Читать книгу Šviesa lange - Andrėja - Страница 1

– Vyrai! Dėmesio! – vado balsas aiškiai nuskambėjo per siųstuvėlį dešinėje ausyje. – Pasiruoškite ir laukite signalo. Nepamirškite, kad viskas turi vykti tyliai ir sklandžiai, pagal planą.

Arnas apsidairė. Jo būrio vyrai įsitempė, dar kartą pasitikrino ginklus, pasitaisė veidus slepiančias kaukes ir apmirė. Ištisus šešis mėnesius ruošta operacija šiandien turėjo būti baigta. Nežinia, kiek dar būtų tekę ieškoti gaujos slėptuvių, jei ne atsitiktinumai sučiuptas gaujos narys. Dvi savaites tardomas jis stojiškai tylėjo, tačiau vėliau palūžo. Sudaręs su prokuroru sandorį atskleidė tokių dalykų, kurie suteikė vilties, kad ilgą darbą pagaliau vainikuos sėkmė. Mainais buvo pažadėta už bendradarbiavimą skirti trumpesnį bausmės laiką.

Atrodo, niekuo neišsiskirianti įdarbinimo agentūra už savo sienų slėpė platų prekybos žmonėmis tinklą. Viešbučių kambarinės, šokėjos, auklės – tai buvo tik priedanga. Visos dirbti norinčios merginos pakliūdavo į viešnamius, naktinius striptizo klubus užsienyje. Arba už pasakišką kainą būdavo išvežamos ir parduodamos į sekso vergiją užsienio turtuoliams. Paaiškėjus kai kuriems faktams, padedant Interpolui daug merginų buvo surastos, išgelbėtos ir grąžintos į tėvynę. Tačiau likimas šypsojosi ne visoms. Kai kurios buvo dingusios be pėdsakų.

Pakako šiurpių darbelių ir Lietuvoje. Atsisakiusios dirbti merginos greičiausiai būdavo pašalinamos. Vienos prapuldavo ir jų nuotraukos atsirasdavo policijos duomenų bazėje, milžiniškoje dingusių be žinios asmenų kartotekoje. Kitas rasdavo įvairiausiose Lietuvos vietose išprievartautas ir nužudytas. Šiuos nusikaltimus buvo sunku priskirti vienai gaujai, daug kas paaiškėjo tik prabilus sulaikytajam gaujos nariui.

Jis atskleidė, kas yra pagrindiniai šios nusikalstamos grupuotės veikėjai. Išvardijo susitikimų vietas ir adresus. O svarbiausia – pagaliau išaiškėjo vadeiva ir jo artimiausi parankiniai: jų vardai ir gyvenamoji vieta.

Šiandien buvo planuojama sučiupti svarbiausius gaujos narius. Operaciją vykdė „Aro“ specialusis būrys, vadovaujamas Arno Ruzgio, puikaus būrio vado, subūrusio stiprią komandą. Tačiau prieš pat pradedant operaciją buvo gautas pranešimas, kad ieškomi asmenys suuodė apie rengiamą pasalą ir kaip reikiant jai pasiruošė. Vadinasi, užpuolimas jiems nebus netikėtas ir gali pareikalauti aukų. Prieš jiems išvažiuojant iš skyriaus, Arnas pasikalbėjo su būrio vyrais. Paprašė neprarasti budrumo ir elgtis atsargiai.

Arnas prisispaudė prie žemės ir sulaikė kvėpavimą. Jis, kaip visada, buvo savo vyrų priešakyje, arčiausiai pastato, kurį būrys ketino šturmuoti. Slėpėsi už automobilio, stovinčio prie vartų.

Kai buvo duota komanda „Pradedam“, o Arnas iškėlęs ranką parodė ženklą „Pirmyn“, juodų šešėlių būrys išniro iš slėptuvių ir be garso ėmė artintis prie pastato. Arnas slinko pirmas stengdamasis neišnirti iš jį slepiančio šešėlio. Staiga nugriaudėjo sprogimas. Oro banga nubloškė Arną į šalį. Ryški šviesa apakino. Mikliai pašokęs ant kojų jis stengėsi įžiūrėti pro dūmų ir dulkių skraistę, ar vyrai nenukentėjo. Nebuvo girdėti dejonių, niekas nepranešė apie aukas. Antrasis sprogimas buvo ne toks stiprus kaip pirmas, tačiau gerokai pavojingesnis – sprogusio automobilio dalys ir atplaišos pakilo į orą lyg pavojingi mirties varnai, negailestingai traiškydami viską savo kelyje. Sprogimo banga ir dar kažkas parbloškė Arną ant žemės. Jis pajuto, kaip neapsakomas karštis nudegino koją. Pamėgino atsistoti, tačiau neįstengė. Matyt, esu sužeistas, tik kodėl nejaučiu skausmo? Nuo dulkių peršėjo akys, keistai svaigo galva, jėgos seko nepaprastai greitai. Pro storą kaukės audinį jo šnerves pasiekė šleikštus svylančios mėsos kvapas. Pagaliau Arnui pavyko atsisėsti. Jis matė, kaip vyrai sėkmingai įsiveržė į pastatą, išgirdo kelis šūvius, o dar po akimirkos siųstuvėlyje nuskambėjo vyriškas balsas: Mes juos turime. Aukų nėra.

