Читать книгу Derybų nebus! - Cat Schield - Страница 1

Natanas Keisas pagaliau pastebėjo savo grobį, pasitraukė šampano padėklu nešinam padavėjui iš kelio ir apsuko aplink šokolado fontaną. Už dvidešimties pėdų Ema Montgomeri įsimaišė į Dalaso grietinėlės būrį, susirinkusį švęsti Naujųjų metų. Prieš valandą į Emos tėvo namus atvykęs Natanas dairėsi jos labai gerai numanydamas, ko griebsis, vos tik išvys.

Arba pabučiuos, arba pasmaugs.

Dar reikia apsispręsti, kurį variantą pasirinkti.

Tarsi pajutusi galingą Natano minčių tėkmę, Ema dirstelėjo per petį. Per lūpas nuslydo plaukų sruoga, kol atidžiai nužiūrinėjo vakarėlio svečius. Grakščiais pirštukais nuo kaktos nubraukė ilgus vešlius kirpčius atidengdama surauktus antakius. Ji panėšėjo į laukinį gyvūną, užkluptą viešumoje, nenutuokiantį, kur sprukti. Tada šokoladinės Emos akys susmigo į Nataną.

Staigiai it koks kiškelis ji nėrė už kambarinės palmės ir pradingo.

Natano širdis pasileido šuoliais, paspartinus žingsnį. Ir anksčiau teko susidurti su sunkiai užkariaujamas vaidinančiomis moterimis. Visą šį žaidimą tik pamalonindavo galutinis jų pasidavimas. Vis dėlto Emos elgesys dvelkė kažkuo nepatirtu. Jeigu būtų neišmanėlis, pagalvotų, kad mergina vengia jo.

O tai absurdiška po to, ką šiandien išsiaiškino.

Natanas praėjo pro biblioteką, iš kur sklido nuotaikingas gausaus žmonių būrio, susispietusio apie didžiulį pianiną, plyšavimas pagal Sinatros melodijas.

Jis probėgšmais matė Emą, dar prieš jai neriant į kambarį, ir nusekė įkandin džiaugdamasis, kad palieka Sailo Montgomerio gėrimus maukiančią ir po naftos magnato rūmus, liudijančius jo turtus ir galią, maklinėjančią minią.

Dviejų aukštų bibliotekos, išmuštos vyšniamedžio plokštėmis ir knygomis apstatyta siena, aplinka buvo intymesnė nei milžiniškos didžiosios menės, iš kurios jie tik ką išėjo, tačiau nepakankamai rami. Jis ketino dar iki vidurnakčio užkariauti Emos dėmesį. Ir nesiruošė niekam kitam leisti pabučiuoti tų nuostabių lūpų.

Ema staigiai sustojo, Natanui užtvėrus kelią į išsigelbėjimą. Triukšmas buvo pernelyg didelis kalbėtis, bet ji aiškiai išreiškė savo nepasitenkinimą, kai Natanas nuvarė ją prie pianino ir stumtelėjo į siaurą tarpą tarp šviesiaplaukės raudona už kaklo surišama suknele ir žemo pliktelėjusio vyriškio, kurio dėmesys buvo sutelktas į moters tarpkrūtį.

Natanas abejingai nužvelgė blondinę. Nors jam, kaip ir bet kuriam vyrui, patiko pusnuogės moterys, jis nebuvo padidintų krūtų gerbėjas. Verčiau rinkosi šokčiojančius apvalumus. Ypač tokius kaip Emos.

Natano lūpos atsidūrė kaip tik jai virš ausies, kol tyliai niūniavo žodžius, lydimus romantiškos melodijos. Jis uždėjo delnus ant blizgančio juodo instrumento ir įkalino Emą tarp savo rankų. Ji žengtelėjo arčiau prie pianino mėgindama išvengti sąlyčio su jo kūnu.

Geidulinga Emos figūra traukė Nataną, ir jis ištiesino alkūnes, kad nepasiduotų troškimui prispausti apatinę kūno dalį prie riesto jos užpakaliuko. Vos susilaikė nesudejavęs, kai prisiminė, kaip delnais buvo suėmęs tuos seksualius apvalumus. Geismas sugaudė ausyse, užgoždamas muziką. Natanas palenkė galvą ir įkvėpė Emos kvepalų. Aromatas užvaldė jo libido, ir akimirką Natanui aptemo protas. Kodėl jis pyksta ant Emos?

