Читать книгу Nuodėminga pažintis - Bella Frances - Страница 1

Tara Marija Ficpatrik Devin buvo bloga mergaitė. Labai bloga. Ji daug dirbo, elgėsi įžūliai, o jos sėkmę liudijo rėksmingos antraštės internete. Jai patiko, kad tarptautinės mados pasaulis, kuriame visi vienas kitą ėda, apie ją sužino šitaip. Šį vakarą, paskutinę šlovingo, bet varginančio darbo sezono dieną, ryškių neono lempų apšviestas laukinis jos kūno grožis spindėte spindėjo tamsioje naktinio klubo patalpoje.

– Bet ką man daryti?

Nekreipdama dėmesio į triukšmą, kuris sklido nuo gretimo tamsoje skendinčio stalelio kojomis trypiant į grindis, Tara pasirausė rankinėje ir išsitraukė pudrinę. Įtempusi lūpas dar kartą brūkštelėjo per jas kerinčios raudonos spalvos dažais – buvo šiek tiek apsvaigusi, bet ne tiek, kad jomis nesirūpintų.

– Viskas bus gerai, – pareiškė žiūrėdama į atvaizdą mažame veidrodėlyje.

Storas dažų aplink akis sluoksnis beveik nepažeistas – ir kodėl ji iki šiol šitaip nesidažydavo? Žvilgsnis tiesiog… pritrenkiantis.

– Jis gali čia bet kurią minutę užsukti važiuodamas į namus! Jei mane pamatys… pamelavau, kad trauksiu tiesiai namo…

Tara užmovė ant lūpų dažų dangtelį. Tiesą sakant, ši mergaitė šiek tiek erzino.

– Fernanda.

Ji dėbtelėjo iš pradžių į aukštakulnius storu sidabro spalvos padu, tada į išskirtinio grožio Fernandos Kruz veidelį – šios seksualios paauglės iš Ispanijos atvaizdas dar dešimt metų galėtų puošti lėktuvų takus oro uostuose ir nedidelio formato laikraščių puslapius. Tamsi vešlių plaukų sruoga seksualiai užkritusi ant akies, trumpa ryškiai raudona suknelė vos dengė neįsivaizduojamo ilgumo šlaunis. Apie tai, kad pasaulis kraustosi iš proto dėl maisto, kuriame daug angliavandenių, ši mergaitė tikriausiai nė negirdėjusi.

– Ką?

Tara bakstelėjo lūpų dažų tūbele jos pusėn.

– Netaukšk niekų. Vargu, ar jis čia pasirodys. Jei ir pasirodys… o šitai, tiesą sakant, iš tikrųjų gali nutikti… paliepk, kad dingtų iš tavo gyvenimo ir liautųsi apsimetinėjęs, kad tavimi rūpinasi, kaip visi vyrai, – ji vėl atsidarė pudrinę, išsišiepė kaip beždžionė ir trynė nuo dantų lūpų dažų likučius tol, kol tie ėmė gurgždėti. – Nieko blogo nedarai, Fernanda. Juk tai tik atsisveikinimo vakarėlis!

– Nesupranti. Brolis Maiklas yra mūsų šeimos galva. Jei mane pamatys čia, man… – Ferna suėmė kaklą, tarsi save smaugtų.

– Vis dėlto jis turėtų suprasti, kad reklama neatskiriama šių laikų mados pasaulio dalis – privalai būti matoma, apnuogintomis krūtimis, bučiuoti Harį…

– Bet aš vis dar mažoji sesutė, Tara! Jam visa tai ne prie širdies. Jam viskas čia nepatinka. Jis norėtų, kad studijuočiau finansus ar ką nors panašaus. Brolio nuomone, drabužių demonstruotojos yra bukagalvės, o apdarų kūrėjai – paprasčiausi klastotojai.

Tara atidžiau nei paprastai užsegė rankinę. Ji gerai pažinojo arogantišką Fernos brolį Maiklą Kruzą, įsikūnijusį vyriškumą. Fernandai prieš dešimt valandų demonstruojant ant podiumo pačias naujausias pavasario ir vasaros sezonui skirtas Taros sukneles Londone beprotiškai patrauklus jos brolis pirmoje eilėje tuščiu žvilgsniu stebėjo renginį tarsi ką tik nutapytą paveikslą su kažkokiais neaiškiais šešėliais.

