Читать книгу Pavogta nuotaka - Barbara Dunlop - Страница 1

Džeksonas Rašas uždarė sunkias metalines duris sukeldamas triukšmą visame Šiaurės rytų Ilinojaus pataisos namų prieškambaryje. Vyras trumpam stabtelėjo, kad apsiprastų nepažįstamoje aplinkoje. Pradėjus eiti batų kulnai taukšėjo į seną linoleumą. Džeksonui dingtelėjo, kad šiame kalėjime būtų galima susukti puikų filmą: daug mažų betoninių kamerų, įkyriai mirksinčios lempos, koridoriuose ir kitose pagalbinėse patalpose aidintys prižiūrėtojų šūksniai.

Kolinas Rašas, Džeksono tėvas, čia kalėjo jau beveik septyniolika metų. Jis buvo investuotojas, iš partnerių nesąžiningais būdais pasisavinęs beveik trisdešimt penkis milijonus dolerių.

Kolinas Rašas buvo sugautas tą dieną, kai jo sūnus šventė tryliktąjį gimtadienį. Viskas vyko labai dramatiškai. Policijos pareigūnai sudrumstė audringą vakarėlį prie namų baseino – svečiai pradėjo klykti ir akimirksniu išsilakstė. Džeksonas iki šiol nepamiršo, kaip didžiulis, dviejų aukštų tortas, puoštas mėlynu ir baltu glajumi bei jo vardu, nukrito ant žemės ir ištiško į gabalus.

Iš pradžių Kolinas atkakliai prisiekinėjo, jog yra nekaltas. Džeksono motina vertė sūnų dalyvauti teismo procese ir kiekvieną dieną tempė jį į teismo rūmus. Jie besąlygiškai palaikė Koliną, tačiau to neužteko. Kolinas buvo pripažintas kaltu. Pasirodo, jis buvo ne tik patyręs investuotojas, bet ir meistriškas sukčius.

Vienas iš buvusių Kolino klientų netgi nusižudė. Džeksono tėvas buvo nuteistas dvidešimčiai metų kalėjimo, ir sūnus iki šiol nė karto nebuvo jo aplankęs.

Džeksonas tikėjosi, jog pasimatymų kambaryje kaliniai ir lankytojai bus atskirti medinėmis tvorelėmis, nepralaidaus stiklo sienomis, o kalbėti teks į senovinio telefono ragelį. Todėl nustebo pamatęs erdvų, šviesų kambarį, panašų į vidurinės mokyklos valgyklą. Čia stovėjo daugybė apskritų raudonų stalelių, prie kiekvieno jų – po keturias kėdes. Langai buvo kvadratiniai, grindys – lyg šachmatų lenta. Netoliese vaikštinėjo keli apsaugininkai. Regis, daugelis lankytojų – nuteistųjų šeimynykščiai.

Vyras atsistojo prie vieno staliuko ir pažvelgė į Džeksoną. Šis ne iškart pažino savo tėvą. Kolinas buvo gerokai pasenęs: prie akių matėsi gilios raukšlės, skruostai išbalę ir įdubę. Laikysena – nebe tokia tiesi, plaukai išretėję. Vis dėlto Džeksonas atpažino Koliną, tėvas šypsojosi.

Džeksonas ne. Jis čia atėjo prieš savo valią. Nesuprato, kodėl tėvas taip maldavo jį aplankyti – nuolat siuntinėjo elektroninius laiškus bei žinutes. Džeksonas čia atėjo, kad viskam padarytų galą.

Jis ryžtingai žengė prie tėvo, pasiryžęs kuo greičiau baigti šį absurdišką pasimatymą.

– Tėti, – šaltai kreipėsi Džeksonas ir atkišo ranką nenorėdamas apkabinti tėvo. Šiaip ar taip, tai būtų kvaila.

– Labas, sūnau, – jausmingai pasisveikino Kolinas spausdamas sūnui ranką.

Džeksonas nesitikėjo, jog tėvas taip susijaudins.

Netrukus jis pastebėjo prie stalelio sėdintį nepažįstamą vyrą. Iš pradžių pyktelėjo, tačiau netrukus pagavo smalsumas: kas jis toks?

– Džiaugiuosi tave matydamas, – pridūrė Kolinas.

Džeksonas nieko neatsakė, tik kilstelėdamas antakius įtariai dirstelėjo į nepažįstamąjį.

Kolinas atsikrenkštė ir paleido sūnaus ranką.

– Džeksonai, čia – Trentas Kordis. Jau kelerius metus esame kameros kaimynai.

Džeksonas nustebo: kodėl tėvas į šį susitikimą atsivedė kitą kalinį? Vis dėlto jis nenorėjo švaistyti laiko tuščioms kalboms ir beprasmiškiems klausimams.

