Читать книгу Mergina iš Auksinės pakrantės - Elizabeth Bevarly - Страница 1

T. S. Eliotas buvo teisus, – eidama Mičigano aveniu galvojo Ava Brener ir, paspartinusi žingsnį, nėrė po vienos parduotuvių stogine. Balandis čia – pats negailestingiausias mėnuo. Dar vakar Čikagos dangus atrodė žydras ir vaiskus, o oras buvo maloniai šiltas. Bet šiandien pilki debesys skalbė miestą stingdančiu lietumi. Išsitraukusi iš neperšlampamo palto apykaklės kaklaskarę, Ava apsigaubė ja galvą ir kampus pasirišo po smakru. Tokiu oru iš smaragdinės spalvos šilko veikiausiai nieko neliks, bet, einant susitikti su potencialiu pirkėju, lengviau pakeisti sugadintą kaklaskarę nei tobulą ties sprandu pritvirtintą kaštonų spalvos šinjoną.

Įvaizdis yra viskas. Taškas. Šią tiesą Ava įsisąmonino dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. Ne tik balandis gali būti žiaurus – paauglės sugeba būti netgi brutaliai negailestingos. Ypač pasipūtusios ir tuščios turtuolių dukros, besimokančios privačiose aukštuomenės mokyklose, dėvinčios madingiausius drabužius ir menkinančios nepriteklių kamuojamus stipendininkus, kurie vos išgali nusipirkti nukainotų apdarų.

Ava nuvijo tą mintį į šalį. Nuo mokyklos baigimo dienos praėjo šešiolika metų. Dabar ji pati buvo savininkė. Jai priklausė krautuvėlė pavadinimu Miesto pašnekesiai, nuomojanti aukščiausios klasės drabužius ir aksesuarus moterims, ypatingomis gyvenimo progomis norinčioms atrodyti išskirtinai. Net jei verslas laikėsi ant plauko, net jeigu jis labiau panėšėjo į svajonę, pagaliau, regis, pradėjo nešti šiokį tokį pelną. Ava bent jau sudarė sėkmingos verslininkės įspūdį. O ar kam nors reikėjo žinoti, kad ji pati – geriausia savo klientė?

Žengdama į elegantišką restoranėlį, Ava mikliai nusijuosė nuo galvos kaklaskarę ir susikišo ją į palto kišenę. Šiandien ji vilkėjo Armani kostiumėlį ir ilgą berankovę šviesiai žalios spalvos palaidinę, kuri, žinojo, paryškins jos žalias akis. Toks drabužių komplektas į Miesto pašnekesius atkeliavo šią savaitę, ir Avai norėjosi išbandyti, ar jis gerai dėvisi ir ar yra patogus.

Vos priėjus prie paltų kabyklos suvibravo telefonas. Pirkėjas, su kuriuo ji turėjo susitikti, paprašė atidėti susitikimą kitam vakarui. Tai reiškė, kad Ava turėjo vakarieniauti viena. Kaip visada. Kita vertus, ji jau seniai buvo kur beišėjusi, o pastarąjį mėnesį itin sunkiai dirbo. Todėl neabejotinai užsitarnavo šiek tiek pasilepinti.

Užkandinės savininkas Bazilijus ją pasveikino vardu ir apdovanojo šilta šypsena. Kas kartą jį matydama Ava prisimindavo savo tėvą. Bazilijaus akys buvo tokios pat tamsios ir taip pat arti viena kitos, plaukus margino sidabro gijos, ūsai buvo tvarkingai pakirpti. Bet, skirtingai nuo tėvo, – darė pagrįstą išvadą Ava, – Bazilijus niekada nesėdėjo federaliniame kalėjime.

Net nežvilgtelėjęs į užsakymų lapą restorano savininkas nuvedė Avą prie jos mėgstamo stalelio prie lango, iš kur ji galėdavo stebėti praeivius. Vos paėmusi į rankas valgiaraštį, ji išgirdo prie baro erzelį. Pakėlusi akis, pamatė savo mėgstamą barmeną Denisą, plūstamą kliento – aukšto, plačiapečio vyro juodais it varno plaukais. Vyriškį, matyt, buvo įžeidusi Deniso užuomina esą jis per daug išgėręs – net jei tai buvo daugiau nei akivaizdu.

– Jaučiuosi visiškai blaivus, – nenusileido vyras. Nors žodžius jis tarė aiškiai, balsas skambėjo gerokai per garsiai. – Ir noriu dar vieno Macallan. Gryno.

