Читать книгу Idenai. Provokuojantis pasiūlymas - Andrea Laurence - Страница 1

Veidas nepakentė sniego. Visą gyvenimą. Naujojoje Anglijoje gimęs ir užaugęs vyras turėtų jaustis kitaip arba bent apsigyventi kitur, bet jis liko. Kiekvieną lapkritį, kai iškrisdavo pirmos snaigės, jo siela tarsi susitraukdavo iki pat pavasario. Štai kodėl savaitę prieš Kalėdas jis užsisakė kelionę į Jamaiką. Kaip visada pas Idenus ketino grįžti šventėms, bet neramus įseserės Džulianos skambutis sujaukė planus.

Jis nenoromis liepė padėjėjai atšaukti kelionę, bet, jei viskas susiklostys gerai, gal nukels ją po Kalėdų. Naujuosius metus sutiktų paplūdimyje gerdamas ką nors putojančio, giliai užkasęs ramybės neduodančius išgyvenimus.

Keista mintis.

Visureigio klasės BMW riedėjo dviejų juostų keliu į „Idenų sodo“ Kalėdų eglučių ūkį. Veidui labiau patiko vairuoti rodsterį, bet žiemą Konektikute jam ne vieta, todėl paliko tą automobilį Manhatane. Šis visureigis turėjo žiemines padangas, grandines bagažinėje ir buvo aukštas, todėl neužkabintų ledo sąnašų prastai nuvalytuose keliuose.

Pastebėjęs didelį raudoną obuolio pavidalo ženklą, žymintį posūkį į globėjų Kalėdų eglučių ūkį, Veidas iš palengvėjimo atsiduso. Tik tada suvokė, kad kurį laiką nekvėpavo. Grįžęs namo jis visada pasijusdavo geriau, net jei aplinkybės būdavo ne itin malonios.

Šis ūkis – vieninteliai jo turėti namai. Niekur kitur jis nesijautė taip gerai. Jam neliko šiltų prisiminimų apie gyvenimą su močiutės seserimi ir apie pirmus gyvenimo metus, praleistus su mama. Bet „Idenų sodas“ pateisino pavadinimą. Ypač visų apleistam berniukui, iš kurio galėjo išaugti ne milijonierius nekilnojamojo turto prekeivis, o nusikaltėlis.

Idenai pakeitė viską. Ir jam, ir kitiems čia įsikūrusiems vaikams. Šiai porai jis dėkingas už gyvenimą. Jie neabejotinai yra jo tėvai. Veidas nepažinojo savo tėvo, o mamą nuo tada, kai jį, mažylį, paliko pas močiutės seserį, matė tik kartą. Pagalvojus apie namus ir šeimą prieš akis iškildavo šis ūkis ir Idenų sukurta šeima.

Jie patys susilaukė tik vieno vaiko, dukters Džulianos. Kurį laiką atrodė, kad svajonės apie namie šurmuliuojančius vaikus, kurie padėtų ūkyje ir vieną dieną perimtų šeimos verslą, žlugo. Bet jie seną daržinę pavertė bendrabučiu, tinkamu padaužoms berniukams, ir pradėjo globoti vaikus.

Veidas buvo pirmas. Kai jis tada atvažiavo, Džuliana į kaseles supintais plaukais valkiojo paskui save mėgstamiausią lėlę. Veidas pakeitė ne vienus globėjus, bet tąkart viskas susiklostė kitaip. Jis nesijautė kaip našta. Ar būdas gauti iš valstybės išmoką. Jis tapo Idenų sūnumi.

Štai kodėl jį apėmė apmaudas, kad čia vieši dėl tokios priežasties. Nuvilti tėvus – didžiausia nuodėmė. Dar didesnė už tą, kurią padarė prieš penkiolika metų ir dėl kurios įsipainiojo į šitą reikalą.

