Читать книгу Išlošta naktis - Cat Schield - Страница 1

Įvairiaspalvės kazino šviesos merkė akį Sebastianui Keisui, taip ir viliodamos užeiti ir išmėginti laimę. Į tarškančių elektroninių lošimo automatų skimbtelėjimus ir pyptelėjimus, pranešančius apie laimėtas ir prarastas sumas, jis nekreipė dėmesio. Lošimas jam nepatiko. Sebastianas tikėjo ne sėkme, o sunkiu darbu ir atkaklumu.

Priešais ėjusi šešiasdešimtmečių pora stabtelėjo, priversdama sulėtinti žingsnį ir jį. Žmona įsitikinusi kartojo, kad bufetas turįs būti jiems kairėje. Vyras tikino, kad posūkis turėjęs būti ties keno1 loto kambariu, kuris jiems likęs už nugarų. Nei vienas, nei antras nebuvo teisus.

Sebastianui nespėjus jų apeiti, moteris jį pastebėjo.

– Štai, šis jaunuolis tikriausiai galės mums padėti. – Ryškiai raudonu lūpdažiu padažytos lūpos prasiskyrė geraširdiškai šypsenai. – Sveiki… – Ji įdėmiai nužvelgė Sebastiano krūtinę, ant kurios turėjo būti kortelė su vardu. – Jaunuoli. Mums be galo patinka jūsų viešbutis, bet jis labai painus. Gal galėtumėte nurodyti kelią į bufetą?

Moteris jį klaidingai palaikė viešbučio darbuotoju. Nieko nuostabaus. Jis veikiausiai vienintelis kazino nedirbantis žmogus su dalykiniu kostiumu.

– Jeigu pasuktumėte į dešinę, iš karto pamatytumėte bufetą, – rodydamas jiems reikiama kryptimi paaiškino Sebastianas.

– Sakiau tau. – Moteris metė į vyrą pasipūtėlišką žvilgsnį, neteisėtai prisiimdama nuopelnus. – Ačiū.

Sebastianas linktelėjo ir nuėjo link lifto, kuris turėjo žaibo greitumu užkelti jį į penkioliktame aukšte esančius apartamentus. Verčiau jau Misė būtų ten. Kol jis dalyvavo telefoniniame pasitarime su savo teisininkais dėl Smito pramonės įsigijimo sutarties pataisų, ji netikėtai išgaravo. Ir tai nutiko beveik prieš šešias valandas.

Širdį graužė nerimas. Misės balso pašte jis paliko tris žinutes, nusiuntė jai keturis ar penkis elektroninius laiškus. Tačiau jokio atsakymo negavo. Stropesnės ir patikimesnės padėjėjos nė su žiburiu nerastum. Gal reikėtų pradėti jaudintis, kad Misė pateko į bėdą?

Triukšmingas, judrus ir chaotiškas Las Vegasas viliojo turistus išpūstais nuotykių pažadais, bet išspjaudavo su miglotais prisiminimais ir tuščiomis kišenėmis. Ar ir Misė tapo tokios reklamos auka? Užaugusi mažame vakarinės Teksaso dalies miestelyje ji veikiausiai nebuvo pasiruošusi panašiems pavojams. Gal kur nors lošimų automatų labirinte jau švaisto mėnesinę algą? O gal išėjo iš viešbučio ir ją kas nors užkalbino?

Dešinėje, prie lošimo kauliukais stalo, pasigirdo džiaugsmingi aplodismentai ir šūksmai. Jeigu jo sumanusis BlackBerry telefonas nebūtų nustatytas vibraciniu režimu, jis nė už ką laiku nesužinotų pagaliau gavęs elektroninį laišką. Sulėtinęs žingsnį Sebastianas išsitraukė telefoną iš švarko kišenės. Pagaliau Misė atsiliepė. Išvydęs iš dviejų žodžių susidedantį laiško pavadinimą, sustojo kaip įbestas.

Mano atsistatydinimas.

Netikėdamas savo akimis Sebastianas stebeilijo į glaustą tekstą. Misė išeina iš darbo? Neįmanoma.

Vyriausioji padėjėja pas jį dirbo jau ketverius metus. Jie buvo komanda. Jeigu ji būtų jautusis nelaiminga, jis būtų tai žinojęs.

Sebastianas surinko Misės numerį. Po keturių kvietimo signalų skambutis buvo nukreiptas į balso paštą.

– Paskambink man.

Nieko nelaukdamas jis parašė jai glaustą tekstinę žinutę, reikalaudamas pasakyti, kur esanti. Po trisdešimties sekundžių gavo atsakymą.

Bare.

Kuriame bare?

Pauzei užsitęsus, Sebastianas sugriežė dantimis.

Zador.

Mintyse pamėginęs įsivaizduoti kazino planą, jis pasuko į kairę. Ėjęs penkias minutes pagaliau atsidūrė bare. Raudonos sienos, juodai lakuoti akcentai ir azijietiško stiliaus menas jį nukėlė į kitą žemės rutulio pusę. Palei sieną rikiavosi milžiniški žuvų akvariumai, nuo kurių sklindanti šviesa atstojo beveik visą patalpos apšvietimą. Sebastianui įėjus į barą ir pradėjus akimis klaidžioti po užimtus stalelius, kur galbūt galėjo sėdėti jo padėjėja, vandenį perskrodė dvylikos colių ilgio spalvotasis karpis. Jo paieškas nutraukė prie baro sėdinti rudaplaukė.