Arnas išsitiesė ant žemės. Na ir ačiū Dievui. Mums pavyko. Jį apėmė keistas jausmas – kūnas suglebo, mintys susijaukė, o aplink tvyrantis triukšmas palengva tolo. Prie jo bėgo būrio vyrai, jis girdėjo jų balsus. Kažkas garsiai suriko: Vadas sužeistas! Reikia pagalbos! Arnas matė sunerimusius pareigūnų žvilgsnius, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kodėl jie apspito jį. Jei kas nors sužeistas, vyrai turi būti prie savo būrio draugo ir suteikti jam pagalbą. Galvoje spengė ir tas spengimas gožė visus garsus aplinkui. Kažkas suėmė jį už rankos, kažkas nutraukė nuo veido kaukę ir Arnas, įkvėpęs pilnus plaučius dulkėto karšto oro, prarado sąmonę.

Po šešerių metų.

Greitosios pagalbos reanimobilis įjungęs garso signalą skriejo Vilniaus gatvėmis. Prieš juos važiuojantis policijos automobilis skynė kelią per eismo spūstis. Gydytojų brigada Lazdynų ligoninės priėmimo skyriuje jau laukė. Jauna mergina greitai buvo nuvežta į operacinę ir prasidėjo medikų kova dėl vos rusenančios jos gyvybės, o Arnui – ilgos laukimo valandos.

Arnas neprivalėjo čia būti, bet kažkokia nepaaiškinama jėga laikė jį ligoninės koridoriuje. Jam buvo svarbu pirmam išgirsti, kad mergina gyvens.

Kai šįryt atvykęs į įvykio vietą jis pamatė užpuoliko auką, iš pykčio gyslose užvirė kraujas. Puikiai žinojo, jog atlikdamas tyrimą privalo būti nešališkas, santūrus ir susikaupęs, tačiau prieš akis atsivėręs vaizdas ne vieną jo bendradarbį privertė stipriau sukąsti dantis. Kalnų parke, atokiau nuo pėsčiųjų takelių, tarp tankių krūmų gulėjo jaunutė mergaitė, iš pažiūros gal keturiolikos ar penkiolikos metų paauglė. Ji buvo dar gyva. Išrengta nuogai, drabužiai sudraskyti į skutus mėtėsi aplinkui. Buvo paliktas tik ryškiai raudonas šalikas, apvyniotas aplink kaklą. Šviesūs ilgi plaukai draikėsi ant žolės. Lieknas kūnas sužalotas, kriminalistai spėjo, jog peiliu. Kelios žaizdos buvo pavojingai arti gyvybinių organų. Kokiu žvėrimi reikia būti, kad šitaip pasielgtum, – pagalvojo Arnas gniauždamas kumščius.

Jis nužvelgė aplinką skvarbiu žvilgsniu. Žolė aplink mergaitę nelabai suminta. Galima daryti prielaidą, kad grumtynių nebuvo. Greičiausiai jau leisgyvę merginą užpuolikas atnešė čia ir paliko mirti. O egzekucijos vieta kitur. Bet kur? Kruopščiai viską apžiūrėję pareigūnai nepastebėjo nieko įtartino, nerado pėdsakų, galinčių užvesti ant kelio.

– Ar ilgai ji čia pragulėjo? – pasiteiravo Arnas merginą apžiūrėjusio medicinos eksperto.

– Sprendžiant iš sukrešėjusio kraujo aplink žaizdas, kokias šešias ar septynias valandas.

Arnas išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį. Velniai griebtų! Mergaitės gyvybė vos rusena. Kur ta greitoji?! – burnojo jis mintyse, laukdamas, kol atsilieps bendradarbė.

– Edita, čia Arnas. Noriu, kad susisiektum su visais Vilniaus policijos komisariatais ir sužinotum, ar niekas vakar vakare nepranešė apie paauglės dingimą. Jai gali būti keturiolika ar penkiolika metų, plaukai ilgi šviesūs, smulkaus kūno sudėjimo. Jei ką nors sužinosi, tuoj pat pranešk.

Arnas giliai atsiduso, užsimerkęs pamankštino sprandą sukiodamas galvą į šonus ir vėl nukreipė žvilgsnį į auką. Su kuo buvai parke, gražuole? Beje, o kur tavo asmeniniai daiktai? Arnas apsidairė – išskyrus sudraskytus drabužius, daugiau nieko nebuvo matyti. Ir kriminalistai nieko nerado.

Atvykus medikų brigadai, Arnas net nesvarstydamas šoko į policijos automobilį, įjungė šviesos signalus, sireną ir palydėjo juos iki pat ligoninės.

***

Smalsuolius buvo sunku nulaikyti už geltonos juostos, kuria buvo aptverta įvykio vieta. Vieni tylomis niūriai stebėjo kriminalistų darbą, kiti piktinosi, kad policija neužkirto kelio tokiai baisiai nelaimei. Treti spėliojo, kieno tai darbas. Deja, liudininkų nebuvo. Atsirado keli asmenys, kurie tikino nusikaltimo metu buvę netoliese, tačiau niekas negalėjo patvirtinti ką nors matę ar girdėję.

Šiltas vasaros vakaras ne vieną vilnietį išviliojo į gamtą. Užpuoliką taip pat. Tad beliko spėlioti, kokiomis aplinkybėmis įvykdytas nusikaltimas.