Veidas įsuko visureigį į įvažiuojamąjį kelią, pralėkė pro stovėjimo aikštelę ir nuriedėjo siauru keliuku už jų XVIII amžiaus pabaigos namo iki vietos, kurioje šeimos nariai laikė automobilius. Buvo penktadienis, beveik vidurdienis, bet aikštelėje stovėjo mažiausiai dešimt klientų automobilių. Gruodžio 21-oji, iki Kalėdų vos kelios dienos. Mama Molė greičiausiai sukasi dovanų krautuvėje, siūlo žmonėms cukrinių sausainių, sidro ir karšto šokolado, kol Kenas arba kuris nors darbuotojas tempia ir pakuoja išsirinktą eglutę.

Veidą apėmė pažįstamas noras tvarkyti eglutes ir nešti jas iki pirkėjų automobilių. Jis tai darė visą paauglystę ir per kiekvienas Kalėdų atostogas, kol studijavo Jeilyje. Įprotis šokti prie darbo grįžo savaime. Bet yra svarbesnių dalykų. Būtina sutvarkyti reikalą, atvedusį jį čia ir sutrukdžiusį voliotis šiltuose Jamaikos paplūdimiuose.

Džulianos skambučio jis nesitikėjo. Vaikai nebuvo pratę skambinti vieni kitiems arba tėvams ir jų lankyti. Visi buvo užsiėmę, panirę į sėkmingą veiklą, kaip Idenai ir svajojo. Tačiau toji sėkmė priversdavo pamiršti kitų žmonių svarbą jų gyvenime.

Džuliana nustebo, kai beveik neperspėjusi pasirodė ūkyje per Padėkos dieną. Jų tėvas Kenas sveiko po infarkto. Tėvai neskambino vaikams, nes nenorėjo, kad šie nerimautų dėl didelių gydymo išlaidų.

Veidas, Hitas, Ksanderis, Brodis – bet kuris iš globotinių galėjo išrašyti čekį ir pasirūpinti, bet Kenas ir Molė tvirtino, kad viskas gerai. Deja, jiems teko parduoti kelis sklypus, kurie netiko eglutėms auginti. Jie nesuprato, kodėl vaikai taip susikrimto. O šie, žinoma, negalėjo tėvams atskleisti tiesos. Ta paslaptis turi likti palaidota praeityje. Veidas atskubėjo tuo pasirūpinti.

Jei pasiseks, keturračiu nuvažiuos į sklypą, išpirks iš naujojo savininko žemę ir grįš Molei nepradėjus svarstyti, ką jis sugalvojo. Veidas neketino nuslėpti šio sandorio nuo tėvų, bet geriau, kad jie nesijaudintų.

Kaip ir tikėjosi, name buvo tuščia. Ant nutrinto virtuvės stalo jis paliko raštelį, apsivilko storą striukę, apsiavė batus ir išėjo pasiimti keturračio. Galėjo vairuoti ir savo visureigį, bet varžėsi atvažiuoti brangiu automobiliu ir pamojuoti pinigais.

Kai Džuliana pranešė naujieną, ūkyje apsilankė ir Hitas, ir Brodis. Pasiknaisioję juodu išsiaiškino, kad asmuo, įsigijęs patį mažiausią žemės sklypą, jau gyveno ten kažkokiame kemperyje. Tokia žinia Veidui atrodė daug žadanti. Galbūt tam asmeniui pinigų reikia labiau nei žemės. Bet pamanęs, jog kažkoks turtuolis verčia ją parduoti, žmogus gali nesutikti. Arba padidinti kainą.

Veidas pasuko keturratį duobėtu keliuku per ūkio vidurį. Pardavus trisdešimt keturis hektarus Idenams liko dar aštuoniasdešimt. Beveik visas plotas užsodintas balzaminiais ir dervingaisiais kėniais. Šiaurrytinė sklypo dalis kalvota ir uolėta. Ten medžiai niekaip neprigydavo, todėl jis suprato, kodėl Kenas tą dalį pardavė. Tačiau apgailestavo dėl tokio tėvo sprendimo.

Kai jis pasuko už kampo ir prisiartino prie Idenų nuosavybės ribos, buvo šiek tiek po pusės trijų. Dangus buvo giedras, saulė krito ant sniego, kuris jį akino net per akinius nuo saulės. Veidas sulėtino žingsnį ir išsitraukė Brodžio parsiųstą naują matininkų žemėlapį. Trisdešimt keturi tėvų parduoti hektarai padalyti į du didesnius sklypus ir vieną mažą. Sulygino žemėlapį su GPS programėle telefone – už priešaky kalvelės plyti mažiausias keturių hektarų sklypas. Tikrai būtent jo ir ieško.

