Читать книгу Magnato sutramdymas - Carol Marinelli - Страница 1

Ema buvo atvira – net kalbėdama telefonu prisipažino, kad trečiadienio vakarais lanko vakarinę mokyklą, studijuoja dailę ir tikisi po poros metų užsiėmimus tęsti dieniniame skyriuje.

Viskas klojosi labai gerai iki tos akimirkos, kol Evelina išėjo jos pasitikti, o Ema nesuprato kodėl.

Ji labai kruopščiai ruošėsi šiam pokalbiui. Perskaitė viską, ką tik rado apie Damato finansininkus – apie jų įspūdingą suklestėjimą net ir per sunkmetį. Kaip Ema sužinojo iš vieno interviu, kuriuos Lukas Damatas duodavo retai, jis laikėsi dalykiško požiūrio: nėra jokio slapto jo sėkmės recepto, tiesiog protingi sprendimai, finansinis skaidrumas ir deramas atsargumas, kad neapdumtų akių. Taip, ji iš pagrindų išstudijavo viską, kas apie jį buvo rašoma, o paskui, ruošdamasi šiam pokalbiui, perskaitė visus patarimus savo mėgstamuose iliustruotuose žurnaluose.

Ema išnaršė komiso parduotuves ir aptiko nuostabų, gal kiek per daug jos apvalainą figūrą aptempiantį šviesiai alyvinį lininį garsios firmos kostiumą, džiovintuvu išsitiesino tankias rudas garbanas ir dailiai susuko prancūzišku stiliumi į kuodą, be to, pasinaudojo įžūliu vieno žurnalo patarimu ir patyrė siaubingų išlaidų: popietę prieš pokalbį nuėjo į kosmetikos saloną universalinėje parduotuvėje, apsimetė esanti būsimoji nuotaka ir pareiškė norinti prieš vestuves išbandyti makiažą.

Broliai nuolat šaipydavosi iš jos dėl manijos pirkti žurnalus, o tėvas dejuodavo, kad toks pomėgis brangiai kainuoja, bet Emai tai buvo gyvybiškai svarbu. Augdama be mamos, gyvendama netvarkinguose namuose, į kuriuos pakviestos pažaisti draugės daugiau niekada neužsukdavo, ji vaikystę ir paauglystę leido skaitydama iliustruotuose žurnaluose patarimus apie draugystę, priekabiavimą ir vaikinus. Tik iš žurnalų ji sužinojo apie dezodorantus, bučinius ir liemenėles. Prie žurnalų puolė, kai iš jos, dvylikametės, pradėjo juoktis dėl plaukuotų kojų. Ir nors ilgainiui pomėgis skaityti žurnalus šiek tiek apslopo, sulaukusi brandaus dvidešimt ketverių metų amžiaus, norėdama gauti savo svajonių darbą ji vėl čiupo žurnalus ir ėmė ieškoti juose patarimų apie makiažą ir kitus dalykus.

Ji nuostabiai atrodė, kaip tik to ir tikėjosi – daili, elegantiška, išpuoselėta, taip ir turi atrodyti šiuolaikinė dirbanti miestietė.

Be abejonės, Evelinai tai nepatiko.

Darbdavio atstovė buvo apsirengusi griežtą pilką kostiumėlį, avėjo juodus žemakulnius batelius. Gražius šviesius plaukus ji nešiojo tvarkingai pasikirpusi trumpai, lūpas neryškiai pasidažiusi koralų spalvos lūpdažiu. Tiesą sakant, atrodė visiška priešingybė Emai!

– Be to, ponas Damatas pageidautų, kad darbuotojas kalbėtų japoniškai… – tęsė Evelina.

– To nebuvo nurodyta skelbime, – atkreipė jos dėmesį Ema. – Be to, jūs apie tai neužsiminėte, kai kalbėjomės telefonu.

