Читать книгу Savaitė dviese - Carly Phillips - Страница 1

Automobilis sustojo it įbestas.

Net nepamėginusi dar sykį pasukti uždegimo raktelio, Samanta Ryd išlipo iš kledaro, kurį nuomos kompanija pavadino prabangia transporto priemone. Galiausiai šio metalinio žvėries čerškiantis garsas nekėlė abejonių. Ji nenorėjo palikti automobilio dykumoje, tačiau kitos išeities nebuvo. „Patikimos nuomos“ bendrovei teks atsiųsti vilkiką ir pasiimti šį niekam tikusį metalo laužą. Tik gaila, kad niekas nepasirūpins vairuotoja.

Įkvėpusi karšto dulkėto oro ji metė paskutinį žvilgsnį per petį. Automobilyje daug patogiau, tik viena bėda – jis tikrai nepajudės artimiausiu metu. Beliko pasikliauti savo jėgomis. Arizonos saulė jau slėpėsi už tolumoje stūksančių kalnų. Jei Samanta dar ilgiau uždels, teks pėdinti tamsoje. Tiesą sakant, ji iš viso nenorėjo niekur eiti. Jos apranga netiko pasivaikščiojimams po dykumą.

Staiga Samanta prisiminė liaudies išmintį: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Ji stvėrė rankinę, paliko lagaminą ir dar kartą timptelėjo naująjį šilko sijoną, kuris maloniai vėsino. Tiesa, ji neketino juo segėdama slampinėti dykuma. Reikėjo rengtis kitaip. Beliko tikėtis, kad neteks pakartoti šių žodžių kitą savaitę.

Jeigu jau laukia tokios pat nuobodžios vedybos kaip ši Dievo pamiršta dykuma, ji skirs likusį laiką linksmybėms, geismui, aistrai ir jauduliui. Išmirks juose kaip sausa kempinė. Kitą savaitę susitiks su savo sužadėtiniu konferencijoje apie rizikos valdymą ir finansinę naudą prašmatniame Arizonos kurorte, bet prieš tai pasiners į pamatuotos rizikos gelmes. Jinai tikrai to verta, nes ketina paaukoti savo gyvenimą, laimę vardan tėvo. Metų metus ji buvo kaip klusni, nuolanki dukra ir štai kuo viskas baigėsi – Samanta tekės už vyro, kurio nemyli. Be to, jis vyresnis už ją beveik penkiolika metų. Ir ji jo beveik nepažįsta.

Samanta išlipo iš automobilio ir nuklibikščiavo septintojo dešimtmečio stiliaus aukštakulniais. Kulniuodama vis pasitaisydavo sparčiai kylantį sijonėlį. Nors aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau tegul ją skradžiai, jei demonstruos savo apnuogintą užpakaliuką. Samanta pažvelgė į nusidriekusią bedvasę dykumą. Deja, ir jos laukia panaši ateitis.

Po mėnesio atsisveikins su svajomis apie ilgą ir gražų gyvenimą. Bet dabar jai reikia prasimanyti prisiminimų, kurie paguostų ilgomis vienišomis naktimis. Samantai nelemta patirti bekraštės meilės, kurią išgyveno jos tėvai, ir kurios, deja, pritrūko vienturtei dukrai. Vis tik ji sužinos, ką reiškia aistra, kol dar nepasiaukojo ant vedybų aukuro. Per vėlai Samanta susizgribo, kad dvidešimt devynerius savo gyvenimo metus stengėsi įtikti tėvams ir taip pelnyti jų meilę. Bergždžias reikalas. Juodu ją mylėjo savaip. Tik dukra to nesuprato. Ji pasiaukojo ieškodama atsakymų.

Kai mirštančiai motinai pažadėjo, kad prižiūrės tėvą, pirmą kartą pasijuto esanti svarbi. Mama paprašė ir Samanta sutiko net nesusimąsčiusi. Tada nė nenumanė, kaip vienas pažadas gali pakeisti jos gyvenimą. Tėvą, biržos maklerį, užgriuvo nesėkmės. Jis nepaprastai gedėjo žmonos ir apleido verslą. Siekdamas greito pelno patarė klientams sudaryti rizikingus sandorius, kol galiausiai prarado visus jų pinigus. Dar daugiau – jis investavo ir savo lėšas. Milžiniškos skolos ėmė kelti grėsmę ateičiai. Dabar Samantos valioje viską ištaisyti, todėl ji taip ir pasielgs.

