Читать книгу Lovoje su prancūzu - Barbara Dunlop - Страница 1

Vėjo sušiauštais plaukais, dėl ilgos kelionės lėktuvu gerokai išsimušusi iš laiko ritmo Šarlotė Hadson pagaliau atsidūrė Prancūzijoje. Po vakarykščio brolio Džeko skambučio jai teko nutraukti kelionę su seneliu, ambasadoriumi Edmondu Kasečiu. Diplomatų kontingentas tuo metu viešėjo Naujajame Orleane, kur Šarlotė su seneliu buvo vaišinami vynu ir vakariene, kalbinami paties gubernatoriaus, poros senatorių ir visų iki vieno Luizianos merų, besiviliančių užmegzti verslo ryšius su turtinga Viduržemio jūros regiono Montalegrės tauta.

Tada paskambino Džekas, ir štai ji jau Provanse, pakeliui į Montkalmų šeimos pilį, kur ketino prašyti paslaugos. Koledžo laikų draugė Renė be galo nustebs ją pamačiusi, o kaip tik jos geranoriškumu Šarlotei ir beliko kliautis. Tai pirmas kartas, kai jos brolis ar apskritai kas nors iš Hadsonų šeimos įtraukė ją į Hadsonų filmų verslą. Todėl dabar ji be galo troško padaryti įspūdį.

Šarlotė augo Europoje su seneliais iš motinos pusės, o Džekas – kitapus vandenyno, Holivude, su Hadsonais. Su šia filmus kuriančia dinastija ji buvo susitikusi tik porą kartų. Nors visi šeimos nariai su Šarlote elgėsi mandagiai, ji aiškiai jautė, kad Hadsonai tarpusavyje glaudžiai susiję ir ją laiko pašaliete.

Tačiau šiuo metu nepagydomai serganti matriarchė Lilijana Hadson buvo pasiryžusi pagerbti velionio vyro norą ir paversti jų karo metais užsimezgusios meilės istoriją filmu. Visa šeima susitelkė įgyvendinti projektą, o filmą statyti nuspręsta Montkalmų pilyje.

Šarlotei atsirado galimybė įžengti į Hadsonų pasaulį.

Sustojusi priešais didingos akmeninės trijų aukštų Montkalmų pilies paradines duris ji giliai įkvėpė, tada timptelėjo žemyn tiesų sijoną ir prie jo priderintą dramblio kaulo spalvos trumpą sportinį švarkelį. Storų graikinio riešutmedžio lentų durys su jose išpjautais senoviniais kampainio formos langeliais buvo bauginamai didelės. Senajam pasauliui atstovaujanti pilis atrodė įspūdingai. Šarlotė žinojo, kad ji priklausė jau daugeliui Montkalmų kartų, dar nuo tada, kai ją per antpuolį užėmė kažkoks karingas Montkalmų protėvis. Jos draugė Renė galėjo pasigirti įspūdinga kilme.

Šarlotė įkvėpė ir ištiesė ranką į puošnų durų skambutį; nepraėjus nė akimirkai, duris plačiai atvėrė oficialiai apsirengęs liokajus, kurio veido išraiška buvo tobula oficialumo ir mandagumo sintezė.

– Bonjour, madame.

– Bonjour, – atsakė jam Šarlotė. – Ieškau Renė Montkalm.

Tyrinėdamas Šarlotės išvaizdą liokajus sekundę sustingo.

– Ar jums paskirtas susitikimas?

Šarlotė papurtė galvą.

– Mano vardas Šarlotė Hadson. Mes su Renė draugės. Kartu mokėmės Oksforde.

– Madmuazelė Montkalm užsiėmusi.

– Bet…

– Man labai gaila.

– Gal galėtumėte jai bent pranešti, kad aš čia? – Ji vylėsi, kad Renė ateis vos išgirdusi Šarlotės vardą.

