Читать книгу Ji pakeitė Darijų Sterną - Carole Mortimer - Страница 1

– Kas jis? – šūktelėjo Endė, pažvelgusi į prašmatnaus restorano Midas, kuriame su seserimi ir svainiu šventė savo gimtadienį, tarpdurį.

Šampano taurė sustojo prie lūpų, Endė išplėtusi akis spigino į elegantiško restorano tarpduryje stoviniuojantį vyrą. Aukštas paniuręs rimtuolis nusivilko tamsų paltą ir įdavė laukiančiam patarnautojui.

Endė įvertino, kad jis galėtų būti įpusėjęs ketvirtą dešimtį, atrodė toks tamsus ir patraukliai žavus, kad ji negalėjo nuo jo atitraukti akių, tarsi visas jos gyvenimas būtų nuo to priklausęs.

Ir toliau nesiliaudama į jį spoksoti Endė pastebėjo, kad jis yra paslaptingas.

Elegantiškas juodas kostiumas ir marškiniai, kaklaraištis, puikiai sukirpti drabužiai išryškino tobulus raumenis ir beveik dviejų metrų ūgį.

Susitaršę plaukai nuo virš galvos kybančių sietynų šviesos spindėjo tamsaus raudonmedžio spalva.

Veido oda buvo gelsva.

O veidas…

Kuo ilgiau Endė spoksojo, tuo geriau suprato, kad niūriu toli gražu nepavadinsi to griežto, plieninio veido. Kakta aukšta, sudarė protingo žmogaus įspūdį, virš primerktų akių – rūstūs tamsūs antakiai, skruostikauliai it ašmenys, kietai suspaustos lūpos – kaip nulietos, žandikauliai – kvadratiniai ir išduodantys aroganciją.

Apskritai bendrą įspūdį buvo galima apibūdinti kaip įelektrinantį.

Vyras abejingai žvalgėsi po restoraną, tuo pačiu metu kalbėdamasis su drauge atėjusiu vyruku. Skvarbus žvilgsnis perskrodė Endę, nukrypo šalin, paskui vėl tingiai grįžo prie jos, tada stabtelėjo.

Endei užgniaužė kvapą, visos mintys išgaravo, kai ji suvokė esanti to skvarbaus žvilgsnio taikinys.

Ji kažkodėl tikėjosi, kad to vyro akys bus tokios paslaptingai prikaustančios kaip ir jis pats, bet jos buvo skaidrios, gražaus topazo spalvos, su dervos juodumo vyzdžiais.

Tos kerinčios akys laikė Endės žvilgsnį nelaisvėje net tada, kai jis klausiamai kilstelėjo antakį, išvydęs jos susidomėjimą.

– Aha! – sumurmėjo jos sesuo pamačiusi, kur žiūri Endė, ir išvydusi jos ankstesnio klausimo objektą. – Nepaprastai žavus, tiesa?

– Ką sakei? – Endė vis dar negalėjo ištrūkti iš to žvilgsnio nelaisvės ir neišgirdo Kim: jos širdis daužėsi krūtinėje, pulsas dundėjo.

– Na, tas vyras, į kurį spigini, mieloji, – ramiai erzino sesuo. – Nejau nenori nuplėšti jam drabužių ir?..

– Ei! Šalia tavęs sėdi tavo vyras, – ilgesingai jai priminė Kolinas.

– Tai nesulaikys manęs nuo žvalgymosi po vitrinas, mano meile, – įžūliai atsakė jam žmona.

– Na, toks žvalgymasis po vitrinas yra visiškai ne tavo kišenei! – erzindamas burbtelėjo Kolinas.

– Tokia ir yra tikroji žvalgymosi esmė, kvailuti! – meiliai sukikeno Kim.

Endė beveik nepastebėjo linksmo sesers ir jos vyro pasišaipymo, nepažįstamasis kaustė ją žvilgsniu dar kelias ilgas širdį stingdančias sekundes, paskui jo viršutinė lūpa išsitempė, tarsi šypsantis. Tada jis nusigręžė, su draugu paskui patarnautoją nusekė prie savo staliuko.

Endė trūksmingai įkvėpė, nors širdis tebesidaužė, pulsas lėkė šuoliais.

