Читать книгу Ar istorija pasikartos? - Anna DePalo - Страница 1

Tarsi ji ką tik būtų išvydusi traukinio avariją.

Oi, ne, ne tikrą. Vestuvių pradžioje Pija tik purtė galvą, bet įsivaizduojamoji avarija buvo išties kraupi.

Sudužęs traukinys atrodė juokingai: nuo šoninės bažnyčios navos driekėsi ilgas šleifas dramblio kaulo spalvos atlaso, o birželio ore sklandė lelijų ir rožių kvapas. Per savo vedybų planuotojos karjerą jai teko susidurti su daugybe katastrofų – nedrąsūs jaunikiai, nuotakos su per didelėmis suknelėmis, o kartą berniukas, nešęs žiedus, prarijo vieną jų. Bet artima ir labai praktiška Pijos draugė per savo vestuves tokių nepatogumų nepatirs. Taip prieš dvi valandas manė Pija.

Žinoma, klauptuose svečiai išsižiojo, kai Istbridžo markizas ryžtingai pasirodė iš šoninės navos ir pareiškė, kad yra priežastis, dėl kurios Belinda Ventvort negali tekėti už Todo Dilingemo. Toji priežastis – slapta Belindos santuoka su Kolinu Grenvilu, dabartiniu Istbridžo markizu.

Niujorko visuomenės grietinėlė sutartinai suklapsėjo blakstienomis. Nors visų akys išsiplėtė, o antakiai pašoko virš Švento Barto šventovės klauptų, niekas nedrįso elgtis nemandagiai, nualpti ar bent jau apsimesti alpstančiais.

Bent jau dėl to Pija jautėsi dėkinga. Vedybų planuotojai teko nemažai paplušėti po to, kai žiurkė prakando vestuvių tortą, pravažiuojantis taksi purvais apdrabstė nuotakos suknelę ar, kaip nutiko šįkart, teisėtas vyras – o Viešpatie – nusprendė pasirodyti per vestuves!

Pija suakmenėjo priešais centrinę navą. Pamanė, kad šiandien tiesiog pritrūko angelų pagalbos. Paskui iškart dingtelėjo kita mintis: Ak, Belinda, kodėl, pasakyk, kodėl man neprisipažinai, kad Las Vegase ištekėjai už didžiausio šeimos priešo?

Bet širdyje Pija žinojo atsakymą. Belinda gailėjosi to, ką padarė. Pija susiraukusi mąstė, ką dabar išgyvena Belinda. Ji yra viena iš dviejų geriausių draugių Niujorke, kita – Tamara Kinkeid, Belindos pamergė.

Dalį kaltės Pija prisiėmė sau. Kaip galėjo nepastebėti Kolino ir, būdama puiki vedybų planuotoja, neužkirsti jam kelio? Kodėl nestovėjo prie bažnyčios įėjimo?

Žmonės stebėsis, kaip ji, nuotakos patarėja, nežinojo apie Istbridžo markizą ir nesulaikė jo. Kodėl leido viešai sužlugdyti draugės vestuves ir gerą vedybų planuotojos vardą.

Supratusi, koks smūgis teko Pijos Lamli vestuvių planams Pija pajuto tuoj pravirksianti. Ventvortų ir Dilingemų vestuvės, kurias dabar galima vadinti beveik vestuvėmis, turėjo būti aukščiausios klasės renginys. Jau du metus – nuo tada, kai pradėjo dirbti padėjėja didelėje renginių planavimo kompanijoje ir atsiskyrė – jai sunkiai sekasi užsitarnauti gerą vardą.

Oi, tikras siaubas. Košmaras. Joms abiem.

Iš mažo miestelio Pensilvanijoje Belinda atvyko į Niujorką iškart baigusi koledžą. Neturėjo nė minties, kad jos svajonėms Niujorke ateis galas.

Iškart po to, kai nuotaka su jaunikiu ir vyru prapuolė kažkur iš bažnyčios – tikriausiai spręsti to, kas neišsprendžiama – prie jos atslinko grėsminga moteris.

Ponia Knoks pasilenkė ir sušnabždėjo:

– Pija, mieloji, nejau nematei, kad atėjo markizas?

