Читать книгу Skandalingas romanas - Elizabeth Bevarly - Страница 1

Violeta Tendė iš gyvenimo tikėjosi vieno – vietos, kurią galėtų vadinti namais. Savo, o ne globos namais, kuriuose užaugo ji pati ir nesuskaitoma galybė vaikų. Norėjo namų, kuriuos turi kaip senų filmų veikėjai: baltai apkaltomis sienomis, juodomis langinėmis ir dideliais kiemą gaubiančiais klevais. Ir būtinai su tvora. Ir didele veranda, atitverta pinta tvorele, – ten ji galėtų iš naujo perskaityti visas vaikystėje pamėgtas knygas: Džeinę Eir, Džudės Blum knygas, Lesė grįžta ir Luizos Mei Alkot kūrinius. Bet ji turėtų savo knygų, o ne pasiskolintų savaitei iš bibliotekos.

Rožių ir alyvų krūmai augtų vešlūs, ir gardus aromatas sklistų aplink namą, ryto rūkas zigzagais suktųsi virš kamino, o vijoklis nuo pakraigės leistųsi ant užpakalinės verandos sienelės. Ji nertų plonus megztinius ir keptų linksmus pyragėlius, ir prisidurtų pragyvenimui. Gyventų, leistų sau gyventi ir džiaugtųsi atsiskyrėlišku gyvenimu.

Niekada neužgautų jokios kitos gyvos sielos. Ramus ir tyras gyvenimas mielame erdviame namelyje, kuris priklausytų tik jai, buvo tai, ko troško Violeta Tendė.

Todėl ji ir parašė brangios aukštos klasės prostitutės memuarus.

Na, Violeta niekada nebuvo gerai mokama prostitutė, skirta aukštuomenės atstovams ar panašiai. Ir memuarai nebuvo panašūs į memuarus, tai buvo romanas, parašytas ir skaitomas kaip tikra istorija. Ji pastebėjo, kad tokį stilių vis labiau pamėgsta skaitytojai, taip pat ir jos auditorija. Leidyklos Rockcastle redaktorę Greisę Ledbeter tiesiog pribloškė Violetos istorija: pasikvietusi rašytoją pasitarti dėl knygos kainos ji pasakė, kad, jei Violetos nepažinotų, būtų tikrai pamaniusi, jog autorė yra prostitutė, o parašytas romanas – žodį romanas Greisė pabrėžė – pasakoja apie tikrus išgyvenimus.

Tiesą pasakius, – Violeta tik dabar apie tai susimąstė, – Greisė nesiliovė kalbėti apie romaną taip, lyg dvejotų, ar jis tikrai išgalvotas.

Net ir dabar, kai Violeta pasirašė sutartį dėl pabaigto rankraščio ir kai knyga išleista, Greisė ir toliau klausinėjo visokiausių dalykų, pavyzdžiui: Ar Princesės apartamentai Ambasadoriaus viešbutyje Čikagoje tikrai leidžia pasijusti princese, kai guli ant lovos įsmeigusi akis į freskas ant lubų?

Na… Iš kur Violeta gali žinoti? Tik vieną kartą matė Princesės apartamentus Ambasadoriuje, nes dirbo ten kambarių tvarkytoja ir keitė patalynę. O kai tai primindavo Greisei, šioji atsakydavo:

– Ach… Taaaip… Žiiiinoma… Tu dirbai kambarių tvarkytoja, o ne… Na, žinai.

Tik redaktorės reakcija nebuvo tokia įtikinama, kokia būtų patikusi Violetai.

Be to, vieną kartą Greisė paklausė, ar restorane Chez Alain karšto kumpio ir sūrio sumuštinis su grybų padažu trims dienoms galėtų pasotinti žmogų, kaip tvirtinama penkių žvaigždučių restorano aprašyme.

Bet iš kur Violetai žinoti? Chez Alain karšto kumpio ir sūrio sumuštinio su grybų padažu ji ragavo dirbdama kambarine, nes kiekvienąkart, keičiant valgiaraštį, tarnautojams būdavo leidžiama paragauti kąsnio ar dviejų naujojo patiekalo. Bet kai tik ji apie tai primindavo Greisei, ši atsakydavo:

– Ach… Taaaip… Žiiinoma… Tu dirbai kambarine, o ne… Na, žinai.

