Читать книгу Santuokos įkaitai - Anna DePalo - Страница 1

– Jei kas nors žino, kodėl jie negalėtų susituokti, sakykite dabar arba nutilkite amžiams.

Belinda padrąsinamai nusišypsojo vyskupui Niuburiui.

Jis taip pat atsakė šypsena, pravėrė burną norėdamas tęsti… ir įsmeigė žvilgsnį į klauptus už Belindos peties.

Pasigirdo žingsniai.

Ne… negali būti.

– Aš prieštarauju.

Giežti žodžiai nukrito ant Belindos širdies it priekalas.

Ji išsigando ir užsimerkė.

Atpažino tą balsą – švelnų, bet su pašaipos gaidele. Milijoną kartų girdėjo jį sapnuose ir pačiose slapčiausiose fantazijose – tokiose, po kurių pabudusi rausdavo ir baisėdavosi savimi. O kartais nugirsdavo jį per kokį nors renginį arba televiziją.

Susirinkusieji ėmė bruzdėti ir murmėti. Todas apmirė. Vyskupas Niuburis atrodė sumišęs.

Belinda lėtai atsigręžė. Todas taip pat.

Nors ji žinojo, ko tikėtis, jos akys išsiplėtė pamačiusios vyrą, kuris jai, Ventvortų giminės atstovei, turėjo būti mirtinas priešas. Kolinas Granvilis, Istbridžo markizas, paveldėtojas šeimos, įsivėlusios į amžiną kivirčą su jos gimine… ir asmuo, kuris žino gėdingiausią jos paslaptį.

Pažvelgusi jam į akis Belinda tuo pat metu pajuto ir troškimą, ir baimę. Net pasislėpusi po nuometu jautė, kad jo žvilgsnyje slypi iššūkis.

Aukštas siluetas dar nebuvo priartėjęs prie altoriaus ir jos. Jo veidas atrodė griežtas, žandikaulis kampuotas. Tik dėl ereliškos nosies atrodė kiek švelnesnis.

Jo plaukai buvo vienu ar dviem atspalviais tamsesni nei jos kaštoniniai, o virš tamsių neperprantamų akių linko vešlūs antakiai.

Belinda kilstelėjo smakrą ryžtingai priimdama jo iššūkį.

Kaip sugriaunamos vestuvės? Atrodo, svarbiausia – tamsiai mėlynas kostiumas ir ryškiai geltonas kaklaraištis. Ji manė turinti pasidžiaugti, kad jis bent jau oficialiai apsirengė.

Kita vertus, neįsivaizdavo, kad nekilnojamojo turto magnatas Kolinas vilkėtų ką nors kita nei dalykinį kostiumą, pabrėžiantį atletišką sudėjimą. Na, išskyrus tą vieną naktį…

– Ką tai reiškia, Istbridžai? – pakilęs iš vietos paklausė jos dėdė Hju.

Belinda pamanė, kad kažkas turėtų stoti ir ginti Ventvortų garbę, o dėdė Hju – šeimos galva – buvo tam tinkamiausias.

Ji nužvelgė klauptuose įsitaisiusią Niujorko ir Londono grietinėlę. Atrodė, kad jos šeima priblokšta, o kitus svečius ši drama, regis, žavėjo.

Pamergės ir pabroliai atrodė susirūpinę, sutriko net jos draugė Tamara Kinkeid, visada išliekanti šalta.

Kitoje bažnyčios pusėje artima draugė ir vestuvių planuotoja Pija Lamli išblyško.

– Ei, Istbridžai, – suirzęs ir sunerimęs prakalbo Todas. – Tavęs niekas čia šiandien nekvietė.

Kolinas pažvelgė į nuotaką, paskui į jos sužadėtinį ir perkreipė lūpas.

– Nesvarbu, kvietė ar ne, bet manau, turiu teisę tarti žodį, ar ne?

Belinda ūmai suvokė, kiek susidomėjusių akių stebėjo šį spektaklį.

Vyskupas Niuburis suglumęs susiraukė ir atsikrenkštė.

– Na, atrodo, esu priverstas ištarti žodžius, kurių dar neteko. – Jis stabtelėjo. – Kodėl prieštaraujate šiai santuokai?