Džeksonas metė žvilgsnį tiesiai į tėvą.

– Ko nori?

Džeksonas įtarė, jog galbūt Koliną nuspręsta paleisti anksčiau laiko. Net jei taip ir būtų, jis niekuo nepadės tėvui. Kolinui liko dar treji metai bausmės ir Džeksonas buvo įsitikinęs, kad jis nusipelnė atlikti ją iki galo.

Kolinas elgėsi labai savanaudiškai, jo veiksmai pakenkė daugybei žmonių, ypač – Džeksono motinai. Po teismo ji labai kankinosi, pradėjo gerti bei piktnaudžiauti nuskausminamaisiais, galiausiai susirgo vėžiu ir mirė, praėjus vos penkeriems metams, kai Džeksonas baigė mokyklą.

Kolinas parodė pirštu į vieną kėdę.

– Ką gi, prisėsk.

Džeksonas nenoriai klestelėjo ant metalinės kėdės.

– Trentas turi nemalonumų, – atsisėdęs kalbėjo toliau Kolinas.

Iš pradžių Džeksonas pagalvojo neturįs nieko bendro su šio nepažįstamojo problemomis. Vis dėlto jis nieko neklausė, tik kantriai laukė.

Tada įsiterpė Trentas.

– Tai dėl mano dukters. Aš čia sėdžiu tik trejus metus. Įvyko nesusipratimas, tikrai, prisiekiu…

– Pasilaikyk visus paaiškinimus sau, – atkirto Džeksonas.

Prieš septyniolika metų Džeksonas klausėsi beveik tokių pačių Kolino pasiteisinimų: neva jį pakišo, neteisingai įkalino, paskyrė per didelę bausmę. Džeksonas visai nenorėjo klausytis nepažįstamojo tauškalų.

– Na, taip… – nutęsė Trentas.

Džeksonas dirstelėjo į laikrodį.

– Mano dukra tapo aplinkybių auka, – toliau kalbėjo nepažįstamasis. Tada įkišo ranką į mėlynų marškinių kišenę. – Dėl visko kalta Gerhardų šeima. Nežinau, ar esi apie juos girdėjęs.

Džeksonas atžariai linktelėjo.

Trentas išsitraukė iš kišenės nuotrauką ir padėjo ją ant stalo priešais Džeksoną.

– Juk ji tikra gražuolė?

Džeksonas pažvelgė į nuotrauką.

Taip, mergina iš nuotraukos buvo tikrai labai daili – jai buvo per dvidešimt, ji turėjo vešlius rudus plaukus, kerinčią šypseną ir švytinčias žalias akis. Atrodė pačiame jėgų žydėjime.

– Ji ruošiasi tekėti, – tarė Trentas. – Už Verno Gerhardo. Toji šeima viską gerai slepia, tačiau čia, kalėjime, Gerhardai puikiai žinomi. Vernas – jaunas sukčius, meistriškas apgavikas. Kaip ir jo tėvas bei senelis.

Regis, ta mergina nesugeba išsirinkti normalaus vaikino. Bet Džeksonui tai nelabai rūpėjo. Jis yra matęs daugybę nesėkmingai ištekėjusių moterų, netgi tokių, kurių vedyboms nepritarė tėvai. Vis dėlto Džeksonas nesuprato, kodėl Trentas būtent jam pasakoja apie savo dukterį.

Džeksonas pažvelgė į Koliną.

– O ko tu iš manęs nori?

– Norime, kad sustabdytum vestuves, – be užuolankų atsakė Džeksono tėvas.

Džeksonas ne iš karto suprato Kolino žodžius.

– Kodėl turėčiau tai daryti?

– Jam reikia tik jos pinigų, – įsiterpė Trentas.

– Juk ji suaugusi moteris, – Džeksonas dar kartą pažvelgė į nuotrauką.

Regis, Trento dukteriai dvidešimt šešeri arba dvidešimt septyneri. Trisdešimties greičiausiai dar nėra. Ji labai graži, o jei dar ir turi pinigų, vadinasi, privalo žinoti, jog gali tapti prasisiekėlių auka. Bet jei ji pati to nesupranta, Džeksonas nieko negali padaryti.

Vėl prabilo Kolinas:

– Trento dukra nesuvokia, kad yra apgaudinėjama. Ji labai dora ir sąžininga – tokia buvo visą gyvenimą. Jei ji sužinotų tiesą, tuojau pat nutrauktų sužadėtuves.

– Pasikalbėkite su ja.

– Ji nenorės manęs klausytis, – apgailestavo Trentas. – Puikiai tai žinau. Nuo to laiko, kai patekau į kalėjimą, ji manimi nebepasitiki. Be to, ji manęs išsižadėjo.

– Džeksonai, tu tikriausiai puikiai supranti Trento dukters padėtį, – aštriai mestelėjo Kolinas.

