Отрывок из книги
– Ar tai koks naujas vakarėlių žaidimas? O gal tiesiog svarstote, kuo mane pradžiuginti šį vakarą? – pašaipiai ištarė Vanagas, kreipdamasis į moterį, stovinčią – besislepiančią? – už vazoninio augalo greta jo. – Galbūt ketinate per vakarienę aplieti mane vynu? O gal jums labiau patiktų nusitaikyti į mane karšta arbata vėliau? Taip, esu tikras, kad karšta arbata būtų kur kas nemalonesnė už paprastą vyno taurę. Žinote, už to vazoninio augalo tikrai nepasislėpsite, – pridūrė Vanagas, kai jo auka neatsakė nė į vieną pašaipų dūrį.
Jo nuotaika nebuvo pasitaisiusi, kai prieš kelias minutes jis nusileido į svetainę prieš vakarienę susipažinti ir pabendrauti su kitais svečiais. Vanduo vonioje buvo karštas, bet jo buvo per mažai, kad Vanagui įtiktų, o kamerdineris Doltonas taip pat nesidžiaugė šiais namais. Susijaudinęs jis skusdamas net įpjovė hercogui smakrą, o taip per ilgą tarnybą nebuvo padaręs nė karto.
.....
Dėl nepaaiškinamos priežasties Vanagą staiga apėmė noras nusijuokti.
Kadangi pastarosiomis dienomis jis retai gaudavo progą net nusišypsoti, ką ir kalbėti apie norą pasijuokti su moterimi, tai jį nustebino. Moterys, tos grobuonės, kaip jis suprato per dešimt metų nuo tada, kai tėvams žuvus karietos avarijoje paveldėjo hercogo titulą, visai nejuokingos.
.....
