Читать книгу Patikėk man savo paslaptis - Carol Arens - Страница 1

Rivervokis, Pietų Dakotos valstija

1897-ųjų lapkritis

Iš lentinio tako išsikišęs šipulys smigo kiaurai Treisio Balentaino kelnes. Jis keikė savo dalią ir pyko ant lemties. Kaip taip nutiko, kad lemiamą gyvenimo akimirką teks pasitikti su rakštimi pasturgalyje?

Reikia pripažinti, paslydo jis ne netyčia, bet tikrai neketino pargriauti tos moters. Tačiau ji irgi krito paslika skersai jo priešais bilietų langelį geležinkelio stotyje, o jos lagamino turinys pasklido aplinkui. Apatiniai ir bateliai, kaspinai ir segtukai gulėjo ant tako, daugelis jų prispausti knygų, kuriomis nešinas jis ėjo.

Iš po kelio išsitraukęs sutraiškytus akinius, vyras jais pasibalnojo nosį.

Net pro skilimo voratinkliu išvagotą stiklą jis atpažino tą moterį. Pro šešiolikos metų prisiminimų ir permainų ūkanas atpažino savo vienintelę, tikrąją meilę.

– Jūs!.. – moteris, regis, ieškojo bjauriausio žodžio savo žodyne.

– Stuobrys? – bandė padėti jis.

– Kvailys!

Kaltinimas neįskaudino; tuzinus sykių ji žaismingai vadino jį daug blogesniais vardais. Tačiau tai nereiškė, kad sieloje jis nesijuto sužeistas.

Lileta Greisė Preston žvelgė jam tiesiai į akis neatpažindama, kas jis toks.

Jo fantazijose apie stebuklingą jųdviejų susitikimą jie vienas kitą aplaistydavo ašaromis ir nuberdavo bučiniais.

Jis prisiekė mylėti ją amžinai ir tegu jį skradžiai, jeigu to nepadarė. Jis brangino jos atminimą nuo tada, kai jam sukako keturiolika, tačiau nė antakio krustelėjimas ar blakstienų virptelėjimas neišdavė, kad ji būtų jį prisiminusi.

Teisybės dėlei reikia paklausti – o ko jis tikėjosi? Kai paskutinįkart matėsi, jis buvo ištįsęs ir nevikrus, o dabar – aukštas ir stambesnis. Metams bėgant jo šviesūs plaukai patamsėjo. Pastaruoju metu jis nešiojo trumpai kirptą tvarkingą barzdą. Tada težėlė persikų spalvos pūkeliai.

Jis visai nebepanašus į tą bernioką, koks tuomet buvo, o ji atrodė visiškai tokia pati. Iš raudonų garbanų, išraiškingų mėlynų akių ir mirksniu iš grimasos į šypseną galinčių pasikeisti lūpų būtų pažinęs ją, net jeigu lemtis nebūtų užkorusi tokio proto, kuris atsiminė beveik viską.

– Būkite malonus ir pasitraukite iš po manęs, pone?.. – ji klausiamai kilstelėjo antakį.

Tai aš, Treisis.

– Klarkas, – prisistatė jis suraukdamas kaktą ir dėl visa ko žagtelėjo.

– Pone Klarkai, jūsų…

– Tai yra, Klarklis. Ponas Klarkas Klarklis jūsų paslaugoms, panele.

– Pone Klarkai Klarkli, malonėkite ištraukti savo kelį iš mano turniūro.1

– Jūsų?.. Ak, varge, meldžiu atleisti, – Treisis atsistojo ir ištiesė jai ranką, trokšdamas bent vieno prisilietimo, kad ir per odinę pirštinę.

Ji leidosi padedama pakilti ant kojų. Tada jis ėmė vaidinti klouną ir pamėgino sulyginti jos sijonus.

Prakeikimas, jis ir yra klounas, nereikia nė vaidinti. Vykdydamas šią užduotį galėjo pasivadinti bet kokiu vardu, bet kam gi reikėjo išsirinkti Klarką Klarklį?!

Jeigu jam būtų bent prisisapnavę, kad gali sutikti Liletą Preston, būtų apsimetęs teisininku arba kaubojumi. Bet kuo, tik ne senuoju Klarkliu, amžinai viską painiojančiu mokslingu bibliotekininku.

