Читать книгу Išbandymas skandalu - Caitlin Crews - Страница 1

– Po velnių, ką veiki mano laive?

Elena Kalderon suakmenėjo blizgindama prabangų tikmedžio barą viršutiniame jachtos poilsio kambaryje. Iš kitapus kambario atsklidusiame žemame griausmingame balse nuskambėjo griežtas ir neginčijamas pranašumas, reikalaujantis besąlygiško paklusnumo. Nė nepakėlusi akių puikiai žinojo, kas jis. Žinojo.

Pajuto, kaip suvokimas trenkė tartum kūjis.

Aleksandras Koretis.

Jo čia neturėtų būti, – karštligiškai pamanė Elena. – Jis daugiau nei metus nesinaudojo šia jachta! Dažniausiai tik nuomodavo ją turtingiems užsieniečiams!

– Blizginu barą, – išspaudė ji. Atsakė ramiai, kaip ir dera prabangios jachtos stiuardesei bendrauti su svečiais. Juolab su pačiu savininku. Elena vis dar neprisivertė į jį pažvelgti.

Jis šaižiai nusijuokė.

– Ar čia kažkoks juokelis?

– Ne, – ji pabarbeno pirštais į barą. – Pasak vyriausiojo stiuardo, čia tikmedis ir bugienis.

Elena nuolat sau kartodavo, kad tai, kas prieš šešis mėnesius nutiko vieno pašėlusio šokio metu, tebuvo atsitiktinumas. Labiau susijęs su vynu, muzika ir romantiška aplinka salėje, nei su vyru…

Bet jai nepavyko apgauti savęs. Ji nedrąsiai pakėlė akis.

Vyrą, už kurio nugaros ryškiai plieskė Sicilijos saulė ir dengė šešėliai, ji atpažino. Pojūčių žaibas perbėgo oda, paskui paniro gilyn, užėmė kvapą ir kažkur viduje sugaudė.

Aleksandras Koretis.Vyras, vienu šokiu sugriovęs jos gyvenimą. Vyras, kuris, kaip ji girdėjo, yra įsikūnijęs blogis, kad ir koks neįtikėtinai patrauklus būtų, kad ir kaip trauktų ją prieš jos valią. Vyras, dar blogesnis už meluojantį, smurtaujantį, į nusikaltimus linkusį buvusį sužadėtinį Nikolą.

Pabėgusi nuo Nikolo ji nedrįso kreiptis į policiją, nes bijojo jo šeimos ryšių. Nors, palyginus su Aleksandro šeima, tie ryšiai atrodė menki ir kvaili. Jie – Korečiai. Jie aukščiau įstatymų.

Tačiau Aleksandrui žengus į poilsio kambarį ir išnirus iš šešėlių, Elenai akimirksniu bejėgiškai suspaudė krūtinę – ir ne iš siaubo. Jai užgniaužė kvapą. Širdis ėmė smarkiau plakti. Visai kaip prieš šešis mėnesius kilo troškimas patikėti, kad jis nėra blogas.Kad su juo saugu.

– Ar tai buvo bandymas pajuokauti? – griežtas balsas ir žvilgsnis nespinduliavo nė krisleliu saugumo. – Tikrai, nepaprastai juokinga. Bet tu vis dar neatsakei į mano klausimą, Elena.

Šiandien šiaip jau išskirtinai elegantiškas vyriausias Korečių žiniasklaidos grupės ir plačios imperijos paveldėtojas bei dabartinis įmonės generalinis direktorius atrodė… aplamdytas. Keistai susitaršęs: nuo netvarkingų tankių tamsių plaukų iki apibraižytųbatų. Aukštas raumeningasjo stotasbuvo apvilktas kostiumu, kurio švarkas perplėštasvėpsojo ties liekna tvirta krūtine. Po akimi turėjo mėlynę, veide matėsi įbrėžimų ir žaizdelių, dar labiau pabrėžiančių aristokratiškus skruostikaulius, lūpa patinusi, net krumpliai nubrozdinti. Jo griežtos ciniškos lūpos buvo niūriai suspaustos, o tamsutėlės žalios akys nuožmiai įsmeigtos. Tiesiai į ją.

Iš tikrųjų nepaprastai juokinga tai, – tuomet pamanė Elena, – kad buvo save įtikinusi, jog tuo mažai tikėtinu atveju, jei jie susidurs šioje jachtoje, kuria, kaip ją tikino, jis retai naudojasi, jis jos neatpažins. Elena sau įteigė, kad jis tokius gyvenimą sujaukiančius pokalbius, kokį ji stengėsi pamiršti, užmezga su kiekviena moterimi, į kurią tik nukrypsta jo akys. Kad tiesiog toks jo būdas.

