Читать книгу Skandalinga santuoka - Carole Mortimer - Страница 1

– Nekenčiu vestuvių! – nemandagiai sumurmėjo ledi Arabela Sent Kler šokdama valsą, šokį, vyresnių aukštuomenės atstovų vis dar laikomą nepadoriu, su partneriu, kuris užtikrintai sukiojo ją tarp maždaug dviejų šimtų į vestuves atvykusių svečių, šurmuliuojančių žvakių apšviestoje Sent Klerų namų Londone salėje.

– Ar dėl to, kad per pastaruosius metus tris kartus buvote tik jaunikio sesuo, o ne nuotaka? – paklausė Karlaino hercogas Darijus Vinteris.

Arabela staigiai pakėlė galvą, norėdama jam papriekaištauti už pašaipą, kurią išgirdo ciniškame, nuobodžiaujančiame balse. Tačiau jos dėmesį patraukė ir sulaikė griežtas, tobulai gražus šio vyro veidas – Arabela kadaise vienai brolienių jį pavadino angelišku. Arba velnišku…

Darijus Vinteris, šešiais septyniais coliais už ją aukštesnis, turėjo stilingus pusilgius aukso spalvos plaukus, žvilgančius žvakių šviesoje, ir sodriai mėlynas akis, kurias įrėmino ilgos auksinės blakstienos. Jo nosis ilga ir aristokratiška, skruostikauliai išsišovę, o virš ryžtingo kampuoto smakro čiaupėsi tobulai lygios lūpos.

Juodas švarkas ant baltų kaip sniegas marškinių veikiau pabrėžė nei paslėpė plačius pečius, raumeningą krūtinę ir tvirtą pilvą, o lieknus klubus ir šlaunis aptempė juodos kelnės.

Taip, Karlaino hercogas Darijus Vinteris – tikras elegancijos įsikūnijimas. Nuo tada, kai pernai debiutavo visuomenėje, Arabela dar nesutiko kito tokio patrauklaus vyro.

Vos prieš kelis mėnesius jis buvo lordas Darijus Vinteris, vyras, garsėjęs žygiais miegamuosiuose ir prie lošimo stalų. To pašėlusio nutrūktgalvio reputaciją tik sustiprino tai, kad prieš metus jis vedė turtingą paveldėtoją Sofiją Beling ir vos po mėnesio liko našliu, kai jo žmona per medžioklę nukrito nuo žirgo ir užsimušė.

Kaip ir reikėtų tikėtis, dauguma aukštuomenės, ypač piršliaujančios mamytės, Darijui Vinteriui atleido visas ankstesnes nuodėmes, kai jis, prieš septynis mėnesius mirus vyriausiajam broliui, paveldėjo Karlaino hercogo titulą.

Arabelą jo nuodėmingai graži išvaizda patraukė nuo pat tada, kai pirmąkart jį išvydo prieš maždaug aštuoniolika mėnesių. Į šią trauką, nors juodu lankėsi ne viename visuomenės susibūrime, Darijus Vinteris, deja, nė neketino atsakyti.

Šiuosyk Arabela paniekinamai parodė dantis.

– Esu tikra, kad savo žodžiais nenorėjote manęs įžeisti, jūsų malonybe.

Darijus žvelgė į gražų ledi Arabelos Sent Kler veidą. Kadangi ji turi tris vyresnius brolius – vienas jų Stauerbridžo hercogas Vanagas, – Darijus nutuokė, kad šią panelę artimieji beveik visą gyvenimą lepino.

Tačiau jos grožis stulbinantis – širdelės formos veidą įrėminanti kupeta medaus spalvos garbanų, lydyto šokolado spalvos akys, riesta nosytė, putlios geidulingos lūpos ir smailus ryžtingas smakras. Šviesi suknelė, kurią ji vilkėjo, atidengė pilnas krūtis, pabrėžė liekną liemenį ir apvalius klubus, o smulkias pėdas dengė šviesūs satino bateliai.

Taip, ledi Arabela Sent Kler – labai graži ir geidžiama panelė. Tačiau šią išdidžią jauną ir kol kas su niekuo nesusisaisčiusią Stauerbridžo hercogo seserį, kuriai prieš vienuolika metų mirę tėvai paliko nemažą turtą, pastaruosius dvejus metus mergino visi aukštuomenės viengungiai. Darijus, dar būdamas viso labo lordas Vinteris, pernai taip pat jai piršosi. Tą pasiūlymą ši užsispyrėlė kaipmat atmetė, niūriai prisiminė jis.