Veidas sulankstė žemėlapį ir apsidairė ieškodamas pažįstamų objektų. Tyčia pasirinko tokią vietą, kurią įsimintų. Šalia augo kreivas klevas, pūpsojo milžinišką vėžlį primenantis akmuo. Jis nužvelgė apylinkes, bet atrodė, kad visi medžiai kreivi, o akmenis uždengęs trisdešimties centimetrų sniego klodas. Neįmanoma nustatyti, ar šis sklypas – būtent tas, kurio ieškojo.

Prakeikimas. Jis buvo įsitikinęs, kad vos išvydęs vietą iš karto supras. Toji naktis prieš penkiolika metų įsirėžė atmintin, nors ir stengėsi pamiršti. Tokios akimirkos pakeičia gyvenimą. Tenka priimti sprendimą, nesvarbu, teisingą ar ne, ir amžinai su juo gyventi.

Vis dėlto Veidas buvo tikras, kad tai toji vieta. Jis neprisiminė keliavęs toliau nei čia. Pernelyg skubėjo, todėl neklaidžiojo po sklypą dairydamasis tinkamos vietos. Jis nužvelgė dar vieną klevą, kreivesnį nei kiti. Tikriausiai tas. Teks atpirkti žemę ir viltis, kad pavasarį po medžiu išvys tą vėžlio pavidalo akmenį ir supras, jog įsigijo tinkamą sklypą.

Riedėdamas į priekį per sniegą jis toliau kilo į kalvelę, paskui leidosi į proskyną, artėdamas prie mirguliuojančio sidabraspalvio miražo.

Jis privažiavo arčiau ir suvokė, kad tai popiečio saulė atsispindi nuo pavyzdingai nublizgintų aliuminio dailylenčių, kuriomis apkaltas senas „Airstream“ markės namukas ant ratų. Stovėdamas nuo to daikto atsimušančiuose spinduliuose net įdegtum. Greta jo kėpsojo senas fordas – pikapas su didelėmis padangomis tam milžiniškam šešių metrų kemperiui vilkti.

Veidas sustojo, išjungė keturračio variklį. Kemperyje jokių gyvybės ženklų. Brodis susirado internete prieinamus pardavimo įrašus ir išsiaiškino, kad naujasis savininkas – V. A. Salivan. Kornvalis – visai nedidelis miestas, iš mokyklos laikų Veidas neprisiminė jokių Salivanų, vadinasi, tai naujakuriai. Ir gerai. Nereikės turėti reikalų su žmonėmis, kurie prisimintų audringas jo dienas iki gyvenimo pas Idenus ir dėl to priekaištautų.

Batais gurgždindamas sniegą jis pasiekė pusapvales duris. Jose buvo mažas langelis ir pasibeldęs Veidas žvilgtelėjo pro jį, ar viduje kas nors yra. Nieko. Negirdėti nė vaikštant.

Nuostabu. Šitiek kelio sukorė dėl nieko.

Veidas jau ketino apsisukti ir grįžti namo, kai išgirdo iškalbingą šautuvo saugiklio spragtelėjimą. Staigiai pasuko galvą kairėn, garso pusėn, ir pasijuto esąs taikiklyje. Maždaug už šešių metrų stovėjo moteris, kaip ir jis apsitūlojusi žiemine striuke, užsimaukšlinusi megztą kepurę ir akiniais nuo saulės paslėpusi veido bruožus. Iš po kepurės kyšojo žvarbaus vėjo kedenamos raudonų plaukų sruogos. Ryški spalva kaipmat patraukė jo akį. Kadaise pažinojo moterį tokiais plaukais. Jie buvo gražūs, tarytum gyva ugnis. Tinkamas pastebėjimas, mat šiuo metu jis žaidžia su ugnimi.

Jis nevalingai pakėlė rankas. Šiandien nesiruošė būti nušautas kažkokios perdėtai atsargios kaimietės.

