Читать книгу Seksas, melas ir bosas - Barbara Dunlop - Страница 1

– Neatsiliepk! – sušuko Darsė Rivers, skubėdama sujaukto buto kietmedžio grindimis.

– Tai ne jis, – atsakė Dženiferė Šelton ir ėmė raustis rankinėje.

Kojinėmis mūvinti Darsė slydinėdama apėjo pakavimosi dėžių krūvą, kai telefonas vėl suskambo.

– Tai jis.

– Ne… – Dženiferė pažiūrėjo į telefono ekraną, tada pakėlė akis į Darsę. – Tai jis.

Darsė vikriai čiupo telefoną iš kambario draugės rankos.

– Negali nusileisti.

– Nenusileisiu, – tai sakydama Dženiferė ilgesingai žiūrėjo į telefoną.

– Tau jis miręs, – tarė Darsė ir šiek tiek atsitraukusi pamojavo telefonu.

– O gal jis…

– Ne.

– Nė nežinai, ką ketinau sakyti.

Darsė paspaudė skambučio atmetimo mygtuką ir įsikišo telefoną į priekinę džinsų kišenę.

– Ketinai pasakyti, kad galbūt jis apgailestauja.

Dženiferė suspaudė lūpas.

– O gal tai tiesa.

Darsė nuėjo į virtuvę, kuri buvo sujungta su svetaine. Šalia driekėsi nuožulni stiklinė siena, atskleisdama Čikagos panoramą. Aukštas lubas puošė stoglangiai, o abi erdvaus stačiakampio formos kambario puses įrėmino palėpės.

Vėl suskambo telefonas ir ėmė vibruoti Darsės kišenėje.

– Atiduok jį, – pareikalavo Dženiferė sekdama paskui draugę.

Darsė apėjo virtuvės viduryje stovinčią spintelę.

– Ką sakei man praėjusį vakarą?

– Tai gali būti klientas.

– Ką man sakei?

– Darse.

– Jei tai klientas, jis paliks žinutę.

Buvo antradienio vakaras, beveik septinta valanda. Darsė ir Dženiferė, turinčios interneto svetainių kūrimo verslą, didžiavosi, kad yra lengvai pasiekiamos savo klientams, bet vieno kliento praradimas jų nepražudys.

– Koks gi tai klientų aptarnavimas?

Darsė ištraukė telefoną iš kišenės ir pažiūrėjo į ekraną.

– Tai jis.

Ji vėl atmetė skambutį ir įsikišo telefoną.

– Gal nutiko kas nors negero, – sunerimo Dženiferė ir žengė dar žingsnį artyn.

Darsė nesusilaikė ir nusišypsojo.

– Žinoma, kad nutiko. Jis ką tik suprato, jog tu kalbėjai rimtai.

Ji užkėlė ant spintelės dėžę su užrašu vyno stovas ir ją atidarė. Buvo išmintingai supakavusi vyno butelius kartu su atidarytuvu, kad persikrausčius būtų lengva surasti. Dabar tereikėjo prisiminti, kurioje dėžėje yra taurės.

Darsė parodė kitą dėžę, stovinčią ant spintelės.

– Patikrink šitą.

– Negali laikyti mano telefono įkaitu.

– Žinoma, kad galiu. Privertei mane prisiekti.

– Persigalvojau.

– Jokių persigalvojimų.

– Tai absurdiška.

– Sakei man, cituoju: daugiau niekada neleisk man kalbėti su tuo kalės vaiku. Manau, taurės baltoje dėžėje.

Dženiferė sukando dantis.

Darsė pati prisitraukė baltą dėžę ir nuplėšė lipniąją juostą.

– Jis buvo tau neištikimas, Džene.

– Jis buvo girtas.

– Vadinasi, vėl prisigėręs padarys tą patį. Negali žinoti, ar tai buvo pirmas kartas.

– Esu beveik įsitikinusi…

– Beveik įsitikinusi? Tik paklausyk savęs. Turi būti įsitikinusi šimtu procentų, kad niekada to nedarė ir niekada nepadarys. Jei nesi – privalai jį palikti.