– Nemanau… – kuo ramiausiu balsu vėl prabilo Denisas.

– Teisingai, – nutraukė jį vyriškis. – Ir nemanyk. Tavo darbas ruošti gėrimus, o ne reikšti nuomonę. Todėl dabar pat įpilk man dar vieną Macallan. Gryno.

– Bet, pone…

– Dabar, – sukomandavo vyras.

Nuo piktai ištartų žodžių Avai užvirė kraujas. Mokydamasi koledže, ji dirbo tris darbus, vienas iš jų buvo patarnavimas restorane. Todėl puikiai žinojo, ką reiškia prisigėręs ir priekabiaujantis klientas. Laimei, Bazilijus ir jos stalelį aptarnaujantis padavėjas jau traukė prie baro.

Denisas papurtė galvą ir iškelta ranka jiems davė ženklą sustoti.

– Pone Mosai, – ramiu balsu tęsė jis, – turbūt būtų geriau, jeigu išgertumėte puodelį kavos.

Išgirdus kliento vardą, Avos pilve suliepsnojo žarijos. Mosas. Su vienu Mosu ji seniai, seniai, regis, kitame pasaulyje, lankė mokyklą. Jo vardas buvo Peitonas Mosas. Aristokratiškoje Emersono akademijoje šis Mosas mokėsi viena klase aukščiau.

Bet čia tikrai negali būti jis, – įtikinėjo save Ava. Peitonas Mosas visiems Emersone prisiekinėjo, kad, vos baigęs mokyklą, išvyks iš Čikagos ir niekada negrįš. Ir savo pažadą tesėjo. Ava grįžo į Čikagą praėjus keliems mėnesiams po to, kai gavo verslo valdymo diplomą, ir atsitiktinai – kad ir kaip būtų gaila, – susitiko su keletu buvusių bendramokslių, bet nė vienas jų nepaminėjo Peitono.

Ji vėl žvilgtelėjo į vyriškį. Emersone Peitonas buvo geriausias ledo ritulio žaidėjas – ne vien dėl meistriškumo, bet ir dėl stoto. Jo plaukai siekė pečius, buvo juodi tarsi rašalas, o balsas, jau tada žemas ir sodrus, per tuos pusantro dešimtmečio nesunkiai būtų galėjęs peraugti į aksominį baritoną, kaip to vyro prie baro.

Vyriškiui atsisukus į Markusą Ava užgniaužė aiktelėjimą. Nors jo plaukai atrodė trumpesni, o profilis atšiauresnis, tai tikrai buvo Peitonas. Šį veidą ji būtų pažinusi bet kur. Net po šešiolikos metų.

Negalvodama, ką daro, Ava pašoko ant kojų ir puolė į Peitoną ir kitus vyrus skyrusį tarpą. Sukaupusi ramybę tarė:

– Ponai, galbūt jums paprasčiausiai reikia nešališko tarpininko, galinčio padėti išspręsti ginčą.

Ją atpažinęs Peitonas veikiausiai būtų miręs iš juoko. Jo atžvilgiu nešališkumu ji niekada nepasižymėjo. Kita vertus, ir jam šališkumo jos atžvilgiu netrūko. Taip nutinka visada, kai du žmonės iš visiškai nesuderinamų socialinių sluoksnių susitinka aplinkoje, kurioje tuos sluoksnius skiriančios ribos yra akivaizdžios ir nekintamos. Kai vietoje kaip Emersonas susitinka aukščiausia ir žemiausia klasės, į šalis pabyra tokios kibirkštys, kad į orą gali išlėkti bet koks visuomeninis ir ekonominis susisluoksniavimas.

– Panele Brener, nemanau, kad tai gera mintis, – paprieštaravo Bazilijus. – Tokios būsenos vyrai gali būti nenuspėjami, o stotu jis jus lenkia tris kartus.

– Esu kuo puikiausios būklės, – atkirto Peitonas. – Ar bent jau būčiau, jeigu ši įstaiga gerbtų mokaus kliento poreikius.

– Tik leiskite man su juo pasikalbėti, – tyliai paprašė Ava.

Bazilijus papurtė galvą.

– Mudu su Markusu viską sutvarkysime.