Pija šykščiai šyptelėjo. Norėjo išrėžti, kad neįsivaizdavo, jog markizas ir Belinda susituokę, todėl nebuvo reikalo trukdyti jo šviesybės, juolab kad jis yra Belindos vyras. Bet Pija buvo ištikima draugei, todėl nutylėjo.

Ponios Knoks akys degė.

– Galėjai išvengti viešo spektaklio.

Teisybė. Bet kas iš to, jei ji būtų puolusi jį ir stengusis sulaikyti – markizas buvo ryžtingas, sveriantis mažų mažiausiai devyniasdešimt kilogramų ir daugiau nei metro devyniasdešimt centimetrų ūgio vyras. Todėl Pija padarė viską po to, kad diena nebūtų visiškai sugadinta. Skubiai pasikalbėjusi su Ventvortų šeimos nariais ir pakvietė visus į priėmimą, kuris vadinosi šventė tęsiasi Plazoje.

Pija dairėsi į svečius ir padavėjus, kurie sukinėjosi su nedidelėmis užkandžių lėkštėmis. Duslus ir nepaliaujamas murmesys leido jai šiek tiek atsipalaiduoti, nors mintys vis dar zujo it bitės.

Ji sutelkė dėmesį į kvėpavimą – atpalaiduojantį pratimą išmoko tam, kad susidorotų su stresu per įtemptas vestuvių dienas.

Kolinas ir Belinda, be abejonės, išspręs problemą. Kažkaip. Apie įvykį sužinos spauda: Visa tai tebuvo nevykęs nesusipratimas…

Taip, teisingai. Viskas bus gerai.

Pija vėl pažvelgė į svečius. Kitame salės gale pastebėjo aukštą šviesiaplaukį. Nors jis stovėjo nusisukęs, Pijai pasišiaušė plaukai ir apėmė bloga nuojauta. Kai jis pasisuko norėdamas pasikalbėti su šalia atsistojusiu vyru, Pija pamatė jo veidą ir giliai įkvėpė.

Ji mintyse sucypė tikrai. Galvoje pradėjo suktis varikliai, metalo džeržgesį papildė dūmų kvapas. O gal dūmai ėmė rūkti jai iš ausų?

Ar galėtų būti dar blogesnė diena?

Jis – Džeimsas Fildingas… dar žinomas kaip ponas Blogiukas.

Ką jis čia veikia?

Praėjo treji metai nuo tada, kai paskutinįkart jį matė – tada jis netikėtai įsiveržė į jos gyvenimą ir taip pat nedelsiant dingo – bet Pija negalėjo suklysti.

Jis beveik dešimčia metų vyresnis – jai dvidešimt septyneri – bet, po perkūnais, neatrodo toks. Šviesūs plaukai kiek trumpesni, nei ji pamena, bet vis dar buvo toks pat tvirtas, raumeningas ir aukštas.

Veidas atrodė mąslus, ne toks nerūpestingas, kokį prisimena Pija. Juk jokia mergina nepamirš pirmojo meilužio, ypač jei jis dingsta nieko nepaaiškinęs.

Pija nesąmoningai patraukė jo link.

Nežinojo, ką sakys, bet kojos nešte nešė artyn, o pyktis virė kraujyje.

Ji sugniaužė kumščius.

Prisiartinusi pamatė, kad Džeimsas kalbasi su gerai žinomu Wall Street investicijų fondo vadybininku Oliveriu Smitsonu.

– Jūsų šviesybe, – pasakė žilaplaukis.

Pija sulėtino žingsnį. Jūsų šviesybe?

Kodėl į Džeimsą kreipėsi jūsų šviesybe? Priimamajame buvo daugybė britų aristokratų, bet net markizai tebuvo vadinami ponais. Pija žinojo, kad jūsų šviesybe vadinami tik… hercogai.

Oliveris Smitsonas tikriausiai juokauja.

Nepanašu.

Staiga ji suprato, bet buvo per vėlu.

Pijai priartėjus Džeimsas galiausiai ją pastebėjo.