Prie storo medžio prisišliejęs vyras stebėjo, kas vyksta. Jis įdėmiai sekė pareigūnus ir klausėsi jų pokalbių nuotrupų. Stengdamasis paslėpti kruvinas rankas, kurių nepavyko nusivalyti, nes teko sprukti išgirdus garsų sausos šakos trekštelėjimą už nugaros, jis kuo giliau susibruko jas į kelnių kišenes. Skubėdamas galėjo suklysti – ką nors palikti, ko nors nepastebėti. Didžiausia klaida, kad mergina liko gyva. Vadinasi, peiliu dūrė nepakankamai tiksliai. Jeigu mažoji gundytoja liks gyva, ji bus pavojinga liudytoja, galinti atpažinti skriaudiką. Vyras persibraukė ranka per veidą. Pastaruoju metu pradėjau klysti, – piktai pagalvojo jis gniauždamas kumščius. – O tai velniškai negerai.

Pagaliau įvykio vieta ėmė tuštėti. Surinkę viską, kas įmanoma, pareigūnai ėjo prie savo automobilių ir skėsčiojo rankomis. Jie neaptiko jokių rimtesnių pėdsakų, nerado įkalčių. Tik išminta žolė, keli neaiškūs batų įspaudai, aplaužyti krūmokšniai ir kelio trajektorija, iš kur tikriausiai užpuolikas atitempė auką.

Vyras lengviau atsiduso ir patenkintas šyptelėjo. Čia tvarka. Dabar reikia kaip nors gauti žinių apie merginos sveikatos būklę. Jeigu ji mirs, vadinasi, viskas atlikta pagal planą. Bus galima kurį laiką, kol pasipainios kita kandidatė, pagyventi ramiai. O dabar metas į darbą.

***

Praėjo keturiasdešimt minučių, tačiau iš operacinės niekas neišėjo. Neskambino ir Edita. Negi niekas nepasigedo mergaitės?

Arnas atsisėdo ant minkštasuolio, atsirėmė nugara į sieną ir užsimerkė. Galvoje ėmė suktis kitos panašios bylos, kurią tyrė, nuotrupos. Prieš mėnesį buvo rastas merginos lavonas su tokiomis pat žaizdomis. Abu atvejai labai panašūs: merginos išprievartautos, išrengtos ir nužudytos. Abi rastos Kalnų parko teritorijoje. Abiem ant kaklo užrištas raudonas šalikas.

Tuščiame koridoriuje suskambėjęs telefonas perskrodė spengiančią tylą.

– Nėra šimtaprocentinės tikimybės, – išgirdo jis Editos balsą, – bet atrodo, kad radau mergaitės tėvus. Jie vakar kreipėsi į Šeškinės policijos komisariatą ir pranešė, jog dukra negrįžo namo. Tavo apibūdinimas sutampa su mergaitės išvaizda. Tik šiai septyniolika. Tėvai važiuoja į ligoninę. Pasitiksi juos ar man atvažiuoti?

– Pasitiksiu. Lauksiu, kol baigsis operacija. Kol kas iš medikų nėra jokių žinių.

Praslinko dar dvidešimt minučių, pagaliau iš operacinio skyriaus pasirodė gydytojas. Jo veido išraiška nieko gero nežadėjo. Arnas suspaudė kumščius.

– Pareigūne, – be užuolankų kreipėsi į jį gydytojas, – merginą ištiko koma. Jos kraujyje didelis kiekis insulino. Žmogui, kuris neserga diabetu, tai pavojingas medikamentas. Be to, kelios žaizdos gana rimtos. Peiliu pažeistos kepenys. Jeigu ją būtų atvežę anksčiau, manau, būtume ištraukę iš komos. O dabar… – Gydytojas skėstelėjo rankomis. – Tikiuosi, mergina atsigaus, bet aš nieko negaliu žadėti. Ji neteko daug kraujo. Šiuo metu belieka laukti…

Arnui už nugaros suklykė moteris. Jis atsigręžė kaip tik tada, kai ji praradusi sąmonę susmuko ant grindų. Šalia stovintis išblyškęs vyras gniaužė rankas. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į chirurgą. Vyro akyse Arnas įskaitė viltį.

– Jūs kalbate ne apie Nomedą, tiesa? Juk ne ją operavote?

– Kas jūs? – Arnas žengė prie jo.

– Mes Nomedos tėvai. – Vyras ištiesė nuotrauką, kurioje šypsojosi šviesiaplaukė gražuolė. Arnas atpažino auką ir jam keistai ėmė peršėti gerklę. – Mums paskambino iš policijos ir pasakė, kad atsirado mergina, atitinkanti mūsų dukters apibūdinimą. – Jis linktelėjo į rankoje laikomą nuotrauką. – Bet dabar jūs juk ne apie ją kalbėjote? Nomedai nieko bloga nenutiko?

Dvi jaunos medikės gaivino nualpusią moterį ir ši palengva atsigavo. Arnas pažvelgė į vyriškį, paskui nukreipė žvilgsnį į jaunos merginos atvaizdą.

– Deja, kalbėjomės apie jūsų dukrą, pone. Šį rytą ji buvo rasta Kalnų parke. Medikai daro viską, kas įmanoma, kad ją išgelbėtų.