– Lukas… norėjau pasakyti, ponas Damatas… dėl tam tikrų priežasčių nemėgsta pateikti skelbimuose per daug reikalavimų, o aš, žinoma, tam pritariu… – Ji nežymiai prunkštelėjo. – Mes iškart suprantame, kai pasirodo tinkamas žmogus.

Taip, Ema ne kažin ką galėjo pridurti – akivaizdu, jog iš pirmo žvilgsnio apsispręsta, kad ji šiam darbui netinka.

Bet…

Bet dabar, kai jis tapo neįgyvendinama svajone, dabar, kai prabėgom šį tą pamatė, Emai to darbo labai reikėjo.

Alga buvo tokia, kad vertėjo išsinerti iš kailio… Ema jau kelis mėnesius stengėsi parduoti šeimos būstą, bet niekas juo nesusidomėjo, o skola už išlaikymą slaugos namuose vis didėjo. Per pirmąjį pokalbį telefonu Evelina paaiškino, kad Luko darbuotojai greitai nusialina. Kad jis yra kietas bosas, reikalaujantis visiško atsidavimo, ir kad šis darbas ir kelionės pareikalaus viso jos laiko, tačiau Emą tai kuo puikiausiai tenkino.

Vienus metus sunkiai dirbdama ji galėtų apmokėti slaugos namų sąskaitas. Tikriausiai per tą laiką parduotų namą ir apmokėtų visas skolas? Vieni metai sekinančio darbo ir pagaliau ji būtų laisva – laisva įgyvendinti savo svajones, laisva gyventi gyvenimą, kurio ligi šiol neturėjo.

O dabar šis vilties blyksnis greitai nyksta.

– Tad atleiskite… – Evelina stengėsi nusišypsoti, – man reikia skubiai paskambinti.

Ką gi, Evelina bent jau nelaikė Emos nežinioje ir jai nereikės kas penkias minutes žvilgčioti į telefoną ar bėgioti tikrintis pašto.

Aiškiau nebuvo galima parodyti, kad ji nepageidaujama.

– Dėkoju, kad susitikote su manimi… – Ema turėtų atsistoti ir išeiti, paspausti Evelinai ranką ir išeiti, tik kažkodėl vilkino ir dėl kažkokios kvailos, visiškai kvailos priežasties kaupėsi ašaros, nes dar vienos durys užsitrenkė prieš nosį jai braunantis į geresnę ateitį. – Dėkoju už sugaištą laiką.

Dėl visko kaltas horoskopas, nusprendė Ema, kai Evelina pakeverzojo pastabą ant jos kruopščiai paruoštos autobiografijos.

Tai jis liepė jai siekti šio darbo, primygtinai skatino ateiti čia ir jį gauti. Jis bylojo, kad Jupiteris ir Marsas tapo jos dešimtųjų namų valdovais, o tai garantuoja jai profesinę sėkmę…

Kvaili horoskopai, pagalvojo Ema, grįždama pasiimti rankinės. Ji niekada jais netikėjo.

O tada įėjo jis.

Ir kabinetas aptemo.

Tiksliau, jis neaptemo, bet galėjo ir aptemti, nes ji matė tik jį.

Ketvirtą valandą po pietų jis įžengė pasipuošęs smokingu. Evelina atsistojo, kelias minutes rišo peteliškę ir galiausiai padavė jam. Bet Emai tas laikas virto kone amžinybe, o pokalbis tarp jų vyko tarsi kinų kalba.

– Ponas Hirosiko nori kitą savaitę susitikti asmeniškai.

– Ne, – nuobodžiaudamas atsakė jis.

– Kasumi primygtinai reikalauja.

– Su juo galiu susitikti akis į akį.

– Be to, skambino jūsų sesuo, ji nusiminusi… norėtų, kad praleistumėte čia visą savaitgalį.

– Pasakyk jai, kad atsižvelgiant į tai, jog aš apmoku už visą savaitgalį… – Jo balsas buvo kimus, žemas, su itališku akcentu ir Ema pajuto, kaip linksta kojos… – Galiu pats nuspręsti, ką daryti.

