Читать книгу Jausmingasis nutrūktgalvis Sienoje - Bronwyn Scott - Страница 1

Viešbutis Antwerp, Doveris – 1835 m. kovas

Tuoj ims lietis kraujas. Tai tapo akivaizdu tą akimirką, kai vežikas botagu pliaukštelėjo per Klivlando bėrio, sunkiai traukiančio perkrautą vežimą, pasturgalį. Kiek ir kieno kraujo, netrukus paaiškės.

Į priešaušrio tamsą Arčeris Krofordas žengė ne bėdų ieškoti. Iš tikrųjų, bandė jų išvengti. Kortų žaidimas, kuriame dalyvavo jo bendrakeleivis ir senas draugas Nolanas Grėjus, klostėsi ne itin palankiai. Tačiau bėdos pačios jį susirado. Negalėjo ramiai stovėti ir stebėti, kaip skriaudžiama gyva būtybė. Sprendžiant iš randuotos arklio nugaros, tai buvo ne pirmas kartas. Bet jei Arčeris įsikiš, gali būti ir paskutinis. Stambaus vežiko botagas dar kartą pakilo ir nusileido ant vargšo gyvulio. Žmogysta bandė bet kokia kaina priversti gyvulį patraukti krovinį arba užversti kanopas. Pastarojo įvykio tikimybė buvo labai didelė, ir arklys, matyt, tai irgi suprato. Klivlando bėris nerodė baimės, tiesiog nuolankiai stovėjo. Laukdamas. Suprasdamas. Spręsdamas: dvėsti dabar ar tempiant krovinį, tinkamesnį dviem tokiems kaip jis.

Botagas pakilo trečią kartą ir Arčeris žengė iš po viešbučio iškabos. Greitu kaip žaibas judesiu Arčeris pirštinėta ranka čiupo už botago ir apsuko jį apie savo riešą. Nuo šio judesio aukštai ant pasostės sėdintis vežikas suspurdėjo kaip žuvis.

– Galbūt norėtum paragauti vieno ar dviejų kirčių prieš dar kartą bandydamas pliaukštelėti savo gyvuliui? – Arčeris stipriai patraukė botagą į save. Po kiekvieno tokio truktelėjimo atrodė, kad vežikas išvirs iš vietos. Vyras atsilošė sėdynėje bandydamas išlaikyti pusiausvyrą.

– Paleisk botagą arba lipk žemėn! – griežtai liepė Arčeris įsmeigęs akis į aukštai sėdintį vyriškį ir dar kartą įtikinamai truktelėdamas botagą.

– Nesikišk ne į savo reikalus, – sumaurojo vežikas. – Šitas arklys, kaip ir aš, turi užsidirbti savo išlaikymui. – Tačiau vyras paleido botagą – staigiai ir, matyt, su viltimi, kad dėl to Arčeris išsities purve. Bet Arčeris buvo tam pasiruošęs. Toks vežiko veiksmas tik patvirtino jį esant žiaurų kankintoją.

Arčeris spirale apsivyniojo botagą aplink savo ranką.

– Tik ne su kroviniais, kuriuos turi tempti keli arkliai. – Arčeris galva mostelėjo į gyvulį. – Šitas arklys neištrauks iki dienos galo, o ką tada darysi tu?

Vyriškis, atrodė, susimąstė, tačiau jo lūpos niūriai susispaudė į ploną brūkšnį.

– Nieko nepadarysi. Jei atiduosi man botagą, viršininke, aš keliausiu toliau. – Vyro akys grėsmingai žybtelėjo ir jis ėmė ropštis žemėn iš savo sėdynės. Tokio vyro veiksmo Arčeris mažiausiai norėjo.

Po valandos turėjo būti laive. Nėra laiko kumštynėms. Arčeris per ilgas treniruotes Džeksono salone išsiugdė greitą reakciją ir buvo itin vikrus, tačiau vežikas buvo už jį gerokai sunkesnis. Perspektyva vykti į kelionę po Europą praskelta lūpa ir pamušta akimi visiškai nežavėjo.