Ir jei kažkuri intuityvi, grynai moteriška jos dalis kuždėjo ką kita, ji tai ignoravo.

– Aš neįsibroviau, – tarė apsimestinai ramiai. – Aš čia dirbu.

– Nė velnio.

– Ir vis dėlto, tai tiesa, – mostelėdama parodė elegantišką rusvą sijoną, į jį sukištus švarutėlius juodus marškinėlius, laivui pritaikytus batelius. – Uniforma ir visa kita.

Tamsios akys, griežtos ir šaltos, krypo į ją. Elena prisiminė tą vakarą prieš šešis mėnesius jose regėtą ugnį, neįtikėtiną troškimą, ir to dabar jose neišvydusi pasijuto lyg nuvilta.

– Tu… kas tokia? Tarnaitė? – balsas nuskambėjo nepatikliai ir nuožmiai, o kai jis, net nepaisant sumušimų, prilygstantis nepriekaištingų vyriškų linijų ir grynos vyriškos poezijos etalonuipajudėjo jos link, Elena vos galėjo tvardytis.

Tebūnie jis prakeiktas!Kodėl jis vis dar šitaipją veikia? Tai kėlė pasibjaurėjimą. Ji bandė save įtikinti, kad tai, ką dabar jaučia, yra būtent pasibjaurėjimas.

– Aš stiuardesė. Valyti – viena iš mano pareigų.

– Žinoma. O kai pasijutai apsėsta noro dizainerių sukneles ir prabangius automobilius išmainyti į tikrą darbą, greičiausiai tik iš gryno sutapimo nusprendei socialiniam eksperimentui pasirinkti būtent šią jachtą – mano jachtą?

– Nežinojau, kad ji tavo, – nežinojo, kai nusprendusi, jog žmogui, nenorinčiam, kad jį rastų, dirbti padavėja turistiniuose restoranuose pribloškiančioje Sicilijos pakrantėje pernelyg pavojinga, atsiliepė į darbo skelbimą. O dabar gailėjosi, kad sužinojusi tiesą nepakluso impulsui pabėgti. Kodėl ji nepabėgo? – Kai sužinojau, buvau dirbusi savaitę. Man sakė, kad tu ja retai – beveik niekada – nesinaudoji.

Reikėtų pripažinti, kad Elenai kažkodėl atrodė, jog jis jai skolingas. Jai patiko mintis, kad Aleksandras, tegu ir netiesiogiai, jai moka. Kad ir jį kažkaip paveikė tai, ką pradėjo tas šokis. Tai prilygo savotiškai galiai, o jai reikėjo bent menkiausios tos galios kruopelytės.

– Kaip keista taip rizikuoti dėl tokių niekingų pareigų, – sumurmėjo jis.

Aleksandras atsidūrė dar arčiau, stovėjo kitapus baro, ir Elena sunkiai rijo seiles, kai jis uždėjo rankas ant žvilgančio paviršiaus su vos juntama geidulinga grėsme, kurios ji nenorėjo pripažinti. Jei abu stovėtų toje pačioje baro pusėje, būtų jo užspeista. Jai niekaip nesisekė išguiti to vaizdinio iš galvos, o gal tiesiog užtvara tarp jų atrodė labai menka, nes jam taip žvelgiant kažkas jos viduje susivijo ir įsitempė.

– Darbas padorus.

– Taip, – jei tai būtų kitas žmogus, pamanytų, jog tamsžaliame jo žvilgsnyje slypi sielvartas. – Bet tu nesi padori moteris, tiesa?

Elena nesugebėjo nuslėpti krūptelėjimo ir šią akimirką pati sau nebūtų galėjusi atsakyti, ko labiau neapkenčia – kad jis tai pastebėjo ar kad jai akivaizdžiai rūpi šio vyro nuomonė. Juk jis jos visiškai nepažįsta, jei ne tas stulbinantis, visa griaunantis įtampos sprogimas, įvykęs tarp jų aname labdaros pokylyje.