– Tai štai ką norėjai man pasakyti, – Džeksonas atsistojo. Nieku gyvu neleis, kad šie seniai sukeltų jam kaltės jausmą.

– Sėskis, – paprašė Kolinas.

– Maldauju, – neatlyžo Trentas. – Prieš kurį laiką jos vardu užrašiau deimantų kasyklą.

– Jai pasisekė.

Galbūt ta moteris išsirinko netinkamą sutuoktinį, tačiau bent jau turi užtektinai pinigų patogiam gyvenimui.

– Mano dukra iki šiol apie tai nežino, – išsidavė Trentas.

Šįsyk Džeksoną pagavo smalsumas.

– Ji nežino, kad jai priklauso deimantų kasykla?

Abu kaliniai papurtė galvą.

Džeksonas paėmė merginos nuotrauką ir dar kartą pasižiūrėjo. Trento dukra neatrodė naivi, priešingai, panėšėjo į protingą moterį. Be to, buvo labai graži. Džeksonas jau aštuonerius metus dirbo privačiu detektyvu, todėl išsyk pastebėjo visus geriausius merginos bruožus.

– Išklausyk iki galo, – maldavo Kolinas. – Prašau, sūnau.

– Nevadink manęs šitaip.

– Gerai, kaip pasakysi, – linktelėjo Kolinas.

– Prašau, įsikalk į galvą: Gerhardai pavojingi, – gąsdino Trentas.

– Pavojingesni net už jus abu? – Džeksonui nepatiko jį apėmęs smalsumas, tačiau negalėjo jo nuslopinti. Jam buvo įdomu.

– Taip, – atšovė Trentas.

Džeksonas nežinojo, ką daryti, todėl atsisėdo. Jei dar dešimt minučių praleis čia, tikrai nenutiks nieko blogo.

– Gerhardai nugirdo apie deimantų kasyklą, – labai rimtai dėstė Trentas.

– Tikrai? – sudvejojo Džeksonas.

– Taip.

– Kaip sužinojai?

– Man pasakė draugo bičiulis. Prieš metus kasykloje buvo atrasta didžiulė nauja gysla. Vos po kelių dienų Vernas Gerhardas pasipiršo mano dukteriai. Neaišku, kiek deimantų bus iškasta naujojoje vietoje, bet pelnas bus didžiulis.

– Žurnalistai suuodė?

– Ne, jie nieko nežino.

– Tai kaip apie atradimą sužinojo Gerhardų šeima?

– Paskalos sklinda žaibiškai, be to, jie turi įtakingų draugų. Jei žinai, ko klausti, gali išknisti praktiškai viską.

– Pernelyg didelis sutapimas.

– Nieko panašaus, – griežtai atkirto Trentas. – Gerhardai labai gobšūs. Jie sužinojo apie deimantų kasyklą ir įviliojo mano dukterį į gudrias pinkles. Bet vos išdžius rašalas ant santuokos liudijimo, Gerhardai ją apvogs ir paliks tuščiomis kišenėmis.

Džeksonas smiliumi vedžiojo per merginos veidą.

– Bet ar turi kokių nors įrodymų? Neabejoji, jog Vernas Gerhardas jos nemyli?

Trento dukra graži, skaisčiaveidė protingomis akimis, todėl ją įsimylėtų kiekvienas vyras, net jei ji ir neturėtų pinigų.

– Kaip tik dėl šios priežasties esi mums reikalingas, – įsiterpė Kolinas.

– Atskleisk jų apgavystę, – įkalbinėjo Trentas. – Iššniukštinėk apie visus šlykščius jų darbelius ir papasakok Kristei. Įrodyk, kad Vernas jai meluoja, ir sustabdyk tas nelemtas vestuves.

Vadinasi, Trento dukra vardu Kristė. Labai jai tinka.

Džeksonas pradėjo mintyti, skaičiuoti laiką, kurio prireiks atskleisti Gerhardų šeimos paslaptims. Šiuo metu Džeksonas neturėjo daug darbo Skubių tyrimų agentūros Čikagos skyriuje, todėl planavo apsilankyti Bostone ir šnektelėti su partneriais apie įmonės plėtrą. Vis dėlto tai nėra skubu – Džeksonas galės skirti šiek tiek laiko Kristės problemoms.

Juk ji tokia dailutė. Tiesiog pritrenkianti. Nė viena Bostono skyriaus darbuotoja tikrai nėra tokia graži.

– Na, ar sutinki? – galiausiai paklausė Kolinas.

– Pasidomėsiu šia situacija, – atsakė Džeksonas, kišdamas Kristės nuotrauką į kišenę.

Trentas prasižiojo, lyg norėtų susigrąžinti dukters nuotrauką. Bet netrukus suspaudė lūpas – regis, šįsyk bus geriau prikąsti liežuvį.