Silpnas virpulys perbėgo kūnu lyg netikėtos reakcijos į tą tamsų gražuoliuką priminimas.

Ir ji buvo ne vienintelė, stebinti du vyriškius, žingsniuojančius per restoraną. Jie praeidami linktelėjo keliems pažįstamiems, paskui sustojo prie staliuko keturiems, prie lango. Pasisveikino su ten jau įsitaisiusia vyresnio amžiaus pora. Patarnautojas atitraukė dvi laisvas kėdes, ir abu vyrai atsisėdo.

Dabar Endė nesijuto pakerėta, suvokė, kad ir kiti vakarieniaujantys žmonės paslapčia stebi tuodu vyrus, bet kalbos virto tyliu kuždesiu, oras prisipildė įtempto lūkuriavimo.

Jai tapo nepaprastai įdomu, nes tokių situacijų šiame ištaigingame restorane dažnai pasitaikydavo dėl turtingų ir garsių žmonių, savimylų, nepastebinčių kitų.

Iš tiesų Endė jautėsi šiek tiek priblokšta, kai pirmąkart čia apsilankė.

Vienintelė priežastis, dėl kurios Endė ir jos sesuo su vyru galėjo valgyti aukštuomenės apsuptyje, buvo ta, kad Kolinas dirbo kompanijos Midas Enterprises biure Londone. Kaip tos kompanijos darbuotojas jis turėjo teisę užsisakyti staliuką Midas restoranuose sau ir trims svečiams vieną kartą per metus ir gauti darbuotojo nuolaidą: nė vienas iš jų jokiu būdu nebūtų išgalėjęs čia pavalgyti!

Tokia taisyklė negaliojo Midas naktiniame klube, esančiame ketvirtame aukšte: jis buvo rezervuotas tik nariams. O kad taptum nariu, reikėjo abiejų brolių Sternų, milijardierių Midas kompanijos savininkų, patvirtinimo.

Endei visa tai panėšėjo į kosmosą.

Net gyvendama gana atsiskyrusi ji buvo girdėjusi apie Darijaus ir Ksandro Sternų sėkmę. Jos svainis pasakojo, kad broliai į verslą įsiveržė prieš dvylika metų, kai ėmėsi socialinės žiniasklaidos internetinio portalo, kuris augo nežmonišku greičiu, kol po trejų metų jie pardavė jį už kelis milijardus svarų sterlingų. Po to įvykio jų niekas negalėjo sustabdyti: jie nupirko kelias elektronikos, oro linijų, žiniasklaidos ir filmų gamybos kompanijas, viešbučių tinklus, visame pasaulyje atidarė prašmatnių restoranų su naktiniais klubais, tokiais kaip šis.

Viskas, prie ko jie prisilietė, regis, virto auksu.

Tikriausiai dėl to jie savo kompaniją ir pavadino Midas1.

– Nepasiduok jauduliui, Ende. – Kim raminamai paplekšnojo seseriai per ranką, išvydusi jos veidą. – Visi, vyrai ir moterys, reaguoja lygiai taip pat, pirmą kartą pamatę brolius Sternus.

– Brolius Sternus? – išplėtusi akis, dusdama pakartojo Endė. Nieko nuostabaus, kad visi restorane taip spokso!

– Tiesą pasakius, Sternų dvynius, – lyg visažinė patikslino Kim.

– Dvynius? – Endė nepatikliai išpūtė akis. – Nori pasakyti, kad namuose liko dar vienas, toks pat kaip šis? Negali būti!

Vyriškis, kuris ką tik pasirodė restorane, buvo… na, neprilygstamas. Endė negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų atsirasti koks nors kitas toks niūrus ir patrauklus vyras. Ir jokiu būdu ne jo brolis dvynys.

Ji nedaug žinojo apie asmeninį brolių Sternų gyvenimą. Kai jie pasirodė viešumoje, jai tebuvo trylika, ji mokėsi baleto mokykloje ir buvo visiškai pasinėrusi į baleto pasaulį. Mažai dėmesio kreipė į verslo reikalus ar aukštuomenės nuotraukas laikraščiuose ar blizgiuose turtuolių ir garsenybių žurnaluose.