Arklys gailiai sužvengė ir ėmė trypčioti vietoje vis pasukdamas galvą į Arčerį, tarsi norėdamas jį įspėti. Stambusis vyriškis nulipo nuo vežimo už kelių pėdų nuo Arčerio ir ištiesė ranką.

– Botagą.

Arčeris išsiviepė.

– Mainykim. Botagą į arklį.

Vežikas nusispjovė ant žemės.

– Mainyti botagą į arklį? – pašaipiai paklausė jis. – Man tokie mainai neatrodo lygiaverčiai.

– Ir į tai, kas yra mano kišenėje. – Arčeris paplekšnojo per savo palto kišenę.

– O kas, jei tavo kišenė tuščia? – Vežikas primerkė akis. – Parodyk man.

Arčeris linktelėjo galva stengdamasis likti tarp vežiko ir arklio. Juto, kaip arklys nosimi baksnoja jam į petį tarsi norėdamas padrąsinti. Arčeris auksinę pinigų dėtuvę pakėlė į gatvės žibinto šviesą ir pasukiojo, kad vežikas pamatytų sulenktų svarų banknotų pluoštą.

– Manau, tai sąžiningas sandoris. Už šituos pinigus gali nusipirkti du arklius.

Arčeris bandė įvertinti vyro reakciją. Pinigai paprastai būdavo greičiausias – dažnai ir teisingiausias – būdas išspręsti bet kokį ginčą. Jis dar kartą pamojavo pinigų dėtuve žibinto šviesoje. Už nugaros išgirdo atbildančios keleivinės karietos garsą. Turbūt ji ir bus ta, kuri nugabens jį ir Nolaną iki dokų. Laiko liko vis mažiau.

– Botagas ir dėtuvė už arklį, – neatlyžo Arčeris. Ar dar reikėjo svarstyti? Panašu, kad su tuo buvo susijusi įžeista savigarba.

– Gerai, – suniurzgė vežikas ir šiurkščiai čiupo pinigus iš Arčerio rankos. O tada galva mostelėjo į arklį. – Dabar jis tavo. Pats ir iškinkyk.

Arčeriui tai niekų darbas ir arklys po akimirkos jau buvo išlaisvintas iš pančių. Buvo smagu galvoti, kad išgelbėjo arklį nuo liūdno likimo, tačiau ką su juo daryti dabar? Karieta, kurią girdėjo atvažiuojant, tikrai buvo jų, ir vežikas jau laukė. Arkliui kur nors įkurdinti Arčeris turėjo dešimt minučių. Jis paėmęs arklį už iš virvių susuktų kamanų nusivedė į viešbučio arklides, pakeliui pro vitrininį viešbučio langą mesdamas žvilgsnį į Nolaną. Situacija viduje neatrodė gera. Nolanas ir kiti žaidėjai stovėjo prie kortų stalo. Vienas jų piktai ranka rodė į ant stalo gulinčias kortas ir pinigus. Gali būti, kad laiko liko dar mažiau, nei Arčeris manė.

Arklidėse Arčeris prikėlė arklininką ir berte išbėrė nurodymus:

– Man reikia vietos šitam arkliui. – Ant mažo grubaus medinio stalo jis numetė kelias monetas. – To užteks jo išlaikymui tol, kol galėsite jį pristatyti į nurodytą vietą. – Pinigai padėjo išvaikyti miego likučius iš arklininko akių. Monetų buvo daugiau nei reikėjo. – Kai arklys pailsės, tegu vaikinukas pristato jį šiuo adresu. – Arčeris iš palto kišenės išsitraukė kortelę. – Vyras ten gerai atsilygins. O čia papildomai pinigų kelionei. – Iki arčiausiai gyvenančio draugo namų nuo Doverio buvo diena kelio, tačiau šis sprendimas dabartinėmis aplinkybėmis atrodė geriausias. Arčeris tikėjosi, kad pažadas gauti daugiau pinigų paskatins arklininką pristatyti arklį, kur prašoma, o ne jį parduoti.