Moteris sėdėjo veidu į barmeną ir kalbėdama gestikuliavo rankomis. Kadangi ji buvo atsukusi Sebastianui nugarą, jos juoko jis negirdėjo, bet spėjo, kad garsas turėtų būti kimus ir intymus, tarsi sirenos, viliojantis vyrus į jos juslinius tinklus. Ji sėdėjo ilgas kojas permetusi į vieną kėdės pusę. Trumpa suknelė leido grožėtis laibomis blauzdomis ir trapiomis kulkšnimis.

Net nematydamas jos veido, Sebastianas pasijuto įkliuvęs.

Jos skleidžiama trauka buvo tokia galinga, kad tik žengęs šešis žingsnius pagaliau prisiminė, ko čia iš tikrųjų atėjęs. Skubiai apžvelgęs patalpą įsitikino, kad Misė nesėdi nė prie vieno apskrito stalelio. Su ja išsiaiškins vėliau.

Pirmiausia reikia susipažinti su ta rudaplauke prie baro.

– Negali būti. Tikrai. Jis taip padarė?

Sebastianas jau buvo užtektinai arti, kad atpažintų moters balsą. Jį nusmelkė nuostaba.

– Mise?

Jo padėjėja pasuko galvą ir pažvelgė į Sebastianą pro ilgų tamsių blakstienų užuolaidą. Jeigu jos vietoje būtų buvusi kita moteris, Sebastianas šį veiksmą būtų palaikęs flirtu. Tačiau čia juk Misė.

– Sveikas, Sebastianai. – Jos balsas užgavo jo nervus tarsi nagai nuogą odą. Ketvirčiu pasisukusi ant kėdės Misė parodė į laisvą vietą šalia savęs. – Džo, įpilk mano šefui taurelę Patrón.

Vis dar negalėdamas patikėti savo akimis Sebastianas klestelėjo ant kėdės.

Kur jos akiniai? Sodraus, samanomis apaugusios grotos žalumo akys stebėjo jį su neslepiamu susidomėjimu, laukdamos, kad jis ką nors pasakytų ar padarytų.

– Kokį čia elektroninį laišką atsiuntei? – paklausė Sebastianas, visomis išgalėmis stengdamasis ištrūkti iš traukos verpeto, į kurį buvo ką tik įtrauktas. – Neblogą laiką pasirinkai išeiti iš darbo.

Misė stumtelėjo jam taurelę.

– Tinkamo laiko niekada nebus.

Sebastianas prarijo tekilą net nepajutęs skonio. Alkoholio sukeltas deginimas buvo tik menkas nepatogumas, palyginti su visame kūne šėlstančia ugnimi.

Kažkuriuo metu nuo tada, kai jie prieš šešias valandas išlipo iš lėktuvo, ji išsipynė storą, kaštonų rudumo kasą ir nusirėžė gerus dvylika colių. Gerokai patrumpėję plaukai dabar tarsi kiniškas šilkas vilnijo ir kaskadomis ritosi pečiais. Ar jie visada buvo tokie gyvybingi? Sebastianui taip ir knietėjo panerti pirštus į cinamoninius raibulius ir apsukti ilgas sruogas sau apie rankas. Jis jau dabar, regis, jautė jų švelnumą.

Žvilgsnis nusileido žemiau. Paprastai dėvimą moterišką kostiumėlį su beformėmis kelnėmis Misė buvo pakeitusi prigludusia suknele, kuri išryškino ir smalsiai akiai leido grožėtis kreminės spalvos krūtų iškilumais. Ar jos oda visada buvo tokia blyški, tokia nepriekaištinga? Ar taip atrodo tik dėl kontrasto su juoda suknele?

Beje, kalbant apie odą. Ar jis kada nors yra matęs ją tiek išsirengusią?

Misė, kurią jis pažinojo, buvo kukli ir santūri. Moteris, kuri dabar sėdėjo ant kėdės, tiesiog mėgavosi savo geidulingumu.

Sebastianas papurtė galvą.

– Ką sakei?

– Sakiau, tavo eilė.

Jo eilė. Jo eilė kam?

Slėnis tarp jos krūtų kvietė. Sebastianas jau įsivaizdavo, kaip palinksta į priekį ir panardina veidą į tą grožybę. Kaip ima jaudrinti ją lūpomis ir liežuviu. Kaip čiulpia vieną spenelį, paskui apima antrąjį, iki ji ima iš džiaugsmo verkti.

Sebastianą pribloškė jį užplūdusio poreikio jėga. Norėdamas apraminti plakančią širdį, jis giliai įtraukė oro. Jos viliokiškas kvapas įsiskverbė į jo pojūčius ir migla aptraukė protą.

– Sebastianai?

– Ką? – Atplėšęs žvilgsnį nuo jį apžavėjusio slėnio jis sumirksėjo ir pasistengė vėl susitelkti į reikalą.

