Читать книгу Išgalvotos vestuvės - Andrea Laurence - Страница 1

– Atleiskit, – Natalija palinko prie vyriškio, sėdinčio priešais, – gal dar kartą paaiškintumėt?

Greta apsidžiaugė, kad Natalija šito paprašė, nes jautėsi sutrikusi. Keturios įmonės Svarbiausia gyvenimo diena savininkės ir valdytojos sėdėjo pasitarimų kambaryje prie stalo priešais vyrą, kuris vilkėjo brangų kostiumą ir elgėsi arogantiškai, nors joms nė kiek nerūpėjo. Ne pietietis, akivaizdu. Be to, pliauškė nesąmones.

Rosą Bentlį erzino sutrikusios moterys ne mažiau, nei jis pats erzino kitus.

– Įmonė Svarbiausia gyvenimo diena rengia jungtuvių pokylius, juk taip?

– Taip, – atsakė Natalija, – bet, trumpai kalbant, mes rūpinamės maistu, didžėjumi ir gėlėmis. Niekas niekada neprašė jokiam svečiui surengti pasimatymo. Čia tuokiamasi, o ne teikiamos palydovių paslaugos.

– Leiskite paaiškinti, – Rosas pernelyg meiliai nusišypsojo, tai Gretai kėlė nepasitikėjimą. – Tai subtilus prašymas – niekas neturi sužinoti, nes tai Murėjaus Evanso vestuvės.

Murėjus Evansas buvo kantri muzikos superžvaigždė. Per paskutinį turą jis pamilo apšildančios grupės artistę. Kitą savaitgalį jie rengė daug dienų truksiančią vestuvių šventę, kurios laukdami žurnalistai varvino seilę. Aptariant tokias vestuves visada reikėjo įtraukti konfidencialumo sąlygą, kad žinia apie šventę nebūtų nutekinta. Jei atvirai, Greta pavargo nuo tokių didelių, aiškiai išpūstų renginių. Gaudavo padorų uždarbį, suma atrodydavo didelė, nes pinigų jai vis trūko, tačiau dailiu raštu kruopščiai parašyti tūkstančius kvietimų nebuvo itin malonu. Susitarti su pasipūtusiais svečiais, kurie rinkdavosi į tokius triukšmingus vestuvių vakarėlius, taip pat būdavo nelengva.

– Žinoma, – atsakė Natalija.

– Aš atstovauju Džulijanui Kuperiui, aktoriui. Senam pono Evanso draugui, kuris vestuvėse dalyvaus kaip vyriausiasis pabrolys. Nežinau, ar skaitote naujienas apie įžymybes, tačiau Džulijanas ką tik viešai paskelbė apie skyrybas su kolege Bridžita Martin, su kuria vaidino filme „Bombų kruša“. Bridžitą pastebėjo susitikinėjančią su kitu populiariu aktoriumi. Esu Džulijano vadybininkas, tad manau, kad atrodys nekaip, jeigu jis vestuvėse pasirodys vienas, bet nereikia visko komplikuoti ir ieškoti merginos, su kuria jis susitikinėtų. Tereikia moters, kuri suvaidintų esanti jo pora ir sudalyvautų vestuvėse. Galiu patikinti, kad nebus nieko nepadoraus.

Greta girdėjo apie Džulijaną Kuperį – apie jį nežinoti neįmanoma, nors nematė nė vieno jo filmo. Veiksmo filmų karalius: daug sprogimų, ginklų ir ilgiausi scenarijai. Jos tokie dalykai nedomino, tačiau daugybė žmonių dievino jo filmus. Keistoka, kad jam teks apsimesti, jog su kuo nors susitikinėja. Afišose ir filmų anonsuose akį traukė žvilgantys kieti raumenys. Nors Greta nesižavėjo jo kaip aktoriaus gebėjimais, buvo sunku nekreipti dėmesio į kūną. Jeigu jau toks vyrukas net paskutinę akimirką negali susirasti merginos, ji – pasmerkta.

