Читать книгу Sulaužyta priesaika - Daiva Kašiubaitė - Страница 1

Beveik dvi valandas Valdonė klaidžiojo po Vilniaus senamiestį. Jautėsi sutrikusi ir nusiminusi. Žingsniavo neskubėdama, nesidairydama nei į praeivius, nei į parduotuvių vitrinas. Atvažiavo į sostinę po daug metų trunkančių dvejonių, bet tikriausiai nereikėjo čia važiuoti. Kas jai ta moteris? Net neatsimena, kaip ji atrodė. Nepamena jos balso, kvapo nei rankų šilumos. Tik ilgesį ir atstūmimo skausmą. Tai, ką teko išgyventi penkerių metų mergytei, likusiai be mamos su nusivylusiu ir įskaudintu tėvu. Jei galėtų, jam gyvam paminklą pastatytų.

Jis niekada nepyko ant dukters už tai, kad jos motina išplasnojo į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Neskaudino pats ir neleido skaudinti kitiems. Ilgai slėpė tiesą. Nepyko ir ant tos moters, tikino dukterį, jog ši buvusi labai jauna, kai už jo, gerokai vyresnio, ištekėjo. Miestietė nepritapo kaime, medžiai ir žolė jos nepatraukė. Tad ėmė vieną dieną ir išvyko, pažadėjusi pasiimti dukrytę, kai susiras kur gyventi ir įsikurs, įsidarbins ir galės save ir ją išlaikyti. Tik jis, tėvas, jos neatidavęs. Tamoteris per daug neprieštaravusi. Keletą metų mama lankė mažylę per kiekvieną gimtadienį. Vėliau retus apsilankymus pakeitė dovanėlės, dovanėles– atvirukai. Galiausiai išnyko ir tie. Paskutinis, atsiųstas prieš dešimt metų, jos šešioliktojo gimtadienio proga, dabar gulėjo Valdonės rankinėje. Ant jo ne tik šykštūs sveikinimo žodžiai, bet ir dešimties metų senumo adresas.

Sužinojus, kad tamoteris vis dar ten gyvena, pakilią nuotaiką tuoj pakeitė apmaudas: paaiškėjo, jog ji išvykusi ir bus tik po kelių dienų. Kodėl vadina ją tamoterimi? Liežuvis neapsiverčia pavadinti mama. Mamos savo vaikų nepalieka. Nelengvai išnešiotų, skausmuose pagimdytų ir savo pienu išmaitintų. Vaikus palieka moterys, ieškančios lengvesnio gyvenimo. Ne veltui sakoma, kad motina ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri išaugino.

Taigi tamoteris išvykusi. Išgirdo tai iš duris atidariusio vyro. Tikriausiai sugyventinio. Vyras buvo įpusėjęs penktą dešimtį, atrodė neblogai ir žvelgė skvarbiu žvilgsniu, bet vilkėjo nudrengtu sportiniu kostiumu, trenkė pigiu odekolonu, cigarečių dūmais ir prarūgusiu alumi. Net kvapą gniaužė. Nužvelgęs Valdonę gašliu žvilgsniu pakvietė užeiti. Atgrasiai sukikeno ir griebė už rankos. Gal būtų įsitempęs į vidų, laimei, prasivėrė kaimynų durys ir mielo veido senučiukė, vedina piktai skalijančiu pilkos spalvos pudeliuku, išgelbėjo Valdonę nuo nemalonumų.

– Kaip nori. Aš mergų nesivaikau. Pačios ant kaklo kariasi, – sumurmėjo vyriškis, dar kartą perliejo žvilgsniu Valdonę ir prieš užtrenkdamas duris mestelėjo: – Pamanyk, atsirado skaistuolė. Esi tokia pat…

Valdonė nebesiklausė, apsisuko ir šovė laiptais žemyn. Stabtelėjo tik pirmame aukšte prie pašto dėžučių. Virpančiomis rankomis įbruko į vieną iš jų nesėkmės atvejui iš anksto pasiruoštą raštelį. Skuodė neatsigręždama ir rydama ašaras. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl tamoteris iškeitė jos tėvą į tą pagiringą pašlemėką. Apie save negalvojo. Širdį sopėjo tik dėl žmogaus, paaukojusio gyvenimą vieninteliam vaikui, niekada net žodeliu neužsiminusiam, kad obuolys nuo obels… Tik dėl to ir išsižadėjo ją palikusios moters, visiems sakė, jog jos motina mirusi. Nenorėjo, kad kuris nors iš jos draugų ar pažįstamų, o ypač vaikinai manytų: jeigu motina tokia, tai ir duktė lengvai prieinama.

Tėvas buvo teisus stengdamasis atkalbėti nuo tokio žingsnio.

