis panele Vidutinybe, jei gali taikyti į Deivę?

Bet, pripratusi prie draugės pašaipų, ji vis tiek pasekė Katios žvilgsnį. Gerai atrodantis vyrukas. Mielas kostiumas. Mielos akys. Miela šypsena.

Mielas. Mielas. Mielas.

Ir Tomas buvo mielas. Iš pradžių.

Elė giliai įkvėpė. Tomo išdavystė su dvidešimtmete rudaplauke sukrėtė jos pasitikėjimą savimi: Elė pasijuto sena – beveik trisdešimties – ir bjauri.

Prieš tą baisų įvykį žinojo – moterys tai nujaučia – esanti patraukli. Žinoma, ne Katios lygio, bet pastebėdavo, kad vyrai į ją dirsčioja. Vešlūs plaukai, skaisti oda, dvylikto dydžio kūnas, o dar pridėkime D dydžio liemenėlę.

Pernai pirmą kartą – dėkui Tomui – pasijuto tikra baidyklė. Vaikino neištikimybė smogė tiesiai į jos libido.

Nepažįstamasis pakilo nuo baro ir pasuko į jų pusę.

– O, ne, – sudejavo Elė ir vėl mauktelėjo kokteilio. – Jis ateina.

Katia nusikvatojo.

– Tai gerai, – sutratėjo, – šį vakarą kabinam. Judame toliau. Negalvok apie meilę ir amžiną laimingą gyvenimą. Tau tik reikia vėl pabandyti. Susirasti vaikiną.

Elė atsiduso:

– Nepakenčiu ieškoti. – Ir tikrai nepakentė. Niekada nesijautė laimingesnė nei tada, kai buvo tik dviese su Tomu. – Gerai buvo ir be naujų pažinčių.

– O pažiūrėk, kuo viskas baigėsi.

Katia pamatė, kaip apniuko draugės veidas, ir pasigailėjo žodžių. Suspaudė Elės ranką ir pasakė tyliau:

– Atleisk, brangioji, bet reikia jį užmiršti. Baisuoklis Tomas, – Katia pažiūrėjo į laikrodį, – kaip tik šią akimirką sako taip moteriai brūkšnelis vaikui, su kuria apgaudinėjo tave – savo sužadėtinę, o juk tu dar ir laukeisi jo vaiko. Tomas, kuris pametė tave tą pačią dieną, kai tik persileidai, kai gulėjai ligoninėje pasruvusi krauju ir raudojai kartodama, kad to vis tiek niekada nenorėjai.

Elė žaidė šalta taurės kojele gindama širdį nuo galinčių praryti sujudusių jausmų. Vaikinui prisiartinus, Katia pateikė dar vieną puikų argumentą:

– Drįstu teigti, kad tau priklauso truputėlis gaivinamo sekso. Jau laikas, Ele. Tomas parklupdė tave ant kelių. Bet praėjo metai – nebeleisk jam laimėti.

Nebeleisk jam laimėti.

Katios patarimas, kaip visada šiurkštus, rikošetu šokinėjo aplink Elės galvą. Ar ji iš tiesų nori praleisti naktį dulkindamasi su nepažįstamu vyru? Ne. Bet visą naktį galvoti, kad Tomas tai daro su naujutėle žmona, – dar prasčiau.

– Gerai, – atsiduso ji. – Gerai jau.

Katia išsišiepė ir stumtelėjo Elę petimi.

– Tik pabandyk, Ele, gerai? Tiek teprašau. Ir nediagnozuok kokios nors ligos vos jam prisėdus šalia.

– Na, gerai, gerai. Pabandysiu, juk pažadėjau.

Tik pabandyk. Tik pabandyk, – aidėjo Elės smegenyse ponui Gražuoliui išsidrėbus ant gretimos baro kėdės.

– Sveikos, damos, kaip šį vakarą sekasi?

Katia suspaudė Elės ranką ir nutaisė spindinčią šypseną.

– Pasakiškai, – linksmai atsakė. – O kai tu čia, dar geriau.

– Ir kodėl tokios nuostabios gražuolės bare sėdi vienos?

Nuo tokių tuščių plepalų Elė net sudrebėjo. Vaikinas akivaizdžiai puikiai išmanė viliojimo meną. Elė pasiruošė numanomam Kur tu buvai visą mano gyvenimą? Ir stropiai stengėsi nekreipti dėmesio į kreivą nosies pertvarą ir infekciją.

Tik pabandyk.

Ir ji pabandė.