– Sveiki, – šūktelėjo jis, stengdamasis kalbėti kuo draugiškiau ir ramiau.

Moteris sudvejojo ir šiek tiek nuleido šautuvą.

– Kuo galiu padėti?

– Ar jūs ponia Salivan? – Reikia tikėtis, kad ponas Salivanas nesisukioja miške su šautuvu.

– Panelė Salivan, – pataisė ji. – Ko norit?

Vieniša moteris. Dar geriau. Veidas pasižymėjo tam tikru žavesiu, kuris padėdavo bendrauti su dailiąja lytimi. Jis plačiai išsišiepė.

– Aš Veidas Mitčelas. Norėjau pasikalbėti apie galimą…

– Tas arogantiškas kiauliasnukis nekilnojamojo turto prekeivis Veidas Mitčelas? – Moteris paėjo kelis žingsnius į priekį.

Veidas susiraukė. Regis, jis nepatinka jai. Gaila, kad moteris taip apsitūlojusi, todėl jis nemato, kas ji. Gal tada suprastų, kodėl vos išgirdusi jo vardą taip susijaudino. Žinoma, jis lygiai taip pat apsitūlojęs.

– Taip, ponia, bet pats sau tokių epitetų nepriskirčiau. Norėjau pasidomėti, galbūt jus domintų…

Jis nutilo, nes šautuvas vėl pakilo.

– Et, velnias, – sudejavo ji. – Taip ir maniau, kad po tais drabužių sluoksniais jūs, bet pagalvojau, kodėl Veidas Mitčelas turėtų būti Kornvalyje ir po šitiek metų vėl versti mano gyvenimą pragaru?

Veidas išpūtė tamsių akinių nuo saulės slepiamas akis.

– Neketinu jūsų gyvenimo paversti pragaru, panele Salivan.

– Lauk iš mano žemės.

– Atsiprašau, ar aš jus kaip nors nuskriaudžiau? – Jis karštligiškai mąstė. Ar kada nors susitikinėjo su kokia nors Salivan? Gal sumušė jos brolį? Neprisiminė, ką tokio galėjo padaryti, kad šitaip įpykdytų moterį.

Ji žirgliojo sniegu, mažindama juos skiriantį atstumą, ginklą vis dar nukreipusi tiesiai į jį. Norėdama atidžiau jį apžiūrėti nusiėmė akinius nuo saulės, atidengdama dailų širdelės formos veidą ir šviesias akis. Balta oda tobulai derėjo prie ugninių sruogų, įrėminančių veidą. Kai akys susitiko, Veidas pastebėjo jos žvilgsnyje iššūkį, tarytum ragintų ją prisiminti.

Laimė, Veido atmintis išskirtinė. Jis suprato patekęs į bėdą. Tokios ugningos raudonplaukės, dabar spitrėjančios į jį, nepamirši. Bėgant metams stengėsi ją išmesti iš galvos, bet retkarčiais ji įsmukdavo į pasąmonę ir sapnuodamas jis regėdavo skvarbias šviesiai mėlynas jos akis. Tose akyse atsispindėdavo išdavystės sukeltas skausmas, kurio jis nesuprato.

Sklypo savininkė V. A. Salivan – ne kas kita, o Viktorija Salivan, aplinką tausojančių statinių architektė, kovotoja už ekologiją ir darbuotoja, kurią jis atleido iš įmonės prieš septynerius metus.

Jam apsunko skrandis. Ir kodėl tą sklypą įsigijo būtent ji? Viktorija Salivan. Pirma darbuotoja, kurią jam teko atleisti. Tada buvo skaudu, bet kitos išeities neturėjo. Įmonėje galioja griežtos taisyklės dėl darbo etikos pažeidimų. Tą žinią ji priėmė prastai. Sprendžiant iš įsitempusios stovėsenos ir tvirtai gniaužiamo ginklo, ji vis dar pyko.

– Viktorija! – jis plačiai šypsojosi, stengdamasis balsu išreikšti malonią nuostabą pasimačius po tiek laiko. – Nežinojau, kad čia gyvenate.

– Panelė Salivan, – pataisė ji.