Tada prisiminė.

Per pertraukėlę tarp dainų sukuždėjo Emai į ausį:

– Mudu su tavo tėvu šiandien popiet įdomiai pasikalbėjome.

Ema kilstelėjo petį, tarsi mėgindama atsitverti.

– Kodis minėjo, kad turi tėčiui pasiūlymą.

Natanas turėjo pasiūlymą ir jai. Visai kitokio pobūdžio nei tas, kurį aptarinėjo su Sailu Montgomeriu.

– Tavo brolis sakė, apie ką kalbėjomės? – pasiteiravo jis.

– Ne.

– O tau ne smalsu?

– O turėtų būti?

Natanas pasilenkė ir prigludo prie Emos smilkinio.

– Linksniavome tavo vardą.

Ji staigiai atsitraukė ir rūsčiai dėbtelėjo, bet nespėjo garsiai išrėžti prieštaravimų, siautėjančių akyse, o vyras prie pianino užgrojo pirmuosius Sinatros Come Fly With Me akordus, ir pokalbis nutrūko.

Kas čia vyksta? Ema tikrai nesielgia kaip raustanti būsimoji nuotaka. Vis dėlto Natanas neabejojo, kad ji prikišo nagus prie sąlygų, su kuriomis jos tėvas supažindino šią popietę. Sailas Montgomeris neįstengė atsispirti duoti savo mažajai mergaitei viską, ko užsigeisdavo jos širdelė, o Natanas žinojo, kad Ema nori jo. Tą kuo aiškiausiai parodė, kai prieš tris savaites slapčia ištempė ją iš kalėdinio vakarėlio. Tada kodėl šį vakarą, vos tik jį išvydusi, spruko kaip įgelta?

Kitoje pianino pusėje apvalaina pagyvenusi moteris rūškanai nužvelgė Nataną, o jos veido išraiška tapo dar dramatiškesnė, nes atrodė, kad antakius buvo nusipiešusi juodu žymekliu. Natanas tvirtai atrėmė jos žvilgsnį tyliai perspėdamas žiūrėti savo reikalų. Moters dėmesys nukrypo į plikąjį vyrą, dabar besižavintį Emos tarpkrūčiu.

Natanas giliai įkvėpė ir suskaičiavo iki aštuonių, kad įveiktų impulsą nuožmiai iššiepti dantis. Jis sutelkė mintis į pažįstamą muziką, atsipalaidavo klausydamasis romantiškų žodžių, dėl kurių leipo ištisos moterų kartos, ir susimąstęs stebėjo gražuolę, kurią privalo vesti, jei tikisi turėti verslo reikalų su jos tėvu.

Natanas ir Emos brolis Kodis, geriausi draugai nuo universiteto laikų, dažnai šnekučiuodavosi apie įdomias ir originalias verslo galimybes, bet iki šiol nė viena jų nebuvo verta įgyvendinti. Kai su Kodžiu pirmą kartą aptarė mintį sujungti Montgomerių naftą ir Keiso jungtines investicijas, nesitikėjo, kad vedybos su Ema taps derybų dalimi, tačiau negalėjo pasakyti, jog labai nustebo, Sailui santuoką pavertus pagrindiniu sandorio veiksniu. Šis sumanymas būtų ilgalaikis įsipareigojimas, reikalaujantis iš abiejų bendrovių milžiniško kapitalo. Keiso jungtinių investicijų ir Montgomerių naftos sąjungos sutvirtinimas vedybomis užtikrintų, kad abi pusės yra visiškai atsidėjusios šiam rizikingam žingsniui.

Ema tai suprastų. Ir panaudotų savo tikslams. Natanas turėtų jaustis pamalonintas, kad ji taip stipriai jo geidžia, jog net sugalvojo planą ir įtikino savo tėvą prie to prisidėti. Ir kodėl Sailas turėtų nesutikti? Vos tik Ema ištekėtų, taptų kieno nors kito pareiga.