Kokias penkias minutes klojosi puikiai. Jis abiem užsakė po saldų kokteilį. O tada uždavė lemtingą klausimą:

– Kuo dirbi, Ele?

Ši atsakė nė nepagalvojusi:

– Aš – smegenų chirurgė. – Katia įsitempė, o ponas Gražuolis nusikvatojo net atsilošęs. – Ne, aš tikrai smegenų chirurgė. – Ar bent neseniai buvau. – Gal esi girdėjęs – neurochirurgė? – paaiškino besišaipančiam vyrui supykusi, kad šis netiki.

Pono Gražuolio šypsena suvirpėjo ir išbluko, Elė ne tiek pamatė, kiek pajuto, kaip nusviro Katios pečiai.

– O, tikrai? – tarė jis tuštindamas taurę ir žvilgčiodamas į laikrodį. – Na, hmm… buvo smagu susipažinti, damos, bet aš… hm… skubu.

Elė stebėjo, kaip ponas Gražuolis sprunka, lyg ji būtų prisipažinusi turinti Ebolos virusą.

Katia piktai dėbtelėjo į draugę:

– Kas?

Ši tik rankomis skėstelėjo:

– Juk nė neužsiminiau apie jo į akis krintantį sinusitą, ar ne?

Katia pakėlė antakius:

– Neurochirurgė?

– Bet aš ir esu neurochirurgė. Kodėl niekas netiki?

Katia atsiduso:

– Nes tai klišė, brangioji.

– Klišė būti neurochirurge?

Gera sužinoti, kad dešimtmetis studijų ir žudomai sunkių pamainų nuvertinti iki klišės. Na, bet juk visas gyvenimas pastaruoju laiku čiuožia žemyn. Koks skirtumas, vis tiek atgal ji nebegrįš.

Niekada.

– Ne, brangioji. Tavo elgesys – klišė. – Katia atsiduso žiūrėdama į draugę. – Turėtum žinoti, kad vyrus tai gąsdina.

Ši išpūtė akis:

– Katyte Katia, neturiu laiko urviniams žmonėms.

– Šį vakarą turi, brangioji. Šį vakarą turi.

Elė papurtė galvą.

– Ak, nežinau, Katia… Man niekada nesisekė.

Katia nusišiepė:

– Na, tau pasisekė, kad esu aš. Pasitikėk manimi, apsiribok dabartine profesija, gerai? Prisimeni kavinę?

Elė abejodama sukando apatinę lūpą.

Kaip galėtų užmiršti?

– Pažadėjai pamėginti, – neatlyžo draugė.

– Gerai, susitarėme.

***

Maksas Šeringtonas nenoromis atsekė paskui savo draugą Pitą į barą. Dievas liudytojas, jis širdgėlą mieliau skandintų toliau nuo žmonių akių. Turėjo namie mielą buteliuką kliento dovanoto škotiškojo, kurį išsaugojo būtent šiai dienai.

Geltonojo voko iš teismo dienai.

Niekas geriau už dvidešimties metų senumo škotiško viskio butelį nenuramins įtampos vyro pečiuose ir gėlos krūtinėje.

Tačiau Pitas primygtinai reikalavo. O Maksas žinojo: kai šis užsispiria, atsakymo ne nepriima. Be to, neabejojo, kad draugo ketinimai patys geriausi. Pitas jaudinasi dėl Makso ir jo antivisuomeninio elgesio pastaruosius pusantrų metų.

Maksas pagalvojo, kad gali skirti draugui šiek tiek laiko, juo labiau tokią dieną. Neabejojo, kad toks paukštyčių magnetas, jei tokių iš viso būna, po valandos kokią nors pasičiups, o jis ramiai keliaus namo pas pilnutėlį butelaitį.

– Puiku, atnešiu pirmą partiją, – tarė Pitas akimis naršydamas barą skersai išilgai.

Akys užkliuvo už blondinės raudona suknele su kojomis iki pat pažastų.

Ir dar pažiūrėk – ji turi draugę.

Jis nusišypsojo ir bakstelėjo Maksui į krūtinę.

– Manau, kad radau tavo rūpesčių sprendimą.

Maksas pasekė draugo žvilgsnį ir vos garsiai nesudejavo.

– Kam, po galais, man reikia Torės klono? Maniau, atsitempei, kad užmirščiau žmoną.

– Buvusią žmoną, bičiuli, – pabrėžė Pitas.

Buvusią. Tiesa. Nuo šiandien oficialiai: gavo dokumentus. Tikrai pradės galvoti apie ją būtuoju laiku.

– Buvusią, – niūriai pakartojo Maksas.