Arnas matė, kaip skausmas sukaustė mergaitės tėvo veidą. Viltis akyse užgeso, skruosto raumuo sutrūkčiojo stengiantis suvaldyti į akis plūstelėjusias ašaras.

– Ar pajėgsite atsakyti į keletą klausimų, pone? Tai labai svarbu…

– Svarbu? – pertraukė jį vyras. – Kam svarbu? Neseniai laikraščiai rašė, kad kažkoks žvėris Kalnų parke nužudė merginą. Gal tai to paties žudiko darbas? Kodėl jis iki šiol nesulaikytas? Jeigu jūs gerai dirbtumėte savo darbą, mano dukra dabar būtų… – Vyro balsas užlūžo ir jis nusigręžė. – Neturiu ką jums pasakyti.

Arnas kurį laiką tylėjo leisdamas vyriškiui aprimti, paskui vėl prabilo iš lėto rinkdamas žodžius:

– Pone, kol kas negaliu pasakyti, ar tai to paties žmogaus darbas. Tačiau bet kokia jūsų suteikta informacija gali padėti sučiupti žudiką. Turiu žinoti, kur vakar buvo jūsų dukra. Kada ir su kuo ji išėjo iš namų.

Vyras ilgai tylėjo nenuleisdamas akių nuo žmonos. Pagaliau atsisuko į Arną.

– Nomeda geras vaikas, – tyliai prabilo jis. – Žinoma, palepinta kaip ir visos vienturtėlės, tačiau gerai mokosi. Turi daug draugų. Dukra dabar tokio amžiaus, kai viskas rūpi, viskas įdomu. Su draugėmis vakar išsiruošė į miestą. Nežinau, kur jos ėjo. Šeštą valandą vakaro privalėjo būti namie. Dar nė karto nepavėlavo… – Vyras nutilo ir atsiduso.

– Kas jos draugės?

– Bendraklasės Goda ir Indrė. Nomeda mokosi Šeškinės vidurinėje mokykloje. Mergaitės nuolat drauge. O vakarais bendrauja elektroniniu paštu.

– Norėčiau paimti jūsų dukters kompiuterį. Galėtume patikrinti jos susirašinėjimą. Tai palengvins mums darbą ieškant užpuoliko.

Vyras linktelėjo galvą ir pažvelgė į gydytoją.

– Ar galima ją pamatyti? – Arnas išgirdo, kaip virptelėjo merginos tėvo balsas. – Nors minutėlę…

Iš ligoninės Arnas nuvažiavo į Šeškinę. Iškviestos į mokyklos direktorės kabinetą Nomedos draugės nepaprastai nustebo ir sutrikusios stoviniavo prie durų. Arnas mostelėjo joms prieiti arčiau stalo, prie kurio sėdėjo juodu su direktore. Prisistatęs ėmė atsargiai klausinėti.

– Mergaitės, kur jūs vakar buvote? Kaip praleidote vakarą? Turiu galvoje jus ir Nomedą. – Draugės susižvalgė, tačiau tylėjo. – Nagi, – paragino Arnas.

– Nomedos vakar nebuvo su mumis. Mes iš namų išėjome drauge, bet vėliau ji susiruošė į pasimatymą. O mudvi su Goda grįžome kartu, – nenoriai paaiškino Indrė.

– Su kuo ji ketino susitikti?

Mergaitė truktelėjo pečiais.

– Nomeda nesakė.

Arnas atsiduso. Draugės kažką slepia, tai akivaizdu.

– Klausykite, aš neturiu laiko laukti, kol judvi pasakysite man tiesą. Arba dabar pasakojate viską, ką žinote, arba pratęsime pokalbį policijos komisariate dalyvaujant jūsų tėvams.

Arnas dar luktelėjo minutę ir jau kilo eiti, kai Goda tarė:

– Mes tikrai nežinome, su kuo Nomeda ėjo susitikti. Ji gyrėsi, kad internete pakabino gerą kadrą ir jis pakvietė ją į kavinę.

– Internete? – perklausė Arnas. – Kur? Kokiame tinklalapyje?

Mergaitės susižvalgė.

– „Suraskmane.lt“. Vakare turėjo parašyti, kaip jai sekėsi, bet neparašė. Ir į mokyklą šiandien neatėjo. Turbūt tėvai viską sužinojo?

– Panašiai. Ačiū. Dabar eikite į pamoką. – Kai mergaitės išėjo, Arnas atsigręžė į direktorę. – Manau, jog turėtumėte pasikalbėti su moksleiviais, ypač su Nomedos bendraklasiais. Šiais laikais visos mergaitės ir berniukai naršo po tuos tinklalapius. Perspėkite tėvus, kad labiau kontroliuotų, ką jų vaikai veikia prie kompiuterio. Įvyko tragedija, turime bent jau pamėginti apsaugoti kitus vaikus. Kol kas tik taip. Tikiuosi, jog netrukus mes sučiupsime žudiką. Jei kartais ką nugirsite, praneškite man.

– Būtinai, – atsakė direktorė. Ir susimąstė. – Nomeda labai populiari moksleivė. Visomis prasmėmis. Ji aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, tačiau ir po pamokų nesėdi rankų sudėjusi. Rūkymas, išgėrinėjimas, vakarėliai, berniukai – tai jos kasdienybė. Manau, Nomeda jau gyvena lytinį gyvenimą.