– Tikrai? – nusišaipė Darijus.

Ji primerkė rudas akis.

– Jūsų malonybe, man vos devyniolika, dar tikrai nesu senmergė!

Darijui visai patiko, kaip iš pykčio nukaito jos skruostai. Dėl to jos akys patamsėjo, putlios lūpos dar labiau paraudo. Jam toptelėjo, kad būtų labai malonu tas lūpas bučiuoti ir tyrinėti.

– Vis dėlto jūs aukštuomenėje debiutavote prieš dvejus metus, o žinių apie sužadėtuves kaip nėra, taip nėra.

Išraiškingos tamsios akys nepritariamai plykstelėjo.

– Vadinasi, jūs manote, kad visos jaunos damos yra paikos tuščiagalvės, o vienintelis jų tikslas gyvenime – pasičiupti tinkamą vyrą?

Jis klausiamai kilstelėjo šviesius antakius.

– Sakydama tinkamą omenyje, kiek suprantu, turite turtingą ir tituluotą?

Ji įžūliai kilstelėjo smailų smakrą.

– Dabar apšviestieji tūkstantis aštuoni šimtai septynioliktieji metai, jūsų malonybe, metas, kai ne kiekvienai moteriai reikia vyro, kuris įprasmintų jos būtį!

– Vadinasi, neketinate ištekėti? – apimtas smalsumo pasiteiravo jis.

– Taip, artimiausius kelerius metus, – jos balse buvo girdėti užsispyrimas.

– Gaila.

Ji suraukė antakius.

– Nesupratau?

Darijus truktelėjo plačiais pečiais.

– Devyniolikametės kūnas dar būna tvirtas ir sunokęs… – Jis nutilo, nes Arabela apstulbusi aiktelėjo ir pamėgino ištrūkti iš jo glėbio, bet Darijus ją sustabdė įtempdamas rankas ir tvirčiau pirštais suspausdamas pirštinėtą plaštaką.

Arabelos akys piktai sužibo, kai priversta toliau šokti ji pajuto, kaip jos kojos priglunda prie tvirtų Darijaus šlaunų.

– Tučtuojau mane paleiskite, pone!

Darijus įžūliai išsišiepė.

– Tiesiog noriu jums parodyti, ko netenkate atmesdama mintį apie santuoką, nors esate pakankamai jauna, kad ja pasimėgautumėte.

Arabela užaugo su trimis vyresniais broliais, todėl apie vyro kūną šį tą išmanė. Tą akimirką ji pajuto, ko būtent netenka, nes tvirtos Darijaus Vinterio slėpsnos prigludo prie jos kūno. Ir pažadino geidulį…

Nuo tokio intymumo jai sulinko keliai. Krūtys po suknele paburko, delnai pirštinėse sudrėko, o skruostai liepsnote liepsnojo, ir ji susidrovėjusi apsidairė.

Laimė, brolio Sebastiano ir jo mylimosios Džuljetos vestuvėse buvo tiek daug svečių, kad niekas, nei broliai, nei brolienės, nei daugybė tetų, dėdžių ir pusbrolių, nepastebėjo, kaip intymiai Arabela glaudžiasi prie hercogo.

Kai ji vėl pažvelgė į jį, jos akys žibėjo.

– Juk moteriai nebūtina ištekėti, kad galėtų mėgautis tokiais… dalykais? – Ji įžūliai žvelgė į jį tikėdamasi, kad jis apstulbs.

Hercogas prisimerkė.

– Galbūt jūs jau tuo pasimėgavote? – paklausė jis.

Žinoma, ne. Nors ji nerado dėmesio verto vyro, jei vestuvių naktį į santuokinę lovą liptų neskaisti, kiltų didžiausias skandalas. Be to, trys sargūs broliai niekada to neleistų.

Vis dėlto jos vyriausiojo brolio Vanago bendraamžio pašaipos nepakenčiamos. Sulaukęs trisdešimt vienų jis turėtų būti protingesnis!

– Galbūt… – mįslingai pakartojo ji.

Hercogo lūpose atsirado atšiauri šypsena.

– Kodėl man sunku tuo patikėti, ledi Arabela?

Ji pasipiktinusi staigiai įkvėpė.

