Читать книгу Už jokius pinigus - Catherine Mann - Страница 1

Jo rankos glostė jos nuogą nugarą, tirpdydamos malonia stiprios glamonės šiluma.

Norėdama užgniaužti kylančią gėdingą dejonę Bela Hadson prikando lūpą. Sunkiai, bet susivaldyti pavyko. Kol Henris darė stebuklus su aliejumi išteptu jos kūnu, Belai teko pasitelkti visą Holivudo aktorystės praktiką, kad iš lūpų neišsprūstų nė garselio.

Tirpstančiais raumenimis ji panardino kaktą dar giliau į galvai skirtą masažo stalo atramą. Kvapų terapijai skirtų žvakių aromatas glostė jai šnerves, o prancūzų kalba atliekamos Kalėdų giesmės, persipynusios su vandenyno mūšos garsais, glamonėjo ausų būgnelius.

Tikrų tikriausias karčiai saldus malonumas. Labai karčiai saldus.

Dar praeitą savaitę Belos mulkis vaikinas, irgi aktorius, sutrypė jos širdį, todėl šešiasdešimt dvejų metų masažistas Henris kurį laiką veikiausiai bus vienintelis ją liesiąs vyras. Nuo šios minties jai ir vėl – oho! – ėmė mausti sprandą, saldaus atsipalaidavimo kaip nebūta.

Norėdama apraminti sielą, Bela pasiėmusi mylimą šunelį Keksiuką spruko į Prancūziją ir apsistojo pajūryje įsikūrusiame Garrison Grande Marseille viešbutyje. Garrison viešbučiai puikiai išmanė svečių lepinimo meną, neįkyrėdami ir suteikdami jiems taip reikiamą ramybę.

Be to, būdama kitoje Atlanto vandenyno pusėje Bela nerizikavo atsitiktinai sutikti Ridlį ar – dar blogiau – savo dėdę Deividą.

Vyrai. Visi jie žiurkės. Na, išskyrus Henrį, kuris jai buvo per senas, be to, vedęs, tačiau, Dievas mato, įkaitintais upės akmenimis jos strėnoms darė stebuklingą poveikį.

– Henri, ar judu su žmona laimingi? – Pro atramą galvai Bela žvelgė į sportinius Henrio batelius, kol šis išiminėjo akmenis ir dėliojo juos šalia jos brangiausiojo šunelio Keksiuko, ramiai snaudžiančio rožinės spalvos narvelyje.

– Oui, panele Hadson. Mes su Monika esame labai laimingi. Po keturiasdešimties metų, trijų vaikų ir dešimties anūkų. Mano Monika vis dar graži.

Henris ėmė taip gausiai lieti pagyras žmonai ir reikšti susižavėjimą savo šeima, kad Belai atrodė, jog tuoj uždus.

Arba pasprings.

Bela buvo įsitikinusi, kad Ridlis ją myli, tačiau galiausiai tas niekšas prisipažino tebuvęs užburtas filmo apie Antrojo pasaulinio karo metais užsimezgusią Belos senelių meilę istorijos, kurioje jie abu atliko pagrindinius vaidmenis. Bela buvo tikra, kad vienas kitą mylėjo ir jos tėvai.

Klaidingas įsitikinimas. Antrasis taip pat.

Belos motina buvo neištikima savo vyrui. Ji permiegojo su vyro broliu ir paaiškėjo, kad dėdė Deividas – tikrasis Belos tėvas. O du jos pusbroliai – pusiau broliai. Dieve švenčiausias, jos šeima gali puikiausiai pretenduoti į Džerio Springerio laidą.

Tokio sielos skausmo negalėjo palengvinti net upės akmenys.

Kambaryje nuaidėjo duslus pyptelėjimas. Po jo pasigirdo daugybė spragtelėjimų. Gal banginiai garsais atsiliepė į delfinų šauksmus?

Henris užtraukė paklodę Belai iki pečių.

– Panele Hadson, greičiau kelkitės!

– Kodėl? – paklausė ji sunkiai susigaudydama, kas vyksta.

Belos akys plačiai atsimerkė. Ji sumirksėjo mėgindama apsiprasti su blankiu apšvietimu ir pamatė, kad Henris stengiasi užtverti įėjimą ir neįleisti kažko, kas brovėsi į vidų.

Kažko su fotoaparatu.

Velniava. Velniava. Dabar jau visiškai prablaivėjusi Bela šoko nuo stalo ant grindų. Kojos susipynė paklodėje ir ji parkrito.

– Paparacai. Bėkite! – sukomandavo Henris Belai mėginant vėl atsistoti ant kojų. – Bėkite. Ponas Garisonas didžiuojasi galėdamas apsaugoti klientų privatumą. Jis mane atleis. O tada mano žmona mane nudobs. Supykusi ji praranda sveiką nuovoką.