Tačiau dabar jau niekur nedingsi. Dauguma Rivervokio gyventojų spėjo susipažinti su Klarkliu, tiksliau sakant, susidurti. Vidury užduoties jis negali keisti tapatybės. Pernelyg daug pastatyta ant kortos… Klarklio rankose – nekaltų Hanisprio psichiatrijos ligoninės pacientų likimai.

Reikia dėkoti lemčiai, kad Lileta jo neatpažino. Dėl to plyšo širdis, bet viskas tik į gera.

Po perkūnais… Jis įstrigo savo paties sukurtoje klampynėje ir nebuvo nė menkiausios prošvaistės, kaip iš jos išsikapstyti.

Lileta pliaukštelėjo per ranką, bandančią sutvarkyti tą žavų, kad ir kiek persikreipusį turniūrą po sijonu.

– Pone Klarkli! Ar jau visai neturite gėdos?

Šaunuolė, Lils, – galvojo jis, – vis dar sugebi apsiginti.

– Kodėl gi, turiu… Tai yra dažniausiai. Panele, turite neblogą smūgį, – Treisis pasitrynė ranką, per kurią ji pliaukštelėjo, paskui susilenkęs pradėjo iš po knygų traukti jos daiktus.

Ji tikriausiai pagalvos, kad jis visiškas idiotas, jei išdrįso paimti jos nėriniuotą, rausvais kaspinėliais papuoštą korsetą, bet tas veiksmas – arčiausiai intymumo, kokį tikriausiai kada nors teks su ja patirti.

Lileta pasilenkė šalia jo, jau pakėlusi ranką vožti dar sykį. Treisis atkišo drabužėlį jai, tačiau dar spėjo užuosti nuo jo sklindantį rožių aromatą.

– Nedrįskit nė pirštu paliesti tų plačkelnių2! – dėbtelėjo į jį Lileta, susigriebė savo daiktus, sugrūdo į lagaminą ir jį užsegusi atsistojo.

Lapkričio vėjas, atpūtęs pirmojo sniego pažadą, susuko Liletos sijono apačią. Kojele ji mušė į lentinį taką jam pažįstamą ritmą „viens, du, trys – pauzė“. Lileta vos tvardėsi.

Treisis susirinko knygas ir, kaip dera Klarkliui, susidėjo jas abėcėlės tvarka. Jis tikėjosi, kad ji pastebės, ir ji pastebėjo. Užvertė akis ir atsiduso.

– Man buvo labai malonu, – atkišo ranką jis. – Apgailestauju, kad jus pargrioviau. Priimkite nuoširdžiausius atsiprašymus. Sveika atvykusi į Rivervokį.

Dauguma moterų nebūtų priėmusios tokio atsiprašymo – jis pasirodė ne tik nevikrus, bet ir kvailas ir nemandagus, bet dėl visa ko Treisis ištiesė ranką ir laukė.

Lileta ilgai žiūrėjo jam į veidą tirdama, sverdama, spręsdama.

– Labai atsiprašau, panele…

– Na, visko pasitaiko, – galiausiai paspaudė jo ranką. Šypsena, kuri nedavė ramybės sapnuose, jam atleido. – Aš Lilė Gordon.

Gordon? Ištekėjusi? Ne! Prieš šešiolika metų ji paėmė jo ranką, prispaudė ją prie savo dvylikametės širdies ir prisiekė tekėti už jo ir tik už jo.

– Ei, mam, Merė nori valgyt.

Nešinas kūdikėliu, prie Lilės Gordon priėjo ne vyresnis negu dešimties metų berniukas.

– Ir jai šalta, – pridūrė berniukas, iš po surauktos kaktos į Treisį mesdamas vertinantį žvilgsnį.

Neatrodė, kad mergytei būtų šalta arba ji būtų buvusi alkana. Ji buvo taip apmuturiuota nuo šalčio, kad matėsi tik mėlynos – kaip Lils – akutės ir riesta nosytė.

Treisis gėrėjosi berniuku, kad šis išdrįso prieiti, – juk kažkoks stambus keverza ką tik pargriovė jo motiną.