Tėvas bičiuliavosi su Tomu, naujuoju Samantos viršininku iš užmiesčio klubo. Juodu ir pasiūlė sprendimą. Tiesa, merginai jis pasirodė panašesnis į prekybinį sandorį. Santuoka su Tomu leis tėvui atsiskaityti su kreditoriais, ypač didžiausiu – mokesčių inspekcija, ir išvengti bankroto paskelbimo. Neaišku, ar tėvui pavyks pradėti viską iš naujo. Samanta pasiūlė savo santaupas, bet net padoriai uždirbantis finansų analitikas vargu ar įstengtų sumokėti tokias skolas. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris pirkdavo ir pardavinėdavo kompanijas tenkindamas savo įgeidžius. Samanta negalėjo atsisakyti Tomo pasiūlymo.

Nors jai nusispjauti, kad Rydai tapo pajuokos objektu užmiesčio klube, bet tai buvo nepaprastai svarbu tėvui. Jam nebedaug liko gyventi, o po motinos mirties užmiesčio klubas atrodė vienintelis raktas į visuomeninį gyvenimą. Jei jo netektų, tėvą palaužtų depresija. Samanta nė už ką nesutiktų pasmerkti tėvo tokiai egzistencijai. Ypač jei gali jam padėti. Turtingas ir apsukrus Tomas aiškiai tai suprato.

Už būsimąją žmoną jis paklojo pakankamai pinigų ir išgelbėjo merginos tėvą nuo skolų. Taip Samanta tapo įkaitė ir dar vienas trofėjus jo gyvenime. Bet kuri daili moteris būtų kuo puikiausiai patenkinusi šio vyro poreikius, bet Samanta buvo pranašesnė. Ji puikiai išmanė jo verslą ir žinojo, kaip elgtis ir su klientais, ir su konkurentais. Pasak Tomo, ji sutaupė laiko ir jėgų. Jam nereikėjo vaikščioti į pasimatymus su tuščiagalvėmis gražuolėmis, trokštančiomis ištekėti už turtingo verslininko.

Paskutinės laisvės valandos skriejo ir Samantos galvoje brendo planas, kaip patirti jaudinamą nuotykį su seksualiu nepažįstamuoju. Tam ji net pasiėmė santaupų. Negailėdama švaistė pinigus, įskaitant ir automobilio nuomą. Atsigręžusi perliejo jį pagiežingu žvilgsniu. Jei jau ketina užmegzti neįpareigojančius santykius, grįstus vien tik kūno geidulių tenkinimu, pirmiausia reikia kaip nors pasiekti kelionės tikslą.

Prisidengusi akis ranka nužvelgė priešais besitęsiantį greitkelį. Tiesa, vargu ar Kruvinojo baseino kelią galima pavadinti tokiu skambiu vardu. Kai paliko nuomos punktą, įsikūrusį šalia oro uosto, Samanta važiavo Auksinių Vartų keliu. Ji nusprendė, kad Niujorko valstijoje kelių žymėjimas skaičiais jai labiau patinka nei vaizdingi pavadinimai, įprasti vakaruose. Kurį gi kelią pasirinkti? Regis, prieš kokią mylią matė į rančą panašų pastatą…

Išblėso paskutinis saulės spindulys ir papūtė švelnus vėjelis. Samanta pašiurpo nuo vėsos ir paspartino žingsnį. Vos tik pagalvodavo apie savo planą, gerklėje įstrigdavo kaltės gniutulas, kurį sunkiai sekėsi nuryti. Kai tik ištekės už Tomo, bus ištikima, pavyzdinga žmona, bet kol kas ji dar nesusaistyta santuokos įžadais. Ši savaitė jai atstos medaus mėnesį, kurio niekada ir neturės.

Samanta vos vilko kojas. Ėmė nuogąstauti, kad išsisuks kulkšnį, nusiris į greitkelio pakraštį ir žmonės klaidingai pamanys, jog ji nelaimės auka. Nusiavė batelius ir tęsė žygį. Sulig kiekvienu žingsniu juto vis didesnį skausmą. Aštrūs akmenukai smigo į nuogas pėdas.