– Tu tokia idealistė.

– Aha, – Darsė surado taures, ištraukė dvi ir nusisuko į kriauklę praskalauti.

– Niekas niekada negali būti tuo įsitikinęs, – tarė Dženiferė.

– Ar girdi, ką sakai?

Dženiferė šiek tiek patylėjo, paskui atsakė:

– Stengiuosi negirdėti.

Darsė nusišypsojo ir nukratė vandenį nuo taurių.

– Na štai. Sveika sugrįžusi.

Ji nusisuko į stalą, o Dženiferė įsitaisė ant vienos iš aukštų kėdžių.

– Tiesiog jis toks…

– Egoistas?

– Norėjau pasakyti, seksualus… – Dženiferė abejingai atidarė dėžę, stovinčią arčiausiai jos.

– Vyras turi turėti daugiau nei išpūsti krūtinės raumenys ir standus užpakaliukas.

Niūriai žiūrėdama į dėžės vidų Dženiferė gūžtelėjo pečiais.

– Pasakyk, kad esu teisi, – tarė Darsė.

– Tu teisi.

– Pasakyk tai nuoširdžiai.

Dženiferė sunkiai atsikvėpė ir, ištraukusi krūvelę senų fotoalbumų, padėjo juos ant spintelės.

– Sakau nuoširdžiai. Ar galiu atgauti telefoną?

– Ne. Bet galiu įpilti taurę šio dešimties dolerių vertės merloto.

Abi moterys buvo išgėrusios daug pigaus vyno. Jos draugavo nuo vidurinės mokyklos ir abi laimėjo stipendijas studijuoti grafinį dizainą Kolumbijoje. Jos jau ketverius metus gyveno kartu, dalijosi nuomonėmis, pokštais ir paslaptimis.

Darsė patikėtų Dženiferei gyvybę, bet tik ne Eštoną Vatsoną. Saldžiakalbis žavėtojas buvo jos geriausios draugės silpnybė. Per pastaruosius keturis mėnesius ji buvo keturis kartus jį palikusi, bet jis kas kartą ją įtikindavo, kad bus dėmesingesnis ir ne toks egoistiškas. Ir ji kas kartą jam atleisdavo.

Darsė neketino leisti tam vėl nutikti. Šis vyras nė nenutuokė, ką reiškia būti pora.

Dženiferė išėmė iš dėžės tris storus vokus ir padėjo šalia nuotraukų albumų.

– Nenoriu.

– Nori, – Darsė pastūmė vieną taurę spintelės stalviršiu.

Ilgiau pasikuitusi Dženiferė ištraukė iš dėžės nudėvėtą odinį dėklą ir ėmė vartyti rankose.

– Tavo tėvo?

– Paėmiau iš viršutinio jo spintos stalčiaus, – Darsė pažiūrėjo į negausius savo tėvo daiktus. – Surinkau juos tvarkydama jo butą. Tą dieną buvau per daug emocinga, negalėjau apžiūrėti.

Dženiferė atrodė susirūpinusi.

– Ar nori, kad sudėčiau juos atgal?

Darsė žinojo, kad ilgiau gaišti nėra prasmės. Ji atsisėdo ant kėdės ir gurkštelėjo vyno.

– Jaučiuosi pasiruošusi. Praėjo trys mėnesiai.

Dženiferė vėl įkišo ranką į dėžę ir ištraukė seną medinę dėžutę.

– Cigarai? – paklausė ji.

– Kiek mačiau, jis rūkė tik cigaretes.

– Atrodo gana sena. – Dženiferė pauostė medį. – Kedras.

Dėžutė buvo su nedideliu žalvariniu užraktu. Atrakinusi Dženė atidarė dėžutę.

