Читать книгу Dviejų sandoris - Day Leclaire - Страница 1

Po perkūnais!

Stovėdamas ant šaligatvio greta Kinkeidų grupės pastato Džekas Sinkleris stebėjo, kaip Nikė Tomas, tuoj tapsianti buvusia jo mergina, apkabina Elizabetą Kinkeid ir traukia į Kinkeidų biurą. Jo manymu, tai – didžiausia išdavystė.

Tą akimirką į vietas stojo dėlionės detalės, kurių jis nė nenumanė pasigendąs. Ji dirba Kinkeidų grupėje, kito paaiškinimo nėra. Visą šį laiką – tris nuostabius kartu praleistus mėnesius, visą tą neprilygstamą romaną, betampantį rimtais ilgalaikiais santykiais – ši moteris juo naudojosi. Mulkino. Dirbo priešui. Džekas giliai įkvėpė ir ėmė ieškoti šaltos ramios kaukės, puoselėtos visą gyvenimą. Rado… bet sunkiai.

Tą apsikabinimą galima paaiškinti kitaip, tvirtino kelios dar likusios sveiko proto kruopelės. Nikė jį įsigijo per viengungių aukcioną Rašyk ir skaityk, vykusį Lilės Kinkeid namuose ir sutraukusį pusę Čarlstono aukštuomenės, tad galbūt ji su Elizabeta susipažino ten. Arba kokiame nors moterų klube. Gal Elizabeta – Nikės mamos draugė. Šios moterys – Čarlstono aukštuomenės narės. Tikriausiai susipažino kokiame renginyje.

Gal viskas paprasta.

Be to, juk Džekas prašė Nikės kaip įmonių tyrėjos išsiaiškinti, kam priklauso Kinkeidų grupės akcijos, tiksliau, kam priklauso svarbiausi dešimt procentų, neatitekę nei jam, nei Kinkeidams. Galbūt ji čia atvyko rinkti faktų. Ir jos apsilankymas nekaltas.

Na, išsiaiškinti lengva. Jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir palietęs ekraną paskambino pagrindiniu Kinkeidų grupės numeriu. Po antro skimbtelėjimo atsiliepė sekretorė.

– Kinkeidų grupė. Su kuo sujungti?

– Prašau sujungti su Nike Tomas.

Moteris sudvejojo.

– Nike? Nike Tomas?

– Ji dirba įmonių tyrėja. Sakė, kad su ja susisieksiu paskambinęs šiuo numeriu.

– A. Žinoma. Palaukite minutėlę.

Jis baigė pokalbį ir ilgai riebiai keikėsi, nes akimirksnį blėsavusią viltį, kad viską galima nekaltai paaiškinti, tarytum vasaros norą nupūtė stingdanti arktinė pūga. Džekas iš pat pradžių žinojo, kad ji dirba įmonių tyrėja, bet dėl Nikės noro išlaikyti konfidencialumą susilaikė neklausinėjęs. Dabar ji atsakė į visus klausimus iki paskutinio.

Jis patraukė Kinkeidų grupės pastato link varomas kažkokio stipraus, pirmykščio, pirmapradžio, bet neįvardijamo jausmo. Tik žinojo turįs susirasti Nikę. Stoti akistaton su moterimi, kuri prasibrovė pro metų metus barikaduotas ir rakintas intymumo duris.

Su moterimi, kuri tuoj pasigailės jį apmovusi.

Džekas laiko veltui nešvaistė. Nors eismas buvo intensyvus, perėjo gatvę. Visą dėmesį sutelkė į keturaukštį pastatą priešaky ir ten dirbančią moterį. Per pastaruosius penkis mėnesius jis kelis kartus dalyvavo Kinkeidų grupėje vykusiuose susitikimuose su tėvo sūnumis ir dukterimis – anot jo, Teisėtaisiais. Jie tikriausiai jį vadino Pavainikiu – šią pravardę jau girdėjo ne kartą.

Džekas priėjo prie registratūros stalo. Už plataus gražaus stalo sėdinti moteris pakėlė akis ir kaipmat čiupo telefoną. Jis ištiesė ranką ir nė kiek nesivaržydamas nutraukė skambutį. Jai, be abejo, liepta vos tik jam pasirodžius perspėti kurį nors Kinkeidą. Jais dėtas elgtųsi taip pat.