– Vadinate mane melage, jūsų malonybe?

– Man rodos, taip, – sumurmėjo Darijus.

Arabela Sent Kler tikrai aikštinga, žavėdamasis pripažino jis, toliau sukiodamas ją nuostabioje žvakių apšviestoje salėje. Ši užsispyrėlė nesupranta, kad šitaip flirtuodama su vyru, kurio pasiūlymą ištekėti pernai paniekinamai atmetė, žaidžia su ugnimi.

Ji nenorėdama nusileisti išsitiesė, ir putlios šviesios krūtys šiltai prigludo prie Darijaus krūtinės.

– Aš nemeluoju, jūsų malonybe.

Virš tingių jausmingų mėlynų akių kilstelėjo antakiai.

– Įrodykite.

Išgirdusi raginimą ji išpūtė akis.

– Ką norėjote tuo pasakyti?

Darijui žvelgiant į ją primerktomis akimis rodėsi, kad juodu vieninteliai žmonės salėje. Ore tvyrojo lūkestis, ir hercogas pastebėjo, kad Arabelos skruostai išblyško, o tose maištingose rudose akyse atsirado abejonė.

– Tiesiog raginu jus patvirtinti savo žodžius, Arabela, – tyliai pakartojo jis.

– Aš… Bet… Kaip man tai padaryti, jūsų malonybe?

Jis sutramdė šypseną.

– Tėra vienintelis būdas moteriai įrodyti, kad yra… patyrusi kūniškuose dalykuose, ar ne?

Arabela negalėdama patikėti spitrėjo į Darijų Vinterį. Nejaugi jis rimtai nori, kad ji?.. Ar tikisi, kad ji?..

Taip, tikrai!

Arabela jo ketinimus perprato iš kilstelėto antakio. Sodriai mėlynų akių. Ciniško vypsnio tose tobulose lūpose.

Karlaino hercogas Darijus Vinteris atvirai kvietė ją su juo pasimėgauti kūniškais malonumais!

Arabelai suspurdėjo širdis vien pagalvojus, kaip šito vyro stiprus nuogas kūnas glaustųsi prie josios, kaip ji regėtų plačius pečius, galingą krūtinę ir pilvą, tvirtas šlaunis ir nuogą…

– Patikėkite, pone, nė negalvočiau suartėti su prastai pagarsėjusiu Darijumi Vinteriu, – įžeidžiai iškošė Arabela.

Jis iš aukšto pažvelgė į ją.

– Tikrai? – šaltai paklausė.

Ji linktelėjo.

– Jūs tikrai esate palaidūnas, kaip žmonės ir šneka. Palaidūnas ir pašlemėkas. Vyras, kuris vedė iš išskaičiavimo ir praėjus vos mėnesiui įtartinai tapo našliu.

– Įtartinai? – Jo balsas buvo apgaulingai ir pavojingai tylus.

– Na, savo laimei, – atsainiai pasitaisė Arabela. – Juk galėjote pasilikti paveldėtojos pinigus ir su ja nevargti. Kitaip tariant, pone, su tokiu vyru jokia padori moteris, nei žmona, nei meilužė, neturėtų susidėti, nors tapęs Karlaino hercogu praturtėjote ir įgijote pagarbos!

Arabela akimirksniu suprato, kad įžeisdama šį vyrą padarė kvailystę, nes jo sodriai mėlynos akys pavojingai prisimerkė, o veidas sustingo iš nepasitenkinimo. Darijus nuožmiai sukando dantis ir ryžtingai sučiaupė lūpas. Tai perspėjo, kad jo pyktis šaltas ir gilus.

Arabela nugurkė seiles.

– Tikriausiai per daug prišnekėjau…

– Tik tikriausiai? – grėsliai iškošė Darijus.

Ji tikrai per daug prikalbėjo. Gerokai per daug ir dar ne tam žmogui. Arabela neabejojo, kad tai hercogas ją išprovokavo. Tačiau žinojo, kad nederėjo jam pasiduoti. Ji matė griežtose mėlynose jo akyse spindintį atpildo pažadą…

– Man regis, verčiau eikime kur nors… nuošaliau, kad galėtume vienumoje pratęsti šį pokalbį, – suurzgė Darijus, tvirtai suėmė Arabelą už alkūnės ir patraukė iš šokių aikštelės, tempdamas ją per žmonių spūstį.