Tik redaktorės reakcija nebuvo tokia įtikinama, kokia būtų patikusi Violetai.

Na ir kas? Buvo aišku, kad Greisė klausinėja tokių dalykų tik todėl, kad yra susižavėjusi išgalvota proza. Pasiseks, jei skaitytojai reaguos panašiai ir knyga pakils į New York Times perkamiausių leidinių sąrašo viršūnę, Violeta užsidirbs pakankamai pinigų ir nusipirks mažą jaukų Normano Rokvelo stiliaus namelį Čikagos priemiestyje, nes seniai apie tai svajoja.

Pirmasis avansas už knygą buvo kuklokas, bet dėkui vadovaujančiajam Greisės redaktoriui, kuris peržiūrėjo rankraštį ir padidino knygos spausdinimo tiražą, pakeitė pavadinimą į Aukštakulniai, seksas ir šampanas. O varge! ir įtikino Violetą pasirašyti slapyvardžiu, kuris skambėjo daug pikantiškiau nei tikrasis vardas. Reiven Frenš. Nors Violeta dėl slapyvardžio dvejojo, galiausiai nusileido, ir buvo pasiekta stulbinamo rezultato. Pirmą pardavimo savaitę Aukštakulniai atsirado dvidešimt devintoje sąrašo vietoje, tiražas buvo pakartotas. Kitą savaitę romanas pašoko dar per keturias vietas. Tada jis buvo pasiruošęs pasiekti populiariausiųjų penkioliktuką ir išleistas trečiąkart. Tikėtasi, kad ateinančiomis savaitėmis jis užkops dar aukščiau.

Todėl Violeta Tendė-Reiven Frenš saulėtą spalio popietę sėdėjo Mičigano aveniu knygyne prie stalo, ant kurio gulėjo šūsnis jos romano kopijų. Todėl ji spoksojo į nepaprastas mėlynas akis, kokių jai dar neteko matyti ir kurios priklausė pačiam žaviausiam vyriškiui, kokį tik kada nors buvo sutikusi. Jis sėdėjo paskutinėje eilėje ir neatitraukė nuo jos mėlynų akių nuo tada, kai tik atsisėdo. Įdėmus žvilgsnis – nesakytum, kad nemalonus, gal veikiau patrauklus, – vertė ją jaustis šiek tiek nepatogiai.

Vyriškis atrodė toks rimtas… Jis svaigino… Ir žavėjo. Ir, Viešpatie, buvo tikras milžinas. Net ir sėdėdamas, buvo visa galva aukštesnis už visas moteris, už daugumą vyrų, kurie sėdėjo salėje, o jo pečiai uždengė kėdės atlošą. Plaukai buvo juodesni nei jos. Violetos krito žemiau pečių, o jo buvo dailiai nukirpti. Ir tos akys… Šviesios, kone permatomai mėlynos, jų skaidrumas ir ilgų tamsių blakstienų apvadas stebino. Nors buvo šeštadienis, jis vilkėjo tamsiu kostiumu ir išsiskyrė iš minios.

Net Violeta-Reiven vilkėjo kasdienius drabužius, kuriuos jai išrinko Rockcastle skirta vadybininkė. Marija patarinėjo Violetai dėl menkiausio mados vėjelio dvelktelėjimo, susijusio su rašytojos asmenybe. Šiandien Violeta vilkėjo juodomis kelnėmis ir juoda palaidine V formos iškirpte ir trijų ketvirčių rankovėmis, avėjo aukštakulnius su juostelėmis. Jos apranga buvo iš geriausių madingų moteriškų drabužių parduotuvių, nes Violeta Tendė… oi, Reiven Frenš, turi atrodyti kaip sėkmės sulaukusi rašytoja, kokia ir troško būti.