Vargu, ar jis žino, kaip karčiai ji apgailestavo prisidėjusi prie to, kas tą vakarą įvyko, kaip vis dar gėdijosi taip į jį sureagavusi. Vargu, ar jis išsiaiškino, ką planavo Nikolas ir koks buvo jos vaidmuo. Liūdna, kad jis suprato, kokia akla buvo, tačiau negali būti, kad jis žino tiesą…

Juk Aleksandras visai kaip Nikolas, – negailestingai priminė sau, kad ir kaip jos kūnas į jį reaguotų. Toks pat vyras, toks pat šeimos verslas, taip pat negailestingai išnaudoja visus ir viską, ką tik įmanoma. Šešis mėnesius slapstydamasi turėjo laiko pasidomėti Aleksandru Korečiu ir liūdnai pagarsėjusia Korečių šeima. Nežinia, ką jis gali žinoti apie nutrauktas konkurento Nikolo Falko sužadėtuves ir dingusią sužadėtinę ar kaip galėtų tą informaciją panaudoti.

Jai reikėtų pasisaugoti.

– Jau žinau, ką apie mane galvoji, – ištarė ji ramiai. Atsainiai. – Bet juk žmonės keičiasi.

– Aplinkybės keičiasi, – buvo neįmanoma nepajusti kartėlio balse ir tame sumuštame arogantiškame veide. Elena bandė įtikinti save, kad tai jos nė kiek nejaudina, kad nejaučia beprotiško staiga kilusio noro siektelėti ir paliesti jo ranką. – Žmonės niekada nesikeičia.

Deja, ji žinojo, kad jis teisus. Nes jei būtų bent kiek pasikeitusi, jei per tuos bėgant ir slapstantis praleistus mėnesius būtų ko nors pasimokiusi, jos šis vyras nė trupučio netrauktų. Būtų šaukdama pasileidusi bėgti priešinga kryptimi, liuoktelėjusi per laivo bortą ir nuplaukusi iki Palermo krantinės, iš kurios pajudėjo daugiau nei prieš devyniasdešimt minučių.

– Jei nenori, kad čia būčiau…

– Nenoriu.

Elena nurijo seiles stengdamasi išlikti rami. Privalėjo savitvardyti, nes jis galėtų viską sugadinti vienu telefono skambučiu. Tiek pakaktų Nikolui iškviesti iš Neapolio priemiestyje esančios vilos, kurioje pati tik per plauką neapsigyveno. Aleksandrui tikriausiai net patiktų vėl sviesti ją į ugnį. Kodėl gi ne? Jau kelios Korečių kartos aršiai nesutaria su Nikolo šeima. Ką reiškia dar viena auka tame kare?

Juolab kad jis ją laikė moterimi, siekiančia būti pėstininke žaidimuose, kuriuos žaidžia tokie vyrai kaip jis.

Galvok, – įsakė Elena sau. – Nustok į jį reaguoti ir pagalvok, kaip išsisukti!

– Tuomet aš, žinoma, išeisiu, – turint galvoje, ką Aleksandras mano apie ją, tikriausiai jis neabejoja, kad ji atspari grasinimams. Vadinasi, ji turi elgtis būtent taip. Elena šaltai šyptelėjo. – Bet mes jūroje.

Jis sujudėjo, tik vos vos, tačiau poilsio kambaryje, regis, supleveno kitoks pavojus, pagreitindamas Elenos pulsą taip, kad tas imtų pašėlusiai tvinksėti. Tamsžalės Aleksandro akys sužvilgo.

– Tikiuosi, kad moki plaukti.

– Taip ir neišmokau, – pamelavo ji. Palenkė galvą, flirtuodama šyptelėjo. – Ar siūlaisi pamokyti mane?

– Manau, galėčiau duoti gelbėjimosi valtį, – susimąstė jis, o akys dar ryškiau sužvilgo. – Esu tikras, kad netrukus tave išplaus į krantą. Viduržemio jūra nedidelė. – Jis kilstelėjo sumuštų lūpų kamputį. – Sąlyginai.

Elena stebėjosi, kodėl šis vyras jai vis dar atrodo toks gražus, tarytum vienas senųjų dievų, vėl atsiųstų į žemę. Laukinis ir gundantis, nors ir grasino ją išplukdyti. Tačiau suvokė, jog nevalia tikėti savo akimis, išdavikišku kūnu, nenumaldomu troškimu, spurdančiu joje ir kas sekundę vis stiprėjančiu… Elena žinojo, kas ir koks jis yra.

Neturėtų sau to vis priminti. Bet, kita vertus, nesuvokė, kodėl Aleksandro nebijo taip, kaip ėmė bijoti Nikolo, nors žinojo, kad Aleksandras kur kas pavojingesnis už pastarąjį.

– Juk neišmesi manęs už borto, – tarė su tyliu įsitikinimu.

Oras tarp jų įsielektrino nuo kitokio jausmo, vėl jai priminusio tą lemtingą šokį. Tai, kaip Aleksandras ją glaudė, tai, ką tiesiog suprato žvelgdama į jį. Griežtos jo lūpos dar labiau išlinko, tartum jis taip pat būtų tai pajutęs. Elena suvokė, kad taip ir buvo, visai kaip jautė anuomet.