Istbridžo markizas Kolinas Granvilis pažvelgė jai į akis.

– Belinda jau yra mano žmona.

Žodžiams ataidėjus nuo aukštų didingos bažnyčios sienų pasigirdo aikčiojimai. Vyskupas už Belindos kostelėjo. Todas sustingo.

Belinda prisimerkė. Kolino veide ji regėjo pašaipą. Tai buvo matyti iš raukšlelių aplink akis ir lūpų kamputyje.

– Bijau, kad klysti, – išrėžė Belinda beviltiškai tikėdamasi, kad dar pavyks išgelbėti situaciją.

Iš tiesų ji buvo teisi. Jie buvo susituokę, bet tik trumpam.

Vis dėlto Kolinas atrodė pernelyg savimi pasitikintis.

– Klystu prisimindamas mūsų apsilankymą koplyčioje Las Vegase kiek daugiau nei prieš dvejus metus? Prieštarauju.

Svečiai darsyk aiktelėjo.

Belindos skrandis apsivertė. Staiga nukaito ir veidas.

Ji susilaikė neatsakiusi – o ar galėtų ką nors pasakyti dar labiau visko neapsunkindama? Esu tikra, kad mano trumpa slapta santuoka su Istbridžo markizu buvo nutraukta?

Niekas neturėjo žinoti apie šią neapgalvotą slaptą santuoką.

Belinda žinojo turinti perkelti šį spektaklį į nuošalesnę sceną, kur galėtų susiremti su demonais, tiksliau, su vienu tituluotu demonu.

– Gal išspręskime šį reikalą kur nors nuošaliau?

Nelaukusi atsakymo ir sukaupusi išdidumą Belinda pakėlė suknelės sijoną ir, aukštai iškėlusi galvą, nusileido altoriaus laipteliais stengdamasi nepažvelgti niekam į akis.

Saulė plieskė pro didelius vitražinius bažnyčios langus. Ji ėjo tiesiai į skaisčius spindulius. Žinojo, kad lauke – tobula birželio diena. Viduje – atvirkščiai.

Tobulas vestuves sugadino vyras, kurio, anot šeimos ir tradicijų, ji turėjo nekęsti labiausiai pasaulyje. Jei anksčiau nebuvo pakankamai išmintinga ir nemanė, kad jis niekingas – ypač tą vieną naktį – dabar tikrai pakeitė nuomonę.

Kai Belinda prisiartino prie markizo, jis pasisuko ir nusekė paskui ją iki koridoriaus su keliomis durimis. Belinda išgirdo, kaip įkandin Kolino nusekė ir Todas, jos būsimasis jaunikis.

Koridoriuje jos ausis pasiekė bažnyčioje pratrūkęs bruzdesys ir murmesys.

Pamanė, kad išėjus pagrindiniams įvykio dalyviams susirinkusieji pasijuto drąsiau kalbėti garsiai. Ji tik vylėsi, kad Pija pajėgs sutramdyti šį reikalą, nors buvo realistė ir suprato, kad pastangos greičiausiai bus bergždžios. Tuomet ji išgirdo, kaip vyskupas Niuburis svečiams pareiškė, kad šventė nutraukiama.

Ji įsmuko į tuščią kambarį. Apsižvalgiusi ir nepastebėjusi jokių asmeninių daiktų padarė išvadą, kad kambaryje tikriausiai ruošiamasi bažnytinėms ceremonijoms.

Atsigręžusi Belinda stebėjo, kaip paskui ją į kambarį įeina jaunasis ir tariamas jos vyras. Kolinas uždarė duris priešais smalsius, vis dar stebinčius veidus.

Ji nusibloškė nuometą ir atsisuko į Istbridžą.

– Kaip tu galėjai!

Kolinas stovėjo taip arti, kad ji net virpėjo, o širdis plakė pašėlusiu greičiu. Iki šiol Kolinas įkūnijo didžiausią jos paslaptį ir baisiausią gėdą. Ji stengėsi jo vengti arba nekreipti dėmesio, bet šiandien negalėjo.

Pasiduoti įtūžiui, be abejo, lengviausia.