Pastebėjo, kaip sublykčiojo jo rudos akys, kai ją pažino. Sudėjimą išryškinantis smokingas atrodė elegantiškai, veidas gražus, nors nosis ir nebuvo tobula, žandikauliai – kvadratiniai ir įtempti. Antakiai kiek tamsesni nei plaukai virš akių, kurių atspalvis nuolat keitėsi ir sužavėjo Piją tą naktį, kai juodu praleido kartu.

Jei nebūtų tokia įtūžusi, tobulasis raumenų kalnas būtų ją uždusinęs. Jautė, kaip spirga jos nervų galūnės.

Jai turėtų būti dovanota už tai, kad trejus metus elgėsi kaip tikra kvailė. Džeimsas Fildingas – seksualus gyvulys, pasislėpęs po drabužiais. Nors jo šaunumą, kurio Pija negalėjo paneigti iš pat pradžių, tramdė drabužiai ir elgesys, ji užuodė, kas po visu tuo slepiasi. Ji pažįsta jį intymiai.

– O, mūsų šaunioji vedybų planuotoja! – Atrodė, kad Oliveris Smitsonas nejaučia tvyrančios įtampos. Jis nuoširdžiai nusijuokė. – Juk tokio įvykių posūkio negalima numatyti, tiesa?

Pija buvo tikra, kad pastaba skirta įvykiui bažnyčioje, bet negalėjo negalvoti, kad Smitsono žodžiai tinka ir dabartinei situacijai. Ji niekada nesitikėjo, kad čia sutiks Džeimsą.

Lyg numanydamas, apie ką ji galvoja, Džeimsas kilstelėjo antakį.

Nė vienam iš jųdviejų nespėjus prasižioti Smitsonas kalbėjo toliau:

– Ar pažįstate jo šviesybę Hokšyro hercogą?

Hercogą?..

Išsiplėtusiomis akimis ji spoksojo nebyliai niršdama. Tai jis išties hercogas? Ir jo vardas – Džeimsas?

Ne, palaukite – ji žino atsakymą į klausimą. Peržiūrėjo svečių sąrašą. Negalėjo net pagalvoti, kad ponas Blogiukas ir Džeimsas Karsdeilas, devintasis Hokšyro hercogas, yra vienas ir tas pats.

Pijai pasirodė, kad staiga jai prašviesėjo.

Džeimsas žvilgtelėjo į Oliverį Smitsoną.

– Dėkoju, bet mudu su Pija Lamli jau esame pažįstami, – pasakė jis ir atsisuko į ją. – Ir būkite geras, vadinkite mane Hoku, kaip tai daro šiuolaikiniai žmonės.

Taip, geriau pažįstami nei kas galėtų pagalvoti, – rūgščiai pagalvojo Pija. Kaip jis drįsta taip išdidžiai ir ramiai stovėti?

Jos žvilgsnis susikirto su vyro, kuris jai buvo intymiai pažįstamas. Kilstelėjusi smakrą Pija ėmė mykti:

– T-taip, t-turėjau šitokį malonumą.

Jos skruostai akimirksniu išraudo. Norėjo įmantriai ir dviprasmiškai atkirsti, bet nepavyko, balsas skambėjo naiviai, su dvejone.

Tebūnie prakeiktas tas mikčiojimas. Išsidavė, kokia yra sutrikusi. Ilgai treniravosi su terapeutu, kad išmoktų užgniaužti kalbos defektą, įgytą vaikystėje.

Hokas prisimerkė. Be abejo suprato, kad ji ketino įkąsti, ir jam tai nepatiko. Jo veide staiga suspindo įtampa ir geidulys, kurie virto gluminančiu švelnumo blyksniu.

Po ruda berankove palaidinuke Pija pajuto pažįstamą virpulį: krūtys sustangrėjo, liemuo įsitempė. Ji, žinoma, suklydo dėl šmėkštelėjusio žvilgsnio, kuris pasirodė švelnus?

Gal jam pagailo jos? O galbūt žiūri į ją kaip į nekaltą naivuolę, paliktą po pirmosios nakties? Nuo tokių minčių jai net suskaudo nugarą.

– Pija.