– Ji užduos tau širdį, dukryte, – dar kartą pasakė, tą ankstų rytą nuvežęs ją į Klaipėdos autobusų stotį. – Nevažiuok, grįžkime namo.

– Ne, tėveli. Turiu ją susirasti. Noriu pažvelgti į akis ir paklausti, kodėl ji mudviejų išsižadėjo. – Pakštelėjusi tėvui į neskustą skruostą, po dešimties minučių jau sėdėjo autobuse, riedančiame Vilniaus link…

Valdonė nuo šalčio suvirpėjo visu kūnu ir susisiautė lengvo juodo puspalčio skvernus. Atgalia ranka suėmė vešlius plaukus, suvijo ir užsikišo už apykaklės. Tada paspartino žingsnį ir jau ketino sukti į autobusų stotį, kai jos klaidžiojantį žvilgsnį patraukė daili kavinukės iškaba. Užbėgsiu trumpam, – nusprendė verdama sunkias duris. – Tik užkąsiu ir atsigersiu kavos prieš kelionę namo. Nedidelėje patalpėlėje buvo šilta ir jauku, tyliai grojo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio muzika. Nusipirko kavos ir didelę bandelę su varškės įdaru, įsitaisė prie lango ir susidomėjusi stebėjo praeivius.

Žiojosi atsikąsti dar vieną kąsnį, kai staiga išgirdo:

– Atsiprašau, panele, gal čia laisva?

Neatitraukdama bandelės nuo burnos Valdonė pasuko galvą ir išvydo vaikiną, kaip visada plačiai besišypsantį, suveltais šviesiais plaukais, ant šono nusisukusiu kaklaraiščiu ir akiniais siaurais rėmais– jie teikė tam šelmiui šiokio tokio solidumo. Vienoje rankoje jis stengėsi išlaikyti puodelį kavos ir lėkštelę su nemažu pyrago gabalu, kitoje turėjo nešiojamąjį kompiuterį.

– Raigardai? Čia tu? – nustebo Valdonė, tarsi dabar būtų ne Vilniuje, kur vaikinas gyveno ir dirbo.

– Ne, jo brolis dvynys. Žinoma, kad aš, mano gražuole, vienintelis ir nepakartojamas, – sukikeno šis ir atsargiai galva mostelėjo į tuščią kėdę. – Tai ar galiu prisėsti?

– Taip, prašom. – Valdonė skubiai patraukė prie savęs cukrinę, servetėlių stovelį ir vazelę su dirbtinėmis gėlėmis, padarydama daugiau vietos.

Raigardas pasidėjo kavą ir pyragą ant stalo, o kompiuterį ant žemos palangės prišliejo prie didžiulės natūralios odos Valdonės rankinės, talpinančios viską, ko gali prireikti bet kuriuo gyvenimo atveju.

Išvydęs savo pamėgtoje senamiesčio kavinėje viešnią iš pajūrio Raigardas nustebo ne mažiau nei ji, pusės milijono gyventojų mieste sutikusi žmogų, kurį mažiausiai tikėjosi pamatyti.

Jie susipažino prie jūros. Vieną karštą vasaros dieną. Kažkas įvyko. Tačiau jie nesuko sau galvos, neieškojo kito pavadinimo tam jausmui įvardyti. Vadino aistra. Gaivališka ir dusinančia. Manė, kad ji praeis, bet klydo… Likimas suteikė dar vieną progą. Per geriausių draugų vestuves. Tų pačių, kurių meilė ir juodu suvedė. Buvo svaiginamai lengva, miela kūnui ir sielai. Išsiskyrė irgi nė kiek neapgailestaudami dėl kartu praleisto laiko. Nepuoselėdami vilčių ateičiai…

– Negaliu pasakyti, kad nesidžiaugiu tave čia sutikęs, bet ką veiki Vilniuje? – pasidomėjo Raigardas ir patogiai įsitaisė kėdėje.

– Atostogauju, – trumpai tarė Valdonė žiūrėdama, kaip vaikinas į nedidelį puodelį kavos susiberia du kaupinus šaukštelius cukraus.

– Maistas smegenims, – tarsi perskaitęs jos mintis apie saldumynų žalą organizmui pasiteisino Raigardas. – Diena buvo sunki. Tai sakai, atostogauji. – Jis plačiai nusišypsojo ir gurkštelėjo pirmą gurkšnį aitriai saldaus juodo gėrimo. – Maniau, žmonės atostogauja prie jūros ar ežero. Blogiausiu atveju egzotinių šalių kurortuose.

– Esi nusistatęs prieš užsienio kurortus?