Žinoma, Violeta negalėjo įsigyti drabužių su garsiomis etiketėmis, kokių reikėjo Reiven. Laimei, Marija surado parduotuvėlę Mičigano aveniu, kuri trumpam nuomojo madingiausius drabužius ir prabangius papuošalus čikagietėms trokštančioms apsimesti, kad priklauso aukštuomenei. Šiandien Violeta, o gal geriau – Reiven išsirinko Prada drabužėlius ir Stiuarto Vaitsmano aukštakulnius. Prie viso derinuko Marija pridėjo akinamą Ritani papuošalų rinkinį: pakabutį, auskarus ir apyrankę, puoštus rinktiniais deimantais ir ametistais, derančiais prie violetinių Violetos akių.

Tikrasis jos vardas – kaip apgailėtina – buvo Kendė. Kendė Tendė. Vienintelis pažeminimas, už kurį turėtų būti dėkinga motinai, palikusiai trimetę mergaitę išparduotuvėje, prie sportinio Smurfės megztinuko prisegusi raštelį, kuriame buvo parašiusi, kad mergaitė yra sunkus vaikas, kurio niekas niekada negalės pamilti.

Bet visa tai, kas nutiko prieš dvidešimt devynerius metus, jau praeitis. Dabar Violeta galvojo apie ateitį vijokliais apaugusiame namelyje, kur ji mėgausis visokeriopa vienatve – šuniška, katiniška, arkliška ar dar kokia, – jai buvo tas pat. Vieną dieną ji netgi galėtų įsivaikinti pamestinuką. Bet tik jei būtų tikra, kad vaikai, kuriais ji rūpinsis, gyvens tik su ja ir niekada nebus mėtomi ir vėtomi iš vienos vietos į kitą taip, kaip buvo jai. Jie galės susirasti draugų, kurių iš jų niekas neatims – ne taip, kaip iš jos. Jie galės puoselėti jausmus, kurie nebus tik paviršutiniai, o ji pati niekada negalėjo to patirti.

Kažkodėl jos dėmesį vėl patraukė tas mėlynakis iš paskutiniosios eilės. Jis tebespoksojo į ją. Įtemptai. Pribloškiamai. Žaviai. Jis nepanėšėjo į tuos, kurie galėtų skaityti jos romaną. Iš tiesų jis buvo panašus į vyrą, kuris galėtų būti knygos herojus – tikriausiai vienas prasimanytųjų pagrindinės veikėjos klientų. Kiekvienas veikėjas buvo sukurtas pagal buvusius Violetos darbo klientus ar vadovus. Turtingas. Toks, kuriam sekasi. Galingas. Jos veikėjai buvo tokie, kuriems rūpi jų išvaizda, geras vardas ir padėtis ne tik versle, bet ir visuomenėje – labiau nei kas nors kitas, labiau nei kiti žmonės.

Jai šiaip taip pavyko atplėšti akis nuo vyriškio ir pasisukti į atėjusiuosius paklausyti jos kalbos apie knygą ir laukiančius autorės parašo. Tikrosios jos romano skaitytojos – daugiausia moterys. Jos buvo sužavėtos minties apie parduodamą seksą ir pagrindines veikėjas, kurios valdo savo seksualumą. Kurios naudojasi seksualumu kaip galingiausiu ginklu, kad pasiektų tikslą. Kurios jaučia malonumą be jokių įsipareigojimų susitikusios su galingais vyrais, mokančiais apvalias sumeles už tai, kad moterys padarytų tai, ko jie nori, suteiktų joms malonumo, patys to nesuvokdami, – kad patirtų tai, ko niekada nesvajojo daryti su saviškėmis mylėdamiesi rutiniškai.

Jeigu atvirai, Violeta nebuvo tikra, kad patyrė bent ką panašaus. Ji niekada nebuvo užmezgusi atsitiktinių santykių. Kai suaugo turėjo ne vieną vaikiną, nekaltybę prarado dar paauglystėje. Tik niekada dorai nesuprato, kodėl daugelis taip žavisi seksu. Vyrai, su kuriais bendraudavo, buvo neypatingi arba nesugebėjo jos pakelti iki debesų. Todėl jų ir nebuvo labai daug. Ji suprato, kad seksas yra natūralus fizinis poreikis, toks kaip valgymas, prausimasis ar miegas. Tik sekso reikėdavo rečiau.