– Žinoma, ne, – pasakė jis, o tamsios akys dar labiau patamsėjo ir jose atsirado šis tas baugesnio nei susierzinimas. Prisiminimai. Tas senas troškimas. Jai reikia pasisaugoti. – Tam turiu darbuotojų.

– Arba, – tarė ji, vėl nusišypsodama, stengdamasi stovėti ramiai ir atsainiai, – nors tai, pripažinsiu, nebūtų taip dramatiška, galėtum mane tiesiog išleisti, kai atplauksime į kitą uostą.

Tuomet jis nusijuokė ir ranka perbraukė sumuštą veidą. Susiraukė prisiminęs, kad yra kiek aplamdytas.

– Gal neaiškiai pasakiau? – Kai jis nuleido rankas, jo žvilgsnis nuožmiai ir karštai degė. Elena ir tai prisiminė. Tas žvilgsnis lygiai taip pat kaip tada ją perliejo ir užvaldė. Nutvilkė. – Nikolo Falko moteris čia nepageidaujama. Nei šitame laive, nei mano saloje, nei kur nors šalia manęs. Taigi plauk arba plūduriuok. Rinkis.

– Suprantu, – po akimirkos pasakė kalbėdama taip, lyg Aleksandras jai keltų nuobodulį. Ją turėtų draskyti panika. Ji turėtų bijoti. Bet tik gūžtelėjo pečiais. – Turi atkeršyti. Aš tave atstūmiau, taigi privalai kažkaip reaguoti ir todėl išmeti mane iš jachtos, – ji pakėlė akis. – Suprantu, kad tokie vyrai kaip tu būtent taip ir elgiasi.

– Tokie vyrai kaip aš, – tyliai pakartojo Aleksandras, tartum ji būtų nusikeikusi. Vėl prabilęs jis atrodė pavargęs – nuo to kažkas jos viduje apsivertė. Bet Elena tęsė:

– Tu Koretis, – kalbėjo ji. – Abu žinome, ką tai reiškia.

– Apgailėtiną kerštą ir plaukimo pamokų tikimybę? – abejingai paklausė jis, bet tame tamsiame žvilgsnyje tūnojo šešėliai, dėl kurių jai nevalia jaudintis, kad ir koks keistas pojūtis kiltų viduje.

– Dar tai reiškia, kad garsėji kaip negailestingas ir retkarčiais žiaurus žmogus, kaip ir kiti nusikalstamo sindikato, kurį tu vadini šeima, nariai, – jos šypsena buvo trapi. – Kaip man pasisekė, kad susitikau su tavimi dviem ypatingomis progomis.

– Ak, taip, – tarė jis, tamsus žvilgsnis pasidarė griežtas, o ciniška burna vėl išlinko – nuo to jai nutirpo kojos. – Prisimenu šitai. Asmeniniai išpuoliai, įžeidžios pastabos apie mano šeimą. Tau reikia naujų temų pokalbiui, Elena.

Nors Aleksandras nesujudėjo, jai pasirodė, kad jis lyg koks milžiniškas kalnas iškilo virš jos, apsupo, ir Elena suprato, kad jis prisimena tą patį: tuos negailestingus žodžius, kuriais juodu svaidėsi pokylių salės Romoje viduryje, pašėlusią kaitrą, apėmusią visą jos kūną, tai, kaip jis žiūrėjo tik į ją ir įžiebė joje tą neįtikėtiną, bauginantį ir siautėjantį gaisrą. Ji vėl jį pajuto. Tokį pat karštą. Tokį pat ryškų.

Pagunda buvo pernelyg didelė, visai kaip tuomet. Ji norėjo šokti į patį vidurį, sudegti gyva…

Elena visa tai stumtelėjo šalin, bet jos širdis smarkiai daužėsi. Jei iš šios padėties neišsikapstys, jei Nikolas ją ras, ji neteks tiek daug. Jei pamirš, ką ir kodėl daro. Jei pasimes tamsiame pašėlusiame Aleksandro Korečio gaisre taip, kaip vis dar troško net praėjus tiek mėnesių, net nepaisant visko, kas per tą laiką nutiko.

– Ne mano reikalas trukdyti tavo menkystei, – pasakė, atitraukdama nuo jo žvilgsnį ir išeidama iš už baro. Ji pasuko durų, vedančių į denį, į viliojančią saulėkaitą, ryškią ir vaiskią, link. – Graži diena pasiplaukioti, ar ne? Gana vasariška, nors dar tik gegužė. Esu tikra, kad tokioje nedidelėje jūroje nenuskęsiu.