Jau buvo sutemę, kai tolumoje pamatė šviesas. Pėdos nubrozdintos, gerklė perdžiūvusi, drėgni nuo ašarų skruostai. Žodžiai „puolusi į neviltį“ – per švelnūs jos būsenai nusakyti. Šią akimirką jį atsiduotų pirmam, kuris pasiūlytų atsisėsti, leistų išsiverkti ant peties ir nupirktų šalto gėrimo. Beje, nebūtinai tokia tvarka.

– Ei, Makai, ir vėl čia murksai?

Rajanas Makenzis perbraukė stiklinį seno medinio baro paviršių drėgnu skuduru.

– Matai, negaliu susilaikyti čia neatėjęs, – tarė jis pagyvenusiam nuolatiniam „Alkanojo lokio“ lankytojui, kuris kiurksojo prie gretimo staliuko.

– Sunku patikėti, kad pasirinkai šią lindynę, o ne aukščiausio lygio tau priklausantį poilsio ir pramogų centrą.

Makas nužvelgė gruoblėtas sienas, kreivai sukabintus paveiksliukus, pulo stalą kampe ir smiginio lentą ant galinės sienos.

– Teks patikėti.

– Atstok nuo jo, – sudrausmino bičiulį aukščiausias draugijos vyras. – Gal vaikinas ir praturtėjo, bet nepamiršo savo šaknų.

– Manosios įleistos į tą pačią žemę kaip ir tavo, Zy.

Makas prisiminė namuką, kuriame augo, o šalia stovėjo lygiai toks pat namas dvynys. Juodu su seserimi Keite puikiai ten jautėsi ir turėjo už tai būti dėkingi smuklės kampe įsitaisiusiam nuoširdžiam bei turinčiam humoro jausmą vyrui.

Zy šyptelėjo.

– Tik tavo žemė dabar derlingesnė, Makenzi.

Visi skardžiai nusijuokė.

– Tai ką gi čia veiki? Bėdos dėl moterų? – paklausė vienas iš trijulės.

– Tik ne man. Tai Lokys turi bėdų, – atsakė Makas kalbėdamas apie Zy sūnų – geriausią draugą ir šios smuklės savininką. Makas ėmė šluostyti taurę. – Čia jis laksto paskui moterį, o aš vaidinu barmeną jo smuklėje.

– Tikėkimės, šį kartą jam pasiseks. Tavo gėrimai niekam tikę.

Pastabą palydėjo kikenimas ir smagaus juoko pliūpsniai.

– Dabar viskis tau kainuos dvigubai brangiau, – suburbuliavo Makas.

– Vis dėlto čia bus kalta moteris, – prakalbo ir paskutinis iš trijulės.

Makas nekreipė dėmesio. Jį parklupdyti galėtų tik ypatinga moteris, bet jis dar tokios nesutiko. Vyras pažvelgė į Zy ir pagalvojo apie laimingą jo santuoką, kuri graudžiai priminė tėvų gyvenimą. Tai ne pirmą kartą privertė jį susimąstyti, ar tik juos stebėdamas nebus susikūręs idealios šeimos paveikslo. Vos kelis kartus santykiai atrodė panašūs į matytus augant, tačiau rasti moterį, kuri vadovautųsi tokiomis pat vertybėmis, buvo beveik neįmanoma.

Be to, reikia pripažinti, kad gyvendamas viešbučiuose jautėsi vienišas. Iš kertės atsklidęs juoko pliūpsnis patraukė jo dėmesį ir Makas užmetė akį į savo laikrodį. Netrukus smuklę užplūs jaunesnė publika. Sprendžiant pagal didėjantį triukšmą ir gausėjančių pagyvenusių vyrų pastabas, pats metas pasirodyti jaunimui. Makas „Alkanojo lokio“ smuklėje praleido užtektinai laiko, todėl suprato, kada vyrai tampa guvesni. Ketvirtadieniais vykdavo „Damų vakarai“, o septyniasdešimtmečiai tiesiog drebėdavo iš nekantrumo nors paganyti akis į jaunesnes gražuoles.

– Tavimi dėtas, stverčiau vieną tų triušiukių, o ne pilstyčiau gėrimus tokiems seniems išvėpėliams kaip mes.

– Erlai, tu – ne aš, – tos triušiukės sveikatingumo ir poilsio centre nori tik gerai įdegti ir pasigauti kokį turtingą vyrą. Ištekėjusios damos atvažiuoja į „Kurortą“ patirti trumpą meilės nuotykį su vyrukais, kuriuos tarpusavyje vadina mulkiais.