Pitas paplojo jam per nugarą.

– Nusiramink, blondinė man. Tau – žavioji draugė.

Maksas pažvelgė į antrą merginą. Veidas gražus, akys didelės, kiek riesta nosis ir lyros formos lūpos. Palyginti su meistriškai išdažyta blondine ši atrodė gana santūri. Nei makiažo, tik kažkoks blizgis ant lūpų, nei papuošalų, nei maivymosi.

Dar plaukai. Vešli kupeta kamščiatraukį primenančių garbanų – tokių kirpykloje nesuraitysi. Jos sukosi tarsi lydytas cukrus ir Maksui priminė karamelę. Paklydusi sruoga kliuvo už blakstienų, ir mergina ją nupūtė, nes merkėsi į taurę.

Sunku nepastebėti, kaip dailiai ji sudėta. Ir džiaugėsi čia būdama tiek pat kaip ir jis.

– Žavi? Ką, po galais, su ja veiksiu? – griežtai paklausė Pito, bet mintyse neprašytas šmėkštelėjo krintančios liemenėlės vaizdas. Maksas dar labiau suirzo. – Man žavių nereikia.

– Jei manęs paklaustum… – nusišiepė Pitas, – kaip tik žavios tau ir reikia.

– Apsieisiu, – nenusileido Maksas.

Pitas supyko:

– Ne. Neapsieisi. Jau pusantrų metų vaikštai kaip lokys skaudama galva. Ir dirbi po dvylika ar penkiolika valandų. Atleidai penkis asmeninius padėjėjus, ir vienintelis dalykas, dėl kurio sulaužai žudantį darbo grafiką, – treniruotės prieš dar vieną prakeiktą maratoną. O kai Torė paliko, nė sekso neturėjai.

Maksas susiraukė:

– To tikrai nereikėjo sakyti.

Pitas pažvelgė į neperskaitomas geriausio draugo akis ir papurtė galvą.

– Tau tikrai reikia pasidulkinti.

Maksas pajuto, kaip dar stipriau įsitempė sprando raumenys. Nenorėjo prasidėti su kita moterimi – per greitai. Celibatas puikiai tinka.

Jis niūriai dėbtelėjo į draugą.

– Juk supranti, kad seksas tavęs iš tikrųjų nenužudys, ar ne?

Pitas pažvelgė į šalia sėdintį vyro kiautą. Niekada nebuvo sutikęs zombio, bet Maksas turėtų būti panašus.

– Pasiginčyčiau.

Pitas vėl pažvelgė į blondinę, apsidžiaugė, kad mergina jį pastebėjo. Nusišypsojo jai, akinamai tvykstelėjo ir šios šypsena. Jis pasisuko į Maksą.

– Eik, surask kur atsisėsti ir prisimink, kad atsivesiu moteris ne tam, kad pasakotumei esąs advokatas. Žmonės nemėgsta advokatų.

Maksas karingai sužaibavo. Lengva taip kalbėti, kai advokatai visada po ranka.

– Pamėgsta, kai pakliūva į teisines bėdas.

Pitas atsiduso.

– Ir tada nelabai, bičiuli.

Praėjo pusė valandos, kai Elė išbaidė poną Gražuolį, bet geriau nepasidarė. Kaip įmanydama stengėsi nesijaudinti dėl to, kad bare ieškosi vyro ar ketina eiti namo su nepažįstamuoju, – tai ne jai.

– O Dieve, ties dešimta valanda tikras karštuoliukas, – sukuždėjo Katia. – Ir dar draugą turi.

Elė dirstelėjo nurodyta kryptimi. Taip. Karštuoliukas. Jei žaviesi puikia išvaizda. Elė jau suprato, kad po blizgančiu paviršiumi dažnai nebūna turinio, todėl nedžiūgavo kaip Katia.

Draugo neįžiūrėjo. Koks skirtumas. Ji pabaigė trečio kokteilio likučius.

– Atleisk, katyte Katia, bet man užteks. Tiesiog taip negaliu.

– Ne, palauk, – sugriebė už rankos Katia, kai Elė jau siekė rankinės. – Gerai. Puiku. Neatsigaivink seksu, drožk namo ir voliokis, jei nori. Tik duok dar pusvalandį.

Katia dirstelėjo į besiartinančius vyrus ir Elė pasekė jos pavyzdžiu.

– Noriu šito vaikino, – nukirto Katia, – todėl padėk. Pabūk, užimsi jo draugą. Nenoriu, kad jaustųsi kaip šuniui penkta koja. Gal čia tas vienintelis. Nesmagu iš pat pradžių nustumti jo draugą į šalikelę.