– Ar gerai jautiesi? – Jos lūpos paslaptingai, bet kartu be galo moteriškai išsirietė į šypseną. Tarsi ji tiksliai žinotų, ką jis galvoja. Ir tuo mėgautųsi.

Kas gi nutiko šaltakraujiškai, profesionaliai merginai, kuria per pastaruosius ketverius metus jis išmoko net nedvejodamas pasikliauti? Veikiausiai bus pasielgęs ne itin protingai atsiveždamas ją į Las Vegasą.

– Gerai. – Kas jam darosi? Net mintys nebeklauso. Sebastianas pažvelgė į tuščią taurelę ant baro. Gal jam kažko įpylė? – Apie ką mes kalbėjomės?

– Apie mano atsistatydinimą.

Šie žodžiai tarsi antausis sugrąžino jį į realybę. Protas kaipmat nuskaidrėjo. Karštis atslūgo. Teisingesnis žodis būtų atsitraukė.

– Ko nori? Daugiau pinigų? O gal sieki paaukštinimo?

– Noriu ištekėti. Turėti vaikų.

Dar labiau pribloškianti naujiena. Misė jam visuomet atrodė orientuota į karjerą. Keisų holdinge ji garsėjo stropumu ir atsidavimu. Žinoma, daugiau nei logiška, kad ji turi ir asmeninį gyvenimą, draugų ir meilužių, tačiau apie šitai jis niekada nepagalvodavo.

– Neprivalai mesti darbo, kad ištekėtum ir turėtum vaikų.

– O, dar ir kaip privalau.

– Ar nori pasakyti, kad neleidžiu tau susituokti ir susilaukti vaikų?

– Taip. – Jos ilgos blakstienos nusileido paslėpdamos akyse kažką, ko ji nenorėjo Sebastianui atskleisti.

– Kokiu būdu?

Jis pamojo barmenui įpilti dar tekilos ir, nukreipęs žvilgsnį į Misės gėrimą, papurtė galvą. Kiek ji išgėrė? Aiškus žvilgsnis visgi neišdavė jokio apgirtimo. Kita vertus, kuo dar galėtum paaiškinti skubų sprendimą atsistatydinti?

– Daugumą vakarų verti mane dirbti iki išnaktų, – pradėjo Misė. – Kad pakeistum savo kelionių planus arba suderintum pasitarimo skambučių laiką, skambini kada tik užsigeidęs. Kiek savaitgalių esu praleidusi skubiai koreguodama pristatymus, kuriuos būdavau rengusi visą savaitę?

Ar jis per daug iš jos reikalauja? Gal ir tikrai ilgainiui darėsi vis labiau nuo jos priklausomas, bet jam patiko žinoti, kad gali su ja susisiekti bet kada ir bet kokiu klausimu.

– Tu niekada nesiilsi, – toliau skundėsi Misė, užbaigdama savo rausvo gėrimo likučius. – Neleidi pailsėti ir man.

– Pažadu daugiau netrikdyti tavo savaitgalių.

– Kalbu ne vien apie savaitgalius. Kalbu ir apie tai, kad turiu tartis dėl tavo apsilankymų pas gydytoją, dėl tavo automobilio apžiūros. Turiu bendrauti su rangovais dėl tavo namo renovacijos, parinkti plyteles, spalvų derinius, įrangą. Tai tavo namai. Tokius sprendimus turėtum priimti pats.

Apie tai jie jau buvo kalbėjęsi anksčiau.

– Vertinu tavo skonį.

– Žinau, bet namų apdaila turėtų rūpintis tavo žmona.

– Žmonos neturiu.

– Dar ne. – Misė nukreipė į šefą su niekuo nesupainiojamą nevilties kupiną žvilgsnį. – Tavo mama sakė, kad tarp tavęs ir Keitlinos Murei mezgasi rimti santykiai.

– Nesakyčiau, kad rimti.

Nors jį suerzino tai, jog Misė su Zuzana aptarinėjo jo asmeninį gyvenimą, teisės skųstis neturėjo. Kreipdamasis į Misę jos pareigas viršijančiais klausimais, pirmas peržengė ribą. Turint žmogų, kuris rūpinosi visais jo poreikiais – tiek darbiniais, tiek asmeniniais – tiesiog buvo gerokai lengviau gyventi.

– Tu su ja susitikinėji jau šešis mėnesius, – tęsė Misė. – Tavo mama sakė, kad tokių ilgų santykių nesi turėjęs nuo…

Ji nutilo.

Nuo jo skyrybų, kurios įvyko prieš šešerius metus.

Sebastianas nebuvo priešiškai nusiteikęs dar vienos santuokos atžvilgiu. Jis veikiausiai būtų susituokęs jau prieš kelerius metus, jeigu tik buvusi žmona nebūtų sutrypusi jo gebėjimo pasitikėti. Šandros kvailiojimai paliko įspaudą ne tik jo namų gyvenime. Ji pavertė Sebastianą savanaudžiu atsiskyrėliu, nepuoselėjančiu jokių vilčių dėl romantiškų santykių.