Arnas grįžo į komisariatą gavęs direktorės pažadą padaryti viską, ko jis prašo. Rengėsi netrukus važiuoti pas aukos tėvus ir paėmęs jos kompiuterį išsiaiškinti, kas ir kur ją vakar kvietė.

– Mergaitei koma, – burbtelėjo jis eidamas pro Editos stalą.

– Ką papasakojo tėvai?

– Nedaug. Motina apalpo, o tėvas garsiai piktinosi, kad prievartautojas ir žudikas, apie kurį rašė visi laikraščiai, iki šiol nesugautas. Jis tikino, jog dukra – geras vaikas, tačiau mokyklos direktorė yra kitokios nuomonės. Kalbėjausi su jos draugėmis. Nomeda ėjo į pasimatymą su vyriškiu, su kuriuo susipažino internete.

Arnas atsisėdo prie savo darbo stalo, tačiau susikaupti neįstengė. Prieš akis kaip kompiuterinė užsklanda vis iškildavo sužalotas mergaitės kūnas.

Aleksas atnešė pirmąsias kriminalinės laboratorijos išvadas ir padėjo pluoštą dokumentų Arnui ant stalo. Šis apžvelgė bendradarbius. Rytinis įvykis sukrėtė visus ir kabinete tvyrojo slogi atmosfera.

– Aš noriu palyginti šios dienos įvykį su mėnesio senumo byla, – lėtai tardamas žodžius pareiškė Arnas ir susikaupęs bandė kažką prisiminti. – Pamenate, Kalnų parke tada buvo nužudyta mergina. Edita, surask tą bylą.

Mergina greitai pirštais perbėgo per klaviatūrą.

– Štai, bose, – tarė ji paėmusi iš spausdintuvo išlindusį paskutinį lapą. Padavusi dokumentus viršininkui grįžo į savo darbo vietą.

Išgirdęs tokį kreipinį Arnas pasimuistė kėdėje. Jis buvo vyriausiasis tyrėjas, Kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas, o jo artimiausi pavaldiniai Edita ir Aleksas – vyresnieji tyrėjai. Arną ir Editą siejo ketveri metai bendro darbo. Jie kartu išnarpliojo ne vieną sudėtingą bylą, ne vieną užpuoliką ir žmogžudį pasiuntė už grotų. Buvo stipri komanda ir didžiavosi, kad sugeba tarpusavyje bendrauti draugiškai ir tolerantiškai. Edita buvo šiltas ir atviras žmogus. Arnui ji buvo ne tik bendradarbė, bet ir draugė, padėjusi įveikti kelis sunkius gyvenimo etapus. O Aleksas prie jų prisidėjo prieš pusę metų. Buvo perkeltas iš šeštojo policijos komisariato. Jis buvo tylus ir uždaras vyras. Nemėgo pasakoti apie save ir savo šeimą. Žodžiu, apsiribojo darbu, nieko neįsileisdamas į asmeninį gyvenimą. Tačiau per kartu dirbtą laiką tarp jų nekilo jokių konfliktų nei nesusipratimų. Jis buvo puikus pareigūnas ir bendra-

darbis.

Arnas ilgai vartė dokumentus, peržvelgė nuotraukas, perskaitė protokolus, ekspertų ataskaitas ir pagaliau pakėlė galvą.

– Sakyčiau, tai to paties žmogaus darbas. Yra panašumų.

– Kokių? – pasidomėjo Aleksas atitraukęs žvilgsnį nuo monitoriaus. – Nori susieti abi šias bylas?

Arnas linktelėjo.

– Kai kurios detalės sutampa. Kol kas mums žinomos dvi aukos: abi išrengtos, išprievartautos. Abiejų drabužiai sudraskyti į mažus skutelius. Abiem ant kaklo užrištas šalikas – tarsi žudiko vizitinė kortelė. Aukų kraujyje rasta klofelino ir insulino pėdsakų. Ką gi… – Jis skėstelėjo rankomis. – Galėčiau lažintis, kad pirmoji mergina taip pat ėjo į pasimatymą su vyru, su kuriuo susipažino internete. Tik anai pasimatymas iškart baigėsi tragiškai.

Arnas susimąstė. Keista. Klofelinas – prostitučių darbo priemonė. Ir pastaruoju metu nepaprastai populiari. Neretai pasitaiko, kai apsvaiginti vyrai atsipeikėja ir negali prisiminti, kas nutiko. Gražus vakaras baigiasi net neprasidėjęs, o mergina, su kuria vyras rengėsi praleisti audringą meilės naktį, dingsta su jo pinigais ir kitais daiktais. Viena gražuolė nepasikuklino prigriebti ir naujutėlaičio džipo. Tačiau čia viskas priešingai. Apsvaiginamos, išprievartaujamos ir nužudomos merginos. Asmeniniai daiktai dingsta, vadinasi, užpuolikas juos pasisavina. Pasilieka kaip trofėjų? Bet kam žudyti? Juk gauna, ko nori… išniekina jų kūną. Kas jį skatina taip elgtis? Nuoskauda? Pyktis? Įžeista savimeilė?