– Susipažink su ponu Klarkliu, Džesi, – Lileta paėmė iš sūnaus mergytę. – Tada eisim savais keliais. Viešbutis visai netoli.

– Malonu susipažinti, jaunuoli, – pasakė Treisis, iš tiesų jausdamas pasitenkinimą, mat sukrėtimas prasisklaidė, ir ištiesė ranką.

Pakreipęs galvą, berniukas nužvelgė jo veidą, kaip ir motina, o tada, vėl kaip ji, akimirksniu apsisprendė ir paspaudė Klarkliui ranką.

– Tai geros dienos, pone Klarkli, – palinkėjo Lileta.

Iš po skrybėlės veržėsi raudonos garbanos, jos šypsena šildė jį ten, kur ištisą amžinybę nejuto jokios šilumos.

Džesis pakėlė motinos lagaminą, paskui savąjį, o dar vieną, nediduką, nešėsi pasikišęs po pažastimi.

Treisis nusekė žvilgsniu Rivervokio viešbučio link traukiančią Liletą su šeimynėle. Gerai, kad viešbutis taip arti, nes atrodė, kad sulig kiekviena minute šąla vis labiau.

Jis juto pasididžiavimą. Lileta suaugo į puikią ir gražią moterį. Netgi užsimetusi ant klubo kūdikį ėjo taip, kad bet kuris vyras būtų atkreipęs dėmesį.

Jam pasisekė, kad ji ištekėjusi. Jis turi savo misiją, kuriai yra atsidavęs. Ponia Gordon turi šeimą. Gyvenimas tęsis.

Taip, išties labai pasisekė, kad ji ištekėjusi. Juk jis tikrai nesitikėjo, kad Lileta amžinai liks jo Lils. Visi užauga, keičiasi. Niekas nelieka vaikais. Nei jis, ir juo labiau ne ta miela tolyn nuo jo einanti moteris.

Lilė Gordon atsigręžė. Kilstelėjo vieną antakį ir klausiamai šyptelėjo.

Jis tvirčiau suspaudė glėbį abėcėlės tvarka sudėtų knygų.

Lils, tai aš, Treisis.

***

Rivervokio viešbučio vestibiulyje iš židinio liejosi palaiminga šiluma. Lileta praėjo pro registratūros stalą, rodydama Džesiui į didelį židinį. Lapkritis Pietų Dakotoje būna bjaurus.

– Sėsk ten, Džesi, – ji parodė į didelį minkštą krėslą, vieną iš dviejų, sustatytų abipus židinio. – Iš antklodės išsuk sesę, kad ji sušiltų.

Nusivilkusi paltą ir nusimovusi pirštines Lileta atsistojo priešais ugnį, susišildė krūtinę, paskui atsuko nugarą. Prireikė kelių akimirkų, kol šalčio sukaustyti kaulai galiausiai atsileido.

Apsidairiusi ji su palengvėjimu pastebėjo, kad vestibiulis tuščias. Pro praviras duris dešinėje buvo girdėti į lėkštes dzingsintys stalo įrankiai. Vestibiulyje tvyrojo šviežios duonos aromatas, sumišęs su degančių malkų kvapu.

Vos įsikėlusi į kambarį, ji nusives vaikus vakarienės. Jie turėtų būti išalkę. Varginanti kelionė, kurią jiems teko ištverti, nepaliko laiko neskubiam užkandžiavimui.

Rivervokis lapkritį – ne ta vieta, kurioje ji norėtų būti, bet prieš kurį laiką ji neteko galimybės rinktis.

Viešbučio tarnautojas pasilenkė po aukštu stalu. Lileta išnaudojo tą akimirką turniūrui pasitaisyti. Pagalvėlė buvo nepataisomai sulamdyta. Kad ir kiek moteris timpčiojo ir traukė, atrodė ne ką geriau.

Šiaip jau ponas Klarkas Klarklis turėtų už jį sumokėti. Tas žmogus – nepataisomas gremėzdas. Ačiū Dievui, kad neapvertė Džesio. Galėjo sužeisti abu su Mere… Ponui Klarkliui derėtų vaikščioti ant kaklo užsikabinus įspėjimą pėstiesiems.