Visų jo gyvenime buvusių moterų nelaimei, jis gyveno susitelkęs tik į tai, ką mokėjo valdyti – į kapitalo kaupimą. Į Keisų holdingo plėtrą.

– Na gerai. Daugiau neprašysiu, kad rūpintumeisi mano asmeniniais reikalais. – Jis vieną po kito panaikins Misės atsistatydinimo priežastis, kol jos argumentai išseks. – Ar dabar jau viskas?

Jos žalios akys sušvito nupoliruoto jaspio spindesiu.

– Sebastianai, kad ir ką pasakytum, aš neapsigalvosiu. Išeinu iš darbo. Kai tik pasibaigs ši savaitė.

– Palikai man vos savaitę susirasti ką nors, kas tave pakeistų.

– Įsivaizduok, kad turi visas keturias. Mažiausiai tiek liko neišnaudotų atostogų. – Ji sugavo barmeno žvilgsnį ir parodė į savo gėrimą.

– Nemanai, kad jau užteks?

Sebastianas suspaudė Misės ranką ir nuleido žemyn. Sąlytis su jos oda paveikė kaip bauginantis apreiškimas. Jis geidė jos pačiu primityviausiu būdu, ir tas geismas prieštaravo bet kokiam logiškam mąstymui. Kas jam darosi? Juk tai Misė. Jie petys į petį dirbo ketverius metus, be jokio kibirkščiavimo, be jokių fejerverkų. Be jokio nenugalimo noro praleisti valandų valandas panirus į juslinį vienas kito tyrinėjimą.

Ji jo darbuotoja, o jis už ją atsakingas. Tik mąstė jis dabar toli gražu neatsakingai. Tiksliau, nemąstė visiškai. Jis jautė. Ugnį. Deginančią. Geidulingą.

– Nesi mano tėvas, – ištraukdama ranką paprieštaravo Misė. – Liaukis reguliavęs, ką turiu daryti.

Jis nykščiu patrynė pirštų galiukus, bet negalėjo panaikinti pojūčio, kurį sukėlė jos švelnus prisilietimas.

– Toks elgesys tau nebūdingas.

– Toks elgesys nebūdingas senajai Misei. – Prieš vėl prabildama ji nugėrė pusę ką tik paruošto gėrimo. – Ar žinai, kokia šiandien diena?

– Balandžio penktoji. Rytoj vakare prasideda vadovų susitikimas. – Kasmetinis savaitę trunkantis renginys suburdavo draugėn visų dvylikos Keisų holdingui priklausančių įmonių vadovus. Jis suteikdavo progą aptarti ateities strategijas ir paskatinti atskirai valdomas bendroves laikytis darnaus, visuotinio požiūrio.

– Šiandien mano gimtadienis.

Sebastianas susigūžė. Ir vėl pamiršo. Paprastai per biurą būdavo siunčiamas atvirukas, kuriame jis pasirašydavo, o jos stalą puošdavo krepinas ir balionai, primenantys, jog reikia pasveikinti Misę su gimimo diena. Šį kartą Sebastianas buvo susitelkęs į būsimą susitikimą ir motyvuojančios kalbos tobulinimą. Tik niekam tikęs vadovas neprisimena antros pagal svarbą savo gyvenime moters gimtadienio.

– Ar nupirkau tau ką nors gražaus?

Misė plačiai išskėtė rankas rodydama save.

– Dieną grožio salone ir visapusišką gražinimąsi.

– Turiu puikų skonį, – liūdnai šypsodamasis pasakė Sebastianas. – Esi gražiausia moteris visame bare. – Toks palyginimas veikiausiai buvo nieko vertas, nes bare daugiausia sėdėjo vyrai. Kelios jo pastebėtos moterys buvo gerokai vyresnės ir senamadiškos.

Ji primerkė akis.

– O Dieve, ačiū. Žinodama, kad atrodau seksualiau nei būrelis senučių, imsiu kur kas labiau savimi pasitikėti.

Sebastianą nusmelkė gėdos jausmas. Juk jis dar nevisiškas niekšas. Misė užsitarnavo išgirsti gražesnį komplimentą. Po galais, šiandien jos gimtadienis. Tačiau jam į galvą atėjo tik vienas būdas parodyti, kokia esanti nuostabi – nusivesti į savo apartamentus ir nutraukti tą be galo seksualią suknelę.

Sebastianas pajuto dar vieną spyrį į paslėpsnius. Liekamasis skausmas privertė jį suraukti antakius. Lėkti šiuo keliu pavojinga. Kad ir kas pažadino Misėje miegojusią ugnį, kad ir kas ją pavertė viliotoja, gebančia iš vyro krūtinės išplėšti širdį, tai žalingai paveikė Sebastiano savitvardą.

– Ne, tikrai, – patikino jis. – Atrodai pritrenkiamai.

– Tikrų tikriausiai pritrenkiamai? – paklausė ji, norėdama aiškumo, kurio jai visada trūkdavo iš Sebastiano. – Ar pritrenkiamai kaip trisdešimtmetė.