Nuo viešbučio priekio atsklido kažkokie garsai. Tai turėtų būti Nolanas. Arčeris švelniai paglostė šiurkštų arklio kailį. Kadaise tai buvo gražus, stiprus žirgas; jei pasiseks, ir vėl tokiu taps. Arčeris iš kišenės ištraukė dar kelias monetas. Pinigai – vienintelė priemonė, galinti užtikrinti arklio saugumą. Arčeris įspraudė šias monetas į arklininko ranką.

– Tai tau mano asmeninė padėka už pastangas, nuo vieno žirgų mylėtojo kitam. – Galbūt pavyks sujaudinti ir vyro širdį. Daugiau nieko nepadarysi. Sąmyšis prie viešbučio patraukė Arčerio dėmesį, tad jis linktelėjo arklininkui ir plačiais žingsniais sparčiai pasuko link viešbučio kiemo jausdamas, kaip arklys nulydi jį žvilgsniu.

Tamsoje jis vos nesusidūrė su beveik bėgančiu Nolanu.

– Arčeri, bičiuli! Kur buvai dingęs? Mums reikia vykti! – sparčiai berdamas žodžius ir nemažindamas greičio Nolanas čiupo jį už rankos ir nusitempė prie laukiančios karietos. – Dabar nežiūrėk, bet tas piktas vyras už mūsų mano, kad aš sukčiauju. Jis turi šautuvą ir mano gerąjį peilį. Peilis liko to vyruko petyje, bet spėju, kad jis gali šaudyti abiem rankomis. O kaip kitaip. – Nolanas atidarė karietos dureles, jie suvirto į vidų ir karieta pajudėjo iš vietos vyrams nė nespėjus jų uždaryti.

– O! Pavyko pasprukti. – Nolanas su palengvėjimu atsirėmė į sėdynę, jo veidą papuošė pasitenkinimo šypsena.

– Kodėl visą laiką reikia bėgti? Kartais mes galime išeiti iš pastato kaip normalūs žmonės. – Arčeris pasitaisė palto rankogalius ir priekaištingai pažvelgė į Nolaną.

– Sakyčiau, viskas vyko gana normaliai, – paprieštaravo Nolanas.

– To, kad palikai kito vyro petyje įsmeigtą peilį, nepavadinčiau itin diskretišku išvykimu. – Jei Nolanas būtų buvęs atsargesnis, būtų baigęs lošti prieš dvi valandas. Kiti lošėjai būtų galėję oriai pasitraukti nuo stalo, išsaugoję savigarbą ir bent dalį pinigų. Bet Arčeris nebūtų turėjęs galimybės išgelbėti to arklio. – Pasprukai per plauką.

Nolanas tik plačiai nusišypsojo, atrodė visiškai nepaveiktas draugo priekaištų.

– Kalbant apie laiką, kaip manai, ar Havilandas jau dokuose? – Jie buvo susitarę šįryt prie laivo susitikti su dviem draugais ir kartu pradėti kelionę po Europą. – Lažinuosi iš penkių svarų, kad Havilandas jau ten.

Arčeris nusijuokė.

– Tokiu laiku jo ten nebus. Viską sukrovė vakar vakare. Nėra nieko, dėl ko jis turėtų atvykti anksčiau. Be to, jis turi iš lovos ištempti apgailėtiną Brenano pasturgalį. Tai tikrai kliudys jiems pasirodyti laiku. – Jis ir Havilandas pažįstami nuo Itono laikų. Havilandas buvo gerai žinomas dėl punktualumo, bet jis tikrai neatvyks anksčiau, o Brenanas visada vėluodavo.

– Tai bus lengviausiai mano kada nors uždirbti penki svarai. – Nolanas dar kažką sakė, bet Arčeris patogiai atsirėmė, užmerkė akis ir jo nebesiklausė. Norėjo akimirkos ramybės. Reikalai su piktais vežikais, gelbėjamais arkliais ir įtūžusiais lošėjais nepraėjo be pasekmių. Be to, jau buvo vėlu. Nolanas turėjo gebėjimų išsunkti žmones. Peštynių provokavimas prieš pat išvykimą, Arčerio nuomone, nebuvo pats geriausias būdas palinkėti sau bon voyage1.