– Verčiau turėtum kaip pateisinti savo poelgį, Istbridžai, – piktai tarė Todas. – Kaip paaiškinsi, kad tokiu absurdišku melu sugadinai mūsų vestuves?

Kolinas nesutriko.

– Turiu vestuvių liudijimą.

– Nežinau, kokioje išgalvotoje tikrovėje gyveni, Istbridžai, – atkirto Todas, – bet niekam nejuokinga.

Kolinas viso labo pažvelgė į Belindą ir kilstelėjo antakį.

– Mūsų santuoka buvo panaikinta, – išpyškino ji. – Ji neegzistavo!

Todas atrodė nusiminęs.

– Vadinasi, tai tiesa? Judu su Istbridžu susituokę?

– Buvome. Būtasis laikas, – atsakė Belinda. – Ir vos kelias valandas prieš kelerius metus. Tai nieko nereiškia.

– Valandas? – Kolinas susimąstė. – Kiek valandų yra dveji metai? Mano skaičiavimais – septyniolika tūkstančių keturi šimtai septyniasdešimt dvi.

Kolinui visada lengvai sekasi skaičiuoti. Prieš slaptą bei skubotą santuoką Las Vegase ji kvailai susižavėjo juo ir jo gebėjimais prie lošimo stalų. O dabar visa tai sugrįžo. Bet ar tiesa, kad pastaruosius dvejus metus jie buvo susituokę? Ji pasirašė dokumentus – viskas turėjo būti baigta.

– Turėjai nutraukti santuoką, – apkaltino ji.

– Nutraukimas taip ir nebuvo įteisintas, – ramiai atsakė Kolinas. – Taigi vis dar esame susituokę.

Ji išplėtė akis. Belinda didžiavosi galinti išlikti rami. Juk ji įveikdavo net labiausiai užsispyrusius klientus dirbdama meno kritike garsiajame Lansingo aukcione. Bet, sprendžiant iš trumpos istorijos su Kolinu, jam kur kas labiau sekėsi ją erzinti.

– Ką turi omenyje sakydamas, kad jis nebuvo įteisintas? – neatlyžo ji. – Žinau, kad pasirašiau dokumentus. Aiškiai tai prisimenu. – Ūmai apimta įtarumo ji suraukė antakius. – Nebent suklaidinai mane ir pasirašiau visai ne tai.

– Viskas daug paprasčiau, – ramiai pasakė Kolinas. – Nutraukti daug sudėtingiau, nei tik pasirašyti. Mūsų atveju dokumentai nebuvo tinkamai pateikti teismui, o tai ypač svarbu.

– Kieno tai kaltė? – paklausė ji.

Kolinas pažvelgė jai į akis.

– Tai buvo tiesiog praleista pro pirštus.

– Be abejo, – pratrūko ji. – Ir laukei iki šiandien, kad praneštum?

Kolinas gūžtelėjo pečiais.

– Iki šiol tai nebuvo problema.

Jo šaltakraujiškumas ją pribloškė. Ar taip Kolinas keršijo už tai, kad paliko jį bėdoje?

– Negaliu tuo patikėti. – Todas iškėlė rankas, jo reakcija atspindėjo jos jausmus.

Norėdama panaikinti santuoką su Kolinu ji nusprendė nesitarti su teisininku, nors apie teisę turėjo menką supratimą. Ji norėjo, kad apie šį paklydimą niekas nesužinotų, net šeimos advokatas.

Dabar gailėjosi tokio sprendimo. Akivaizdu, kad suklydo nepasamdžiusi teisininko. Ne tik neišsiaiškino, ar nutraukimas buvo sėkmingai įteisintas – mat norėjo kuo greičiau pamiršti apgailėtiną įvykį Las Vegase, – bet ir pasikliovė Kolinu, kad šis užbaigtų procesą.

Kolinas ją nužvelgė.

– Labai gražu. Visai nepanašu į tą raudoną žvyneliais siuvinėtą suknelę, kurią vilkėjai per mudviejų vestuves.

– Raudona – tinkamiausia spalva tekant už velnio, nemanai? – atkirto ji.

– Tada nesielgei taip, lyg būčiau velnias, – nuleidęs balsą lipšniai tarė jis. – Tiesą sakant, pamenu…

– Buvau nesava, – šaltai atsakė ji.