– Hmm, taip, – numykė jis ir atsignybęs įsidėjo į burną vaisinio pyrago. – Dieviškai skanu. Gal nori? – paklausė godžiai nurijęs skanėstą. – Išvykęs iš Lietuvos stengiuosi kuo daugiau pamatyti, sužinoti, kuo daugiau vietų aplankyti. Bambą išvertęs galiu ir prie Baltijos pagulėti. Ilgai būsi sostinėje?

– Šįvakar išvažiuoju, – pasakė ji garsiai, o mintyse paprašė: Būk geras, įkalbėk pasilikti. Nenoriu grįžti. Tik ne šį vakarą.

– Taip greitai? – Raigardas kilstelėjo antakius ir vėl įbedė šaukštelį į pyragą, bet akių nuo Valdonės nenuleido. – Juk mudu ką tik susitikome. Atsitiktinai, nesusitarę. Negali dabar išvažiuoti. Beje, kodėl man nepaskambinai? Pamiršai seną draugą?

Kurgi tave pamirši, – atsiduso mintyse Valdonė. – Greičiau savo vardą pamiršiu nei tave. Ir kodėl tu toks beprotiškai patrauklus?

– Kas būtų pasikeitę? – klausimu atsakė į klausimą ir kol tyla neužsitęsė per ilgai, nukreipė kalbą: – Atvykau ne pas tave.

– O pas ką? – apsimestinai abejingai pasidomėjo Raigardas.

– Tu per daug klausinėji. – Šyptelėjusi Valdonė išgėrė paskutinį gurkšnį kavos ir atsargiai padėjo puodelį ant lėkštutės.

– Esu kilęs iš Smalsučių miestelio. Tai pas ką atvykai? – neatlyžo Raigardas.

– Pas studijų laikų draugę, – šiek tiek užsikirsdama dėstė mergina, o skvarbios Raigardo akys pastebėjo, kaip ji nuraudo. – Gaila, jai teko netikėtai išvykti. – Toliau meluoti sekėsi geriau, juolab kad tai buvo arčiau tiesos: – Nebeturiu kur apsistoti, todėl grįžtu namo.

– Menka bėda, – tyliai tarė Raigardas ir per akinių viršų pažvelgė į ją.

– Kas? – nesuprato Valdonė užhipnotizuota žalių akių žvilgsnio. Dieve, jo akys žalios. O aš maniau, kad žydros. Kaip galėjau taip apsirikti?

– Kad neturi kur apsistoti. Gali pernakvoti pas mane. Net kurį laiką paviešėti mano namuose. Regis, dabar moksleivių atostogos. Kiek jos truks? Savaitę? Dvi?

– Prisimeni, kur aš dirbu? – Pagaliau jai pavyko išsivaduoti iš žalių akių nelaisvės.

– Prisimenu daugiau, nei manai, – prislopinęs balsą ir palinkęs arčiau vylingai ištarė Raigardas, o Valdonė vėl pajuto kaistant skruostus.

Tai nuo kavos, – pabandė tikinti save. – Buvau sušalusi, dabar sušilau ir raustu kaip jaunamartė.

– Kvieti į svečius? Neturi kitų planų? Juk po poros dienų savaitgalis. Ką darysi, jei sumanysiu pasilikti? – paklausė ji ir atsilošusi plačiau prasiskleidė prasegtą puspaltį. – Man į darbą tik pirmadienį.

– Nustebsi, jei pasakysiu, kad neturiu planų savaitgaliui? – Atsainiai mostelėjęs šaukšteliu jis susėmė pyrago likučius.

Raigardas nenorėjo prisipažinti, kaip pasikeitė jo gyvenimas išvykus geriausiam draugui ir bendradarbiui Daumantui, kuris vedė savo geltonplaukę undinėlę, Valdonės draugę Vaidilę, ir buvo laimingas. Tačiau dėl vienišų vakarų ir savaitgalių kalčiausios buvo štai šios rudos akys, persekiojančios jį dieną ir naktį. Ypač naktį… Bandė ieškoti kitų tokių ar panašių. Nepavyko…

– Tikrai keista. Buvau tikra, kad negali atsiginti merginų. Maniau, eilė prie tavo durų rikiuojasi.

– Ačiū už komplimentą, – numykė Raigardas. – Tai ar paviešėsi pas mane? Galėčiau pasiimti porą laisvų dienų, pasivaikščiotume po sostinę.

– Nenoriu likti skolinga, – pasakė Valdonė ir iškart pasigailėjo, nes neabejojo jo nuoširdumu.

– Ketini susimokėti? – Jis loštelėjo atgal, iš po primerktų vokų plykstelėjo žalios liepsnelės, bet čia pat susigriebė: – Maniau, mudu draugai. Nebent galvoji apie tą patį, ką ir aš. Tokiam užmokesčiui nedrįsčiau prieštarauti. Bet nevadinkime to taip vulgariai.