Tačiau, nesvarbu, pritarė Nolano pasirinkimams ar ne, Arčerio darbas buvo saugoti ir pridengti Nolaną, kaip kad Havilando darbas buvo prižiūrėti Brenaną. Prieš daugelį metų mokykloje jis ir Havilandas, kai tik tapo akivaizdu, kad Nolanas ir Brenanas patys nesugeba savarankiškai ir protingai elgtis, pasidalijo draugystės nulemtomis pareigomis.

Tais laikais tai, kas negalėjo būti suvaldyta, turėjo būti apsaugota. Šiomis dienomis Nolanui visai neblogai sekėsi apsiginti. Jaunuoliui ne tiek reikėjo apsaugos, kiek, kaip būtų galima tai pavadinti, paramos. Taip sakytų džentelmenas. Dar tai būtum galėjęs apibūdinti kaip poreikį turėti sekundantą.

Tokiu metu kaip šis rytas Arčeris iš naujo įvertindavo žirgus. Juos suprato, net mieliau su jais bendraudavo. Būtent žirgai, be ilgalaikės draugystės su kitais vyrais, buvo galutinis, nors ne vienintelis, akstinas išvykti iš Niumarketo. Galbūt Europoje jo laukė naujos veislės, kurių atstovių galėtų atsiųsti savo šeimos eržilui.

Tėvas įpareigojo Arčerį nupirkti perspektyvių kandidatų ir davė tam visišką veiksmų laisvę. Tačiau Arčeris žinojo, ką visa tai reiškia. Taip jo tėvas atsiprašydavo. O atsiprašinėti naudojantis pinigais jis buvo tikras meistras. Tai padaryti buvo lengva, jei šlamančiųjų turėjai daug, o jo tėvas, grafas, valdė tikras pinigų krūvas, net, galima sakyti, kalnus. Grafas niekada nė nesusimąstė, kad šeimai iš jo reikėjo daugiau negu pinigų ar to, ką už juos galima nupirkti. Galų gale vyras to net nesuprato, o Arčeriui iki kaulų smegenų atsibodo tėvo uždarumas ir šaltumas. Tad vaikinas patraukė ieškoti šiltesnių kraštų, šiltesnių šeimų: savo mamos giminaičių Sienoje.

Arčeris dar niekada taip nesidžiaugė tuo, kad yra antras sūnus.

Brolis buvo įpėdinis. Jam, kaip vyriausiajam, priklausė dvarai, o Arčeriui buvo paliktos arklidės, lenktynių trasa, ir tai buvo parankus pabėgimo būdas, kai praėjusį rudenį Havilandas pasiūlė vykti į kelionę po Europą. Galės dalyvauti Palio žirgų lenktynėse Sienoje, kurios buvo viena seniausių ir žinomiausių miesto tradicijų, rengiamų per rugpjūčio karščius. Galės susitikti su mamos šeima, kuri, kaip ir jis pats, vertėsi žirgų veisimu. Tie žmonės, kurių niekada nebuvo sutikęs, tik visą vaikystę girdėjo apie juos iš laiškų, labiausiai jį ir traukė; jo dėdė Džakomas, veisėjas, kurio žinomi ir vertinami žirgai laimėjo šias lenktynes daug daugiau kartų nei bet kas kitas, galimybė būti kažko didaus dalimi, proga išpildyti pažadą, kurį davė mirštančiai motinai. Viskas, kas Arčeriui liko – tai mamos svajonės ir jo pažadai.

Karietoje pasigirdo šnaresys – Nolanas palinko prie langelio.

– Nemanau, kad jis mus seka, tik ne su petyje styrančiu peiliu, – užmerkęs akis sumurmėjo Arčeris. Jis girdėjo, kaip šiek tiek nusiraminęs Nolanas vėl atsirėmė į sėdynės atlošą. Nors ne visiškai ramus, – mintyse pasitaisė Arčeris. Juto, kaip Nolanas įdėmiai žvelgia įsmeigęs tas pilkas akis jam į veidą, tarsi bandydamas nugalėti stebėjimo varžybose. Jis tikrai neatmerks akių, jokiu būdu, ne, nė neketina… Arčeris plačiai atsimerkė. Negalėjo to pakęsti.