– Tavo nuostabus balsas, – pagyrė Natanui iš kairės stovėjusi blondinė. Ji kaire ranka paglostė blizgų pianino paviršių stengdamasi parodyti didžiulį deimantą, puošiantį vidurinįjį pirštą. Bežiedis bevardis pirštas skelbė jos prieinamumą. – Ir žinai visus žodžius.

Emą ir Nataną skyrė nedidelis atstumas, tačiau jos nugara įsitempė, girdint begėdišką šviesiaplaukės flirtą.

– Mano motina mėgo Sinatrą ir kai buvau mažas, visą laiką klausėsi jo dainų. Vadino mane savo nuosavu Sinatros grupės nariu. Nors, manau, galvoje turėjo ne mano talentą dainuoti, o sugebėjimą prisivirti košės.

Šviesiaplaukė kimiai nusikvatojo.

– Tikrų tikriausias košės virėjas, – suniurnėjo Ema.

Natanas vyptelėjo. Jam patiko jos humoro jausmas. Ema buvo nuostabi moteris: seksuali ir šmaikšti.

Blondinė galvodama, kad nusišypsojo jai, atsuko į Nataną savo viršutiniąją kūno dalį. Gili iškirptė dar pagilėjo, ištiesus dešiniąją ranką. Viena daili koja slystelėjo pro ilgą skeltuką ir kliudė Natano šlaunį.

– Mano vardas Brigita.

– Natanas. – Paspaudė jai ranką, o Emos susierzinimas pasklido it radioaktyvios dulkės po atominės katastrofos. – Iš kur pažįsti Sailą?

Natanas nenugirdo Brigitos atsakymo, nes jis nuleido ranką, ir Ema pasinaudojo proga pasprukti. Pasisukusi krūtine brūkštelėjo plikšiui petį, ir jam vos neišsprogo akys. Nenutuokdama apie sukeltą sąmyšį, Ema prasibraudama pro šalį skubriai atsiprašė.

Natanas truktelėjo petimi, tarsi sakydamas šviesiaplaukei: Nieko nepadarysi. Blondinė susiraukė, kai jis pasisuko vytis Emą.

Ji nespėjo žengti nė trijų žingsnių toliau bibliotekos, kai ją sugavo Natanas. Ranka apsivijo liemenį ir pasuko kita kryptimi vesdamas į vienintelę vietą pirmame aukšte, kur netrukdytų vakarėlio svečiai.

– Kai paskutinį kartą matėmės, man susidarė įspūdis, kad ieškai bėdos, – sušnabždėjo Emai į ausį stumdamas koridoriumi tolyn, jos tėvo darbo kambario pusėn.

Ema atsargiai, lyg kumeliukas, pajutęs besiartinančią pumą, nužvelgė Nataną. Galbūt numanė, kas sukasi jo galvoje. Joks vyras taip kaip jis nepersekiotų moters, jei negeistų matyti ją nuogą lovoje.

– Gal ir ieškojau, – atsakė Ema. – Bet tai buvo anksčiau.

– O dabar yra dabar.

Ilgo koridoriaus pabaigoje Natanas pravėrė duris ir įvedė Emą vidun. Tamsia spalva apmuštos sienos sugėrė vienintelį šviesos šaltinį: ant masyvaus senovinio raudonmedžio rašomojo stalo spingsėjo lempa. Įprasto dydžio darbo kambaryje toks baldas būtų užgožęs visą erdvę, bet šis namas buvo pastatytas daryti įspūdį. Odinė sofa su šalia išrikiuotais krėslais stovėjo priešais iškaltą marmurinį židinį. Sienos nukabinėtos Teksaso peizažais, nutapytais vieno mėgstamiausių Natano XX a. pradžios dailininkų. Skirtingai nuo subtilių prancūziškų senienų, puošiančių visus rūmus, griežtas šio kambario stilius ir odiniai baldai itin tiko čia gyvenančiam Teksaso naftos magnatui.

Natanas uždarė duris, pagriebė Emos ranką ir atsuko ją į save. Nespėjus paprieštarauti, atšliejo į duris. Kitoje sienos pusėje balsai ir muzika susiliejo į miglotą neaiškų ūžesį. Pagaliau jie vieni.

Natanas įrėmė dilbį jai virš peties, kad ji pajustų jo užmačias.