Darsei tai kėlė labiau smalsumą nei stresą. Ji kas dieną ilgėjosi tėvo, bet prieš mirdamas jis daugybę mėnesių sirgo ir kentė skausmą. Nors nežinojo visų smulkmenų, Darsė matė, kad jis kentė emocinį skausmą daugybę metų – tikriausiai nuo tada, kai žmona, jos mama, juos paliko, kai ji buvo dar kūdikis. Darsė pamažu susitaikė su mintimi, kad tėvas galiausiai ilsisi ramybėje.

Dženiferė pakėlė dangtelį ir Darsė pasilenkė pažiūrėti.

– Pinigai, – tarė Dženiferė.

Toks atradimas sutrikdė Darsę.

– Monetos, – Dženiferė išėmė kelis plastikinius maišelius su auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis. – Atrodo kaip kolekcija.

– Tikiuosi, jos nėra vertingos.

– Kodėl taip sakai?

– Jis vos sudūrė galą su galu. Nenorėčiau sužinoti, kad tėvas varžė save ir taupė šiuos pinigus man.

– Vis dėlto jis pirkdavo gryną viskį, – tarė Dženiferė.

Prisiminusi tai Darsė nusišypsojo. Gimęs ir augęs Aberdene1, Janas Riversas nuolat gėrė stiprų durpių viskį.

– Kas tai? – Dženiferė iš po monetų ištraukė sulankstytą voką. Jame buvo nuotrauka, ji ištraukė ją.

Darsė pažiūrėjo į nuotrauką.

– Tai mano tėtis.

Janas stovėjo mažame paprastame kabinete, padėjęs ranką ant medinio stalo. Ji apvertė nuotrauką, bet kitoje pusėje nebuvo nieko parašyta.

Dženiferė atidarė neužklijuotą voką.

– Monetų įvertinimas? – spėjo Darsė ir gurkštelėjo vyno.

– Laiškas.

– Mano tėvui?

Jis tikriausiai buvo labai svarbus. Darsei parūpo, ar tai meilės laiškas. Ji net pamėgino įsivaizduoti, kad jį atsiuntė jos motina Elisona. Nors Elisona Rivers niekada su jais nesusisiekė, būtų gera žinoti, jog nors kartais juos prisimindavo.

– Jis nuo tavo tėvo. Žmogui vardu Daltonas Kolbornas.

Darsės skrandis apsivertė. Ji daugybę metų nebuvo girdėjusi šio vardo.

Dženiferė tylėdama pažvelgė į ją.

– Pažįsti jį?

– Niekada nemačiau. Jam priklausė Kolborno aviacija. Kadaise jis buvo mano tėčio verslo partneris.

– Tavo tėvas buvo susijęs su Kolborno aviacija?

– Jie įkūrė įmonę pavadinimu D&J holdingas. Nedaug apie ją žinau, ji buvo uždaryta, kai buvau kūdikis, – Darsė pažiūrėjo į nuotrauką. – Ir Daltonas, ir mano tėtis buvo inžinieriai. Jie kartu įkūrė įmonę, bet viskas baigėsi blogai. Kiek pamenu, tėvas įsiusdavo kas kartą, išgirdęs Kolborno pavardę.

– Ant voko uždėtas trisdešimt dviejų centų atspaudas, – tarė Dženiferė. – Jis ne šiaip senas, o antikinis. Bet niekada nebuvo išsiųstas.

Voko atvartas pakilo.

– Perskaityk jį, – tarė Darsė.

– Tu įsitikinusi?

Darsė nurijo gurkšnį vyno.

– Taip.

Šeinas Kolbornas pastūmė knygą kietais purpuriniais viršeliais per slidų medinio stalo paviršių. Džastinas Mesis, Kolborno aviacijos teisės skyriaus vadovas, vos spėjo ją sučiupti, prieš nukrintant ant žemės.

– Tai visai naujas lygis, – tarė Šeinas.

Jis nemėgo skaityti apie save. Verslo straipsniai buvo ganėtinai erzinantys, straipsneliai paskalų žurnaluose dar blogesni, bet palaimingai trumpi. Padėtis buvo pasibaisėtina.