Makas pavargo ne tik stebėti šį ritualą, kuris tapo rutina, bet ir būti taikinys. Todėl kartkartėmis darbuodamasis smuklėje galėjo nuo viso to pasprukti.

– Makai, dar po vieną bokalą, – užsakė Zy.

Makas paskubomis metė žvilgsnį į juos.

– Jūs dar neįpusėjote pirmojo.

Pagyvenę vyriškiai gėrimu mėgavosi taip pat kaip moterimis – iš tolo.

Jis stebėjo, kaip Zy praskleidė raudonai ir baltai languotą užuolaidą ir pažvelgė pro langą. Makas pagalvojo, kad ne pro šalį būtų atnaujinti smuklės interjerą. Jei Lokys galų gale susirastų moterį, bent vienas iš jųdviejų susitupėtų.

– Atrodo, mūsų laukia šviežiena, – pareiškė Zy ir iš smagumo pasitrynė delnus. – Kaip tik kopia laiptais.

Makas gerai pažinojo Zy, todėl galėjo skaityti tarp eilučių. Kai Makenzis dar buvo vaikas, šis vyras atstojo jiedviem su sese tėvą, nes tikrasis mirė prieš dvylika metų. Makas suprato, kad vienatvė vertė Zy elgtis taip, lyg būtų truputį pakvaišęs. Senukas turėjo šviesų protą ir gerą humoro jausmą, tačiau kartais elgdavosi nepakenčiamai.

Tačiau Makas neleis jam priekabiauti prie netikėtos viešnios.

– Vaikinai, neįsijauskite.

– Makenzi, tu tikras bambeklis, – choru sududeno senoliai.

Tą akimirką plačiai atsivėrė durys ir Makas išvydo liūdniausią iš kada nors matytų vaizdų.

Tarpduryje pro storą dulkių sluoksnį vos įžiūrėjo moterį. Ji stovėjo basa, juodi plaukai buvo susivėlę, o aukštakulniai tabalavo rankose.

Metęs skubrų žvilgsnį Makas iš daugiametės patirties įvertino dizainerio kurtą sijoną: pasiūtas iš šilko ir tokio ilgio, kad patrauktų kiekvieno vyro dėmesį. Užklydėlė atrodė vieniša ir pasimetusi – tikras laimikis šiai užeigai, o jai virš galvos kabojo lokio iškamša.

Makas daugiau nespėjo nieko įžiūrėti, nes ją apspito trys pagyvenę vyrai. Jis užvertė akis į lubas ir pajudėjo iš vietos.

– Vardan visų šventųjų, leiskite damai įkvėpti! – suriko jis.

Vyrai atsitraukė. Dabar Makas galėjo iš arčiau apžiūrėti atvykėlę. Balta aptempta palaidinė pabrėžė apskritas krūtis. Nuo vėsumos išryškėję speneliai nepaliko vietos fantazijai. Jį apėmė nesveikas troškimas suimti jos krūtis ir sušildyti savo kūnu.

Regis, Makas per ilgai gyveno be sekso, jei ši susitaršiusi poniutė taip jį įaudrino. Jos žvilgsnis klaidžiojo nuo jo prie draugijos kampe.

– Jie nenorėjo nieko blogo. – Jis mostelėjo į trijulę, kuri be jokios gėdos šaudė į ją akimis. Makas puikiai suprato, kaip jie jaučiasi.

– Aš irgi, – atsakė ji prikimusiu balsu. Jis vylėsi, kad balsas toks ne dėl ilgos kelionės dykuma, o iš prigimties. – Mano automobilis sugedo, – paaiškino nepažįstamoji.

– Atsisėskite, atnešiu ko nors atsigaivinti, – pasiūlė Makas. – O vėliau galėsite išsipasakoti draugiškam barmenui.

Gal jam net pavyks surasti kokį nertinį jos grožybėms pridengti ir sušildyti.

Samanta pakėlė akis ir pričiupo jį spoksant į krūtinę. Pražydusi raudoniu ji tvirtai susikryžiavo rankas. Nedrąsi moters šypsena nuginklavo Maką, o tada jis pamatė jos akis. Jį pakerėjo jų spalva – žibuoklių mėlis, kurį rėmino juodos blakstienos, o blyškų veidą vagojo tamsūs dryžiai – greičiausiai ašarų ir nutekėjusio tušo pėdsakai.