– Ar neįdomu, kodėl buvo linksniuojamas tavo vardas? – paklausė jis grįždamas prie ankstesnės pokalbio temos.

– Nė kiek.

– Panašu, kad tavo tėvas ieško tau vyro.

– Po galais. – Ema atlošė galvą į duris ir sutelkusi visą kovingumą šnipštelėjo: – Jis mėgina mane ištekinti nuo universiteto laikų.

– Kodėl?

– Nes aš – gyva bėda, kurią trokšta užkrauti ant kupros kam nors kitam. Įsikalė į galvą, kad man reikalingas manimi pasirūpinsiantis žmogus.

Išpaikintos milijonieriaus dukrelės įvaizdis buvo jos žavesio dalis. Natanas ir pats nekantravo palepinti Emą.

– Kas gi blogo leisti kažkam tavimi pasirūpinti? – pasiteiravo jis.

– Nes perša mintį, kad neįstengiu pasirūpinti savimi. – Ji kilstelėjo smakrą. Akyse vėl blykstelėjo kibirkštys, tačiau balse pasigirdo šaižios gaidelės. – O tai labai nesąžininga.

Norėdamas, kad pokalbis ir toliau liktų mandagus, Natanas atsispyrė pagundai paprieštarauti. Nors su Emos broliu Kodžiu po jo vedybų susitikdavo ne itin dažnai, jie palaikė nuolatinį ryšį, ir Natanas viską žinojo apie Emos išsišokimus. Apie vos neįvykusias sužadėtuves su turtų medžiotoju, apie bausmę skirti visuomeninių darbų, nes buvo pagauta laikanti draugės rankinę su narkotikais ir apie sudaužytą mersedesą, kuriuo siaučiant pūgai vidury nakties važiavo namo.

Net jei ir atrodė, kad per paskutinius kelerius metus Ema susitupėjo, jos impulsyvus elgesys prieš tris savaites vertė abejoti, ar iš tikrųjų suaugo, ar tik įgudo geriau nuo šeimos slėpti savo paklydimus.

– Sakei tėvui, ką apie tai manai? – paklausė Natanas.

– Taip. – Ema skubiai iškvėpė. – Ir nieko gero. Kai tėtis dėl ko nors apsisprendžia, apsisprendžia tvirtai. Jis nori, kad susižadėčiau iki Valentino dienos. Patinka man tai ar ne.

Patinka tai Natanui ar ne.

Jam reikėjo šio sandorio su Sailu, kad perimtų šeimos verslo valdymą iš savo įbrolių. Nei Sebastianas, nei Maksas netikėjo jo bendrovės vizija. Kaip tik todėl partnerystė su Montgomerių nafta buvo tokia svarbi. Šiuolaikiškiausiomis technologijomis įgyvendintas naujasis projektas užtikrintų Keiso jungtinėms investicijoms novatoriaus vardą, o būsimas pelnas garantuotų, kad bendrovės valdžios pusiausvyra atitektų Natanui. Jo įbroliai to nepakęs, bet nieko negalės pakeisti.

Tačiau pirmiausia jis privalo susitarti dėl sandorio.

Pagautas netikėto įgeidžio, Natanas staigiai išsegė Emos auskarus su deimantais ir safyrais.

– Atiduok mano auskarus, – pareikalavo ji, kai Natanas įmetė papuošalus sau į kišenę.

Paskutinį kartą vogčia ištempus Emą iš vakarėlio, ji neigė tarp jų esančią trauką, beveik išvarė jį iš proto, kol galiausiai pasidavė. Paskui išlėkė nepalikdama nieko, tik gundantį kvepalų aromatą jam ant odos. Šį vakarą Natanas ketino pasilaikyti šį tą, ką ji norėtų susigrąžinti.

– Vėliau.

Meistriškai sušukuotos tamsių garbanų sruogos įrėmino širdelės formos veidą su egzotiškais aukštais skruostikauliais ir siaura nosyte. Šiandien Ema sutramdė savo žvilgančius rudus plaukus sušukuodama į įmantrią, aukštyn sukeltą šukuoseną, atidengiančią grakštų kaklą. Nors Natanui patiko, kaip šukuosena apnuogino puikią auksaspalvę odą, jam labiau prie širdies buvo aplink pečius krintantys palaidi Emos plaukai, išdraikyti jo rankų.