Ak, svarbusis skaičius. Nieko nuostabaus, kad Misė supanikavo. Ji stovėjo ant naujo dešimtmečio slenksčio. Moteriai, kurios biologinis laikrodis ėmė tiksėti, tai turėjo būti ypač sunkus momentas.

– Pritrenkiamai.

Ji nutaisė nepatenkintą veido išraišką.

– Tikriausiai manai, kad pernelyg išpučiu visą tą žengimo į ketvirtąjį dešimtmetį reikalą. – Ji nutilo, leisdama Sebastianui įsiterpti, bet šis tylėjo. – Tiesiog visą laiką maniau, jog ištekėsiu būdama dvidešimt aštuonerių. Taip atrodė idealiausia, supranti? Turėčiau užtektinai laiko padaryti karjerą. Apkeliauti pasaulį. Jaunatviškai prisikvailioti. Padaryti klaidų.

Sebastianui sunkiai sekėsi vaizduotis Misę darančią bent vieną šių dalykų. Ji mėgo vaikščioti į kiną. Savo bažnyčiai mezgė maldai skirtus šalikus. Gelbėjo katinus, rasdama jiems šeimininkus. Misė – iš tų moterų, kurioms lemta likti namuose ir nugyventi ramų gyvenimą.

Tačiau taip buvo prieš šį vakarą – dabar ji atrodė kaip pati nuodėmė, kvepėjo dangiškai, skoniu priminė…

Jis palinko į priekį ir švelniai pabučiavo ją į skruostą.

Skoniu priminė patį tobulumą.

Palietusi odą, kurią ką tik perbraukė Sebastiano lūpos, Misė nukreipė į jį budrų žvilgsnį.

– Už ką?

– Su gimimo diena.

Ji primerkė akis.

– Tikiuosi geros nuotaikos nesugadins suma, kurią išleidau savo gimtadienio dovanai.

Sebastianas gūžtelėjo pečiais.

– Esi to verta.

Jos lūpos suformavo tobulą „O“. Kaip anksčiau jis nepastebėjo, kokios seksualios jos lūpos? Viršutinioji siaura, išlenkta tarsi arka, o apatinioji žaviai putli, ir abi sudaro tobulą kupidonišką lanką, kuris taip ir prašo, kad kas nors nubučiuotų ant jo tobulai užteptus plytų raudonumo lūpų dažus.

Staiga jos kumštis be jokio perspėjimo šovė į priekį ir stipriai trenkėsi Sebastianui į ranką.

– Kad tave kur velniai, Sebastianai Keisai. Kartais būni tikras niekšas.

Šitai pasakiusi Misė nučiuožė nuo kėdės ir, vos batams spėjus dunkstelėti į raštuotą kilimą, pasuko durų link. Trindamas vietą, į kurią ką tik sulaukė smūgio, Sebastianas su nuostaba žiūrėjo jai pavymui. Iš kur tokia trapi moteriškė turi tiek daug jėgos? Misei artėjant prie durų, jis nušoko nuo kėdės ir, nusviedęs ant baro kelis banknotus, puolė iš paskos.

Ji nebuvo pratusi vaikščioti keturių colių aukštakulniais, todėl Sebastianas nesunkiai prisivijo. Misė kluptelėjo ir jis, norėdamas ją prilaikyti, apsivijo ranka liemenį.

– Kur dabar? – sumurmėjo jis.

– Švęsti. – Misė nustūmė nuo klubo jo ranką.

Visą kelią, kol sekė iš paskos, Sebastiano delnas dilgsėjo. Norėdamas atsikratyti nemalonaus pojūčio jis patrynė delnus vieną į kitą ir toliau stebėjo, kaip Misei ryžtingai žengiant visas jos kūnas lengvai šokčioja ir siūbuoja.

Jo buvusioji žmona buvo liekna tarsi modelis ir nuolat laikėsi dietos. Jai trūko to, kas Sebastianą moteryje žavėjo labiausiai – į delnus netelpančių krūtų. Tikriausiai tuo galima būtų paaiškinti, kodėl ilgainiui seksas su žmona neteko žavesio. O gal jis tiesiog pavargo nuo jos reiklumo? Nuo jos melų neva pastojusi, kaskart jam pradėjus kalbėti apie skyrybas.

Kol Sebastianas sudarinėjo sąrašą dalykų, dėl kurių santuoka iširo, Misė pasuko į dešinę. Dar po akimirkos jie ir vėl pakeitė judėjimo kryptį, bet jis neatsiliko nė per žingsnį. Ji ėjo ryžtingai, kaip aiškų tikslą prieš akis turintis žmogus. Galiausiai Sebastianas prisivijo ją prie ruletės rato.

– Ar bent suvoki, ką darai? – paklausė jis, jau įsivaizduodamas, koks bus atsakymas.

– Puikiai suvokiu, ką darau. – Ji išsitraukė pluoštą banknotų. – Atėjau čia jų pralošti ir neišeisiu tol, kol to nepadarysiu.