Tačiau jame kažkas buvo… kažkas beveik pažįstamo, tik šią sekundę ji negalėjo pasakyti, kas tai.

– Tuoj grįšiu, Džesi. Prisiregistruosime, o tada eisime pavalgyti.

Šaltas vėjas šniokštė į langus, tačiau viduje buvo malonu ir šilta. Reikia dėkoti likimui, kad ji spėjo atsiųsti telegramą ir iš anksto užsisakyti kambarį.

– Laba diena, pone Grynai, – Lileta perskaitė pavardę lentelėje ant stalo. – Aš Lilė Gordon. Norėčiau, jei malonėsite, prisiregistruoti.

Grynas susidomėjęs ją nužvelgė, kaip kad daro vyrai. Gamta ir motina apdovanojo ją vyrų akį traukiančia figūra. Lilė liovėsi dėl to užsigauti prieš daugybę metų. Vyrai lieka vyrais.

– Pone Grynai? – paklausė ji, ir vyro dėmesys nukrypo į jos veidą. – Norėčiau savo kambario.

Tarnautojas nuraudo, pirštu perbėgo per pavardžių sąrašą viešbučio žurnale ir susiraukė.

– Turėtų būti parašyta „ponia Gordon“, – priminė Lileta, jausdama nerimą. Tarnautojas turėtų šypsotis ir tiesti jai raktus. – Ponia Lilė Gordon.

Caksėdamas liežuviu vyras darsyk perbėgo pirštu per sąrašą. Pusiaukelėje pirštas sustojo, jis išsitraukė iš kišenės akinius, užsikabino juos ant nosies ir prisikišęs įsistebeilijo į puslapį.

Lileta ėmė koja tapsėti į grindis.

Grynas užvertė žurnalą ir prispaudė jį ilgais plonais pirštais. Atsikrenkštė.

– Tikrai atsiprašau, ponia Gordon. Atrodo, įvyko klaida.

– Būkite malonus, patikrinkite dar kartą, – trept, trept, trept. – Mano rezervacija buvo patvirtinta.

– Aš tai matau, taip, – vyras perkėlė svorį ant kitos kojos. – Bet atrodo, kad jūsų kambarys atiduotas kitiems svečiams.

Lileta lėtai ir ramiai įtraukė oro. Iškvėpė, stengdamasi rasti jėgų išspausti šypseną. Su nėriniais pagausi daugiau vyrų nei su naminiu mileliu, – priminė ji sau. Šią filosofiją irgi paveldėjo iš motinos.

– Esu tikra, kad rasite jiems kitą kambarį. Juk tikrai supras, kai paaiškinsite klaidą.

– Mielai tai padaryčiau, ponia Gordon, bet tame kambaryje apsistojo senyvi viešbučio savininko tėvai. Juk negaliu išmesti jų į šaltį.

Trept, trept.

– Neprašau jūsų to daryti. Paprasčiausiai prašau, kad iškeltumėte juos į kitą kambarį.

– Apgailestauju, bet laisvų kambarių nėra.

– Nėra? – turi būti, ji juk rezervavo kambarį! – Ar matote štai ten mano vaikus, pone Grynai? Merė dar visai kūdikis. Ar išmesite ją į šaltį?

Vyro veide išties atsispindėjo apgailestavimas. Lileta nusišypsojo dar giedriau ir prisivertė nustoti trepsėjusi.

– Savo noru tikrai ne. Bet tai ne mano valioje.

– Tai kieno valioje, pone Grynai? – ši klaida bus ištaisyta, arba ji ne Lileta Preston. – Lauksime čia, vestibiulyje, kol rasite žmogų, galintį ištaisyti šią klaidą.

– Nieko nebus. Jei kambarių nėra, tai nėra. Viešbutis užsakytas ilgą laiką į priekį, – Grynas atsivertė registracijos žurnalą ir pervertė kelis puslapius. – Pati pažiūrėkite: mieste vyksta fermerių asociacijos suvažiavimas. Fermeriai suvažiavo kartu su šeimomis.

Ji tikrai vėl neves vaikų į lauką – jie ką tik nustojo drebėti!