– Susisieksi su mumis? – neatstojo Kolinas.

Iš pradžių Džeksonas pamanė, jog visa ši istorija – tik pretekstas Kolinui palaikyti su juo ryšį. O jei Kolinas nori jį apgauti? Juk jis puikiai moka vaidinti ir apsimetinėti.

– Vestuvės šeštadienį, – pridūrė Trentas.

Tai sudrumstė įtarias Džeksono mintis.

– Šį šeštadienį?

– Taip.

Liko tik trys dienos.

– Kodėl neprašėte anksčiau? – paklausė Džeksonas. – Ką galima sužinoti vos per tris dienas?

– Prašėme, – ramiai atsakė Kolinas.

Džeksonui atvipo žiauna. Taip, tai tiesa, Kolinas bandė su juo susisiekti beveik mėnesį, bet Džeksonas nenorėjo palaikyti jokių santykių. Jis daugybę metų neatsakinėjo į tėvo laiškus ir nesijautė kaltas.

Džeksonas atsistojo.

– Turime nedaug laiko, bet pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

– Ji tiesiog negali už jo ištekėti, – pagiežingai tarė Trentas.

– Kristė – suaugusi moteris, – Džeksonas laikėsi savo.

Džeksonas pasidomės Gerhardais. Bet jei Kristė Kordi įsimylėjo blogiuką, nei tėvas, nei joks kitas žmogus jos neperkalbės.

Kristė Kordi pažvelgė į savo atspindį veidrodyje ir apsisuko, suknelė be petnešėlių ir tiulio veliumas negarsiai sušiugždėjo. Merginos plaukai, puošti dailiais kaspinėliais, susukti į įmantrų kuodą, kelios palaidos garbanos lengvai krito ant veido. Kristės makiažas buvo tiesiog nepriekaištingas. Net apatinis trikotažas – iš tikro šilko.

Negalėdama patikėti tuo, ką mato, Kristė negarsiai nusijuokė. Dar neseniai ji buvo juvelyrinių dirbinių dizainerė, laukianti pripažinimo. Gyveno pusrūsyje, niekuo neišsiskiriančioje Čikagos gatvėje. Kristė niekada nesipuošė deimantais ir nesvajojo ištekėti įspūdingoje Šv. Luko katedroje. Ir nė sapne nesapnavo, kad ją įsimylės geidžiamiausias Čikagos jaunikis.

Bet viskas išsipildė.

Regis, Kristės istorija pranoko net pačios Pelenės.

Staiga kažkas pabeldė į kambario Gerhardų dvare duris.

– Kriste? – pasigirdo vyriškas balsas. Mergina išsyk sumojo, jog tai Hedlis – Verno pusbrolis ir vienas iš pabrolių.

– Prašom, – atsiliepė Kristė.

Kristei patiko Hedlis. Jis buvo keleriais metais jaunesnis už Verną, labai linksmas ir nerūpestingas vaikinas. Hedlis buvo aukštesnis už daugelį Gerhardų šeimos vyrų, raumeningas, patrauklus, šviesiais, kaktą dengiančiais plaukais.

Hedlis gyveno Bostone, tačiau dažnai lankydavosi Čikagoje. Kartais apsistodavo Gerhardų dvare, kartais – viešbutyje. Kristė spėjo, jog pastarąjį variantą Hedlis renkasi tada, kai nori permiegoti su mergina. Doloresa, Verno motina, labai religinga ir nė už ką neleistų sūnėnui ištvirkauti šeimos namuose.

Durys atsivėrė ir Hedlis įėjo į erdvų, prabangiai įrengtą kambarį. Kristė nakvojo čia, Vernas praleido naktį savo bute miesto centre. Kristė jautėsi labai senamadiška, nes kelias pastarąsias savaites nakvojo atskirai nuo būsimojo vyro. Be jokios abejonės, tai buvo Doloresos reikalavimas, su kuriuo Vernas nenoriai sutiko.

Hedlis stabtelėjo. Tada uždarė duris ir nužvelgė Kristę nuo galvos iki kojų.

– Kas? – paklausė mergina tikrindama, ar nepamiršo kokios nors svarbios detalės.

– Atrodai tiesiog nuostabiai, – žavėjosi jaunikio pusbrolis.

Kristė nusijuokė.

– Tikiuosi, – mergina išskėtė rankas ir pridūrė: – Ar bent įsivaizduoji, kiek visa tai kainavo?

Hedlis kandžiai šyptelėjo.

– Teta Doloresa neperka pigių daiktų.

– Jaučiuosi lyg išnaudotoja, – staiga Kristę nutvilkė bloga nuojauta.

– Kodėl? – labai ramiai pasiteiravo Hedlis ir priėjo arčiau.

