Читать книгу Atostogos su nepažįstamuoju - Christy McKellen - Страница 1

Konoras Prestonas negalėjo patikėti savo akimis. Ji sėdėjo ant jo lovos – apšviesta mėnulio šviesos ir gundomai išlenkusi nugarą. Visu kūno svoriu rėmėsi ant vienos rankos, galvą buvo palenkusi žemyn – atrodė taip, tarsi pozuotų vienam iš tų meilės romanų, kuriuos jis matydavo oro uostų spaudos kioskų lentynose.

Jis spėjo, kad ji ką tik prausėsi duše, – ilgi šviesūs plaukai šlapiomis sruogomis krito jai ant pečių. Suirzęs jis stebėjo, kaip vandens lašas, nuvinguriavęs jos nugaros linkiu, paptelėjo ant lovatiesės.

Nuo jos sklido šviesa, tarsi ji būtų norėjusi padaryti jam teigiamą įspūdį – bent taip atrodė po kelionės pavargusioms jo akims.

Katerina Mejers.

Jis manė, kad jam pagaliau pavyko ją įtikinti, jog tarp jų viskas baigta, bet ji buvo čia, ir vėl nuoga jo lovoje, jo vasarnamyje. Vasarnamyje, apie kurį jis tikrai jai nebuvo net užsiminęs. Nejau jam taip ir nepavyks pasislėpti nuo įkyraus jos dėmesio?

– Ką, po velnių, veiki mano lovoje, Katerina? – šiurkščiai paklausė jis nedraugišku balsu – paprastai stengdavosi būti ramus, bet dabar jautėsi pavargęs ir suirzęs, nenusiteikęs bendrauti su jį persekiojančia buvusia mergina.

Bet tai, kaip ji sureagavo, buvo visiškai nepaaiškinama.

Ji sušuko, ir taip garsiai, kad jam vos nesprogo ausų būgneliai. Iš išgąsčio krūptelėjęs jos kūnas išsirietė švytinčiu lanku ir po akimirkos su trenksmu sukniubo ant lovos.

Atmetusi plaukus, ji atsisuko į jį, akimirkai atidengdama dailias savo krūtis – lyg ir didesnes, nei jis prisiminė, ir čiupusi rankšluostį apsivyniojo juo krūtinę.

Pažvelgęs į išsigandusį, išbalusį, mėnulio šviesos nušviestą veidą jis suprato, kad suklydo.

Tai buvo ne Katerina.

Dar vienas, naujas, nemalonumas.

Iš išgąsčio Džosės širdis vos neiššoko iš krūtinės ir kūnas nuėjo pagaugais. Pastarąsias dešimt minučių ji buvo įbedusi akis į nešiojamojo kompiuterio ekraną, ir tai, kad kažkas stovi priešais ją, ji įžiūrėjo tik po kurio laiko. Nors to didžiulio vyro, stovinčio jos lovos kojūgalyje, veido bruožų nematė, aiškiai juto jo pyktį.

– Ko jums reikia? – tai buvo instinktyvus klausimas – ji ištarė jį pašnibždomis ir drebančiomis lūpomis, nebūdama tikra, ar nori išgirsti atsakymą.

– Savo lovos. – Jo balsas jau buvo ramesnis, bet ne itin draugiškas, piktas, bet kartu ir suglumęs.

Ji sumišo. Gal ji sapnuoja? Tokių keistų dalykų nebūna net sapne.

– Ką turite galvoje, sakydamas savo lovos? Kas jūs toks, po galais? Mirtinai mane išgąsdinote.

Vyriškis, išgirdęs išgąstį jos balse, žengė žingsnį atgal ir pakėlė abi rankas delnais į viršų tarsi pasiduodamas.

– Atleiskite. Nenorėjau jūsų išgąsdinti. – Jo balsas buvo jau švelnesnis. – Maniau, kad jūs… – Jis patylėjo. – Aš apsirikau.

Džosės akys, pamažu apsipratusios su tamsa, matė jau geriau. Kūnas nebebuvo toks įsitempęs. Gal jis ir neketino jos pulti, vis dėlto jai buvo neramu ir ji apdairiai pasislinko arčiau stalinės lempos.

Akimirką ji sutriko – iš jos ausinukų, numestų prie lovos, sklido tyli muzika, matyt, todėl ir neišgirdo jo žingsnių.

Sukaupusi drąsą ji paklausė – šįkart jau griežčiau, stengdamasi kontroliuoti padėtį:

– Taigi, norėčiau sužinoti, kas jūs?