– Kokios merginos reikia? – apdairiai pasiteiravo jų fotografė Bri. – Pažįstu nedaug moterų, kurios elgtųsi įprastai, jei tektų įsikibti žvaigždei į parankę.

– Suprantu, – pasakė Rosas. – Visai tiktų paprasta moteris. Nenorime, kad ji atrodytų kaip palydovė. Be to, Džulijano moteriškosios lyties gerbėjų gausa rodo, kad būtų gerai, jei jį matytų su paprasta moterimi. Gerbėjos manytų pačios turinčios galimybę.

Greta prunkštelėjo ir Rosas piktai dėbtelėjo į ją, įsitaisiusią kitoje stalo pusėje.

– Su malonumu dosniai sumokėsime jai už patirtus sunkumus, – tęsė jis. – Paklosime dešimt tūkstančių dolerių už sugaištą laiką. Be to, papildomą sumą galiu skirti apsilankyti grožio salone ir drabužiams įsigyti.

– Dešimt tūkstančių? – Greta vos nepaspringo. – Juokaujate?

– Ne, – atrėmė Rosas, – kalbu rimtai. Galite parūpinti tai, ko prašome, ar ne?

Natalija giliai įkvėpė ir linktelėjo.

– Parengsime sutartį ir rasime, kas susipažintų su Džulijanu, kai jis atvyks į Našvilį.

– Labai gerai. Jis atskris šįvakar ir apsistos viešbutyje Hilton.

Rosas kilstelėjo ranką prie kišenaitės ant krūtinės ir išsiėmė odinę piniginę. Ištraukė saują šlamančiųjų ir pastūmė per stalą Natalijai.

– Turėtų užtekti papildomoms išlaidoms, apie kurias kalbėjau. Kitką sumokėsime iškart po vestuvių.

Daugiau nieko nepaaiškinęs jis pakilo ir išžingsniavo iš konferencijų salės, palikęs keturias moteris rymoti trikdančioje tyloje.

Galų gale Bri ištiesė ranką ir suskaičiavo pinigus.

– Du tūkstančiai. Už juos galima nusipirkti puikius šviesios spalvos plaukų dažus ir porą komplektų dailių drabužėlių, sutinki, Amelija?

Amelija, maisto ir gėrimų tiekėja, didelė mados sekėja, linktelėjo.

– Tikrai. Bet svarbiausia – nuo ko pradėsime? Kas to imtųsi?

– Ne aš, – tvirtai pareiškė Bri. – Esu susižadėjusi, be to, privalau viską nufotografuoti. O tu ištekėjusi ir nėščia, – ji kreipėsi į Ameliją.

Toji pasiglostė apvalų pilvuką. Ką tik peržengusi dvidešimt dviejų savaičių slenkstį ji su vyru Taileriu sužinojo, kad laukiasi mergytės.

– Net jei nebūčiau nėščia, turėčiau maistu aprūpinti penkis šimtus svečių. Ir taip verčiuosi per galvą, net su Stelos pagalba.

Jos abi atsigręžė į Nataliją, kuri kažką įnirtingai rašė kompiuteryje.

– Nežiūrėkite į mane, – pasakė pastebėjusi įsmeigtas akis. – Aš – vestuvių planuotoja. Būsiu pasinėrusi į reikalus, kad renginys pavyktų.

– Turėtų būti moteris, kurios galėtume paprašyti. Kokia nors draugė? – neatlyžo Greta. – Natalija, juk užaugai Našvilyje. Gal pažįsti, kas neprieštarautų kelias dienas pavaidinti filmų žvaigždės pupytę?

– O tu? – atšovė Natalija.

– Ką? – Greta kone suspigo, išgirdusi kvailą klausimą. Jos tikrai pametė galvą, jeigu mano, kad rado puikų sprendimą. – Aš? Su Džulijanu Kuperiu?

Natalija nekreipė dėmesio į jos nuostabą.

– O kodėl ne? Jis aiškino, kad reikia paprastos, niekuo neišsiskiriančios moters.