– Madmuazelės šiuo metu pilyje nėra.

Šarlotė svarstė, ar tai reiškia, kad ji yra mandagiai išprašoma.

– Jos tikrai čia nėra?

Liokajus nieko neatsakė, tačiau jo veido išraiška tapo dar griežtesnė ir oficialesnė – jeigu tai buvo įmanoma.

– Jei tik galėtumėte jai pranešti, kad…

– Nesklandumai, Henri? – pasigirdo gergždžiantis vyriškas balsas.

Ak ne. Tik ne Alekas.

– Non, monsieur.

Liokajaus vietą užėmė aukštas, aristokratiško grožio vyras ir Šarlotė instinktyviai atsitraukė. Renė brolis turėjo būti Londone. Ji dar vakar bulvariniame laikraštyje matė jo nuotrauką, kurioje jis buvo užfiksuotas šokąs ištaigingame naktiniame klube Vaitholo1 gatvėje.

– Apgailestauju, bet Renė išvykusi į… – Jis staiga nutilo. Lūpas iškreipė grobuoniška šypsena. – Šarlotė Hadson.

Ji nieko neatsakė.

– Ačiū, Henri, – mandagiai, bet ryžtingai tarė liokajui Alekas, o jo žvilgsnis nė akimirką nenukrypo nuo Šarlotės.

Liokajui pasitraukus Alekas tingiai atsirėmė į durų staktą. Jis vilkėjo anglies juodumo Caraceni2 kostiumu, klasikiniais baltais marškiniais ir ryšėjo tamsiu šilkiniu kaklaraiščiu, kuris buvo išmargintas ryškiais raudonais taškeliais. Tie taškeliai, regis, buvo kruopščiai medžiagoje išsiuvinėta Montkalmų šeimos herbo miniatiūra.

Besidaužančia iš jaudulio ir baimės širdimi Šarlotė nusprendė apsimesti jo nepažįstanti. Ji ištiesė ranką ir nusišypsojo savimi pasitikinčia šypsena.

– Nemanau, kad turėjome progą oficialiai susipažinti.

Na, šitai bent jau nebuvo melas. Vienintelis jų susitikimas toli gražu nepriminė oficialaus. Atvirkščiai, jis buvo žeminantis, ir Šarlotė tegalėjo apsimesti, kad jo nė neprisimena.

– Ak, panele Hadson, mes tikrai oficialiai pažįstami. – Jo šiltas šiurkštus delnas apėmė josios ir Šarlotės nugara perbėgo virpulys.

Pasistengusi nutaisyti ramią veido išraišką ji klausiamai kilstelėjo antakį.

– Prieš trejus metus. – Alekas pakreipė galvą, akivaizdžiai provokuodamas pripažinti tiesą.

Šarlotė nepasidavė.

– Ottobrate puota Romoje, – toliau spaudė Alekas, o jo akys tyčiojosi. – Pakviečiau tave šokti.

Tada jis padarė kai ką daugiau nei tik pakvietė šokti. Per mažiau nei penkias minutes Alekas kone sugriovė jos karjerą.

Roma buvo vienas pirmųjų Šarlotės, kaip vyriausiosios senelio padėjėjos, pavedimų. Paskyrimas oficialia vyriausiąja padėjėja jai buvo svarbus žingsnis, ji visą vakarą jaudinosi stengdamasi kuo geriau atlikti savo misiją.

Stebėdamas jos veido išraišką Alekas šypsojosi vis plačiau ir plačiau.

– Mano atmintyje tai įsispaudę labai giliai, – tarė jis.

– Aš ne…

– Žinoma, kad prisimeni, – švelniai nutraukė ją Alekas, ir abu žinojo, kad tai tiesa. – Ir tau patiko.

Tikrų tikriausia tiesa.

– Tačiau tada mums sutrukdė ambasadorius Kasetis.

Dėkui seneliui.

– Šarlote? – paragino Alekas.