– Tebūnie, bet aš rezervavau kambarį, – Lileta apsidairė. – Tada liksime vestibiulyje. Krėslai prie židinio pradžiai tiks.

Atrodė, kad ponas Grynas springsta Adomo obuoliu – taip jam ir reikia.

– Eime, Džesi, – šūktelėjo ji židinio pusėn. – Užkąskime ko nors ir tada įsikursime savo krėsluose.

– Gal galiu kuo nors padėti? – pasigirdo žemas balsas jai už nugaros.

Giliai įkvėpusi, ji rankomis įsisprendė į klubus ir lėtai atsisuko į gerai apsirengusį vyriškį, stovintį šalia Gryno.

– O jūs kas būsite? – kilstelėjo antakį Lilė. Būtų geriau, jei jis galėtų ištaisyti susidariusią padėtį.

– Šios įstaigos šeimininkas. Ar yra kokių problemų?

– Išties yra, pone… – Lilė mostelėjo ranka, nes vyras nematė reikalo prisistatyti. – Mano rezervuotas kambarys atiduotas kitiems. Anot pono Gryno, mes su vaikais turime eiti laukan, į mirtiną šaltį.

– Vyksta fermerių asociacijos suvažiavimas. Visame mieste išgraibstyti kambariai.

– Aš jį rezervavau.

– Suprantu jūsų nepasitenkinimą, ponia. Leiskite minutėlę pagalvoti, – viešbučio savininkas susiraukė ir ėmė nykščiu ir smiliumi sukti ūsą. – Dar yra ponia Ohara. Ji gali turėti laisvą kambarį.

Kažkodėl pono Gryno akys pasidarė apskritos it monetos.

– Puiku, turės tikti, – jeigu ne, ji grįžusi vėl įsikurs šiame vestibiulyje. – Ir kur man rasti tą ponią Oharą?

– Už kelių gatvių šiaurės kryptimi bus smuklė. Pasukite dešinėn ir paeikite dar tris kvartalus – atsidursite miestelio pakrašty. Tikrai rasite – tai vienintelis pastatas.

Ji mieliau nesivestų vaikų pro smuklę, bet ką darysi.

Lileta tvirčiau susupo į antklodę Merę. Džesis paėmė krepšius.

– Perduokite mano linkėjimus poniai Oharai, – jai vedantis vaikus į pirmąjį tų metų sniegą pavymui šūktelėjo viešbučio savininkas.

– Teta Lileta, – prabilo Džesis, sulinkęs nuo sunkių krepšių, – tikiuosi, kad ponios Oharos viešbutis netoli. Taip sušalau, kad nejaučiu kojų pirštų.

– Atsargiau, Džesi. Ir sienos turi ausis.

***

Treisis atplėšė privačios Klarko Klarklio bibliotekos duris, įvirto vidun ir koja uždarė duris.

Nuo šalčio negelbėjo net paltas; vyras drebėdamas pažėrė knygų nešulį ant stalo, jos netvarkingai pakriko. Ant šūsnies viršaus jis numetė sulaužytus akinius.

Paprastai būtų pakūręs didįjį židinį, kuris užėmė didžiąją dalį sienos už jo rašomojo stalo, bet ne šią popietę. Už lango krito sniegas, sulig kiekviena minute vis smarkiau, o jam reikėjo nusigauti į Hanisprio psichiatrijos ligoninę.

Jis neabejojo, kad darbuotojai nė kojos nekels iš savo šiltų kambarių pasirūpinti pacientų patogumu. Senajam Klarkliui teks vėl nerti į šaltį.

Per ilgus metus, dirbdamas žurnalistu šeimos laikraštyje ir užsiimdamas tyrimais, Treisis atskleidė krūvą bjaurių paslapčių. Hanisprio psichiatrijos ligoninėje kiūtojo vienos baisiausių. Tai dvokianti korupcijos skylė. Kuo daugiau jis krapštėsi, tuo labiau stiprėjo ryžtas atskleisti joje daromus piktus darbus.

Eiliniam prašalaičiui Hanispris panėšėjo į kurortą, kuriame pailsėti renkasi turtingieji. Sodai buvo puoselėjami, viduje spindėjo marmuriniai laiptai. Brangaus medžio grindys švytėjo vaško sluoksniais.