Misė pamilo Las Vegasą vos šią popietę spėjusi įkelti koją į viešbučio priimamąjį. Skimbčiojantys lošimo automatai jai priminė paskutinį skambutį prieš vasaros atostogas. Mirgančios šviesos ir ant kiekvieno kampo jaučiama didelio laimėjimo perspektyva išlaisvino ilgai gniaužtą laukinę vaiko sielą. Ji sunkiai atsispyrė pagundai pulti į kazino ir imti taškytis dvidešimtinių banknotais ant pirmo pasitaikiusio Juodojo Džeko stalo. Akies mirksniu penkiolika racionalaus gyvenimo metų išgaravo kaip dūmas.

Sebastianas uždėjo plaštaką Misei ant rankos ir kūnu užstojo ruletės stalo vaizdą.

– Šito žaisti geriau net nenorėk. Laimėjimo prasme tai prasčiausias variantas. Eikime sužaisti Akį. Šansai kur kas geresni.

Jo prisilietimas buvo šiltas, bet Misę nukrėtė drebulys. Nors Sebastianas ją stabdė švelniai, ji žinojo, kad netekęs kantrybės jis tampa it plienas.

Turtingas. Galingas. Pripratęs gauti tai, ko nori. Ir baugus, jei nutinka priešingai. Vyras, kontroliuojantis kiekvieną savo gyvenimo aspektą. Niekada neatsipalaiduojantis. Retai besišypsantis. Iš visų reikalaujantis tobulumo.

Jeigu prieš pradėdama dirbti Sebastiano padėjėja Misė būtų žinojusi, į ką veliasi, tikriausiai net neatsigręždama būtų puolusi iš biuro. Visgi paslaptingasis Sebastianas Keisas, šis nepagaunamas, žavus, nepakenčiamas milijardierius verslininkas, ją pakerėjo.

Misė nusikratė jo rankos.

– Man nesvarbu.

– Išsikraustei iš proto. Kiek čia turi? – Sebastianas išplėšė banknotus jai iš rankos ir greitai suskaičiavo. Paskui tyliai švilptelėjo.

Bijodama, kad nevykusiai bandydamas ją apsaugoti nuo savęs pačios jis pinigų gali negrąžinti, Misė pasistvėrė grynuosius atgal.

– Jų užtektų nusipirkti vestuvinei mano svajonių suknelei.

Jeigu Misės pinigų panaudojimas Sebastianą ir nustebino, jis neišsidavė.

– Ir kiek gi tai būtų?

– Penki tūkstančiai dolerių.

– Tokią nemenką sumą atsivežei į Las Vegasą. – Nuo susirūpinimo jo balsas nuskambėjo kaip prislopintas urzgesys.

Nenorėdama, kad Sebastiano nepritarimas ją sulaikytų, Misė vengė žiūrėti į akis.

– Tikrai nemenką. Taupiau dvejus metus. Tris kartus per savaitę valgydavau sumuštinius su tunu. Pirkdavau tik išparduodamus drabužius. Apsiribodavau vienu filmu ir viena vakariene restorane per mėnesį.

– Nemenkos aukos, – kuo rimčiausiu veidu pasakė Sebastianas, bet jo akys išdavė pašaipą.

Misė atmetė galvą. Ką jis išmano apie aukas? Jis sumokėjo aštuonis šimtus tūkstančių dolerių už namą, nes jam patiko vieta, o paskui jį nugriovė ir, išleidęs dar du milijonus, pasistatė tiksliai tokį, kuris atitiko jo skonį. Vilą, kurioje beveik negyveno, nes pernelyg daug laiko praleisdavo biure.

– Man jos buvo didelės, – atšovė Misė, šią akimirką jausdamasi nusivylusi visu savo gyvenimu; dabar ji sąmoningai ketino išsilieti ant Sebastiano, nes apkaltinti jį buvo kur kas lengviau, nei stoti akis į akį su savo klaidingu pasirinkimu. – Nejau tau nesmalsu, kodėl nusprendžiau pralošti pinigus, užuot nusipirkusi išsvajotą vestuvinę suknelę?

– Labai smalsu. – Šaltakraujiška poza Sebastianas panėšėjo į ugniagesį, kuris mėgina įtikinti išprotėjusią moterį nešokti nuo atbrailos. – Eime, atsisėsime kur nors nuošaliai ir man viską papasakosi.

– Nenoriu eiti kur nors nuošaliai. Visas mano gyvenimas nuošalus. Dabar tenoriu šiek tiek pasilinksminti.

Tai jos galimybė trumpam pamesti galvą.

Ir suraukta Sebastiano kakta nenukreips jos nuo kurso. Ji pavargo būti pele, kai visų labiausiai norisi riaumoti kaip liūtui.

Misė buvo mažo miestelio kunigo dukra, vaikystėje pasižymėjusi nesukaustyta dvasia, mėgusi laužyti taisykles ir vadovauti. Nors toks jos būdas dažnai nuvildavo ir tėvą, ir motiną, ji liko sau ištikima; tačiau mokykloje, motinai patyrus širdies smūgį, nerūpestingos Misės dienos baigėsi. Kadangi mama liko prikaustyta prie invalido vežimėlio, jai reikėjo pagalbos net menkiausiuose reikaluose, ir Misė privalėjo sparčiai suaugti. Ji rūpinosi mama iki pat jos mirties, iki savo dvidešimt penktojo gimtadienio.