Tačiau, nors tada Tarai to pasakyti niekas neišdrįso, spaudos atstovai iškart juo susidomėjo. Nuotraukos su Maiklo atvaizdu – nepriekaištingai pasiūtas kostiumas, vyriškas smakras ir abejingas žvilgsnis – po akimirkos jau buvo interneto mados svetainėse. Gerai, kad Angelika, kita jo sesuo, bent šiek tiek domėjosi renginiu. Ir net pažadėjo Tarai finansinę paramą kuriant nuotakos suknelę. Išgirdus malonius jos žodžius, kartėlis dėl to vyriškio arogancijos iškart nublanko!

– Mieloji Ferna, puikiai padirbėjome. Mūsų sėkmė tik pradeda įsibėgėti. Man asmeniškai šis vakarėlis ne mažiau svarbus kaip pats renginys. O tu irgi jo laukei visą mėnesį. Po dviejų savaičių tai pakartosim Paryžiuje! Jėga! Jei jis netyčia čia pasirodytų, pasakysim, kad eitų… kad rūpintųsi savo reikalais – o mudvi smagiai pasišoksim ir pasilinksminsim, ir tu pamatysi, kad apie tai parašys ne vieną eilutę. Nagi, nusišypsok!

Sugriebusi už rankos truktelėjo Ferną prie savęs. Ji buvo aukšta, be aukštakulnių beveik 180 centimetrų ūgio, ir šalia jos Tara atrodė putli. Labiausiai nutukusi mados pasaulio atstovė. Juokinga storulė. O, taip, ji girdėdavo taip sakant. Kartais tai žeisdavo, kaipgi kitaip. Bet jau seniai pastebėjo, kad net nieko nevalgydama ir negerdama vis tiek būtų apkūni. Todėl savo apkūnumu sumaniai naudojosi – žinojo, kaip išryškinti tarpą tarp krūtų ir paslėpti pūpsantį pilvą, nevaržant liemenėlėmis ar korsetais.

Dabar, mados elitui susidomėjus, jai magėjo užkariauti mados kryptis diktuojančios spaudos puslapius. Todėl ir per madų demonstravimą pateiktą suknelę ji skyrė Septynmetei kalei: nuo Merlinos iki Madonos. Jai pačiai toks pavadinimas atrodė pernelyg įžūlus ir pataikaujantis žemam skoniui, bet suknelės, „tinkamos važiuoti nebent limuzinu“, jau kitą rytą puikavosi žiniasklaidos puslapiuose. Jai buvo skirta ne viena laikraščio skiltis ir tai, be abejonės, sukels dar daugiau apkalbų tarp jos vadovaujamų žmonių. Bet mergaitės turės nuryti nuoskaudą ir prikąsti liežuvį – beje, šito ji pati taip ir neišmoko…

Pasikeitė didžėjus, užgrojo lėta muzika. Tara matė, kaip Ferna, sekdama paskui daug žadantį gražuolį, skynėsi kelią per minią į šokių aikštelę, šypsodamasi ir siųsdama oro bučinius, nors ir žemesnio rango, bet svarbioms šio verslo įžymybėms. Čiupusi šampano taurę nuo pro šalį nešamo padėklo, Tara išslinko į prieškambarį – nenorėjo leistis į kalbas su olandų finansininku, už kurį nuobodesnio žmogaus tikriausiai nebuvo visame pasaulyje. Lengviau atsipūtusi, gurkštelėjo šampano ir vos neužspringo burbuliukais – visi ten buvę svečiai staiga pasuko galvą į vieną pusę ir ji suprato, kad į renginį atvyko kažkoks iš tikrųjų svarbus asmuo.

Viskas Taros gyvenime vyko per greitai. Protui iki galo neapdorojus informacijos, jai iš burnos pasipildavo žodžiai. Kartais dėl to kildavo sunkumų. Štai ji ką nors pasako ar padaro, bet tai, ką iš tikrųjų pasakė ar padarė, suvokia tik po kelių sekundžių. Bet dabar, šią akimirką, ji stebėjo tarsi sulėtintame filme. Suakmenėjo prieškambaryje, nieko aplink nematydama, regėdama tik jį, žengiantį raudonu kilimu, – išdidų ir pasitikintį savimi Maiklą Kruzą. Taip, tai buvo jis.