Veidas linktelėjo.

– Žinoma. Gal malonėtumėte nuleisti ginklą? Aš neginkluotas.

– Apsiginkluosit, kai atvyks policininkai. – Žodžiai buvo šalti tarytum sniegas, bet galiausiai ginklas nusviro.

Prasibrovusi pro jį moteris pasiekė kemperio duris, atidarė jas ir ėmė lipti laiptais.

– Ko norite, pone Mitčelai?

Jai lūkuriuojant laiptų viršuje ir žvelgiant į jį Veidas suprato, kad reikia kuo greičiau keisti taktiką. Iš pradžių jis ketino savininkui pasakyti, kad sklypo nori nekilnojamojo turto plėtros projektui įgyvendinti. Jei tai pareikštų šiai moteriai, ji nesutiktų vien dėl to, kad sužlugdytų jo planus.

Teks įsiteikti kitaip. Jei tik spės viską paaiškinti, kol ji nepradėjo šaudyti.

– Panele Salivan, norėčiau nusipirkti iš jūsų šitą sklypą.

***

Torė lūkuriavo ant laiptų, pilve virė įsiūtis. Regis, šitas vyras pasiryžęs sužlugdyti viską, kas jai brangu. Sužlugdė jos reputaciją ir vos nenutraukė karjeros. Be to, jam taip staiga atsigręžus prieš ją nukentėjo jos pasitikėjimas vyrais. Lyg žaibas iš giedro dangaus Veidas Mitčelas apkaltino ją siaubingais nebūtais dalykais ir išspyrė iš įmonės. Atleista ji prarado pirmą tikrą savo butą.

O dabar, kai ji stengiasi įsikurti ir vėl atgaivinti reputaciją, jis užsigeidė sugadinti planus, susijusius su jos svajonių namais. Ji tai nujautė. Tvirtai sukandusi dantis apsisprendė jam dar neuždavus klausimo. Jei jis degtų, nė nespjautų ant jo.

– Jis neparduodamas. – Torė įsmuko vidun ir trinktelėjo durimis.

Jau vilkosi striukę, ketindama numesti drabužį ant išlankstomos lovos, kai išgirdo už nugaros atsiveriant namuko ant ratų duris. Torė staigiai atsisuko ir išvydo tą šunsnukį, stovintį virtuvėlėje. Įeidamas jis išsirangė iš žieminės striukės ir nusitraukė kepurę. Vilkėjo elegantiškas kelnes ir languotus marškinius. Dėl tamsžalės marškinių medžiagos žalios akys atrodė dar tamsesnės ir dar labiau gundančios, nei ji prisiminė. Kadangi prieš tai jis dėvėjo aptemptą kepurę, trumpi tamsiai rudi plaukai buvo dar labiau susitaršę, nei jai kada teko regėti.

Be elegantiško kostiumo ir tobulai suglostytų plaukų jis nė kiek nepanėšėjo į nekilnojamojo turto magnatą, valdantį įmonę iš kabineto viršutiniame aukšte. Tačiau jis atrodė toks pat valdingas. Ji buvo pamiršusi, koks jis aukštas, mažiausiai šimto aštuoniasdešimt septynių centimetrų ūgio, plačių pečių. Šis stambus vyras, regis, užėmė visą namuką ant ratų, kuriame jai pakakdavo vietos. Jis tarsi išsiurbė orą, jai pasidarė keistai šilta, o kemperis tapo nejaukiai ankštas.

Ji to nepakentė.

Nedvejodama vėl pakėlė šautuvą. Tiesą sakant, jis užtaisytas kulkomis, užpildytomis perdirbtos gumos šratais. Nešėsi jį iki komposto dėžės, jei prireiktų atbaidyti ėdalo ieškančius graužikus. Aną savaitę toje dėžėje ji aptiko juodąjį lokį. Gavę guminių šratų gyvūnai nukurnėtų šalin, bet rimtos žalos nepatirtų. Reikia tikėtis, kad jie taip pat paveiks ir Veidą Mitčelą.

– Gal teiktumėtės nešdintis laukan? Įrengdama šį namuką išleidau daug pinigų, neketinu jo sugadinti viduje šaudydama.