Ji tikėjosi, kad jai pavyks įkalbėti jį išeiti. Kažkur buvo girdėjusi, kad gintis geriausia puolant. Iki šiol jai buvo tekę kovoti tik dėl lėšų įvairiems verslo projektams, netgi susiremti su agresyviai ir kategoriškai nusiteikusiais kapitalo rykliais, bet tai buvo visai kas kita, nei vidurnaktį susitikti akis į akį su nepažįstamu vyru.

– Esu Konoras Prestonas. Tai mano kambarys, – pasakė jis.

Džosė tyliai atsiduso, jos širdis pamažu rimo. Prestonas. Ką gi. Tikriausiai jis yra Abigailės brolis – klajūnas, kuris, iššvaistęs turtą, grįžo namo. Jinai jį įsivaizdavo ne tokį. Abigailė buvo smulkutė ir liekna, visiškai nepanaši į savo brolį. Šis vyras nebuvo mažas, anaiptol. Iš to, ką matė sėdėdama lovoje, galėjo spėti, kad jo ūgis turėtų būti ne mažesnis nei metras aštuoniasdešimt, be to, atrodė tvirtas kaip jautis. Tokį susitikti kur nors nakčia tikrai nenorėtų.

– O kas jūs esate? – iš tamsos sklindantis šiurkštus jo balso tonas ją baugino.

Pasilenkusi į priekį, ji įžiebė stalinę lempą. Oho, jis iš tikrųjų didelis, kažkoks apdriskęs ir nesiskutęs. Plaukai prašėsi žirklių, drabužiai buvo susiglamžę ir netvarkingi. Jis atrodė pavargęs; akys iš nuovargio buvo apsiblaususios. Ji prisiminė Abigailę minėjus, kad jam dar nėra trisdešimties – jis buvo vos keleriais metais už ją vyresnis, – bet atrodė taip, tarsi turėtų daugiau gyvenimiškos patirties. Jo veido bruožai buvo vyriški – gal ir ne klasikiniai, bet tikrai įsimintini. Į tokius vyrus visados krypsta kitų akys, kad ir kur ar su kuo jie būtų.

Pajutus, kad jis irgi ją stebi, jai ėmė šiurpti oda, kūną nutvilkė karštis, o jautriausios kūno vietos pradėjo deginamai tvinksėti.

– Mudvi su Abigaile turime bendrą verslą. Džosė Marčpein, – pasakė ji gana šaižiu balsu. Tikėjosi pamatyti jo veide bent kokį atpažinimo ženklą. Nepamatė; užtat jis nužvelgė ją vertinamu žvilgsniu. – Abė sakė, kad galiu čia kurį laiką pagyventi… – pridūrė ji tęsdama žodžius, nes jo veidas vis labiau niaukėsi.

– Iš tikrųjų? – jo klausimas buvo netikėtas, balso tonas nedraugiškas.

Kambaryje stojo nejauki tyla, jie žiūrėjo vienas į kitą.

Tyla?

Kažkas buvo atsitikę.

Nebegrojo muzika. Su siaubu Džosė staiga suvokė, kad ji, išgąsdinta Konoro pasirodymo, visiškai pamiršo apie taurę, kuri išsiliejusi gulėjo ant lovos, ir… savo nešiojamąjį kompiuterį.

Grįžtelėjusi atgal, ji pasižiūrėjo į tamsų jo ekraną. Bakstelėjo į tarpo klavišą, tada sunerimusi ėmė baksnoti kitus klavišus – niekas nepasikeitė.

Regis, jos kompiuteriui nepatiko būti apipiltam sultimis, ir jis pasipiktinęs užgeso.

– Ne, ne, ne, ne!

Čia, šioje dėžėje, buvo visas jos darbas, kurį buvo nuveikusi nuo atvykimo į šią vietą pradžios. Ji, kvailė, tikėjosi, kad čia bus interneto ryšys ir jos darbas bus išsaugotas, ir su nuostaba svarstė, kodėl Abė apie tai jos neįspėjo. Ji tyčia taip pasielgė. Nė kiek tuo neabejojo.

– Kas nors negerai?

Tęsiamai bosu tariami jo žodžiai nutraukė jos mintis. Apėmus panikai, ji visiškai buvo jį pamiršusi.

– Apelsinų sultimis suliejau savo kompiuterį. – Būtų galėjusi iš to pasijuokti, bet jautėsi pernelyg sukrėsta. Be kompiuterio ji bus lyg be rankų.

– Apelsinų sultimis? – Jis iš lėto palingavo galva. – Vadinasi, pakrikštijote jomis ir mano lovą.