– Ką?

Nolanas sėdėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, o veide spindėjo plati šypsena.

– Arčeri, kodėl mus seka arklys?

– Arklys? – Dabar jau Arčeris pasislinko ir pažiūrėjo pro langą. Prisimerkęs įdėmiai pažvelgė, tada žvilgtelėjo į Nolaną ir vėl nukreipė žvilgsnį į langelį. Negali būti. Bet akivaizdaus dalyko nepaneigsi – išgelbėtasis Klivlando bėris lengva ristele sekė karietą. Tiesiai už jų, tarsi žinotų, kad Arčeris sėdi karietoje.

– Na, aš, galima sakyti, šįryt, kol tu lošei prie kortų stalo, jį išgelbėjau, – paaiškino Arčeris. Ką darys su žirgu dokuose? Juk negali gabentis jo kartu į Prancūziją. Kam vargšui gyvuliui kankintis keliantis per kanalą ar žingsniuoti visą kelią nuo Kalė iki Paryžiaus. Jam reikia gero ėdesio ir poilsio. Žinoma, žirgo pastangos sujaudino. Nolanas gal ir juoktųsi iš to, kad žirgai gali bendrauti su savo šeimininkais ir tai iš tikrųjų daro, tačiau Arčeris matė per daug pavyzdžių, kad tuo netikėtų. Žirgai – labai ištikimi gyvūnai. Jie atiduotų gyvybę už žmones, kuriuos myli.

Karieta pasuko link dokų ir žirgas taip pat prisiderindamas sulėtino žingsnį. Arčeris iššoko iš karietos, kai tik ši sustojo. Žirgas vis dar buvo su virvinėmis kamanomis, bet, laimei, tarp kanopų pavojingai nesipainiojo ilgos vadelės. Arčeris ištiesė ranką ir ėmė lėtai artintis prie žirgo.

– Ramiai, vaikine. – Gyvulys garsiai pūtė orą pro šnerves. Buvo matyti, kad toks bėgimas jį išvargino. Toks žirgas kaip šis turėtų nubėgti mylių mylias, tačiau prastas ėdesys ir sunkus darbas sumažino įgimtą ištvermę. Vis dėlto vargai nepaveikė žirgo gebėjimo atpažinti gerą žmogų. Žirgas kantriai stovėjo, leido Arčeriui uždėti vieną ranką ant jo ilgo snukio, o kitą – ant kaklo.

Arčeris paglostė prakaito išpiltą kailį ir ėmė kalbėti tyliu raminamu balsu:

– Turiu tau gerus namus. Kai pailsėsi, arklininkas iš viešbučio nugabens kur reikia. Ten daug žalių pievų. Galėsi bėgioti visą dieną ir ėsti sultingą žolę.

– Arči, jis tavęs nesupranta, – sukikeno Nolanas ir atsistojo prie žirgo iš kitos pusės. – Nors jis tikrai tvirtas padaras, jei sugebėjo taip tave sekti. Ir protingas. To negali negerbti.

Ir tuo nesistebėti. Arčeris priglaudė kaktą žirgui prie kaklo. Žmonės išvykdavo tik tada, kai nebelikdavo priežasties likti. Tai Arčeris žinojo turbūt geriau nei kas kitas. Dėl mamos jis liko Anglijoje, iš kurios turbūt būtų išvykęs jau prieš daugelį metų. Dabar mamos nebėra, kaip nebėra ir priežasties likti. Ar žirgai tuo skyrėsi nuo žmonių?

Arčeris nusivedė žirgą prie samdytos karietos galo ir pririšo. Davė nurodymus ir kelias monetas vežikui, kad šis grąžintų gyvulį į viešbučio Antwerp arklides. Arklininkas jau bus jo pasigedęs. Arčeris paskutinį kartą paglostė žirgą.

– Pasitikėk manimi, – sušnabždėjo jis. – Viskas bus gerai.