Kambariui sušvitus nuo akinamai baltų fotoaparatų blyksčių, jis pasuko galvą ton pusėn, iš kur sklido tylus ir šiek tiek erzinantis triukšmas. Dabar ji galėjo geriau apžiūrėti – kaip ir tikėjosi, jis buvo aukštas, kūnas – tiesiog tobulas. Ji tik išimtiniais atvejais kūrė drabužius vyrams, bet puikiai numanė, kas slypi po medžiaga, kuri slėpė jo nugarą. Kūną nuo tvirtų pečių iki liemens dengė nepriekaištingai išmankštinti raumenys.

Atmetęs atgal švarko šoną, uždėjo ranką ant klubo, šilkiniai marškiniai, blyksint šviesoms, švytėjo akinamu baltumu. Jis pasisuko, žengė kelis žingsnius pirmyn ir paėmė kažkokį apsauginio jam ištiestą daiktą. Įsidėjęs jį į kišenę, nužvelgė arčiausiai stovinčių žmonių veidus, o tada…

Tada neįtikėtinai tamsios akys įsmigo į ją. Jam tyrinėjant žvilgsniu, jos širdis daužėsi it pašėlusi. Akims kiek ilgiau užtrukus prie krūtinės, ji instinktyviai pakėlė ranką, norėdama ją pridengti. Kad geriau matytų, vyras pasisuko į ją visu kūnu ir nužvelgė nuo galvos iki kojų, kojas net du kartus.

Fotoaparatai net dūzgė, minia, pastebėjusi, kad svečias ja susidomėjo, suklego, šaukė jį vardu. Apdovanojęs ją globėjiškai kvaila šypsena, vyras nusigręžė.

Šiluma, nutvilkiusi jai krūtinę, raudoniu užliejo skruostus – vėl sukilo nuo vaikystės kankinantis jautrumas. Tokio skaudaus dūrio ji jau seniai nepatyrė. Ir tai ją dar smarkiau supykdė – kaip jis drįsta? Tara žengė žingsnį į priekį, ketindama iškloti, ką apie jį mano – apie jį ir jo nykiai bjaurius, nors siūtus pagal užsakymą, drabužius. Maiklas pateko tarp pasaulinio masto kūrėjų, atėjo čia įstabiu laiku – kai visų mados žurnalistų akys nukreiptos į būsimus talentus, bet elgiasi įžūliai, jam rūpi tik aukščiausią įvertinimą jau turinčios senienos, koks, tiesą sakant, yra ir jis pats.

Tara dar kartą įsitikino, kad jis spaudos numylėtinis, o iš tiesų – dar vienas nevykėlis, kurio supratimas apie meną toks siauras, kaip ir jo madingas, niekuo neišsiskiriantis kaklaraištis. Nieko keista, kad jis žavisi ir pripažįsta tik gražius žmones. Pinigai ir kojų ilgis rūpi labiau negu tikras talentas. Kol kas ji šiame vyre įžvelgė tik tiek.

Kad yra teisi, Tara įsitikino pamačiusi, kaip būrelis žaismingų merginų gražiais drabužiais linksmai klegėdamos ir nesidrovėdamos rodyti nuogas šlaunis apsupo jį ratu. Vyras nušvito, dvi iš jų apkabino, o tos iškart tarsi tėvui prigludo prie krūtinės. Koketiškas elgesys buvo bjaurus. Kartais labai skaudu, kad irgi esi moteris.

– Tara, brangioji! Puiku, kad ir vėl susitikome.

Tara atsigręžė ir pamatė, kad prie jos artinasi trečioji Kruzo ratelio mergina. Žavioji Angelika, visų laukiama klientė ir apie madą nusimananti žiniasklaidos graibstoma dievaitė. Ką gi. Dievo valia susijungus dviem X chromosomoms, Kruzų giminė galėtų būti pratęsta.

– Angelika!

Oro bučinukas, dar vienas oro bučinukas ir su pasitenkinimu mestas žvilgsnis į įžymųjį pasipūtėlį. Tas pastebėjo žvilgsnį, tačiau reagavo ramiai. Stovėjo tarp gerbėjų nė kiek nesutrikęs ir ramus. Bet ar buvo galima jį kaltinti, jei apspitusios glaudžiu ratu šios ryte rijo jį akimis?