Ją suėmė pyktis. Jos kompiuteris nebeveikia, o jam rūpi lova?

– Ką tik dingo mano trijų dienų darbas.

Atrodo, atžarus jos balso tonas jo nejaudino.

– Ar visada dirbate nuoga? – Sunėręs ant krūtinės rankas ir kilstelėjęs antakį, jis žvelgė į ją kurstančiu žvilgsniu.

Plaukeliai ant jos rankų atsistojo piestu, vidurius nutvilkė karštis. Staiga prisiminusi, kad po rankšluosčiu yra visiškai nuoga, ji nusuko nuo jo akis ir ėmė dairytis drabužių. Juos pasiimti ji galėjo tik praėjusi pro jį. Jai teks nulipti nuo lovos, vadinasi, jis atsidurs vos per kelis centimetrus nuo jos. Vien nuo tokios minties ji ėmė nervintis, jos akis aptraukė migla.

Ji perbraukė ranka sau per veidą tarsi norėdama nuginti svaigulį keliančias mintis.

– Buvau duše, kai į galvą šovė gera mintis. – Jos balsas drebėjo ir ji atsikrenkštė, kad atsipalaiduotų.

Jis pakreipė galvą lyg norėdamas patvirtinti, jog suprato, nors iš tikrųjų buvo suglumęs.

Ji atsiduso.

– Rašiau paraišką dėl lėšų ir man kilo įkvepianti idėja. Kad jos nepamirščiau, nutariau ją užsirašyti.

– Suprantama, – pasakė jis ir suglumęs palingavo galva.

Dieve mano, jis daro viską, kad ją suerzintų.

– Kai ką sugalvojau, jeigu jūs nieko prieš? – Ji atsitiesė ir kilstelėjo smakrą. – Šiuo metu neturiu jokio noro kalbėtis. Gal galėtume viską aptarti ryt iš ryto?

Konoras susiraukė, stengdamasis nežiūrėti į jos pirštus, nervingai gniaužiančius rankšluostį.

– O kur man miegoti? Čia tik viena lova, ir joje gulite jūs.

– Dar yra sofa.

Pamačiusi jo veido išraišką, ji vos nesusijuokė.

– Kelionėje praleidau tris mėnesius. Jau seniai svajoju pagaliau išsimiegoti savo lovoje.

– Jei būčiau žinojusi, kad atvyksite, būtume ką nors sugalvoję, – atkirto ji.

– Sakote, būtume sugalvoję? – Jis įdėmiai nužvelgė jos kūno, vos pridengto rankšluosčiu, iškilumus.

Ją ir vėl supurtė vidinis virpulys. Suerzinta jo žvilgsnio, ji stipriau susisupo į rankšluostį. Stovėti pusiau nuogai priešais nepažįstamą vyrą buvo nesmagu. Konoras Prestonas ją trikdė.

– Juk suprantate, ką norėjau pasakyti, – tarė ji, o kadangi nervinosi, jos balsas ir vėl tapo atšiaurus. Pastarąsias savaites kankinusi įtampa veikė jai nervus. Stengdamasi nusiraminti ji įkvėpė ir suskaičiavo iki trijų. – Siūlau ramiai išsimiegoti ir apie viską pakalbėti ryte. Kažin, ar jums patiktų gultis į šlapią, apelsinų sultimis permirkusią lovą. – Ji pasistengė kuo maloniau jam nusišypsoti.

Akimirką jis tyrė ją akimis.

– Gerai, – lėtai tarė jis, tada pasitrynė nuvargusias akis. – Visą dieną praleidau kelionėje ir dabar kalbėtis apie tai nebeturiu jėgų. Vieną naktį permiegosiu ant sofos. O ryte mudu viską aptarsime.

Jis greitai apsisuko ir išėjęs iš kambario trinktelėjo durimis, o ji liko viena – drebanti ir suglumusi.

Kitą rytą Džosė atsibudo vėlai.

Nepavykus atgaivinti kompiuterio, ji susiėmė į rankas ir iš atminties sukūrusi naują paraišką užmigo neramiu miegu. Jos nervai po susitikimo su Konoru buvo įtempti, ji dažnai krūpčiojo, nes sena sofa dejavo ir girgždėjo. Jai pavyko užsnūsti prieš pat aušrą, jau čiulbant paukščiams, kai įaudrintą kūną pagaliau įveikė nuovargis.