Natanas ištraukė segtukus, laikančius neįprastai aukštai sukeltus plaukus. Tanki ir glotni garbanų uždanga apgaubė nuogus pečius, nuplėšdama dar vieną įmantrios apgaulingos išorės sluoksnį.

– Natanai, ką tu darai?

– Manau, tai akivaizdu. – Jis nepaprastai švelniai pirštų galiukais perbėgo suknelės iškirpte liesdamas jos odą.

– Negalėtume paprasčiausiai pasikalbėti? – Ema iš nuostabos žioptelėjo ir įrėmė delną jam į krūtinę.

Jos prisilietimo karštis nutvilkė Nataną per marškinius įžiebdamas tūkstančius kibirkščių. Jį sutrikdė galingas geismas Emai. Ji vertė jį kraustytis iš proto. Nė viena moteris neįaudrindavo jo taip greitai kaip Ema, nepriversdavo visiškai prarasti savitvardos.

Natanas panėrė pirštus į šilkines juodas bangas, apsuko vieną garbaną aplink riešą.

– Jei būtum pasivarginusi ir man paskambinusi, per paskutines kelias savaites būtume galėję pasikalbėti daugybę kartų. Šiuo metu mano galvoje sukasi kiti dalykai.

– Čia? Mano tėvo darbo kambaryje? Gal kvanktelėjai?

Aistra plūstelėjo pagalvojus, kad galėtų paimti ją staigiai ir stipriai atrėmęs į duris, bet neketino to daryti dar sykį.

Prieš tris savaites pirmą kartą išvydęs Emą po daugybės metų, Natanas vos neišvirto iš kojų. Jis nuvyko į šventinį vakarėlį, manė atsipalaiduosiąs ir atgaivinsiąs santykius su dar vienu jo ir Kodžio draugu iš universiteto. Pora valandų Granto Kastlo vakarėlyje siūlė progą neįpareigojamai paflirtuoti su gražiomis moterimis. Tiesą sakant, jį supo penkios žavingos damos, visos besivaržančios dėl jo dėmesio, kai pro paradines duris įžengė Ema su tviskančia juoda mini suknele, apnuoginančia ilgas dailias kojas.

Ema įbedė į jį tokį žvilgsnį, lyg jis būtų ne mintyse, o tikrai garsiai švilptelėjęs, pamatęs gražią moterį. Kai jų akys susirėmė, Natanui iš galvos išgaravo visos kasdienės mintys. Jis tykojo Emos tarsi koks gepardas, stebintis ilgakoję gazelę, o nepraėjus nė valandai, išstūmė ją pro duris ir įsodino į savo automobilį.

Kol pasiekė jo namą, jis tvardėsi. Bet, tik įėjus, aistringai pabučiavo Emą. Pirmasis jų bučinys netikėtai nustebino. Jis tikėjosi daugiau patirties, o ne drovios ir jausmingos Emos pirštų glamonės. Ji elgėsi lyg seniai bučiuota moteris arba bent jau tinkamai nebučiuota.

Tada jam pasimaišė protas. Natanas niekaip kitaip neįstengė paaiškinti, kodėl kantriai nenunešė jos į savo miegamąjį ir iš lėto nepasimėgavo kiekvienu jos kūno lopinėliu. Jis degė aistra jai, o Emos geismas prilygo jam. Natanas nusistebėjo, kad jie dar nepadegė prieškambario.

Kitą kartą jie mylėsis ant čiužinio: Ema tysos nuoga laukdama pasitenkinimo bangos.

Ji buvo moteris, kurią verta branginti.

– Ar pasakyti, ką ruošiuosi su tavimi daryti?

Ema trūksmingai įkvėpė.

– Ne.

Vis dėlto, nepaisant neigiamo atsakymo, neatstūmė jo. Todėl Natanas pasinaudojo prieštaringais Emos jausmais ir savo žodžiais kaip preliudija tolesniems veiksmams.

– Pirma, nurengsiu šią labai seksualią suknelę. – Jis krumpliais brūkštelėjo Emai per šoną, kur po pažastimi prasidėjo ir ties klubu baigėsi užtrauktukas.