Netekau proto, – pamanė ji. Juk beprotystė yra puikus pretekstas panaikinti santuoką.

– Išprotėjusi? – pasiteiravo Kolinas. – Mėgini sugalvoti, kaip pateisinti dvipatystę?

– Tai ne dvipatystė.

– Tik todėl, kad laiku įsikišau.

Tas vyras tiesiog siutino ją.

– Laiku? Anot tavo apskaičiavimų, mes susituokę dvejus metus.

Kolinas linktelėjo.

– Ir toliau esame.

Belinda negalėjo patikėti jo įžūlumu. Kolinas, būdamas jos sutuoktiniu, manė esąs viršesnis už Todą. Po velnių, ir jis teisus. Kolinas net fiziškai įspūdingesnis. Tokio ūgio kaip Todas, bet raumeningesnis ir grėsmingesnis.

Ji pasigailėjo ir toliau galvojanti apie Koliną kaip apie vyrą. Vis dėlto ketino nedelsdama ištaisyti padėtį.

– Ar ilgai žinai, kad mudu vis dar susituokę? – paklausė ji.

Kolinas gūžtelėjo pečiais.

– Ar tai svarbu?

Iš tokio atsakymo ji įtarė kažką negero. Kolinas norėjo iškelti sceną.

Tačiau neišsidavė.

– Sulauksi žinių iš mano teisininko, – išrėžė ji.

– Nekantriai lauksiu.

– Panaikinsime santuoką.

– Tačiau ne šiandien. Net Nevadoje reikalai netvarkomi taip greitai.

Jis teisus. Jos vestuvių diena sužlugdyta.

Ji žvelgė į Koliną apimta bejėgiško įsiūčio.

– Tekėdama už tavęs tikrai buvau netekusi proto.

– Pamenu, sutarėme dėl apsvaigimo, – atrėmė jis.

– Taip, tavo apsvaigimo! – atkirto ji suirzusi dėl jo šaltakraujiškumo.

Jis linktelėjo galvą.

– Tokio susitarimo turėjo pakakti.

– Turėjau teigti, kad mane apgavai, – tvirtai atkirto ji. – Tą vakarą Las Vegase tu tikrai suvedžiojai mane, o po šiandienos niekas nedrįstų prieštarauti. Tai įeis į Granvilių istoriją.

Jis kilstelėjo antakį.

– Istoriją?

– Taip, – neatlyžo ji. – Mano vestuvių dieną pranešei, kad nepateikei santuokos nutraukimo dokumentų.

– Nėra reikalo teršti mano protėvių vardo, – ramiai atsakė jis.

– Aišku, yra, – paprieštaravo ji. – Dėl tavo protėvių atsidūrėme šioje painiavoje. Dėl jų… – ji mostelėjo į bažnyčios navą, – ten susirinkusią minią sukrėtė žinia, kad Ventvort ištekėjo už Granvilio. Ką darysime?

– Liksime susituokę? – pašaipiai pasiūlė jis.

– Na jau ne!

Belinda pasisuko išeiti tą akimirką, kai į vidų įsiveržė dėdė Hju ir vyskupas Niuburis.

Eidama pro dėdę išgirdo, kaip jis išrėžė:

– Tikiuosi, gali tai paaiškinti, Istbridžai, nors neįsivaizduoju kaip!

Atrodo, šventovėje užvirė tikras pragaras.

Kerštas.

Bjaurus žodis.

Kerštas dvelkia priešiškumu. Ventvortai ir Granviliai, mąstė Kolinas, jau kelias kartas puola vieni kitus.

Galbūt tai geriau apibūdina žodžiai nesantaika arba vendeta.

Jo ir Belindos santykiai glaudžiai susiję su Ventvortų ir Granvilių nesantaika. Dėl tos nesantaikos jųdviejų aistrą Las Vegase sustiprino uždrausto vaisiaus jaudulys. Tačiau dėl to Belinda kitą rytą ir pabėgo.

Nuo to laiko Kolinas buvo pasiryžęs priversti Belindą pripažinti juos siejant stiprų ryšį nepaisant to, kad jis Granvilis. Tai padaryti jis planavo pasitelkdamas sudėtingą planą, kuriuo visiems laikams įveiktų Ventvortus ir taip užbaigtų šeimų nesantaiką.