– Žinai, kas aš toks? – tyliai paklausė grėsliu balsu.

Ji tylėdama linktelėjo.

– Puiku. Tada taip pat žinai, kad man priklauso nemenka šios įmonės dalis. – Džekas mostu liepė padėti ragelį į vietą. – Nikė Tomas. Kur?

Moteris pajuto jo pyktį ir veide šmėstelėjo didžiulis nerimas.

– Kokių reikalų turite su panele Tomas?

– Ne tavo reikalas. Kur jos kabinetas? Daugiau nebeklausiu. Ir nepamiršiu, kad man nepadėjai.

Sekretorės nerimas išaugo, veide atsirado sargi išraiška. Tik Nikė sugebėtų bendradarbiams įskiepyti tokią ištikimybę. Akimirką Džekui atrodė, kad ji neatsakys. Paskui moteris nusileido.

– Antrame aukšte… 210 kabinetas, – liūdnai sumurmėjo.

– Nepranešk, kad atėjau, ar aišku?

– Taip, pone.

Džekas apėjo registratūros stalą, akimirką svarstydamas, kilti liftu ar laiptais. Laiptais. Mažesnė tikimybė susitikti Kinkeidą. Nebuvo tikras, kad taip nusiteikęs to nelaimėlio nepartrenktų ant žemės. Nikės kabinetą rado greitai. Durys buvo praviros, ir nors ji stovėjo prie didelio lango su vaizdu į uostą, kažin ar matė stulbinančią panoramą – stovėjo nunarinusi galvą, regis, viso pasaulio naštos sveriamais smulkiais pečiais. Per tuos mėnesius, kiek ją pažinojo, dar nematė jos tokios prislėgtos.

Plaukus buvo sukėlusi, atidengdama pažeidžiamą blyškų sprandą. Ryškūs auksiniai saulės spinduliai krito pro langą, pasiklysdami tamsiuose plaukuose ir apšviesdami stiprią moterišką figūrą, kurią pabrėžė aptemptas tamsmėlynis kostiumėlis. Dar šį rytą Džekas stebėjo, kaip ji apsirengė, žinojo, kokios apačioje slepiasi šilko ir nėrinių atraižėlės, spalva tobulai derančios prie kostiumėlio. Taip pat gerai žinojo, kaip ji atrodo tik su kelnaitėmis ir liemenėle, kaip pabrėžta tokio mėlyno atspalvio jos magnolijos baltumo oda švyti, žinojo, kaip norėjosi ją išrengti ir vėl pasiguldyti į lovą.

Kilusią aistrą Džekas užgniaužė negailestingai – būtent dėl to nuožmumo konkurentai jo baiminasi… ir gerbia. Nikė jį išdavė, vargu ar Džekas kada nors atleis. Dabar beliko išsiaiškinti tos išdavystės mastą. Ir priežastį. Jis uždarė duris. Metalas spragtelėjo tarytum užtaisomas ginklas, spynos tarkštelėjimas prilygo šautuvo driokstelėjimui.

Nikė staigiai pakėlė galvą ir atsisuko, jos išraiška patvirtino blogiausius įtarimus. Džekas tikriausiai dar puoselėjo menką viltį, kad ji paaiškins, kodėl yra Kinkeidų grupės biure. Antraip jo nebūtų apėmęs toks didžiulis ir gniuždantis netekties pojūtis.

– Džekai. – Jo vardas ištrūko kartu su kaltės ir baimės atodūsiu.

– Atrodo, nesiteikei man šio to atskleisti, Nike. Svarbios informacijos, kurią turėjau sužinoti prieš tris mėnesius. – Džekas nedrįso artintis. Palauks, kol atgaus savitvardą. – Gal norėtum tai atitaisyti?

– Galiu paaiškinti.

Džekas nesusilaikė. Nusijuokė.

– Kaip dažnai moteris tai sako vyrui? Žinoma, kai ji pavartoja tokius žodžius, jos lovoje dažniausiai guli kitas.

– Tikriausiai taip pat dažnai kaip vyras moteriai, kai ji netikėtai grįžusi namo užklumpa jį besimylintį su kita, – atkirto Nikė. Plykstelėjęs pyktis išblėso ir ji balansavo ties sielvarto ir apmaudo riba. – Atsiprašau, Džekai. Tokiomis aplinkybėmis sakyti, kad galiu paaiškinti, absurdiška.