Ataskaitose pažymėta, kad abiem atvejais žudiko pirštų atspaudų nebuvo rasta. Greičiausiai jis darbavosi mūvėdamas pirštines, kurių, deja, nusikaltimo vietose neišmetė. Ant šaliko taip pat neaptikta įkalčių, kurie bent kiek praskaidrintų aplinkybes. Jis buvo visai naujas, atrodė, iš pirkinių maišelio ištrauktas žudikui nutarus juo papuošti auką. Ant jo tik kelios kraujo dėmės. Daugiau nieko.

Atmintyje iškilo prisiminimų nuotrupos iš paskutinės operacijos jam būnant „Aro“ būrio vadu. Prekybos žmonėmis tinklas, merginų lavonai įvairiose Lietuvos vietose. Negi vėl? Nejaugi gauja vėl susibūrė arba atsirado nauja, taip atsikratanti nereikalingos arba nepaklusnios „prekės“. Arnas greitai per internetą prisijungė prie dingusių asmenų suvestinės. Pranešimų apie dingusias merginas buvo daug, tačiau ne tiek, kiek prieš šešerius metus. Tada dingusių merginų buvo rekordiškai daug, tai vertė gerokai sunerimti. Dabar padėtis nebuvo tokia, kad reikėtų skelbti ypatingąją padėtį. Vis dėlto buvo keli gana ryškūs skirtumai – anksčiau merginų nesvaigindavo narkotikais, žudikai, dažniausiai jų suteneriai, stengdavosi kuo geriau paslėpti aukas, neretai tik kinologai sugebėdavo surasti dingusiųjų palaikus. O dabar aukų kūnai buvo palikti atviroje vietoje. Lyg tyčia, kad kas nors kuo greičiau juos rastų. Tačiau sąsajų Arnas nenorėjo atmesti ir įnikęs į policijos vidiniam naudojimui pateiktą informaciją apie prekybą žmonėmis ieškojo pažįstamų pavardžių.

***

– Gal jūs galite pasikalbėti su šia mergina, viršininke? Budintis pareigūnas užsiėmęs, apklausia kelis sulaikytus asmenis. Tik dabar pradėjo, manau, kad užtruks.

Policininkas, atlydėjęs neaukšto ūgio merginą, pasiūlė jai atsisėsti.

Ji atrodė išsigandusi, ant skruosto švietė ryški mėlynė, buvo matyti keli nedideli įdrėskimai. Greičiausiai kas nors užpuolė. O gal buitinis konfliktas namuose? Įdėmiai nužvelgęs jos veidą Arnas suprato, kad nuo įvykio praėjo ne daugiau kaip para. Buvo matyti, jog į policijos komisariatą mergina atėjo ne iš karto, nes apsirengusi buvo švariai ir tvarkingai.

– Ar jus jau apžiūrėjo medicinos ekspertai? – tyliu balsu pasidomėjo Arnas, nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio. – Atliko visas būtinas procedūras?

– O kam? Aš atėjau pranešti, kad mane apiplėšė. Atėmė rankinę. Joje buvo asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas, banko kortelės ir dar visokių smulkmenų.

– Kada ir kur tai įvyko?

– Užvakar. Apie vienuoliktą vakaro Kalnų parke.

– Kas jus užpuolė? – Arnas sukluso, kai mergina paminėjo Kalnų parką, ir pastūmęs į šalį dokumentus įdėmiau pažvelgė į ją. – Kas taip sumušė? Kodėl neatėjote iš karto?

Ji truktelėjo pečiais.

– Atrodžiau baisiai. Grįžau namo, nusiprausiau, susitvarkiau ir…

– Ir sunaikinote visus įkalčius. Gaila.

– Ne taip jau smarkiai sumušė… nesvarbu. O štai dokumentai… – Merginos balsas sudrebėjo, ji šniurkštelėjo nosimi. Iš kišenės išsitraukusi popierinę nosinaitę priglaudė prie akių.

Arnas paėmė apklausos protokolo blanką ir pasidėjo ant stalo.

– Gerai, pradėkime nuo pradžių, panele…

– Miglė.

– Migle, papasakokite man apie tą vakarą.

– Aš buvau Kalnų parke. Ramiai sau vaikščiojau, kai kažkoks vyras pripuolė, nuplėšė man nuo peties rankinę ir dingo.

– Kalnų parke… – pakartojo Arnas. – Ką jūs ten veikėte? Kiek žinau, tą vakarą ten nebuvo jokio koncerto ar kitokio renginio.

– Buvo gražus vakaras ir aš užsimaniau pasivaikščioti po darbo. Kaip sakoma, pravėdinti smegenis.

– O kas sumušė?

– Jis ir sumušė. Aš priešinausi, nenorėjau atiduoti rankinės, tada jis mane pargriovė ir sumušė. Nesvarbu. Nenoriu apie tai kalbėti. Mano rankinė… dokumentai… Štai kas svarbu.

– Kaip jis atrodė?

– Nežinau. Neįsidėmėjau. Viskas įvyko labai greitai. – Miglė nuleido akis.

Arnas suprato, kad ji daug ką nutyli, nenori atskleisti tiesos, o nuojauta jam įkyriai bruko mintį, jog ši mergina gali būti dar viena Kalnų parko užpuoliko auka. Jos nenoras kalbėti apie sumušimus, bandymas sutelkti dėmesį į apiplėšimą ir kuo greičiau baigti pokalbį vertė manyti, kad ji prigąsdinta. Arnas palinko per stalą prie jos.