Elė išpūtė akis. Kiek pažįsta Katią, ji visada ieško to vienintelio. Dievas mato, ieškodama praleido daugybę vyrų. Ji pažvelgė į maldaujamas juokingai mėlynas draugės akis. Juk nemirs, jei pabus truputį…

Juo labiau jei Katia rūpinsis, kaip sugundyti vaikiną sau, o ne ieškos kokio nors perėjūno jai. Elė puikiai žinojo, koks prasidės žaidimas: ne kartą žaidė. Žinojo savo vaidmenį ir kada sustoti.

– Gerai, trisdešimt minučių.

Katia mirktelėjo:

– Daugiau ir nereikia.

Pitas nuvairavo Elę su Katia prie Makso surasto staliuko. Aplinkui stalelį buvo išdėliotos keturios apmuštos taburetės, labiau primenančios kojų suoliukus.

– Čia Katia ir Elė, – pristatė Maksui ir palaikė Katią už rankos, kol ši atsisėdo ant kėdutės.

Elė nepatenkinta išpūtė akis: atsisėsti teko pačiai, be pagalbos.

– O čia Maksas.

– Labas, Maksai, – linksmai pasisveikino Katia.

Elė, apsvaigusi nuo pradėto ketvirto kokteilio, abejingai linktelėjo spoksodama į taurę. Ko gero, laikas liautis.

Maksas mandagiai nusilenkė:

– Damos.

Švelnus žemas baritonas perliejo kaip lėtos gundančios saksofono gaidos ir ištraukė Elę iš apsvaigimo, bet burbuliukų galvoje tik padaugėjo. Nors nenorėdama, pažiūrėjo. Į dėmesį prikaustančias pilkas akis, tirštai apsuptas blakstienų. Ji sumirksėjo nustebusi, kokios jos išraiškingos. Su paslėptu liūdesiu. Kol apžvelgė jį, tos akys spėjo praryti. Viską žinojo apie tokias akis. Ištisus metus matė savo veidrodyje.

– Na, – Pitas mostelėjo į kokteilius, – gal ponios šį vakarą ką nors švenčia?

– Skandiname širdgėlą, – nusišaipė Katia ir apkabino draugės pečius. – Niekšelis Elės buvusysis prieš valandą susituokė su savo šliundra, o aš ją atsitempiau kaip reikiant nusigerti.

– A, puikiai padarei, – nusišypsojo Pitas ir ištiesęs butelį alaus susidaužė su Elės taure. – Australų metodas. Protėviai didžiuotųsi.

– Na, – Katia, sukryžiavusi kojas, suko čiurną, – pirmą mano pasiūlymą ji atmetė.

– O? – nustebo Pitas, užhipnotizuotas lėtų ryškiai raudono kulniuko judesių. – Ir kokį gi?

– Vudu lėlę.

Maksas vos nepaspringo alumi, o Pitas atsilošęs garsiai nusikvatojo.

Maksas kilstelėjo antakį į jam primestą moterį. Pitas teisus – ji žavi, maža riesta nosyte ir įkyriomis garbanomis.

Apmaudu, kad gelsvai žalios akys tokios velniškai rimtos, puikiai užgožia žavesį. Net ir aklas matytų ženklus Draudžiama.

– Vudu lėlę? – perklausė Maksas.

Dėl tų liūdnų akių ir džiazinio balso Elė laikinai prarado gebėjimą mąstyti. O dar klasikinė kaulų struktūra – ryškūs skruostikauliai, platus smakras – ir putlios lūpos su įdomiomis duobutėmis, kurios būtų ryškesnės, jei vyras dažniau šypsotųsi.

Smakras nubarstytas trijų dienų šereliais. Pitui tokia barzdelė tiktų kaip čia buvusi, bet Maksas ją pasitrynė išsiblaškęs, o gal sunerimęs – tai pridėjo jam žavaus nuovargio.

– Katiai patinka dramos, – gūžtelėjusi Elė pratęsė pokalbį.

– Koks sutapimas, – ramiai atsakė Maksas ir žvilgtelėjo į Pitą.

Įdėmiai pažiūrėjo į Elę. Ši suspaudė lūpas ir Maksas pats nenorėdamas susidomėjo.

Pitas nekreipė dėmesio į draugą.

– Man patinka. Gal ir tau tokią padarom, Maksai? – Pitas pasilenkė arčiau Katios. – Šiandien baigėsi Makso skyrybos.