Ji apsimetė ką tik prisiminusi.

– Mėginai įduoti man savo kambario raktą, – rūsčiai susiraukusi papriekaištavo ji.

– O tu jį paėmei.

– Nežinojau, kas tai. – Šarlotei tada buvo dvidešimt dveji, diplomatų rate ji buvo naujokė, o jis tik ir laukė progos pasinaudoti jos neišmanymu.

Netikėdamas Šarlotės žodžiais Alekas sukikeno, o ji pervėrė jį piktu žvilgsniu. Tada jis surimtėjo.

– Tą vakarą atrodei gražiai, – pasakė ir jau švelniau nužvelgė Šarlotės figūrą.

Ilgiau gniaužti įtūžio ji nebevaliojo.

– Tą vakarą mano tebuvo dvidešimt dveji.

Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais

– Tai nereikėjo imti rakto.

– Buvau pasimetusi. – Ji iš tiesų ne iš karto suprato, kad kortelė, kurią Alekas jai įdavė, – viešbučio kambario raktas.

– Man rodės, kad beveik susiviliojai.

Protas jai sakė prikąsti liežuvį. Tačiau jausmai paėmė viršų.

– Pažinojau tave vos dvi minutes. – Gal kita moteris ir būtų susigundžiusi prašmatniu, pinigų nestokojančiu užmiesčio aristokratu, bet Šarlotei trumpas meilės romanas buvo nė motais.

– Tą vakarą stebėjau tave ilgiau nei dvi minutes.

Aleko žodžiai neleido jai blaiviai mąstyti. Jis ją stebėjo? Kaip susižavėjęs kavalierius ar kaip iškrypėlis prievartautojas?

Alekas žengtelėjo į priekį.

– Atrodei patraukli. Įdomi ir išsilavinusi, o tavo gebėjimas prajuokinti visus tuos vyrus tik įrodė, kad nestokoji humoro jausmo.

– Ir tau pasirodė sąmojinga įteikti man savo kambario raktą?

Jo rudos akys tapo lydyto šokolado spalvos.

– Nieko panašaus. Puota ėjo į pabaigą. Norėjau su tavimi susipažinti artimiau.

Ją apstulbino Aleko įžūlumas. Šarlotei, nors tuo metu jaunai ir naiviai, tai buvo oficialus vakaras ir ji jokiu būdu nebūtų užtraukusi nešlovės seneliui ir visai ambasadai išeidama su nepažįstamu vyru, ypač Aleku Montkalmu, gerai žinomu mergišiumi. Prancūzijoje jis vis dar buvo vienas geidžiamiausių viengungių. Moterims, su kuriomis susitikinėdavo, labai pasisekdavo, jei nepakliūdavo į bulvarinių laikraščių puslapius.

– O tau nešovė į galvą pakviesti mane kavos?

– Nesu iš kantriųjų. – Alekas nutilo, o Šarlotė šiaip ne taip atsispyrė pagundai pažvelgti į tamsias akis, pamąstyti apie jo viliūgišką šypseną ar kilstelėtą kampuotą smakrą. Beliko nosis – tiesi, aristokratiška, šiek tiek išplatėjanti, tarsi gerianti jos aromatą. – Tiesmuka taktika kartais suveikia geriausiai, – pridūrė jis.

– Nori pasakyti, kad žaidimas su raktu tau pavyksta? – Nuoširdžiai stebėtis Šarlotei nesisekė. Turbūt daugybė moterų atiduotų viską, kad tik atsidurtų Aleko Montkalmo lovoje. Bet Šarlotė nėra viena iš jų. Ir niekada nebus.

Gudri Aleko šypsena patvirtino jos nuogąstavimus. Staiga, regis, žaidimas jam nusibodo. Jis išsitiesė, o veidas tapo dalykiškas.

– Panele Hadson, kadangi sesers nėra, gal aš galėčiau kuo nors pasitarnauti?