Džekas atsirėmė į duris ir sunėrė ant krūtinės rankas.

– Svarsčiau, kodėl gi buvai nusiteikusi per Rašyk ir skaityk viengungių aukcioną už mane sumokėti tiek daug. Tvirtinai pinigų pasiūliusi todėl, kad niekas kitas nesiryžo. Bet dabar spėju, kad viskas buvo suplanuota. Kinkeidai surezgė itin gudrų planą, kad mane pašnipinėtum, ar ne? Viskas aišku.

Nikė iškėlė rankas, akyse šmėkštelėjo perspėjimas.

– Palauk. Jei bent minutę manei, kad už tave pinigų pasiūliau Kinkeidų prašymu…

– Pasiūlei tūkstantį dolerių, kai niekas kitas nesiryžo. – Sekundės dalį ištrūko pyktis, kurį jis taip stengėsi sutramdyti geležiniais gniaužtais. – Nuo pat pradžių mane mulkinai.

Nikė papurtė galvą taip smarkiai, kad šilkinės plaukų sruogos ištrūkusios užkrito ant aukštų skruostikaulių ir ilgo kaklo. Dieve, Džekas prisiminė, kaip vos prieš kelias valandas kniaubė veidą į tuos saldžiai kvepiančius plaukus. Prisiminė, kaip bučiniais nusėjo blyškų ir švelnų kaklą. Kiek laiko praeis, kol prisiminimai išblės ir jis vėl atgaus ramybę?

– Aš tavęs nemulkinau. Nei tada, nei dabar.

Nikė žengė žingsnį jo link, bet Džeko išraiška privertė ją skubriai atsitraukti, ir jis pasijuto kaip grobuonis. Ji tikriausiai tai pajuto, nes ėmė greičiau kvėpuoti, o jos akis – tas prakeiktas mėlynas kaip safyrai akis – užtemdė skausmas ir apmaudas. Ji apsivijo rankomis siaurą liemenį, bet taip tik patraukė jo dėmesį prie putlių kostiuminio švarkelio aptemptų krūtų.

Džekas prisivertė nukreipti akis, prisivertė sutelkti dėmesį į elegantiškus išdavikiškus veido bruožus. Jie neapsakomai dailūs, tikriausiai paveldėti iš mamos, iš aristokratiškos šeimos medžio šakos. Turėjo susiprasti, kad negalima pasitikėti žmogumi, gimusiu ir augusiu Čarlstono aukštuomenėje. Juk jo mama tai suprato, kai Redžinaldas Kinkeidas ją pavertė savo meiluže.

Andžela Sinkler kilusi iš prasčiokų, taigi ji tiko į meilužes, bet buvo per prasta vesti, kaip ir jų sūnus buvo per prastas, kad jį pripažintų. Džekas perkreipė lūpas. Tiksliau, jį pripažino tik tada, kai senasis gerasis tėtis mirė, palikdamas kitiems kuopti jovalą.

Džekas visą gyvenimą stovėjo už prabangių rūmų sienų, kol kilmingi pietiečiai įsikibę laikėsi socialinių taisyklių ir tvarkos. Visuomenė jį, pavainikį, pavertė atstumtuoju, bet priėmė vyrą, kuris buvo veidmainis, vyrą, išdidžiai glaudusį Teisėtuosius, Elizabetos Kinkeid pagimdytus vaikus. Ir visą tą laiką slėpė tiesą apie Andželą ir savo pirmagimį. O štai ir paskutinė ironiškos dėlionės dalis.

Vienintelė moteris, pelniusi jo pasitikėjimą ir pagarbą, moteris, kurią jis tikėjo mylėsiąs likusį gyvenimą, kuriai ketino pasiūlyti komodos stalčiuje paslėptą žiedą, dirbo Kinkeidams. Visi jų santykiai pagrįsti vien melu. O jis dar neseniai pasiutusiai mėgavosi tais santykiais.

Nikė ištiesė ranką.

– Prašau, Džekai. Turi patikėti. Kai nuėjau į viengungių aukcioną ir pasiūliau už tave pinigų, nenutuokiau, kas esi. Nesupratau, kodėl niekas kitas nieko nesiūlė. Juk viskas dėl labdaros. Tai atrodė nesuvokiama.