Kol Evelina segė rankogalių segtukus, jis akimis apmetė kambarį ir abejingai žvilgtelėjo į Emą – ūmai žvilgsnis pasikeitė ir abejingumas pradingo.

Jis teikėsi pažvelgti į ją dar kartą ir tas žvilgsnis jai buvo gerai pažįstamas. Tokiu žvilgsniu žiūrėdavo jos tėvas ir broliai į nieko neįtariančias moteris degalinėse, prekybos centruose, mokyklos koncertuose, baruose ir visur kitur…

Tai buvo žvilgsnis, kuris perspėjo Emą apie pavojų.

Luko Damato, šešių pėdų ir dviejų colių ūgio vyro ryškiai mėlynomis akimis, lygioje kaktoje turėtų būti įspaustas žodis grėsmė. Juodi it degutas plaukai buvo suglostyti į viršų, tačiau viena tanki sruoga išslydo, kai Evelina oficialiai pareiškė jau užrišusi mazgą, ir jis išpuoselėta ranka persibraukė per plaukus lengvai gražindamas sruogą į vietą. Ak, Ema buvo mačiusi jį nuotraukose, žinojo, kad jis gražus, bet reikia pripažinti, kad prastos laikraščių nuotraukos nesugebėjo atspindėti jo esmės, tiesiog pritrenkiančios išvaizdos. Ant kairiojo skruosto driekėsi randas, tačiau šis trūkumas tik pabrėžė jo visapusį tobulumą.

– Mūsų niekas nesupažindino, – išgirdo Ema žemą, melodingą jo balsą. Putlios, jausmingos lūpos išlinko į šypseną, kai jis dirstelėjo į ją lovon kviečiančiu žvilgsniu. – Jūs?..

Kol Ema stengėsi atgauti žadą, Evelina ją pristatė:

– Ema Stefenson. – Atrodė taip, tarsi Evelina čiulptų citriną, ir Ema suprato, jog tikroji priežastis, dėl kurios jos nepriėmė į darbą, galbūt yra ta, kad ši moteris tikėjosi kokios nors negražios, neskoningai apsirengusios, vyresnės, stambesnės… tokios, kuri pajėgtų atsispirti Luko žavesiui. Na, ji galėtų nesijaudinti. Su tokiais tipais kaip Lukas Ema lengvai susitvarkytų net už nugaros surištomis rankomis – juk užaugo tarp tokių! – Mes ką tik baigėme pokalbį.

– Dėl padėjėjos darbo? – pasitikslino Lukas ištiesdamas ranką ir Ema, stengdamasi elgtis mandagiai, paspaudė ją jausdama, kaip jo šilti pirštai apglėbia jos delną. Tada pakėlė akis, nes išgirdo jį sakant tai, apie ką ji kaip tik pagalvojo. – Bet aš pasirodžiau esąs beširdis! – Jis mirktelėjo jai.

– Aš net neabejoju, kad toks ir esate! – atkirto Ema. Jis begėdis, tikras begėdis, o Evelina tam pritaria. – Ką gi, – tarė ji ramiai eidama prie durų ir visiškai nerodydama jaudulio, – dar kartą dėkoju už priėmimą.

Ji išėjo į fojė, išsikvietė liftą ir tik tada, kai priėjo išsiregistruoti, susigriebė užmiršusi pasiimti rankinę. Suprato: kad ir kaip ji atrodo, kad ir kokį šaltą ir tvirtą, nors ir apsimestinį, abejingumą pademonstravo jo pritrenkiančiai išvaizdai, nuo vienintelio Luko Damato žvilgsnio jai suspaudė skrandį. Jis buvo pribloškiančiai gražus, per kelias sekundes akimis nurengė ją nuogai ir paguldė į lovą, o ji sąmoningai neatsakė jam tuo pačiu.