Ema suėmė jo ranką, bet Natanas nustūmė jos pirštus. Mėginimas jį sustabdyti atrodė mažų mažiausiai neryžtingas. Emos pasipriešinimas tirpo, kaitrai įsibrovus tarp jų.

– Tada, pradėdamas nuo šio taško ant tavo peties, kurį bučiuojant tu kraustaisi iš proto, aš neskubėdamas su tavimi mylėsiuosi, – Natanas vylėsi, kad jo žodžiai veikia, nes pats jau nebeįstengė valdytis. – Niekur nepaspruksi, kol savo rankomis ir lūpomis neprisiliesiu prie kiekvieno tavo odos lopinėlio.

Jo rankos nusileido žemiau ir priglaudė Emos šlaunį prie maištingai įsitempusių strėnų. Natanas kvėptelėjo pusiau atsidusdamas, pusiau sudejuodamas, kai ji pasuko klubus jausdama jo rankų spaudimą.

– Ar tu vėl su juodomis kelnaitėmis ir liemenėle be petnešėlių? O gal dėvi ką kita?

Natanui panižo delnus, o pirštai ėmė dilgčioti prisiminus, kaip sustangrėjo Emos speneliai, užčiuopus standžias krūtis. Šį vakarą vilkima vidurnakčio mėlio suknelė, rodės, taip pat kvaišo nuo jos figūros, nes tiesiog dievinamai prigludo prie tobulo kūno.

– Nagi, pažiūrėkime, – sukuždėjo Natanas švelniai. Paskutinį kartą dalis jų netikėto ir trumpo susidūrimo linksmybių buvo susijusios su tuo, kad Emą sujaudino jo erzinimas.

– Ne, – tarsi aistringa aimana pro jos lūpas išsprūdo žodis, primenantis ir prieštaravimą, ir prašymą.

Emos delnas nuslydo jo krūtine ir apčiuopė širdies dūžius. Natanas spėliojo, ką ji pamanys apie pagreitintus įvykius.

Jis suėmė Emos veidą delnais, taip dar labiau paakstindamas ją suvirpėti, ir įsikniaubęs nusišypsojo, kai Ema palenkė galvą į jo delną dar labiau atidengdama kaklą.

– Ak, eikime kur nors, kur mums niekas netrukdys. – Natano lūpos nuslydo skruostu lėtai ir geidulingai skanaudamos.

– Aš niekur su tavimi neisiu, – Emos neiginys baigėsi palaimingu murmesiu, nes Natanas krūtine prisiglaudė prie jos krūtų ir lėtai prisispaudė. Ema išsirietė lyg katė, pasitrynė į jį, o iš gelmių išsiveržė žema ir kimi dejonė.

Natanui patiko, kad Ema vis stengiasi jį atstumti. Juk abu žinojo, kad galiausiai jis pasieks, ko nori.

Jo lūpos priartėjo ir sustojo vos per plauką nuo jos lūpų.

– Kodėl ne? Mums buvo nepaprastai gera kartu. – Viena ranka Natanas apsivijo Emos užpakaliuką ir švelniai stumtelėjo prie įaudrinto stangumo žemiau diržo. – Pajusk, kaip aš tavęs geidžiu. Žinau, kad tu lygiai taip pat geidi manęs.

Delnas ant Natano krūtinės susispaudė į kumštuką.

– Turi daugybę moterų, trokštančių tavęs.

Ar tik ne todėl Ema vengė atsakyti į jo skambučius?

Natanas atlaidžiai nusišypsojo.

– Bet tu esi vienintelė, kurios noriu aš.

Regis, Ema liovėsi kvėpuoti. Natano žodžiai sustiprino gėlą kūne, galingą sudrebinusį troškimą. Ir jie masino. Beprotiškai.

Flirtas su juo Granto vakarėlyje prieš tris savaites atrodė it nekaltas pokštas. Galų gale Natanas be vargo atsispyrė jai prieš dešimt metų. Dvidešimties jis buvo plačių pečių ir gražus pažiūrėti, pasižymėjo tuo pasipūtėlišku žavesiu, nuo kurio jai džiūvo burna ir stigo žodžių. Ema pasitelkė savo kiekvieną šešiolikmetės arsenalo gudrybę vildamasi, kad Natanas bent dirstelės jos pusėn. Emos siaubui, rodės, kad pavyko.