Taigi tokia laiminga Henrio ir Monikos santuoka.

– Kur, po galais, turėčiau bėgti? – paklausė Bela puldama tolyn nuo durų – ir fotoaparato – ir stengdamasi paklode prisidengti užpakalinę kūno dalį. Pribėgusi prie dygsniuoto rožinės spalvos Keksiuko narvelio, ji stvėrė jį už rankenos.

Prasibrauti pro Henrį ir fotografą, kuris kiek įmanydamas stengėsi pakelti virš masažisto galvos fotoaparatą, nebūtų pavykę.

– Širma, – sušvokštė Henris. – Pakelkite širmą. Už jos yra dar vienos durys. Sulaikysiu šį mėšlo gabalą, panele Bela.

Nors Henrio rankos buvo stiprios, mūšio baigtis akivaizdžiai krypo fotografo naudai. Paparaco įsiveržimas tebuvo laiko klausimas.

Vienoje rankoje gniauždama egiptietišką medvilnę, kitoje laikydama netikrais deimantais nusagstytą narvelį, Bela pripuolė prie antikinės širmos, ištapytos Monė stiliaus freskomis. Kaip Henris ir sakė, ten ji rado siaurą išėjimą, kurį puošė didelis raudonas dekoruotas lankas. Pasturgaliu stumtelėjusi užtvarą Bela išsmuko į lauką.

Tada apsižvalgė po tuščią koridorių, išpuoštą kur kas mažiau nei kita viešbučio dalis. Vienos durys, ant kurių kabėjo lentelė su užrašu, buvo padabintos neįmantriais atostogų vainikais. Veikiausiai kai kuriuose kabinetuose dar bus viršvalandžius dirbančių darbuotojų, tačiau perspektyva ką nors sutikti Belai toli gražu neatrodė tokia bauginanti, kaip galimybė lėkti per erdvų, atvirą, krištolo sietynais nukabinėtą priimamąjį aukštomis lubomis, kuriame jos paklaikęs lėkimas lifto link atkreiptų į save visų dėmesį.

– Na, gerai, Keksiuk, laikyk suspaudęs į kumščius savo letenėles, nes dabar tai bus.

Jos mielas pūkuotas numylėtinis nusižiovavo.

Bela nėrė į blausiai apšviestą koridorių, kuriame be antikinių meno dirbinių daugiau nieko nebuvo. Eidama pro mažytėmis, padrąsinančiai blyksinčiomis lemputėmis nukabinėtą Kalėdų eglutę Bela girdėjo dusliai į storą persišką kilimą tuksinčias savo basas pėdas. Priėjusi pirmo kabineto duris ji stabtelėjo.

Užrakinta. Velniava.

Eidama koridoriumi ji iš eilės paklebeno visas duris. Užrakintos. Dviguba velniava.

Už nugaros pasigirdo aidas. Kažkas bėgo. Ji pažvelgė per petį ir…

Spragt. Spragt. Spragt.

Bela pernelyg gerai pažinojo į darbą paleisto fotoaparato garsą. Žemas, bet stambus fotografas akivaizdžiai bus įveikęs Henrį.

Ji leidosi skuosti dar greičiau, o medžiaginis Keksiuko narvelis bumbsėjo jai į koją. Patirties, kaip nusikratyti spaudos atstovais, jai netrūko. Jau dvidešimt penkerius metus – nuo pat gimimo – Bela jautė spaudos susidomėjimą savo šeima.

Iš nuotraukų auksiniais rėmeliais į ją keistai, su tariamu pasitenkinimu žvelgė viešbučio darbuotojai. Pasukusi už kampo ji pagaliau – taip, taip, taip – išvydo vos pravertas raudonmedžio duris. Viduje buvo tamsu. Tikriausiai tuščias kabinetas. Ji užsirakins jame ir išsikvies pagalbą.

Sunkiai šnopuodama Bela įveikė paskutinius nuo įėjimo skiriančius žingsnius, įsmuko pro praviras duris…

Ir atsitrenkė į tvirtą vyrišką krūtinę.

Nors per vyriškio petį, dėkui Dievui, nebuvo permestas fotoaparatas, visgi tai buvo šiltas – ir didelis – vyro kūnas. Bela pakėlė žvilgsnį į jo ramias, pilkas akis. Net nepažvelgusi į oficialią nuotrauką prie durų ji žinojo, kas šis tamsiaplaukis milijardierius viengungis. Jau būdamas trisdešimt ketverių jis puikavosi daugumos geidžiamiausių sąrašuose. Emigrantas, blogas vaikinas, sudaužęs nemažai širdžių nuo Viduržemio jūros iki Pietinės pakrantės.