– Nejau galvoji, kad patikėsiu, jog tavęs neužsiundė Kinkeidai? – Džekas papurtė galvą. – Atsiprašau, mieloji. Turėdamas omenyje tai, kad jiems dirbi ir tą faktą nutylėjai, negaliu tikėti tavo žodžiais.

– Sužinojau tik po to pirmo mūsų bučinio per aukcioną, – atkakliai tvirtino Nikė. – Mus prie ratinės užtiko Lilė, pameni? Tu išėjai, o ji man pasakė, kas esi.

Ak, Džekas prisiminė tą pirmą bučinį, prisiminė kiekvieną sekundę ir juos užvaldžiusią, apakinusią ir apkurtinusią aistrą. Dar neteko patirti nieko panašaus. Jis retai prarasdavo savitvardą, didžiavosi tuo, kad visada valdo jausmus ir reakcijas, kad laiko juos saugiai įkalintus. Bet tą vakarą… Tą vakarą neteko savitvardos, jį pusiau perplėšė troškimas glėbyje pirmykščiu būdu užvaldyti ir pažymėti tą moterį. Padaryti ją sava visomis šio žodžio reikšmėmis.

Ar tai vienas kitam juto jo tėvai, ar todėl jie nepaisė visuomenės taisyklių ir apribojimų? Džekas nusigręžė nuo šios minties, nenorėdamas galvoti, kad jo juodame ir baltame pasaulyje yra vietos pilkai spalvai. Savaime suprantama, tą vakarą su Nike jis nepasimylėjo. Bet pasimylėjo per kitą susitikimą, kai ji atsiėmė per aukcioną laimėtą vakarienę.

Džekas spitrėjo į ją – stebėjo, analizavo, svarstė.

– Net jei tavimi tikėčiau… Kai siūlei už mane pinigų, aukcione buvo visi Kinkeidai. Jie žinojo, kad laimėjai pasimatymą su manimi. Nori pasakyti, kad jie tomis žiniomis nepasinaudojo? Tu juk jų įmonių tyrėja, ar ne?

– Taip, aš jų įmonių tyrėja. Taip, Metjus ir Erdžėjus Kinkeidai žinojo apie mūsų pasimatymą. Taip, Metjus manęs paprašė…

Jai nespėjus baigti kažkas paklebeno kabineto durų rankeną. Supratęs, kad užrakinta, atėjusysis – be abejonės, skubėdamas Nikei į pagalbą – pabeldė. Džekas suirzęs susiraukė. Regis, jam būtų neprošal patobulinti gąsdinimo įgūdžius – akivaizdu, kad sekretorė iškvietė pastiprinimą. Nors, reikia pripažinti, kad jis apie savo apsilankymą liepė neperspėti tik Nikės. Netoptelėjo paminėti ir kitų Kinkeidų. Dūžiai purtė medines duris, aidėdami jo krūtinę užpildžiusioje tuštumoje.

– Kaip suprantu, tavo gelbėtojai. – Džekas pakreipė galvą į šoną. – Tikriausiai sekretorė. Regis, nerimas dėl tavęs nusvėrė mano grasinimus.

Nikė išsižiojo, o jos akyse sužibo įsiūtis.

– Grasinai Di?

– Aišku, kad grasinau Di. Toks jau aš esu, pameni? Grasinu. Veikiu. O paskui laimiu.

Ji papurtė galvą.

– Netiesa, Džekai. Ne tokį vyrą per pastaruosius tris mėnesius įsi…

Žodžius pertraukė dar viena dūžių papliūpa. Jis atiduotų pusę turto, kad tik juos išgirstų.

– Sinkleri, žinom, kad tu viduje. – Netikro brolio Erdžėjaus balsas, atpažino Džekas. Neįtikėtinai panašus į jo paties – dėl to Džeko pyktis dar išaugo. Neprotinga, bet tai tiesa. – Dabar pat atrakink duris, antraip iškviesim policiją.

Džekas kilstelėjo antakį.

– Na? Ar įleisti?

Nikė atsiduso.

– Tikriausiai taip būtų geriausia, jei nenori, kad tave suimtų.

– Už ką? Man priklauso keturiasdešimt penki Kinkeidų grupės procentai.

– Džekai, meldžiu.