– Nevalia, kad mudu išvystų iš salės išeinančius drauge, – varžydamasi sušnypštė Arabela, vildamasi, kad bet kurią akimirką pasirodys kuris nors brolis ir paklaus, ką jie ketina daryti.

Darijus eidamas nė nestabtelėjo ir nukreipė į ją šaltas, negailestingas akis.

– Maniau, jog apšviestaisiais tūkstantis aštuoni šimtai septynioliktaisiais metais jums tokie dalykai nerūpi!

Arabela pajuto, kaip nukaito skruostai, kai jis jos pačios žodžius atsuko prieš ją.

– Patikėkite manimi, jūsų malonybe, man tai nė kiek nerūpi, bet mano broliai tikriausiai… nepasikuklintų išsakyti savo nuomonės.

Jis paniekinamai perkreipė lūpas.

– Sebastianas kartu su nuotaka prieš kelias minutes dingo, Vanagas ir Lučianas, regis, taip pat nemato nieko kito, išskyrus savo žmonas.

Dar kartą paskubomis apsidairiusi salėje Arabela suprato, kad brolių tikrai nėra. Kaip visada! Nuo to laiko, kai ji pernai debiutavo visuomenėje, broliai gniuždė ją globėjišku elgesiu, o dabar, kai reikėjo jų įsikišimo, visi nežinia kur dingo kartu su savo žmonomis. Net teta Hamond, Arabelos palydovė šiuos dvejus metus, nematė, kaip ją išvesdina iš salės, nes stovėjo kitapus kambario įsitraukusi į pokalbį su keliais giminaičiais.

– Kaip sakiau, – patenkintas nutęsė Darijus, – manau, bus kur kas geriau, jei susirasime nuošalesnę vietą, kur galėtume tęsti šį… pokalbį.

Iš ryžtingo balso Arabela suprato, kad Karlaino hercogas mažiausiai galvoja apie pokalbį.

Darijus išėjo iš salės, tempdamas Arabelą per dar vieną erdviame vestibiulyje plepančių ir besijuokiančių žmonių spūstį, tačiau ieškodamas kambario, kur su šia aštrialiežuve panele galėtų pabūti vienas, pastebėjo jos gražiose rudose akyse žybsintį žvilgsnį. Darijus žinojo – tose akyse, kuriose dabar blyksėjo pyktis, taip pat lengvai galėjo žibėti ir juokas.

Bendraujant su juo kol kas taip nebuvo…

Per pastaruosius aštuoniolika mėnesių juodu su Arabela Sent Kler vis susitikdavo viename ar kitame aukštuomenės renginyje. Ši ugninga panelytė su negarbinguoju lordu Darijumi Vinteriu visuomet bendraudavo iš aukšto kaip tikra Sent Kler, jei apskritai teikdavosi jį pastebėti. Dažniausiai ji jo nepaisydavo.

Arabelos ką tik išsakyti įžeidimai buvo taiklūs ir įrodė, kad, nors ji dėjosi jo nepastebinti, vis dėlto klausėsi aukštuomenėje plintančių skandalingų paskalų.

Metas – jau seniai metas – jai parodyti, kad tapęs Karlaino hercogu jis nepakęs tokio atsainaus elgesio!

Vestuvių pokylio triukšmas ir karštis išblėso, o Darijus nepaleisdamas Arabelos alkūnės ryžtingai žygiavo koridoriumi galinės namo dalies link.

– Kas čia? – laisvąja ranka jis mostelėjo į duris kairėje.

– Man regis, tai patalynės spinta. Lorde Vin… jūsų malonybe, – skubiai pasitaisė ji, klupinėdama jam įkandin, – tai tikrai nepadoru…

– Čia? – Darijus jos nepaisė ir nutaisęs niūrią išraišką parodė duris dešinėje.

– Vanago kabinetas. Bet negalime ten eiti! – susijaudinusi paprieštaravo ji.

Darijus atidarė duris ir įtraukė ją į tamsų kambarį.

– Nagi. – Jis suėmė jos rankas viena sauja, iškėlė jai virš galvos ir kūnu prispaudė ją prie uždarytų durų. – Gal patikrinkime jūsų žodžius, esą su manimi niekada nesuartėtumėte? – Jo akys sužibo ir jis pamažu nuleido galvą, norėdamas priglusti burna prie putlių merginos lūpų.