– Vien dėl to, kad jam nereikia modelio, nereiškia, kad jis nori… manęs. Kažin, ar esu paprasta. Neaukšta, stora ir numoju ranka į faktą, kad bjauriai elgiuosi su vyrais. Nutylu, kai netoliese pasirodo Bri sužadėtinis, muzikantas. Nejau manote, kad galėčiau elgtis įprastai, kai karščiausia Holivudo žvaigždė šnibždės man į ausį?

– Tu ne stora, – piktai atrėmė Amelija. – Tu normali. Daugybei vyrukų patinka putlesnės merginos.

Putlesnės? Greta pavartė akis ir sudribo ant kėdės. Ji buvo smulki ir nešiojo dvidešimties svarų antsvorį dar nuo tada, kai gulėjo vystykluose. Dvi jos seserys lieknos ir trapios kaip jų motina balerina, o Greta, kaip liūdna, paveldėjo rusiškus tėvo genus. Jos kelnaičių dydį sudarė dvi raidės ir ji priminė keksiuką. Putlesnė – visai netinkamas žodis.

– Merginos, negi kalbate rimtai? Net jeigu būčiau žemėje paskutinė moteris, su kuria jam tektų susitikinėti, nepamirškite, kad aš taip pat čia dirbu. Būsiu užsiėmusi.

– Nebūtinai, – tarstelėjo Bri. – Tai, už ką esi atsakinga, dažniausiai paruošiama iš anksto.

Greta susiraukė. Bri teisi, nors ji nenorėjo pripažinti. Kvietimai išsiųsti jau prieš mėnesį. Programa ir vardų kortelėmis pasirūpinta. Jai teks viską puošti dieną prieš vestuves, bet jos darbas netrukdė dalyvauti ceremonijoje.

– Žinote, kad tvarkau kai kuriuos paskutinės minutės reikalus. Juk nesėdžiu kiekvieną šeštadienį ir nedailinu nagų.

– Ne tai norėjau pasakyti, – užtikrino Bri.

– Net jei taip, vis tiek juokinga, – bambėjo Greta. – Džulijanas Kuperis? Tik nereikia.

– Turėtum kur panaudoti pinigus, Greta.

Ji sužiuro į Ameliją ir atsiduso. Taip, Gretai trūko pinigų. Jos visos sutarė, kai pradėjo verslą, kad pelną skirs paskolai padengti, nes jų atlyginimai nebuvo stulbinantys. Amelijai ir Bri ši bėda jau nekėlė rūpesčių. Bri susižadėjo su milijonieriumi įrašų prodiuseriu, o Amelija ištekėjo už retų papuošalų perpardavinėtojo. Gretai užteko pragyventi, bet gyvenimo malonumams liko nedaug pinigų.

– O kas neturėtų?

– Galėtum nukeliauti į Italiją, – pasiūlė Natalija.

Greta garsiai suaimanavo. Jos nesunkiai rado silpną vietą. Ji seniai svajojo pakeliauti po Italiją. Nuo vidurinės mokyklos laikų. Norėjo ten praleisti ne vieną savaitę, kad įsimintų smulkmenas, visus renesanso tapytojų paveikslus. Tokia kelionė buvo finansiškai neįmanoma, nors Greta metų metus taupė. Bet Natalija teisi. Gavusi tokią sumą, galėtų kaipmat užsisakyti bilietą ir skristi.

Į Italiją. Florenciją. Vieną. Romą.

Nuvijusi mintis apie ledus, kuriuos skanautų ant Ispaniškųjų laiptų, stengėsi sugrįžti į tikrovę.

– Mes persidirbome. Per atostogas viskas vyksta lėčiau, bet aš savo ateityje nematau trijų savaičių atostogų Italijoje. Net jei jis skirtų milijoną, nerasčiau laiko kelionei.

– Mes nedirbame savaitę nuo Kalėdų iki Naujųjų. Tau tiktų tas laikas, – pasiūlė Natalija. – Arba galėtum sau keliauti vėlyvą pavasarį. Jeigu išspausdintum daugiau kvietimų, rastume, kas pasirūpintų dekoracijomis. Svarbiausia, kad turėsi pinigų. Juk niekam nuo to neskaudės?