O po nelaimės buvo pernelyg užsiėmusi ateities gaivinimu, nesidomėjo, kas vyko kitų žmonių gyvenime.

Žinoma, žinojo, kad svainis jau kelerius metus dirbo Midas Enterprises, bet viengungių milijardierių brolių Sternų gyvenimas visiškai skyrėsi nuo josios: jie, be abejonės, kiekvieną vakarą galėjo valgyti bet kuriame savo restorane bet kuriame pasaulio krašte, kurį pasiekė asmeniniu lėktuvu!

– Vargu, mieloji. Tas brolis dvynys sėdi šalia jo, – tyliai paaiškino Kim.

Endė įsmeigė akis į vyriškį, kuris atėjo kartu su ponu Žaviuoju Paniurėliu – Darijus jis ar Ksandras Sternas? – ir dabar sėdėjo prie stalo bei kalbėjosi su pagyvenusia pora.

Akivaizdu, kad dvyniai ne identiški dvyniai.

Jei vienas iš dvynių atrodė niūrus ir gundantis, tai kitas buvo mielas ir patrauklus: antrojo madingai susivėlę plaukai buvo šviesūs, oda aukso spalvos, seksuali šypsena suteikė žaismingumo gražiems, dailiems veido bruožams, juoko raukšlių linijos driekėsi nuo šiltų rudų akių, tarsi jis dažnai šypsotųsi. Jis buvo toks pat aukštas ir raumeningas kaip brolis, nepriekaištingas juodas vakarinis kostiumas taip pat buvo tobulai pasiūtas.

Kitokiomis aplinkybėmis Endei šviesusis brolis dvynys būtų pasirodęs esantis pats gražiausias, bet tamsusis jai atėmė žadą ir ji kitą brolį pastebėjo tik dabar.

Tamsusis dvynys. Šviesusis dvynys.

Endės žvilgsnis nenumaldomai krypo į tamsųjį.

– Kuris yra kuris?

– Ponas Žavusis? Tai Aleksandras, – nerūpestingai pakuždėjo Kim.

– Ei! Aš vis dar čia, – pabrėžtinai ištarė Kolinas, jo tamsius plaukus ir mėlynas akis galėjai apibūdinti labiau kaip mielus nei žavius.

– Tu žinai, kaip tave myliu, mielasis, – švelniai patikino Kim. – Bet nė viena sveiko proto moteris negalėtų nežvilgtelėti į tokį vyrą kaip Ksandras Sternas.

Ir vėl Endė nesiklausė, kaip jos sesuo juokavo su Kolinu. Tikriausiai dėl to, kad tamsusis dvynys žvilgtelėjo jos pusėn. Ir vėl pašaipiai kilstelėjo tamsų antakį pastebėjęs, kad ji tebespigino į jį. Endė prisivertė nusisukti, sutrikusi pajuto, kaip šiluma užliejo skruostus.

– … tie gražūs auksiniai plaukai ir šiltos rudos akys. O kūnas po nuostabiu kostiumu kaip saldainiukas, įdegęs… – Kim ir toliau liaupsino vyruką.

– Einu į tualetą, paliksiu, damos, judvi vienas, kad galėtumėte toliau seilėtis, kol dar neįvarėte man kompleksų, – lakoniškai atsiprašė Kolinas ir atsistojęs nuėjo.

– Ksandras šviesus? – tiesiai paklausė Endė, kai jiedvi su seserimi liko vienos, ir akimoju perkračiusi mintis suprato, kad ji spigino į Darijų, o ne į mielą jo dvynį Ksandrą.

– Na, žinoma, jis yra patrauklusis šviesiaplaukis, – nerūpestingai ją erzino Kim. – Vargu ar seilėčiausi, kaip gražiai pasakė Kolinas, dėl Darijaus. – Ji suvirpėjo. – Dėl to tamsumo, abejingo mąslumo net baisu apie jį kalbėti!

Tamsus, abejingas ir baisus.

Taip, Endė pritarė, Darijus Sternas tikrai baisus. Bet ne toks abejingas ir susimąstęs, kaip apibūdino sesuo.