– Bet aš jį pažįstu. Mokėmės toje pačioje mokykloje. Jis manęs išklausys. Mudu esame… buvome… draugai. – Pastarąjį žodį ji ištarė sunkiai. Peitonas iš jo būtų iki soties prisijuokęs. Emersone jiedu atliko daug vaidmenų: buvo nelinkę bendradarbiauti moksladraugiai, aršūs priešininkai diskusijose ir vieną keistą, svaiginančią naktį – dosnūs meilužiai, bet niekada ir jokiu būdu ne draugai.

– Panele Brener, apgailestauju, – nenusileido Bazilijus, – bet negaliu jums leisti…

Bazilijui nespėjus imtis veiksmų Ava nėrė pro jį prie baro.

– Peitonai, – sustojusi priešais triukšmadarį kreipėsi ji.

Užuot žvilgtelėjęs į Avą, Peitonas toliau stebeilijo į Denisą.

– Ką?

– Tai jau peržengia bet kokias ribas. Privalai elgtis protingai.

Peitonas išsižiojo kažką sakyti, bet, pagaliau sutikęs Avos žvilgsnį, nutilo. Ji buvo spėjusi pamiršti, kokios gražios jo akys. Spalva ir skaidrumu priminė gerą konjaką, jas rėmino juodos tarsi suodžiai blakstienos.

– Juk tave pažįstu, – jau kur kas aiškesniu balsu ištarė Peitonas. Nors jo tonas neišdavė nė trupučio abejonės, veide atsispindėjo netikrumas. – Tiesa?

– Drauge lankėme mokyklą, – sąmoningai neminėdama detalių atsakė Ava. – Tai buvo seniai.

Sąsaja jį, regis, nustebino.

– Nepamenu, kad būčiau tave matęs Stanforde.

Stanforde? – mintyse atkartojo Ava. Paskutinėmis žiniomis, Peitonas, įgijęs dvigubą laipsnį sporto srityje ir baigęs kažkokią miglotai scholastinę neprofilinę discipliną tam atvejui, jeigu patirtų traumą, buvo pakeliui į universitetą Naujojoje Anglijoje1. Kokie vėjai jį nupūtė į Vakarinę pakrantę?

– Ne Stanforde.

– Tuomet kur?

– Čia, Čikagoje, Emersono akademijoje.

Peitono nuostaba dar labiau išaugo.

– Tu lankei Emersoną?

Na, argi reikėjo taip stebėtis? Nejaugi ji vis dar labiau panėšėjo į benamę?

– Taip, – ramiu balsu atsakė Ava. – Lankiau Emersoną.

Peitonas prisimerkęs ėmė įdėmiai tyrinėti jos veidą.

– Neprisimenu tavęs.

Nuo šių žodžių jai krūtinę suspaudė skausmas. O juk turėjo džiaugtis, kad jis jos neprisimena. Ava pati būtų mieliau pamiršusi, kokia buvo Emersone. Pamiršusi ir Peitoną. Pastaruosius šešiolika metų ją pernelyg dažnai aplankydavo prisiminimai apie jį ir kitus jo socialinio rato atstovus. Šie prisiminimai kėlė jausmus, kuriuos ji nedvejodama būtų amžiams palaidojusi.

Peitonas be jokio perspėjimo pakėlė ranką ir delnu apglėbė Avos smakrą. Nuo sąlyčio ją perliejo karšta, įelektrinanti srovė, bet Peitonas to, regis, nepajuto. Apžiūrinėdamas ją iš visų pusių, jis iš pradžių švelniai pasuko jos veidą į vieną, paskui į kitą pusę. Galiausiai nuleido ranką ant baro. Papurtė galvą, išsižiojo kažką sakyti, paskui…

Jo veidas suglebo.

– O, Dieve. Ava Brener.

Ava susierzinusi iškvėpė. Po galais. Ji nenorėjo, kad kas nors, ypač tokie kaip Peitonas, prisimintų ją tokią, kokia ji buvo Emersone. Ypač Peitonas. Visgi, suvokusi, kad jo atmintyje jai buvo palikta vieta, kad ir kokia menka, ji pajuto nepaaiškinamą malonumą.

– Taip, tai aš.

– Tegu būsiu prakeiktas, – ištarė Peitonas, bet iš jo balso nebuvo įmanoma suprasti, ką jis iš tiesų galvoja.

Skvarbiai žvelgdamas į ją savo aukso spalvos akimis, jis susmego baro kėdėje. Tokių prieštaringų jausmų antplūdžio Ava jau seniai nebuvo jautusi. Dabar ją kamavo išdidumas, gėda, arogancija, nesaugumo pojūtis, atgaila ir noras kaltinti. Visos šios sumaišties viduryje iš kažkur išniro dar ir visiškas netikrumo dėl Peitono, dėl savęs, dėl jų abiejų drauge jausmas. Visai kaip tada.