– Elena. Stok.

Ji jo nepaisė ir ėjo toliau.

– Neversk manęs tave paliesti, – lyg tarp kitko ištarė jis, bet nuo žodžiuose slypinčios tamsios kaitros ir atviro geidulingo pažado ji vos nesuklupo. Ir tarsi prieš savo pačios valią sustojo. – Kas žino, kur tai nuves? Čia nėra palydovų. Nėra akylų akių, stebinčių kiekvieną mūsų judesį. Nėra sužadėtinio, pavydžiai žiūrinčio iš šokių aikštelės pakraščio. Beje, ar turėčiau pasveikinti? Ar tu pagaliau sinjora Falko?

Elena stengėsi kvėpuoti ir išsilaikyti ant kojų. Susitvardyti ir neatskleisti šitam vyrui – šitam pavojingam pragaištingam vyrui – tiesos, nors visas kūnas rėkte rėkdamas ragino tai padaryti. Ji Aleksandro beveik nepažinojo. Negalėjo juo pasitikėti. Nesuvokė, kodėl vis tiek vylėsi galinti juo pasikliauti.

Pagalvojo apie tėvus – mylinčią mamą ir vargšą ligotą tėvą – ką jie dabar apie ją mano, kai Nikolas greičiausiai visko prišnekėjo. Ją pervėrė skausmas, užgniaužė kvapą. Tiesą sakant, pripažino to nusipelniusi. Mąstė apie nesugadintą kaimelį, kuriame gimė, įsitaisiusį ant uolėtos kalvos palei jūrą, atrodantį beveik taip pat kaip prieš šimtus metų. Privalėjo jį apsaugoti. Nes tik ji viena tai gali. Grėsmė jam kilo tik per jos kvailumą, savanaudiškumą ir tuštybę.

Pabėgusi nuo Nikolo pasirinko šitą kelią. Negalėjo dabar jo pakeisti. Nesuvokė, kodėl Aleksandras, šiandien toks nemandagus ir atstumiantis, žadino jai norą viską mesti, atsiduoti jam ir mėgautis tuo smarkiu nuožmumu lyg jis galėtų ją išgelbėti.

Tarytum Aleksandras galėtų ją išgelbėti. Arba norėtų.

– Ne, – atsakė ji. Atsikrenkštė. Privalo būti rami, šalta. Tokia, kokia jis ją laiko: neblaškomą jausmų, neveikiamą sentimentų. – Dar ne.

– Vadinasi, dar nepatyrei tos didžios garbės?

Nežinia, koks velnias ją apsėdo, bet ji žvilgtelėjo į jį per petį lyg neįskaudinta jo žodžių. Jis stovėjo atsirėmęs į barą, žvelgė į ją, ir Elena suprato, ką reiškia toji ugnis jo akyse. Visai kaip tada Romoje. Ji pajuto, kaip giliai širdyje atsakydama plūsteli kaitra.

– Didesnės nėra, – tarė ji. Pamelavo nė nemirktelėjusi.

Jis ilgą,įtampos kupinąakimirką stebėjo ją mąsliu žvilgsniu.

– Ir kadangi jautiesi taip pagerbta, nusprendei trumpam pailsėti nuo sužadėtuvių ir pakeliauti po pasaulį kaip jachtos stiuardesė? Negana to, mano jachtos? Nors Europoje šiuo metų laiku knibždėte knibžda jachtų, jos lyg skruzdės spiečiasi visuose uostuose, o man priklauso tik viena?

– Visada norėjau prieš universitetą metus pailsėti, – lengvabūdiškai pasakė ji. Nerūpestingai ir atsainiai. – Tai proga man atsigriebti.

– Pasakyk, Elena, – prabilo jis ir jo balsas apsivijo ją, susipynė viduje, versdamas netekti vilties dėl jo keliamo silpnumo, nors turėtų būti jam visiškai atspari, nors norėjo būti jam atspari, – kas nutiks, kai ši kelionė baigsis? Ar parskubėsi pas tą didžią siaubingos santuokos garbę, džiaugdamasi trumpu atokvėpiu? Klusni ir romi kaip avelė, kaip Nikolui greičiausiai patinka?

Ji nenorėjo klausytis, kaip jis kalba apie Nikolą. Apie santuoką, kurios prieš šešis mėnesius taip griežtai kalbėdamas patarė jai nesudaryti. Nuo tol kažkas giliai joje suvirpėjo ir ėmė skaudėti, o ji nenorėjo galvoti, kodėl taip yra. Niekada nenorėjo.