Jis gūžtelėjo pečiais ir padarė, kaip prašytas. Verčiau viską kuo greičiau baigti. Pasitraukė į šalį ir apsidžiaugė taip pasielgęs, kai su trenksmu atsilapojo durys. Į kabinetą įsiveržė Erdžėjus ir Metjus Kinkeidai. Metjus užstojo Nikę, o Erdžėjus atsisuko į Džeką.

– Ar viskas gerai, Nike? – pasiteiravo Erdžėjus, skvarbų žvilgsnį įsmeigęs į Džeką.

Vyrų panašumas nebuvo vien paviršinis. Abiejų ūgis coliu ar dviem lenkė šešias pėdas, abu buvo tvirtesnio stoto nei Metjus, pasižymįs lieknu plaukiko kūnu. Be to, abu paveldėjo gerą aristokratišką tėvo išvaizdą, įskaitant tamsiai rudus plaukus, akių formą ir išraiškingumą, nors mėlynos atspalviai smarkiai skyrėsi. Kad ir kaip Džekas nenorėjo pripažinti, juodu siejo ir neprilygstamas verslumas, abu buvo itin sumanūs – dėl to Džeko pergalė perėmus Kinkeidų grupės valdymą bus tik dar saldesnė.

Štai Metjaus plaukai buvo tamsesni, o akys kaip mamos – ryškiai žalios ir šią akimirką įsiutusios. Be to, Džekas juto iš jaunesnio brolio sklindantį stiprų globėjišką instinktą, tikriausiai pakurstytą nesenos sunkios sūnaus ligos. Tai, be abejo, paaiškino, kodėl dabar jis stovėjo priešais Nikę.

– Nike? – paragino Erdžėjus. – Ar jautiesi gerai?

– Taip. Mudu su Džeku… diskutavome. – Ji išniro iš už plačių Metjaus pečių. – Gal jūs galėsit padėti.

– Žinoma. Lauk, Sinkleri.

Džekas tik nusijuokė.

– Šito tai nedarysiu.

– Aš omenyje turėjau ne tai, – užtarė jį Nikė. – Gal padėtumėt ir pasakytumėt Džekui, ko norėjote prašydami manęs jį stebėti.

Greta jos stovįs Metjus sustabarėjo.

– Juokauji?

– Kalbu visiškai rimtai, – atitarė Nikė ir maldaujamai pažvelgė. – Metjau, pasakyk Džekui, kada prašei pasidomėti juo ir jo įmone. Prašau, – įsitempusi pridūrė.

Metjus delsė, bet Džekas iš išraiškos suprato, kad jis nemėgina sukurpti melo, o tik stengiasi nustatyti tikslų laiką.

– Tu su juo kalbėjaisi telefonu, tarėtės dėl pasimatymo, – galiausiai prabilo. – Kai padėjai ragelį, paprašiau išsiaiškinti, kokie Sinklerio planai dėl Kinkeidų grupės. Kadangi jam priklauso keturiasdešimt penki procentai įmonės akcijų, vylėmės, kad jis atskleis, ką ketina daryti.

– Ir, – paragino Nikė. Išvydusi sunerimusią išraišką nusišypsojo. – Viskas gerai, Metjau. Kalbėk.

Jis metė į Džeką pagiežingą žvilgsnį.

– Paprašiau, kad tą vyrą perprastum. Ar jis tinkamas vadovauti Kinkeidų grupei.

– Vadinasi, liepei Nikei pasidomėti manimi ir Karolinos laivyba, – rėžė Džekas. Žvilgsnis nukrypo į Nikę ir skausmingą akimirką užsibuvo. Jos akis užplūdo ašaros ir vyras prisivertė nenusigręžti, nepripažinti, kaip jį tai veikia. – Šiandien iki darbo dienos pabaigos ant savo stalo lauksiu visų apie mane sudarytų ataskaitų kopijų.

– Taip negalima… – prabilo Erdžėjus.

– Galima, – ryžtingai pertraukė Džekas. – Aš pagrindinis šios įmonės akcininkas. Turiu teisę prašyti tokių duomenų. Jei jie iki penktos valandos neatsiras ant mano stalo, advokatas parūpins teismo nutarimą, ir būsite priversti tą informaciją atiduoti. Tada ir išsiaiškinsim, kada ir ką liepėte Nikei padaryti.

Įsikišo Metjus – balse skambėjo susierzinimas.

