Читать книгу Sugundyk mane - Caroline Cross - Страница 1

Džonas Tegartas Stylas nejudėdamas stovėjo po siūbuojančiais visžaliais medžiais. Lediniame ore krisdamos sukosi snaigės – užgaidus vėjas nupūsdavo jas nuo virš galvos linguojančių medžių viršūnių. Saugodamasis spalio saulės Tegartas prisimerkė ir pridėjo prie akių žiūronus, norėdamas apžiūrėti vos daugiau nei už keturių šimtų metrų esantį namelį, tačiau suvibravęs telefonas jam sutrukdė.

Tegartas išsiėmė telefoną iš prie diržo pritvirtinto dėklo ir žvilgtelėjo į ekraną – skambino iš Denverio, iš Stylo saugumo biuro. Paspaudęs mygtuką jis įsikišo į ausis ausines.

– Kas atsitiko?

– Viskas gerai, rodos, tai ji, – ramiai tarė Tegarto brolis Geibas. Jo balse nebuvo justi nei priekaišto dėl to, kad brolis taip šiurkščiai atsiliepė, nei pasitenkinimo, jog gali jam suteikti taip ilgai lauktų žinių.

Tegartas nieko neatsakė, tik laukė.

– Automobilis neseniai užregistruotas Siuzanos Mur vardu. Ankstesnis savininkas, doktorantas iš Laramio [Miestas Vajomingo valstijoje (vert.).], sakė pardavęs šią transporto priemonę prieš tris savaites padavėjai iš kokteilių baro, kuriame dažnai lankosi. Jis tiksliai apibūdino Boven – jo žodžiais, ji tikra meilutė. Moteris sumokėjo už pikapą grynaisiais ir pasakė, kad vyksta pietų kryptimi aplankyti sergančio senelio.

– Sakai, Laramio?

Rodos, Geibas puikiausiai suprato, kas sukasi Tegartas galvoje.

– Taip. Iš Flagstafo [Miestas Arizonos valstijoje (vert.)] nulėkė Denverio link – ne per toliausiai bus nuvažiavusi. Visiškai netikėta, visiškai nelogiška. – Geibas kiek patylėjo, paskui pridūrė: – Velniai griebtų, gera strategija!

Gera strategija. Tegartas padėtį apibūdintų kitaip – juk beveik tris mėnesius vaikosi nepagaunamą panelę Ženevjevą Boven. Vis dėlto jis užgniaužė piktą pastabą ir nuslopino jam nebūdingą nekantrumą. Negalima pasiduoti jausmams, kai esi vienas iš Stylo saugumo savininkų – tai bendrovė, kurią juodu su broliu įkūrė savo namuose Denveryje, Kolorado valstijoje. Veiklos pobūdis – įkaitų ir bėglių sugrąžinimas, asmenų apsauga, grėsmės valdymas, pramoninis saugumas, todėl reikia mąstyti aiškiai, bet kūrybiškai, mokėti analizuoti ir priimti svarbius sprendimus.

Tegartas buvo laikomas šaltakrauju ir objektyviu. Aišku kaip dieną, kad jo brolio santuoka su pasiturinčia aukštuomenės panele, kurią jis ištraukė iš žiauraus niekšo, kažkokios Karibų jūros valstybėlės diktatoriaus nagų, nebus ilga. Tegartas nukreipė žvilgsnį nuo namelio į senutį fordą tolumoje. Tik todėl, kad pikapo istorija puikiausiai atitiko tam tikrą schemą – sumokėta grynaisiais, išnykta pateikus klaidingą informaciją apie kryptį, bet tai dar nereiškia, kad čia įsipainiojusi Boven. Galimas daiktas, ji ir vėl sumėtė pėdas – moteris, atitinkanti jos aprašymą, paslaugiai tylėjo, o Boven atsikratė sunkvežimio kaip ir ankstesnius tris kartus.

Tik Tegartas taip nemanė. Ne todėl, kad įgimta nuojauta rėkte rėkė, jog sėkmė galiausiai sugrįžo. Šį kartą, velniai griebtų, jis tikrai matė šią moterį – pastebėjo akiplėšiškai išvažiuojančią iš Kalispelio priemiestyje esančios stovėjimo aikštelės prie Mortono parduotuvės.