Ema liftu sugrįžo atgal ir jau ketino išlipti, tačiau tuo metu įžengė jis…

– Nesitikėjau vėl jus pamatyti. – Lukas nepasijudino ją išleisti, jo platūs pečiai beveik užtvėrė išėjimą, tai buvo lyg pasiūlymas pratęsti pokalbį, nors Ema to nenorėjo. – Girdėjau, kad pokalbis nenusisekė.

– Tai tiesa.

– Apmaudu.

Koks reikšmingas buvo šis vienintelis žodis; Ema prieš atsakydama sunkiai nurijo seiles.

– Aš užmiršau rankinę ir dabar grįžtu jos pasiimti, – paaiškino ji ir kai lifto durys pradėjo vertis, vėl paspaudė atidarymo mygtuką. Tokios kančios, skausmo, vos ne jausmų protrūkio, tokios pabaigos ji tikrai nenorėjo, nes Lukas iš tikrųjų atrodė dieviškai ir ji troško nors trumpą akimirką būti tokia graži, tokia pasitikinti savimi, tokia patyrusi, kad jis panorėtų siekti jos.

Bet ji nebuvo.

– Ar leisitės žemyn? – Ema paspaudė jam lifto sulaikymo mygtuką ir žengė į priekį – jis pasitraukė atatupstas. Praeidama pro šalį ji užuodė jo stiprų kvapą, pajuto lengvą jo brangaus kostiumo prisilietimą.

– Ne, kilsiu į viršų. – Jis išsišiepė. – Ant stogo.

– Negi tokie prasti reikalai? – metė Ema per petį pasijutusi saugiau durims užsiveriant, bet jis sulaikė jas rankomis.

– Gal norite prisidėti prie manęs?

– Esu tikra, kad susirasiu kitą darbą, – atkirto ji ir pamatė, kaip išgirdus jos subtilų humorą Luko veidą iš lėto nušvietė šypsena. – Niekada nebūna taip blogai.

– Iš tikrųjų tai aš vykstu į Paryžių.

– Puiku.

– Ant stogo sraigtasparnių aikštelė.

– Paprastai ten ir būna.

– Oficialūs pietūs labai nuobodūs, bet galbūt po jų… Kokie jūsų planai?

– Papietausiu prie televizoriaus, o tada dar kartą pasižiūrėsiu savo mėgstamą detektyvą. – Ema maloniai nusišypsojo. – Taigi mums nėra apie ką kalbėti!

Dabar jis jau plačiai šypsojosi manydamas, kad rado lengvą išeitį, ir laikė liftą tikėdamasis, jog ji įlips. Jis toks… toks arogantiškas, toks pasipūtęs, negi tikrai galvoja, kad jam pakanka spragtelėti savo išpuoselėtais pirštais, ir ji puls pametusi galvą… Bet, regis, kai ką suprato, kai ji pravėrė jo biuro duris, nes sodrus, savimi pasitikintis balsas išdavė dvejonę.

– Jeigu nerimaujate, kad neturite kuo apsivilkti…

– Aš esu visai rami! – nusijuokė Ema, nes galėjo būti šiurkšti, kiek jai patinka, galėjo jam tiesiai į akis išrėžti, kur eiti su tuo nepadoriu pasiūlymu, juk galų gale jis nebus jos viršininkas. – Kaip jau sakiau, mums nėra apie ką kalbėti!

Kai lifto durys prieš jį užsidarė, Ema buvo gerokai susierzinusi ir priėjusi prie Evelinos kabineto net negalvojo pasibelsti. Ji pakėlė ranką, staigiai stumtelėjo duris ir pamačiusi Eveliną apstulbusi sustojo. Pasitikinti savimi, pasipūtusi moteris, kuri prieš kelias minutes sugriovė visas jos viltis, raudojo apimta širdgėlos. Išsigandusi, kad ją tokią aptiko, Evelina iš pradžių pašoko ir mostu pabandė išvyti Emą lauk, bet galiausiai iš nevilties numojo ranka.