Kol jos savimeilė sulaukė triuškinamo dvigubo smūgio.

Emos skruostai vėl suliepsnojo atsiminus tą dieną, kai užsisegė trumpiausią sijonėlį, įsispyrė į naujutėlaičius aukštakulnius smailais kulniukais ir pasiskolino iš mamos krūtis pakeliančią liemenėlę. Virtuvėje užspeitė Nataną į kampą beveik melsdama padėti tapti labiau patyrusia moterimi.

Tada jis padarė tai, ko prašomas. Tik ne taip, kaip norėjo ji.

Griežtu veidu, žaibuojančiomis pilkomis akimis išlaikė ją per rankos atstumą, nusikvatojęs liepė eiti nusiplauti veidą ir liautis vaidinti suaugusią. O baigęs trypti jos savigarbą į dulkes, išslinko iš virtuvės. Kitą dieną jis išskrido į Las Vegasą ir tik prieš kelis mėnesius vėl sugrįžo į Teksasą.

Ema džiūgavo, kad vėl pamatys Nataną, tikėjo, kad gerai įvaldė įgūdžius, būtinus susidoroti su jo neišsemiamomis fizinio patrauklumo atsargomis.

Ak, kiek nedaug ji išmoko.

– Aš esu vienintelė, kurios nori dabar, – atrėmė Ema.

– Nė neįsivaizduoji, – sušnabždėjo Natanas tupdydamas švelnius bučinukus jai ant akių vokų.

Jeigu jam nusileis, kaip greitai jis susiras kitą moterį? Ar ji pajėgs leisti drauge laiką ir kiekvieną sekundę tikėtis tos neišvengiamos blogybės? Ne. Geriau tebūnie viskas taip, kaip yra. Pakaks ir vienos kartu praleistos nakties prisiminimų. Jiems abiem.

– Važiuokime pas mane į viešbutį. – Natano rankos nuo klubų pakilo prie juosmens ir dar stipriau prispaudė prie savo standaus liemens. – Jei atsispirsi pagundai valandą neišrėkti mano vardo, daugiau niekada tau neįgrisiu.

Valandą?

Nuojauta sustiprėjo nuslopindama nerimą, nes Ema pernelyg puikiai prisiminė tą jaudinantį jausmų kaleidoskopą, lydimą aimanų, gimstančių šiame glėbyje. Ji patrynė šlaunis vieną į kitą stengdamasi įveikti augantį nusivylimą. Jeigu ir toliau taip jausis, patirs orgazmą, dar nė nenusimetusi drabužių.

Natanas laimės. Jis tai žinojo. Dar blogiau – žinojo, kad žino ji. Po velnių, ji buvo pasiruošusi išrėkti jo vardą čia ir dabar, kad tik išsklaidytų tą beprotišką įtampą.

– Natanai, aš daugiau su tavimi nemiegosiu.

– Daugiau? Praėjusį kartą neužsibuvai taip ilgai, kad su manimi miegotum. Nekantrauju, kada galėsiu pabusti su tavimi savo glėbyje.

Jo delnas ant Emos liemens šildė ir įtikino. Ji kilstelėjo smakrą, kol Natanas nosimi glostė jai smilkinį. Kai jo lūpos švelniai it plazdantys drugelio sparneliai brūkštelėjo per burnos kampučius, Emos gyslomis plūstelėjo auksinių žiežirbų blyksniai. Jeigu Natanas numanytų, kaip ji šį vakarą troško baigti kaip tik taip – viena su juo ir pasiruošusi pasiduoti, – ji būtų pasmerkta.

Nedaryk to, – racionalus balselis suspigo Emos galvoje, kol tirpo kaulai, o oda kaito. – Niekada nesulauksi progos ištekėti iš meilės, jei vėl leisies jo suviliojama.

– Tu bijai pasiduoti tam, kas tarp mūsų vyksta, – suniurnėjo Natanas. – Nebijok.

– Aš ir nebijau.