– Tiesa, Greta, – įsiterpė Bri. – Apvali sumelė, ir už ką? Už tai, kad pabūsi įsikibusi į kietą Džulijano Kuperio parankę ir paspiginsi į jį susižavėjusiomis akimis? Kad pašoksi su juo per priėmimą ir gal kartelį pabučiuosi prie fotoobjektyvų?

Gretos žandikaulis įsitempė, ji užgniaužė troškimą prieštarauti, nes Bri teisi. Tereikėtų pameilikauti kelias dienas, o paskui keliautų tiesiai į Italiją. Tokia galimybė daugiau nepasitaikys.

– Be to, – dar pasakė Bri, – argi labai jau blogai apsimesti seksualaus aktoriaus drauguže?

Jeigu Rosas nebūtų buvęs asmeniškai atsakingas už karjeros sėkmę, Džulijanas būtų pasmaugęs jį tą pačią sekundę.

– Mergina? Apsimetėlė? Tikrai, Rosai?

– Padės sukurti tau gerą įvaizdį.

Džulijanas atsigėrė vandens iš buteliuko ir atsirėmė į kėdės ranktūrį Našvilio viešbučio kambaryje.

– Ar atrodau beviltiškas, sielvartaujantis po skyrybų su Bridžita?

– Žinoma, kad ne, – ramino Rosas. – Tik noriu būti tikras, kad jos vadybininkai nepergudraus mūsų. Ją jau matė su Polu Vatsonu. Jeigu nepaskubėsi, pasklis kalbos, kad esi smarkiai ją įsimylėjęs.

– Man nerūpi, – riktelėjo Džulijanas. – Nesvarbu, ką kiti galvoja, mes su Bridžita išsiskyrėme prieš šešis mėnesius. Žinią paskelbėme viešai tik todėl, kad jūs atkakliai reikalavote.

– Aš nereikalavau, – atrėmė Rosas. – Studija reikalavo. Tavo meilės romanas buvo sėkmės koziris filmo reklamoje. Žmonės neturėjo sužinoti, kad judu išsiskyrėte, dar nepradėjus rodyti filmo.

– Aha, taip, – nerūpestingai tarstelėjo Džulijanas. – Jeigu dar kada pradėsiu žvilgčioti į koleges, tempk mane kuo toliau ir primink, kaip buvo. Bet dabar viskas baigta. Su Bridžita viskas baigta, tačiau aš nepasiruošęs susitikinėti su kita net dėl kamerų.

Rosas iškėlė rankas.

– Nieko panašaus. Prisiekiu. Be to, viskas jau sutarta. Ji po penkių minučių ateis čia su tavimi susipažinti.

– Rosai! – sušuko Džulijanas, pašoko išsitiesdamas visu ūgiu, kad įbaugintų žemą, storą vadybininką. – Negali daryti tokių nesąmonių be mano leidimo.

– Ne, galiu. Juk man moki už tai. Vėliau padėkosi.

Džulijanas nykščiu ir smiliumi sugnybo sau nosį.

– Kas ji? Kantri muzikos atlikėja? Gal importuoji aktores iš Holivudo?

– Neatspėjai. Sakė, kad ji dirba jungtuves rengiančioje įmonėje. Paprasta mergina.

– Palauk. Po nuotykių su ta padavėja maniau, kad nenorėsi, jog susitikinėčiau su paprasta mergina. Minėjai, kad labiau rizikuočiau, nei būdamas su kita žvaigžde, kuri taip pat turi saugoti savo karjerą. Juk sakei, kad reikia susidėti su tokia moterimi, kuriai nereikia nei mano pinigų, nei šlovės.

Pastaruosius keletą metų Džulijanas griežtai paisė atkaklaus Roso reikalavimo bendrauti su kylančiomis, išpuikusiomis žvaigždutėmis, o dabar – paprasta mergina tinka vien dėl to, kad Rosas taip pasakė?