Šarlotė iš karto prisiminė, ko atvykusi. Ji suvokė padariusi didžiulę klaidą su juo ginčydamasi. Prisivertusi nusiraminti, atsiriboti nuo emocijų, kurias jai žadino Alekas, ji susitelkė į atvykimo tikslą.

– Kada Renė žada grįžti? – dar kartą pamėgino laimę ji.

– Antradienio rytą. Ją iškvietė Intérêt į fotosesiją Maltoje.

Šarlotė žinojo, kad madų žurnalas Intérêt priklauso Montkalmų korporacijai, o Renė – vyriausioji redaktorė. Antradienį bus per vėlu. Džekas jau šį savaitgalį turi žinoti, ar galės siųsti į pilį vyriausiąjį filmo vietos parinkėją. Pagrindinis fotografavimas turėjo prasidėti vasaros pabaigoje, taigi jie ir taip atsilieka nuo grafiko.

Šarlotė svarstė, ar nenuskridus į Maltą ir ten nepasikalbėjus su Renė. Tačiau suprato, kad vyriausiąją redaktorę žurnalas kviečiasi tik kritiniu atveju. O ji visai nenorėjo užklupti Renė įtemptu metu. Tai nepagelbėtų jos tikslui ir nebūtų teisinga taip elgtis su drauge.

Beliko Alekas. Ji taip vylėsi, kad nereikės kreiptis į jį asmeniškai. Tačiau pasirinkimo nebuvo.

Sukaupusi visą drąsą ji giliai įkvėpė.

– Norėčiau kai ką su tavimi aptarti.

Aleko akys iš karto žybtelėjo, o lūpas iškreipė viltinga šypsena.

Šarlotei prireikė suimti save į rankas, kad atsispirtų spontaniškai kūno reakcijai. Ne veltui moterys iš Milano ir Prahos šokių aikštelėse priimdavo iš jo kambario raktus. Šis vyras gundė tarsi pati nuodėmė.

– Entre, – palikdamas siaurą tarpą tarp savęs ir durų, rankos mostu pakvietė jis.

Šarlotė sudvejojo, bet galiausiai kvietimą priėmė ir prasibrovė pro jį vidun, jausdama, kaip dilgtelėjo petys, užkliudęs jo krūtinę.

– Vakarienė šiandien įprasta, – pranešė jis. – La pissaladière3. Ir atnešiu iš rūsio butelį 1996-ųjų Montkalmų Maison Inouï.

– Tai ne vyno ir vakarienės vertas pokalbis, – perspėjo ji, atsisukdama veidu į Aleką. Stambioji artilerija iš šeimos vyninės neįvilios jos į lovą.

– Esi Provanse, – uždarydamas duris švelniai paprieštaravo Alekas. – Visi pokalbiai čia verti vyno ir vakarienės.

Stengdamasi prisitaikyti prie apšvietimo Šarlotė sumirksėjo.

– Tai verslas.

– Suprantu. – Bet jo išraiška nepakito.

– Ar tikrai?

– Absolument.

Ji juo netikėjo nė per nago juodymą. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti vakarienės. Džekui šios vietos reikėjo. Jis pasikliovė seserimi. Šios progos ji nepraleis.

Alekui pasitaikė dar viena proga.

Praėjus trejiems ilgiems metams seksuali moteris, kuria jis žavėjosi iš kitos šokių aikštelės pusės, dabar buvo jo virtuvėje ir atrodė dar seksualiau. Jeigu būtų žinojęs, kad Renė draugė Šarlotė ir Ottobrate puotos Šarlotė – vienas ir tas pats asmuo, įvykius būtų gerokai paspartinęs. Tačiau kantrybė – geras dalykas. Laukimas išėjo į naudą.