Jeigu Ksandras buvo mielas ir turėjo humoro jausmą, tai Darijus atrodė visiška priešingybė: tamsus kaip pati nuodėmė, viduje tikriausiai dar tamsesnis. Kaip statulos išlieti veido bruožai atrodė niūriai grėsmingi, tarsi jam nebūtų priežasčių šypsotis, tuo labiau – juoktis.

Ar kada nors jis tai darydavo?

Kaip jaustųsi moteris, atsakinga už šypseną tame abejingame, arogantiškame veide? Ta, kuri maudytųsi šio vyro juoko skambesyje? Ta, dėl kurios gražių šviesiai rudų akių žvilgsnis sušvelnėtų nuo juoko?

Arba nuo geismo kaitros!

Po šios minties Endė nuspaudė žviegiantį savo minčių stabdį.

Tokie vyrai kaip Darijus Sternas, tokie sėkmingi milijardieriai kaip Darijus Sternas, liūdnai pasitaisė Endė, nežiūri į tokias kaip ji. Į moteris, kurioms ne vieta Midas restorane, ką ir kalbėti apie nepaprastai turtingą aukštuomenės pasaulį, kuriame gyveno broliai Sternai.

Vis dėlto Darijus Sternas tikrai į ją žiūrėjo.

Nors ir trumpam, Endė pripažino tai, bet jis atkreipė į ją dėmesį.

Gal taip nutiko dėl to, kad ji spoksojo išpūtusi akis ir išsižiojusi?

Na, taip. Tikriausiai. Tiesą pasakius, restorane visi žiūrėjo į dvynius Sternus. Gal ne taip geidulingai, kaip ji vėpsojo į Darijų Sterną, bet juos visi varstė žvilgsniais.

Geidulingai?

Viešpatėliau, taip, jos jausmus galima apibūdinti kaip geidulingus, jei tik dilgsėjimas pilnose krūtyse ir kūną skrodžiantis karštis gali būti laikomi kokiu nors ženklu!

O Endė buvo įsitikinusi, kad taip ir yra.

Tačiau ji niekada iki šiol taip instinktyviai nereagavo į jokį kitą vyrą. Kol pamatė Darijų Sterną ir neteko jėgų nuo jo nusigręžti.

Iki devyniolikos metų jos gyvenimas ir visi jausmai buvo skirti tik baletui ir karjerai, romantikai nelikdavo laiko. Prabėgus ilgiems mėnesiams, kol atsigavo po nelaimės, Endė pradėjo galvoti, kad gyvenime būtinai turi imtis dar ko nors.

Jos svajonė vieną dieną tapti pasaulinio garso balerina žlugo, bet ji jokiu būdu neketino liautis siekusi tikslų ir nė negalvojo sėdėti sudėjusi rankas ir savęs gailėtis. Todėl ji suprato, kad privalo ką nors daryti su savo gyvenimu.

Prireikė daug sunkaus darbo ir kone visų pinigų, tėvų paliktų jai su Kim, kai jie mirė beveik prieš penkerius metus. Bet prabėgus trejiems metams po to, kai ji priėmė sprendimą, Endė liovėsi graužusis ir atidarė savo baleto studiją vaikams nuo penkių iki šešiolikos metų. Baletas buvo tai, ką ji išmanė. Ir galbūt vieną dieną, jeigu nusišypsos sėkmė, ji galės iš tikrųjų surasti ir paruošti pasaulinio garso baleriną.

Jos asmeninis gyvenimas buvo nykus dėl sunkaus darbo ir tada, kai ji dar pati buvo balerina, ir dabar, kai mokė šokti kitus. Todėl ji iki nelaimės neužmezgė jokių intymių santykių. Arba nuo tada…

Abiejų mylimų tėvelių netektis buvo stiprus smūgis, ir Endė dar labiau pasinėrė į baletą, tai buvo būdas susitaikyti su praradimu. Vos po kelių mėnesių jai pačiai įvykusi nelaimė, padėjusi tašką jos kaip balerinos karjeroje, ją supurtė iki pat širdies gelmių.