Ji gulėjo atsimerkusi ir žiūrėjo į lubas, keikdama nelemtą savo likimą. Jai nesisekė, tai tęsėsi jau kelias savaites ir nebuvo matyti jokių prošvaisčių, bent jau artimiausiu metu. Ji vylėsi, kad jos kompiuteris išdžius ir vėl ims veikti, tad nereikės sugaišti dar savaitės mėginant atkurti visą dokumentą. Jei ne – ką gi, teks susirasti taisyklą ir viltis, kad jis dar pataisomas. Baisi gaišatis. Ji šiuo metu jai ypač neparanki. Taip pat ir jos verslui.

Dabar iškilo dar viena problema. Abigailės brolis tikrai nenudžiugo aptikęs, kad jo name kažkas apsigyveno, – ir jį galima suprasti; jeigu ji grįžusi namo rastų savo lovą užimtą, irgi neapsidžiaugtų. O Abigailė žinojo, kad beprotiškas darbo krūvis jai gresia visišku išsekimu.

Jeigu ji, praradusi savitvardą, nebūtų pratrūkusi visų akivaizdoje, Abė gal ir nebūtų rimtai žiūrėjusi į šį reikalą. Ji pasielgė kaip visiška nevykėlė.

Nėra ko stebėtis, kad jos verslo partnerė primygtinai pareikalavo pagyventi čia bent porą savaičių – tam, kad, jos žodžiais tariant, visi turėtų laiko aprimti ir viską apsvarstyti, – ir ji neprieštaravo, nenorėdama kelti įtampos jųdviejų santykiuose. Pagyventi čia dvi savaites atrodė nebloga išeitis, tačiau Konoro pasirodymas viską sutrukdė. Ji tikrai neturi jokio noro ieškotis kokio pigaus viešbučio, juolab per patį sezono įkarštį. Be to, šis namas priklauso tiek Abei, tiek Konorui, o ji, beje, atvyko pirma.

Radusi naują pateisinimą, ji ryžtingai nubloškė šalin antklodę ir išsliuogusi iš lovos nuleido kojas ant švelnaus persiško kilimo, akimirką pasimėgavo maloniu pojūčiu ir tik tada nuėjo pasiimti drabužių iš senovinės spintos. Pačiupusi džinsus ir paprastus dukslius marškinėlius, užsivilko juos, tada nutraukė nuo didžiulės variu kaustytos lovos paklodes, ketindama jas išskalbti.

Ši vieta ją, atvykusią prieš kelias dienas, iškart pakerėjo savo grožiu. Tai nebuvo kokie nors nugyventi, nežinia kur esantys svečių namai, kokių tikėjosi. Tai buvo originalus gyvenamasis namas vos už dvidešimties minučių kelio nuo Provanso Ekso.

Name buvo didžiulė virtuvė su senovine malkomis kūrenama virykle ir jaukiu kampeliu po laiptais, kur buvo galima pavalgyti įsitaisius ant odinių sofų. Čia skaniai kvepėjo vaistažolėmis ir sudegusių malkų dūmais, sklaidomais saulės šviesos. Nebuvo justi jokių bjaurių dezinfekavimo priemonių kvapų, kuriais, vos tik įžengus jos motinai, prakvipdavo poilsinės, nuomojamos be galo ilgoms šeimos atostogoms. Antrajame aukšte buvo erdvus vonios kambarys su didžiule vonia, pastatyta ant žvėries letenas imituojančių kojų, ir atskira dušo kabina; dar čia stovėjo dailus senovinis tualetinis staliukas. Deja, iš trijų miegamųjų baldais apstatytas buvo tik vienas – jame ji ir miegojo. Kiti labiau panėšėjo į sandėlius, užgriozdotus keistų formų įrenginiais ir didžiulėmis dėžėmis su nežinia kokiais daiktais.

Taigi, lova buvo tik viena.

Ji būtinai turi pasikalbėti su Abigailės broliu ir išsiaiškinti jo planus. Tada, jei paaiškėtų, kad jis ketina čia likti, reikėtų švelniai pabandyti jį perkalbėti. Bet nebūtinai švelniai, jei prireiks, galėtų ir kitaip. Ji tikrai neatsakinės į jokius klausimus, neleis, kad kas nors suardytų trapią jos rimtį. Ji bus čia tiek, kiek reikės, kad Abė patikėtų, jog ji yra pailsėjusi ir pasirengusi grįžti į darbą, o vėliau imtis ir verslo reikalų.

Įtemptai derėtis ji buvo įpratusi; palyginti su jos darbu, šias derybas ji turėtų nesunkiai laimėti.