– O kaip tu pavadintum? – paklausė ji ir sutrikusi kilstelėjo kavos puodelį.

– Pavadinčiau paguoda, – pakiliai pareiškė Raigardas ir Valdonė sukikeno pajutusi palengvėjimą. – Nesijuok, aš rimtai. Domui išvykus jaučiuosi labai vienišas.

– Todėl ir kaišiojai jiems pagalius į ratus, kad sulaikytum draugą nuo, tavo manymu, neapgalvoto žingsnio? – paerzino ji, bet pamačiusi, kaip persimainė jo veidas, prikando liežuvį. – Atleisk, nenorėjau…

– Tau nėra dėl ko atsiprašyti, – tarė Raigardas ir išgėręs paskutinius kavos lašus tarkštelėjo tuščią puodelį ant lėkštutės. – Tu teisi, Valdone. Prikiaulinau jiems. Priplepėjau, ko nereikia. Labai dėl to gailiuosi. Bet tu nematei, ką mūsų vaikinas darė paliktas tos podiumų gyvatės. Raudojo man ant peties. Iki šiol nesuprantu, kaip nepalūžo. Todėl ir nenorėjau, kad istorija pasikartotų.

– Esu tikra, kad tu padėjai jam nepalūžti, – patikino Valdonė ir nejučia ištiesusi ranką palietė kietai sugniaužtą Raigardo kumštį. – Vaidilė ne tokia. Nuoširdesnio ir atviresnio žmogaus nesu sutikusi.

– Žinau. – Jis sunkiai atsiduso, atgniaužė ranką ir Valdonės pirštai slystelėjo į jo vyrišką delną. – Dabar jau žinau. Patikėk, labai džiaugiuosi jų laime. – Raigardas vėl palinko į priekį ir tyliai pasakė: – Siūlau stoti į mūsų viengungių klubą, jei jau atsirado laisva vieta. Merginoms nemokamai, – pridūrė ir kilstelėjo Valdonės ranką prie lūpų.

– Skamba viliojamai. O kiek tame klube narių? – paklausė ji žvilgsniu sekdama kylančią ranką.

Žalios akys įsmigo į rudąsias grasindamos pasiekti slapčiausius sielos užkaborius, taip kruopščiai nuo visų slepiamus, ir Valdonės kūnu nuvilnijo karščio banga, prasidėjusi nuo to mažo odos lopinėlio, kurį lietė priešais sėdinčio jauno vyro lūpos. Vien prisiminus, ką ta burna sugeba, jai užėmė kvapą, oda pašiurpo, suplazdeno papilvėje, o Valdonė net žemyn nepažvelgusi žinojo, kad plonytė megzta palaidinė nepajėgi paslėpti išdavikiško kūno džiaugsmo. Ir reikėjo gi jai puspaltį taip plačiai prasiskleisti.

– Tai uždaras klubas, man regis, nuo šiandien jis keičia savo veiklą ir pavadinimą, – sušnabždėjo Raigardas ir apvertęs merginos ranką lūpomis ėmė glamonėti delną. – Tegul bus vienišų širdžių klubas. Jei jau draugai mus paliko…

– Kaip suprantu, nariai tik du… Tu ir aš… – Valdonei kalbėti sekėsi nekaip, nes vaikinas prisimerkė ir netikėtai apžiojo vieną jos pirštą. – Raigardai, čia vieša vieta, – bandė paprieštarauti, bet rankos nepatraukė.

– Taip. – Jis linktelėjo ir staiga perkėlė mąslų žvilgsnį nuo Valdonės rankos prie akių. – Tik tu ir aš… Tik aš ir tu… Pasiilgau tavęs, – netikėtai prisipažino sunerdamas jųdviejų pirštus. – Nemaniau, kad dar ko nors gyvenime taip ilgėsiuosi.

Tokį keistą, lyg prigesusį Raigardo žvilgsnį ji matė pirmą kartą. Šis nuoširdus ir paslaugus jaunas vyras visada būdavo kupinas gyvenimo džiaugsmo ir žarstydavo sąmojus, kartais gal kiek per daug sarkastiškus. O dabar prieš save ji išvydo velnioniškai vienišą žmogų, kamuojamą praeities klaidų ir skaudžių išgyvenimų. Tačiau tai truko neilgai. Gal minutę, gal tik pusę, tada jis nežymiai krūptelėjo, ištiesino pečius ir papurtęs galvą vėl prakalbo nerūpestingu vėjavaikišku tonu ir Valdonė pamanė mačiusi tai, ko iš tikrųjų nėra.