Elė stebėjo, kaip Makso akys, vos prieš kelias sekundes linksmai spindėjusios, staiga užgeso, ir jai pritrūko oro. Atrodė lyg vyrui kas sielą būtų ištraukęs.

O negi ji nežino, koks tai jausmas?

– Užjaučiu, – sumurmėjo.

Maksas pažvelgė tiesiai į akis. Pajuto keistą ryšį, atpažino kenčiančią žmogišką būtybę. Be abejonių – Elei irgi nesaldu.

– C’est la vie, – gūžtelėjo Maksas.

Akimirką visi keturi patylėjo, bet tuojau vėl prabilo Pitas.

– Tai kuo užsiimi, Ele?

Elė pažvelgė į Piterį, bet šis į ją nė nedirstelėjo. Elė vos nenusijuokė. Reikia pripažinti: Piteris iš kailio neriasi vaidindamas puikų šeimininką, bet Elė neapsigaus – ji Pitui nė kiek nerūpi.

Ji žvilgtelėjo į draugę. Ši įsitempė.

– Aš…

– Baristė, – užbaigė Katia.

Iš padavėjos paaukštinta į kavos virėjas Elė droviai sumirksėjo. Vis dar krimtosi dėl likimo vingių, atvedusių į dabartinę darbo vietą.

– O, kur? Mudu su Maksu dažnai ieškome geros kavos.

Elė atsikrenkštė.

– Upės vėjelyje Sautbanke. Tai Katios kavinė.

Kokias penkias minutes šnekučiavosi apie kavos rūšių pranašumus. Elė ir Maksas pokalbyje beveik nedalyvavo.

– Nuostabu, – burbtelėjo Pitas. – Reikės užlėkti, ar ne, Maksai?

Maksas kantriai atsiliepė:

– Na, taip, Pitai, būtinai.

Elė nusišypsojo: akivaizdu, kad Maksas čia nori būti ne daugiau nei ji. Atrodė lyg ištrauktas tiesiai iš darbo, tik žalsvai pilkas dryžuotas kaklaraištis atlaisvintas, viršutinė saga atsegta.

Kodėl visko nepaspartinus? Pitas su Katia, galima sakyti, vienas nuo kito akių neatplėšia – kam vilkinti? Reikia paplepėti, kad juodu su Maksu galėtų išeiti, o rytoj jų draugai manys, kad vos susipažinę jie suvirto į lovą.

– O ką tu veiki, Maksai? – mandagiai paklausė Elė.

Staiga – pernelyg skubėdamas – įsikišo Pitas, nors iki tol jis šypsojosi Katiai:

– Jis buhalteris.

Elė žvilgtelėjo į Pitą ir vėl į Maksą.

– Tu juk ne buhalteris, ar ne?

Maksas nusiviepė. Pastaruoju metu šypsojosi retai, todėl keistai pasijutęs liovėsi.

– Ne, – santūriai atsakė nekreipdamas dėmesio į Pito dėbčiojimą.

Tas trumpas šyptelėjimas paveikė Elę. Vyro skruostų duobutės paryškėjo, pagilėjo. Pilkos akys nebeatrodė tokios atšiaurios. Mergina susimąstė, kaip jis atrodytų iš širdies kvatodamasis.

– Tai ką iš tikrųjų veiki?

– Aš – advokatas.

Pirma Elės mintis – bėgti. Juk ir Tomas buvo advokatas. Ką jau kalbėti, kad jos laukia bala žino kiek – ko gero, ilgi mėnesiai – su advokatu. Akivaizdu, kad labai geru.

Geriausiu.

Tačiau…

Troškimas bėgti taip užvaldė, kad ji nevalingai atstūmė kėdę. Katia pastvėrė už rankos ir tvirtai suspaudė Elę, nespėjusią nė kilstelėti užpakalio.

Norėdamas suprasti netikėtą Elės reakciją, Maksas persibraukė krumpliais per smakrą.

– Arba nemėgsti advokatų, arba esi bėglė.

Katia nusikvatojo.

– O dar kalba, kad aš linkusi į dramas. Niekšas buvęs jos vaikinas – advokatas, – paaiškino.

Maksas pastebėjo, kad paaiškinimas visiškai patenkino Pitą. Bet juk jis vos pažvelgęs į Katią liaujasi galvojęs galva.

O štai Maksas nebuvo taip įsitikinęs.

– Atnešiu išgerti, – tarė Pitas.

Katia pašoko:

– Aš su tavimi.

Nei Maksui, nei Elei nespėjus atsakyti, balandėliai jau buvo netoli baro, Pitas draugiškai apkabino Katios liemenį.

O jie liko dviese.