Tiesa, kurią jis atkasė, nedavė Treisiui ramybės. Išblizgintos grindys ir spindintis marmuras tebuvo fasadas. Hanisprio psichiatrijos ligoninė turtingų šeimų atstumtiems giminaičiams buvo lyg kalėjimas. Daugelis jų, kaip kad galvojo Treisis, išvis nesirgo jokia psichikos liga.

Jo dėmesį patraukė judesys už lango. Jis galvojo būsiąs vienintelis, drįsiantis tokiu oru, šėlstant pūgai, žengti į kiemą. Priėjęs prie lango, Treisis atitraukė ploną užuolaidą.

Kokio velnio?! Palinkusi priešais vėją lentiniu takučiu traukė Lileta su savo vaikučiais. Jie jau turėjo būti įsikūrę viešbutyje!

Jis ištiesė ranką prie durų rankenos, norėdamas leistis iš paskos ir išsiaiškinti, kas nutiko.

Bet ji turi vyrą, be abejonės, puikų žmogų, kuris skubinasi jai į pagalbą. Treisiui praverstų nepamiršti, kad jis – tai ne jis, o Klarkas Klarklis.

Jeigu ji atpažins, kas jis toks, jo rašomam demaskuojančiam straipsniui gali kilti pavojus. Jeigu bus atskleista jo tikroji tapatybė, kas bus visiems tiems Hanispryje uždarytiems žmogeliams? Reikia laikytis atokiau.

Treisis lydėjo akimis Liletą, stengdamasis įžiūrėti gatvės galą, kur, be abejonės, išskėstomis rankomis laukė ponas Gordonas.

Žurnalisto prigimtis užsikabino už kažkokios smulkmenos. Tikrai nieko rimta, bet Lileta anksčiau nemėgo būti vadinama Lile. Buvo matęs, kaip ji su augiais berniūkščiais iki ristynių pešasi dėl to, kad ją taip pavadino.

Bilstelėjimas į duris atitraukė jo dėmesį ir akis nuo lango.

Atvėręs jas, įsileido snaigių sūkurį ir mažąją Sarą Vilson.

– Mažoji Sara, – Treisis uždarė jai už nugaros duris, nuo jos skrybėlaitės krašto nubraukė visą colį sniego. – Kur vaikštai tokiu oru?

– Laba diena, pone Klarkli. Atėjau pasiskolinti knygą.

Dievaži, per tokią pūgą! Sarą jis pažinojo. Devynerių metų smalsumu netveriantis kamuolėlis, o taip pat uoli skaitytoja. Jos motina buvo silpnos sveikatos, ir Sara kiek galėdama dažniau nuo tikrojo gyvenimo slėpdavosi knygose.

Klarkas Klarklis su savo biblioteka tarnavo bendruomenei, nebuvo visiškai niekam tikęs.

– Laimei, vos prieš valandą pasiėmiau naujų knygų siuntą, – Treisis nusvirduliavo prie stalo ir pačiupo vieną knygą kartu su suskaldytais akiniais. – Turiu kaip tik tinkamą tavo amžiaus mergaitei, panele Sara.

Jis atvertė ant stalo gulintį žurnalą, ir Sara jame pasirašė, pasižadėdama grąžinti knygą.

– Atnešiu tikrai greitai, – patvirtino ji.

– Palauk, kol pasitaisys oras, – kai baigs darbą ir leisis namo į Čikagą, atiduos jai tą knygą ir dar keletą kitų. – Eime, parlydėsiu tave namo.

Treisis užsimetė sunkų paltą, susirinko atrinktas naujas knygas ir paėmė Sarą už pirštinėtos rankos.

Išėjęs į lauką, uždarė duris ir dirstelėjo ton pusėn, kur su vaikais nuėjo Lileta, tačiau jų nebesimatė.

Tikriausiai susitiko su vyru – tai laimingas žmogus! Mintyse Treisis matė juodu susiglaudusius priešais traškantį židinį. Iš visos širdies linkėjo savajai Lils ir jos vyrui visa ko geriausio.