Veido akyse tik akimirką šmėkštelėjo išgąstis, paskui jis nutaisė šypseną, dėl kurios jos skruostai nukaito, o keliai sulinko. Ji prisiminė, kad taip jausdavosi kaskart, kai jis praeidavo koridoriumi pro jos darbo vietą ir pasisveikindavo tardamas labas rytas. Ji, ką tik baigusi koledžą, žavėjosi dviem jaunais narsuoliais, įsteigusiais augančią nekilnojamojo turto plėtros įmonę. Aleksas Stantonas buvo tikras mergišius, bet ją iškart patraukė tamsesnis ir paslaptingesnis Veidas. Ir anuomet, ir dabar jo plati šypsena ir ryžtingi aristokratiški veido bruožai padėdavo gauti tai, ko jis užsimanydavo.

Jei nepasisaugos, vėl taps jo auka. Ji žinojo, kad nevalia pasitikėti tokiu vyru.

– Panele Salivan, ar galėtume tai aptarti jums nesišvaistant grasinimais mane nušauti?

– Nėra ko aptarti. – Torė, laikydama ginklą vienoje rankoje, kita nusitraukė kepurę ir šaliką. Darėsi karšta, bet ne dėl naujos šildymo propanu sistemos. O dėl Veido ir perkaitusio, seniai pamiršto libido. Ji pyko, kad ją išdavęs ir atleidęs vyras net po tiek metų vis dar vertė širdį plakti smarkiau. – Be to, nekviestam užeiti vidun nemandagu, todėl nusipelnote būti nušautas.

– Atsiprašau, – ištarė jis, dėdamas striukę ant atkaltės suoliuko prie valgomojo stalo. – Bet būtinai turiu tai aptarti šiandien.

Ak, kurgi ne. Jis tikriausiai įsigijo greta esantį šešiolikos hektarų sklypą ir pageidavo jos keturių, kad pradėtų kokį nors beprotišką nekilnojamojo turto projektą. Gali būti, kad netoliese sutelkta ekskavatorių ir buldozerių kariauna tik ir telaukia, kol ji pasirašys sutartį. Bet ji šito sklypo neparduos. Šį pirkinį planavo metų metus. Ją čia atvedė genealoginiai tyrinėjimai, bet vos įžengusi į šią vietovę ji suprato, kad nori čia pasistatyti namus.

Žinia, kad Idenai parduoda dalį žemės, tapo gyvenimo galimybe. Sklypas buvo tobulas. Jis šiek tiek leidosi į pakalnę, tokiame suprojektuotų įspūdingą keliaaukštį namą, kuriame būtų svetainė su plačiais langais, pro juos atsivertų slėnis apačioje. Iš dviejų pusių sklypą supo aštuoniasdešimt hektarų medžių ūkis, tad greitu laiku kieme neišdygs prekybos centras.

Ji turėjo porą laisvų mėnesių, kad pradėtų projektuoti ir statyti savo namą. Tobula proga, be to, ji kaip tik turėjo pinigų ir laiko. Tikrai neparduos sklypo.

– Žinau, kad esate pratęs gauti tai, ko užsigeidžiate, pone Mitčelai, bet šįkart, deja, taip nebus.

Lyg tyčia ėmė švilpti ir garus leisti elektrinis arbatinukas ant spintelės. Įjungė jį prieš išeidama išmesti šiukšlių į komposto dėžę, ir dabar jis buvo paruoštas neplanuotai ką nors pavaišinti arbata. Kai vėl atsisuko į Veidą, šis jau sėdėjo prie valgomojo stalo nutaisęs pasipūtusį lūkestingą žvilgsnį.

Atsidususi ji padėjo šautuvą. Neužplikysi arbatos laikydama sunkų užtaisytą ginklą.

– Ar galiu paklausti, kiek sumokėjote už sklypą?

– Negalite, bet suma tikrai paskelbta viešame registre, todėl išsiaiškinsite, jei tik skirsite laiko ir nurodysite kokiam nors pavaldiniui, kurio dar neatleidote, paieškoti. – Iš bambukinės spintelės virš kriauklės ji išėmė du puodelius. Į du sietelius įkratė arbatžolių, įdėjo juos į puodelius ir užpylė karštu vandeniu.