– Na, gal išskyrus tai, kad prarasi penkis svarus. – Juokdamasis Nolanas ranka mostelėjo į aukštą tamsią vienišą figūrą doke. – Havilandas jau čia. Sakiau tau, kad jis lauks, ir pažiūrėk, jis pasiėmė fechtavimo reikmenis. Negali su jais išsiskirti nė vienam vakarui.

Arčeris perdėtai išsiviepė ir padavė pinigus, atrodė labiau susirūpinęs dėl to, kad Havilandas buvo vienas.

– Kur Brenanas? – eidamas arčiau Havilando šūktelėjo Nolanas.

– Tu, žmogiškosios prigimties žinove, tikėjaisi, kad jis bus čia, tiesa? – paerzino Havilandas, tačiau greitai surimtėjo. Arčeris jo balse girdėjo susirūpinimo gaideles. – Vyliausi, kad jis pasirodys su jumis. – Havilandas mostelėjo laivo pusėn. – Turime lipti. Kapitonas pasirengęs atsišvartuoti, neliko laiko. Jau buvau susirūpinęs, kad teks plaukti vienam.

– Na, – įžūliai mestelėjo Nolanas, – mes gelbėjome arklius.

– Ir mėtėme peilius į žmones. Nepamiršk tos dalies, – susierzinęs įsiterpė Arčeris. Buvo pavargęs, be to, susirūpinęs dėl žirgo ir Brenano. – Išvykti tokiomis aplinkybėmis neatrodė itin geras ženklas. Galbūt jis reiškė, kad reikėtų pasilikti? Galėtų likti dar kelias dienas ir pats pristatyti žirgą Džeimiui Burkui į Folkstoną. Galėtų rasti Brenaną. Jiems pavyktų kartu įlipti į kitą laivą. Tai būtų protingas sprendimas. Jis galėtų pasiūlyti…

Ne, – tvirtai tarė sau. Nepasiduos pasiteisinimams, kad ir kokie praktiški jie atrodytų. Jau ir taip per ilgai viską atidėliojo ir kitų poreikius kėlė aukščiau už savo. Lips į tą laivą. Galbūt bandė išsisukinėti, nes pabūgo. Jei žengs šį žingsnį, kelio atgal nebus. Šis žingsnis – reikšmingesnis už visus kitus. Arčeris keliaus pradėti naujo gyvenimo, susirasti naujos šeimos.

Trijulė sulipo į laivą ir išsirikiavo prie turėklų. Akių neatitraukė nuo prieplaukos, kiekvienas susirūpinęs mąstė apie tai, kas atsitiko Brenanui. Neramūs žvilgsniai kalbėjo tą patį: Kas galėjo nutikti? Vakar Brenanas vakarieniavo kartu su jais. Arčeris žinojo, kad svarbu ne tai, kur yra Brenanas, o tai, ar jis saugus. Nolanas bandė palaikyti visų stiprybę lažindamasis dėl Brenano atvykimo, bet tai nepadėjo. Jų ketvirtojo bičiulio nesimatė nė ženklo net tada, kai pradėjo kilti inkaro grandinės.

Arčeris susitaikęs nulenkė galvą. Brenanas tikrai neatvyks. Kelionė be jo bus ne tokia, kokios norėtųsi. Galbūt ji taps daug saugesnė, tačiau praras savo ypatingą prieskonį. Kur tik būdavo Brenanas, ten virdavo gyvenimas ir liepsnodavo ugnis, su juo viskas vykdavo įdomiau.

Staiga jaunuolio dėmesį patraukė judėjimas prieplaukoje. Arčeris pakėlė galvą. Havilandas irgi tai pastebėjo. Tai Brenanas! Havilandas kaip beprotis pradėjo šaukti ir mosuoti rankomis. Brenanas bėgo iš visų jėgų, be palto, jo baltų marškinių skvernai auštančios dienos šviesoje atrodė kaip burės. Havilandas nulėkė pagal laivo bortą pakeliui šaukdamas nurodymus: šok ir nešok čia, čia per platu, šok iš laivo galo, jis dar prie prieplaukos. Laivagalis buvo plokščias, kad palengvintų krovimą, ir ten buvo dalis be turėklų. Ties ta vieta Brenanui turėtų pavykti.