– Nes užaugau vidutiniame, niekuo neišsiskiriančiame miesto rajone.

– Tu nepasirengusi įsilieti į mūsų šeimą?

Kristė apsisuko ir dar kartą pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Ši prabangiai apsirengusi moteris atrodė visiškai svetima. Kristė jautėsi lyg nesavame kailyje.

– O ar jūs pasirengę mane priimti? – atrėmė ji.

– Jei tik tu šito nori, – atsakė Hedlis.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko veidrodyje.

– Bet dar ne vėlu, – pridūrė jis.

– Kam ne vėlu?

– Apsigalvoti, – rimtai atsakė Hedlis, bet jis tikriausiai juokavo.

– Tu blogai mane supratai, – Kristė nenorėjo atšaukti vestuvių. Ji nė nesvarstė tokios galimybės. Mergina nesuprato, kaip šis pokalbis pasisuko tokia absurdiška linkme.

– Atrodai išsigandusi, – pridūrė Hedlis.

– Bijau vestuvių. Galbūt eidama prie altoriaus suklupsiu. Bet pati santuoka man nekelia jokios baimės.

Juk Kristė išteka už Verno – protingo, sumanaus, galantiško vyro. Vernas investavo į Kristės verslą, pristatė ją aukštuomenės atstovams, nuskraidino į Niujorką bei Paryžių. Vernas Gerhardas yra nuostabiausias vyras pasaulyje.

– O kaip Verno tėvai? – neatlyžo Hedlis.

Kristė šyptelėjo.

– Aš jų šiek tiek baiminuosi.

Hedlis atsipalaidavo ir taip pat nusišypsojo.

– O kas jų nesibaimintų?

– Nepažįstu nė vieno tokio žmogaus.

Manfredas Gerhardas – tikras darboholikas, visiškai neturintis humoro jausmo. Jis buvo griežtas, reiklus, turėjo šaižų balsą ir nepakenčiamas manieras. Doloresa, jo žmona, tikra aukštuomenės dama. Jai labai rūpėjo socialinė padėtis bei pinigai, bet jei atsidurdavo viename kambaryje su Manfredu, visada šokdavo pagal jo dūdelę.

Kristė nepakęstų, jei Vernas elgtųsi kaip Manfredas, – tuojau išrėžtų viską, ką mano. Laimė, Vernas visiškai kitoks. Jis nepasielgtų taip kaip jo tėvas. Iki šiol Kristė nepastebėjo nė menkiausio tėvo ir sūnaus panašumo.

– Vernas labai artimas tėvams, – vėl prašneko Hedlis.

Jis įdėmiai pažvelgė į Kristę ir mergina staiga pagalvojo, jog Verno pusbrolis skaito jos mintis.

– Vernas nori įsigyti butą Niujorke. – Kristei ši idėja patiko – tokiu būdu Vernas nebus taip arti savo šeimos. Nors jis labai mylėjo tėvus, Kristė visai netroško kiekvieną sekmadienio vakarą lankytis pas Gerhardus.

– Patikėsiu tik tada, kai pamatysiu savo akimis, – nepatikliai mestelėjo Hedlis.

Kristė žinojo, jog Vernas jau tvirtai apsisprendė įsigyti butą.

– Be to, Niujorke galėsiu plėsti savo verslą, – pridūrė Kristė.

– Tikrai neapsigalvosi? – neatlyžo jaunikio pusbrolis.

– Ne, – Kristė atsisuko į Hedlį. – Kodėl klausi? Kodėl tau išvis tai rūpi?

– Galbūt noriu tave atimti iš Verno.

– Labai juokinga.

Hedlis trumpam susimąstė, tačiau netrukus atsainiai gūžtelėjo pečiais.

– Aš irgi keistai jaučiuosi šioje šeimoje.

– Na, tavo padėtis kitokia. Tu jau priklausai Gerhardams.

Hedlis pažvelgė Kristei tiesiai į akis.

– Vadinasi, tvirtai apsisprendei?

– Be jokios abejonės. Aš myliu Verną, o Vernas myli mane. Kitkas nesvarbu.

Hedlis pritariamai linktelėjo.

– Supratau. Jei negaliu tavęs atkalbėti, tada pasakysiu, kad limuzinas jau laukia apačioje.

– Jau laikas? – Kristei nudiegė paširdžius.

Mergina įtikinėjo savo, jog tai visiškai normalu. Netrukus ji žengs prie altoriaus kelių šimtų žmonių akivaizdoje – vestuvėse dalyvaus Verno tėvai ir visa Čikagos grietinėlė. Tokios vedybų ceremonijos bijotų bet kuri nuotaka.

– Tu išbalusi, – tarė Hedlis.

– Jau sakiau, bijau suklupti eidama prie altoriaus.

– Nori, kad palydėčiau?

– Mes taip nerepetavome.