– Tau tikrai patiks šis pasakojimas, mažoji panele, – vedinas Sara, Treisis ėjo tolyn nuo Hanisprio psichiatrijos ligoninės, tačiau nieko čia nepakeisi. – Kaip tik tinkamas tavo amžiaus mergaitei.

***

Pagrindinė gatvė buvo tuščia, ausyse skambėjo tyla. Ją trikdė tik Liletos ir Džesio kojų šlepsėjimas lentiniu taku.

Rivervokio gyventojai išmintingai sulindo į namus. Matant iš kaminų vinguriuojančius dūmus šaltis kando dar skaudžiau. Vos už keleto jardų žmonės namuose ir sausakimšuose viešbučiuose mėgavosi šiluma ir draugija.

Jei pasiseks, pas ponią Oharą, ar tai būtų pensionas, ar privatus namas su laisvu kambariu, – viešbučio savininkas to nepasakė – bus šilta ir atsiras maisto vaikams.

Ne vien geliantis šaltis nedavė jai ramybės einant pagrindine gatve tą popietę. Tvyrojo beveik vaiduokliška, visiška tyla. Lauke žmonių nebuvo, atrodė, kad kiekvieną jos žingsnį stebi kažkieno akys. Kvaila – ji juk buvo labai atsargi.

Prieš kokį kvartalą ją išgąsdino atitraukiama užuolaida. Liletos aiktelėjimas vos nepažadino prie krūtinės miegančios mažosios Merės.

– Viskas gerai, tetute Lileta, – nuramino Džesis. – Ten tikriausiai ponas Klarklis. Ant ženklo viršum durų parašyta, kad čia jo biblioteka.

– Kas gi daugiau dėliotų knygas abėcėlės tvarka – logiška, kad ponas Klarklis bibliotekininkas, – kažkodėl, žinant, kad jis stebi, jai nepasidarė neramu. Juokinga, nes pastarąsias dvi savaites ji gyveno vengdama žmonių, kurie pernelyg įdėmiai nužiūrinėjo jos šeimynėlę.

– Džesi, nepamiršk vadinti mane mama. Gali kas nors nugirsti.

– Dėdė Aldenas nevažiuos į Rivervokį, – Džesis pasitaisė po pažastimi lagaminėlį. – Pernelyg bijo vaiduoklių.

Tiesa, Aldenas Hanispris nepaprastai jų bijojo. Tikriausiai tik tai ir išsaugojo jos sesers gyvybę. Jei jis nebūtų buvęs toks niekingas bailys, galėjo nužudyti Betanę; dabar gi pasitenkino uždaręs ją į savo psichiatrijos ligoninę, kur, kaip buvo kalbama, vaidenasi.

Visgi, nors Aldenas Foldžeris Hanispris ir bailys, tai nereiškia, kad jis nėra pavojingas.

Pavojingas ir godžiai geidžiantis jų palikimo. Jis buvo galingas dukterėčios ir sūnėno priešas.

– Jis gali atsiųsti ką nors kitą, – Lileta sustojo, pirštais suėmusi kilstelėjo sūnėno smakrelį ir pažvelgė jam į akis. – Bet aš jus apginsiu, prisiekiu. Tik, Džesi, turime būti labai atsargūs. Žiūrėk, ką kalbi, ir nepasitikėk niekuo kitu, tik manimi.

– Norėčiau, kad būtų gyvas tėtis. Dėdė Aldenas tada mums nieko nepadarytų.

– Aš irgi to norėčiau, – Lileta paglostė šaltą berniuko skruostą. Praėjo vos šeši mėnesiai nuo vaiko tėvo mirties. Pernelyg mažai, kad Džesis liautųsi ašaroti. – Bet jis mato mus iš dangaus, aš tuo tikra.

– Kaip manai, ar iš ten jis gali padėti mums ištraukti mamą iš psichiatrijos ligoninės?

– Jei tik gali, žinai, kad padės, o jeigu ne, galbūt atsiųs ką nors kitą, kas galės mums padėti.

Ji neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti, nes nedrįso tiek atsiverti kitiems žmonėms. Džesiui to nesakys, tačiau būtent jai teks sugalvoti, kaip ištraukti Betanę iš Hanisprio.