– Tu mūsų konkurentas, Sinkleri. Po velnių, ko tikėjaisi? Kad sėdėsim rankas sudėję, kol iš mūsų atimsi pragyvenimo šaltinį? Negali būti, kad mums panosėje mosuodamas tais keturiasdešimt penkiais procentais nemėginsi perimti šeimos verslo ar kad nebandysi Kinkeidų grupės sujungti su Karolinos laivyba. – Jis palaikomai uždėjo ranką Nikei ant peties. Džekui prireikė visų dar likusių savitvardos kruopelių, kad jos nenumuštų. Užliejusi gryno savininkiškumo banga prilygo potvyniui. – Žinok: pasakiau Nikei, kad nieko tokio, jei aš klystu ir tu esi garbingas. Bet tu nesi garbingas, tiesa, Sinkleri?

– Verslo reikaluose esu.

– Nesąmonė, – įsiterpė Erdžėjus. – Nuo pat pradžių kišai mums koją, pasinaudojai žmogžudyste, kaltę dėl kurios policija mėgino suversti mano mamai, kad pavogtum iš mūsų klientus.

– Tiesa. – Džekas trūktelėjo pečiais. – Na ir kas? Verslas yra verslas.

Erdžėjus suspaudė lūpas, o jo veide – šiurpiai panašiame į tokį, kokį kas rytą veidrodyje mato Džekas – liepsnojo bejėgiškas įsiūtis.

– Neleisiu, kad mūsų tėvo sukurtą verslą nuleistum į klozetą.

– Kodėl turėčiau taip pasielgti? – maloniai pasidomėjo Džekas. Ak, kaip smagu susiremti su broliais, kurie visą gyvenimą buvo už jį pranašesni. Troško šios akimirkos lygiai taip pat, kaip troško tos akimirkos, kai sekdamas tėvo pėdomis taps Kinkeidų grupės prezidentu ir generaliniu direktoriumi. – Kinkeidų grupė – sėkmingai veikianti įmonė, kurios didelė dalis priklauso man. Neketinu jos sužlugdyti.

Erdžėjus dvejojo, nukreipė žvilgsnį į brolį, ir Kinkeidai akimirką nebyliai pasitarė.

– Tai kokie tavo ketinimai dėl šį mėnesį rengiamo kasmetinio susirinkimo?

– Dalyvausiu.

Taip, tikrai smagu. Tiksliau, būtų smagu, jei jo nevertų Nikės akys, melsdamos supratingumo. Na, Džekas tikrai suprato. Suprato, kad nederėjo pasitikėti žmogumi, besisukiojančiu tarp rinktinių Čarlstono elito atstovų.

– Rinksime naują prezidentą ir generalinį direktorių. Už ką balsuosi? – neatlyžo Erdžėjus.

– Sakyčiau, palauk ir pamatysi, bet nėra prasmės. – Džekas žingtelėjo Erdžėjaus link ir nė kiek nenustebo, kai netikras brolis neatsitraukė. Spėjo, kad juodu ir šiuo atžvilgiu panašūs – gal net pernelyg panašūs – drėbti iš to paties molio kaip ir bendras tėvas. – Ketinu perimti Kinkeidų grupę.

Metjus nusikeikė.

– Taip ir maniau.

Džekas tik nusišypsojo.

– Be to, ketinu pasielgti būtent taip, kaip jūs tikėjotės. Sujungsiu Kinkeidų grupę su savo įmone. – Žvilgsniu jis nutvilkė iš pradžių Erdžėjų, paskui Metjų. – Sveiki atvykę į Karolinos laivybą. Siūlau neįsitaisyti patogiai. Ilgai neužsibūsite.

Tai taręs jis apsisuko ir išlėkė iš kabineto. Nė neatsigręžė, nors visa esybe norėjo. Bet nedrįso. Žinojo, kad jį sunaikintų vienas žvilgsnis į apstulbusios Nikės veidą.

***

Lygiai be penkių minučių penktą Nikė Tomas įsuko į Karolinos laivybos stovėjimo aikštelę. Į akis krintantis tamsiai raudonas Džeko automobilis Aston Martin Volante stovėjo geriausioje vietoje prie pat durų, kaip ji spėjo, vedančių tiesiai į jo kabinetą. Bet ji neketino patikrinti savo įtarimo. Nuo šiol reikės elgtis itin atsargiai, vadinasi, ir įeiti teks kaip visiems – pro laukujes duris.