Knygyne dirbanti studentės amžiaus mergaičiukė pasakė, kad jau laikas pradėti – ji grąžino Violetą iš apmąstymų. Prie vyriškio, sėdinčio paskutinėje eilėje.

Ne! Ji akimirksniu pasitaisė. Reikia grįžti prie kalbos, kurią paruošė patraukliam vyriškiui paskutinėje eilėje.

Ne! Kalbą rašė visiems, kurie šiandien atėjo pirkti jos knygos: skubiai suskaičiavo, vietų skaičių padaugino iš eilių skaičiaus, pridėjo dar penkiolika stovinčiųjų ir iš viso išėjo… atmintyje šeši, pridėjo aštuonis… Maždaug penkiasdešimt du žmonės atėjo įsigyti jos knygos. Oho.

Puikumėlis. Ji jau užuodė vijoklius.

Dvidešimt minučių kalbėjo apie pasirinktą ir pirmiau minėtą filosofiją apie moteris, atsakingas už savo seksualumą ir nuostabų neįpareigojantį seksą. Paskui paklausė: ar fiziniai dalykai gali būti glaudžiai susiję su jausmais, tokiais kaip meilė, ir būti visa ko viršukalnė?

Vengė kalbėti apie savo patirtį, nes, pirma, ji saugojo savo privatumą, antra, nemanė, kad kam nors galėtų būti įdomi vargana ir apgailėtina jos biografija. Tad sutelkė dėmesį į savo knygos veikėjos Roksanos motyvaciją, tikslus ir kelionę. Pasakojo, kad bet kuris vyras, tapęs Roksanos klientu, simbolizuoja skirtingas žmonių savybes, o veikėjos atsivėrimas atskleidžia jos tobulėjimą.

O Dieve, ji nuostabi.

Iš tiesų Violeta, oi, Reiven išdėstė knygos skyrius taip, kad visi, išskyrus pirmąjį (kuriame Roksaną pasamdo Čikagos ponia Izabelė, įkūnijanti sekso apsėstą visuomenę ir skatinanti vartotojiškumą) – pavadinti veikėjos klientų vardais. Tarp jų yra uždarasis Maiklas, simbolizuojantis Roksanos norą atsikratyti suvaržymų. Nepalenkiamasis Viljamas, kuris įrodo, kad laikytis taisyklių – ne visada blogai. Uoliai besimokantis Natanielis uždega noru siekti žinių, nerūpestingasis Džekas padeda atrasti gebėjimą džiaugtis. Jie visi – nereikia nė sakyti – yra nepakartojami meilužiai, dovanojantys Roksanai svaigius orgazmus.

Knygos kulminacija – paskutiniojo skyriaus vyrukas Etanas. Šis vyras simbolizuoja idealą; tik jis sugeba Roksanai suteikti tai, ko negali kiti, jis veda merginą ne tik į sekso, bet ir jausmų platybes, kurios… Na, jei sąžiningai, neegzistuoja. Nebent tik grožinėje literatūroje. Etanas yra labai vyriškas, bet gerbia moters stiprybę, norus ir nepriklausomybę.

Kažin, ar taip galėtų būti tikrovėje.

Baigusi kalbą Violeta-Reiven leido klausti, todėl pakilo miškas rankų. Išskyrus vyriškį iš galo, nors ji pastebėjo, kad jis tik dar atidžiau ją tyrinėja. Tiesą pasakius, atrodė, kad jo atidumas virto kažkuo panašiu į pyktį, nes nepakartojamos mėlynos akys į ją žiūrėdamos prisimerkė, o putlių goslių lūpų kampučiai nusileido. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kodėl jis taip reaguoja į jos kalbą, nors žodžiai buvo užtektinai įžvalgūs, todėl Violeta pasisuko į moterį, sėdinčią šalia jo ir iškėlusią ranką.

– Prašom jūs, – šypsodama pasakė ji ir mostelėjo į pražilusią apskrito veiduko septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų senutę.