Makas suglumo. Priešais stovėjo tikra moteris. Nešvari, susitaršiusi, nė kiek nepanaši į tas, kurios atvažiuodavo į jo centrą „atjaunėti“. Pasaulyje, kuris atrodė toks tolimas jo jaunystės miestui, moterims kosmetika ir chirurginės gudrybės padėdavo išlaikyti vyrus. Šios Ievos dukros natūralus grožis buvo tikra retenybė.

Dar kartą nužvelgęs nepažįstamąją suprato: jai nerūpi vien tik storos piniginės.

– Turiu gana plačius pečius, – nuramino jis.

– Matau.

Jos lūpų kampučius palietė švelni šypsena, o akys suspindo. Moteris atvirai nužvelgė jį nuo juodos kepurėlės iki bėgimo batelių.

„Alkanajame lokyje“ jis leido sau vilkėti patogius drabužius. Makas mėgo atrodyti nerūpestingai. Regis, tai patiko ir nepažįstamajai. Dėl to jis pasijuto dar geriau.

– Man teko kiek pasivaikščioti, todėl jūsų pasiūlymas prisėsti labai vilioja.

Jos blakstienos švelniai suvirpėjo ir palietė dažais išteptą veidą. Velniai griebtų, jis jautėsi labai suintriguotas… ir susijaudinęs. Žengusi žingsnį ji aiktelėjo iš skausmo ir atsirėmė į jį, kad nepargriūtų.

– Ir anksčiau moterys yra puolusios man į glėbį, bet taip – pirmą kartą.

– Turbūt nė viena jų nepėdino basomis per dykumą daugiau nei mylią, – atšovė ji.

Makas susikeikė ir pakėlė ją ant rankų.

– Ką jūs darote?! – ji gana piktai įvertino jo galantiškumą.

– Padedu jums, nebent norėtumėte pamėginti pati žengti dar vieną žingsnį… – paaiškino jis ir pasilenkė, tarsi ketintų ją pastatyti ant žemės.

Švelnios rankos tvirčiau apsivijo jam kaklą. O ji stipresnė nei atrodė.

– Ar jau pasirengusi pripažinti, kad reikia pagalbos?

Nepažįstamoji tylomis linktelėjo ir tvirčiau prie jo prisiglaudė. Jis pajuto prie krūtinės švelnias krūtis. Jei pasimuistys, neišlaikys jos, bet nekreipti dėmesio į pažadintą geismą buvo beveik neįmanoma. Moteris atlošė galvą ir sunkiai atsiduso.

– Mano didvyris.

– Oho!

Nepažįstamosios plaukai kuteno skruostą. Nuo odos sklido malonus persikų aromatas, kurio neužgožė net ilgas pasivaikščiojimas dykuma. Jis bergždžiai stengėsi suvaldyti sužadintą seksualumą.

Makas pasodino ją ant artimiausios kėdės, tada kilstelėjo kojas atidžiau apžiūrėti. Pirštais švelniai perbraukė įbrėžtas, įpjautas vietas. Ji pakėlė į jį išgąstingą žvilgsnį.

– Viršuje turiu antiseptiko ir tvarsčių, – tarė jis prikimusiu balsu. Vienaip ar kitaip ten tikrai rastų šių priemonių. Jo bičiuliui dažnai tekdavo nutraukti naktines peštynes, o Makas sukinėdavosi netoliese ir padėdavo jam susitvarkyti.

– Viršuje? – baimingai perklausė ji. Tuojau pat atsikrenkštė ir vėl prabilo: – Kur viršuje? Kambaryje? Bute? Kur?

Regis, smalsumas nugalėjo pirminę dvejonę ir ji apipylė jį klausimais, vis labiau pasitikėdama savimi.

– Bute, – nustebęs teatsakė jis.

– Su dušu?

Jis išraiškingai kilstelėjo antakį.

– Yra ir dušas, ir vonia. O ką?

– Tiesiog smalsauju. Jūs ten gyvenate? – paklausė ji ir išplėtė akis.

– Taip.