– Tokį pasaulinės reikšmės įvykį reikia atšvęsti. Vadinasi, nutarta: važiuosime pas mane ir išvesime kaimynus iš proto. Neduok Dieve, dar pagalvos, kad grįžau į doros kelią. – Plačiai nusišypsojęs Raigardas dar kartą perbraukė lūpomis Valdonei per pirštus. – O tai būtų negerai, – pridūrė ir nenoriai paleido jos ranką.

– Atrodo, pasirinkimo neturiu. – Valdonė įdėmiai nužvelgė jį, tačiau susimąstymo ir vienišumo išraiška jau buvo dingusi jam iš veido. – Sutinku, Raigardai. Tik turiu paskambinti tėvui. Jis jaudinsis, jei šįvakar negrįšiu.

– Puiku, – tarė jis ir atsistojo. – Tu skambink, o aš einu parūkyti.

– Pradėjai rūkyti? – Ji išplėtė akis ir Raigardas smagiai nusijuokė.

– Na, jūs, panelės, į tą vietą einate neva nosytės papudruoti.

– A… atleisk, nepagalvojau. – Valdonė sutrikusi siektelėjo rankinės.

– Nieko tokio, mieloji. Tai tik rodo, kad tu mane menkai pažįsti. Tačiau dabar, kai esame to paties klubo nariai, būtinai tai ištaisysime. – Jis švelniai brūkštelėjo krumpliais Valdonei per skruostą, pamerkė akį ir apsisukęs nužingsniavo.

Vos tik jis dingo iš akių, Valdonė iš rankinės išsitraukė mobilųjį telefoną, giliai įkvėpė ir spustelėjo greitojo rinkimo mygtuką.

– Dieve, atleisk už šį melą, – sumurmėjo panosėje laukdama, kol tėvas atsilieps. – Sveikas, tėtuk, čia aš, Valdonė… Taip, taip, man viskas gerai… Ne, neradau jos. Tai yra radau, bet ji išvažiavusi ir grįš po poros dienų… Tėtuk, sutikau čia vieną studijų draugę. Kviečia paviešėti keletą dienų. Sakau, pabūsiu. Drauge palauksiu, kol ji sugrįš. Jei jau atvykau… Gerai, tėtuk, pasisaugosiu… Tu taip pat žiūrėk savęs… Taip, taip… Sudie. Paskambinsiu.

Išjungusi telefoną Valdonė pažvelgė pro langą. Pamelavo tėvui. Apėmė keista nuojauta, kad tėvas tai suprato. Su Raigardu juodu buvo pažįstami. Susipažino per Vaidilės ir Daumanto vestuves. Tačiau kai Ričardas, visų gerbiamas gydytojas, pasirodė esąs paprasčiausias niekšelis, Valdonės tėvas nepatikliai žvelgė į naujus dukters draugus. Ji taip pat manė nebegalėsianti niekuo pasitikėti. Bet su Raigardu viskas buvo kitaip. Galbūt dėl to, kad jis nieko nežadėjo ir nieko iš jos nereikalavo. Atrodė, ir tėvui jis patiko. Vis dėlto neverta tikėtis, jog tėvas pritartų vienturtės dukters nakvynei viengungio namuose.

Pasirėmęs į kriauklę vyrų tualete Raigardas pažvelgė į veidrodį. Negalėjo patikėti tuo, kas ką tik nutiko. Kaip tik šiandien. Prieš trylika metų nusprendė: jis nemėgsta šios dienos, o prieš vienuolika– kad jos nekenčia. Sunkiausia būdavo tai paaiškinti kitiems. Tik Daumantas jį suprato. Šįvakar tiesiog užėjo į kavinukę ramiai išgerti kavos ir suvalgyti gabalėlį mėgstamo vaisinio pyrago. Paskui laukė vienišas vakaras prie televizoriaus.

Kas ta tamsiaplaukė, sėdinti kavinės salėje ir laukianti, kad jis nusivežtų ją į savo būstą? Ragana, laumė ar miško fėja? Kodėl po tų naktų, praleistų jos glėbyje, jis nebenori net pagalvoti apie jokią kitą moterį? Ką tokio turi Valdonė, ko neturi jokia kita, net ir įspūdingiau už ją atrodanti mergina?

Daumantui persikėlus pas Vaidilę, Raigardas pajuto tikrąjį vienatvės skonį. Draugo išvykimui pasipriešinti jis negalėjo, bet kas trukdė susirasti paguodą kokios nors gražuolės glėbyje? Rudos akys, štai kas trukdė. Persekiojo dieną ir naktį. Tarsi prakeikimas.

***

– Tu čia gyveni? – nuoširdžiai nustebo Valdonė, kai prabangus Raigardo automobilis sustojo prie penkiaaukščio blokinio namo Žirmūnų gatvėje.

– Kas nors negerai? – grįžtelėjęs paklausė vaikinas ir išjungė variklį.