Arabela nepajėgė kalbėti. Nebegalėjo kvėpuoti. Stengdamasi ištraukti rankas iš stiprių Darijaus gniaužtų ji tik dar labiau prigludo prie jo kūno, todėl kai ją užvaldė tos ciniškos lūpos, ji dar smarkiau pajuto jo krūtinės ir šlaunų šilumą.

Nors prieš tai apsimetinėjo esanti patyrusi, Arabela buvo dar nebučiuota. Jos abejingumas ir brolių įtūžis, gresiantis visiems vyrams, kurie išdrįstų taip pasielgti, atbaidė visus iki šiol sutiktus jaunuolius.

Tačiau Darijus Vinteris, sulaukęs trisdešimt vienų, nebe jaunuolis. Be to, jis, garbingasis Karlaino hercogas, nebijo jos brolių.

Lūpos, kurios atrodė griežtos ir lygios, švelniai gludo prie Arabelos burnos. Bučinys buvo toks intymus, kad jos kūnas virpėjo ir liepsnojo. Krūtys, kurias spaudė suknelės audinys, staiga apsunko, o tarp kojų susitvenkė iki tol nepatirta kaitra. To pojūčio verčiama ji ėmė neramiai judinti klubus. Nebuvo tikra, ko jai reikia. Tik žinojo, kad troško to, ko tas vyras dar nesuteikė.

Darijus pakėlė galvą, kad pažvelgtų į gražų, nukaitusį veidą, užlietą pro kitapus kambario esantį langą sklindančios mėnesienos. Jis pastebėjo, kad Arabelos akys karštligiškai žvilga. Skruostai nuraudę. Lūpos putlios. Matė, kad jos krūtinė, kurią taip gundomai atidengė gili suknelės iškirptė, trūksmingai kilnojasi.

Karštas Darijaus žvilgsnis nukrypo į papūstas merginos lūpas.

– Praskirk lūpas, – ragindamas sugergždė jis.

Arabela susiraukė.

– Nė už ką!

Šita raganaitė jį smerkia. Kritiškai vertina jo reputaciją. Tikriausiai dėl tos reputacijos ir pinigų stygiaus ši išdidi panelytė pernai atsisakė už jo tekėti.

Darijus dar tvirčiau sugniaužė jos rankas, prispaustas prie durų virš jos galvos, ir žybsėdamas akimis pasižadėjo atlyginti už ankstesnę nepagarbą.

– Išsižiok, Arabela, – sušvokštė jis. – Parodyk, kaip bučiuojasi tikra moteris, – pridūrė jis, paniekindamas ankstesnes jos pastangas.

Ir akimirksniu sulaukė atpildo, nes Arabelos akys mėnesienoje kovingai sutvisko.

– Gal teiksitės paleisti mano rankas, jūsų malonybe? – piktai pareikalavo ji.

Jis atšiauriai nusišypsojo.

– Neketinu tavęs paleisti – juk sudraskysi mane savo nagučiais.

Arabela siuto. Neprisiminė kada nors anksčiau taip smarkiai pykusi. O tai įspūdinga, turint omenyje, kad bendraudama su broliais ji dažnai netekdavo kantrybės.

Ji prisimerkusi pažvelgė į jį.

– Gal jums patiktų, jei susmeigčiau į jus savo nagučius?..

– Gal. – Darijus Vinteris tyliai pritariamai nusijuokė, pamažu paleido jos rankas ir atsitraukė. – Laukiu, Arabela, – po kelių sekundžių nutęsė jis, nes ji net nebandė ištesėti grasinimo.

Arabela ryžtingai susičiaupė. Ji gali. Jei tik pasiryš, padarys viską, ką nori.

Net sugundys Darijų Vinterį.

Nejau tai sunku? Juk šitas vyras – pagarsėjęs neišrankus palaidūnas.

Arabela šelmiškai šypsodamasi priėjo arčiau ir neatitraukdama žvilgsnio nuo jo akių rankomis švelniai paglostė pečius, paskui palietė švelnius auksinius plaukus, krintančius ant švarko apykaklės. Įbrukusi į plaukus pirštus ji prisitraukė jo galvą, kad jį pabučiuotų. Paklusdama paliepimui šįkart ji praskyrė lūpas ir iš karto pajuto, kad bučinys tapo daug intymesnis. Širdis ėmė plakti sparčiau, o kūnas nukaito, kai ji lūpomis pajuto karštą Darijaus liežuvį. Jis pamažu atsitraukė, bet po kelių sekundžių vėl priartėjo. Kviesdamas. Ragindamas. Galbūt drąsindamas Arabelą pasielgti taip pat?