Gyvens savaitę ar ilgiau, kol Lokys pelnys damos palankumą. Dėl priežasčių, kurių nenorėjo nuodugniau tyrinėti, Makas nepasakė, kodėl dirba bare. Jau labai seniai jis kam nors rūpėjo tik kaip Makas, o ne Rajanas Makenzis, kuriam priklauso „Kurortas“.

Kai Makenziai praturtėjo, Makas buvo per daug akiplėšiškas ir arogantiškas, kad suprastų, kaip į tai reaguos žmonės, ypač moterys. Jaunas turtingas sveikatingumo ir laisvalaikio centro savininkas tapo labiausiai medžiojamas laimikis ir per kvailumą pavertė save taikiniu.

Rūpindamasis motina ir jaunesne seserimi greitai suprato savo klaidas ir buvo priverstas sparčiai bręsti. Jo šeimos moterims reikėjo finansinio saugumo ir emocinio palaikymo. Makas negalėjo jų nuvilti. Išmoko būti atsargus, todėl dabar nieko neaiškino.

Šios moters pažeidžiamumas jį jaudino. Makas troško patikti jai kaip paprastas vaikinas, apie kurį ji neturi išankstinės nuomonės.

Jis apsidairė. Atvykėlė sėdėjo žaisdama su sijono krašteliu.

– Ar jūs gyvenate vienas? – paklausė nepakeldama akių.

– Kaip pirštas.

– Tai… gerai, – pratarė ji. Net dulkių ir makiažo sluoksnis negalėjo paslėpti nuraudusių skruostų. Ji atrodė tai sutrikusi, tai begėdiškai drąsi, tai vėl atvirkščiai.

– Gerai?

– Dėl kojų, – atsakė Samanta ir prisivertė atsistoti. – Ir mano išdidumo. Kaip manote, ar galėčiau nusiprausti? – pasiteiravo ji.

Jis linktelėjo.

– Kol prausitės, nusiųsiu vilkiką partempti automobilio, o vienas vaikinų paims jūsų lagaminus.

– Vaikinų?

– Jie buvo jus apspitę, kai įžengėte čia. O dabar ryte ryja akimis.

Moteris šyptelėjo.

– Ak, tie vaikinai. Ar jie vairuoja?

– Oficialiai ne.

Jos juokas užtvindė kambarį prikaustydamas Mako dėmesį.

– O iš kur jūs žinote, kad turiu lagaminų? – pasmalsavo ji.

– Mieloji… – Jo žvilgsnis neskubėdamas keliavo dailiu jos kūnu. – Pakanka tik pažvelgti, kad suprastum, jog esate turistė.

Norėdamas padėti jis ištiesė jai ranką, bet moteris tvirtai papurtė galvą.

– Galiu pati.

– Būsiu šalia, jei prireiktų pagalbos. Štai šiais laiptais į viršų, – jis mostelėjo į tamsų kampą ir moteris netvirtais žingsniais patraukė nurodyta kryptimi.

– Kas nors prižiūrėkite barą! – sušuko jis būreliui nuolatinių lankytojų, kuriais pasitikėjo kaip geriausiais draugais.

Makas, atsilikdamas vos per žingsnį, spoksojo į ją, kopiančią laiptais. Šilkinis sijonas siekė pusę šlaunų. Sunkumų nekilo, iki ji pasiekė laiptų vidurį. Jis net neįsivaizdavo, kokie seksualūs jos apatiniai. Jai lipant sijonas atidengdavo kraštelį nėrinių, kurie jį erzino ir kankino. Milžiniška geismo banga užliejo vyrą nuo galvos iki kojų. Jį išmušė prakaitas.

Makas vos per plauką sutiko pagelbėti bare, nes šią savaitę centre turėjo vykti didžiulė konferencija. Dabar nepaprastai džiaugėsi, kad gydytojais, teisininkais ir finansininkais pasirūpins jo darbuotojai.

Jis nė už ką nebūtų praleidęs panašaus reginio. Sekdamas paskui seksualią susitaršiusią viešnią mėgino prisiminti, kada paskutinį kartą matė tokią apsinuoginusią moterį. O net nežinojo jos vardo.

Štai Samanta ir susirado savąjį vyrą. Tik nežinojo, ką su juo daryti. Uždariusi vonios duris ji mikliai išsinėrė iš sijono ir nupurtė dulkes į vonią. Kas galėtų patikėti, kad pirmas jos sutiktas vyras jaunesnis nei aštuoniasdešimties metų ir toks, apie kokį svajojo?