Kristės tėvas buvo kalėjime ir ji neturėjo jokio kito vyriškos lyties giminaičio, kuris galėtų palydėti ją prie altoriaus. Bet juk dabar dvidešimt pirmas amžius ir dukters atidavimas jaunikiui atrodytų absurdiškai. Kristė buvo pasiryžusi žengti prie altoriaus viena – ji tikėjo susidorosianti.

– Vis tiek galiu tau padėti, – siūlėsi Hedlis.

– Negali. Privalai stovėti prie Verno. Jei lydėsi mane prie altoriaus, pamergių bus daugiau nei pabrolių. Jei Doloresa tai pastebės, ją ištiks širdies smūgis.

Hedlis pasitaisė švarko rankoves.

– Manau, tu teisi.

Kristė jau įsivaizdavo šešias pamerges mėlynomis suknelėmis, išsirikiavusias prie altoriaus. Visos rankose laikys baltų ir mėlynų gėlų puokšteles, labai panašias į didžiulę nuotakos puokštę iš rožių ir bijūnų. Doloresa ją pati užsakė Kristei. Puokštė labai sunki, tačiau būsimoji anyta merginą patikino, jog šios vedybos – svarbus įvykis ir nuotakos puokštė turi būti matoma iš tolo. Gal ji bus tokia didelė, kad ją bus galima pastebėti net iš Marso?

– Ar jau atvežė puokštę? – paklausė Kristė slapta vildamasi, kad nereikės po visus namus tampyti tos sunkenybės.

– Taip. Tavęs jau laukia apačioje – nori padaryti keletą nuotraukų prieš važiuojant į bažnyčią.

– Na ką, atėjo lemtinga akimirka, – gūždamasi tarė Kristė.

– Galime viską pakeisti, – pasiūlė Hedlis. – Nesunkiai pabėgtume pro rožių sodą.

– Užsičiaupk.

Hedlis nusivaipė.

– Gerai jau gerai, tyliu.

Kristė šiandien ištekės. Viskas taip greitai. Jungtuvių ceremonija bus labai iškilminga. Ką jau kalbėti apie nepakartojamą Gerhardų šeimynėlę. Šiandien merginai tereikia nueiti prie altoriaus, ištarti sutinku ir nepamiršti šypsotis.

Jau šį vakarą Kristė taps ponia Gerhard. O rytoj tokiu metu jau bus prie Viduržemio jūros, kur praleis įspūdingą medaus mėnesį. Privatus šeimos lėktuvas nuskraidins jaunavedžius į Europą, ten jų lauks prabangi jachta, atitinkanti Gerhardų šeimos socialinę padėtį.

Hedlis ištiesė ranką ir Kristė trumpam į jį atsirėmė. Mergina jautė, jog šią akimirką jai iš tiesų reikia palaikymo.

– Susitiksime bažnyčioje, – galiausiai pasakė jaunikio pusbrolis.

Kristė gali tai padaryti. Ir padarys. Nebėra kelio atgal. Ir šis jaudulys suprantamas – netrukus merginos gyvenimas visiškai pasikeis.

Džeksonas apsivilko brangų smokingą, švariai nusiskuto barzdą, susišukavo ir atvyko prie Šv. Luko katedros šiaurinėje Čikagos dalyje – apsimetė vestuvių svečiu. Buvo labai graži birželio diena. Paskutiniai svečiai ką tik įėjo vidun, prie pagrindinių durų išsirikiavę stovėjo pabroliai. Verno Gerhardo niekur nesimatė – greičiausiai užtruko prieangyje su vyriausiuoju pabroliu laukdamas Kristės Kordi.

Per pastarąsias tris dienas Džeksonas labai daug sužinojo apie Kristę. Pasirodo, ji ne tik graži, bet ir kūrybinga bei darbšti.

Kristė augo kukliame bute tik su motina. Trentas Kordis, jos tėvas, kartais ją aplankydavo ir teikė nedidelę piniginę paramą. Kristė baigė valstybinį universitetą, vaizduojamųjų menų specialybę. Studijuodama aukštojoje mokykloje neteko motinos – ji žuvo automobilio avarijoje.

Baigusi studijas Kristė įsidarbino moteriškų drabužių parduotuvėje. Džeksonas įtarė, jog po darbo mergina kūrė papuošalus.

Taigi, Kristė buvo niekuo neišsiskirianti mergina, gyveno visiškai įprastai, bet vieną dieną sutiko Verną. Keisčiausia, jog Kristės tėvas buvo nuteistas už sukčiavimą. O gal nereikėtų tuo stebėtis? Šiame mieste apstu nusikaltėlių, o vienas jų – artimas Džeksono giminaitis.