– Neįmanoma sustabdyti knygos leidimo, – tarė Džastinas. – Mums pasisekė, kad gavome šį egzempliorių, – jis nutilo. – Kiek čia tiesos?

Šeinas mėgino numalšinti sukilusį pyktį.

– Nežinau. Tau reikia procentų?

– Taip, pasakyk procentais.

– Dvidešimt, gal trisdešimt procentų. Datos, vietos ir įvykiai tikslūs. Bet lovoje tikrai nekalbu kaip aštuonioliktojo amžiaus poetas.

Džastinas nusišypsojo.

– Užsičiaupk, – paliepė Šeinas.

– Nesakiau nė žodžio.

Šeinas atstūmė odinį krėslą nuo stalo ir atsistojo, o pyktis tik dar padidėjo.

– Neflirtuodavau su kitomis moterimis jai būnant šalia. O dėl pigumo? Nemanau, kad ta moteris žiūrėdavo į etiketes visą mūsų bendravimo laiką. Limuzinai, restoranai, drabužiai, vakarėliai. Nupirkau jai mėlynųjų deimantų apyrankę gimtadienio proga praėjusį kovą.

Dabar Šeinas gailėjosi dėl šio pirkinio. Jam nerūpėjo kaina, bet papuošalas su deimantais atrodė pernelyg intymus daiktas, ypač specialiai sukurtas. Bet Bjanka tol verkšleno patempusi lūpą, kol jis nusileido. Kad ir kaip bjauriai juodu išsiskyrė, Šeinas turėjo pripažinti, jog jam palengvėjo išsilaisvinus iš nuolatinių jos skundų.

– Labiausiai mane jaudina šeštas skyrius, – tarė Džastinas.

– Kuriame ji mane kaltina sąmokslų kūrimu ir korporaciniu šnipinėjimu?

– Klientams tikrai nerūpi, koks tu lovoje, bet rūpi, jei įkainoji arba vogi intelektinę jų nuosavybę.

– Aš to nedarau.

– Žinau.

Šeiną drąsino tai, kad jo advokatas juo tikėjo.

– Pasirodė, kad lauki mano atsakymo.

– Turi įtikinti ne mane.

Šeinas parodė į knygą kvailu viršeliu.

– Ar yra koks nors būdas duoti atkirtį?

– Ne, nebent nori, kad žiniasklaidoje kiltų karas Jis pasakė tą, ji pasakė aną. Žinai, kad Bjanka sudalyvaus visose vietinėse pokalbių laidose. Bet koks tavo veiksmas tik prailgins šią istoriją.

– Taigi, esu priverstas tylėti.

– Taip.

– Ir leisti jiems manyti, kad esu ištižėlis?

– Pranešiu klientams, kad kaltinimai šnipinėjimu ir sąmokslų kūrimu yra nepagrįsti. Jei nori, galiu paminėti ir seksualinį gyvenimą.

– Esi tikras komediantas.

– Stengiuosi. Ar šią savaitę gavai žinių iš Gobrechto?

Gobrechto oro linijos buvo įsikūrusios Berlyne. Įmonė derėjosi dėl dvidešimties naujų lėktuvų pirkimo. Kolborno Aware 200 buvo rimčiausias pretendentas. Jei Gobrechtas nuspręs pirkti, Bomonto oro linijos Paryžiuje greičiausiai pasiūlys dar patrauklesnes sandorio sąlygas.

Džastinas nuėjo prie kabineto durų.

– Suprantu, kad tavo viešasis profilis visada teigiamai pasitarnaudavo verslui, bet gal gali pasistengti, jog tavo pavardė nebūtų minima antraštėse bent savaitę?

– Niekada nesistengiau ten patekti. Maniau, Bjanka tai žino.

Šeiną su Bjanka supažindino Milersai. Ji – gero jų draugo duktė, tad Šeinas manė, kad yra užaugusi tarp turtingų ir kilmingų žmonių. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad galėtų skleisti paskalas viešai. O ypač, kad dėl pinigų parašys knygą apie tariamai jų asmeninį gyvenimą.