– Spėju, maždaug šimtą dvidešimt penkis tūkstančius. Čia dar nėra nei vandens, nei elektros.

Torė nežiūrėjo į jį. Aišku, kad nekilnojamojo turto specialistas nuspės kainą kelių tūkstančių dolerių paklaida.

– Ką norite pasakyti?

– Kad pasiūlysiu dvigubai daugiau.

Tai išgirdusi Torė išmetė ekologiško medaus stiklainį iš rankų ir indas nukrito ant linoleumo. Laimė, nesudužo. Ji mikliai pritūpė jo pakelti, bet Veidas taip pat ištiesė ranką ir buvo pirmesnis. Jis atkišo jai stiklainį. Torė pažvelgė į vyrą, tupintį vos už kelių centimetrų, ir pajuto pažįstamą, bet nemalonų dilgsėjimą pilve. Kai paėmė stiklainį, abiejų pirštai susilietė, ir tas dilgsėjimas dar sustiprėjo.

Staigiai atsistojusi, lyg būtų jo nudeginta, Torė greitai susitvardė, išėmė sietelius ir į abu puodelius įdėjo po šaukštelį medaus. Su trenksmu pastatė priešais jį puodelį ir atsisėdo kitoje stalo pusėje.

– Absurdiška. – Šis žodis buvo skirtas ir jos reakcijai, ir jo pasiūlymui. Nevalia būti užliūliuotai gražaus Veido veidelio arba iš pažiūros dosnaus pasiūlymo.

– Gal. Bet siūlau tiek.

– Kažką slepiate, – apkaltino ji. – Juk tai jūs sukūrėte verslą supirkdamas pigius pastatus ir parduodamas už milijonus. Tikrai nemokėtumėte nė cento daugiau, nei būtina, jei siektumėte pasipelnyti iš čia planuojamo projekto.

Veidas pasisuko ir pažvelgė jai į akis. Ant veido užkritusi rudų plaukų sruoga suteikė berniokiško žavesio, ir jai tapo dar sunkiau atsispirti.

– Čia nieko nestatysiu. Ir pinigai niekuo dėti.

Torė prunkštelėjo.

– Milijonieriumi nesulaukus nė trisdešimties netampama, nebent gimei turtingas arba galvoji tik apie pinigus. Kad ir kaip būtų, svarbiausia pinigai.

Veidas ją stebėjo. Prieš atsakydamas atsigėrė arbatos.

– Taip elgiuosi dėl šeimos. Ji man svarbesnė net už pinigus. Šis sklypas priklausė mano tėvams. Pardavė jį neužsiminę nei man, nei kitiems vaikams. Jei būtume žinoję, nebūtume leidę parduoti. Jie visą gyvenimą triūsė dėl šitos žemės. Mes čia užaugome. Praleidome čia vaikystę. Jei būtume žinoję, kad kilo finansinių sunkumų, būčiau viskuo pasirūpinęs, ir jiems nebūtų reikėję parduoti žemės.

Torę įtraukė pasakojimas. Gražiame vyro veide išryškėjo nuoširdus susirūpinimas. Žodžiai skambėjo labai įtikinamai. Bet tai tas pats vyras, kuris gyrė jos sugebėjimus ir darbo etiką, o kitą dieną atleido. Rajanas taip pat atrodė nuoširdus, bet paaiškėjo, kad beveik viskas, ko prišnekėjo per pastaruosius dvejus metus, buvo melas.

Ją, naivuolę, užaugino hipiai, tetroškę mėgautis gyvenimu ir kultūra. Jie neturėjo nė vienos blogos minties ir manė, jog kiti jų taip pat neturi.

Gyvenimas Torę pamokė. Veidas ją pamokė. Šis vyras girdėjo jos maldavimus, bet nusigręžė. Nepatikėjo ja. Kodėl ji turėtų patikėti?