Namelio durys staiga atsidarė.

– Kažkas vyksta, – sumurmėjo jis Geibui. – Susisieksime vėliau.

Nelaukdamas atsakymo įsigrūdo telefoną į dėklą, pakėlė žiūronus ir pažvelgė į moterį namelio verandoje. Šaltakraujiškai ją tyrinėjo: žvilgsnis nuo kailinių batų kilo aukštyn lieknomis kojomis, įspraustomis į mėlynus džinsus, praslydo žalia skranda su gobtuvu, galiausiai pasiekė veidą.

Tada tik iškvėpė – buvo pamiršęs, kad reikia kvėpuoti. Puiku, čia ji. Daug savaičių sekė jos pėdomis, klausinėjo draugus, rodė visiems tos moters nuotraukas – jos bruožai tapo tokie artimi ir pažįstami, kaip ir jo paties. Putnios lūpos, tiesi maža nosis, didelės tamsios akys ir šiek tiek kvadratinis smakras. Žvilgantys rudi plaukai – kitados ji juos dažydavo ir pindavo juosmenį siekusią kasą – dabar buvo trumpai nukirpti ir vėl įgavę natūralią spalvą.

Tegartas susiraukė – kažkas jam nedavė ramybės, bet pagaliau suprato, kad nustebino žemas ūgis. Nors puikiai žinojo, kad ji vos metro penkiasdešimt septynių centimetrų, tikėjosi išvysti aukštesnę moterį.

Galų gale, čia vis tiek ji – ponia Ženevjeva Boven iš Silverio, Kolorado valstijos, knygyno savininkė ir literatūros reklamuotoja, paauglių patarėja, gyvūnų mylėtoja, o kartkartėmis ir vaikų auklėtoja. Moteris, išgarsėjusi neapgalvotais kilniais poelgiais, dėl kurių draugai ją praminė savo mažąja Poliana [Per didelis optimistas, matantis tik gerus dalykus (pagal E. H. Porter apysakos pagrindinę veikėją) – (vert.).].

Būtų tiksliau ją vadinti Poli – rakštis užpakalyje, – šmėkštelėjo Tegartui prisiminus tuos bergždžiai praleistus tris mėnesius. Pasikliaudamas garbinga ponios Boven, kaip skautės, reputacija ir tuo faktu, kad vidutinis statistinis gyventojas nežino, ką reiškia slapstytis nuo policijos, jis tikėjosi lengvai ją suseksiąs – net nesuprakaituosiąs.

Klydo. Pirmiausia tai jį nustebino, paskui – suerzino, nes mažoji Ženevjeva nepadarė nė menkiausios klaidelės – o dar tie nesubtilūs brolio juokai. Velniai griebtų, jokios klaidos! Tiesiog ėmė ir išgaravo – darbas, kurį tikėjosi lengvai atliksiąs per savaitę, tapo Tegartui sumanumo ir atkaklumo išbandymu.

Bet Ženevjevai smarkiai nepasisekė – Tegartas išmanė savo darbą.

Jis dirbo metodiškai – pametęs moters pėdsakus iš naujo aplankė tas vietas, kuriose iš pat pradžių spėjo ją galint slėptis, taip pat ir jos velionio dėdės namelį Montanoje, kuriame Ženevjeva su savo broliu, kaltinamu sunkia žmogžudyste, kadaise praleido keletą vasarų.

Ir štai, keistai susiklosčius aplinkybėms, privažiavo prie parduotuvės kaip tik tuo metu, kai ji ketino išvažiuoti. Kitaip ne tik būtų neaptikęs Ženevjevos, bet ir dar kartą išbraukęs tą namelį iš sąrašo, o tada greičiausiai ne vieną savaitę tuščiai jos ieškojęs.

Tada jis nedelsdamas paskambino Geibui, padiktavo pikapo numerį ir nusekė paskui ją – pavyko likti nepastebėtam tik todėl, kad puikiai žinojo, kur ji važiuoja. Ir vėl – tai, kas Tegartui buvo sėkmė, poniai Boven – pražūtis. Ženevjevai metai buvo ne patys geriausi: brolis sulaikytas už jos kliento vienturčio sūnaus Džeimso Dunio nužudymą; ji pati nepanoro tapti pagrindine kaltintojo liudytoja ir priėmė kvailiausią sprendimą – pabėgti, bet neliudyti.