– Neįmanoma žinoti, kuo gali pasitikėti.

– Pasitikiu tavimi.

– Esu įsipareigojęs sutartimi būti patikimas.

– Gal kitą kartą ir aš turėčiau taip pasielgti, – pajuokavo Šeinas. – Prieš pradėdamas santykius priversti moteris pasirašyti tylėjimo sutartį.

– Bus geriau, jei kurį laiką apskritai nesusitikinėsi su moterimis.

– Ne itin viliojantis pasiūlymas.

– Skaityk knygas, atrask kokių nors naujų pomėgių.

– Kaip golfas arba žvejyba?

– Čikagos apylinkėse menkai prižvejosi. Bet galėtum pažaisti golfą.

– Kartą mėginau. Geriau pasikarsiu, – prisiminęs Šeinas nusipurtė.

– Juk žinai, kad šiame žaidime svarbiausia ne kamuoliukas, o pokalbiai.

– Golfą žaidžia tik nuobodūs žmonės.

Džastinas stabtelėjo prie uždarytų durų.

– Golfą žaidžia galingi žmonės.

– Mieliau panardyčiau arba pašaudyčiau į taikinį.

– Taip ir padaryk.

Šeinas dažnai svajodavo apie ilgą savaitgalį Floridoje, tyrinėjant koralus, arba kaimo trobelėje Montanoje.

– Sunku rasti tam laiko.

– Dabar, kai nebesusitikinėsi su moterimis, turėsi jo daugybę.

– Penktadienį vyks valdybos susirinkimas. Trečiadienį ryte atidarysime naują R&D įrangos padalinį. Ateinančio šeštadienio vakarą organizuoju labdaringą Paieškos ir gelbėjimo pobūvį šeimos dvare, – Šeinas nutilo. – Tikrai nebūsiu ten be poros.

– Žinoma, kad būsi.

– Ne, nebūsiu.

– Tai susirask saugią porą, – patarė Džastinas. – Pasikviesk pusseserę.

– Nekviesiu Madlinos į labdaringą pobūvį.

– Kodėl ne? Ji kartu su tavimi galės būti vakaro šeimininke. Tai ne pasimatymas.

– Tai apgailėtina. Neketinu atrodyti apgailėtinai savo pobūvyje.

– Neatrodysi apgailėtinai. Tai bus labai sumanus poelgis, kurio tikslas – nesuteikti jokio peno žiniasklaidai.

– O jeigu jie parašys, kad susitikinėju su pussesere?

– Jie parašys, kad jūs su Madlina buvote nepriekaištingi pobūvio šeimininkai ir kad Kolborno įmonė surinko šimtus tūkstančių Paieškos ir gelbėjimo tarnybai.

Šeinas norėjo ginčytis, bet prisivertė apgalvoti pasiūlymą. Ar renginio vedimas su Madlina – saugiausia išeitis?

Neabejojo, kad pusseserė sutiktų tai padaryti. Ji labai miela. Bet ar tai apsaugos jį nuo viešos kritikos? Dar svarbiau – ar apsaugos jo privatumą?

Džastinas vėl prabilo:

– Viena yra stengtis, kad tavo įmonė nuolat būtų visuomenės akyse, visai kas kita – tapti žiniasklaidos pajuokų objektu.

– Aš tą ribą seniai peržengiau, tiesa?

– Bjanka padarė tai už tave.

Šeinas nusileido.

– Gerai, paskambinsiu Madei.

– Puikus sprendimas.

– Juk supranti, kad pobūviui pasibaigus man vis tiek pasiseks.

– Juk supranti, kad moterys miega su tavimi kaip su milijardieriumi, o ne su vyru?

– Šeimos dvaras turi bent kam nors būti naudingas.

Dvaras Baringtono kalvose daug dešimtmečių priklausė Kolbornų šeimai. Bet važiuoti iki jo nuo miesto centro užtrukdavo valandą. Ir kam vienišiui reikia keturiolikos akrų žemės ir septynių miegamųjų?