Ak, per pastaruosius ketverius metus ji susigrąžino dalį ankstesnio pasitikėjimo savimi – bent jau taip atrodė. Bet randai, kurie sudarkė jos kūną, neišdildomi. Ji tikrai nenorėjo jų rodyti jokiam vyrui.

Tuo labiau ne tokiam gražuoliukui ir patyrusiam kaip Darijus Sternas, kuris – nekyla abejonių – susitikinėjo su pačiomis gražiausiomis pasaulio moterimis. Jis tikrai nesusidomėtų tokia kaip Endė, pažymėta sielos ir kūno randais.

– Darijau?

Darijus nuslėpė susierzinimą, kai dar kartą žvilgtelėjo į kitame restorano gale įsitaisiusią šviesiaplaukę, ir pamažu sutelkė dėmesį į tris žmones, sėdinčius su juo prie to paties staliuko. Jo brolis dvynys Ksandras. Jo motina. Ir patėvis.

Darijui pavyko juos visus išmesti iš galvos, nes susidomėjo gležna moterimi, vos pasirodęs paskubomis įvertino jos draugiją ir taip pat greitai paleido ją iš galvos: dviejų moterų panašumas, odos spalva ir veido bruožai leido spėti, kad jos seserys, o vyriškis, sėdintis arti antrosios, matyt, jai ir priklausė, ne tai, kuri sudomino Darijų. Prie staliuko ketvirtam žmogui vietos nebuvo.

Moteris buvo nežemiškai graži: pelenų spalvos šviesūs plaukai it tiesi užuolaida dengė pečius, žalios akys atrodė didelės dailiame, tobulame veide. Tos ypatingos, mielos akys jį sudomino vos įžengus į restoraną.

Keista.

Nes ji buvo visai ne jo skonio. Darijui labiau patiko vyresnės, gerai išsilavinusios, o ne jaunatviškai atrodančios šviesiaplaukės. Jį domino moterys, kurios nieko iš jo nesitikėjo, tik vieną ar dvi naktis praleisti su juo lovoje.

Bet žaliaakė šviesiaplaukė, patraukusi jo dėmesį, buvo kažkuo ypatinga.

Tikriausiai dėl to, kad kažkas joje jam atrodė pažįstama? Iškelta galva… Grakštūs judesiai…

Bet Darijus žinojo niekada anksčiau jos nesutikęs: tikrai būtų prisiminęs kur ir kada, jei taip būtų nutikę!

Gal aplink ją sklandanti nežemiška atmosfera prikaustė jo dėmesį? Ji buvo tokia liekna ir lanksti, kad, rodės, vėjo gūsis būtų ją nupūtęs, nuogos jos rankos atrodė neįtikėtinai plonos, raktikauliai ir duobutės prie kaklo juodos suknelės iškirptėje – tokios ryškios. Veidas nepaprastai mielas, akys įrėmintos juodų tankių blakstienų, iškilūs skruostikauliai, nosis tiesi, putlios geidulingos lūpos ir smailus smakras. Tiesūs šviesios pelenų spalvos plaukai priminė mėnesienos spindulius, viliojančius pirštais pajusti jų švelnumą.

Mėnesienos spindulius?

Jis niekada anksčiau nesileisdavo į romantiškus palyginimus, kalbėdamas apie moters plaukų spalvą ir storį.

Kad ir kas jį prie jos traukė, Darijus juto jos atsaką, matė, kad tos gražios žalios akys stebėjo jį iš po tamsių blakstienų, kai jiedu su Ksandru žingsniavo per restoraną.

Bet gal labiau įtikinama priežastis, dėl kurios jį patraukė toji šviesiaplaukė, ta, kad jis visai nenorėjo čia eiti?

Darijus nenorėjo vakaroti, nes biure dirbo iki vėlumos ir neturėjo laiko net grįžti namo persirengti, prieš susitikdamas su Ksandru prie restorano. Kalbėdami telefonu jie nusprendė, kad dviese atstovauti frontui šįvakar bus geriausia strategija.

Motinos nepritarimo raukšlės – kai jis pasilenkė ir pabučiavo lygų pudruotą skruostą – aiškiai sakė, kad ji pastebėjo, jog Ksandras su patėviu dėvėjo vakaro kostiumus, o Darijus – ne.