Dėl to dabar ši moteris priklauso jam. Tegartas jautėsi kaip savininkas – stebėjo ją einančią prie pikapo, nukreipė žiūronus į išraiškingą veidą, kai Ženevjeva išėmė pilnus maišus pirkinių ir nešė vidun.

Pasiekusi laiptus, vedančius į verandą, moteris netikėtai sustojo, pasuko galvą ir pasižiūrėjo tiesiai į jį.

Tegartas suprato, kad ji nemato jo. Žvilgsnis buvo lyg mylimosios prisilietimas. Vyras sustingo vietoje, pamiršo kvėpuoti, apstulbo, oda pašiurpo ir jis pajuto keistą norą būti pastebėtas…

Rodos, prabėgo visa amžinybė, kol Ženevjeva nusisuko, nustojo tyrinėti aplinką, išsitiesė ir sparčiu žingsniu užlipo tris laiptelius. Prie stogo užlaido, saugančio duris, stabtelėjo, dar kartą netikėtai žvilgtelėjo tiesiai ten, kur jis slėpėsi, ir pradingo namelio viduje.

Susierzinęs Tegartas iškvėpė sulaikytą orą ir paklausė savęs: Kas, po velnių, ką tik įvyko? Kas ji mano esanti? Aiškiaregė? Seniai matyta sielos bičiulė?

Kur jau ne. Greičiau jau pragaras atauš, nei jis įtikės tokiais nesuprantamais dalykais.

Sukandęs dantis Tegartas paslėpė žiūronus ir pajudėjo. Stengdamasis likti medžių šešėlyje slinko prie namelio galo – gerai sudėtas kūnas puikiai susidorojo su kelius siekiančiomis pusnimis.

Pakaks to katės ir pelės žaidimo. Atėjo laikas ją demaskuoti.

***

Ženevjeva padėjo pirkinius virtuvėje ant bufeto. Nors skranda šilta, šiek tiek sužvarbo. Iš visų jėgų stengdamasi atsikratyti varginančio nerimo ji ėmė trinti rankas.

Negalėjo nekreipti dėmesio į tai, kad būnant lauke apėmė keistas jausmas, jog visą laiką buvo stebima. Tas jausmas buvo stiprus, nenuslopinamas, nykus – toks tikras, kaip ir prisilietimas. Kūnu nuvilnijo pavojaus signalas – rankų oda pašiurpo, sudiegė sprandą.

Ji pajuto nenumaldomą norą tučtuojau sprukti.

Štai kas būna, kai iki vėlumos skaitai Stiveną Kingą. Daryk taip toliau ir kitą kartą patikėsi, kad medžiai atgyja. Arba kad tavęs pasiimti ateina voverės mutantės…

Kreiva šypsenėlė papuošė jos lūpų kampučius. Tiek to. Truputį susinervino. Iš tikro tai nelabai stebino – prieštaringi jausmai ją apėmė jau tada, kai sustojo prie miesto parduotuvės apsipirkti.

Tai atitiko jos dabartinę būseną: mirtinai įsibaiminusi, kad kas nors atpažins, vis dėlto karštai troško pamatyti kokį pažįstamą veidą. Tai ne tik nelogiška ir prieštaringa, bet ir labai neįprasta, nes ilgiau kaip vienai nakčiai čia nebuvo likusi jau nuo penkiolikos metų – beveik pusę tiek, kiek jai dabar.

Ženevjeva žinojo, kad čia atvykdama rizikuoja. Knygoje Kaip išnykti nepaliekant pėdsakų, kuri pastaruosius tris mėnesius nuolat buvo jai po ranka, rašoma, kad reikia vengti pažįstamų vietovių.

Ir vis dėlto… Viskas susidėjo į krūvą – labai stigo pinigų, nežinia kiek kartų ji keitė savo tapatybės dokumentus. Reikėjo pertraukos – savaitės ar dviejų, kad pailsėtų ir viską persvarstytų. Jeigu kas nors po tiek laiko vis dar jos ieško, tai šią vietą, žinoma, jau išbraukė iš sąrašo.