Žvilgtelėjusi į savo atvaizdą veidrodyje, ji pasibaisėjo. Paprastai tvarkingi šviesūs jos plaukai buvo išsitaršę, o kadangi užmigo jų neišdžiovinusi – dar ir netvarkingai sulipę sruogomis, po akimis matėsi tamsūs ratilai.

Iššukavusi plaukus šepečiu, ji susuko juos ant pakaušio į standų mazgą, o kad atsigaivintų, veidą apsišlakstė šaltu vandeniu, prileidusi jo į balto porceliano praustuvą čia pat, kambaryje. Tikėjosi, kad to pakaks. Visų pirma ji papusryčiaus, tada palįs po dušu, ir tik po to susitiks su Konoru Prestonu.

Lipdama laiptais žemyn Džosė užuodė kankinamai viliojančius kavos ir kiaušinienės su kumpiu kvapus.

Jis buvo jau atsikėlęs.

Ties laukujėmis durimis buvo visas kalnas purvu aplipusių krepšių ir milžiniški žygio batai, atsainiai nuspirti koridoriuje.

Jūsų didelė koja, pone Prestonai.

Jo veido ryte ji jau beveik neprisiminė, tarsi būtų jį susapnavusi.

Deja, tai nebuvo sapnas.

Jis stovėjo prie viryklės nugara į ją, bet jai tyliai įsėlinus į virtuvę iškart atsisuko. Jųdviejų akims susitikus, jos vidurius nutvilkė karštis.

– Labas rytas. Ar mano lova patogi?

Žemas jo balso dudenimas buvo jau draugiškesnis nei vakar vakare. O jis pats – taip, jis buvo toks pat įspūdingas, kokį jį prisiminė. Jos nugara kažkodėl pašiurpo.

Įsivaizduok, kad tai tik derybos dėl verslo, Džose. Nedrįsk juo susižavėti. Esi stipri, išmintinga moteris. Valdykis.

– Taip, dėkui, – linksmai atsakė ji. Ji nepuls atsiprašinėti už tai, kad praėjusį vakarą nenusileido. Lai jis nemano, kad ją lengva stumdyti kur panorėjus ar išvesti iš pusiausvyros.

Jis atsainiai mostelėjo ranka į laisvą kėdę prie stalo.

– Sėskitės. Paruošiau jums pusryčius, valgydami galėsime pasišnekėti.

Nors įsakmus jo tonas ją suerzino, ji stengėsi nekreipti į tai dėmesio ir, atsisėdusi priešais jį tiesia nugara, alkūnėmis užsikvempė ant stalo, buvo pasiryžusi ginti savo pozicijas. Šiame mūšyje ji privalėjo būti budri.

Jo išvaizda buvo įspūdinga. Stambus, iš prigimties stiprus ir tvirtai sudėtas jo kūnas iš tikrųjų atrodė galingai, bet ne bjauriai išsipūtęs kaip boksininko ar kultūristo.

Ji niekados nesijuto žemaūgė. Jos metro aštuoniasdešimt trijų centimetrų ūgis leisdavo jai jaustis viršesnei už kitus, tačiau šio vyro akivaizdoje to pranašumo jausmo nebeliko.

Akimirką jis liovėsi plakęs kiaušinius ir perbraukė pirštais savo styrančius plaukus, kad šie nekristų ant akių. Šis paprastas judesys ją kažkodėl sužavėjo. Kas, po velnių, su ja vyksta? Tikriausiai, neišsimiegojo. Ji pakišo virpančias rankas po stalu ir sunėrusi pirštus susidėjo jas į skreitą.

Tarsi pro miglą matė, kaip jis pila kavą į didelius molinius puodelius, krauna į lėkštes kiaušinienę su kumpiu. Padėjęs juos ant stalo, jis atsisėdo priešais ją ir net nežvilgtelėjęs į ją ėmė kimšti maistą į burną.

Ištuštinęs lėkštę per dvi minutes, jis atsilošė kėdėje ir kantriai laukė, kol ji baigs valgyti. Džozė visu kūnu juto svilinantį jo žvilgsnį, tačiau prisivertė žiūrėti į savo lėkštę, o rankas stengėsi laikyti taip, kad šios, dedant šakute kiaušinienę į burną, nedrebėtų.

Pagaliau ji, nustūmusi lėkštę į šalį, paėmė savo kavos puodelį ir pakėlė į Prestoną akis. Jis vis dar žiūrėjo į ją. Jo žvilgsnis buvo skvarbus, ji juto, kaip ima braškėti visos jos gynybinės užtvaros. Buvo aišku, kad jos draugija jam nėra maloni, kaip ir jai jo.