Dabar, žiūrėdamas į mėlynas, krištolo tyrumo akis, tamsias blakstienas, putlias lūpas ir porceliano lygumo odą, jis džiaugės, kad teko laukti. Jos ilgą grakštų kaklą puošė mažytis mėnulio formos pakabutis iš deimanto ir aukso, išduodantis ne tiek ekstravaganciją, kiek gerą skonį.

Sijonas gulė glaudžiai tarsi pirštinė ir išryškino liemens linijas, klubų linkį ir ilgas lieknas, bet tvirtas kojas, apautas seksualiais aukštakulniais.

Terakotinėmis plytelėmis išklotoje virtuvėje Alekas ant baro stalo atkimšo butelį Maison Inouï. Tai jo šeimos prekės ženklas, geriausias iš vynų, saugojamų ypatingoms progoms.

Alekas kilstelėjo ranką ir nuo viršuje įtaisyto rėmo nuėmė dvi dideles krištolines vyno taures.

Iš pradžių smalsiai dairiusis Šarlotė dabar jau nebe tokia užtikrinta stovėjo vidury didžiulės virtuvės.

Alekas linktelėjo į vieną iš aukštų kitapus baro stalo stovinčių kėdžių žema atkalte.

– Sėskis.

Šiek tiek sudvejojusi ji galiausiai gracingai užsliuogė ant oda trauktos kėdės ir pasidėjo savo miniatiūrinę rankinę ant baro stalo kraštelio.

– Ačiū, – pabrėžtinai oficialiai padėkojo ji, Alekui pastačius priešais ją taurę.

Jis atminė tą intriguojančią išraišką, formalumo skydą, po kuriuo neabejotinai turėjo slypėti ugninga maištininkė, kurios liepsnai į paviršių veikiausiai neleido prasiveržti padorumo paisymas. Savo teorijos teisumu Alekas mėgino įsitikinti dar Romoje, bet Šarlotės senelis, akylusis ambasadorius, jo užmačias be ceremonijų nutraukė.

Tąkart nusivylimo jausmo jis nusikratė filosofiškai. Moterys ateina, moterys išeina. Kartais pavyksta. Kartais ne.

Kilstelėjęs taurę Alekas lengvai pasukiojo joje esantį šlakelį vyno ir iš lėto ragaudamas panardino liežuvį į sodrų ir saldų vynuogių skonį.

Kartais suteikiama dar viena galimybė.

Vynas buvo tobulas ir Alekas pripildė abi taures.

Šarlotė paragavo gėrimo ir jos akys išsiplėtė.

– Skanus, – pagarbiai pripažino ji.

– Iš mūsų Bordo vynuogynų.

– Įspūdinga.

Jos reakcija privertė Aleką iš pasitenkinimo nusišypsoti.

– Ne taip įspūdinga, – ištęsė ji.

– Tai tebuvo pasididžiavimo meistriškumu išraiška, – pasakė jis.

– Prisipažįstu klydusi. – Tačiau Šarlotės jūros bangų spalvos akys išdavė ją žinant, jog tai tebuvo geismas.

Iš tikrųjų geismas. Bet nieko tokio. Jis žengs žingsnelį atgal ir leis jai atsipalaiduoti.

– La pissaladière, – paskelbė Alekas ištraukdama iš po stalo metalinį dubenį produktams maišyti. Paskui išdėliojo ant stalo miltus, mieles, cukrų ir alyvuogių aliejų.

Kelias akimirkas Šarlotė jį stebėjo netekusi žado.

– Moki ruošti valgį?

– Oui4. Žinoma. – Jis pabarstė dubens dugną cukrumi, įdėjo mielių ir įpylė šlakelį vandens. Prancūzijoje vaikai išmokdavo kepti patiekalus krosnyje dar būdami vystykluose.

– Pats daraisi sau valgį? – vis dar negalėjo patikėti ji.

– Kartais. – Jis linktelėjo į Šarlotės taurę. – Mėgaukis. Atsipalaiduok. Papasakok, apie ką ketinai pasikalbėti.