– Suprantu, dažniausiai taip ir būna. Ta padavėja norėjo tave apjuodinti bulvarinėje spaudoje ir sparčiai pralobti. Holivude milijonai tokių. Bet mano scenarijuje šis pasirinkimas yra protingas. Našvilyje moterys kitokios, be to, šis žingsnis netikėtas. Patiks tavo gerbėjoms ir, be abejonės, studijai. Stengiausi gauti tau tikro romantiko vaidmenį. Šis sumanymas turėtų padėti.

Džulijanas nelabai norėjo būti romantiko pavyzdžiu. Tik jau ne tokiu, apie kokį kalbėjo Rosas. Vadybininkas svajojo apie tokius romantinius filmus, kuriuose patraukli blondinė būtų įsikibusi į jį nuogą, kol jis šaudytų blogus vyrukus. Jis jau ne kartą atliko tokį vaidmenį. Kai vėl ėmė spausti Rosą dėl tos pačios temos, gavo romantiko vyro vaidmenį filme apie striptizo šokėjus. Filmas nebuvo griežtai kritikuojamas nei nominuotas apdovanoti. Po šimts, Džulijanas būtų nudžiugęs, jei būtų tekę vaidinti nesudėtingoje romantinėje komedijoje. Kurioje nebūtų sprogimų. Kulkosvaidžių. Ar juostelių ant klubų.

– Turėčiau tave už tai atleisti, – skųsdamasis Džulijanas sudribo į fotelį.

Tušti grasinimai – abu tai žinojo. Rosas rūpinosi Džulijano karjera. Gal Džulijano netenkino didelio biudžeto veiksmo filmai, bet jam reikėjo kiekvieno cento.

– Viskas bus gerai. Pažadu. Tai ne tikri santykiai, todėl šįkart galiu laužyti savo paties taisykles. Po kelių dienų grįši į Holivudą ir susitikinėsi su kuo tik užsigeidęs.

Džulijanas kažkodėl tuo abejojo. Įžengęs į Holivudą jis garsėjo ne pačiais geriausiais santykiais su moterimis. Padavėja bulvarinei spaudai pardavė jų meilės istoriją su pikantiškomis smulkmenomis, kurias iš jo išpešė. Šokėja ieškojo vyruko, kuris sumokėtų už jos klaidas. O visos kitos siekė arba jo pinigų, arba vartų į šou verslą.

Rosas ragino susitikinėti su kitomis aktorėmis, kad būtų mažiau rūpesčių, tačiau ir vienu, ir kitu atveju tekdavo sudaryti konfidencialumo sutartį. Net jei viskas buvo gerai, Džulijanas vis tiek mokėjo saugoti tai, kas buvo asmeniška. Nepliauškė apie šeimą, praeitį… Neskelbė to, ko nenorėjo matyti laikraščiuose. O ieškiniai neužglaistytų žalos, kuri būtų padaryta.

Išsiskyręs su Bridžita jis nesidomėjo moterimis. Dėl pasimatymų reikėjo daug padirbėti ir, jei atvirai, jie neteikė didelio malonumo. Kaip jam rasti meilę, jeigu sunku buvo sutikti žmogų, kuriuo pasitikėtų?

Rosas atsistojo, gėrimą pastatė ant mažo staliuko.

– Na, viskas turėtų būti gerai.

– Kur eini?

– Dingstu, – pasakė Rosas.

– Dingsti? Regis, sakei, kad mano mergina jau tuoj bus čia.

– Taip. Todėl aš dingstu. Juk trys – tai ne pora. Judviem reikia pažinti vienas kitą.

Džulijanas atvipusiu žandikauliu stebėjo iš kambario sprunkantį vadybininką. Turėjo jį pasmaugti. Galėtų ieškotis naujo.