Bela pateko į glėbį pačiam viešbučių magnatui Semui Garisonui.

Semas žvelgė į įsibauginusias kino žvaigždės Izabelos Hadson akis.

Kur, po galais, jos drabužiai?

Semas buvo pratęs prie ekscentriško žvaigždžių liga sergančių klientų elgesio. Tačiau koridoriumi lakstanti vien paklode prisidengusi moteris? Šis tas naujo.

Laukdamas, kol mergina paaiškins, kas vyksta, jis nenuleisdamas akių žiūrėjo į panikos apimtą veidą ir susitaršiusius raudonus plaukus. Net nebuvo reikalo patikrinti įspūdingo tarpelio tarp krūtų. Gundančius šios veik nuogos gražuolės iškilumus jis jautė krūtine.

– Žurnalistai, – vos gaudydama kvapą pratarė Bela, dar labiau krūtimis prisispausdama prie jo. – Paparacai!

Po galais. Staiga Semo geismą nustelbė verslininko mąstymas. Dievas mato, jis nekenčia žurnalistų.

Viešbučio privatumas buvo jo pasididžiavimas, tai buvo esminė priežastis, pritraukianti aukšto lygio klientūrą. Toks įvykis jam galėjo nemenkai atsieiti. Netgi kainuoti gerą viešbučių vardą. O Semui Garisonui nebuvo nieko svarbiau už jo viešbučius.

Net pora dėmesį blaškančių krūtų.

Kur vyras, su kuriuo ji čia apsistojo? Tik visiškas ištižėlis galėjo palikti viliojančiai aliejais išteptą, vien paklode prisidengusią moterį akis į akį su spaudos atstovais.

Gal tas vyrukas vedęs? O gal koks aukšto rango politikas? Semas mintimis perbėgo visas galimas reklamos fugasas. Ši temperamentinga aktorė galėjo reikšti didelę nelaimę.

Jis stvėrė Belą už pečių, o jos kvaila, rožinės spalvos šuns nešynė trinktelėjo jam į kelį.

– Likite mano kabinete. Aš viskuo pasirūpinsiu.

– Ačiū. Bet paskubėkite. – Bela atbulomis žengė į kambarį, pro paklodę švystelėjo jos pėda su auksiniu žiedeliu ant piršto. – Jis už kampo.

Koridoriuje pasigirdo sunkūs atbėgančio žmogaus žingsniai.

Pastaruosius dešimt metų Semas praleido rūpindamasis išskirtiniu jo šeimai priklausančių aukščiausios klasės Garrison Grande Resorts viešbučių tinklo įsipareigojimu teikti savo svečiams privatumą ir prabangą. Kartkartėmis net magnatui tekdavo pasiraitoti rankoves ir atlikti apsaugos darbuotojo vaidmenį.

Akivaizdu, kad šiandien buvo kaip tik tokia diena. Jis žengė į tuščią koridorių, vedantį į jo darbo kabinetą. Ir ėmė laukti. Laukti. Laukti, kada galės pulti.

Jam už nugaros buvo girdėti, kaip Bela ištraukusi iš narvelio savo augintinį ramino jį, kol po kaklu parištas varpelis liovėsi skambėjęs.

Žingsniai garsėjo. Aidėjo vis arčiau.

Semas ištiesė ranką ir žurnalistas, pakibęs ant jos lyg ant skalbinių virvės, išsitiesė ant žemės. Parkritęs iš karto pamėgino atsistoti ant kojų, bet magnatas laiku šoko į priekį prispausdamas vyriškio krūtinę Berluti batu. Belos šuo ėmė veržtis jai iš glėbio į koridorių.

Semas dar tvirčiau primygo gulinčiojo krūtinę užtikrindamas, kad šis liktų prisiplojęs prie žemės. Taip, šį pastumdėlį jis pažinojo. Storulis – laisvai samdomas šalies paskalų laikraščio darbuotojas.

Nors teisingiau būtų sakyti buvęs darbuotojas. Nes nesulaukęs ryto bus atleistas.

Šuo tarsi pritardamas sulojo garsiau.

– Mano apsauginiai jus išlydės, – žemu balsu suurzgė Semas. – Šiame viešbutyje esate nepageidaujamas. Jūsų žurnalui, jeigu toliau jam dirbsite, nebus leidžiama patekti nė į vieną čia rengiamą spaudos konferenciją.

Norėdamas išsaugoti reitingus žurnalo savininkas nedvejodamas sutvarkys visus reikiamus šio vaikino atleidimo dokumentus.

– Aš tik dirbu savo darbą, – sušvokštė žurnalistas.