– Ne, ne, priešingai. Labai gerai. Džiaugiuosi, kad čia gyveni. Maniau, judu su Daumantu kaimynai, – skubiai tarė ji ir atsisegė saugos diržą.

– Ne, mudu tik mokėmės ir dirbome kartu. O gyvenome skirtinguose pasauliuose. Juolab dabar, kai jis išvyko… – Raigardas kiek patylėjo. – Domas už mane daug turtingesnis. Tačiau jis butą nuomojosi, o aš turiu nuosavą. Tėvai paliko…

– O kur tėvukai? Į sodo namelį iškraustei, kad tavo laisvei netrukdytų? – nieko neįtardama linksmai paklausė Valdonė.

Raigardo veidas apsiniaukė, jis kiek patylėjo ir žiūrėdamas kažkur į tolį tyliai pasakė:

– Mano tėvai mirę, Valdone.

– Mirę?! – šūktelėjo ji ir impulsyviai sugriebė jam už rankos. – Atleisk, nežinojau. Man labai gaila.

– Praėjo jau nemažai laiko, – liūdnai šyptelėjęs jis vėl atsisuko į merginą. – Apsipratau. Tai kylam? Viduje šiek tiek padoriau nei iš išorės.

Tai buvo jaukus dviejų kambarių butas su nedidele virtuve. Kambariai erdvūs ir patogiai apstatyti. Savo kambarį Raigardas buvo visiškai pakeitęs– ne tik perdažė, bet ir apstatė moderniais baldais, prikaišiojo elektroninės įrangos, tačiau svetainėje buvo likę senieji tėvų baldai. Kambarys dvelkė praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio dvasia. Vos įėjusi į šį kambarį Valdonė iškart pajuto jame užsilikusią jo buvusios šeimininkės rankų ir širdies šilumą. Tas vaikinas sentimentalus, – nusistebėjo Valdonė, smalsiai nužiūrinėdama didžiulę sekciją, prigrūstą knygų, indų, įvairių suvenyrų ir kitokių niek-niekių.

– Čia labai jauku, Raigardai. Išties jaučiuosi smagiai. Tarsi savo namuose, – dairydamasi patikino viešnia ir pasidėjo rankinę ant naujai aptrauktos gremėzdiškos sofos.

– Tau patinka mano butas? – Vaikinas net nušvito iš pasitenkinimo. – Taip ir maniau, kad patiks. Todėl ir pasikviečiau tave.

– O jei manai, kad nepatiks, tokių čia nekvieti?

Raigardas gūžtelėjo pečiais.

– Tave pirmą čia atsivežiau.

– Turbūt juokauji? – Valdonė nusijuokė. – Esi pašėlęs vyrukas. Kur tada vediesi merginas?

– Į Daumanto butą arba susitinkame jų namuose, – sumurmėjo Raigardas, lengvai kumščiu trinktelėjęs į durų staktą, – Buvau pašėlęs ir kvailas. Savo merginas gėdijausi čia atsivesti. Ne tiek dėl buto, kiek dėl tėvų atminimo. Nė viena iš tų merginų nebūtų patikusi tėvui, juolab mamai.

– Nori pasakyti, kad aš būčiau patikusi tavo tėvams? – maloniai nustebinta paklausė Valdonė, ūmai jos žvilgsnis užkliuvo už spalvotų pablukusių nuotraukų, perjuostų juodais kaspinėliais. – Čia tavo tėvai? – pasidomėjo eidama artyn.

– Taip, – tyliai patvirtino Raigardas atidžiai žvelgdamas į merginą.

Tai buvo du vidutinio amžiaus žmonės mielais, geraširdiškais veidais. Abu tryško gyvenimo džiaugsmu. Rodos, tik gyvenk ir džiaukis gyvenimu.

– Hmm, malonūs žmonės. Jie tave mylėjo, – ne paklausė, o tiesiai pareiškė Valdonė. – Tau pasisekė, kad juos turėjai. – Ji sunkiai atsiduso ir susimąsčiusi įsižiūrėjo į anapilin išėjusius sutuoktinius. – Į kurį tu labiau panašus? – netikėtai paklausė ir Raigardas nežymiai krūptelėjo.

– Į kaimyną, – nervingai sukikenęs tarstelėjo vaikinas ir žengė artyn.