O, taip. Ji neabejotinai jautėsi taip, lyg ir vėl būtų vidurinėje. Ir dabar jai tai patiko ne daugiau nei prieš šešiolika metų.

Kai tapo aišku, kad Peitonas daugiau nebekels restorano personalui rūpesčių, Denisas pakeitė jo tuščią taurę puodeliu kavos. Bazilijus lėtai iškvėpė ir Avai dėkingai nusišypsojo. Markusas nuėjo rūpintis savo klientais, o Avai, atlikusiai savo dalį gerų dienos darbų, reikėjo paprasčiausiai traukti savais keliais. Bet Peitonas į ją tebežiūrėjo, ir kažkas jo žvilgsnyje ją privertė sudvejoti. Kažkas, kas vėl sukėlė laviną prisiminimų – nemalonių ir nepageidaujamų.

Nes tai ji, o ne Peitonas vadovavo valdančiosios klasės paradui privačioje, snobiškoje Emersono akademijoje. Tai ji, o ne Peitonas buvo turtinga ir pasipūtusi. Tai ji, o ne Peitonas dėvėjo madingiausius drabužius ir niekino sunkiai besiverčiančius stipendininkus. Bent jau taip buvo iki vasaros prieš baigiamąją klasę, kai jos šeima neteko visko, ką turėjo, ir Avai teko savo kailiu pajusti, ką reiškia skurdas. Ji pati tapo tąja, kuriai net svarbiausioms reikmėms trūko pinigų, su kuria niekas nenorėjo draugauti ir kuriai turtingi moksladraugiai demonstravo viešą panieką.

Avai jį stebint, galvojant apie viską, kas pasikeitė per tuos pusantro dešimtmečio, nuo tada, kai jie paskutinį kartą matėsi, Peitonas neištarė nė žodžio. Jo tamsius plaukus buvo pažymėjusios kelios sidabrinės gijos, apatinė veido dalis slėpėsi trumpų barzdaplaukių šešėlyje. Kiek Ava atminė, vidurinėje jis nesiskusdavo. Kita vertus, gal visgi skusdavosi, net jeigu tą rytą, kai ji prabudo savo lovoje šalia jo, jis…

Prisiminimams nespėjus įgauti vaizdinės formos, Ava pasistengė užbėgti jiems už akių, bet srautas buvo pernelyg stiprus, kad leistųsi sulaikomas. Ją kaipmat užplūdo prisiminimai apie tai, kaip jiedu pamokoje, kurioje vyriausieji mokiniai turėjo bendradarbiauti su jaunesniaisiais, buvo paskirti atlikti projektą apie Pilietinį karą. Pinigai – bent jau Emersone – tikrai viską keitė. Nerašytos mokyklos taisyklės diktavo, kad tie, kurių šeimos jų turi per akis, tiesiog privalo niekinti šeimas, kurios jų neturi, o tie, kurie nieko neturi, privalo piktintis tokiais, kurie turi viską. Tačiau, nepaisant visų skirtumų, tarp Avos ir Peitono kažkas… visada buvo. Kažkas deginančio ir sunkaus, kažkas, nuo ko oras kambaryje, kad ir kur jie būtų, regis, degte išdegdavo. Kažkokia keista, sprogi reakcija, kylanti dėl nepaaiškinamos priežasties. Kažko keisto. Kažko nepastovaus. To, ko nė vienam jų niekada nepavyko įvardyti ir suprasti.

Ar kam, galų gale, nė vienam jų nepavyko atsispirti.

Vieną vakarą Avos namuose, kai jie iki vėlumos darbavosi prie to klasės projekto, tas kažkas pasiekė kulminaciją ir baigėsi… Na, mylėjimusi to nepavadinsi, nes, kad ir ką jie vienas kitam juto, tai neturėjo nieko bendra su meile. Bet tai nebuvo ir tik seksas. Tai buvo kur kas daugiau nei vien kūnų susijungimas. Nedaug trūko, kad būtų susijungusios ir sielos.