– Gražiai atrodai, Angelika… kaip visada. Leisk pasigrožėti, – Tara žengė žingsnį atgal, kad geriau matytų. – Iš tiesų moki dėvėti madingus drabužius. Gaila, kad tavo brolis rengiasi nykiai kaip koks nuoboda verslininkas.

Angelika šyptelėjusi tyliai nusijuokė ir, paėmusi Tarą už parankės, nuvedė ją prie draugų būrelio.

– Maiklas čia tik dėl manęs. Jis vengia viešumo. Bet kartais pasinaudoja jo teikiamais privalumais.

Angelika linksmai žybtelėjo akimis į jo pusę.

– Tai trečias mūsų pobūvis, tikriausiai tai glosto jo savimeilę ir atperka dideles baro sąskaitas. Čia daug gražių merginų, o vyrų, su kuriais jos galėtų paflirtuoti, – mažai. Tiksliau, tokių, kuriems rūpėtų moterys.

Tara nužvelgė jos palydą ir pritariamai linktelėjo galvą. Kur pažvelgsi – vien moterys. Abejotinos orientacijos vyrukai, nors jų irgi nemažai, ne itin galėjo pasigirti vyriškumu. Net elitui nepriklausę jaunuoliai pernelyg išsidabinę, išpešiotais dažytais antakiais ir parausvintais skruostais. Nė vieno, kuriuo būtų galima susidomėti, nė vieno.

Taros pažinoti vyrai buvo šaunūs tamsiaplaukiai ir linksmi. Bet visa tai buvo jau seniai. Paskutinį kartą buvo įsimylėjusi jausmingą, akis mėgusį paryškinti muzikantą, bet tai buvo, kai dar mokėsi kolegijoje. Pastaruoju metu ji bendravo tik su galimais investuotojais prie šampano taurės. Tiesa, dar su žiniasklaida. Su spaudos atstovais bent paflirtuodavo.

– Tiesą sakant, man rūpi, kur dingo Fernanda.

Angelikos balsas buvo nerūpestingas, bet Tara pajuto, kad ji susirūpinusi.

– Tikiuosi, ji liko namie, bet gal atėjo su tavimi?

Tara apsižvalgė. Fernos nematė jau kuris laikas.

– Ji kažkur čia… nuėjo pašokti. Bet pamačiusi Maiklą galėjo ir pasislėpti kur nors tualete. Ji turėjo daug skaudžių išgyvenimų. O brolis įkyriai ją seka.

– Maiklas nori gero… rūpinasi, nes jaučiasi atsakingas. Jam irgi nelengva, tenka prižiūrėti dvi našlaites.

Angelika paplekšnojo jai ranką ir Tara prisiminė jų gyvenimo istoriją. Maiklas, regis, buvo priverstas mesti gana sėkmingą renginių su aktoriais ir modeliais vedėjo darbą, kai motina ir patėvis žuvo per automobilio avariją. Per vieną naktį visoje Europoje žinomas vakarėlių liūtas tapo rimtas, tylus ir ramus. Kaip sakydavo Airijoje gyvenanti jos senelė? „Kekšių pilni vienuolynai.“ Ar kažkaip panašiai. Vis dėlto globėjiškas elgesys slėpė kitados karštą jo būdą.

– Jo nuomone, mados atstovai yra egoistai, pagiežingi ir kvaili – visa tai jis patyrė dar tada, kai buvo jaunas. Tau vertėtų su juo susipažinti. Turėtum jį nuraminti. Beje, reikėtų pasikalbėti ir apie mano suknelę.

Šių žodžių Tara jau seniai laukė. Vis dėlto, nurijusi besiveržiančius iš burnos padėkos žodžius, tik šaltai linktelėjo galva.

– Žinoma. Kai turėsi laiko. Į Paryžių išskrendu tik po savaitės.

– Nuostabu… – Angelikos balsas buvo abejingas. Ji paleido parankę ir spustelėjo Tarai ranką. – Eime pas Maiklą. Gal tau pavyks įtikinti, kad jis čia dar kiek pasisukiotų, o aš tuo tarpu nuvešiu Fernandą namo. Jis nė nepastebės.