Didžiąją laiko dalį Šeinas gyveno savo mansardiniame bute su trimis miegamaisiais, nuostabiu vaizdu į ežerą ir puikiais restoranais šalia.

– Neabejoju, kad tavo tėvas didžiuotųsi tuo, kaip naudoji šeimos turtus, – sumurmėjo Džastinas.

Šeinas nusišypsojo užplūdus prisiminimams. Jo tėvai tragiškai žuvo per jachtos avariją prieš šešerius metus, kai Šeinui buvo dvidešimt ketveri. Jis labai jų ilgėjosi. Ir, nors Džastinas kalbėjo sarkastiškai, jo tėvo Daltono visiškai neerzintų Šeino meilės nuotykiai.

Per garsiakalbį pasigirdo Šeino padėjėjos Džindžerės balsas:

– Pone Kolbornai, skambina Hansas Strutsas iš Gobrechto oro linijų.

Jie su Džastinu susirūpinę susižvalgė.

Šeinas ištiesė ranką ir paspaudė garsiakalbio mygtuką.

– Sujunk.

– Ačiū, pone. Pirma linija.

– Ačiū, Džindžere, – jis giliai įkvėpė. – Tai gali būti arba labai gerai, arba labai blogai.

Džastinas suėmė durų rankeną.

– Paskambink, kai baigsi.

– Būtinai, – Šeinas paspaudė pirmosios linijos mygtuką.

Darsė sėdėjo ant suoliuko autobusų stotelėje prie judrios gatvės priešais Kolborno aviacijos būstinę. Birželio saulė atsispindėjo nuo milžiniško sodriai mėlyno ženklo, kabančio ant priekinės pastato dalies. Dvidešimt vieno aukšto pastatas stovėjo netoli upės, priešais nedidelį parką.

Neišsiųstas jos tėvo laiškas tapo atradimu. Jis paaiškino Jano nusivylimą, pyktį ant Daltono Kolborno ir polinkį svaigintis viskiu, kuris bėgant metams vis augo. Laiške jos tėvas kaltino Daltoną išdavyste, nes šis pavogė ir užpatentavo jo suprojektuotą naujos kartos turbiną.

Atrodė, kad Janas ir Daltonas daug metų buvo geriausi draugai, kol Daltoną užvaldė godumas ir jis viską pasisavino. Savo laiške Janas grasino iškelsiąs bylą ir, žinoma, prašė pinigų. Jis taip pat siekė profesinio pripažinimo už savo atradimą. Už jo sukurtą turbininį variklį Daltonas buvo gavęs prestižinį apdovanojimą, kuris jam atnešė garbę, vėliau virtusią turtais, ir spartų Kolborno aviacijos augimą, o Jano santuoka žlugo ir jis paniro į depresiją ir nežinią.

Laiške buvo rašoma, kad įmonės archyvuose esama nepaneigiamo Jano pareiškimo įrodymas, o originalūs brėžiniai su jo parašu guli paslėpti tokioje vietoje, kur tik jis galėtų rasti. Jis ketino gauti teismo įsakymą, leidžiantį atgauti brėžinius, ir priversti Daltoną prisipažinti.

Bet laiškas taip ir nebuvo išsiųstas. Darsė galėjo tik spėlioti, kodėl tėvas persigalvojo. Gal nenorėjo įspėti Daltono ir rizikuoti, kad jis suras brėžinius ir juos sunaikins. Jei taip, kodėl nepasisamdė advokato? O gal pasisamdė…

Ji suvokė, kad niekada to nesužinos.

Darsė sėdėjo priešais Kolborno aviacijos pastatą ir svarstė, ar tikrai įrodymas galėtų būti viduje. Ar tikrai šio pastato rūsyje dūli tėvo minėti dokumentai, įrodantys, jog jis buvo genialus inžinierius. Jeigu taip, kaip galėtų juos gauti?