– Neigiamas atsakymas! – sukūkčiojo ji Emai dar nepajudėjus. – Aš buvau visiškai, visiškai tikra, kad pastojau.

– Man labai gaila! – Tikrai, ką dar ji galėjo pasakyti? – Man iš tikrųjų labai gaila.

Ir ką dar galėjo padaryti, jei ne nuvesti ašaromis plūstančią būtybę iki artimiausios kėdės, pasodinti ir padavinėti popierines servetėles, kol Evelina springdama ašaromis pasakos savo nelaimingą istoriją.

Ištekėjusi ji jau penkerius metus.

Ketverius su puse stengėsi pastoti.

Tada apvaisinimas mėgintuvėlyje ir perkėlimas į gimdą, stimuliacija vaistais ir tyrimai, apžiūros ir kiaušinėlių paėmimas.

O dabar ji turi paskambinti Polui ir pasakyti… Evelina sukūkčiojo. Ji turi paskambinti savo mylimam, maloniam vyrui, kuris trokšta kūdikio ne mažiau už ją, ir pasakyti, kad jai nepavyko pastoti net po antrojo dirbtinio apvaisinimo.

Emai tikrai nereikėjo jaudintis, ką pasakyti, ji negalėjo įterpti nė žodelio. Todėl tiesiog sėdėjo čia ir klausėsi, kartkartėmis įpildama vandens ar pasiūlydama servetėlę, o Evelina, pagaliau išverkusi visas ašaras, regis, staiga prisiminė, kur yra ir su kuo kalba.

– Jūs buvote tokia gera… na, žinote, po to, kai aš buvau jums tokia atšiauri.

– Nieko baisaus. Jeigu aš netinku…

– Ne, matote… – Evelina maigė rankose servetėlę, – tai neturi nieko bendra su jūsų patirtimi ar tuo, kad nekalbate japoniškai…

– Dabar suprantu.

– Ne, norėjau pasakyti…

– Viskas gerai, aš suprantu. Prisipažįstu, pamaniau, kad jis jums pačiai patinka, bet…

Ema sukikeno, kai Evelina pro ašaras nusišypsojo ir išpūtė akis.

– Visai ne… man tik atsibodo mokyti vis naujas padėjėjas, nes jis pirma pasiguldo jas į lovą, o paskui atleidžia. Supraskite, jis nepataisomas.

– Aš žinau! – atsiduso Ema. – Jis ką tik klausė manęs, ar nenorėčiau skristi drauge su juo ir papietauti Paryžiuje. – Ji nusišypsojo. – Gal jums reikėtų ieškoti padėjėjo vyro.

– Ir jie įsimylėtų jį. – Evelina atsiduso, o paskui apstulbusi sumirksėjo. – Tai jūs atsisakėte vykti į Paryžių?

– Žinoma.

– Jis jums nepatrauklus? – net išsižiojo moteris.

– Jis dieviškas, – pataisė ją Ema. – Neįtikėtinai dailus ir jei kuri nors moteris sako kitaip, ji paprasčiausia melagė.

– Tai kodėl tu nesutikai? – norėjo sužinoti Evelina.

– Todėl, kad jį pažįstu, – paaiškino Ema. – Ne Luką asmeniškai, bet aš užaugau tarp tokio tipo vyrų… Todėl pažįstu juos kaip nuluptus. Užaugau šeimoje, kurioje buvo vien vyrai… išskirtinio grožio vyrai.

– O kaip mama?

– Ji mirė, kai man buvo ketveri, – pasakė Ema, bet jos balse nebuvo nė menkiausios užuominos, kad ji tikisi užuojautos – paprasčiausiai konstatavo faktą. – Mano broliai daug vyresni už mane… – Ema šyptelėjo prisiminusi vaikystę. – O tėvas, tikrai dailus našlys, traukte traukia gerbėjas… Jos visos nori jį pakeisti, visos mano, kad jis tik ir svajoja apie kitą ponią Stefenson, bet jis jomis tik pasinaudoja.