Dieve, tikiuosi, kad taip ir yra. – Ženevjeva apžvelgė vargingą namelio vidų. Tai buvo standartinis neįmantrios architektūros trikampis pastatas. Tolėliau – L formos virtuvė; vonia ir miegamasis su didžiule įmontuota lova užėmė kitą namo dalį – šias dvi atskiras erdves skyrė siauri laiptai, vedantys į nedidelę palėpę.

Priekinėje namelio dalyje švietė eilė langų, tarp jų – nuo grindų iki lubų iš netašyto akmens sumūrytas židinys, priekinė jo dalis iš stiklo. Didžiulė mėlyna sofa, trys klevo medžio stalai ir pora minkštų supamųjų krėslų buvo nauji – juos parinko bendrovė, kurią Ženevjeva pasamdė, kad prižiūrėtų paveldėtą namelį. Baldai dailūs, tvarkingi, tokie, kaip jos atmintyje išlikę senieji, ir išdėstyti taip, kad galėtum pro langus grožėtis kalnų viršūnėmis.

Užmerkus akis jai atrodė, kad sugrįžo keturiolika metų į praeitį – tuoj pro duris triukšmingai įeis dėdė Benas ir visur paskui jį sekiojantis dievi namas dvylikametis Setas. Juodu išplėš jai iš rankų knygą – jos mažasis broliukas vis skųsdavosi, kad Ženevjeva visada skaito – ir ištemps į lauką pasigrožėti saulėlydžiu arba pasižiūrėti į virš galvos sklandantį erelį.

Dėdė Benas – paskutinis iš penkių vyresnės kartos giminaičių, kurie kaip įmanydami rūpinosi, kad antros kartos dukterėčia ir sūnėnas būtų aprūpinti, nieko nestokotų, mirė seniau nei prieš dešimt metų. O Setas…

Prisiminus paskutinį susitikimą su broliu Ženevjevai suspaudė širdį. Vilkėjo jis oranžinės spalvos kombinezoną, rankos buvo surakintos grandinėmis, paprastai nerūpestingas, tuo metu atrodė užsisklendęs ir nepermaldaujamas, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko per tinklelį, skiriantį lankytojų kambarį Silverio apygardos kalėjime.

– Ne. Tikrai ne, Žene, – kategoriškai pasakė brolis. – Eisi į teismą ir liudysi, kitaip jie tave irgi pasodins į kalėjimą.

– Tačiau…

– Ne. Jau ir taip blogai, nes gali netekti namo. Ir dėl ko? Kad užmokėtum advokatui, kuris mano, jog esu kaltas? Prisiekiu Dievu, mieliau prisipažinsiu padaręs nusikaltimą, nei leisiu tau netekti laisvės.

– Setai, nekvailiok…

– Kalbu visiškai rimtai. Tai padaryti vieni niekai. Mane nuteis. – Jis kalbėjo ramiai ir abejingai, bet akys rodė ką kita – jose buvo matyti pralaimėjimo šešėlis. Ženevjeva vos susilaikė – kilo noras nuleisti galvą ant subraižyto juodu skiriančio stalviršio ir pravirkti. – Tau geriausia susitaikyti su mintimi, kad pralaimėjau ir… gyventi toliau.

O gal pavyks, – dabar viltingai pagalvojo Ženevjeva. Vien mintis, kad gali palikti nelaimėje jaunylį brolį, buvo nepakeliama. Jie nežinojo, kas jų tėvas. Kai Ženevjevai buvo dešimt metų, o Setui septyneri, liko visiškai vieni, nes vaikus paliko ir mama. Žinoma, Ženevjeva neketino sėdėti sudėjusi rankų, kai brolis pus kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė. Juolab kad pati to nenorėdama prie to prisidėjo.

Taigi ilgai svarsčiusi nusprendė bėgti. Tai buvo ne pats protingiausias sprendimas – Ženevjeva puikiausiai suprato, kad kada nors teks sumokėti už tai, jog nepakluso teismo sprendimui, vis dėlto ji padarė bent jau tai, ką galėjo. Teismo posėdis buvo atidėtas ir Setas išlošė šiek tiek laiko. Vis dar yra vilties, kad bent vienas iš daugelio žmonių, kuriems per pastaruosius trejus metus ji rašė – policininkai, advokatai, privatūs sekliai ar jos rinktasis Kongreso narys, – galiausiai pasigailės ir padarys tai, ko savo laiškuose ji maldavo – išnagrinės bylą iš naujo.