– Viskas bus gerai, Džesi, tik tu nesikrimsk, – Lileta perkėlė mažylę ant kitos rankos. Metukų mergytė buvo lengvutė, bet ir nuo to svorio Liletai įskaudo nugara. – Geriau pasiskubinkime pas ponią Oharą, kol nesušalom į ragą.

– Gerai, mam, – Džesis plačiais žingsniais leidosi į priekį.

Jeigu svainis išties iš aukštybių juos stebi, kaip ji tvirtai tikėjo, jis didžiuotųsi savo vieninteliu sūnumi. Džesis buvo drąsus ir protingas berniukas.

Šlovė šventiesiems, jie jau beveik pasiekė smuklę, vadinasi, iki prieglobsčio liko vos keli kvartalai.

– Džesi, eik šalia manęs.

Smuklėse dedasi tokie dalykai, kokių dešimtmečiui nedera matyti. Prireiktų smarkesnės pūgos negu ši, kad nedorovingi vyrai ir palaido elgesio moterys atsisakytų savo pramogų.

Nepaisant šalčio, smuklės durys buvo praviros, kad išeitų kvapą gniaužiantys dūmai. Jeigu būtų Liletos valia, Džesis niekada neišvystų apnuogintų krūtinių ir į jas akimis spiginančių vyrų.

– Kai eisime pro smuklės duris, kietai užsimerk.

– Klausau, ponia, – sutiko berniukas, bet jo veidu praskriejo šypsena. Ir ar tik jis nebuvo truputėlį prasimerkęs?

Kad ir kaip būtų, geriau šypsena negu ašaros. Su paauglystės maištu teks tvarkytis pačiai Betanei, kai jie ją išlaisvins.

Kai ji vėl bus tetulė Lileta, kuri gali iki valiai lepinti ir glėbesčiuoti vaikus, viskas ir vėl bus gerai.

Jie vos spėjo žengti keletą žingsnių už smuklės kampo, kai užkaukė vėjas. Šaltis gėlė net per vilnonius paltus. Per miegus suniurnėjo Merė. Lileta nebevaliojo sulaukti, kada baigsis tie trys kvartalai, už kurių gyvena ponia Ohara.

Per sūkuriuojantį sniegą darėsi sunku ką nors įžiūrėti.

Pačiu laiku Lileta tolumoje pamatė namą.

– Štai ten, Džesi, – mostelėjo ji per baltas ūkanas.

Dar po akimirkos pasimatė prieangis. Pastogėje kabojo raudonas žibintas.

Negali būti! Viešbučio savininkas juk nebūtų jos čia siuntęs… Galbūt poniai Oharai tiesiog patinka raudoni žibintai?..

Jai neliko nieko kito, kaip pabelsti į duris. Vaikai šaltyje ilgiau neištvers. Pačios Liletos kojos virto į ledo gabalus.

Po trečiojo bilstelėjimo durys atsivėrė. Iš vidaus sklido blausi šviesa ir šiluma.

– Kuo galiu padėti, poniute? Ar pasiklydote? Dar tokiu oru!

Džesis nesivargino slėpti šypsenos ar prisimerkti. Matyt, moteris beveik purpuriniais plaukais, raudonais kaip klouno skruostais ir juodai apvestomis akimis jį apakino. O gal veikiau akys iš nuostabos išsprogo išvydus apnuogintą krūtinę.

– Ne, nepaklydome, – paėmusi Džesį už peties, Lileta pasuko jį gatvės pusėn. – Rivervokio viešbučio savininkas atidavė kitiems svečiams mano kambarį ir liepė kreiptis į jus.

Ponui viešbučio savininkui toks pasityčiojimas iš jos ir ponios Oharos dar atsirūgs. Tai ne paskutinis kartas, kai jiedviem tenka matytis.

– Retsykiais nuomoju kambarius viršuje. Bet čia tikrai ne vieta jums su vaikais. Taip nedera. Labai apgailestauju.

– Suprantu, ponia Ohara. Rasime kitą vietą.

– Nuoširdžiai tikiuosi. Nevaryčiau jūsų, bet vaikai…

Taip, vaikai… Lileta nusivedė Džesį laiptais žemyn. Dar šiandien jie primins apie save viešbučio savininkui.