Beliko laukti, todėl jis išsikėtojo ant fotelio ir stūmė laiką išmaniajame telefone tikrindamas praleistų skambučių sąrašą ir šeimos naujienas. Motina ir brolis gyveno Luisvilyje, todėl bendrauti telefonu buvo lengviausia ir saugiausia – ypač su broliu Džeimsu. Džeimso padėjėjas vis atnaujindavo informaciją apie brolį ir pasidalydavo linksmomis smulkmenomis, kad jų ryšys būtų stipresnis. Šiandien nebuvo jokių žinučių.

Po keturių minučių pabeldė į duris. Naujoji jo mergina itin punktuali.

Džulijanas priėjo prie durų. Dirstelėjo pro skylutę, bet nieko nepamatė. Sutrikęs plačiai atlapojo viešbučio kambario duris ir suprato, kad viešnia labai mažutė. Tiesia nugara gal metro penkiasdešimties, bet nebuvo išsitiesusi. Be to, kad mažutė, dar buvo ir apkūni, apvalumus slėpė po gerokai per dideliu nertiniu. Ji priminė paprastą merginą gatvėje – nepanaši į tas, kurias jis buvo pratęs matyti Malibu.

Džulijano dėmesį patraukė akys. Paslaptingos akys įtartinai spigino į jį, žvelgiantį į ją. Kažin, ką ji galvojo? Ar ne jis turėjo įtartinai ją nužvelgti? Keletą metų priklausydamas Holivudui Džulijanas prisižiūrėjo suvaidintų draugystės scenų. Moterys paprastai būdavo patrauklios ir godžios, siekė iš tikrųjų pakerėti netikrą partnerį, kad tas įsimylėtų ir vėliau iš jo pasipelnytų, pasinaudodamos Kalifornijos bendruomenės turtą ginančiais įstatymais.

Džulijanas laukė, kol mergina ką nors pasakys, bet ši, apimta dvejonių, stovėjo prie kambario durų.

– Labas, – galų gale pats nutraukė tylą. – Aš Džulijanas, bet turbūt jau žinai. Ar tave atsiuntė iš vestuvių planuotojų įmonės?

– Taip, – linktelėjo ji, rudos garbanos sutabalavo prie skruostų.

Džulijanas tikėjosi, kad ji dar ką nors pasakys, bet mergina tik stoviniavo. Jis pagalvojo, kad ji bet kurią akimirką galėtų nusigręžti ir nuskuosti koridoriumi. Buvo pratęs prie besinervinančių gerbėjų, bet ne prie baikščių. Rosas tikrai jį kaltins, jei tik atbaidys merginą, kurią jam kruopščiai parinko.

Jis nenorėjo merginos apsimetėlės. Būtų mielai atsiprašęs ir išsiuntęs ją namo, bet Rosas juk ne šiaip sau surengė šį spektaklį. Jis mokėjo vadybininkui už protingus, strateginius karjeros sprendimus, todėl turėjo elgtis mandagiai ir nenuvilti. Arba jam už tai klius.

– O tavo vardas?.. – padrąsino jis.

Ji tarsi pakirdo iš nervingo svaigulio.

– Greta, – ištarė ir ištiesė ranką. – Greta Makalister.

Džulijanas paspaudė ranką – ji buvo ledinė, o pirštai drebėjo. Ši mergina turbūt jo bijo. Moterys paprastai… šilčiau į jį reaguodavo. Per filmų pristatymus tekdavo atplėšti jų rankas sau nuo kaklo ir nusišluostyti lūpų dažus nuo skruostų. Jam reikės ją sušildyti, nes kitaip niekas – ką jau kalbėti apie skeptiškus žurnalistus – nepatikės, kad jiedu susitikinėja.

Džulijanas pasitraukė, kad įsileistų ją į kambarį.

– Užeik, Greta. – Uždaręs duris jis parodė prisėsti svetainėje. – Gal galiu pasiūlyti ko nors išgerti?

– Nuo alkoholio būtų lengviau, – pakuždomis prisipažino ji.