– Lukas gražus vyras, – pasakė Evelina ir šiek tiek paraudo dėl netakto, kad taip asmeniškai aptarinėja savo bosą. – Kad ir ką sakytume, kai nebūna bjaurus, jis tikrai malonus žmogus. Tarkim, dabar ieškome naujos padėjėjos… ir tik dėl to, kad man sumažėtų komandiruočių ir nereikėtų dirbti iki vėlumos… Jis iš tikrųjų puikus.

– Kol nesate jo įsimylėjusi, – pasakė Ema. – Kol neketinate, o ir nesitikite kurią nors dieną jį pakeisti.

– Jūs tikrai perkandote jį. – Evelina nustebusi sumirksėjo.

– Tikrai. – Pasiėmusi rankinę Ema užsimetė ją ant peties. – Geriau jau eisiu.

– O aš geriau paskambinsiu Polui.

Ir negalėjo būti jokių kalbų… ji nė akimirką neketino priimti ekstravagantiško Luko pasiūlymo, bet sėdėti apsivilkus pižamą, pietauti prie televizoriaus ir žiūrėti savo mėgstamą laidą namas buvo per didelis, o ji per daug vieniša.

Vieniša…

Ji niekada to neprisipažino net pati sau.

Taip, Ema turėjo draugų ir darbą, buvo užsiėmusi… bet kartais, kartais ji trokšdavo nebūti tokia protinga, tokia ciniška ir tokia įtari, kai kelyje pasipainiodavo koks vyras.

Ji pasiėmė žurnalą, iš karto atsivertė gyvenimo būdo puslapį ir pradėjo skaityti apie kitų žmonių gyvenimą, kitų žmonių rūpesčius, ir kaip jau buvo milijoną kartų, pradėjo ilgėtis savo mamos. Ilgėjosi pokalbių, kurie, be abejo, suktųsi apie vaikinus ir vyrus. Atrodė, kad visoms kitoms tie dalykai pavyksta lengvai – jos draugės įsimylėdavo ir liaudavosi mylėjusi, užmegzdavo vieną draugystę po kitos, kai kurios net ištekėjo arba apsigyveno kartu su savo mylimaisiais.

Tik Ema jautėsi tarsi palikta pradiniame taške.

Per daug sutrikusi dėl brolių patyčių, per daug bijanti būti įskaudinta, ji nuslėpė savo pirmuosius įsimylėjimus, paauglystėje neidavo į pasimatymus, pavydėdavo kitoms, kurioms šie pasimatymai buvo tarsi lengvas žaidimas, jos tiesiog nerdavo į juos ir sakydavo taip.

Mieloji Barbara, – mintyse ji rašė laišką.

Aš esu patraukli dvidešimt ketverių metų mergina, turiu draugų ir darbą, esu labai užsiėmusi ir vis dar esu skaisti.

Ak, aš ką tik atsisakiau praleisti naktį Paryžiuje su seksualiausiu vyru žemėje.

Tai būtų savaitės laiškas!

Nors ir buvo puiku grįžus namo nerasti jokių pranešimų iš slaugos namų, kuriuose gyveno jos tėvas, nei naujų sąskaitų pašto dėžutėje, ji vis tiek jautė nepasitikėjimą savimi. Išjungusi televizorių Ema kelias akimirkas dvejojo.

Šią trumpą dvejonių akimirką ji gailėjosi, kad nėra kvaila, ir troško to impulsyvumo, kuris traukia prie vyrų ir kurio jai labai trūko.

Gailėjosi, kad nesutiko su Luko nuostabiu pasiūlymu.

***

Lukas perjunginėjo televizoriaus kanalus.

Ne todėl, kad būtų ką nors žiūrėjęs. Televizorius visą dieną įjungtas kaip fonas šuniui, Pipirui… ir ne todėl, kad gyvūnas tai vertintų.