Darijaus jau seniai nejaudino, ar sulauks motinos pritarimo, ar ne. Tiksliau, jau dvidešimt metų. Nuo mirties tėvo, kurio jiedu su Ksandru nekentė. Katerina savo vyro bijojo. Darijus buvo labai panašus į tėvą, bent jau išvaizda: Katerinai, žinoma, buvo nelengva žiūrėti į sūnų, primenantį vyrą, kurio ji nemėgo.

Darijus suprato motinos antipatiją, bet jos atstūmimas vis tiek jį skaudino. Per šitiek metų jis rado geriausią būdą išvengti to skausmo – tai laikytis nuo motinos kuo didesniu atstumu. Gal, šiaip ar taip, ne tobulas sprendimas, bet bėgant metams įsitikino, jog tai geriausias variantas.

Dėl tos priežasties motina su sūnumi kalbėdavosi retai, tuo labiau vengdavo vakaroti kartu.

Dėkui Dievui, likę šeimos nariai paprastai atrodydavo susitaikę su slegiančiu Darijaus tylėjimu.

Ksandras pasitelkdavo savo įprastą, žavesio kupiną rafinuotumą.

Jų motina Katerina, vis dar graži penkiasdešimt aštuonerių sulaukusi moteris, atrodė maloni ir žavi – dėl visų restorane vakarieniauti susirinkusiųjų, nes šie paslapčiomis stebėjo Sternų šeimą.

Tik Čarlis, ar Čarlzas, kaip motina mėgdavo vadinti savo antrąjį sutuoktinį, elgėsi kaip įprasta, šiltai ir draugiškai, nekreipė dėmesio į kitus restorano svečius ir prie staliuko tvyrančią įtampą. Jis tik nerūpestingai palaikė pokalbį, nelįsdamas į asmeniškumus.

Šįvakar jie šventė Katerinos gimtadienį ir dėl to čia susirinko, bet Darijaus santykiai su motina buvo tokie, kad nebeliko pagarbos bei susižavėjimo ir Čarliu. Apskritai keista, kad Darijus išvis čia pasirodė.

– Ar ne laikas išgerti į tavo sveikatą, mama? – Jis pakėlė šampano taurę. – Negaliu ilgai sėdėti. Turiu kai kur būti. – Jis žvilgtelėjo į kitą restorano pusę – prieš kelias minutes dingo antrosios šviesiaplaukės palyda. Tikriausiai nuėjo į tualetą.

Jo motina ir vėl nepritariamai susiraukė.

– Darijau, juk gali man skirti bent vieną vakarą?

– Deja, negaliu, – it kirviu negailestingai nukirto jis.

– Čarlzai, pasikalbėk su juo! – Katerina kreipėsi į savo vyrą.

– Tu girdėjai, ką jis pasakė, Katerina, jis turi darbo, kurį reikia atlikti.

Sidabru balintais plaukais, įpusėjęs šeštą dešimtį Čarlzas Latimeris dievino savo žmoną, ir Darijus žinojo, kad tas vyras darė viską, kas buvo jo valioje, kad suteiktų jai laimės. Bet net Čarlis žinojo, kad geriau nesiginčyti, kai Darijus kategorišku, nepalenkiamu tonu ką nors pareikšdavo.

– Jis nesakė, kad tai darbas.

– Tai darbas, – atžariai nukirto Darijus, tyčia nekreipdamas dėmesio į priekaištingą Ksandro spiginimą.

Juk jis šįvakar čia atėjo, tiesa? Kaip ir derėjo, atvyko į motinos gimtadienio šventę, kaip ir kitą savaitę lankysis viešame renginyje, vienoje iš nesuskaičiuojamos daugybės motinos rengiamų labdaros vakarienių. Ko dar jie iš jo nori? Kad ir kas tai būtų, jo ir motinos santykių atšalimas buvo reikšmingas, ir Darijus neketino pasiduoti.

Jis dar kartą žvilgtelėjo į kitą restorano galą ir tiksliai apsisprendė, ko nori.

– Juk tu žiūrėjai į Ksandrą, tiesa? – susirūpinusi paklausė Kim.