O šiuo metu ji elgiasi tinkamai. Žinoma, yra viena – knygoje Kaip išnykti nepaliekant pėdsakų perskaitė, kad stengiantis pradingti sunkiausia ne susikurti naują tapatybę, niekur nepalikti jokių įrašų ar per ilgai neužsibūti vienoje vietoje.

Sunkiausia – su niekuo nesikalbėti. Būtų neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką troško išgirsti pažįstamą balsą ar pamatyti pažįstamą veidą. Jai nežmoniškai trūko namų, o labiausiai reikėjo kam nors išsipasakoti, atverti sielą.

Vis dėlto buvo pasirengusi ištverti viską, kol tebeturi savo knygas, išsaugojo laisvę ir neprarado nuoširdaus tikėjimo, kad kada nors kas nors patikės Setą esant nekaltą.

Aha. Jeigu ne ta voverė žudikė, tūnanti lauke ir trokštanti tave pričiupti.

Na, žinoma. O ką jai daryti? Leistis įbauginamai kažkokios išgalvotos pabaisos, gyvūno ar kas jis ten toks? Šliaužti į lovą, užsikloti galvą ir pasislėpti?

Ženevjeva susigūžė. Po šimts pypkių, ne! Ir taip turi pakankamai teisinių rūpesčių, negali leisti dar ir savo vaizduotei įsismarkauti.

Nenorėdama prarasti savitvardos Ženevjeva užsitraukė skrandą, dideliais žingsniais nužingsniavo prie durų ir energingai jas atidarė. Šalto oro gūsis praūžė pro šalį – užgniaužė kvapą, tačiau ji net nesusvyravo. Atsisėdo ant laiptų, dar kartą atidžiai apžiūrėjo proskyną, tvirtai pasiryžusi nugalėti savo keistą baimę. Tada nuvalė sniegą, norėdama panaikinti pėdsakus, ir apžiūrėjo eglių šešėlius, tikėdamasi pastebėti ką nors neįprasta.

Nieko. Vis dėlto keistas jausmas Ženevjevos neapleido…

Norėdama būti visiškai tikra ir visiems laikams atsikratyti ramybės neduodančio jausmo ji apsisuko ir nužingsniavo prie išsikišusio namelio galo, kuris buvo panašus į laivo nosį. Tada dar kartą apsidairė ir įsiklausė, bet nebuvo galima įtarti, kad šalia esama gyvos būtybės. Tik sniegas spindėjo saulėje, aidėjo trūkčiojantis vanago klykavimas, o medžių viršūnėmis švilpė vėjas.

Matai? Nieko nėra – tik tu.

Ženevjeva atsiduso ir prisivertė atpalaiduoti su- stingusius pečius. Viskas klojasi kuo puikiausiai! Čia tik ji ir jos prisiminimai. O kai susineš iš pikapo likusius daiktus ir imsis virti sriubą pietums, pasijus dar geriau. Ji apsigręžė ir patraukė prie laiptų.

Iš namo šešėlio it vaiduoklis išniro žmogus.

Ženevjeva įsispoksojo į vyrą – jos širdis nusirito į kulnus, ausyse šniokštė gyslomis pulsuojantis kraujas.

Atėjūnas, kaip ir ji, vilkėjo skrandą, avėjo aulinius batus ir mūvėjo džinsus. Tik tuo jie ir buvo panašūs. Vyriškis aukštas – mažiausiai metro aštuoniasdešimt keturių centimetrų, tvirtų kojų ir plačių kaip regbio gynėjo pečių. Juodi it anglys plaukai tankūs, o primerktos akys – stingdančios žalsvos spalvos.

Kampuotas veidas, išsikišę skruostikauliai, tiesi nosis, ryžtingas smakras ir tvirtos lūpos rodė, kad tai tiesus ir nepalenkiamas žmogus.

Jis atrodė velniškai pavojingas – Ženevjeva ne būtų išgyvenusi tuos tris mėnesius, jei nepasikliautų savo instinktais.

Prieš akis prabėgo visas gyvenimas.