Ne tu svarbiausia, – subarė save prisiminusi, kad šįkart gali netekti kur kas daugiau. – Ir tikrai ne jis.

– Žinoma, – tarstelėjo su nuostaba, tarytum Aleksandras tikrai patikėtų, kad Nikolo Falko sužadėtinė dirba jachtoje stiuardese vien dėl to, jog prieš santuoką praplėstų akiratį. Tarytum ji iš tiesų taip elgtųsi. – Manau, čia ir visa esmė.

– Prisižiūrėjau nesėkmingų santuokų, – pasakė jis, o balse ir į ją nukreiptose tamsutėlėse akyse slypėjo niūrumas. Jis privertė ją suvirpėti, nors ir bandė tai nuslėpti. – Tiesą sakant, vakar mane patį metė prieš pat ceremonijos pradžią. Mano drovioji nuotaka buvo įpusėjusi kelią iki altoriaus, kai apsigalvojo, – jo burna, ciniška ir griežta, išlinko. – Tačiau tavoji, užtikrinu, bus blogesnė. Daug blogesnė.

Elena nenorėjo galvoti apie Aleksandro vestuves, paliktą ar nepaliktą jaunikį. Juolab nenorėjo galvoti apie savąsias. Ji vėl sutramdė keistą norą paaiškinti, atskleisti jam tiesą apie Nikolą ir nutrūkusias sužadėtuves. Bet jis jai ne draugas. Ne saugus užutėkis. Tiesą sakant, jis blogesnis už Nikolą. Kodėl taip sunku šitai turėti omenyje?

– Apgailestauju dėl tavo vestuvių, – tai buvo geriausia, ką sugebėjo suregzti, ir vis tiek skausmingai suvokė, kad sako netiesą.

– Aš ne, – atkirto jis, ir Elena pagaliau suprato jo toną, nes jį atpažino. Saviplaka. Nustebusi sumirksėjo. – Bent jau ne tiek, kiek turėčiau, ir ne dėl to, dėl ko turėčiau.

Tuomet Aleksandras atsitiesė ir atsistūmė nuo baro. Jis pajudėjo jos link – tiksliau, prisiartino – ir ji į jį atsigręžė. Lyg taip galėtų susilpninti pavojingą jo trauką. Ar pašėlusią bejėgišką reakciją į jį, regis, ilgiau būnant šalia jo tik stiprėjančią.

Nepadėjo.

Jis sustojo tik atsidūręs gerokai per arti, ir toji įstabi jo krūtinė buvo visai greta – jei išdrįstų, jei visiškai netektų sveiko proto, jei nebevaldytų ir to, kas liko iš jos gyvenimo, galėtų linktelėti galvą ir prisispausti lūpomis prie tos tvirtos gražios platybės, kurios apskritai neturėjo sau leisti pastebėti.

– Pasakyk, kodėl čia esi, – ištarė jis apgaulingai tyliu balsu, nuo kurio jai sulinko keliai. – Ir neskiesk apie nuotykius poilsio metu. Puikiai žinau, kokia tu moteris, Elena. Nepamiršk to. Aš niekada nepamirštu.

Nežinia kodėl toji pastaba prilygo antausiui, nors ji jau žinojo, kokia jo nuomonė apie ją. Nors ji tuo kliovėsi.

– Tik tau ir kalbėti, ar ne? Nepamiršk, kad aš taip pat žinau, kas tu toks.

– Neteisingas atsakymas.

Elena atsiduso.

– Neturėjai sužinoti, kad aš esu čia. Kai pasieksime uostą – bet kurį uostą – išleisk mane, ir atrodys taip, kad manęs šiame laive nė nebuvo.

Akimirką beveik tikėjo, kad jis taip ir pasielgs.

Kad jis paprasčiausiai numos ranka į tarp jų gaudžiančią griaunančią įtampą, į faktą, kad ji atsidūrė jam priklausančiame laive. Kad jis to nepaisys. Bet Aleksandro burna, patinusi, tačiau vis dar ciniška, vėl išlinko, akys šaltai plykstelėjo, ir ji suprato klydusi.

– Man taip neatrodo, – ištarė jis atitraukdamas žvilgsnį nuo jos akių ir nukreipdamas į lūpas.

– Aleksandrai… – prabilo ji, bet nutilo, kai jo žvilgsnis vėl įsmigo jai į akis. Krūptelėjo, lyg būtų jo paliesta. Pasijuto nudeginta iki pat šerdies, tarsi jis tikrai ją būtų palietęs.