Atidariusi raižyto stiklo duris ji žengė į fojė ir akimirką stabtelėjusi nužvelgė patalpą. Ji čia niekada nebuvo ir neprašė aprodyti biuro, bijodama, kad Džekas mainais tikėsis to paties ir pasijus galįs arba turįs pasiteirauti apie jos darbovietę. Nikė vengė pokalbio, per kurį jos pareigoms tektų per daug dėmesio.

Kažkodėl ją nustebino laukiamojo elegancija ir pietietiškas žavesys. Nors neturėjo. Juk lankėsi jo paplūdimio namelyje – tiesa, tai per kuklus apibūdinimas, nes jo namai Čarlstone spinduliavo turtu ir šiuolaikiška prabanga. Be to, jai teko viešėti jo namuose Grinvilyje, erdviuose plantacijos rūmuose, kuriuose nuostabiai derėjo senieji ir naujieji Pietūs.

Su ja žavingai šypsodamasi pasisveikino sekretorė.

– Panelė Tomas?

Nikė iš nuostabos sumirksėjo.

– Tikrai.

– Džekas sakė, kad atvyksite. Susilažino su manimi, kad pasirodysite prieš pat darbo pabaigą. – Ji nusijuokė. – Šitiek metų jam dirbu ir turėčiau žinoti, kad neverta lažintis. Jis visada laimi.

Nikė užgniaužė plykstelėjusį susierzinimą.

– Žinau, – tarė.

– Ak, tai pažįstate mūsų Džeką. – Mūsų Džeką? – Palydėsiu iki kabineto. Jis sakė, kad iškart užeitumėte.

Ji apėjo priimamojo stalą ir patraukė plačiu koridoriumi. Nikė spėjo, kad ši moteris įpusėjusi trečią dešimtį, šešeriais septyneriais metais jaunesnė už ją pačią. Sekretorė vilkėjo tvarkingą tamsiai rudos prie akių derančios spalvos kelnių kostiumėlį, o trumpai ir stilingai nukirpti šviesūs plaukai traukė dėmesį prie dailių veido bruožų. Prie dvivėrių durų ji stabtelėjo, skubriai pabilsnojo krumpliais ir jas atidarė.

– Pas jus atvyko Nikė Tomas.

– Ačiū, Lina. Gali baigti darbą.

– Gerai. Iki pasimatymo pirmadienį. – Sekretorė dar kartą žavingai nusišypsojo Nikei. – Buvo malonu susipažinti, panele Tomas.

Džekas pakėlė akis nuo paskleistų ant stalo dokumentų ir mostu paragino atsisėsti ant kėdės priešais. Vos tik ji pritūpė, Džekas nužingsniavo iki durų ir jas uždarė. Kažkodėl toks elgesys jai pasirodė bloga lemiantis, ir visą dieną augusi baimė dar sustiprėjo.

Nejau dar šį rytą ją pažadino šio vyro lūpos ir kūnas? Juokas ir džiaugsmas dėl netikėtos sueities? Nuostabus smarkus malonumas? Tai prisiminusi Nikė užsimerkė, bet, regis, nepajėgė užgniaužti prisiminimo. Kai laikrodis perspėjo, kad neatsikėlę jie pavėluos į darbą, Džekas nunešė ją iš lovos į dušą. Kartu prausdamiesi, glaustydamiesi ir liesdamiesi vienas prie kito jie dar daugiau juokėsi.

O dar tos žaismingos akimirkos, kai ji užsitempė tamsmėlynes kelnaites ir liemenėlę, kurias ir vilki dabar. Džekas pajuokavo nutrauksiąs jos paskubomis apsirengtus apatinius ir pasiūlė tai, kas jos skruostus nukaitino, bet nepakeliamai gundė. Dabar gailėjosi nepasinaudojusi pasiūlymu – kažin ar tokia proga dar kada nors pasitaikys.

Netaręs nė žodžio Džekas ir vėl atsisėdo prie stalo – kaip kapitonas prie laivo vairo. Nikė įdėmiai jį nužvelgė, bet išraiška tebebuvo neperprantama. Nikė labiausiai norėjo prasibrauti pro skiriančią ledo sieną. Bet jis puikiai mokėjo slėpti jausmus už storų užtvarų – tikriausiai tai neeilinės vaikystės rezultatas. Ji iš asmeninės patirties žinojo, kaip retai jis įsileisdavo kitus ir kaip skaudžiai sureagavo į jos išdavystę.