Kai marmurinės lūpos ištarė jos vardą – per trejus metus išgirdo tai pirmąkart – užliejo prisiminimai apie tos nakties seksą tarp siuvinėtų antklodžių.

Kad jį kur velnias. Pija susikaupė.

– Koks netikėtas… malonumas, – pasakė Hokas ir jo lūpos persikreipė, lyg taip pat žaistų slaptą žaidimą.

Pijai nespėjus atsakyti, prie jų stabtelėjo padavėjas ir pasiūlė duonos užkandį su baklažanų tyre.

Įsmeigusi akis į užkandžių lėkštę Pija prisiminė, kaip su Belinda praleido ištisą popietę rinkdamos užkandžius. Paskui jai dingtelėjo dar viena mintis ir ji nusprendė surizikuoti.

– Ačiū, – pasakė padavėjui ir atsigręžusi į hercogą saldžiai nusišypsojo. – Gero apetito.

Nė akimirkai nesudvejojusi Pija tėškė baklažanų užkandį hercogui į veidą. Tada apsisuko ir nuskubėjo viešbučio virtuvės link.

Lyg pro miglą regėjo apstulbusius investicijų fondo vadybininko bei šalia stovėjusių svečių žvilgsnius ir įžengė pro virtuvės duris. Jeigu iki šiol jos reputacija nebuvo suteršta, dabar ji deginama ant laužo. Bet tikrai buvo verta.

Hokas paėmė iš padavėjo servetėlę, kuris puolė padėti.

– Ačiū, – ramiai padėkojo.

Kruopščiai nusivalė baklažanus nuo veido.

Oliveris Smitsonas spigino į jį akimis.

– Na… – Hokas nusilaižė lūpas. – Skanu, nors gal šiek tiek aštroka.

Ir užkandis, ir smulkutė gražuolė, kuri jį pavaišino.

Investicijų fondo vadybininkas nejaukiai nusijuokė ir apsižvalgė.

– Jei būčiau žinojęs, kad Ventvortų vestuvės bus tokios įdomios, būčiau sumažinęs kainą.

– Tikrai? – lėtai nutęsė Hokas. – Lažinuosi, kad jos neįkainojamos. Beje, man atrodo, kad suterštas vardas šiais laikais praskina kelią į sėkmę ir padeda išgarsėti? Bet tikriausiai nuotaka juoksis paskutinė…

Hokas turėjo užgesinti įsiplieskusį gaisrą. Nekreipdamas dėmesio į įžeistą savimeilę, tebegalvojo apie vestuvių fėją, pabėgusią prieš kelias akimirkas.

Be to, pasidarė įdomu, kur dingo jo draugas Sojeris Lengsfordas, Meltono grafas, būtent jis dabar galėtų padėti užgesinti liepsną. Hokas buvo įsitikinęs, kad Meltoną užverbavo, nors jis ir buvo Dilingemo pabrolys. Sojeris yra tolimas jaunikio giminaitis ir pažįstamas, bet Istrbridžui – geras draugas.

Hokas pastebėjo, kad Smitsonas neatitraukia nuo jo smalsių akių, matyt svarsto, ką galima pasakyti susiklosčius tokioms apgailėtinoms aplinkybėms.

– Atleiskite, – pasakė Hokas ir nelaukęs leidimo pasuko ten, kur išdūmė Pija.

Jo laukė neatidėliotinas reikalas, nesvarbus verslo atstovas buvo nė motais.

Stumtelėjęs virtuvės duris įsiveržė vidun.

Pija atsisuko.

Atrodė seksualiai – taip pat kaip pirmą ir paskutinį kartą, kai juodu matėsi. Smulkią, bet moterišką figūrą gaubė atlasinė suknelė. Lygūs, šviesūs plaukai buvo surišti į patogų kuodelį, Lygi oda atrodė it suknelės atlasas, o akys Džeimsui priminė gintaro grynuolį.

Dabar ji žaibavo akimis, kol jis bandė atsigauti nuo pribloškiančio jos seksualumo.

– Atėjai manęs? – reikliu balsu paklausė ji. – Na, pavėlavai trejus metus.

Hokas žavėjosi jos smarkumu, kuris buvo nukreiptas į jį.