Pasiūlymas Šarlotę, regis, prablaivė ir ji iš lėto gurkštelėjo vyno.

Delsdama.

Susidomėjusi.

– Tai nepaprastai kokybiškas vynas, – tarė ji.

– Aplodismentai jūsų geram skoniu, madmuazele, – nuoširdžiai pagyrė Alekas. Jis ištraukė sunkią keptuvę ir apšlakstė jos dugną alyvuogių aliejumi.

– Seniai čia gyveni? – paklausė Šarlotė. Jos akys buvo nukreiptos į taurę, o smilius ir nykštys glostė kojelę.

Alekas kurį laiką stebėjo jos judesį.

– Aš čia gimiau.

– Provanse ar pilyje?

– Kastro5 ligoninėje.

– Ak. – Šarlotė linktelėjo ir nutilo.

– Ar to norėjai manęs paklausti?

– Ne visai. – Ji baltais dantimis prikando apatinę lūpą. – Mano šeima Amerikoje… Hadsonai. Kuria filmus.

– Ką tu sakai, – ištęsė Alekas. Tik visiškas neišmanėlis galėjo nežinoti Hadsonų filmų. Studija garsėjo gausiais apdovanojimais, maudėsi šlovės spinduliuose ir galėjo pasigirti padėjusi padaryti karjerą beveik pusei žymių Holivudo aktorių.

– Nebuvau tikra, ar žinai, – tarsi gindamasi pasakė Šarlotė. – Jie garsūs Amerikoje, bet…

– Esi pernelyg kukli.

– Aš su jų verslu visai nesusijusi. – Ji staigiu rankos judesiu atmetė atgal plakus, o akimis vis dar tyrinėjo burgundišką vyną. – Jie kuria naują filmą.

– Tik vieną?

Aleko žodžiai pagaliau privertė Šarlotę pakelti akis.

– Šis ypatingas.

– Suprantu.

– Aš ne… – Ji apsidairė po erdvę virtuvę.

Alekas nuleido kapojimo peilį.

– Ar taip atidėliodama jautiesi geriau?

– Aš ne… – Sutikusi Aleko žvilgsnį ji atsiduso. – Aš tikrai tikėjausi pasikalbėti su Renė.

– Apgailestauju.

– Ne tiek, kiek aš. – Paskui ji nežymiai papurtė galvą. – Nenorėjau, kad taip nuskambėtų.

Jeigu jos veido išraiška nebūtų buvusi tokia rimta, Alekas veikiausiai būtų susijuokęs.

– Gal tai koks nors moteriškas reikalas?

– Ne.

– Gal tave paliko vaikinas? – Tai nebūtų taip jau blogai. Šarlotė galėtų gyventi pilyje tol, kol atsigautų nuo emocinio šoko. O Alekas būtų nuolat šalia, pasiruošęs išklausyti, leisti jai išsiverkti ant savo peties ir padaryti visa kita, ko prireiktų.

– Ne, – atsakė ji. – Ne šitai.

Gaila.

– Ar man pavyktų atspėti?

Šyptelėjusi puse lūpų ji papurtė galvą.

Alekas vėl paėmė peilį ir nukirto svogūno stiebą.

– Tai gal eikime prie reikalo?

– Tu nepalengvini man užduoties.

Jis vėl trinktelėjo peiliu.

– Tikrai ne todėl, kad per mažai stengiuosi.

Šarlotė suspaudė lūpas ir nusvarino pečius.

– Na gerai, įžanga ir taip per ilga.

Alekas nusiplovė rankas kvadratinėje, viduryje virtuvės įtaisytoje kriauklėje.

– Tu, – aiškiai tardamas žodžius pradėjo jis, – esi nepakenčiama.

– Puiku. – Šarlotė sunėrė ant baro stalo rankas. – Tai štai. Hadsonai norėtų kurti filmą šioje pilyje. – Ji nutilo laukti atsakymo.