– Nejaugi dar mažai šiandien pasilinksminai? – paklausė Sebastianas. – Visą dieną praleidai grožio centre. Per daug išgėrei. Leisk nuvesti tave į kambarį. Rytoj mūsų laukia svarbus darbas.

– Aš dar net nepradėjau. – Ji pasisuko į ruletės stalą ir tėškė ant jo grynųjų pluoštą. – Penkis tūkstančius žetonais, prašyčiau.

Dalytojui nespėjus pajudėti, Sebastianas uždėjo ranką ant grynųjų.

– Pagalvok, ką darai. Tai dideli pinigai. Dveji metai taupymo ir aukojimosi.

Misė truktelėjo jo riešą, tačiau pastanga prilygo skruzdės bandymui pastumti kalną. Ji atsidūrė visai šalia Sebastiano. Misę apgaubė Sebastiano kaitra ir ėmė tiršta lava skverbtis į tolimiausius sielos kampelius, kur laukiniai impulsai tik ir laukė išlaisvinimo. Jo vyriškas losjono po skutimosi aromatas įsiveržė pro šnerves ir dar labiau sudirgino normalaus įsiaudrinimo ribą peržengusius nervų galiukus. Ji svyravo ant kažko beprotiško ribos.

– Žinau, ką darau. – Tai buvo labiausiai nuo tiesos nutolęs atsakymas. Jokio detalaus plano Misė neturėjo. Neturėjo net supratimo, ar jos sprendimas teisingas. Bet jai tai ir nerūpėjo. Pirmą kartą per penkiolika metų ji veikė vadovaudamasi vien instinktais, kad ir kur jie turėjo nuvesti. Kad ir kokia turėjo būti jų kaina.

Šis jausmas buvo nuostabus.

– Panele?

Dalytojas pertraukė jų ginčą ir Misė alkūne trenkė Sebastianui į šonkaulius. Šis suinkštė ir paleido jos pinigus.

– Penkis tūkstančius žetonais, prašyčiau, – pakartojo ji, atsukdama petį šefo nevilties ir nepasitenkinimo išraiškai.

Jo nepritarimas privertė ją pasijusti nesmagiai. Kaip ir su tėvu, ji buvo pripratusi daryti viską taip, kaip norėdavo Sebastianas. Kiek kartų ji leido jo nuomonei užgožti savąją? Net skaičių pametė.

O senus įpročius sulaužyti sunku.

Ratas pajudėjo jai nespėjus pastatyti. Susierzinusi dėl ką tik nušvitusio suvokimo, Misė pradėjo nagais barbenti į stalą ir laukti, kada kamuoliukas sustos.

– Neišmesk šitaip pinigų, – patarė Sebastianas.

– Kodėl? – Kokia nauda iš apsilankymo Las Vegase, jeigu negalima padaryti to, ko net šiek tiek tektų gailėtis? – Privalėjau juos išleisti vestuvinei suknelei. Dabar jos nebereikės.

– Dar sutiksi tau skirtą žmogų, – užginčijo Sebastianas. – Ištekėsi.

– Turėjau žmogų. – Jis jos visai nepažįsta, tiesa? – Jis mane metė. – Vakar. Dieną prieš jos gimtadienį. Dvejus metus tikėjusi, kad pagaliau ištekės, ji ir vėl stovėjo ties starto linija. Ne. Kur kas blogiau, buvo dvejais metais senesnė ir galėjo rinktis iš mažesnio skaičiaus vyrų.

– Apgailestauju.

– Turėtum. Tai tavo kaltė.

– Mano kaltė? – Paprastai jis žiūrėdavo į ją neutraliu žvilgsnius, lyg nė nematytų. O dabar vertino kažkaip kitaip, ne visai neutraliai.

Kas čia darosi? Sebastianas žvelgia į ją taip, lyg ji būtų gardus šokoladinis triufelis, kurį jam norisi praryti. Sunerimusi Misė sumiksėjo:

– J-jis su manimi išsiskyrė, nes nesilioviau pas tave dirbusi.

– Kodėl jam buvo taip svarbu, kad pas mane dirbi?

Nes jis įsitikinęs, kad esu tave įsimylėjusi.

Misė, žinoma, nebuvo jo įsimylėjusi. Na, gal šiek tiek pradžioje. Gal tik pirmuosius metus. Bet jos gyvenime atsiradus Timui, jausmus šefui pavyko užgniaužti. Jausmus be atsako. Jausmus, į kuriuos jis niekada neatsakytų.

Sebastianas jai buvo nepasiekiamas. Jis susitikinėdavo su turtingomis, prestižiniam visuomenės sluoksniui priklausančiomis moterimis. Tą žmonių kategoriją ji gerai pažinojo. Kartą vidurinėje ir pati susitikinėjo su berniuku iš turtingiausios apygardoje šeimos. Jo pažadais išvežti ją iš vakarinio Teksaso buvo susižavėjusi ne ką mažiau nei pačiu vaikinu. Tai, dėl ko jis su ja išsiskyrė – ir kaip tai padarė, – sieloje paliko gilią žaizdą.