Angelika mostelėjo galvą į Ferną – įsisiurbusi į savo gražuolio lūpas, ji jausmingai lingavo į bosinės muzikos taktą. Kraipė klubus, nekreipdama dėmesio į žiūrovus, ir atvirai bučiavosi, tarsi norėdama įrodyti, kad jai nusispjauti į draudimus, bet tikriausiai todėl, kad buvo apsvaigusi nuo kelių taurių alkoholio.

Angelika pavartė akis.

– Broliui nepatiktų, jei sužinotų, kad ji gėrė. Maiklas labai ją saugo ir jam dėl to smarkiai skaudėtų širdį, todėl bus geriau, jei to nežinos.

Tiesą sakant, būtų geriau, jei jis irgi iš čia išeitų, pagalvojo Tara, bet… tai ne jos reikalas.

Ji irgi spustelėjo Angelikai ranką.

– Gerai, pamėginsiu.

Pagelbėti bičiulei, kuri galbūt paminės ją aukštai vertinamose savo knygose, atrodė nebloga mintis. Bet buvo ir viena blogybė – teks užkalbinti tą itin gerai apie save manantį šiknių. Ar gali tarp jų būti kas bendra? Kitados Ispanijoje jį garbino visi – ne tik jaunuoliai, bet ir suaugusieji ir neįgalieji. Jis tikriausiai mėgsta postringauti aukštomis frazėmis, kaip ir visi neįtikėtiną sėkmę patyrę asmenys.

Gal apnuoginti krūtinę ir pakraipyti prieš jį klubus? Žmonės kalba, kad jam tai vis dar patinka, ir jei šis vyras spoksotų į ją gana ilgai, jo seserims pavyktų išvengti skvarbios akies ir nepastebėtoms dingti iš salės.

Ji galėtų. Paskui pabėgtų – tiksliau, padarytų ką sumaniusi. Išeitų sulaukusi tinkamos akimirkos. Jei gali ji, gali ir bet kuri kita moteris. Tara dėl to labai džiaugėsi. Iš tikrųjų džiaugėsi. Jei būtų jos valia, tokius savimi pasitikinčius patinus suvarytų į būrį ir sumestų į duobę. O Maiklą Kruzą, kaip didžiausią laimikį, užverstų ant viršaus.

Angelikos švelniai stumtelėta ji nuėjo prie Maiklo ir jo gerbėjų, kurios nesiliovė rodžiusios grožybių vietos fotografui. Dvi gerai žinomos pupytės vis keitė pozas, nors Maiklui, kaip jai pasirodė, šis žaidimas jau pabodo. Bet šypsena, kai jis nusišypsojo, buvo žavi, kaip ir seserų – ir Tarą, o varge, tą akimirką pakerėjo vyriškas grožis.

Šypsodamasis Maiklas pasižiūrėjo į Angeliką ir vyro veidas nušvito. Tai jis nėra beširdis?

Nesiliaudamas pozuoti fotografams, pamojavo seseriai. Paskui, nepaisydamas blyksčių ir sumaišties, nusivedė ją – tik ją – prie baro, uždėjęs ranką tarp menčių. Apsimetė ar iš tiesų nematė, kad ir Tara stovi netoliese?

Ji galėjo nekreipti į tai dėmesio. Šitaip, deja, elgėsi visi Kruzai. Šiuo metu ji būtų galėjusi būti ten, kur iš tikrųjų norėjo būti. Čia buvo daug įdomių naujų žmonių, o ponas Pasipūtėlis ją jau du kartus paniekino – tiksliau, tris, jei skaičiuotum ir šios dienos renginį.

Tara nutarė nekreipti dėmesio, bet tada Maiklas atsigręžė. Atsisuko nerangiai, tarsi nenoromis, paskui, tarsi ji būtų laukianti išmaldos vargšė, pamojo jai sekti paskui juos.

Jai staiga kilo didžiulis noras priešintis. Kaip drįsta šitaip elgtis? Nejaugi visos moterys pasiryžusios pulti po kojomis arba – tai būtų siaubinga – paklusti? Ji ne tokia. Gal kitos jį ir sapnuoja kaip svajonių vyrą, bet ji nenorėtų jo regėti net košmare.

– Tara. Ar jau buvome susitikę?

Maiklas mano, kad jie nebuvo susitikę? Iš tikrųjų?