Jos širdis kelis kartus smarkiai sudunksėjo, bet savo žvilgsnio nuo jo akių ji neatitraukė.

Šitaip, skvarbiai žiūrėdamas į priešininką, jis tikriausiai ir laimi savo mūšius, – pagalvojo Džosė. Jis tiesiog laukė, kol ji palūš ir atsistojusi nueis šalin. Su tokia strategija ji jau buvo susidūrusi darbe. Kadangi jai buvo patikėtos atsakingos pareigos, ji neretai sulaukdavo pasipriešinimo ir puikiai žinojo, kaip jį atremti, todėl ir žiūrėjo įrėmusi į jį akis, nė neketindama jų nuleisti.

Jo melsvos akys, apvestos tamsiai pilku žiedu, buvo įstabios, jų skvarbus žvilgsnis be galo trikdė.

Tik ne šiandien, moterie.

Praėjo vos ne amžinybė, kol Konoras pagaliau pastatė savo puodelį ant stalo, šį kartą šypsodamasis. Jo veidas nusišypsojus iškart nušvito: akys suspindo šiluma, kampuoti veido bruožai sušvelnėjo, o jis pats tarsi atjaunėjo, pralinksmėjo ir pasidarė šiltesnis. Tapo meilus ir malonus žmogus.

Staiga ją nutvilkė geismas, ji suvirpėjo visu kūnu ir karšta kava apsipylė sau kelius.

Po perkūnais.

Sukandusi dantis Džosė kentė deginantį skausmą, kol skystis susigėrė į džinsus, ir vylėsi, kad Konoras nieko nepastebėjo.

Nors ir šypsodamasis, jis suraukė kaktą.

– Na, kaip? Tikriausiai labai skauda.

– Viskas gerai, – sumurmėjo ji ir atsargiai, kad nenutiktų dar ko nors blogo, pastatė puodelį ant stalo.

Pasinaudojęs jos sumišimu, jis staiga puolė.

– Na, Džose, kada išvyksi?

Jo balsas buvo ramus, tarsi būtų mandagiai su ja šnekučiavęsis, bet ryžtingas. Taip, jis tikras asas, ir tai reikėjo pripažinti.

Ji truputį atsilošė, ramiai nužvelgė jį prieš atsakydama ir su pasitenkinimu pastebėjo, kad jis, patogiau įsitaisęs kėdėje, ėmė žiūrėti į kažkokį tašką žemiau jos kaklo.

– Po savaitės, gal po dviejų. Abigailė pati pasiūlė man čia apsistoti ir aš maloniai priėmiau jos pasiūlymą. – Ji nužvelgė jį rūsčiu žvilgsniu, nusprendė nepasiduoti. – Trejus metus neturėjau atostogų ir ji nutarė, kad man bus naudinga pailsėti.

Ji šiek tiek pagražino, visos tiesos jam vis tiek nebūtų sakiusi. Buvo per daug išdidi. Be to, tai buvo ne jo reikalas.

Jis pasitrynė kumščiais akis, matyt, po kelionės vis dar jautėsi pavargęs, be to, jam teko miegoti ant aukštaūgiui nepritaikytos sofos.

Tiesą sakant, jai jo pagailo.

– Aš suprantu – ši vieta priklauso jums ir jūs tikriausiai norėtumėte ramiai čia pailsėti, betgi jūs negalite manęs paprasčiausiai išspirti. – Ji smeigė į jį pirštu. – Šis namas priklauso tiek Abigailei, tiek jums, tačiau jūsų atvykimas buvo netikėtas. Kodėl apie tai jos neįspėjote?

Jis užsikvempė ant stalo ir ji buvo priversta atsilošti, jam staiga atsiradus pernelyg arti.

– Aš niekam apie save nieko nepranešinėju, juolab savo sesutei, velniai ją griebtų! – Jis garsiai pabarbeno pirštais į stalą. – Ji žino, kur aš apsistoju, kai nekeliauju, ir paprastai nekiša čia savo nosies, ir aš apskirtai nesuprantu, kodėl turėčiau taikstytis su jos įnoriais globoti visokius beglobius ir pašlemėkus.

Jis tai pasakė tvirtu ir griežtu balsu, buvo ramus ir, be jokios abejonės, įsitikinęs savo teisumu, bet ji nė kiek neišsigando.

– Nesu nei beglobė, nei pašlemėkė, ir niekur iš čia neisiu. – Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir stipriai prikando lūpą. Jo žvilgsnis nuslydo į jos lūpas ir ji nesąmoningai pasimuistė kėdėje. Kraujas ėmė mušti jai į galvą, o kai jis vėl pasižiūrėjo jai į akis, jo akių lėliukės buvo išsiplėtusios ir tamsios, palyginti su rainele.