Laukdamas neišvengiamai pasirodysiančios viešnios, Kolinas pažvelgė iš trisdešimto aukšto į vaizdą pro langą. Time Warner centras, įsikūręs Kolumbo žiede, skirtas pasiturintiems, privatumo ir prabangos siekiantiems užsieniečiams, Niujorke ieškantiems prieglobsčio.

Jis įsikišo rankas į kišenes ir nužvelgė Centrinio parko medžių viršūnes tolumoje. Sekmadienį vietoje dalykinio kostiumo jis vilkėjo marškinius. Buvo graži saulėta diena, panaši į vakarykštę.

O vakar juk vos neįvyko jo žmonos vestuvės.

Belinda su vestuvine suknele atrodė dieviškai, tačiau jos išraiška, kai stojo su juo akis į akį, nebuvo nei dangiška, nei angeliška. Atrodė, kad ji plėšosi tarp noro jį pasmaugti ir mirti iš pažeminimo.

Mintyse šmėkštelėjus tokiam vaizdui Kolinas nusišypsojo. Po šalta jos išore slypėjo aistringa prigimtis, kuri jį traukė. Jis norėjo nuimti jos kiautą ir atidengti po juo slypintį moteriškumą.

Sprendžiant iš vakar dienos Belinda per dvejus metus nedaug pasikeitė. Ji buvo tokia pat aistringa – bent jau greta jo. Buvęs sužadėtinis, rodos, tokios kaitros nesukelia. Greta Dilingamo ji atrodė rami ir susikaupusi, graži, bet nutolusi. Niekas nepajėgė sugriauti šalto porcelianinės lėlės fasado – bent jau tol, kol nepasirodė jis.

Sukelti tamsūs tankūs Belindos plaukai atidengė veidą, kuris tądien atrodė įspūdingai – tamsūs antakiai linko virš rudų akių, ereliška nosis ir nepadoriai putlios lūpos. Dramblio kaulo spalvos suknelė aptempė geidulingą figūrą. Tik dėl trumpų nėriniuotų rankovių ir nėriniais uždengtos iškirptės ji neatrodė nepadori.

Tą akimirką, kai ji nusisuko nuo altoriaus ir atsigręžė į jį, Kolinas pajuto karščio bangą ir dilgtelėjimą pilvo srityje.

Kolinas sukando dantis. Belinda atrodė taip pat įspūdingai, kaip ir jų vestuvių dieną. Bet tekėdama už jo ji buvo kupina jaudulio ir nekantrumo, jos akys švietė, o nuodėmingos lūpos pritrenkiamai šypsojosi. Jokio griežto nenatūralaus Ventvortų pasipūtimo, tik pribloškiantis aistros ir jausmingumo derinys. Ji nutolo tik kitą rytą. Tačiau net ir dabar Kolinas džiaugėsi žinodamas, kad sugeba ją paveikti.

Po jų akistatos Belinda išlėkė iš kambario. Kolinas nesistebėtų, jei ji būtų įsėdusi į taksi ir patraukusi tiesiai į advokato kontorą. Atrodo, jo žmonai pašaipus pasiūlymas likti susituokus tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę.

Vestuvių puota vis tiek įvyko. Tuo, Ventvortų šeimos prašymu, pasirūpino Pija Lamli, Belindos vestuvių planuotoja bei puiki draugė. Deja, ten nedalyvavo nė vienas iš trijų pagrindinių veikėjų: nuotaka, jos vyras ir būsimasis jaunikis.

Kolinas susimąstęs žvelgė į nuostabų vaizdą, atsiveriantį pro langą.

Ventvortų ir Granvilių priešiškumas giliai įsišaknijęs. Abi šeimos Anglijoje, Berkšyre, ilgą laiką buvo kaimynės, žemvaldės ir, svarbiausia, priešininkės. Nuo kivirčų dėl valdų ribų iki kaltinimų politine išdavyste ir niekšingu giminės moterų gundymu – tarp šeimų liepsnojančios aistros net pateko į tautosaką.

Jis, tituluota Granvilių šeimos galva, Las Vegase slapta susituokdamas su Belinda Ventvort, be abejo, pradėjo naują skyrių.