Alekas sustingo.

Gal ji juokauja?

O gal išsikraustė iš proto?

Metų metus jis vengė žiniasklaidos, žūtbūt stengdamasis išsikovoti bent kruopelę privatumo. O dabar įsileis filmavimo komandą, kameras, aktorius ir visą Holivudo gaują, kuri savaičių savaites neduotų ramybės?

Alekas susėmė peilio ašmenimis smulkiai supjaustytą svogūną ir vienu krestelėjimu sumetė į įkaitintą alyvuogių aliejų. Svogūnai sučirškė ir suspragsėjo paskleisdami palubėje garų debesį.

– Ne, – kategoriškai pasakė jis. Greičiau jau pragaras virs rojumi.

Na ką gi, pasipriešinimo Šarlotė tikėjosi. Iš karto sutikti Alekas neketino. O kas gi sutiktų? Tai reiškė nepatogumus ir normalaus gyvenimo ritmo sutrikdymą. Ji suprato.

– Tai mano senelių meilės istorija, – pradėjo Šarlotė, mėgindama pabrėžti filmo svarbą. – Jie susitiko karo metais. Okupuotoje Prancūzijoje. – Alekas netarė nė žodžio. – Kurti šį filmą bus sutelktos visos Hadsonų filmai pajėgos. – Kokybe jis pranoks bet kokį panašaus masto projektą.

Alekas pakėlė mentelę ir pamaišė spragsinčius svogūnus.

– Mano senelė buvo kabareto atlikėja, jie susituokė vokiečių panosėje.

Alekas pakėlė akis.

– Ir kokią tai turi reikšmę man?

– Scenarijaus autorė – Sisi Kesidi. Filmas neabejotinai pretenduos į geriausio scenarijaus…

– Tarsi man rūpėtų scenarijus.

– Tai gal problema – pinigai? – pamėgino laimę Šarlotė. – Nepatogumai tau bus kompensuoti. Išvykdama filmavimo komanda viską sutvarkytų. Tu net…

– Aš tiesiog nenoriu paversti savo namų filmo veiksmo vieta.

– Visų tavo namų jiems nereikėtų. – Šarlotė karštligiškai ieškojo svarių argumentų. – Neprivalėsi išvykti iš pilies. – Džekas man atsiuntė scenarijaus schemą. Filmui reikės virtuvės, didžiosios menės, vienos bibliotekos ir poros miegamųjų. Žinoma, ir sodo. Gal dar verandos vienai scenai.

– Ir viskas? – ištęsė Alekas, sarkastišku tonu gerokai sumenkindamas Šarlotės pasitikėjimą savimi.

– Esu beveik tikra, kad tai viskas, – kaip galima ramiau atsakė ji.

– Jiems nereikėtų mano darbo kambario? Ar mano vonios kambario? – tęsė jis vis labiau keldamas balsą. – O gal jie norėtų žvilgtelėti į…

– Galėtum uždrausti įeiti į kai kurias patalpas, – paskubėjo įsiterpti Šarlotė. – Filmavimo metu netgi galėtum pagyventi kurioje nors kitoje savo rezidencijoje.

Aleko žvilgsnis aptemo ir jis sumosavo mentele lyg ginklu.

– Kad gauja Holivudo chuliganų galėtų nevaržomai siautėti mano namuose?

– Jie nėra kokie nors gangsteriai. – Žinoma, kai kurios žvaigždės garsėjo nedovanotinu elgesiu, bet Hadson Picturse prodiuseriai – tikri profesionalai. O Renė – Šarlotės draugė. Ji niekada neleistų lėbautojams siausti jai artimo žmogaus namuose.

– Nesakiau, kad jie tokie.

– Tai kas negerai?

– Ar bent nutuoki, kaip sunku išsikovoti ramybę?