– Atėjau pažiūrėti, kaip laikaisi. Prisipažįstu, jei būčiau žinojęs, kad čia būsi…

Jos akys grėsmingai išsiplėtė.

– Ką būtum padaręs? Lėktum į priešingą pusę? Neatvyktum į vestuves?

– Šis susitikimas man toks pat netikėtas kaip ir tau.

Truputį keista, kad jis nepastebėjo jos, kol ji pati nepriėjo. Žinoma, bažnyčioje jis buvo tarp keturių šimtų kviestinių svečių ir vieno nekviestojo. Tada visus, taip pat ir jį, prikaustė Istbridžo pasirodymas.

Kas galėjo pagalvoti, kad nuotaka turi slaptą vyrą, kuris yra ne kas kitas, o garsiausias Londono žemvaldys, markizas? Bet šito šoko vis tiek negalima lyginti su tuo, kurį patyrė pamatęs Piją… ir nuostabą bei skausmą jos veide.

– Esu įsitikinusi, kad tai apgailėtinas atsitiktinumas, jūsų šviesybe, – atkirto Pija. – Neprisimenu, kad būtum minėjęs savo titulą tada, kai susipažinome.

Taiklus smūgis, bet Džeimsas stengėsi atsilaikyti.

– Tada dar nebuvau hercogo titulo paveldėtojas.

– Bet nebuvai ir tiesiog ponas Džeimsas Fildingas! – atkirto ji.

Negalėjo ginčytis, todėl protingai patylėjo.

– Taip ir maniau! – įkando Pija.

Velnias.

– Mano vardas yra Džeimsas Fildingas Karsdeilas. Esu devintasis Hokšyro hercogas. Anksčiau mane vadino lordu Džeimsu Fildingu Karsdeilu arba paprasčiausiai… – jo lūpos ironiškai persikreipė. – Jūsų šviesybe, bet man labiau patinka paprastai.

Tiesa ta, kad būdamas plevėsa jis prisidengdamas vadindavosi tiesiog ponu Džeimsu Fildingu. Taip atsikratydavo įkyrių aukso ieškotojų ir pinklių spendėjų, kol kai kas – tai yra Pija – liko įskaudinta dėl apgaulės ir netikėto dingimo. Jis net nebuvo hercogo vardo paveldėtojas, kol tragiškai žuvo vyresnėlis brolis Viljamas. Hokas pilve ėmė jausti minčių sukeltą šleikštulį. Jis buvo ar bent jau manė esąs tiesiog lordas Džeimsas Karsdeilas. Kad jį kur velnias, bastūnas, išvengęs kulkų – tai yra hercogo titulo įsipareigojimų.

Prireikė trejų metų, kad suvoktų atsakomybę, suprastų, koks nerūpestingas ir apsileidęs buvo anksčiau, ir kiek vargo galėjo pridaryti. Ypač Pijai. Bet ji neteisi manydama, kad jis vengė jos. Džeimsas džiaugėsi vėl ją sutikęs, džiaugėsi, kad turi galimybę pasitaisyti.

Pija susiraukė.

– Nori pasakyti, tavo elgesį galima pateisinti, nes nepamelavai savo vardo?

Hokas atsiduso.

– Ne. Nors ir pavėluotai, bet norėčiau išsiaiškinti tai, ką vertėtų.

– Manau, kad nėra reikalo, – pareiškė ji. – Iš tikrųjų jau buvau pamiršusi tave, kol susitikome akis į akį ir teko prisiminti, kad pabėgai.

Juodu atkreipė smalsius virtuvės darbuotojų žvilgsnius: keli užsiėmę padavėjai ėmė spoksoti į naujausio vestuvių spektaklio veikėjus.

– Pija, galime pasikalbėti kur nors kitur? – Hokas reikšmingai apsižvalgė. – Mes tik dar labiau aštriname šiandienos įvykius, nedaug trūksta iki melodramos.

– Klausyk, – atkirto ji, – esu dalyvavusi ne vienose vestuvėse ir melodrama čia tikrai nekvepia. Taip nutinka tada, kai nuotaka nualpsta prie altoriaus arba jaunikis vienas išskrenda medaus mėnesiui. Bet kai vedybų planuotoja susiduria su neišauklėtu vienos nakties meilužiu – toli gražu iki melodramos!