– Manęs dar niekada nebandė taip nemokšiškai šnipinėti, – sukuždėjo jis apnuogindamas visą tą pašėlusią kaitrą, tą pritvinkusį troškimą, kurį ji juto vis stipriau įsiplieskiant tarp jų ir kuris, kaip Elena žinojo, jai leidus ją pribaigtų. Pribaigtų viską. – Sveikinu, Elena. Dar vienas pirmas kartas.

– Šnipinėti? – ji prisiversdama nusijuokė. – Kodėl turėčiau tave šnipinėti?

– Kodėl norėtum ištekėti už tokio gyvulio kaip Nikolas Falkas? – jis, italas iki paskutinio colio, pabrėžtinai gūžtelėjo pečiais, bet Elenos neapkvailino. Jo žvilgsnyje ji matė ryžtą, tą nuo jo neatsiejamą negailestingumą. Dar kažką, kas priminė jai aną šokį. – Tu paslaptinga moteris, sutverta vien iš nežinomų ir neįtikėtinų dalykų. Bet būk rami. Neketinu tavęs išleisti iš akių.

Tada jis visai nemaloniai nusišypsojo, ir Elenos širdis smigo tiesiai iki kulnų ir atsitrenkė į žemę.

Ji pakliuvo į rimtą bėdą.

Su Aleksandru Korečiu.

Vėl.

***

Tik atsidūręs prašmatniame lauko duše greta erdvaus pagrindinio miegamojo, Aleksandras leido sau atsipalaiduoti. Atsikvėpti.

Šis didelis namas saloje, pastatytas mažame žemės lopinėlyje arčiau Sicilijos nei Sardinijos krantų, buvo vienintelė vieta, kurią jis laikė tikraisiais namais. Vienintelė vieta, kur jo nepasiekė prakeiksmas būti Korečiu.

Jis užsimerkė ir palaukė, kol karštas vanduo padės vėl pasijusti savimi.

Aleksandras norėjo pamiršti. Tas apjuoktinas vestuves ir tai, kad Alesė Batalija išdavė jų sudarytą sandėrį garsioms šeimoms sujungti ir, žinoma, išdavė jį. Nė nekalbant apie nutolusį pusbrolį Matejų, kuris, pasirodo, yra jos meilužis. Dar ta girta pykčio kupina naktis, kurią jis vargiai prisiminė, nors veido būklė ir pašaipios policijos pastabos šį rytą, kai jis pabudo areštinės kameroje neatitikdamas Korečių žiniasklaidos grupės generalinio direktoriaus įvaizdžio, daug pasakė.

Jo galvoje vis dar aidėjo bjaurūs, užuominų kupini paparacų, apsupusių jo pastatą Palerme, klausimai, susiliejantys su užsilikusiu galvos skausmu ir įvairiomis kančiomis, kurių jis buvo pasiryžęs nepaisyti, kai brolis Santas šįryt jį ten nuvežė.

Ar žinojote, kad Jūsų sužadėtinė miega su Jūsų pusbroliu? Jūsų konkurentu?

Ar Korečių šeima atlaikys dar vieną skandalą?

Kokia Korečių žiniasklaidos grupės akcininkų nuomonė apie Jūsų viešai patirtą gėdą ir areštinėje praleistą naktį?

Jis norėjo pamiršti. Viską. Buvo nepakeliama galvoti apie sumaištį, kurią paskui save paliko jo apgavikė nuotaka ir pasalūnas pusbrolis. Ir kaip reikės tai sutvarkyti.

O dabar dar ir Elena.

Tos mąslios mėlynos akys, tiksliai atitinkančios tobulos sicilietiškos vasaros popietės atspalvį. Šviesūs plaukai, kurie pirmąkart ją išvydus buvo sukelti, kad kristų nugara, o šiandien surišti į trumpesnę kasą palei sprandą. Elegantiškas kūnas, lieknas ir vingrus, toks pat kerintis su juokinga stiuardesės uniforma, kaip ir prieš šešis mėnesius, kai jis pirmąkart pasijuto užburtasjos grožio toje pokylių salėje.

Tąkart ji vilkėjo įspūdingą suknelę, kuri žavingai ją apnuogino nuo sprando iki vos kelių milimetrų virš užpakaliuko linkio. Visa ta šilkinė oda buvo taip lengvai pasiekiama.

Prisiminus išdžiūvo gerklė, o kūnas susijaudino visai kaip tą akimirką, kai ją pastebėjo tame labdaros pokylyje Romoje. Neprisiminė, kokia tai buvo labdara ar kodėl ten lankėsi, prisiminė tik Eleną.