Tiesa, ši mintis neatrodė subtili, bet gilių tamsių akių žvilgsnis ir šypsena, kurią puošė dailūs ūsai, išmušė iš vėžių. Samanta įsivaizdavo, kaip jis laukia jos anapus durų, ir jos širdis iš nerimo pasileido šuoliais. Nėra abejonių, kad žavus tamsiaplaukis jai tobulai tinka. Galės patirti nuostabiausius išgyvenimus su smuklės barmenu ir daugiau niekada gyvenime su juo nebesusitikti. Reikia tikėtis, kad jai pavyks susitvardyti.

Samanta rankšluosčius rado ten, kur jis ir minėjo – ant lentynos virš tualeto ir vieną jų pasikabino ant kablio. Tada apsidairė. Vonios kambarys atrodė nedidukas, bet su visais patogumais, nors akivaizdžiai pritaikytas nereikliam vyriškam skoniui. Jokių puošmenų. Ant lentynėlės gulėjo tik dantų šepetukas ir kremas po skutimosi. Ji paėmė juodą buteliuką ir pakėlė prie nosies. Giliai įkvėpusi muskuso aromato pasijuto geriau. Ją apglėbė jo kvapas. Tarsi jis būtų ją apkabinęs.

Ji niekada nesimylėjo su ūsuotu vyriškiu. Gal su juo stipriau patirtų pasitenkinimą? Samanta lėtai užsimerkė. Jos pojūčiai tapo aštrūs, o vaizduotė įsiaudrino. Švelnios lūpos, karštas kvėpavimas, jautri oda – taip jai atrodė paslaugus barmenas. Joje kunkuliavo visa vaivorykštė jausmų. Jo lūpos klaidžiojo jos kojomis, ūsai kuteno šlaunis. Samanta suėmė krūtis įsivaizduodama jo myluojančias rankas, kol įaudrinti speneliai sustangrėjo.

Ji atsimerkė nepažįstamoje vonioje be galo susijaudinusi ir priblokšta. Niekada taip nesielgė ir nieko panašaus nejuto. Vengdama veidrodžio patraukė rankas nuo krūtinės ir visą dėmesį sutelkė į dušą.

Rankos drebėjo. Kaip galima taip geisti vyro? Ypač to, kurio visai nepažįsta. Ji nežinojo nei atsakymo į šį klausimą, nei to, kaip reikės atsispirti tokiai galingai pagundai. Lengva buvo sukurpti planą saugiame bute. Galvodama apie nykią ateitį spruko kuo toliau. Ir atsirado čia. O dabar akis į akį susidūrė su seksualiu nepažįstamuoju…

Samanta suvirpėjo. Liko tik savaitė. Jei ne tėvas, būtų kitaip. Bet jis pakliuvo į bėdą. Tad Samanta pasistengs šią vienintelę savaitę nugyventi kuo įspūdingiau. Ir nepraleis progos – čiups jautį už ragų.

Jei ketina pulti jam į glėbį, pirmiausia turi nusiprausti. Tada atsigerti ir suvilgyti perdžiūvusią gerklę. Prisipylusi stiklinę vandens moteris pasijuto drąsiau. Jei pasiseks, po kelių valandų sužinos, ką reiškia… mirtinai išgąsdinti vargšą vaikiną. Samanta metė skubrų žvilgsnį į savo atvaizdą veidrodyje ir aiktelėjo. Stiklinė išsprūdo jai iš rankų ir tėškėsi į praustuvę. Skruostai išvagoti juodų dryžių, plaukai susivėlę. Ar taip atrodydama gali jį sugundyti? Kas privertė ją manyti, kad jis bent truputį susidomės ja?

Staiga durys triukšmingai atsilapojo.

– Kas, po perkūnais, čia nutiko?

Samanta nespėjo prisidengti rankšluosčiu – tarpduryje išdygęs svajonių meilužis nenuleido nuo jos akių. Tiesa, jis jau buvo matęs jos palaidinę, bet seksualūs apatiniai, kuriuos ji dėvėdavo po griežtais darbo kostiumėliais, atrodė tikras moteriškas protestas. Samanta nudyrė akis ir nužvelgė save. Mažutis medžiagos trikampėlis tarp kojų nepažįstamojo žvilgsniui atidengė daugiau, nei ji būtų norėjusi.