Angelika žaviai nusišypsojo, o ją iš pykčio išpylė karštis. Tik nesinervink, nekreipk dėmesio. Neleisk, kad jis taptų padėties šeimininku. Neapsikvailink.

Tara stipriai suspaudė taurę pirštais, ta vos nesudužo, pakėlė ją prie lūpų ir išsiurbė didžiulį gurkšnį.

Maiklas atlaidžiai šyptelėjo puse lūpų ir lėtai priėjęs ištiesė jai ranką.

– Aš – Maiklas, Angelikos brolis. Taip pat ir Fernandos. Malonu susipažinti.

Taip, jis puikiai laikėsi. Bet ji nenusileis. Patylėjusi Tara rūpestingai pastatė taurę ant artimiausio staliuko ir atsigręžė į jį.

– Taip, žinau. Mačiau jus šiandien per renginį, – tegul nemano, kad tik jis gali būti šiurkštus. – Jums, regis, nepatiko. Nemėgstate su mada susijusių dalykų?

Maiklas tikriausiai pažinojo nedaug moterų, kurios pokalbį būtų drįsusios pradėti užgauliais žodžiais, todėl atsargiai ją nužvelgė dar kartą. Bet susitvardė ir spustelėjo jai ranką. Nuoširdžiai ir tvirtai. Per daug nespausdamas, bet tvirtai ir vyriškai. Kaip vyras, tikras vyras.

Ir dar pasižiūrėjo tiesiai į akis. Skvarbiu žvilgsniu. Tada paleido jos ranką.

– Taip, jūs teisi. Šią savaitę teko lankytis ne viename tokiame renginyje. Tą laiką būčiau galėjęs panaudoti geresniems dalykams, bet… tai truko vos kelias valandas.

– Per jas mūsų biudžetas išaugo keliais milijonais, – pridūrė Tara saldžiai šypsodamasi, tarsi skanautų pyragaitį, kurį su malonumu būtų tėškusi jam į marmūzę.

Nors Maiklas aiškiai nuobodžiavo, veidas buvo patrauklus. Aštrūs skruostikauliai ir ryžtingas smakras buvo kerintys. Šiek tiek siauros akys buvo neišmatuojamai gilios, toks pat buvo ir jo charakteris. Lūpos putlios ir sodriai raudonos, bet anaiptol ne moteriškos. Į tokias lūpas būtų malonu įsisiurbti, pagalvojo Tara.

Tai būtų pavojinga. O, taip.

Ji nurijo seiles ir pasistengė susikaupti.

– Mano nuomone, kai kurie žmonės nė nesusimąsto, kiek pastangų reikia vienai suknelei sukurti, – ji perbraukė ranka sijoną, tikėdamasi pagyrimo.

Po velnių, Maiklas nė neketino girti. Kodėl šis vyras toks nepakenčiamas?

– Buvo malonu dalyvauti jūsų renginyje, Tara. Drabužių modeliai išties gražūs. Ir itin tinka nepriekaištingai jūsų figūrai.

Mieli Angelikos žodžiai išsklaidė nejaukią tylą:

– Tu sugebi pabrėžti kūno linijas. Žinai, anądien skaičiau, kad mes primename kampuotus stačiakampius. Įsivaizduoji. Vien linijos aukštyn ir žemyn. Apie kokias nors talijas išvis nė kalbos. Nesistebiu, kad esi šios savaitės pažiba, brangioji. Mes, džiūsnos, irgi norime atrodyti moteriškai. Argi ji nenuostabi, Maiklai? O štai ir fotografas. Tegul jis mus nufotografuoja. Maiklai, stok šalia Taros ir apkabink ją per liemenį. Nuostabu.

Blyksint fotoaparatams, Angelika, nenustodama plepėti ir skėsčioti rankomis, atsistojo šalia Taros iš kitos pusės. Nors ir erzino išdidi jo laikysena, ne laikas aikštytis.

Maiklas jau ėjo artyn, ištiesęs ranką. Ir buvo nesvarbu, kad jis ir vėl atsainiai jai vyptelėjo. Tiesa, šį kartą šypsnys buvo švelnesnis, netgi vyriškai geidulingas. Ir nors jai nepatiko ilgai neskustos barzdos šeriai, kurie išryškino smakrą, ji išplėstomis akimis žiūrėjo į Maiklą Kruzą.