Džulijano lūpos linksmai krustelėjo ir jis patraukė prie mini baro. Neblogas sumanymas, padės pralaužti ledus. Bent jau jai. Jis negėrė, bet viešbučio tarnyba tikriausiai parūpino kokio gėrimo. Jis norėtų galėti išgerti, bet asmeninis treneris gėrimą įtraukė į draudžiamų dalykų sąrašą: jokio alkoholio, cukraus, karbonatų, pieno produktų, jokių konservantų, dažiklių, skonių stipriklių ir kitų įdomybių bei skanumynų.

Deja, rinkdamas Gretai gėrimą Džulijanas nenutuokė, nuo ko pradėti.

– Čia mažų buteliukų kolekcija. Drąsiai rinkis, kurį nori.

Įdėmiai stebeilydama į jį Greta nužingsniavo prie baro ir išsirinko tekilos buteliuką. Džulijanas manė, kad ji susimaišys kokteilį, bet ji atsuko kamštelį ir keliskart truktelėjusi ištuštino buteliuką. Tikriausiai nervinosi, nes gėrė gryną tekilą.

– Žinai, pats galėtum juos išmaukti. Regis, nesi labai laimingas, – ji kreivai dirstelėjo.

Išmetusi buteliuką į šiukšliadėžę sugrįžo ir atsisėdo ant sofos.

– Žinau, kad neatitinku moterų, su kuriomis susitikinėji, standartų. Ponas Bentlis primygtinai reikalavo paprastos moters, bet spėju, kad ne mane turėjo omenyje. Juk aš tikrai ne Bridžita, todėl, jei kils rūpesčių, tik tark žodį ir aš dingsiu.

Jis velniškai stengėsi svetingai ją priimti.

– Ne, ne, atleisk, – Džulijanas atsisėdo priešais ją. – Vadybininkas aiškiai papasakojo apie šitą susitarimą prieš pat tau pasirodant. Mano elgesys nesusijęs su tavimi ir standartais, kurių manaisi neatitinkanti.

– Tai nepritari pono Bentlio planams?

– Ne visai, – atsakė Džulijanas. Nebuvo prasmės gražbyliauti. – Darysiu viską, ką privalau, bet tai ne mano pasirinkimas. Holivude įprasta sudaryti santykių sutartį, bet mano būdas ne toks. Verčiau jau leidžiuosi ieškoti nuotykių vienas nei su mergina, kurios nepažįstu. Tikriausiai todėl Rosas apie susitarimą pranešė netikėtai, kad negalėčiau pasprukti. Bet dabar mudu čia, ir aš suprantu, kad nesu taip gerai pasiruošęs, kaip turėčiau.

– Aš taip pat, – pasakė ji. – Ar kas nors iš tavo draugų kada šitaip tavimi pasinaudojo?

– Pasinaudojo? – Džulijanas sukikeno. – Na, galima ir taip pavadinti. Sveika atvykusi į Holivudo filmą, Greta Makalister. Mes parsidavėme dėl sėkmės. Kas privertė atsisakyti sveikos nuovokos ir prisėsti ant mano sofos?

Susierzinusiu jos veidu nuslinko šešėlis, skruostai patraukliai paraudo. Taip galėjo nutikti ir dėl tekilos poveikio. Džulijanas būtų galėjęs lažintis, kad jos rankos jau nebe šaltos. Jis mėgino užgniaužti norą rasti priežastį ją vėl paliesti.

– Aišku, kad dešimt tūkstančių už sugaištą laiką ir dar du tūkstančiai už tai, kad atrodyčiau padoriau.

Džulijanas nužvelgė savo kelių dienų merginą ir susiraukė. Neturėtų prireikti dviejų tūkstančių, kad ji atrodytų tinkamai, be to, jis vylėsi, kad Rosas elgėsi mandagiai ir nepasakė to garsiai. Rosas paprastai būdavo neįtikėtinai tiesmukas, jis rėmėsi nerealiais Holivudo idealais. Tuo tarpu Greta nebuvo iš tų merginų, su kokiomis Džulijanas susitikinėdavo Los Andžele: ji nebuvo nepatraukli. Balta oda be trūkumų, lūpos – putlios ir rausvos. Blakstienos tokios ilgos ir tankios, kad jis net pagalvojo, jog netikros, tačiau Greta nepanaši į tas, kurios siekė padaryti įspūdį.