– O aš dirbu savąjį, – Semas dar tvirčiau prispaudė koją vaikinui prie krūtinės.

Reporteris iš baimės susigūžė. Taip, jis aiškiai suprato esąs nepageidaujamas.

Semas šiek tiek atleido spaudimą.

– Jeigu jums vis tik pavyks gauti naują darbą, viliuosi, kad nepamiršite, jog ateityje su mano svečiais privalote elgtis mandagiau.

Šunelis suurzgė ir šokęs pro duris nėrė į koridorių.

Šunelis? Tai veikiau buvo… Velnias, Semas net nežinojo, kaip pavadinti šį pasišiaušusį mažą žvėrelį, kuris labiau panėšėjo į šiek tiek nusususią, persipynusių veislių plieninės vilnos iškamšą.

– Keksiuk! – klyktelėjo Bela iškišdama pro duris galvą.

Paparacas siektelėjo fotoaparato.

Tegu pasvajoja.

Semas išplėšė fotoaparatą iš iki baltumo jį suspaudusių nesukalbamo vyriškio pirštų. Keksiukas šoktelėjo į orą su tokiam šunyčiui visai nebūdingu atsispyrimu. Fotografas jau ir vėl buvo pradėjęs keltis. Šuo nusileido jam tiesiai ant veido.

Vaikinas krito ant nugaros.

Keksiukas iššiepė dantis, ypač atsikišusį iltinį, ir suurzgė visa povyza primindamas Bilį Aidolą. Semas apvertė fotoaparatą ir atšovė atminties kortelės dangtelį. Suraukęs antakius patrynė plastmasės gabalėlį tarp pirštų. Paskui nusišypsojo.

– Keksiuk, – Semas pažvelgė į šunėką, – gaudyk.

Ir sprigtelėjo bjauriausiam kada nors matytam šunpalaikiui kortelę su šimtais tūkstančių nuotraukų. Mažasis žvėrelis nutvėrė skanėstą dar ore. Krimst. Krimst.

Fotografas verkšlendamas susmuko ant grindų.

Stovėdama tarpduryje Bela nusijuokė. Kimiai. Nevaržomai.

Semas metė į ją žvilgsnį per petį.

Aktorė tvirčiau sugniaužė paklodę tarp krūtų; jos raudoni plaukai laisvai krito ant pečių sudarydami įspūdį, lyg būtų ką tik pasimylėjusi, ir Semas kaipmat pajuto kaitrą paslėpsnyje. Tikrų tikriausią. Amerikos žvaigždė buvo pritrenkiančiai graži. Belą Hadson jis buvo pastebėjęs ir anksčiau keliuose aukščiausios klasės pobūviuose, tačiau iš arti jos grožis veikė kur kas įtaigiau.

Koridoriumi atskubėjęs apsaugos darbuotojas iš karto suprato, kas įvyko.

– Ar reikia pagalbos, pone Garisonai? – pasigirdo Henrio balsas.

Ak, vadinasi, jai buvo atliekamas masažas. Kaip Semas nesuprato anksčiau? Tačiau ši moteris spinduliavo tokį geidulingumą, kad jis akimirksniu padarė klaidingas išvadas. Tačiau dabar ne laikas tokioms mintims, pirmiausia reikia sutvarkyti esamą situaciją.

– Iššveiskite šį mėšlo gabalą iš mano viešbučio ir pasirūpinkite, kad jis niekada nebepatektų į vidų. – Semas Garisonas nuo vaikystės žinojo, kokiu pragaru šie šmeižikai gali paversti žmonių gyvenimą.

Jis stebėjo, kaip apsaugos darbuotojas ištempia nusiminusį fotografą į laiptinę, paskui atsuko žvilgsnį į seksualiąją gražuolę.

Bela klūpėjo šalia savo šunelio, paklodė buvo gundančiai apgludusi patrauklius sėdmenų išlinkimus.

– Keksiuk, jau liaukis. – Ji truktelėjo už atminties kortelės, kurią šunėkas laikė tvirtai įsikandęs tarp kreivų dantų. – Esu dėkinga už pagalbą, mielas pyragiuk, bet nenoriu, kad paspringtum.

Semas spragtelėjo pirštais.

Šunytis staigiai pasuko galvą garso kryptimi ir praradęs budrumą paleido kortelę iš dantų.

Belos akys iš nuostabos išsiplėtė. Vos nepaleidusi iš rankų baltos paklodės ji pakėlė gyvūnėlį ant rankų.

Semą pervėrė geismas, kuris šį kartą buvo gerokai stipresnis, be to, jį lydėjo ir dar kai kas. Pasiryžimas.

Artimiausiu metu, gal net šiąnakt, Belai Hadson nepavyks lengvai išsisukti nuo jo miegamojo.