Читать книгу Baltos vestuvės - Andrea Laurence - Страница 1

Per keturiolika metų daug kas pasikeitė.

Anuomet Natalija ir jos geriausia draugė Lilė buvo neperskiriamos, o vyresnysis Lilės brolis Kolinas – gardus kąsnelis, kurio troško penkiolikmetė Natalija. Dabar Lilė ruošiasi ištekėti, o sužadėtuvių vakarėlis vyks dideliame erdviame jos brolio dvare.

Daug laiko praėjo nuo tada, kai Natalija matė jį paskutinį kartą: įsimylėjusi iki ausų stebėjo, kaip Kolinas baigia koledžą. Kai netikėtai mirė Lilės ir Kolino tėvai, matė, kaip jis išaugo į atsakingą jaunesniosios sesers sergėtoją ir tėvo kompanijos galvą. Tapo dar labiau nepasiekiamas.

Lilė ir Natalija pastaraisiais metais susitikdavo retai. Natalija įstojo į Tenesio universitetą, o Lilė leidosi klajoti be tikslo. Jos apsikeisdavo retais laiškais ar žinutėmis feisbuke, bet jau seniai nesikalbėjo. Todėl Natalija labai nustebo, kai Lilė paskambino į Svarbiausia gyvenimo diena, vestuvių planavimo kompaniją, kurios bendraturtė Natalija buvo, ir išsakė savo pageidavimus.

Skubotos vedybos. Prieš Kalėdas, jei įmanoma. Jau buvo lapkritis, o Svarbiausia gyvenimo diena darbai suplanuoti keturiolika mėnesių į priekį. Kalėdos artėjo, o dėl draugės Natalija ir kitos trys vestuvių koplyčios savininkės ir valdytojos sutiko dar vienas vestuves įterpti prieš pat žiemos šventę.

Jau kitą dieną Natalijai atkeliavo kvietimas į sužadėtuves, ir štai – ji čia, pasipuošusi kokteilių suknele malasi po milžinišką Kolino namą, pilną žmonių, kurių nė nepažįsta.

Na, nevisiškai tiesa. Ji pažįsta nuotaką. O kai žvilgsnis susidūrė su auksinėmis riešuto spalvos akimis, apie kurias svajojo paauglystėje, Natalija prisiminė, kad šiame vakarėlyje pažįsta dar vieną žmogų.

– Natalija? – pratarė Kolinas žengdamas iš būrio svečių.

Ji ne iš karto surado, ką atsakyti. Kolinas jau ne berniukas, kurį prisiminė iš jaunystės. Jis suaugo į vyrą plačiais pečiais, vos telpančiais į prabangų kostiumą, švytėjo įdegusiu veidu ir linksmai primerktomis akimis bei nedideliais barzdos šereliais, kuriais būtų didžiavęsis bet kuris paauglys.

– Čia tu, – tarė jis ir nusišypsojęs priėjo jos apkabinti.

Natalija pasiruošė patekti į pažįstamą glėbį. Ne viskas pasikeitė. Kolinas visuomet mėgdavo apsikabinti. Įsimylėjusiai paauglei tie apkabinimai ir patiko, ir buvo gryna kankynė. Būnant taip arti jo per nugarą nubėgdavo virpuliukai, jo paliesta oda pašiurpdavo. Dabar, apkabinusi Koliną, Natalija užsimerkė ir uodė jo kvapą. Jis kvepėjo gardžiau nei tais laikais, kai naudodavo pigų odekoloną, bet net ir tuomet patiko Natalijai.

– Kaip laikaisi, Kolinai? – paklausė jiems atsiskyrus.

Ji tikėjosi, kad skruostai neparaudo. Jie buvo karšti, bet gal kaltas vynas, kurį atvažiavusi į vakarėlį vis gurkšnojo.

– Puikiai. Kaip visada užsiėmęs kraštovaizdžio tvarkymo verslu.

– Tiesa, – linktelėjo Natalija. – Tebevaldai tėčio kompaniją?

Jis linktelėjo ir akis akimirkai pritemdė slepiamo liūdesio šešėlis. Šaunuolė, Natalija, tuojau pat primink jam mirusius tėvus.

– Aš taip džiaugiuosi, kad sugebėjai į tvarkaraštį įterpti Lilės vestuves. Ji užsispyrė tuoktis jūsų koplyčioje.

– Ten visų geriausia, – atsakė Natalija, ir tai buvo tiesa.

Tokios kitos vietos kaip jų koplyčia nebuvo visame Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir niekur kitur, kiek ji žinojo. Viskas, ko gali prireikti besituokiančiai porai, čia siūloma vienoje vietoje.

– Didžiajai Lilės dienai noriu tik to, kas geriausia. Beje, atrodai stulbinamai. Jau visai užaugusi, – pastebėjo Kolinas.

Jis nužvelgė prigludusią Natalijos suknelę, kurią apsivilkti šį vakarą įkalbėjo verslo partnerė Amelija, ir jo akys reikšmingai žybtelėjo. Dabar Natalija džiaugėsi, kad pobūviui ją papuošė dėl mados pamišusi draugė. Žvilgtelėjo į kairę Kolino ranką – žiedo nėra. Lyg buvo girdėjusi, kad jis vedė, bet turbūt nieko iš to neišėjo. Nuostabu. Atsiveria proga daug įdomesniam vakarui, nei ji iš pradžių tikėjosi.

– Žinai, man beveik trisdešimt. Jau nebe paauglė.

Kolinas šiurkščiai atsiduso ir vėl pažvelgė jai į veidą.

– Ir ačiū dievui. Kitaip jausčiausi senas ištvirkėlis.

Natalijos antakiai smalsiai pašoko. Tai vis dėlto ji jam patiko. Fantazija tapo kone ranka pasiekiama.

Gal dabar pats laikas žengti žingsnį, kuriam visuomet buvo per daug baili?

– Turiu prisipažinti. – Natalija palinko arčiau, padėjo ranką jam ant peties. – Kai buvome vaikai, buvau visai dėl tavęs pametusi galvą.

Kolinas plačiai nusišiepė.

– Tikrai buvai?

– O, taip. – Ir neprieštarautų, jei tos senos fantazijos šį vakarą ištrūktų. – Vakarėlis eina į pabaigą. Gal norėtum dingti iš čia ir susirasti kokią nuošalią vietelę, kur galėtume pasikalbėti, atsigriebti už senus laikus?

Natalija tuos žodžius ištarė abejingai, bet jos kūnas kalbėjo visai ką kita. Ji pastebėjo, kaip Kolinas svarstydamas pasiūlymą sunkiai nurijo seiles. Pasiūlymas buvo įžūlus, ir Natalija tai žinojo, bet didelė tikimybė, kad ji jau niekada nebeturės progos paragauti Kolino Raselo.

– Labai norėčiau atsigriebti, Natalija. Deja, negaliu.

Ji gerokai gurkštelėjo vyno ir linktelėjo stengdamasi nuslėpti, kaip atstumta skausmingai krūptelėjo.

Staiga pasijuto vėl šešiolikos, vėl tokia pati neverta Kolino dėmesio kaip kadaise.

– Labai apmaudu. Tuomet pasimatysime vėliau, – pasakė ir gūžtelėjo, tarsi nieko ypatingo neįvyko, tebuvo pateiktas kasdienis pasiūlymas.

Apsisukusi ant kulno vylingai šypsodamasi Natalija nužingsniavo pro žmones ir spruko iš vakarėlio, kol neprisidarė daugiau gėdos.