Ji buvo trejais metais vyresnė už Endę ir visada rimtai imdavosi globėjiško vyresnės sesers vaidmens, o po tėvų mirties tai darydavo ypač dažnai.

Endė ne iškart atsakė, toliau spoksojo į Darijų Sterną, kai tas netikėtai skubiai atsistojo.

Moteris, sėdinti prie staliuko su trimis vyrais, buvo graži, tikriausiai sulaukusi penkiasdešimties, o dėl šviesių plaukų ir tamsių akių ji buvo panaši į Ksandrą Sterną. Tikriausiai dvynių motina? Tačiau Endė neįžvelgė jokio jos ir Darijaus panašumo.

Vyresnysis vyriškis nebuvo panašus į nė vieną iš brolių, jis tikriausiai jų patėvis?

Kad ir kokie santykiai siejo Sternų dvynius su vyresniąja pora, buvo neįmanoma nepastebėti įtampos, įsivyravus prie staliuko nuo tada, kai dvyniai susėdo. Ta įtampa, regis, atslūgo Darijui Sternui palikus trijulę.

Endė toliau sekė jį akimis, kol jis traukė į restorano gilumą.

– Ne, – išsiblaškiusi ji atsakė sesei ir pritrūko kvapo, kai Darijus pradingo marmuriniame koridoriuje restorano tolumoje.

Galiausiai ji suprato, kad nustojo kvėpuoti ir kad nenuleido nuo jo akių, kol Darijus dingo, elegantiški jo judesiai priminė sėlinantį plėšrūną. Stiprų jaguarą blizgančiu kailiu, o gal tigrą? Neabejotinai laukinį ir pavojingą!

– Ende, siūlau tau nesivarginti ir nespiginti į Darijų Sterną, – Kim skubėjo patarinėti. – Žinoma, jis gražus, paslaptingas ir pavojingai prikaustantis dėmesį, bet jis ne tavo nosiai, mieloji. Na, jis ne protingos moters nosiai! – jausmingai aiškino sesuo.

Endė gurkštelėjo šampano, jos burna išdžiūvo vien žiūrint į Darijų Sterną.

– Laikraščiai jau seniai rašo istorijas, užsimindami apie Darijaus Sterno tamsiąją pusę, – perspėjo Kim, nesulaukusi Endės atsako.

Ji atsigręžė į seserį ir pašaipiai šyptelėjo.

– Nori pasakyti, kad jis užsiiminėja juodąja magija?

– Gal labiau bizūnėlių valdymu.

Endė vos nepaspringo šampanu.

– Kim! – ji galų gale sugebėjo nepatikliai burbtelėti. – Kodėl visi šiais laikais apsėsti tų reikalų?

Ji neįsivaizdavo nieko labiau žeminančio už vyrą, besisavinantį moterį ir reikalaujantį vadinti jį šeimininku. Arba išbandantį moterį lovoje, prieš tai daręs su ja, ko panorėjęs. Arba tą patį vyrą, reikalaujantį, kad moteris nuolankiai klūpėtų, kol jis lieps ką kita. Endei net plaukai šiaušėsi nuo minties apie vyrus, šitaip besielgiančius su moterimis.

Net jeigu jie būtų tokie patrauklūs kaip Darijus Sternas.

Jos sesuo gindamasi iškėlė rankas.

– Ne aš kuriu paskalas apie jį.

– Bet tu jas skaitai, – sušnypštė Endė. – Tai, ką spausdina bulvarinė spauda, yra ne paskalos, Kim, o dažniausiai visiški pramanai. Sensacija paverstos spėlionės ir į akis pernelyg krintančios antraštės, skatinančios žmones pirkti laikraščius.

Jos sesuo gūžtelėjo gležnais pečiais.

– Juk girdėjai posakį be ugnies nebūna dūmų.

Endė kilstelėjo antakius.

– Aš taip pat prisimenu, kaip mama sakydavo, kad kvaila, nesąžininga klausytis paskalų ar gandų, kad verčiau susidaryti savo nuomonę apie žmogų.

– Jeigu mama būtų čia, neabejoju, ji pasakytų, jog tikra kvailystė žavėtis tokiu vyru kaip Darijus Sternas, – tvirtai pareiškė sesuo.