Mėgindama prasiblaškyti Nikė apsidairė po kabinetą. Čia kaip ir laukiamajame tvyrojo elegancija su subtiliomis turto ir prabangos užuominomis. Toks interjeras tikriausiai padėjo parduoti klientams Karolinos laivybos teikiamas paslaugas. Biuras visai kitoks nei Kinkeidų grupės, kur kabinetai įrengti gražiai, bet funkcionaliai, pabrėžiant Redžinaldo Kinkeido mėgtą vyriškumą.

Minutės slinko, bet nė vienas neprabilo. Nors galbūt už juos kalbėjo kabinete tirštėjanti įtampa, pakuždomis pasakojanti apie skausmą ir netektį, paslaptis ir apgavystes. Negalėdama daugiau nė akimirką kęsti kylančios audros Nikė nutraukė tylą – Džekas tikriausiai to ir tikėjosi.

– Atsiprašau, Džekai. Nuo pat pradžių turėjau prisipažinti, kad dirbu Kinkeidams. – Vyras neatsakė, tik žvelgė į ją tomis nervinančiomis šviesiai mėlynomis akimis, draskydamas bejausmiškumu. Nikė padėjo atsineštą aplanką ant stalo krašto ir stumtelėjo. – Kaip ir prašei, atnešiau ataskaitas.

Džekas nukreipė žvilgsnį į aplanką ir vėl atsistojo. Šįkart nuspūdino prie baro ir įsipylė atsigerti. Per petį žvilgtelėjo į ją ir klausiamai kilstelėjo tamsų antakį.

– Ne, ačiū. – Nekantraudama paklausė: – Ar ką nors pasakysi?

– Tikiesi viską baigti greitai ir neskausmingai? Apgailestauju, brangioji. Taip lengvai neišsisuksi.

Sarkazmas privertė ją susiraukti. Slėgė išsekimas. Ši diena, regis, tęsėsi be galo ir tikriausiai virs tokia pat begaline naktimi. Ačiū Dievui, penktadienis – turės visą savaitgalį susitaikyti su tuo, kas šiandien nutiko.

– Džekai, aš suklydau, – tarė ji tyliu balsu. – Ar tikrai dėl vieno nutylėjimo atsisakysi to, kas mus sieja?

– Kas mus sieja? – Džekas neskubėdamas atsigėrė. Nikė pirmąkart pastebėjo jo įsiūtį, ir ją sukrėtė to jausmo gelmė ir galia. – Mūsų nesieja niekas. Siejo… Na, tai visai kas kita.

Nikė sumirksėjo tramdydama ašaras.

– Prašau, Džekai…

– Nereikia. – Jis su trenksmu padėjo gėrimą ant baro, ir raižyto stiklo taurė prieštaraudama sudzingsėjo. – Tiesiog… nereikia.

– Kinkeidai nežinojo, kad mūsų santykiai tapo tokie rimti. Be to, jie manęs neprašė daryti nieko neteisėto ar neetiško.

Džekas niūriai ją nudelbė akimis.

– Išskyrus tai, kad turėjai įrodyti, jog aš nužudžiau tėvą?

Nikė pašoko ant kojų.

– Po velnių, Džekai. Žinau, kad nenužudei Redžinaldo. Abejoju, ar ir Kinkeidai tuo tiki. Negalėtum taip pasielgti. Galbūt judu su tėvu nesutarėte, bet žinau, koks esi vyras.

– O kokia moteris esi tu?

– Pats žinai, kokia.

Džeko žvilgsnis buvo ledinis, dar šaltesnis, nei jai kada teko regėti.

– Žinau.

Užliejęs pyktis išdžiovino ašaras.

– Niekada tau nemelavau, Džekai. Neslėpiau, kas esu, ką jaučiu širdyje. Nejau tikrai tiki, kad būčiau suvaidinusi reakciją į tavo prisilietimą? Į tavo bučinį? – Ji išdrįso priartėti, iš dalies vildamasi įveikti jo susitvardymą ir iš dalies baimindamasi to, kas nutiks, jei pavyks. – Kad apsimetinėjau, kai mudu mylėdavomės?