Ji šypsodama atsistojo – tokia šypsena Violetai atrodė šilta ir kėlė ilgesį, nes moteris buvo panaši į močiutę, kurią mergina įsivaizdavo savo svajonėse, kai buvo maža mergaitė. Ji buvo panaši į močiutę, kepančią bandeles ir adančią kojines bei kartojančią O mano vargeli ir dėvinčią nertinius su arklių aplikacijomis.

– Ar tiesa, – saldžiu švelniu balsu prakalbo moteris, – kad jūs išradote sekso pozą, kuri vadinasi Pasilenkęs ir išsiskėtusi?

O mano vargeli. Violeta stengėsi likti tvirta. Aišku, kad tokio amžiaus moteris Violetą-Reiven palaikė pagrindine knygos veikėja, o ne autore.

– Hm, ne, – atsakė ji. – Ne aš. O mano knygos veikėja Roksana.

Močiutės antakiai pakilo – ji sutriko.

– Bet aš maniau, kad jūs ir esate Roksana.

– Ne, ponia, – atsakė Violeta. – Aš esu, hm, Reiven.

– Bet ar ne jūs parašėte knygą?

– Taip, bet…

– Juk tai prostitutės memuarai.

– Taip, bet…

– Vadinasi, jūs išradote tą pozą.

– Ne, aš…

– Aš noriu sužinoti, – įsiterpė tamsiaplaukė, laikanti kūdikį, – kaip veikia šaltmėčių likeris. Ar jūs gėrėte jį, prieš atlikdama oralinį aktą su savo klientais, ar naudojote jį išoriškai?

Violetą išgąsdino klausime nuskambėjęs asmeninis įvardis. Likerio ji niekada nebandė. Kodėl ta jaunutė moteris mano kitaip?

– Iš tikrųjų aš niekada…

Bet, jai nespėjus pasakyti, atsistojo studentiško amžiaus mergina, blondinė su mažais juodais akinukais, ir tarė:

– Mes su draugu ketiname vasarą praleisti Italijoje. Ar galite daugiau papasakoti apie sekso klubą, į kurį jus Milane vedėsi Frančeskas?

Violeta išsižiojo, bet nutylėjo. Pagaliau ji pradėjo suprasti. Visi, kurie uždavinėjo klausimus, manė, kad ji yra pagrindinė knygos veikėja Roksana. Jie nesuvokė, kad knyga išgalvota. Nors istoriją reikia skaityti kaip atsiminimus, trumpa anotacija ant viršelio leido suprasti, kad tai yra romanas. Atsiliepimai buvo rašomi bet kurio periodinio leidinio grožinės literatūros skyriuje. Ką jau kalbėti apie tai, kad Roksanos nuotykiai buvo pagražinti ir niekas negalėtų pagalvoti, kad tai galėjo kam nors nutikti.

O gal galėtų?

Sekso klubas – klausimas apie Frančeską – priminė susirinkusiesiems tai, ko jie norėjo paklausti, nes, nekreipdama dėmesio į Violetos tylėjimą, minia užvertė ją šimtais klausimų. Ar Violeta tikrai mylėjosi su Sebastianu linksmuosiuose kalneliuose atrakcionų parke prie Knoto Berio fermos? Kokios buvo tikrosios priežastys, dėl kurių ji nesutiko su Kevino pornografija, kurios jis pageidavo? Kur pirko tarpkojį dengiančius apatinius su įsiūtu švilpuku, taip patikusiu Terensui?

Klausimai liejosi tol, kol minia pašėlo. Viskas tęsėsi tol, kol į knygyną įėjo jauna moteris ir įspūdingu valdingu balsu pareiškė, kad klausimų ir atsakymų dalis baigėsi, ir panelė Frenš mielai pasirašys knygoje, todėl visi turi tvarkingai stoti į eilę, jei nori turėti parašą ant Aukštakulniai, šampanas ir seksas. O varge!