– Atsargiai, – nusijuokdamas tąkart pasakė Santas praėjus vos kelioms sekundėms po to, kai Aleksandras išvydo ją stovinčią už kelių pėdų tarp Europos elito atstovų. – Nežinai, kas ji tokia?

– Ji mano, – piktai sumurmėjo Aleksandras, nepajėgdamas atplėšti nuo jos akių. Nepajėgdamas susitvardyti, tarytum pasaulis būtų drebėdamas sustojęs. O paskui ji atsisuko. Apsidairė lyg pajutusi jo žvilgsnio kaitrą, ir jų akys susitiko.

Aleksandrui tai prilygo stipriam smūgiui į pilvą. Smarkiam, jaudinančiam, kone atimančiam jėgas. Jis tai – ją – pajuto visur.

Jo.

Ji turi būti jo.

Jis tuo nė kiek neabejojo. Ir jam visai netoptelėjo galvon, kad vos prieš du mėnesius pakluso senelio norams ir sutiko sudaryti strategišką, verslui palankią santuoką. Ir kodėl turėjo toptelėti? Moteris, su kuria susižadėjo, taip pat kaip jis žinojo apie savo pareigą ir jų susitarimo teikiamą naudą. Tačiau tai… tai visai kas kita.

Tuomet jis pastebėjo greta jos stovintį vyrą, savininkiškai apglėbusį ją per liemenį.

Nikolas Falkas iš arogantiškos Falkų šeimos, prieš daugelį metų sukėlusios Aleksandro seneliui nemalonumų Neapolyje. Nikolas, laikąs save kažkokiu veikėju, nors iš tikrųjų tėra apgailėtinas nusikaltėlis – tokius Aleksandras labiausiai niekino. Jis jau daugelį metų jo neapkentė.

Neįmanoma, kad ši moteris – jo moteris – kažkaip susijusi su tuo padugne Nikolu.

– Sklando gandai, kad jos tėvas turi nepaliestos žemės Lacijaus pakrantėje, į šiaurę nuo Gaetos, – šnibžtelėjo jam į ausį Santas, regis, nepastebėjęs Aleksandro viduje verdančios kovos. – Jis ligotas. Nikolas mano atradęs aukso gyslą. Suvilioji dukterį, vedi ją, paskui pasinaudoji žeme. Žinai, kaip būna.

– Kažkodėl nesistebiu, kad tokiam kiaulei kaip Nikolas tektų versti moterį už jo tekėti, – suniurnėjo Aleksandras, pastverdamas nuo praeinančio padavėjo padėklo gėrimą ir vienu ypu jį išmaukdamas. Nė nepajuto skonio. Matė tik ją. Norėjo tik jos.

– Atrodo, dabar visi taip elgiasi, – sumurmėjo Santas.

Aleksandras tik dėbtelėjo į jį.

– Ar tikrai šaltakraujiškai vesi tą Batalijų merginą? – paklausė Santas raukydamasis, o tamsžalės jo akys taip panėšėjo į paties Aleksandro. – Pasiaukosi vardan senio sumanymų?

Santas – vienintelis žmogus, galintis šitaip su juo kalbėti. Bet Aleksandras visų pirma Koretis, patinka jam tai ar ne. Vedybos su Batalija – neatsiejama tokio gyvenimo dalis. Šeimai tai atrodė suprantama. Tai jo atsakomybė. Jis ves iš pareigos, ne norėdamas apgauti.

Aleksandras ne toks kaip Nikolas Falkas.

– Atliksiu savo pareigą, – pasakė jis. Pabaksnojo tuščia taure broliui į krūtinę ir šyptelėjo, kai Santas ją paėmė. – Vieną gražią dieną ir tu turėtum apie tai pagalvoti.

– Neduok Dieve, – išsišiepdamas ištarė Santas.

Tuomet užgrojo orkestras, ir Aleksandras liepė sau eiti šalin nuo tos keistos moters, nuo Nikolo Falko moters, kad ir kokios vaiskios būtų jos akys, kad ir kaip nuo šios paprastos minties jam maustų krūtinę. Jis jokiu būdu neužmegs nieko su moterimi, kuri susipainiojusi su Falkais. Tai tik įžiebtų pyktį, pakurstytų smurtą, atkreiptų dar daugiau dėmesio į nešvarią šeimos praeitį, kurią Aleksandras taip beviltiškai stengėsi pamiršti.

Nueiti šalin buvo vienintelis teisingas pasirinkimas. Vienintelis protingas pasirinkimas.

Bet užuot taip pasielgęs jis su ja šoko, ir tai nulėmė jo likimą.