Ji paleido lūpą ir apsilaižė, perbraukdama per ją liežuviu. Kodėl ji šitai daro? Ji privalo argumentuotai jam viską išaiškinti, nenukrypdama nuo savo tikslo. O elgiasi taip, tarsi tyčia jį provokuotų ir lauktų iš jo vienokios ar kitokios fizinės reakcijos. Paprastai ji šitaip nesielgdavo, retai kada koketuodavo. Tam neturėjo laiko.

– Ir ką man siūlote? Miegoti ant sofos, kol nuspręsite išvykti? – paklausė jis ir šyptelėjo lūpų kampučiais.

Ji įsirėmė delnais į stalo paviršių, giliai įkvėpė ir pervėrė jį griežtu žvilgsniu.

– Kiek žinau, Abė į šį namą turi tokią pat teisę kaip ir jūs. Aš dabar atostogauju – noriu taikos ir ramybės. Ir nesu kalta dėl to, kad judu nesugebate susitarti.

Šypsena pranyko nuo jo veido.

– Vadinasi, tikitės, kad išvyksiu aš?

Ji ir vėl pajuto gailestį. Nekreipk į jį dėmesio, Džose. Nenusileisk.

– Taip. – Laukdama jo atsakymo, dabar ji ėmė tyliai barbenti į stalą.

– Kodėl turėčiau? – Jo veidas buvo abejingas.

– Todėl, kad aš čionai atvykau pirma.

Jis skardžiai nusikvatojo.

– Ginate savo teisę į mano namą?

– Tai gana svarus argumentas derantis.

Jis kurį laiką žiūrėjo į ją, kažką svarstydamas, todėl ji dar labiau išsitiesė ir atsisėdo patogiau, lyg pasirengusi naujam puolimui.

– Ar mokate gaminti valgį?

Po velnių, kodėl jis to klausia?

– Ne, bet pašildyti produktus mikrobangų krosnelėje ir užpilti kruopas pienu moku, bet jums tikriausiai reikia ne to.

Konoras kilstelėjo antakius aukštyn.

– Ne to.

– Tokiu atveju, ne, gaminti valgio aš nemoku.

Konoras klausiamai pasižiūrėjo į ją ir ji, neatlaikiusi įdėmaus jo žvilgsnio, nuraudo.

Stengdamasi nekreipti dėmesio į nemaloniai trikdantį vidinį karštį, ji gūžtelėjo pečiais.

– Dirbu atsakingą darbą. Grįžusi namo tikrai neturiu ūpo nei virti, nei kepti.

– Iš tikrųjų? O man tai patinka, veikia raminamai.

Jis įdėmiai žiūrėjo jai į veidą ir jai vėl ėmė kaisti skruostai.

– O ką jūs darote, kad nusiramintumėte?

Jis žvelgė į ją priekaištingai ir to net neslėpė. Ji pasimuistė kėdėje, žiūrėjo kažkur į šalį. Kodėl jis ją trikdo? Ji nedaro nieko tokio, dėl ko reikėtų gėdytis.

– Kartais einu į sporto salę. – Ji įtemptai mąstė, kuo dar galėtų jį nustebinti, bet nieko doro nesugalvojo.

Konoras lėtai palingavo galva, akivaizdžiai nepritardamas, bet kai pasilenkė prie jos, jo žvilgsnis buvo šiltas. Tai pamačius, oda ant jos sprando pašiurpo, o jo žvilgsniui nuslydus į jos lūpas, jos krūtinėje pašėlusiai ėmė daužytis širdis.

– Manau, kad mes ką nors sugalvosime.

Jis tai pasakė tyliai, bet jo užuominos dviprasmiškumas nepraslydo jai pro ausis. Jis staiga atsistojo, atstūmė kėdę nuo stalo ir čiupęs lėkštes apsisuko aplink, ketindamas nunešti jas į kriauklę. Bet staiga stabtelėjo, pasižiūrėjo į virtuvinės spintelės stalviršį ir atsisuko atgal. Jo veidas buvo ryžtingas, tarsi metantis iššūkį.

– Galėtumėte mane apkirpti.

Džosė iš nuostabos sumirksėjo, staiga ji pajuto geismą ir pasijuto nejaukiai. Kodėl jis ją šitaip veikia? Pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis ir įkyrus šaipymasis ją erzino, bet tuo pačiu svaigino ir drumstė protą.