Ne visi dalyviai sustojo į parašų eilę, bet dauguma – taip. Nors daugelis norėjo bent kelias minutėles su ja paplepėti apie knygą, knygyno darbuotoja rūpinosi, kad eilė judėtų ir kad Violetai neuždavinėtų per daug klausimų apie jai priskirtus Roksanos žygdarbius. Kai pasirašė paskutinėje knygoje – kai pažvelgė į tuščią stalą, rožių aromatas sumišo su glicinijos kvapu – ji kovojo su mėšlungiu, kuris sutraukė nuo rašymo, ir jautėsi visiškai išsekusi.

Deja, kai užsidėjo gudrutės kaukę ir ėmė įsivaizduoti, kaip grįš namo, persirengs purvinais džinsais ir marškinėliais ir pasileis per DVD grotuvą Kasablanką, kažkas ant stalo priešais ją numetė dar vieną knygos kopiją. Stipriai trinktelėjo. Išsigandusi Violeta pakėlė akis ir susidūrė su neįtikėtinomis, beveik permatomomis, žydromis akimis. Jos buvo toli gražu ne tik rimtos ir piktos, bet netgi įniršusios.

– Hm, sveiki, – išspaudė ji. – Aš, ak… Atleiskite. Nepastebėjau jūsų.

Mintis, kad ji nepastebėjo jo, atrodė neįtikima ir jai pačiai, o vyriškis tik dar pikčiau prisimerkė. Bet nieko nesakė, tik stipriai pastūmė knygą.

Vargais negalais atplėšusi nuo jo akis Violeta pažvelgė į knygą, kuri – kaip ji pati sau sakė – jai yra daug svarbesnė. Bet dėmesį patraukė ranka – išskėsti ant viršelio pirštai uždengė juodus aukštakulnius, plona burbuliukų srovele putojantį šampaną ir raudonų nėrinių kelnaites bei liemenėlę. Didelė raumeninga ranka: atrodė, kad įbestas nykštys glosto raudonų nėrinių apatinius. Labai didelė ir raumeninga ranka, papuošta dailiu žiedu, inkrustuotu oniksu ant didžiojo piršto, – jis galėjo būti vestuvinis arba ne, nes užmautas ant kairės rankos. Bet ranka nepajudėjo nuo knygos, ir Violeta negalėjo pasirašyti – ji ir vėl pakėlė akis. Vyriškis spoksojo į ją labai atšiauriai, ir mergina dar labiau sumišo.

Ji bandė prisiminti, ar buvo jį sutikusi anksčiau, o gal padarė ką nors, kad sukėlė tokią reakciją. Gal netyčiom netinkamai rezervavo staliuką Chez Alain ar nepastebėjo dėmės vonioje Ambasadoriuje? Gal sumaišė kelnių siūles, kai dirbo siuvėja Esekso siuvykloje? O gal nusiuntė ne tuos rankogalių segtukus, kai buvo prašmatnių vyrų drabužių parduotuvės darbuotoja? Žinoma, ne. Ankstesniuose darbuose niekada nedarė jokių kvailysčių, ir, be abejonės, prisimintų šias akis ir tokį vyrą.

Akivaizdu, jis nenori jos autografo. Tad Violeta mandagiai paklausė:

– Ar, hm, ar jūs norite paklausti?

Jis minutėlę tylėjo, bet veidas pasikeitė, truputėlį atsipalaidavo. Spoksojo į ją taip, lyg bandytų prisiminti, ar buvo ją sutikęs anksčiau ir ar būtų ją kaip nors nuskriaudęs. Violetai pasidarė nepaprastai juokinga, nes tokie vyrai kaip jis niekada nesielgia neapgalvotai.

Galų gale vyriškis nuleido akis į knygą ir patraukė ranką, kad galėtų atversti. Surado puslapį knygos gale, kur buvo pažymėjęs turkišku raštu išmarginta šilko skiaute, išplėšta iš kažkokio drabužio. Tada pakišo knygą Violetai ir bedė pirštu į antraštę.

– Dvidešimt aštuntas skyrius, – pasakė jis.