Ji stebėjo, kaip iš pastato išeina ir į vidų įeina žmonės, po vieną, poromis arba grupelėmis. Galėjai suprasti, kad kai kurie iš jų – vadovai ir biurų darbuotojai, kiti – aptarnaujantysis personalas, dar kiti – klientai.

Darsė galėjo netrukdoma įžengti į vestibiulį. Bet greičiausiai viduje yra apsauga, kuri neleistų jai eiti toliau. Ji galėtų paprašyti susitikti su Šeinu Kolbornu. Arba eiti tiesiai pas jį ir pareikalauti parodyti senus dokumentus.

Ne, tai būtų kvaila. Šeinas tikriausiai toks pat savanaudis ir godus kaip jo tėvas. Jei sužinotų, kad esama įrodymų dėl jo šeimos nesąžiningumo, jokiu būdu neleistų jai jų surasti. Greičiau pats juos surastų ir sunaikintų.

Prie šaligatvio pririedėjo autobusas. Sucypė stabdžiai ir autobusas sustojo, užstodamas Darsei vaizdą. Keli žmonės išlipo, kiti įlipo ir autobusas nuvažiavo, o jo riaumojimas susiliejo su miesto garsais.

Parke spygavo vaikai. Paukščiai skraidžiojo iš drebulių į klevus. Pūtė gaivus vėjelis, sklaidydamas išmetamąsias dujas nuo keturių juostų magistralės.

Buvo pietų metas ir šaligatviuose knibždėjo daugybė žmonių. Daug jų ėjo į Kolborno aviacijos pastatą, dar daugiau išėjo iš jo.

Žiūrėdama į įspūdingą akmeninį statinį Darsė suprato, kad protingiausia bus pasišalinti. Ji turi pamiršti apie tą laišką ir gyventi sau toliau. Turi sėsti į automobilį, važiuoti namo ir baigti išsikrauti daiktus.

Buvo penktadienis. Vakare jos su Dženifere ketino eiti į Vudrovo klubą, ten susitiks su keliais draugais iš Kolumbijos, išgers porą kokteilių, gal susipažins su įdomiais vaikinais. Kas gali žinoti? Gal būtent šį vakarą ji sutiks sielos draugą?

Darsė nesiekė sutikti pono Tobulybės. Žinoma, kada nors ji norės ištekėti, turėti savo namus, susilaukti vaikų. Visos to nori. Bet ji niekur neskubėjo.

Jiedvi su Dženifere sėkmingai plėtojo savo tinklalapių kūrimo verslą. Liepą abi draugės buvo suplanavusios atostogas Niujorke, užsisakiusios viešbutį Taimso aikštėje ir bilietus į tris koncertus. Bus nuostabu.

Pravažiavo dar vienas autobusas, bet nesustojo. Pro automobilių viršų Darsė pažiūrėjo į stiklines duris, vedančias į Kolborno aviacijos vestibiulį, galvodama, koks darbuotojas galėtų patekti į rūsį. Galbūt meistras. Ji galėtų išsinuomoti uniformą, įrankių dėžę ir apsimesti, jog atvyko iš telefonų arba elektros tinklų įmonės.

Gaila, kad nemoka įjungti net saugiklio.

Galbūt galėtų apsimesti picų išvežiotoja.

Pagrindiniais laiptais kilo moteris. Prieš atidarydama pagrindines duris ji pasitaisė sijoną ir, atrodė, susikaupė. Buvo jauna, drovi ir susinervinusi.

Pokalbis dėl darbo, nusprendė Darsė.

Staiga jai šovė išganinga mintis. Pokalbis dėl darbo.

Kolborno aviacijos darbuotojai gali vaikščioti po visą pastatą. Jie turi saugos kodus, o gal net visų durų raktus. Niekas neklausinėja, kodėl jie ten yra. Jie gali kalbėtis su kitais darbuotojais, sužinoti, kur laikomi įmonės archyvai, ir susigalvoję pretekstą peržiūrėti juos.

Štai išeitis. Darsė kreipsis į Kolborno įmonę dėl darbo. Nuostabus planas.