Hokas nieko neatsakė. Labiau jaudinosi dėl jos, nei dėl savęs. O ji tikriausiai teisi. Kas dar laukia šiandien? Savaime suprantama, kad Pija suirzusi. Žlugusios vestuvės jai kėlė daugiau rūpesčių, nei norėjo pripažinti, o čia dar jis išdygo.

Pija sukryžiavo rankas ir treptelėjo koja.

– Ar rytais bėgi nuo visų moterų?

Ne, tik nuo vienos, tos, kuri pasirodė esanti nekalta – nuo jos. Jis susižavėjo širdelės formos veidu, smulkiu dailiu kūnu, o kitą rytą suprato, kad pernelyg giliai įklimpo.

Hokas nesididžiavo tokiu elgesiu. Bet ankstesnysis Fildingas, regis, seniai dingo.

Bet net ir dabar jam baisiai norisi prieiti arčiau… paliesti ją…

Numojo šalin šią mintį. Rūsčiai prisiminė savo naująjį kelią, kurį pradėjo eiti tapęs hercogu, ir tai, kad naujasis gyvenimas neleidžia susidėti su Pija. Šįkart jis tenori atsiprašyti dėl to, kaip pasielgė ir dėl dovanos, kurią atėmė iš jos net nepagalvodamas… nes ji nesivargino ir neperspėjo iš anksto.

Hokas pasilenkė prie Pijos.

– Nori pasikalbėti apie paslaptis? – paklausė žemu balsu. – Kada ketinai man pranešti apie savo nekaltybę?

Pijos krūtinė sudrebėjo iš pykčio. Hokas pamanė, kad susiklosčius kitokioms aplinkybėms būtų pasimėgavęs.

– Vadinasi, aš kalta dėl tavo dingimo? – paklausė Pija.

Jis kilstelėjo antakį.

– Ne, bet pripažink, mudu tą naktį buvome per daug įsiaudrinę.

Karštis nudažė jos skruostus.

– Aš buvau ta, kuria prisistačiau!

– Hmm, – tarstelėjo jis ir įdėmiai ėmė apžiūrinėti tūžmingą jos veidą. – Kiek prisimenu, sakei, kad niekada nesimylėjai be apsaugos. Tai kas iš mūsų melavo?

Palydėjęs ją namo į mažą vieno kambario butą Aukštutinio Manhatano Istsaide, padarė tai, kas būtina prieš suartėjimą. Tenorėjo įrodyti, kad yra doras, o ji… sugundė ir jis netyčia atėmė jos nekaltybę.

Kad jį kur velnias. Net nerūpestingos jaunystės metais prisiekė niekada nebūti moteriai pirmu vyru. Nenorėjo, kad jį prisimintų. Nes tai visai netiko nerūpestingam gyvenimo būdui.

Bet Pija tvirtina, kad pamiršo jį. Kažin ar tai tiesa, ar išdidumas ją verčia taip kalbėti? Tačiau jam tikrai nepavyko išmesti jos iš galvos, kad ir kaip stengėsi.

Tarsi atsakydama į Hoko klausimą, Pija ėmė spiginti jį akimis, paskui apsisuko.

– Š-šįkart aš išeinu. Viso geriausio, jūsų šviesybe.

Apsisukusi paliko jį vieną virtuvėje apmąstyti netikėtą susitikimą – puiki pabaiga tobulai bjauriai dienai. Pija jautėsi mažų mažiausiai sutrikusi dėl netikėto jųdviejų susitikimo. Ir dėl to, kas jis pasirodo esąs,

Nenusisekusios Belindos vestuvės taip pat neduos nieko gero Pijos verslui. Juolab, kad ir ji pati svečių akivaizdoje privertė Hoką paragauti baklažanų košės.

Akivaizdu, kad jai reikia pagalbos. Nepaisant to, kad užkando baklažanų ir susidūrė su pikta moterimi, Džeimsas vis dar jautė pareigą viską ištaisyti.

Hokui kilo išganinga mintis.