Netrukus jis ranka apkabino ją per liemenį ir truktelėjo prie savęs. Ryžtingai truktelėjo. Ir laikė tvirtai apkabinęs – nė neprašęs leidimo, uždėjo didžiulę leteną jai ant liemens ir atgręžė veidu į fotografus. Prigludęs, regis, jautėsi kuo puikiausiai, o ją nutvilkė karštis. Kažin ar kas nors tai pastebėjo? Jai buvo nesmagu. Ir kodėl ji, Tara Devin, leidžia, kad su ja elgtųsi kaip su lėle?

Ji stengėsi apie tai negalvoti…

Apkabinimas buvo tvirtas ir ryžtingas. Maiklas griebė ją tarsi kokį riebų skanėstą, nužiūrėtą prieš penkias minutes. O jai nepatinka, labai nepatinka ir nepatiko, kad jis šitaip su ja elgiasi.

Maiklas vos susitvardė, kad nesiraukytų. Ši diena buvo sunki ir pasibaigus renginiui dalyvauti šitame kvailame pobūvyje buvo atgrasu. Kokio velnio apskritai čia atėjo? Angeliką matė tik iš tolo, nuo visko, kas čia vyko, vertė vemti, bet seseriai šis renginys buvo svarbus. Be to, jis nesitikėjo, kad teks kęsti dar ir šios mergiotės pašaipas – Tara Devin buvo ūmaus būdo, dažnai linksminosi vakarėliuose, turėjo kandų liežuvį ir garsėjo nevaldomu būdu.

Bet svarbiausia – jis apsidairė po kambarį – svarbiausia, kad Fernandai pakako proto čia nedalyvauti. Vis dėlto ji išlaikė duotą žodį ir liko namie. Užuot maldavusi leisti šią savaitę demonstruoti drabužius, sesuo sugebėjo susitvardyti, o būtent to Maiklas siekė ją išmokyti visus šešiolika metų. Ji dar labai jauna ir patikli. Ir ją traukė šis siaubingas verslas ir tuščiagarbiai jo atstovai.

Tetrenkia perkūnas, jei leis jai, protingai merginai, eikvoti laiką tokiems niekams. Kartu su narkomanais ir girtuokliais – jų tokiuose vakarėliuose apstu. Jis ne kvailas, kad nesuprastų, jog koks nors niekšas būtinai norės įtraukti į tą liūną ir jo seserį.

Maiklas nužvelgė trumputėliu sijonėliu seginčią merginą, tikrą seksbombą, kurią buvo apkabinęs. Ji čia jautėsi kaip žuvis vandeny – ne veltui abi seserys manė, kad ji itin patraukli. Ką gi, ši jauna moteris turėjo stilių – dulksvai raudoni plaukai buvo paryškinti itin šviesiomis aukso spalvos sruogelėmis ir sukelti į netvarkingą kuodą – visiškai ne jo skonio. Dailiai išlenktas kaklas toks pat šviesus ir švelnus, kaip ir krūtinė iškirptėje. Tokios dramblio kaulo spalvos krūtys paprastai prikausto dėmesį ir kaitina kraują, taigi, Maiklas dar kartą į jas pažiūrėjo.

Kodėl ne? Juk jis – vyras.

Angelika teisi. Taros liemuo jam po ranka, kurią jau buvo nuleidęs ir uždėjęs jai ant klubo, iš tiesų buvo daug plonesnis, negu įsivaizdavo – nors niekada apie tai nė nepagalvojo. Šlaunys po sijonėliu, kurio, tiesą sakant, nedaug ir tebuvo – švelnios ir apvalios. Merginos kūnas kažką priminė. Kažką labai moteriško. Ir labai seksualaus. Tara atsigręžė, pasižiūrėjo į jį, akys buvo vaiskiai mėlynos, storai apvestos juodu tušu, kurio išties galėjo ir nebūti. Lūpos… Tokių raudonų ir putlių lūpų nebuvo matęs. Ji kažką jam sakė.

– Taip, Fernanda yra nuostabi modistė. Galėtų išgarsėti pasaulyje… tiesiog gimusi žingsniuoti podiumu. Nusamdžiau ją dar savaitei. Vešiuosi į Paryžių.