– Na, gal jei nebūtum… – ji nutilo nebaigusi sakinio.

– Ką? – paragino tęsti Alekas, pakreipdamas tamsiaplaukę galvą į šoną.

– Nieko. – Ji papurtė galvą. Ir be jos įžeidinėjimų pokalbis grėsė virsti katastrofa.

– Reikalauju paaiškinti, – pasakė Alekas ir atrodo, dar labiau išaugo Šarlotės akyse.

– Privatumo klausimai galėtų būti įtraukti į sutartį, – ji pamėgino nukreipti Aleko dėmesį kita linkme. – Nereikėtų dėl nieko nerimauti…

– Leisk man spręsti, dėl ko nerimauti, o dėl ko ne. Tai ką ketinai sakyti?

Ji pažvelgė į skvarbias Aleko akis.

– Pamiršau.

Jis laukė. Šarlotės galva kaito mėgindama rasti tinkamą melą. Po galais. Kodėl nepasakius tiesos? Mūšis juk dar nebaigtas.

– Galbūt, jei neatrodytum paparacams toks patrauklus taikinys…

Jis sukluso.

– Nori pasakyti, kad tai mano kaltė?

– Nebūtina kiekviename elitiniame Europos baliuje rodytis su supermodeliu.

Jo rudos akys tapo kone juodos.

– Manai, kad niekuo neišsiskirianti mergina užkirstų kelią paskaloms? Manai, jei pasirodyčiau su moterimi, kuri neatitiktų jų standarto, mano nuotraukos neatsidurtų pirmuosiuose puslapiuose?

Šarlotė iš karto susigaudė, ką Alekas turi galvoje. Draugystė su jo lygio neatitinkančia mergina sukeltų tik dar daugiau spėlionių. Tačiau Alekas akivaizdžiai nesuprato, ką ji norėjo pasakyti.

– Galėtum apskritai nesilankyti pobūviuose.

– Ne taip dažnai juose ir lankausi.

Šarlotė paniekinamai prunkštelėjo.

Alekas susiraukė.

– O kiek tau jų teko aplankyti praeitą mėnesį? Praeitą savaitę? Ar dar pameni?

Ji iš tiesų buvo spėjusi pamesti skaičių.

– Tai kas kita, – paprieštaravo ji. – Aš dalyvauju diplomatiniais reikalais.

Dar šiek tiek pamaišęs svogūnus Alekas sumažino ugnį.

– O ką, tavo manymu, pobūviuose veikiu aš?

Kol jis plovėsi rankas, Šarlotė mėgino rasti atsakymą. Alekas ištraukė tinklinį maišelį su prinokusiais pomidoras. Ji svarstė, ar šis klausimas nėra pinklės.

– Šoki su supermodeliais? – akivaizdų faktą konstatavo ji.

– Mezgu verslo pažintis.

– Su supermodeliais?

Alekas perpjovė pomidorą.

– Tau labiau patiktų, jeigu viešumoje rodyčiausi vienas? Arba šokčiau su kitų vyrų žmonomis?

Šarlotė pasimuistė kėdėje ir pasviro į priekį.

– Nori pasakyti, kad kenti supermodelių dėmesį tik tam, kad užmegztum verslo pažintis?

– Noriu pasakyti, kad mėgstu privatumą, o tu neturėtum daryti hipotetinių išvadų apie kitų žmonių gyvenimo būdą.

– Alekai, šokių aikštelėje daliji merginoms viešbučio kambario raktus. – Ji šitai žinojo iš asmeninės patirties. Alekas tokią strategiją buvo išbandęs ir su ja.

Jo ranka su peiliu sustingo.

Nė nemėgindama nuslėpti pasitenkinimo Šarlotė atsilošė kėdėje.

– Tu toks sugedęs.

– Tikrai? – Jis vėl pradėjo pjaustyti. – Na, o jūs galite net nesitikėti kurti filmą mano pilyje.