– Timas negalėjo pakęsti, kad puldavau vykdyti visų tavo nurodymų, vos paskambindavai, – tęsė Misė. – Visi mūsų ginčai kildavo tik dėl tavęs. Jau seniai privalėjau mesti darbą.

– Tai kodėl nemetei?

Nebūtų jis Sebastianas, jeigu nepaleistų strėlės tiesiai į dilemos šerdį. Jos šefas užčiuopdavo pamatines problemas greičiau nei kuris nors kitas jos pažinotas žmogus, greičiau netgi už jos tėvą, kuris šiaip jau garsėjo gąsdinančia savybe skaityti žmonių mintis. Žmonių, bet ne savo dukters.

Į jo klausimą Misė atsakyti negalėjo. Turėtų prisipažinti, kad išėjimas iš darbo pas Sebastianą jai tolygus rankos nusikirtimui. Jis jai buvo reikalingas kaip vanduo. Reikalingas, kad jaustųsi gyva.

Argi ne patetiška?

– Ką tik tai ir padariau. – Tik šiek tiek per vėlai. Dieną prieš tai Timas pasakė sutikęs savo svajonių merginą ir ketinąs ją vesti. Misės rankos virpėjo. – Dvejus metus laukiau, kol jis man pasipirš. – Jai užgniaužė gerklę ir kiti žodžiai liko neištarti.

O jis nusprendė vesti kitą, kurią pažinojo vos mėnesį.

Misės akyse susikaupė ašaros, bet ji jas nuvijo kelis kartus greitai sumirksėdama. Buvo skausminga žinoti, kad nesi geidžiama. Jeigu ji netiko į porą Timui, nemotyvuotam farmacininkui, kam tuomet galėjo tikti?

– Statykite, – pranešė dalytojas ir susirinkusieji pradėjo dėti ant stalo žetonus.

Misė pastūmė savuosius ant raudonos spalvos.

– Penki tūkstančiai dolerių ant raudonos.

– Nedaryk to, – nors švelniai, bet paliepė Sebastianas.

– Kodėl? – Ji net nesistengė nuslėpti paniekos. Sebastianas privalėjo suprasti, kad ji jam daugiau nepriklauso ir įsakinėti jai nebegali. – Neturiu ko prarasti. Tikrai.

– Pasiimk pinigus ir išleisk kam nors vertingam. Naujam automobiliui. Įmokoms už namą. Kam nors, kas truktų ilgiau nei dvidešimt sekundžių.

Protingas patarimas, bet kaskart, žiūrėdama į už šiuos pinigus įsigytą daiktą, ji matytų savo vestuvinę suknelę. Nuostabią, gražiai krintančią atlasinę, nėriniais puoštą suknią rauktu sijonu ir karoliukais siuvinėtu korsažu. Nuotrauką su šia grožybe ji išsikirpo iš jaunamartėms skirto žurnalo dar prieš dvejus metus, kai Timas pirmą kartą prakalbo apie ateitį.

– Štai ką padarykime, – pradėjo Misė, nuo entuziastingo Sebastiano įvertinimo jausdamasi geidžiama ir drąsi. Beprotiški impulsai kaitino visą dieną. Galbūt įkopimas į ketvirtąją dešimtį nėra pats baisiausias dalykas pasaulyje? Kodėl gi nepradėjus naujo dešimtmečio su nauju požiūriu? – Lažinkimės.

Sebastianas parėmė rankomis klubus ir nutaisė nuolankų veidą.

– Iš ko?

– Paskutinis šaukimas, – pranešė dalytojas.

Misė girdėjo, kaip ratas įsisuka, ir kamuoliukas pradeda riedėti. Iš to, ką buvo skaičiusi apie ruletę, žinojo turinti keturiasdešimt septynis procentus šansų laimėti. Ne taip ir blogai.

– Jeigu kamuoliukas sustos ant juodos, pralaimėsiu, – tai reikš, kad ir toliau liksiu pas tave dirbti. – Ji liūdnai nusišypsojo. – Juk kitos išeities neturėsiu, tiesa? Būsiu praradusi penkis tūkstančius dolerių.

Sebastiano žvilgsnis įsmigo į Misę. Pradėjo dvelkti pasikeitimo vėjai.

– O jeigu kamuoliukas sustos ant raudonos? – Audros debesys grėsmingai artinosi. Pavojingi neapdairiesiems.

– O jeigu kamuoliukas sustos ant raudonos?

Ji apsilaižė lūpas, įsmeigęs į jas žvilgsnį Sebastianas sustingo tarsi apžavėtas. Misę užplūdusi ugnis sudegino delsimo likučius. Atgijo visos iki vienos juslės, traukdamos į save priešais stovinčio vyro vaizdą, kvapą ir garsus.

Besiilgintis sotumo alkis ėmė urgzti. Taip ją veikė tik vieno vyro aistra, juslingumas ir atkaklumas.

Misė atkišo koją į priekį ir leido jųdviejų šlaunims susiliesti. Poveikis buvo žaibiškas. Sebastiano šnervės prasiplėtė. Kūnas tobulai apmirė. Į stalą atremta plaštaka susigniaužė į kumštį.