Migla, aptraukusi jam akis, kaipmat išsisklaidė. Jei Fernanda tikisi, kad leis jai ir toliau dalyvauti šiame cirko vaidinime, ji smarkiai klysta. Jis nusileido pirmą ir paskutinį kartą – leido nuklysti į šalį. Bet neleis, kad tai taptų jos darbu – sesuo gabi ir gali pasiekti daug daugiau.

Jai su tokia draugija nepakeliui.

Maiklas pasilenkė Tarai prie ausies.

– Bus geriau, jei jos nesamdysite, – sušnabždėjo. – Sesuo jums nedirbs – nei kitą savaitę, nei kada nors. – Jis nesiliovė šypsotis, o Tara, išgirdusi jo žodžius, suakmenėjo. Vyras kurį laiką patylėjo ir ji krūptelėjo. – Nežinau, ką Fernanda pažadėjo, bet ji gali nuveikti daugiau, užuot vaikščiojusi pirmyn atgal ir demonstravusi tuos kvailus drabužius.

– Oho, o jūs, pasirodo, tikras krienas! – sušnypštė Tara puse lūpų, nesiliaudama šypsotis ir nekeisdama kūno padėties.

Apsimestinai drovus elgesys buvo skirtas tiems, kurie rijo ją akimis. Visi kambaryje buvę vyrai – tie, kurie nesidavė įtraukiami į šitą mados nesąmonę – stovėjo it mietą prariję ir nenuleido akių nuo jos ir atvirai demonstruojamo kūno.

Tara šyptelėjo, tada atsigręžė į Maiklą ir paglostė jam skruostą.

– Ir ko gi bijote? Kad ji smagiai praleis laiką?

Tara pasilenkė taip arti, kad kalbėdama lūpomis lietė Maiklui ausį, o krūtimis rėmėsi į ranką. Gal jį kabino? Ką gi, jis dar pajėgs iškęsti kokią minutę, bet ją pamokys, kaip reikėtų elgtis.

Sugriebęs už riešo, užlaužė ranką Tarai už nugaros ir ji išsirietė lanku, dar smarkiau apnuogindama baltas krūtis. Mergina tyliai aiktelėjo ir jis lėtai nužvelgė baltą odą. Suknelės iškirptė buvo gili, o krūtys – nuostabios. Jis kvailai šyptelėjo, nes šiluma pasklido po visą kūną iki pat paslėpsnių, ir mintyse nusikeikęs atsigręžė į fotografus.

Nuotaika kambaryje buvo jau kitokia. Ši scena visus sudomino.

Dabar tau teks žengti žingsnį, brangioji.

Ir ką manote? Tara tą ir padarė. Tą pačią akimirką, kai į kambarį sugužėjo televizijos reporteriai. Nuostabu.

– Ką gi, bičiuliai, manau, jog galime drąsiai teigti, kad ponas Kruzas ką tik pademonstravo esąs didelis Devin mados gerbėjas. Visi jau žinote, kad šią savaitę mane aplankė didžiulė sėkmė – mano drabužiai skirti tikroms moterims ir moteriškoms kūno linijoms. Kuriu gražius moteriškus drabužius gražioms moterims, turinčioms moterišką figūrą. Ką gi, kartais jie priverčia pamesti galvą net tokius visko mačiusius vyrukus, koks yra Maiklas, bet jam atleisime. Jis tiesiog nesusitvardė.

Tara paėmė už parankės iš pradžių jį, paskui ir Angeliką. Angelika šypsojosi nuo ausies iki ausies ir, kaip Maiklui pasirodė, nedaug trūko, kad panelė Devin būtų pradėjusi lankstytis į visas puses. Klausydamasis trumpos jos kalbos, tyliai juokėsi. Vis dėlto pavyko užgauti jautrią stygą. Šitaip būna – ryški išorė dažnai slepia minkštą charakterį. Jam pavyko Tarą pamokyti, bet dabar verčiau paėjėti į šalį toliau nuo fotoreporterių ir žurnalistų, nes jai vėl gali kilti noras leptelėti ką nors šmaikštaus.

– Angelika, jau gana tų protingų kalbų, kurias girdėjau šiame kambaryje. Automobilis atvažiuos maždaug po penkių minučių. Tikiuosi, jų pakaks užbaigti pokalbį, į kurį įsitraukei?