Belinda jau seniai jį domino. Aišku, jam buvo smalsu. Gavęs progą geriau ją pažinti tuo pasinaudojo – iš pradžių draugo kokteilių vakarėlyje Vegase, paskui – lošimo namuose.

Vakarui Bellagio lošimo namuose besibaigiant jis žinojo geidžiąs Belindos labiau nei bet kurios kitos moters anksčiau. Ji buvo kažkuo ypatinga, juos siejo ne tik tai, kad abu jaunystėje dalyvaudavo plaukimo varžybose ir mėgo operą.

Belinda – pritrenkianti tamsiaplaukė gražuolė, prilygstanti jam sąmoju. Ji pavergė jį labiau nei bet kuri kita moteris vakaro pabaigoje pareiškusi, kad negalinti su juo permiegoti be vestuvių liudijimo.

Jis, savaime suprantama, iššūkiui neatsispyrė. Galbūt laimėjimai prie lošimo stalo įtikino jį, kad jis gali viską. Jis buvo pasiruošęs rizikuoti, kad naktį praleistų su Belinda.

O ji tikrai nenuvylė.

Net ir dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, tai prisiminęs jis pajuto drugelių plasnojimą pilve.

O vakar sugriaudamas Belindos vestuves jis pasitelkė netikėtumo elementą. Visai neseniai sužinojo, kad ji ketina ištekėti. Tik viešas spektaklis galėjo sužlugdyti Belindos vestuves. Jei būtų ją įspėjęs, ji greičiausiai būtų pamėginusi įtikinti jį įteisinti nutraukimą niekam nė nesužinojus.

Todas Dilingamas, kuriam rūpėjo statusas ir padorumas, negalėtų atleisti tokio viešo nusižengimo. Tiksliau, Kolinas to tikėjosi.

Pasigirdus durų skambučiui jis nusisuko nuo lango. Pačiu laiku.

– Kolinai, – įeidama prakalbo jo motina, – mane pasiekė neįtikėtinas gandas. Turi nedelsdamas jį paneigti.

Kolinas žengtelėjo į šoną ir įleido ją.

– Jei jis neįtikėtinas, kodėl atėjai norėdama išgirsti paneigimą?

Jį nuolat stebino motinos gebėjimas sukelti dramą. Laimei, pastarosiomis dienomis juos skyrė saugus atstumas, kadangi ji buvo Londone. Kita vertus, jam nepasisekė, mat jos kelionė į Niujorką aplankyti draugų ir sudalyvauti viename kitame vakarėlyje sutapo su Belindos vestuvių data. Jis tingiai įsivaizdavo, kaip jo jaunesnioji sesuo Sofija, trumpam atsikračiusi motinos, mėgaujasi Londonu.

Motina, nutaisiusi surūgusią miną, metė į jį žvilgsnį.

– Netinkamas metas juokauti.

– Ar aš juokavau? – susimąstęs paklausė jis uždarydamas duris.

– Paistalai! Purvais drabstomas šeimos vardas. – Motina padėjo Chanel rankinę, padavė paltą namų šeimininkei ir įsitaisė ant kėdės svetainėje. – Reikalauju atsakymo.

– Be abejo, – pasakė Kolinas, sukryžiavo rankas ir liko stovėti. Padėkodamas linktelėjo namų šeimininkei.

Jo motina nederėjo prie šiuolaikiškos aplinkos. Jis buvo pratęs regėti ją tradicinėje angliškoje svetainėje, apsuptą kartūno raštų ir dryžių, senų išblukusių šeimos nuotraukų ir pianino. Ji buvo pratusi turėti visą tarnų gvardiją.

Abu su motina kažko laukė, kol galiausiai ji kilstelėjo antakius.

Kolinas atsikrenkštė.

– Tai koks tas gandas?

– Lyg nežinotum!

Jis ir toliau tylėjo, motina netekusi vilties atsiduso.