Tą akimirką Arabela gailėjosi nežinanti, kas iš tikrųjų vyksta tarp vyro ir moters. Ji troško parklupdyti šitą arogantišką vyrą, apimtą aistros jai. Norėjo, kad jis, atsidavęs geismui, maldautų pasigailėti.

Kad geistų jos, Arabelos Sent Kler, ne kitos moters.

Ji atsidavė instinktams, prisispaudusi prie Darijaus lyžtelėjo praskirtas jo lūpas ir kaipmat pajuto, kaip jo pulsas paspartėjo. Jai antrąkart giliau pabučiavus jis tyliai galugerklyje sudejavo.

Supratusi, kad jos glamonės teikia Darijui malonumo, ir įgavusi drąsos Arabela įbruko liežuvį jam į burną. Dar. Ir dar kartą. Ir kaskart pajusdavo, kaip Darijaus lytis, prisispaudusi prie karšto jos kūno, sutvinksi.

Nors Darijus viską pradėjo lyg žaisdamas, norėdamas Arabelą nubausti už tai, kad nesutiko už jo tekėti ir šį vakarą paniekino, padėtis tapo rimta. Jo lytis sustandėjusi tvinkčiojo, jį apėmė didžiulis troškimas šias glamones baigti taip, kaip reikia.

Akimirką Darijus pasitenkino liežuviu tyrinėdamas Arabelos burną. Galiausiai laimėjęs šį mūšį į jos švelnias glamones atsakė reiklesnėmis.

Tačiau to nepakako – turint omenyje, kad Darijus šios merginos geidė daugybę mėnesių, to niekada nepakaktų, – ir jis sudejavo suirzęs dėl drabužių, kliudančių liesti Arabelos tvirtą, sunokusį kūną.

Neatsiplėšdamas nuo jos lūpų jis atitraukė ją nuo durų ir privedė prie didžiulio stalo, stovinčio priešais langą.

Stalas buvo tvarkingas, priešingai nei Darijaus darbo stalas Karlainų namuose Belgreivijoje, – to ir reikėtų tikėtis, juk šis kambarys priklauso pedantiškajam Vanagui Sent Klerui. Arabela nustebusi sustingo, kai šlaunimis atsirėmė į tvirtą baldą. Darijus tikėjosi, kad stalas pakankamai tvirtas tam, ką buvo numatęs.

Ši mergina, be kita ko, apkaltino jį esant palaidūnu ir pašlemėku, tad Darijus nenorėjo jos nuvilti. Jis pirštais mikliai atsegė jos suknelės sagas nugaroje.

Arabela nenutuokė, kaip vos per kelias sekundes atsidūrė sėdomis ant brolio stalo su iki liemens nusmukusia suknele ir tik permatomo apatinuko dengiamomis stangriomis krūtimis.

Tačiau tai nebebuvo svarbu, nes Darijus tamsoje žvilgančiomis akimis švelniai pakėlė suknelę, praskyrė Arabelos kojas ir atsistojo tarp jų. Pamažu nuleidęs galvą jis lyžtelėjo paburkusį jos spenelį, tamsuojantį po šviesia medžiaga.

Arabela alsiai aiktelėjo, nes glamonės sukeltas malonumas nubėgo kūnu – jai ėmė dilgsėti rankos ir nugara, tarp kojų susitvenkė kaitra.

– Patinka? – patenkintas sumurmėjo Darijus ir neskubriai lyžtelėjo kitą krūtį.

Aišku, kad Arabelai patinka! Kokiai moteriai nepatiktų malonumas, keliamas tokių svaiginančių glamonių?

Nors prieš tai teigė priešingai, Arabela tokio intymumo dar nebuvo patyrusi. Nežinojo, kas vyksta tarp vyro ir moters vienumoje. Mama mirė, kai jai buvo vos aštuoneri. O teta Hamond, jau seniai našlė, su ja apie tokius dalykus nesikalbėdavo. Visi trys broliai: Vanagas, Lučianas ir Sebastianas, manė, jog Arabela dar per jauna apie tokius dalykus galvoti, juolab jais užsiimti. Pati Arabela, apsimetanti patyrusia moterimi, pernelyg gėdijosi savo neišmanymo, todėl į brolienes nesikreipė.