Vakaras be galo prailgo, o jis stovi čia apgailestaudamas, kad žiovauja iš nuobodulio vienuoliktą valandą Paryžiuje, bet jaučiasi žvalus ir visiškai pailsėjęs dėl laiko skirtumo likus penkioms minutėms iki vidurnakčio Londone.

Turėtų būti išsekęs, nes ant kojų nuo penktos valandos, tačiau jo galva veikė kaip kompiuteris. Hemingsas, didžiulis prekybos tinklas, išsikvietė jį per vėlai, kad jis galėtų užkirsti kelią jo bankrotui.

Nebent sugebės sugalvoti, kaip jį išgelbėti.

Jis čiupo iš šaldytuvo butelį alaus ir stengėsi apie tai nebegalvoti, stengėsi pailsėti – jam jau įkyrėjo kelionės ir reikalai. Kodėl visi trokšta susitikti su juo asmeniškai, kodėl nenori bendrauti akis į akį priešais ekraną pasitarimų kambaryje?

Po velnių, pakaktų elektroninio pašto.

Praverstų seksas.

Atsirastų daugybė norinčių.

Tačiau jam nebuvo jokio noro kalbėtis.

Šįvakar net nenorėjo apsimesti, kad yra kuo nors susidomėjęs.

Kaklaraištis ir rankogalių sąsagos tarsi prilituoti, reikėjo padėti alų ir jais atsikratyti.

Tada pasirūpinti Pipiru.

Lukas piktai suburbėjo ant rausvai gelsvos spalvos miniatiūrinio pudelio, kuris atsakė jam urzgimu. Jis išleido jį į didžiulį balkoną, kad atliktų savo reikalą.

Tarnaitė iš ryto sutvarkys.

Marta, jo buvusi draugė, užsukusi į jo namus Sicilijoje nekviesta nusprendė drauge apsigyventi, o paskui, kai Lukas paprašė jos išsikraustyti – jau prieš trejus metus! – lyg netyčia paliko Pipirą.

– Tu, – pasakė Lukas sugrįžęs prie šaldytuvo ir ieškodamas ko nors užkąsti, – esi pats šlykščiausias padaras, kokį kada nors esu matęs.

Lukas praplėšė pakuotę ir išsitiesęs ant sofos pradėjo graužti vištos šlaunelę, o Pipiras nerimastingai trypčiojo šalia jo ant grindų.

– Tu laikaisi dietos, – priminė jam Lukas. Viena akimi žiūrėdamas per televizorių rodomą detektyvą jis pagaliau nusileido ir numetė kelis kąsnelius ant grindų, atsilygindamas šuniui už tai, kad išmoko naują žaidimą – neseniai Lukas išsiaiškino, jog komandą duok leteną pakeitus į duok penkis rezultatas gaunamas toks pat, tik teikia didesnį pasitenkinimą.

Išsiskyrimas su Marta buvo tikrai bjaurus – jos ašaros ir protestai dėl netikėto išsiskyrimo neturėjo precedento – ji vis klausė, kaip jis gali atsisakyti to, kas taip gera.

Marta išvyko palikusi Pipirą – paprasčiausiai nepasiėmė jo, nes buvo įsitikinusi, kad Lukas apsigalvos ir paskambins, susisieks su ja, tačiau vieno dalyko ji tik rai nežinojo: jeigu jau Lukas ką nors baigia, tai baigia visiems laikams.

Kad Lukas geriau jau pats rūpinsis nukaršusiu, dvokiančiu senu šunimi, negu vėl susitiks su ja.

Detektyvas per televizorių buvo ne toks jau nuobodus…

Likus trims minutėms iki paskutinio epizodo pabaigos Lukas nusprendė, kad detektyvai tikrai gali jį įtraukti.

Tuo metu pradėjo rodyti filmo kūrėjų sąrašą.

Tada jis suprato, apie ką kalbėjo Ema.

Suprato, kad ir ji žiūri šį detektyvą.

Jis tai suprato. Ir pamanė, kad geriau jau ji būtų sutikusi vykti į Paryžių.