Abi merginos surimtėjo, prakalbusios apie motiną. Kai mirė jų tėvai, seserys – dvidešimtmetė Kim ir aštuoniolikos sulaukusi Endė, jautėsi visiškai priblokštos netekties, bet bėgant laikui jiedvi pradėjo branginti laiką, praleistą kartu su tėvais. Endė visuomet buvo dėkinga, kad jie gyveno tiek, jog dar spėjo pamatyti Kim, laimingai ištekančią už Kolino, ir dalyvavo Endės pasirodyme tą vakarą, kai ji vaidino Žizel su žymia Anglijos baleto trupe.

Prabėgus šešiems mėnesiams po tėvų mirties Endę ištikusi nelaimė reiškė, kad ji daugiau niekada nešoks scenoje.

Endė ryžtingai nuvijo liūdesį, kuris užklupo aplankius prisiminimams – net ir po ketverių metų. Ji turėjo savo studiją ir sunkiai dirbo, kartais pernelyg sunkiai. Gyveno patogiame bute virš studijos ir turėjo daug daugiau nei kiti žmonės.

– Kim, aš tikrai dėl to nesukčiau galvos, neketinu ir vėl spoksoti į Darijų Sterną, todėl nematau jokių problemų, – liūdnai pareiškė Endė. – Kaip ir sakei, smagu paspoksoti į vitrinas.

– Merginos, jūs nepatikėsite, kas man nutiko vyrų tualete, – pranešė įraudęs Kolinas, kuris grįžo prie staliuko ir įsitaisęs savo vietoje viltingai į jas sužiuro.

Jo žmona kilstelėjo antakius.

– Kažin ar mes norime žinoti?

– O, taip, – jis neabejodamas linktelėjo. – Tačiau nieko panašaus į tai, apie ką galvoji, Kim! – Jis susiraukė, o jo žmonos antakiai šoktelėjo dar aukščiau. – Kartais susimąstau, ar tau dar neišvarvėjo smegenys.

– Man atrodo, kad apie tai jau kalbėjome, – sukikeno Endė ir nudelbė seserį dviprasmišku žvilgsniu. – Kim tik linksmina mane šiurpinančiomis pasakomis apie pasileidusių brolių Sternų elgesį, – paaiškino ji, kai Kolinas klausiamai į ją sužiuro.

– Apie vieno iš brolių Sternų, – gynėsi Kim. – Esu tikra, kad Ksandras yra mielas džentelmenas ir toks paprastas, koks atrodo.

Endė, negalėdama patikėti, prunkštelėjo: gal Ksandras Sternas ne toks susimąstęs kaip jo brolis dvynys, bet būdamas tokio amžiaus ir dar turtingas, ir panašus į Adonį jis jokiu būdu negalėjo būti vienišas, jeigu jau buvo džentelmenas ir paprastas, kaip kad tvirtino Kim.

Žinoma, turėdami daugybę pinigų broliai Sternai galėjo rinktis moteris. Taip pat nekilo abejonių ir dėl to, kad jie žinodavo, ar moterys trokšta jų pačių, ar pinigų. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis atrodė neįprasta, kad įpusėję ketvirtą dešimtį jie dar nebuvo vedę.

Ar bent jau Endė nusprendė, kad nė vienas iš jų nesusituokęs, nors ji mažai apie juos žinojo. Gal jie abu turi šeimas ir šįvakar savo žmonas su puse tuzino vaikų paliko namuose.

Jeigu tai būtų buvusi tiesa, Darijaus Sterno flirtavimas su ja būtų buvęs išties įtartinas.

Endė nusprendė vos grįžusi namo pasiknaisioti internete ir paieškoti informacijos apie brolius Sternus. Turėjo tikslą – kuo daugiau sužinoti apie Darijų.

– Ar turėčiau suprasti, kad judvi liežuvavote apie Darijų Sterną? – Kolinas suirzęs žiūrėjo į Kim. – Ar suprantate, kad jis yra mano darbdavys? Kad mūsų čia šįvakar nebūtų nė kvapo, jeigu ne jis? Pliaukšdamos jūs tiesiog kandate į ranką, kuri jus maitina! – piktai pasakė jis.