– Geriau papasakokite, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Jaučiu, jog slepiate tiesą. – Mergina tylėjo, tik ašaros kapsėjo ant sunertų jos rankų. – Migle, man reikia žinoti, – neatlyžo Arnas. – Jūs ne vienintelė, nukentėjusi Kalnų parke. Vakar užpuolikui į nagus pakliuvusi mergaitė šiuo metu yra ligoninėje ištikta komos. Jis žiauriai sumušė ją ir išprievartavo. Negana to, sušvirkštė medikamentų dozę, su kuria jos organizmas nesusitvarkė. Jai vos septyniolika.

Ir taip išbalęs Miglės veidas išblyško dar labiau. Ji papurtė galvą ir užsidengė rankomis ausis.

– Aš nieko nenoriu žinoti! Man reikia atgauti dokumentus arba išsiimti naujus ir viską pamiršti.

– O aš noriu, kad mane išklausytumėte. Turiu dvi versijas ir man rūpi išsiaiškinti, kuri iš jų teisinga. Pirma: merginas prievartauja ir žudo kažkoks iškrypėlis, antra: tai organizuotos grupuotės, kuri verčiasi prekyba žmonėmis, darbas. Man jau teko susidurti su tokiais žmonėmis. – Arnas palinko į priekį ir įdėmiai pažvelgė sutrikusiai merginai į veidą. – Kaip manote, kuri iš šių versijų teisinga?

Jis stengėsi būti kantrus. Žinojo, kad ragindamas merginą prabilti atvirai tikriausiai nieko nepasieks. Todėl nekeldamas balso ir neskubėdamas dėstė savo spėliones ir klausinėjo apie įvykius taip, tarsi priešais jį sėdėtų vaikas. Ramus, kiek globėjiškas Arno balsas skambėjo itin mandagiai.

– Aš suprantu, kad esate išsigandusi, sutrikusi. Suprantu, ką teko išgyventi. Gal jums reikia laiko atsigauti? O gal būtų lengviau kalbėtis su moterimi? Tada…

– Nekalbėkite su manimi kaip su mažu vaiku! – pasipiktinusi riktelėjo Miglė ir garsiai patraukė nosimi. – Aš suaugusi moteris!

Arno akyse žybtelėjo pykčio ugnelės, jis pakilo ir garsiai tvojo delnu per stalą.

– Tai ir elkitės kaip suaugęs žmogus! Supraskite pagaliau, kad mums svarbi kiekviena detalė, nes kol kas neturime nieko, nuo ko galėtume pradėti paieškas. Jeigu tylėsite, jei nepadėsite mums jo sučiupti, tas niekšas ir toliau užpuldinės merginas. Svarbu kuo greičiau užfiksuoti visas smulkmenas, nes laikui bėgant jos, galimas daiktas, išsitrins jums iš atminties.

Arnas jautė, kad jo kantrybė senka. Diena buvo sunki, ryto įvykiai it milžiniškas akmuo slėgė krūtinę. O čia dar ši mėlynėmis išpuošta gražuolė spyriojasi neapsispręsdama, ką sakyti, o ko nesakyti.

– Aš bijau! – netikėtai suriko Miglė. – Kaip jūs nesuprantate? Bijau. Man iki šiol ausyse skamba to vyro grasinimai: Jeigu kam nors prasižiosi, aš tave surasiu. Jis neatrodė nusiteikęs juokauti. O aš visai nenoriu tikrinti, ar tai tiesa.

– Manote, jog jis žino, kur jūs gyvenate?

– Aš nieko nemanau. Noriu tik vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi ir aš viską pamirščiau. Į komisariatą atėjau pranešti apie pagrobtus dokumentus.

Edita tylėdama klausėsi merginos, o kai pagaliau nutarė įsiterpti į pokalbį, prabilo su pykčio gaidelėmis balse:

– Ar apie kitas merginas jūs pagalvojote? Viena nužudyta, antroji – ištikta komos, tik jums pasisekė – pavyko pasprukti. Tas niekšas tikriausiai žudys toliau? Ar galėsite ramiai miegoti naktimis žinodama, kad nepadėjote jo sustabdyti?

– Edita, pakaks, – griežtai pertraukė ją Arnas ir pastūmė Miglei pustuštį apklausos protokolą. – Nedaug vilčių, jog rasime jūsų dokumentus. Jeigu pavyks, mes jums pranešime. Pasirašykite ir palikite savo adresą bei telefoną.

Mergina kietai suspaudė lūpas ir Arnas suprato: ji daugiau nieko nepasakys. Kai durys užsidarė jai už nugaros, jis įsmeigė į Editą piktą žvilgsnį.

– Būtų gerai, kad nesikištum į apklausą.

– Ji išvedė mane iš kantrybės. Išnešė sveiką kailį ir džiaugiasi.

– Negi nematei, kokia išsigandusi? Ja dėta ir tu džiaugtumeisi.

– Taip. Būčiau laiminga. Bet tikrai norėčiau, kad policija prigriebtų taip mane „išgražinusį“ niekšą.

Pravėręs kabineto duris Aleksas stabtelėjo ant slenksčio ir kurį laiką klausėsi įsikarščiavusių bendradarbių žodinės dvikovos.

– Ei, kas jums darosi? – neiškentė jis, kai balsai ėmė skambėti gerokai per garsiai.

Arnas ir Edita akimirksniu nutilo.