– Girdėjau siaubingiausias paskalas – tu nutraukei Ventvortų mergiotės jungtuves. Negana to, atrodo, pranešei esąs su ja susituokęs. – Motina pakėlė ranką. – Savaime suprantama, nutildžiau tą žiežulą, kuri paskleidė šį bjaurų gandą. Pasakiau jai, kad niekada nebūtum pasirodęs Ventvort vestuvėse. Taigi negalėjai ir pasakyti, kad…

– Kas nešioją šitas paskalas?

Motina stabtelėjo, susiraukė, paskui atsainiai numojo ranka.

– Ponios Džeinės Holings, rašančios kažkokiam laikraščiui, skaitytoja.

– The New York Intelligencer.

Motina suglumusi pažvelgė į jį.

– Taip, atrodo, tokiam. Ji dirba Meltono grafui. Ką Meltonas sau galvoja turėdamas tokį niekingą laikraštį?

– Regis, tas bulvarinis laikraštis labai pelningas, ypač skaitmeninė jo versija.

Motina purkštelėjo.

– Tai, kad net grafas ėmėsi verslo – tikras aristokratijos nuopuolis.

– Ne, Pirmasis pasaulinis karas buvo aristokratijos nuopuolis, – kandžiai paprieštaravo Kolinas.

– Niekaip negalėjai nekviestas pasirodyti Ventvort jungtuvėse, – pakartojo motina.

– Aišku, ne.

Ji atsipalaidavo.

– Prieš dvejus metus į Belindos Ventvort jungtuves buvau pakviestas kaip jaunasis.

Motina sustingo.

– Mano, kaip markizo, visuomeninė padėtis, – ironiškai tęsė jis, – privertė užkirsti kelią nedorybei, kai mane pasiekė žinia apie Belindos ketinimą dar kartą ištekėti.

Motina giliai įkvėpė.

– Nori pasakyti, kad po manęs Istbridžo markize tapo Ventvort?

– Būtent.

Atrodė, kad motinai apsvaigo galva. Naujienos ją pribloškė taip smarkiai, kaip akcijų kritimas rinkoje. Kolinas to, žinoma, ir tikėjosi. Ji aiškiai parodė esanti nepatenkinta jo lengvabūdiškumu.

– Kažin ar toje koplyčioje Las Vegase ji pasikeitė pavardę į Granvil?

Kolinas papurtė galvą.

Motina sudrebėjo.

– Belinda Ventvort, Istbridžo markizė? Vien mintis atgrasi.

– Nesijaudink, – tarė jis, – manau, Belinda nė nenori pasinaudoti titulu.

Jei Belinda pasinaudotų titulu, motina būtų priversta save vadinti Istbridžo markizo našle, kad išvengtų sumaišties. Nors Kolinas buvo tikras, jog tai tik pablogintų padėtį.

Motina atrodė įpykusi.

– Kas, po galais, tau pasidarė, kad apskritai vedei Ventvort?

Kolinas gūžtelėjo pečiais.

– Matyt, atsakymą rasčiau tarp daugybės priežasčių, dėl kurių kiti žmonės tuokiasi. – Jis nenorėjo jai atskleisti savo asmeninio gyvenimo. Todėl, po velnių, tikrai nepasakos apie apėmusią aistrą. – Kodėl susituokėte judu su tėvu?

Motina suspaudė lūpas.

Jis žinojo, kad šis klausimas nutrauks kamantinėjimą. Jo tėvai susituokė iš dalies todėl, kad užėmė tą pačią socialinę padėtį ir kvėpavo tuo pačiu tyru oru. Kiek jis žinojo, santuoka, iki jo tėvas mirė nuo insulto prieš penkerius metus, nebuvo nevykusi, netgi gana sėkminga.

– Juk tikrai neketini likti susituokęs.

– Nesibaimink. Nenustebčiau, jei šią akimirką Belinda konsultuotųsi su teisininku.

Kolinas svarstė, ką motina pasakytų sužinojusi, kad Belinda norėjo nutraukti santuoką, o jis – ne.

Bent jau kol kas nenorėjo, kol nepasiekė tikslo.

Reikia paskambinti teisininkui ir išsiaiškinti, kaip vyksta derybos dėl vieno nekilnojamojo turto įsigijimo, – mąstė Kolinas.

Sandėriui įvykus Belinda neturės kitos išeities, tik neišsisukinėdama imtis tvarkyti reikalų ir bendrauti su juo.