Žmonės, pardavę šitą sklypą, Molė ir Kenas Idenai, miela vyresnių žmonių pora. Negali būti, kad Mitčelas – jų sūnus. Jų ir pavardės skirtingos. Prastai apgalvotas melas. Ji net panoro įsižeisti, kad laiko ją tokia lengvatike. Ar manė, jog vos jam pasibeldus į duris ir blykstelėjus tomis tamsžalėmis akimis ji susileis? O gal tikėjo, kad ją paveiks pinigai?

Jai nereikia Veido pinigų. Už šį sklypą ji sumokėjo grynaisiais. Ji – viena geidžiamiausių aplinką tausojančių statinių architekčių JAV. Šiuo kemperiu sukorė tūkstančius kilometrų projektuodama aplinkai nekenksmingus statinius, namus, biurų pastatus. Torė įgyvendino kelis stambius ir sėkmingus projektus Sietle, Santa Fė ir San Fransiske. Iš karto po Naujųjų metų baigs projektą Filadelfijoje. Jai sekėsi pakankamai gerai, kad pasijuoktų iš jo pasiūlymo. Bet nieko nepraras, jei patikrins, kiek gali iš jo išspausti.

– Jei pasakyčiau, kad žemę parduosiu už pusę milijono? – Sklypas tikrai tiek nevertas, nebent po jos kojomis slypi naftos, aukso arba deimantų klodai. Tačiau ji tuo abejojo. Negirdėjo, kad Veidas Mitčelas domėtųsi naudingosiomis iškasenomis. Jam rūpėjo tik tokia žemė, ant kurios galėjo statyti.

Veidas nė nemirktelėjo.

– Išsitraukčiau čekių knygelę ir pasirašyčiau nurodytoje vietoje, kad susirastumėte dar geresnį sklypą ir visi būtų laimingi. Leiskite patikinti: nėra nieko svarbiau nei išsaugoti savo šeimą ir praeitį.

Oho. Jam šitos žemės trūks plyš reikia. Torei jo kone pagailo. Kitas žmogus būtų iš karto nusileidęs ir sutikęs su pasiūlymu. Keturis kartus didesnė suma – puikus pasiūlymas. Beprotiškas. O jai pakaks kvailumo nesutikti. Nors jai ir sekasi, pusė milijono – nemenka suma. Su tiek Torė nemažai nuveiktų – įsigytų naują sklypą, be paskolos pasistatytų svajonių namą, įsigytų naują hibridinį pikapą. Reikia pripažinti: jei kitapus stalo sėdėtų kitas žmogus, ji tikriausiai pasiimtų pinigus ir prisikabinusi namuką ant ratų išriedėtų saulėlydžio link.

Bet čia sėdi ne kitas žmogus. O Veidas Mitčelas. Ir ji neparduos jam žemės. Už jokius pinigus. Vien tam, kad išvystų, kaip šis vyras kankinasi. Taip atkeršys. Jam nepasisekė, kad užsigeidė jai priklausančios žemės.

– O jums neblogai sekasi, – ji linksėjo galva ir žiūrėjo ne jam į veidą, o į arbatos puodelį. Nesileis paveikiama ir užliūliuojama kerinčių akių ir išgalvotos ašaringos istorijos. Šiemet jau paaiškėjo, kad yra mulkė, tiek pakanka. Jei jis pasirodytų po kelių savaičių, galbūt leistų jam tapti kvaila Naujųjų metų klaida. – Ilgai kartojotės tą prakalbą ar improvizavote?

Veidas sustabarėjo, nustūmė nugertą arbatos puodelį į šoną ir liovėsi stengęsis ją sužavėti.

– Ar priešiškai nusiteikusi esate dėl to, kad jus kadaise atleidau?

Dabar Torė sustabarėjo ant kėdės. Regis, šis vyras kaltina ją šitiek metų laikius nuoskaudą.

– Be abejonės. Negaliu numoti ranka, jei teršiama mano reputacija.

– Nesukote galvos dėl reputacijos, kai permiegojote su tiekėju ir mano įmonę pastatėte į rizikingą padėtį.

– Su niekuo nepermiegojau. Jau tada aiškinau, kad kaltinimai nepagrįsti. Niekas nepasikeitė. Vien todėl, kad nepatikėjote, nereiškia, kad melavau.