Отрывок из книги
Po mėnesio – Leodegransų fechtavimosi salono slaptas stebėjimo kambarys
Mon Dieu! 4 Tas anglas tikras gražuolis. Jam agresyviai puolant priešininką pagrindiniame treniruočių salone, Alisandra Leodegrans, stovėdama už sienos su slaptomis akutėmis, sulaikė kvapą. Kiekvienas judesys buvo grakštus ir kartu mirtinai pavojingas. Atrodė, kad jis be jokių pastangų atremia įmantrių pono Anžu smūgių seriją.
.....
Ne, ji neišsigąs, joks vyras jos negąsdino. Alisandra stodavo prieš vyrus, kurie manėsi esantys geriausi iš geriausiųjų. Prieš tokius kaip Džulijanas. Jai patiko jaudulys, kurį pajusdavo susirėmus ašmenims, patikdavo priešininkus išvarginti ir smogti tada, kai jų rankos būdavo pavargusios, o išdidumas – per didelis. Ir visgi Alisandra nujautė, kad anglas kitoks. Jis bus tikras iššūkis, bet ji buvo tikra, kad jį įveiks. Ji stebėjo ir mokėsi. Dabar buvo pasirengusi ne prasčiau nei jis.
Anglas fechtavimosi manieže lankėsi jau tris savaites. Iš pradžių Alisandra jį stebėjo kaip naujoką, o naujokai visada įdomūs. Jis pradėjo nuo neoficialių varžybų su džentelmenais, kurie ateidavo tik pasimankštinti. Įveikęs juos ėmėsi tų, kurie šio meno mokėsi nuodugniau, kol galiausiai jam liko vienintelis mokytojas ir varžovas – Džulijanas. Tai, kad Džulijanas sutiko jį mokyti, reiškė, kad jis turėjo būti ir labai įgudęs, ir labai turtingas. Meistras išsirinkdavo tik kelis mokinius, kurių talentas ir pinigai buvo verti jo laiko. Dabar Džulijanas įveiktas, ir anglas pelnė privilegiją stoti prieš ją – prieš fechtuotoją, kuri buvo dar ypatingesnė nei Džulijanas, bet ne dėl kainos, o dėl paslapties. Nė vienas jos klientas nežinojo, kad kovoja prieš moterį. Kaukė jai suteikė anonimiškumo, o įgūdžiai niekam neleido suabejoti, kad prieš juos – aukščiausio lygio fechtuotojas. Niekas nebūtų patikėjęs, kad moteris gali būti tokia talentinga.
.....