Apie Verną ir kitus Gerhardus rinkti informaciją buvo kur kas sunkiau. Žiniasklaida Gerhardus liaupsino, reporteriai atsisakė padėti. Šeima turėjo privatų verslą – Gerhardų korporaciją. Įmonę dar trečiajame dešimtmetyje įsteigė Verno prosenelis: iš pradžių tai buvo metalo dirbinių parduotuvė, dabar – nekilnojamojo turto bei investicinė kompanija.

Nors Gerhardų korporacijos pelnas buvo didžiulis, Džeksonui nepavyko aptikti jokių sukčiavimo pėdsakų. Gerhardai puikiai mokėjo ištaikyti laiką – įsigydavo nekilnojamojo turto labai žemomis kainomis, o po kelių mėnesių tų objektų kainos dėl rinkos pokyčių pakildavo kelis kartus. Džeksonas tuo susidomėjo, bet pavieniai pavyzdžiai dar nieko neįrodo. Tuo labiau jog Gerhardai vynioja Kristę aplink pirštą.

Nors Trentas negalėjo tuo patikėti, regis, Kristė ir Vernas nuoširdžiai myli vienas kitą.

– Jam labai pasisekė, – pasigirdo vieno iš pabrolių, stovinčių ant katedros laiptų, balsas, jis prikaustė Džeksono dėmesį.

– Aš jai beveik pasakiau tiesą, – mestelėjo kitas pabrolys. Jis atrodė gerokai jaunesnis už kitus. Turėjo išraiškingas rudas akis – skiriamąjį Gerhardų šeimos bruožą. Jis buvo aukštesnis už kitus pabrolius ir neabejotinai jaunesnis už Verną. Šio pabrolio šukuosena buvo lyg roko grupės muzikanto.

– Kam to reikia? – įsiterpė trečiasis pabrolys. Šis vyras buvo žemas, pliktelėjęs, be to, kreivai užsirišęs kaklaraištį. Džeksonas atpažino Verno svainį.

– Nemanai, kad ji nusipelnė žinoti? – paklausė jaunesnis pabrolys.

– Kurių galų? Kristė – tikras saldainiukas, – pareiškė plikis. – Ar matėt jos kūną? O, brolyti!

– Taip, vien jos užpakalis ko vertas, – šaipydamasis pridūrė kitas pabrolys.

– Nieko sau, – burbtelėjo Džeksonas. Galbūt Gerhardai ir yra pasakiškai turtingi, tačiau nieko neišmano apie geras manieras.

– Tai kam Vernui reikia Greisės? – žvalgydamasis aplink kalbėjo jaunesnis pabrolys. – Jis privalo nutraukti tą šlykštų romaną.

– Nori, kad jis pasitenkintų viena moterimi? – paklausė kažkuris pabrolių.

– Iki pat gyvenimo galo? – valiūkiškai pridūrė kitas.

– Taip, net man būtų labai sunku su viena paukštyte. Kartais reikia ramios merginos, sykiais – tikros ristūnės, – prunkšdamas kalbėjo storulis.

– Taip, kaip tik dėl šios priežasties tu duodiesi su Leise Heniberi.

– Leisė ir jos iškilumai…

Kiti pabroliai pratrūko juoktis.

– Vernui labai pasisekė, – kraipydamas klubus atžariai tarė pirmasis pabrolys.

– Be jokios abejonės, – sutiko plikis. – Kristė – tikra dama, o Greisė – mergužėlė laisvalaikiui.

– Kristė viską sužinos, – neatlyžo keistai susišukavęs pabrolys.

– Jei neišpliurpsi, nesužinos, – įspėjamai pagrasino pirmasis.

Džeksonas norėjo pats viską pasakyti Kristei. Regis, Vernas – tikras kiaulė. Jo draugužiai – neką geresni.

– Kad ir kaip ten būtų, Greisė – laikinas žaisliukas, – išrėžė storulis.

– Taip, jis gali susirasti ir geresnę, – pritarė plikis.

– Dėdė Manfredas jau trisdešimt metų į meilužes renkasi tik dvidešimt penkerių metų mergužėles.

– Meilužei tai per daug, tokio amžiaus turi būti žmona.

Visi pabroliai, išskyrus patį jauniausią, nusijuokė. Jis susiraukė ir tėškė:

– Kristė ypatinga.

– Nieko panašaus, – pasakė pirmasis pabrolys tapšnodamas jaunėliui per nugarą. – Tu dar jaunas, naivus. Be to, visoms tavo merginoms irgi buvo po dvidešimt penkerius metus.

– Bet aš jų neapgaudinėjau.

– Kol kas.

– Verčiau susikaupkime.

Akies krašteliu Džeksonas pastebėjo, kaip prie šaligatvio sustojo du balti limuzinai. Pabroliai taip pat išvydo automobilius, todėl tvarkingai išsirikiavo prie katedros laiptų, juokas ir nerūpestingos šnekos nutilo.