– Nagi?

Ji nieko neatsakė. Tiesiog nepajėgė. Net jei nuo atsakymo priklausytų jos gyvenimas. Dabar Samantai labiausiai rūpėjo kuo nors prisidengti. Ji pamėgino nusikabinti rankšluostį, bet rankos per daug drebėjo. Sutelkusi jėgas staiga išgirdo, kaip nepažįstamasis triukšmingai įkvėpė.

– Šiuos daikčiukus turėtų uždrausti įstatymai.

Jos rankos nuslydo už nugaros mėgindamos pridengti siaurutę juostelę. Tą akimirką Samanta suprato esanti ne tokia drąsi, kokia ketino būti. Ji sustingo iš siaubo.

Kaip galėjo jai šauti mintis suvilioti šį vyrą? Žinoma, ir anksčiau turėjo vyrų, bet niekada neieškojo vienadienių nuotykių. Turint omeny, kokį įspūdį padarė, šiąnakt ji nieko nesiims.

Samanta pražiopsojo progą ir pamynė išdidumą. Kaip vienam vakarui – visai neblogai.

Jis praėjo pro ją. Plūstelėjusi vyriškumo banga veikė kaip afrodiziakas. To pakako, kad ji susijaudintų.

Makas lengvu rankos judesiu nukabino rankšluostį.

– Prisidenkite, – suburbuliavo jis.

Nustebinta jo tono ji atsisuko ir pažvelgė į jį. Akys atrodė patamsėjusios – padūmavusi pilka virto medžio anglies juodumu. Spalva tik pabrėžė jo skruostikaulius ir griežtas lūpų linijas, virtusias brūkšneliu.

– Dabar pat.

Jis nekantriai įbruko jai rankšluostį.

– Kitaip neatsakau už savo veiksmus.

– Klausau, pone.

Jos žvilgsnis nuslydo jo liemeniu ir išdavikiškai aptemptais džinsais. Pražydo moteriškas pasitenkinimas. Reikės labiau pasistengti. Šią akimirką ji liovėsi savęs gailėjusi. Šitas vyras jos geidė ir ji neketino likimo tampyti už ūsų.

Samanta neskubėdama apsivyniojo rankšluosčiu. Paliko tik meilų tarpelį tarp krūtų.

– Jau, – koketiškai šypsodamasi pranešė ji.

Vyras atsakė dejone.

– Turime nedaug laiko, – suniurnėjo jis.

Samanta sunkiai atsiduso.

– Tikrai? – drebančiu balsu paklausė ji. – Turite omeny, dabar?

Samanta nurodė, kur paliko automobilį, ir padavė nepažįstamajam raktelius. Galų gale ji apsivilks švariais drabužiais ir jį suvilios. Tačiau jo atsakingumas išmušė ją iš vėžių. Samantos fantazijos neatitiko realybės. Ji pasijuto kaip po šalto dušo.

Tik dabar ji susivokė, jog visiškai nepažįsta šio vyro. Samanta jau pasimėgavo dušu. Suprato, kad jos viltys suvilioti vyrą žlugo. Nuo tokios minties ji vėl įsitempė, o ankstesnio ramumo kaip nebuvę.

Vis dėlto, kai jis ištiesė ranką, Samanta įdėjo į jo šiltą didelį delną savąją. Prisilietimas suteikė jai tokį kūnišką malonumą, kokio net negalėjo įsivaizduoti. Jei ir toliau nesiliaus galvoti, kas laukia, susmuks tiesiog ant grindų. Dideli pirštai lengvai apkabino jos rankelę. Tie pirštai neabejotinai gali suteikti didžiulį malonumą.

– Taigi? – paklausė jis.

– Kas taigi?

Samanta tikrai nežengs pirmojo žingsnio. Ji nerimastingai apsilaižė, o vonios kambarys dėl šio vyro, regis, dar labiau sumažėjo.

– Gal galime tai padaryti anksčiau nei šis kambarys virs pirtimi?

Panašu, kad nepažįstamasis neketino gaišti laiko preliudijai.

– Nemanau…

– Viešpatie šventas. Nenorite būti pirma, tai pradėsiu aš. Esu vardu Makas, – prisistatė stipriai spausdamas jai ranką. – O kuo jūs vardu?