Neskubėdamas priėjo prie Valdonės ir pakėlęs ranką perbraukė per žvilgančius tamsiai rudus plaukus. Paskui apsuko vieną sruogą apie riešą, o kita ranka suėmęs už peties atsuko ją į save. Delnas slystelėjo aukštyn, paglostė kaklą, tada kilstelėjo ranką dar aukščiau, švelniai dviem pirštais suėmė Valdonę už smakro. Ji užsimerkė ir pravėrė lūpas, po akimirkos Raigardas godžiai į jas įsisiurbė. Abu gosliai sudejavo ir prigludo vienas prie kito. Valdonės rankos nevalingai nuslydo po jo švarku ir plonyčiai marškiniai netrukdė mėgautis tvirtais raumenimis. Viena Raigardo ranka vis dar gniaužė tankų plaukų šilką, palengva lošdama galvą, kad švelnios odos kvapo ir skonio išsiilgusios lūpos galėtų kuo daugiau pasimėgauti. Kita ranka vėl grįžo prie peties, nuslydo nugara žemyn, suėmė už stangraus užpakaliuko ir prisispaudė virpančią merginą prie savo sužadinto vyriškumo. Abu sudejavo. Jie buvo jauni ir aistringi, vienas kito išsiilgę, o širdys krūtinėse dunksėjo tarsi norėdamos iš jų iššokti.

Netikėtai Raigardas atsitraukė ir pakėlęs galvą pažvelgė Valdonei į akis. Turėjo šiek tiek palaukti, kol apimtos geismo kaštoninės akys prasimerkė ir sumirksėjo stengdamosi įžiūrėti prie jų palinkusį veidą.

– Tu nusiėmei akinius. – Valdonė nusišypsojo. – Net nepastebėjau kada.

– Namuose man jų nereikia. – Jis vėl pasilenkė ir švelniai brūkštelėjo lūpomis per pravertas Valdonės lūpas. – Jeigu jau taip degi noru atsilyginti už nakvynę, galėtum paruošti mudviem ko nors užkąsti. O aš palįsiu po dušu ir patogiau persirengsiu. Šaldytuve turėtum šio to rasti. Mirštu iš bado.

– Juk ką tik sušveitei tokį gabalą pyrago,– paerzino Valdonė, nenorėdama paleisti Raigardo iš glėbio.

– Tai buvo maistas smegenims, o ne… – Jis valiūkiškai sužybsėjo akimis, pasilenkė prie Valdonės ir krimstelėjęs ausies lezgelį sušnibždėjo: – Ne raumenims. Juk negaliu tavęs nuvilti…

– Gerai, paruošiu, – skubiai sutiko ji kažkodėl susigėdusi. – Pamaitinsiu tave ir atgausi jėgas. Dar nepamiršau, kad mėgsti pavalgyti. Nors į tave pažiūrėjęs to nepasakytum.

– Nuostabu, gražuole. O vėliau man vis tiek reikės tavo paguodos, – tyliai tarė jis priglaudęs kaktą Valdonei prie kaktos.

– Man taip pat jos reikia, – sušnabždėjo mergina.

– Pastebėjau.

– Tikrai? Tu labai pastabus. – Ji sunerimo, nors drauge ir apsidžiaugė.

– Taip. Tikiuosi, tai ne dėl kokio vyro?

– Ne. – Valdonė papurtė galvą. – Tikrai ne dėl vyro. Atleisk, nenoriu apie tai kalbėti.

– Ir nereikia. Man nebūtina žinoti. – Raigardas kilstelėjo galvą ir paleidęs plaukus nykščiu brūkštelėjo jai per apatinę lūpą. Tada apsisuko ir išėjo iš kambario.

Valdonė kurį laiką stovėjo laukdama, kol aprims įsismarkavusi širdis ir nustos virpėti kojos. Pirštais persibraukė sutaršytus plaukus ir vėl atsigręžė į Raigardo tėvų nuotraukas. Staiga suprato, kas ją taip nustebino. Raigardas buvo visiškai į juos nepanašus– šviesiaplaukis ir žaliaakis, pailgo veido su tiesia nosimi, šiek tiek išsišovusiais skruostikauliais, suteikiančiais griežtumo, kurį gerokai švelnino valiūkiškai skeltas smakras. O žmonės, taip šiltai žvelgiantys į ją iš nuotraukų, buvo tamsiaplaukiai, rudakiai apskritaveidžiai trumpomis, šiek tiek priplotomis nosimis. Jie veikiau buvo panašūs vienas į kitą, tik ne į savo sūnų.

Valdonei labai knietėjo sužinoti, į ką atsigimė Raigardas, tačiau ji puikiai suprato, kad to klausti nedera. Apie save pasakoti Raigardas nemėgo. Juk ji net neįtarė, kad jo tėvai mirę. Galbūt kada nors sužinos. Todėl sunkiai atsidususi nuskubėjo į virtuvę ir iš produktų, rastų šaldytuve, paruošė prašmatnią vakarienę.

– Skanu. Tikrai, – pagyrė Raigardas linguodamas galva ir iškart pridūrė: – Net aš taip nesugebėčiau.