– Atsirado dar viena nuo užpuoliko nukentėjusi mergina, – pagaliau prabilo Edita. – Jai pavyko pasprukti.

Aleksas atsisėdo prie savo darbo stalo.

– Ką sužinojote? – pasidomėjo jis.

– Nieko, ji nekalba, – atsakė Arnas. – Yra išgąsdinta. Ir sumušta.

– Ji jaudinasi dėl prarastų dokumentų, o ne dėl miesto gatvėmis vaikštančio užpuoliko. – Editos balsas buvo kupinas sarkazmo ir pagiežos.

– Ji dar sugrįš, pamatysi, – ramiai tarė Arnas. – Apsiramins ir vėl pasirodys. Tvirtina, jog užpuolikas atėmė iš jos rankinę. Greičiausiai pati pametė sprukdama. – Jis susimąstė. – Man kažkodėl atrodo, kad gali būti ir daugiau tokių atvejų. Edita, susisiek su kitais komisariatais ir…

Arnas dar nebaigė sakinio, o Edita jau rinko telefono numerį. Po penkiolikos minučių ji jau buvo pasirengusi pateikti informaciją viršininkui.

– Per pastarąjį mėnesį į policiją kreipėsi dvi merginos. Viena iš jų, Miglė, atėjo pas mus, kita – į penktąjį policijos komisariatą. Anoji tvirtina, kad užpuolikas aukštas ir patrauklus. Susipažino su juo interneto svetainėje. Vyriškis pakvietė ją puodelio kavos ir taurės šampano. Mergina tvirtina, esą šampanas taip trenkęs į galvą, jog ji blankiai teprisimenanti, kas vyko vėliau. Ją pastebėjo policijos patruliai, kai išprievartauta, nuogut nuogutėlė ir apdujusi nuo kvaišalų ji iššliaužė iš Kalnų parko į gatvę ieškodama pagalbos.

– Keista, – susimąstęs tarė Arnas. – Nejaugi jis tikėjosi, kad apsvaigusi nuo kelių gurkšnių šampano mergina neprisimins, kas atsitiko, todėl ir paliko gyvą? Dirstelėk, gal bendrajame tinkle yra daugiau informacijos apie tą bylą, noriu pavartyti.

Kitos merginos, Rimos, parodymai iš dalies sutapo su Nomedos draugių pasakojimu. Interneto svetainėje susipažinusi su vyriškiu ir kelias dienas pabendravusi susitiko kavinėje. Ji užpuoliką apibūdina kaip simpatišką padoriai atrodantį vyrą, aukštą šviesiaplaukį. Sakė esąs Romas.

– Manau, reikia pakviesti tą merginą pasikalbėti. Gal ji prisimins dar kokių nors smulkmenų, – tarė Arnas užversdamas bylą. – Ji taip pat matė užpuoliką.

– Deja, – tarė Edita priėjusi prie Arno stalo, – Rima patyrė stiprų šoką ir tėvai, šeimos psichologui patarus, kuriam laikui išvežė ją iš šalies. Jie paliko savo mobiliųjų telefonų numerius, tačiau bendrauja nenoriai.

– Gaila. Na, ką padarysi. Dirbsime su tuo, ką turime. – Jis atsistojo, paskui vėl atsisėdo ir paėmęs telefoną surinko numerį. – Gal jie ir nenori bendrauti, tačiau aš pabandysiu.

Arnas ilgai laukė ir jau buvo bepadedąs ragelį, kai išgirdo tylų balsą:

– Klausau.

– Laba diena. Jus trukdo vyriausiasis tyrėjas Arnas Ruzgys. Gal galėčiau pasikalbėti su Rima?

Po ilgokos tylos pasigirdo atodūsis.

– Taip. Aš klausau.

– Rima, tikiuosi, jaučiatės jau geriau ir po truputį atsigaunate po patirto siaubo. Labai norėčiau su jumis pasikalbėti apie tą naktį ir…

– Aš viską papasakojau policijai, – nepatenkinta tarė mergina. – Yra protokolai, pasiskaitykite.

– Skaičiau. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, galbūt prisiminėte ką nors, ko nepaminėjote anksčiau. – Vėl stojo tyla. – Rima?

– Kai mes susitikome, aš apsidžiaugiau jį pamačiusi. Pamaniau: koks dailus vyras. Buvo labai dėmesingas. Pavaišino mane kava, paskui šampanu. Jaučiausi pakylėta. Bet tikriausiai per daug jaudinausi, nes po kelių gurkšnių šampanas kaip reikiant trenkė man į galvą. Kojos visai neklausė. Iš kavinės jis išnešė mane ant rankų ir vis šnabždėjo, kad dėl nieko nesirūpinčiau. Ir nusinešė mane… į mišką. Toliau viską atsimenu kaip per rūką. Mačiau, kaip jis drasko mano drabužius, kaip mane prievartauja, tačiau nieko nejaučiau… Visai nieko… – Rima nutilo ir Arnas išgirdo tylų šniurkščiojimą. Tariant paskutinius žodžius jos balsas virpėjo. – Aš nepajėgiau nei šaukti, nei priešintis. Kai jo rankose sužibo peilis, išsigandau, bet negalėjau pajudėti. Ūmai Romas pašoko ant kojų ir nubėgo bjauriai keikdamasis.