Štai kaip. Jokių klausimų, jokių komentarų, tik paskutiniojo knygos skyriaus numeris ir pavadinimas Etanas. Iš visų veikėjų, kuriuos Violeta aprašė Aukštakulniuose, skaitytojams labiausiai patiko šis. Jo žodžius citavo visose iki šiol parašytose knygos recenzijose, apie jį kuždėjosi pokalbių šou dalyviai, reklamuojantys knygą televizijose. Jis buvo pats stipriausias, vyriškiausias, labiausiai savimi pasitikintis ir turtingas. Patekęs į verslo pasaulį ar visuomenėje jis buvo negailestingas, arogantiškas ir valdingas. Nors su Roksana jis bendrauja šiurkščiai, atrodo galingas ir paprastas, bet jame glūdi švelnumas, kuris beveik priverčia pagrindinę veikėją aukštakulnius iškeisti į meilę.

Toks pavyzdys dar kartą parodo, kad knyga – grynas prasimanymas, kurį Violeta parašė tikrai ne iš asmeninės patirties. Ji jokiais būdais niekada neįsimylės. Nes nesugeba mylėti. Dar nesulaukusi paauglystės sužinojo, kad negalima įsileisti jausmų, nes išsiskyrimas su jausmų objektu vis tiek neišvengiamas. Arba ji persikeldavo į kitus globos namus, arba jos draugai. Kartais ji netekdavo globėjų – dėl ligos, ekonominės padėties arba kaprizų.

Todėl jokiais būdais nerizikuos ko nors pamilti.

– Taip? – susidomėjo Violeta. – Norite paklausti dėl dvidešimt aštunto skyriaus? Apie Etaną?

– Ne paklausti, – atsakė jis, – o pareikalauti.

– Kaip suprasti…

– Reikalauju atsisakyti, – pareiškė jis, pertraukdamas Violetą.

Dabar ji išties sutriko.

– Atsisakyti? – kaip papūga pakartojo ji. – Kam? Kodėl turėčiau išspausdinti atsisakymą? Knyga yra…

– Piktavališka, šmeižikiška ir grynas melas, – pabaigė jis. – Ypač dvidešimt aštuntas skyrius.

Ji supykusi tylomis sutiko, kad knyga išties yra išgalvota. Juk tai romanas. Ak. Kodėl žmonės mano, kad tai tikri atsiminimai? Ji turėtų būti geresnė rašytoja. Bet visi kiti jo kaltinimai tikrai absurdiški. Romanai nebūna piktavališki ir šmeižikiški kaip tik dėl fikcijos. Todėl reikalavimas atsisakyti atrodo kvailas.

Vis dėlto Violeta suabejojo, prieš atsakydama, nenorėjo liūdinti vyruko ar įžeidinėti jo tariamo įžvalgumo. Ji atsargiai pasakė:

– Labai apgailestauju, kad knyga jums nepatiko, pone…

Jis nepasakė vardo, tik rūsčiai spoksodamas atkirto:

– Patiko man ar ne, nesvarbu. Bet žinau, kad dvidešimt aštuntas skyrius yra netinkamas, todėl reikalauju jo atsisakyti. Dėl to, kad pakeitėte vardą ir pavadinote Etanu…

– Pakeičiau vardą? – aidu atkartojo ji. – Jokio vardo nepakeičiau. Kam to reikia? Etanas yra išgalvotas. Knyga…

– Jūs negalite nuslėpti vyriškio tapatybės, vien tik pakeisdama vardą, panele Frenš, – vyras nesiliovė, atrodė, jos nė negirdėjo. – Aprašėte Etano plaukus, odos spalvą, jo profesiją, biurą, namus, hobį, jo išvaizdą… ir sudėjimą… Viską. Aiškiai ir teisingai. – Jis čiupo šilko skiautę, kuria buvo pažymėtas puslapis. – Jūs net parašėte, kokios firmos apatinius jis dėvi.

Violeta suglumusi papurtė galvą. Negalėjo suprasti, ar jos tardytojas yra paprasčiausiai suklaidintas, ar įniršęs pamišėlis. Pasisuko į knygyno tarnautoją tikėdamasi, kad ji ir vėl įsikiš, kaip tada, kai minia buvo pernelyg įsismarkavusi. Bet mergina įdėmiai žiūrėjo į tamsiaplaukį vyrą, nuščiuvusi ir išsižiojusi, ji atrodė dar labiau pakerėta nei Violeta.