Kitą rytą Peitonas šoko iš lovos vienoje pusėje, Ava – kitoje. Jie kaipmat puolė vienas kitą kaltinti, ieškoti pasiteisinimų, bet nė vienas nesiklausė, ką šneka antrasis. Abu sutarė tik dėl vieno – kad įvyko didžiulė klaida ir kad nė vienam niekada nevalia apie ją užsiminti. Nenorėdamas būti aptiktas Avos kambaryje, Peitonas skubiai apsirengė ir šoko pro miegamojo langą, kurį Ava paskui jį iš karto sandariai uždarė. Pirmadienio rytą jiedu įteikė užbaigtą projektą ir vėl tapo priešais, o Ava likusią metų dalį negalėjo atsipalaiduoti. Tik kai Peitonas baigė mokyklą ir išvyko į koledžą, ji vėl pajėgė normaliai kvėpuoti.

Ištisas tris savaites. Po kurių visas jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, ir ji atsidūrė pačioje socialinės piramidės apačioje tarp tų pačių žmonių, su kuriais taip beširdiškai elgėsi. Žmonių, kurie, kaip ji greitai suprato, nė per nago juodymą neužsitarnavo elgesio, kuriuo ji juos metų metus dosniai vaišino.

Ava pasisuko į Bazilijų.

– Man reikia paslaugos. Ar galėčiau paprašyti, kad vienas padavėjų nulėktų iki mano krautuvės ir atvarytų automobilį, kad galėčiau parvežti poną Mosą namo? Iki tol pasėdėsiu su juo ir išgersiu kavos.

Bazilijus pažiūrėjo į ją taip, lyg ji būtų netekusi paskutinio sveiko proto krislelio.

– Iki ten tik penkiolika minučių kelio, – paaiškino Ava. – Dešimt, jeigu paskubės – kad ir ką nusiųstumėte.

– Bet, panele Brener, jis kaip ne…

– Savas, – skubiai užbaigė jo sakinį Ava. – Taip, žinau, todėl ir nusipelnė nemokamo parvežimo namo.

– Ar esate tikra, kad tai gera mintis?

Ne, ji nebuvo tikra. Šis Peitonas jai daugeliu atžvilgių buvo svetimas. Žinoma, ir vidurinėje jis nebuvo atversta knyga. Tada jis veikiausiai nebuvo pačios geriausios nuomonės apie ją ir ne itin džentelmeniškas, bet nebuvo ir pavojingas. Bent jau įprastine šio žodžio prasme. Kad ir kas šį vakarą privertė Peitoną triukšmauti, vos išvydęs pažįstamą veidą, jis aprimo.

Be to, ji jam buvo skolinga. Skolinga tiek, kad per visą gyvenimą nesugebėtų išsimokėti. Galbūt šis poelgis bus bent menkutė pradžia.

– Rakteliai rankinėje prie mano stalelio, – pasakė ji. – O automobilis pastatytas už parduotuvės. Tik nusiųskite ten ką nors, ir aš jį parvešiu namo. Prašau, – pridūrė ji.

Iš Bazilijaus veido atrodė, kad jis ir vėl ketina prieštarauti, bet galiausiai tarė:

– Gerai. Nusiųsiu Markusą. Viliuosi, kad žinote, ką darote.

Na, taip, – pagalvojo Ava, – viliuosi ir aš to paties.

Peitonas Mosas prabudo taip, kaip jau seniai nebuvo prabudęs, – skaudančia galva, kamuojamas kuo tikriausių pagirių. Pramerkęs akis jis nesusigaudė nei kur esąs, nei kiek dabar valandų, nei ką veikė iki tol, kol pateko kad ir kur dabar buvo.

Minutę gulėjo nejudėdamas – bent jau buvo lovoje, tiesa? – ir stengėsi suprasti, kas įvyko. Hm. Pagaliau susivokė gulįs ant pilvo, veidu į pagalvę, virš kalno sumaigytų patalų. Vadinasi, lovai neabejotinas taip. Kitas klausimas – kieno tai lova? Kad ir kas buvo šios lovos savininkas, šiuo metu jo šalia nebuvo.

Peitonas padarė išvadą, kad lova veikiausiai priklauso moteriškos lyties atstovei. Patalai kvepėjo pernelyg gardžiai, kad būtų vyro, o tapetai, kaip pasivertęs ant nugaros suprato, buvo ornamentuoti rožėmis, sietynas virš galvos varvėjo krištolo pynėmis. Apžvelgęs kambarį jis rado ir daugiau moteriškumo įrodymų: itin moterišką tualetinį staliuką ir spintą, kurie stovėjo kambario kampe greta vienintelio lango – šis taip pat buvo padabintas volais nėrinių.