Jis manė, kad visos lankėsi kirpyklose ir darėsi manikiūrą. O ji bent galėjo pasiimti pinigus ir nusipirkti drabužių. Šįvakar ji buvo apsirengusi taip, lyg būtų ką tik baigusi darbą jungtuvių šventės vietoje: vilkėjo žalius marškinėlius be rašto, rusvai žalsvos spalvos kelnes, rudą nertinį, mokasinus ir nertas kojines. Pasiruošusi žiemai šiltuose kraštuose, pamanė jis, bet ne itin puošni. Miela. Iš tikrųjų Džulijanui labai priminė motiną, kai toji dar buvo jaunesnė ir gyvenimas nebuvo atėmęs visko, ką turėjo.

Užuot ją pagyręs – jis manė, kad turėjo tai padaryti, – prakalbo apie visai ką kitą. Jį veikė keistas drovumas, bet jis ir neketino susidraugauti su šita moterimi. Gal ji ir nepriklausė Holivudui, bet pasinaudos juo kaip visos kitos. Ji sėdėjo čia todėl, kad gaus juokingą pinigų sumą už sugaištą laiką.

– Reikėjo prašyti daugiau. Rosas būtų paklojęs dvidešimt.

Greta tik gūžtelėjo pečiais, tarsi pinigai būtų nereikšmingi. Džulijanas žinojo, kad iš tiesų yra kitaip. Kas priimtų tokį pasiūlymą, jeigu nereikėtų pinigų? Nors jis milijonierius, niekada neatsisakydavo gerai mokamo vaidmens. Su pinigais visada būdavo ką veikti. Buvo naudinga net saugoti banke.

Tik jis abejojo, ar Greta ketino nešti pinigus į banką. Ji sutiko su pasiūlymu tikrai ne todėl, kad buvo jo gerbėja. Ji nespigino spinduliuojančiomis akimis, kuriomis priremdavo kitos moterys. Žvilgčiojo į jį susidomėjusi, bet santūriai. Ko gero, jos galvoje sukosi daugybė minčių, tačiau ji tikrai nebūtų jomis pasidalijusi. Jam neturėjo rūpėti, ji tebuvo trumpalaikė jo gyvenimo pakeleivė šią savaitę, bet negalėjo nesidomėti tuo, ką slėpė garbanoti plaukai.

– Na, dabar, kai išsiaiškinome, kad nusipiginau, gal vertėtų aptarti kitas smulkmenas?

Taip, pamanė Džulijanas. Verčiau laikytis plano.

– Atvykau keliomis dienomis anksčiau, kad prieš vestuves pabendraučiau su Murėjumi, todėl turėsi laiko nusipirkti drabužių ir pasiruošti. Pirmas renginys prieš vestuves vyks trečiadienio vakarą. Susipažinimo vakarėlis, kuriame bus kepama mėsa ant grotelių Murėjaus namuose. Pirmas viešas mūsų pasirodymas. Gal mudviem reikėtų susitikti čia trečiadienio popietę ir sukurti istoriją, kurią galėtume papasakoti, jei kas paklaustų.

Greta linktelėjo.

– Gerai. Pasiimsiu iš Natalijos, vedybų planuotojos, renginių planą. Gal turi ypatingų pageidavimų?

Džulijanas klausiamai kilstelėjo antakius.

– Pavyzdžiui?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Šito nesu dariusi, bet gal turi mėgstamą spalvą, ir aš turėčiau vilkėti tos spalvos drabužiais ar prisiklijuoti akrilinius nagus, kad neatkreipčiau dėmesio, ar dar ką panašaus.

Nė viena moteris nieko tokio anksčiau jo neklausė. Nors žmonės dažnai kartodavo, kad atėjo dėl jo, retai domėdavosi arba niekada neklausdavo, ko jis tikrai norėtų. Džulijanui teko minutėlę pagalvoti, ką atsakyti.

– Tik vienas prašymas.

– Koks?