– Pasipūtėlis, – nusijuokusi mestelėjo viešnia. – Jei jau pats moki ruošti valgį, vadinasi, tau negalioja auksinė taisyklė, kad vyro širdį galima pasiekti per skrandį?

– Aišku, kad negalioja. Ji tinka tiems vyrams, kurių gyvenimo tikslas – skaniai ir sočiai prisikimšti pilvą. Gardžiai papietauti aš galiu ir restorane. Iš moters tikiuosi ko kito nei skanus maistas. Štai pažiūrėk į Vaidilę. Prasta šeimininkė, o Daumantas ją tiesiog dievina.

– Klysti. Vaidilė viską moka, tik nemėgsta suktis apie puodus. Jai to nereikėjo, turėjo močiutę, kuri virtuvėje darydavo stebuklus. Man viskas kitaip. Tėvukas bijo net į virtuvę įeiti. Pirmus dešimt metų po mamos… – Pajutusi, kad balsas užsikirto, Valdonė skubiai gurkštelėjo vaisinės arbatos ir jau lygesniu balsu tęsė: – Po mamos mirties su mumis kurį laiką gyveno teta, netekėjusi tėvelio sesuo. Ji ir išmokė mane įvairiausių gudrybių. O tėvukas mielai užleido virtuvės valdas. Jam ir be to rūpesčių buvo per akis.

– Užjaučiu, – liūdnai tarstelėjo Raigardas. – Nelengva tau buvo be mamos augti.

– Kaip matai, užaugau. – Pamelavusi Raigardui Valdonė pasijuto nejaukiai. Buvo gėda ir apmaudu. Tad paskubėjo keisti temą: – Sakyk, tu kada nors buvai įsimylėjęs?

Dėl tokio netikėto pokalbio posūkio Raigardas per daug nenustebo. Jau pačioje jų pažinties pradžioje jis pastebėjo, kad Valdonė atkakliai vengia kalbėti apie savo šeimą. Jis ir pats stengdavosi išsisukti nuo pokalbių apie mirusius tėvus, tai per daug nesistebėjo.

– Ne, nebuvau. Nežinau, kas tai yra.

– O norėtum sutikti tinkamą moterį, ją vesti ir susilaukti vaikų? Ypač dabar, kai tavo geriausias draugas vedė ir ruošiasi tapti tėvu?

– Atsakysiu sąžiningai: negalvojau apie tai, – pareiškė Raigardas. – Galbūt kada nors vėliau ir aš apie tai pagalvosiu. O tu?

– Aš taip pat apie tai dar negalvojau. – Valdonė papurtė galvą. Juo labiau turint tokią motiną kaip mano,– toptelėjo mintis. Ji jau žiojosi kažko paklausti, bet Raigardas aplenkė.

– Puiku. Mudu turime daug ką bendro. Na ką, jeigu jau pavalgėme, galėtumėme eiti miegoti. Kaip manai? Tu eik į vonią – padėjau ten porą švarių rankšluosčių ir naują dantų šepetėlį, o kol prausiesi, aš suplausiu indus ir paklosiu lovą.

Raigardas paėmė lėkštes ir nuėjo prie kriauklės. Atsukęs vandenį ruošėsi plauti indus, kai netikėta tyla privertė atsigręžti. Užsukęs vandenį nusišluostė rankas ir pažvelgė į Valdonę, kuri nė nepajudėjo iš vietos, tik nervingai ant piršto sukiojo plaukų sruogą. Mergina tylėjo, tad jis priėjo arčiau ir pritūpęs iš apačios pažvelgė jai į akis.

– Kas nors ne taip? – susirūpinęs paklausė ir suėmė ją už rankų. – Jei persigalvojai, nebenori ar negali… Patikėk, aš suprasiu. Nešokinėsiu iš džiaugsmo, bet prievarta neversiu. Galiu pasikloti sau svetainėje, o tau…

– Ne, ne, viskas gerai, Raigardai, aš ne dėl to. – Valdonė papurtė galvą. – Aš… Velnias, net nežinau, kaip tau pasakyti. Tikiuosi, tu turi sargių, nes aš nieko nevartoju. Nebuvo reikalo. Su niekuo nesusitikinėjau. Tik su tavimi, jei tuos kelis kartus galima pavadinti pasimatymais.

Pajutęs didžiulį palengvėjimą vaikinas plačiai nusišypsojo.

– Jaučiuosi pamalonintas. O sargių turiu pakankamai. Dar ir kaimynui galėčiau paskolinti, jei vidury nakties pasibelstų. Nors pastaruoju metu man jų taip pat neprireikė. Tai kaip, nuraminau?

– Nuraminai, šmaikštuoli, – Valdonė prajuko ir pasilenkusi pakštelėjo vaikinui į lūpas.