Todėl Arabela ir sulaukė beveik dvidešimties metų nenutuokdama apie tokį malonumą, apie kūniško suartėjimo grožį…

Šįkart ji buvo pasiruošusi Darijaus bučiniui, bet apsvaiginta kaitros nesipriešino, kai jis nusmaukė apatinuko petnešėles nuo pečių ir apnuogino krūtis, kad galėtų jas liesti ir glamonėti.

Arabela niekada nežinojo, net nebūtų nuspėjusi, kad įmanoma tokia palaima. Priimdama Darijaus pirštų glamones ji išrietė nugarą. Nuo tų lengvų prisilietimų rausvi speneliai paburko ir tapo tokie jautrūs, kad jai tarp kojų ėmė tvinksėti malonumas.

Darijus nutraukė bučinį ir lyžtelėjo duobutę po kaklu, šiltomis lūpomis, drėgnu liežuviu ir švelniais krimstelėjimais vis žemiau leisdamasis įjaudrinta Arabelos oda.

– Kokia tu graži, – kimiai sumurmėjo jis, alsavimu paglamonėdamas apnuogintas krūtis, paskui neskubėdamas apžiojo paburkusį spenelį.

Arabela aikčiojo ir rangėsi apimta malonumo, pirštais įsikibo į šilkinius Darijaus plaukus, neleisdama jam atsitraukti. Ji tokia įkaitusi. Ir susijaudinusi. Taip smarkiai geidžia…

Ji net virpėjo iš geismo, kai Darijus atsitraukęs pažvelgė į ją. Jos skruostai nuraudo, kai nuleidusi žvilgsnį išvydo, kad jos spenelis toks stangrus ir daug tamsesnis nei įprastai, kai ji po maudynių apžiūrėdavo save veidrodyje.

Net krūtys atrodė didesnės, tarytum pritvinkusios nuo Darijaus rankų ir lūpų glamonių. Bet Darijus sakė, kad jos krūtys gražios, vadinasi, taip ir turėjo nutikti.

– Ar galiu?.. – Arabela taip pat troško liesti Darijų ir laukdama atsakymo dvejodama palietė jo liemenės sagas.

Darijus tamsoje linktelėjo ir atsitiesė, jo akys sužibo.

– Be abejonės, – kimiai paragino jis.

Tą akimirką, apimtas susijaudinimo, Darijus Arabelai būtų leidęs bet ką. Jis staigiai įkvėpė, kai ji nuvilko liemenę ir švarką, leido jiems nukristi ant kilimu išklotų grindų, paskui atsagstė marškinius apnuogindama krūtinę, ir jis ant įkaitusios odos pirmąkart pajuto jos šiltas smalsias rankas.

Darijus sukando dantis, kai jos rankos, švelniai glamonėdamos, nuslydo jo krūtine. Paskui ji aptiko sustandėjusius spenelius, glūdinčius tarp krūtinę dengiančių auksaspalvių plaukelių.

Ji tokia graži mėnesienoje – išdidžiai styrančiomis krūtimis ir lieknu liemeniu, kurį Darijus tikriausiai apimtų dviem rankomis. Jis vos tvardė troškimą paguldyti ją ant stalo, įsitaisyti tarp kojų ir paimti.

– Pabučiuok mane, Arabela! – ragindamas sugergždė jis.

Vos nepalūžo, kai pajuto, kaip jos rausvas liežuvėlis nuslydo jo speneliu. Darijui teko sugniaužti prie šonų kumščius, kad neišsilietų tarytum nepatyręs jaunuolis.

Paskui jis pakėlė rankas ir panardino pirštus į auksines Arabelos garbanas, spausdamas jos lūpas prie įjaudrinto savo kūno, sunkiai kvėpuodamas jai atkartojant jo glamones.

– Esu tikras, kad jums pasivaideno, lorde Redvudai, – maloniai kalbėjo Stauerbridžo hercogas Vanagas Sent Kleras, atidarydamas kabineto duris. – Kam mano seseriai ledi Arabelai eiti į kabinetą… – Hercogas nutilo, kai žvakidė jo rankoje apšvietė priežastį, atvedusią seserį į jo asmeninį kabinetą…