Tą pačią akimirką Arčeris suprato, kad Brenanas – ne vienas. Iš džiaugsmo jis pradžioje net nepastebėjo dviejų jam iš paskos bėgančių vyrų. Vienas iš jų ginkluotas. Be to, buvo dar kai kas. Už tų vyrų pasirodė žirgas, pralėkė pro juos, peršoko per nuverstas statines, pasuko tiesiai prie Brenano ir vandens. Bet tai buvo ne bet koks žirgas. Tai buvo jo žirgas. Arčeris ir Nolanas susižvalgė ir abu puolė paskui Havilandą.

Laivagalyje užvirė tikras chaosas. Havilandas šaukė, Brenanas bėgo, žirgas sulėtino ristelę ir lėkė šalia jo, tačiau du besivejantys vyrai vis artėjo, bet bėgdami negalėjo gerai nusitaikyti. Arčeriui nerimą kėlė tai, kad jie netrukus gali sustoti, o tada bus bėdų. Nes daugiau nebuvo kur sprukti. Laivas atsistūmė nuo doko ir tamsaus vandens ruožas tarp jo ir prieplaukos ėmė didėti. Arčeris žvilgsniu įvertino atstumą. Kad ir kaip sparčiai bėgtų Brenanas, atstumas gali tapti per didelis. Per daug toli. Brenui reikės pagalbos.

– Šok ant žirgo, Brenai! – Arčeris sušuko į vėją, rankų mostais rodydamas į gyvulį. Tai buvo beprotiškai pavojinga. O jei žirgas nuspręs nešokti? Kas, jei jie abu nepataikys ant laivo denio? Kaip ir Arčeris, Brenanas, galima sakyti, gimė balne. Jei kas nors ir galėjo tai padaryti, tai Brenas. Kito pasirinkimo nebuvo, nebent Brenas norėtų žvilgtelėti į pistoleto vamzdį. Havilandas ir Nolanas prisijungė prie jo ir bandė parodyti Brenanui tą patį. Jie visi sulaikė kvėpavimą, kai Brenanas Karas čiupo už žirgo karčių ir užšoko ant jo. Tvirtai kojomis suspaudė žirgo šonus.

Ir jie šoko.

Ir nusileido.

Tik per plauką.

Dar viena pėda ir jie būtų įpuolę į vandenį. Dėl smūgio nusileidžiant į jūros sūpuojamą denį žirgas suklupo. Arčeris ir Havilandas nulėkė prie jų.

Brenanas nusirito nuo žirgo. Havilandas kaip tik spėjo jį pagauti ir norėjo pakelti nuo denio, tačiau sparčiai berdamas vos suprantamus žodžius Brenanas prispaudė jį prie žemės.

– Havai, nesikelk! Arči, žirgas, neleisk jam keltis!

Pirmoji kulka prazvimbė virš jų galvų tik per kelis colius nuo Havilando. Arčeris prisispaudė prie denio šalia išsigandusio žirgo, pasitelkdamas balsą ir rankas, kad apsaugotų šį didžiulį gyvulį nuo kulkos.

Dabar, kai visi jau buvo laive, Arčeris mielai būtų paspartinęs įvykius. Atstumas tarp jų ir doko didėjo per lėtai. Nenustebtų, jei pasirodytų ir Nolano vyriškis iš viešbučio. Visi kiti jau buvo čia, net žirgas. Nolano ir Brenano dėka rytas prasidėjo gana įspūdingai.

Įsitikinęs, kad kulkos jų jau nebepasieks, ketvertukas atsargiai pakilo nuo denio ir ėmė valytis išpurvintus drabužius. Draugai garsiai stebėjosi Brenanu. Arčeris supratingai susižvalgė su Havilandu. Su tais dviem kelionė bus įspūdinga, bet tolstant Anglijos krantams Havilandas šypsojosi. Arčeris galva parodė į kamanas rankoje.

– Eisiu pasikalbėti su kapitonu, kur galėtume įkurdinti šį vaikiną. – Su žirgu toldamas nuo draugų Arčeris dar girdėjo, kaip Nolanas burba prie turėklų.