Buvo smagu užsimiršti. Ji metų metus fantazavo apie Nataną. Tačiau nė viena deginanti svaja jos neparuošė jaudinančiam kietų raumenų spaudimui arba reikliems bučiniams. Natanas meilikavo ir reikalavo, o ji džiugiai pasidavė.

Emą gąsdino tai, kas netrukus įvyks. Kankino klastingas troškimas atsiduoti Natano kontrolei ir leisti jam diktuoti, kad ir kaip ilgai klostysis jų santykiai. Patyrus, kaip greitai ir lengvai apvynioja ją apie savo pirštą, tapo nesudėtinga išsisukti nuo jo skambučių.

Natano lūpos audrinančiais bučiniais nusėjo kaklą iki duobutės, kur paklaikusiai plakė pulsas.

– Prižadu mylėti tave lėtai.

– Koks tu supratingas, – tarė Ema ironiškai. Jis negalėjo nutuokti, kaip stipriai ji trokšta atsiduoti. – Bet manau, kad tu klysti.

– Dėl ko?

– Dėl to, ko aš noriu.

– Ir ko gi tu nori?

Vyro, kuris mylėtų ją amžinai.

– Trys, du, vienas… – šaukė balsai džiaugsmingu unisonu. Tarškynės ir sirenos sukėlė kakofoniją beveik nustelbdamos sveikinimus Laimingų Naujųjų metų!

Klausydamasi susirinkusiųjų kitoje durų pusėje Ema spėliojo, ką atneš būsimi metai.

– Laimingų Naujųjų metų, – sušnabždėjo ji.

Tai buvo užuomina Natanui ją pabučiuoti, bet jis to nepadarė. Jo lūpos buvo tokios gundančios, tokios putlios ir viliojo savo nuodėmingomis linijomis. Emą perliejo jaudulys. Ji neįstengė liautis virpėjusi.

– Laimingų Naujųjų, – pakartojo Natanas šypsodamas. – Ar ką nors pasižadėjai kitiems metams?

– Tik vieną pažadą.

– Ir koks jis?

Ema papurtė galvą, kad išsivaduotų iš šio geidulingo tinklo, Natano be jokių pastangų rezgamo aplink ją.

– Tvirtai apsisprendžiau nebūti tokia spontaniška.

Jis sukikeno.

– Ir kaip iki šiol pavyko laikytis pažado?

– Ne itin sėkmingai. – Ema kalbėjo abejingai, pasiryžusi iš paskutiniųjų tvardytis. – O tu? Ar ką nors pasižadėjai Naujiesiems?

– Tik vieną dalyką, – atsakė Natanas.

Ema pakėlė rankas jam prie galvos, perbraukė pirštais per įžūlų vyrišką veidą, išraiškingą žandikaulio liniją. Net prieblandoje jis buvo žavingas.

Natanas truktelėjo ir atlaisvino peteliškės galus palikdamas juos karoti ir prikaustydamas Emos dėmesį prie savo įspūdingos krūtinės. Karštis plūstelėjo nuo jo ilgo liemens prasismelkdamas pro jos odą ir aptemdydamas sveiką protą. Emai dilgčiojo pirštus braukiant raumenų iškilumais po baltais marškiniais. Natanas spinduliavo galia ir gyvybingumu. Visos šios įkalintos energijos pojūtis pakirto Emai kelius.

– Koks jis?

Natano lūpos prigludo jai prie lūpų, bet tik trumpam, kol susiliejo jų kvėpavimas. Ema pamėgino sugauti jo lūpas, priversti ją pabučiuoti stipriai ir giliai, tačiau Natanas atsitraukė.

– Ketinu visą savo likusį gyvenimą praleisti mylėdamasis su tavimi.

Emos širdis ėmė dunksėti į šonkaulius lyg išsigandusi kanarėlė.

– Tai gan rimtas pasižadėjimas, – tarė ji nežinodama, kaip visa tai suprasti.

– Priešingai. – Jo kvėpavimas sukuteno jai ausį išblaškydamas dėmesį. Ema pasuko galvą prie skruostikaulio, lūkuriuojančių lūpų link, tačiau Natanas atšlijo išsklaidydamas pagundą. – Laukiu nesulaukiu, kada tapsi ponia Keis.