Ji nusisuko nuo merginos, bet vis dar nesumojo, ką atsakyti žaviajam skaitytojui. Gal minutėlę su juo pažaidus pavyktų nuleisti jį nuo debesų.

§

– Daugybė vyrų dėvi turkišku raštu margintas trumpikes, pone…

Bet jis vis tiek nepasakė savo vardo. Tik papurtė šilko skiautę ir atrėžė:

– Tik ne tuos, kurie vežami iš vienintelės mažai žinomos parduotuvėlės Elzace, kur toks modelis yra visiškai unikalus.

Nejaugi? Na, ji skaitė apie tą vietą žurnale Esquire ir spėja, kad ji tikrai žinoma – visai kitokia nei jis įsivaizduoja. Skaitė, kad ten įdarbinami savi audėjai, dizaineriai ir net vietiniai, kad jų apdarai būtų tikrai prabangūs ir vienetiniai. Ir neįtikimai brangūs – kaip tik dėl to ji ir parašė, kad juos dėvi Etanas.

Violeta nuolankiai atsiduso.

– Nesuprantu, ką bandote man pasakyti. Etanas yra mano romano veikėjas. Istorija yra išgalvota. Roksana neegzistuoja. Etanas – taip pat. Jei būčiau aprašiusi jį panašiai, kaip bet kurį tikrą žmogų, tai būtų ne kas kita, o tik atsitiktinumas. Daugybė vyrų dirba, linksminasi ir gyvena taip pat, kaip mano knygos veikėjai.

– Jūs ir jūsų leidėjas reklamuoja knygą kaip romaną, bet niekam nekyla abejonių, kad kūrinio pagrindas – labai autentiškai – pagrįstas jūsų patirtimi iš prostitutės gyvenimo.

– Ką?! – sušuko Violeta. – Tai netiesa! Aš niekada…

– Nekyla abejonių ir dėl Etano. Jūs taip tiksliai ir smulkiai aprašėte vyriškį, kad kiekvienam Čikagoje aišku, kas jis toks.

Violeta akimirką didžiavosi, kad pavyko parašyti nuostabų kūrinį, kad tikroviškai aprašė veikėją – beveik pažodžiui – taip mano dauguma skaitytojų. Paskui prisiminė, kad šitas vyras ką tik pavadino ją prostitute, ir vėl pašėlo. Bet, deja, jai nespėjus susivokti, jos užpuolikas vėl svaidėsi priekaištais.

– Ir jei jūs neišspausdinsite atsisakymo dėl šito… šito… – Nepagarbiai smogė į knygą. – …šito mėšlo gabalo…

– Ei! Tai ne mėšlas! Weekly Publishers išspausdino knygos recenziją!

– …užtikrinu, Etanas padarys viską, kad negautumėte nė sudilusio skatiko, nes paduos jus į teismą ir net jūsų provaikaičiai mokės priteistus pinigus.

To jau per daug. Kai žmonės ima ją gąsdinti neegzistuojančia šeima, Violeta išties įsisiautėja. Ji staigiai pakilo, net knygyno darbuotoja cyptelėjo kaip pelė. Tada išsitiesė visu metro septyniasdešimt centimetrų ūgiu – atrodė beveik metro aštuoniasdešimties, nes avėjo batelius su beveik septynių centimetrų kulniukais. Tada palinko prie užpuoliko ir grėsmingai prisimerkė.

Tačiau net ir tada Ponas Apatinis Margintas Turkiškais Raštais buvo už ją aukštesnis. Ir spoksojo į ją dar grėsmingiau.

– Ojojoi, ir kas jūs toks? Pramanytas Etano advokatas?

Jis ant stalo šalia knygos niekinamai numetė vizitinę kortelę, bet Violeta net nesivargino į ją žvilgtelėti. Jai nerūpėjo, kas jis. Neketino spausdinti atsisakymo dėl to, kas ir taip yra grynas prasimanymas.

– Ne, – atsakė jis, – aš ne Etano advokatas. Aš esu Etanas. Ir niekada nepirkau moters, tuo labiau tokios kaip jūs, panele Frenš, dėl sekso.