– Esminis klausimas yra ne tas, Brenai, kur tu buvai, bet tas, ar ji to verta?

Brenanas nusikvatojo vėjyje, tarsi beprotiškos gaudynės buvo tik lengvas nuotykis, tarsi pro pat juos nešvilpė kulkos.

– Visada, Nolai, visada. – Kartais Arčeris pavydėdavo Brenui ir Nolanui jų nerūpestingo požiūrio, tarsi jiems niekas per daug nerūpėtų. Jie buvo įrodymas, kad galbūt tai, kas nepatirta, yra nepakankamai vertinama.

Virš denio buvo įrengtas laikinas gardas, kuriame žirgas bus saugus. Kelionė per kanalą truks neilgai. Angliją ir Prancūziją skyrė tik dvidešimt vienos mylios pločio vandens ruožas, tačiau kartais vanduo itin banguodavo. Arčeris nenorėjo rizikuoti, kad žirgas dar labiau susižeistų, todėl įkurdinęs jį ranka patikrino visas keturias kojas, kad įsitikintų, jog šokdamas į laivą gyvulys nesusižalojo.

Įsitikinęs, kad per savo rytinius nuotykius žirgas nenukentėjo, Arčeris ranka paplekšnojo jo kaklą.

– Na, jei liksi su manimi, tau reikės vardo. – Arčeris akimirką pagalvojo. – Ką manai apie Amicus? Lotynų kalba tai reiškia draugą, o tu šiandien buvai tikras draugas. Padarei Brenanui didžiulę paslaugą, kai jam tavęs reikėjo.

– Ypač kai Klivlando bėriai yra kinkomi arkliai, – jam už nugaros tyliai tarstelėjo Havilandas. Arčeris gūžtelėjo pečiais. Jam jau seniai nerūpėjo, jei kas nors išgirsdavo jį kalbantis su žirgais.

Arčeris nusišypsojo ir paglostė ilgą Amicus snukį.

– Ypač dėl to. – Jis vertindamas pažvelgė į Amicus. – Galvoju, ar tu anksčiau nesi medžiojęs, berniuk? Atrodė, kad žinai, ką darai, kai šokai į laivą. – Be jokios baimės, tarsi būtų kasdien šokinėjęs per krūmus ir rąstus, aukštas ir plačias kliūtis. Klivlando bėrius kilmingieji mėgdavo kinkyti į karietas, o Arčeris pažinojo kelis veisėjus, kurie jais mielai jodavo į medžiokles.

Havilandas atsistojo šalia Arčerio ir paglostė Amicus.

– Kaip manai, kodėl jis taip padarė? Tai tikrai nepaprastas šuolis. Žinau ne vieną žirgą, kuris būtų sustojęs paskutinę akimirką. Jis galėjo žūti.

Arčeris rimtai pažvelgė į Havilandą.

– Jis nusprendė, kad su Anglija jo niekas nebesieja.

– Kaip ir tavęs, mano senasis drauge? – spėjo Havilandas. – Ar tu vis dar pasiryžęs tai padaryti? – Nolanas ir Brenanas nežinojo apie Arčerio sprendimą pasilikti Italijoje, bet jis papasakojo apie tai Havilandui.

Arčeris linktelėjo galva.

– O tu? – Havilandas taip pat kai ką papasakojo Arčeriui. Ši kelionė ne jam vienam atvėrė galimybę pabėgti.

– Taip. Noriu paragauti laisvės, ištirti savo paties galias, pamatyti, kaip gali būti prieš… – nebaigęs sakinio Havilandas gūžtelėjo pečiais: prieš jam grįžtant ir atsiduodant sutartoms vedyboms su moterimi, nė mažumą nekursčiusią jo aistros.

Arčeris dar kartą mintyse padėkojo dangui už tai, kad nėra pirmagimis. Jis bent jau turėjo pasirinkimą. Tiesiog reikėjo susikurti sau galimybes, iš kurių galėtų rinktis. Jis ir Amicus turėjo šį tą bendra – žirgas taip pat nusprendė dingti iš Anglijos.