– Norėtumėte, kad jus apkirpčiau? Ar aš teisingai supratau?

– Taip.

Ji sumišusi šyptelėjo.

– Kodėl neinate pas kirpėją?

– Tai būtų pinigų švaistymas. Be to, kol nuvažiuočiau į Eksą ir apsikirpčiau, sugaiščiau visą rytą. Man nepatinka, kai plaukai krinta ant akių – galėtumėte visur patrumpinti per kokius du pirštus. Kad nebūtų gėda pasirodyti žmonėms.

Ji atgniaužė rankas ir, sudėjusi jas delnais į vidų, suspaudė tarp kelių.

– Jei apkirpsiu, ar leisite man čia likti?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Priklausys nuo rezultato.

Ji prunkštelėjo.

– O jei man nepavyks?

– Tikiuosi, kad to neatsitiks. Nagi, Džose, tam juk nereikia didelių mokslų. Pagrindinius principus žinai, ar ne? Savo pirštais niekaip negaliu suimti tų miniatiūrinių nagų žirklučių, o, išskyrus virtuvinius peilius ir sodo žirkles, kitų aštrių daiktų šiuose namuose nėra.

– Gali prireikti ir jų. Jūsų plaukai atrodo taip, tarsi būtumėte juos išsiplovęs mašinų alyva.

Jo lūpose ir vėl pasirodė nuostabiai žavi šypsena, ir Džosei sumaudė pilvo apačią.

– Na, taip, atogrąžų miškuose sunku rasti veikiantį dušą.

Jis savo tvirtais ilgais pirštais nubraukė nuo akių plaukus, jos skreite sudėtos rankos nervingai virptelėjo. Kažin, kaip jaustųsi, jei prisiglaustų prie tvirto ir raumeningo jo kūno? Į jos tarpkojį netikėtai plūstelėjo šiluma ir ji, kad mažiau veržtų, pasimuistė kėdėje.

Jos širdis ėmė pašėlusiai plakti ir, norėdama sumažinti įtampą, ji atsikrenkštė, nusukusi nuo jo akis ėmė tyrinėti virtuvines spinteles, stalčius, duris į vidinį kiemą – bet ką, kad tik nereikėtų žiūrėti į žavią jo figūrą. Prieš stojantis, jai teko atstumti kėdę, ir ši bjauriai sugirgždėjo. Po perkūnais, kodėl jos kūnas pasidarė toks nepaklusnus?

– Na, tai kur tos žirklutės?

Žvilgtelėjusi į jį, ji pastebėjo, kad jis pergalingai šypsosi, ir tai jai nepatiko. Kaip jam pavyko įtraukti ją į visą šį reikalą? Antra vertus, kas gi čia tokio? Jei tai padės juo atsikratyti, tebūnie. Ji ne iš tų, kurios pabūgsta iššūkių. Bet ir plaukų niekam nėra kirpusi. Jai nerūpi, jei jis atrodys kaip vaikas, kurį kažkas apkirpo miegantį. Gal jai net nereikėtų stengtis ir šitaip atsimokėti už arogantišką jo laikyseną.

Nors tokia mintis viliojo, ji žinojo, kad to padaryti neišdrįs. Nebuvo piktavalė, be to, norėjo juo atsikratyti.

– Jos viduriniame stalčiuje, – tarė jis ir galvos mostu parodė į didžiulį bufetą virtuvės gilumoje.

– Puiku. Pats ir paimkite, o aš einu rankšluosčio.

Jis pašaipiai nužvelgė ją klausiamu žvilgsniu ir jo akys šelmiškai blykstelėjo.

– Dėl tokio nieko suksite mane į rankšluostį?

Iš jo veido buvo matyti, kad jam ši mintis netgi patiko ir jai iš nuostabos keistai suspaudė vidurius.

– Nesuksiu. Jo reikia tam, kad plaukai nekristų ant drabužių, – paaiškino ji vos galėdama praverti staiga nutirpusias lūpas.

– Čia tu viršininkė, – pasakė jis ir atsistojęs nuėjo prie bufeto.

Ji išslinko iš virtuvės, užlipo laiptais aukštyn ir neskubėdama spintelėje ėmė ieškoti kokio nors rankšluosčio, vis įkvėpdama ir iškvėpdama, giliai ir neskubėdama, kol vėl pajuto įstengsianti būti su juo viename kambaryje. Šiaip ar taip, jis netrukus išvyks, tikino pati save, mėgindama nekreipti dėmesio į netikėtai apnikusį liūdesį. Šią akimirką ji norėjo būti viena.