Vadinasi, Vernas neištikimas Kristei. Kaip galima taip žiauriai elgtis su būsima žmona? Tiesa, Džeksonui tai neturi rūpėti. Galbūt Kristė ką nors įtarė ir nusprendė nekreipti dėmesio? O gal mergina nėra tokia protinga, kaip visi mano, ir tiesiog nieko nepastebėjo? Bet greičiausiai viskas daug paprasčiau – gali būti, jog Kristė teka už Verno tik dėl pinigų ir jo ištikimybė jai nėra svarbi.

Netrukus prasivėrė vieno automobilio durys ir iš jo išlipo pamergės. Kito limuzino vairuotojas greitai pribėgo prie galinių durelių ir padėjo išlipti nuotakai.

Kristė atsistojo ant šaligatvio ir atlošė pečius. Mergina atrodė tiesiog nuostabiai. Kaštonų spalvos plaukai papuošti kaspinėliais, ant sprando susukti į įmantrų kuodą, palaidos garbanėlės lengvai krito ant veido. Kreminės spalvos pečiai buvo nuogi. Balta suknelė tobulai aptempė Kristės krūtinę ir liemenį, išryškindama nepriekaištingą merginos fūgūrą. Įmantrūs nėriniai bei brangūs papuošalai žėrėte žėrėjo saulėje.

Džeksonas nesvajojo vesti. Bet jei vieną dieną sumanytų įsipareigoti, jo nuotaka atrodytų būtent šitaip. Staiga Džeksonas dar labiau įtūžo ant Verno Gerhardo. Gal jis išprotėjo? Jei Džeksonas bent kartą permiegotų su Kriste, gyvenime nepažvelgtų į jokią kitą moterį.

Linksmos pamergės tvarkingai išsirikiavo taisyklinga eile, limuzinų vairuotojai sėdo į automobilius ir nuvairavo juos į stovėjimo aikštelę.

– Na štai, – pasakė viena pamergė tvarkydama Kristės šukuoseną ir reikliai apžiūrinėdama makiažą.

– Viskas gerai? – neramiai pasiteiravo Kristė.

– Kuo puikiausiai.

Kristė giliai įkvėpė.

Pamergės lydėjo nuotaką link pagrindinių katedros durų. Džeksonas norėjo prieiti prie Kristės ir pasiūlyti parankę, bet susilaikė.

Kristė pastebėjo Džeksoną. Ji klausiamai įsižiūrėjo į vyrą, lyg bandytų jį atpažinti. Tada jųdviejų žvilgsniai susitiko ir Džeksonas pajuto švelnius virpuliukus ties saulės rezginiu.

Kristės akys buvo žalios, bedugnės ir kažkaip paslaptingai žibėjo prieš saulę. Ši mergina atrodė sąžininga, dora. Staiga Džeksonas suprato, jog Trentas sakė tiesą. Kristė nieku gyvu nesitaikstytų su vyro neištikimybe, vadinasi, ji nieko nežino apie Verno ir kažkokios Greisės santykius.

Džeksonas norėjo garsiai tai išrėkti ir išgelbėti Kristę. Mergina to nežino ir ruošiasi padaryti klaidą. Galbūt didžiausią klaidą gyvenime.

Galbūt Džeksonas turėtų išdrožti visą tiesą tiesiog čia ir dabar, visų akivaizdoje. Tada Kristė bent jau sužinotų, už ko ruošiasi tekėti. Džeksonui nė motais, kad taip sugriautų Verno Gerhardo vestuves. Taigi, Džeksonas greitai sudėliojo žodžius ir jau ketino prabilti.

Bet staiga viena pamergė kažką sušnabždėjo Kristei. Nuotaka nusijuokė, atitraukė žvilgsnį nuo Džeksono, todėl šis nespėjo nieko pasakyti.

Dailiai apsirengusių merginų būrelis užlipo katedros laiptais. Džeksonas pražiopsojo puikią progą.

Jis pasipurtė. Metas važiuoti. Džeksonui čia daugiau nebėra ką veikti – jis niekuo negalėjo padėti Trentui, nebent viltis, jog šis klydo. Žinoma, Gerhardai – siaubinga šeimynėlė ir, jei jie tikrai suuodė apie deimantų kasyklą, Kristė turės nemenkų bėdų. Bet tai jau ne Džeksono rūpestis. Jis padarė, ką galėjo. Nerado jokių neginčijamų įrodymų, jog Gerhardai – niekingi nusikaltėliai.

Atsainiai besišnekučiuojančios pamergės išsirikiavo ant katedros laiptų. Kristė trumpam stabtelėjo, patikrino, ar nepametė auskarų, pirštais palietė kaklo papuošalą ir tvirčiau suėmė didžiulę gėlių puokštę.