Vadinasi, vakar jis pateko pas keistą moterį. Nieko naujo, – pagalvojo Peitonas, – išskyrus tai, kad patekti į namus pas nepažįstamą moterį buvo labiau tikėtina jaunystėje. Na, trisdešimt ketveri – ne tokia jau ir senatvė, po galais, bet tokiame amžiuje dauguma vyrų ima kurti šeimas ar bent jau susivokia, ko nori iš gyvenimo. Ir Peitonas didesnę dalį plano buvo įvykdęs, bet… Tiek to, gal visgi dar nebuvo iki galo susitupėjęs. Ir gal nebuvo iki galo supratęs, ko nori. Jis jau buvo beveik atsilakstęs, daugmaž susivokęs savyje. Po galais, argi ne todėl ir grįžo į miestą, į kurį buvo prisiekęs negrįžti?

Čikaga. Dieve. Kai paskutinį kartą čia lankėsi, jam buvo aštuoniolika, tada jis labiau panėšėjo į padūkusį opšrų. Vos baigęs mokyklą, nė nesulaukęs baigimo ceremonijos pabaigos patraukė į autobusų stotį, pakelėje stabtelėdamas tik tam, kad į pirmą pasitaikiusį šiukšlių konteinerį sugrūstų absolvento kepuraitę ir apsiaustą. Neužsuko atsisveikinti net į namus. Po galais, juk namuose niekam nerūpėjo, kuo jis užsiima. Nerūpėjo niekam visoje Čikagoje.

Peitonas su nuovargiu atsiduso. Taigi, pradėkime rytą nedidele paaugliška melodrama.

Jis skubiai atsisėdo ant lovos krašto ir nuleido ant žemės kojas. Švarkas ir kaklaraištis tvarkingai kabėjo ant kėdės, batai buvo pastatyti prie lovos ten, kur dabar karojo jo kojos. Susiglamžę marškiniai ir kelnės tebebuvo nepriekaištingai susagstyti, diržas taip pat. Akivaizdu, kad naktį nieko nepageidaujamo neįvyko, todėl su trupučiu sėkmės turėjo pavykti išvengti bet kokių trikdančių akimirkų – vos išsiaiškins, kas šių namų šeimininkė.

Tyliai išėjęs iš miegamojo, jis pasuko į vonios kambarį dešinėje. Atsukęs vandens čiaupą, kelis kartus vandeniu apsišlakstė veidą. Šitai padėjo pasijusti geriau. Atvaizdas veidrodyje sakė ką kita – Peitonas atrodė siaubingai. Bet jautėsi šiek tiek geriau.

Atidaręs veidrodį Peitonas aptiko siaurą spintelę, kurioje rado skysčio burnai skalauti, ir pasijuto dėkingas. Bent tai turėjo panaikinti burnoje juntamą dvėselienos skonį. Suradęs šukas jis persibraukė jomis per plaukus ir pasistengė išsilyginti marškinių raukšles.

Išėjęs iš vonios kambario ir užuodęs kavos aromatą Peitonas patraukė jo kryptimi į virtuvę, kuri buvo ne ką didesnė už elektroną. Virš viryklės degė šviesa, padėjusi jam susiorientuoti. Sieną puošė vienas vienintelis kalendorius su Italijos vaizdais, bet šaldytuvo durelės buvo nusagstytos įvairiausiomis popieriaus skiautėmis: skrajute, reklamuojančia būsimą Italijos filmų festivalį Patio kino teatre, iškarpomis iš moteriškų drabužių žurnalo, atvirlaiškiu, primenančiu, kad artėja apsilankymas pas ginekologą.

Kavos aparatas veikiausiai buvo su laikrodžiu, nes virtuvėje be Peitono daugiau nieko nebuvo. Žvilgtelėjęs į laikrodį jis pamatė, kad dar tik penkios ryto. Tai puikiai paaiškino, kodėl virtuvėje nėra nė gyvos dvasios. Kadangi kavos aparatas buvo nustatytas šiam laikui, galima buvo spėti, kad tas, kas čia gyvena, paprastai keliasi šią siaubingai ankstyvą valandą.

Vienu žingsniu perėjęs virtuvę Peitonas išėjo pro duris kitame jos gale ir atsidūrė svetainėje, kuri dydžiu beveik nelenkė miegamojo. Iš gatvės pro užuolaidas sklindančios šviesos pakako, kad išryškėtų lempos siluetas, kurio link jis ir buvo beeinąs, bet dešinėje išgirdo garsą. Tai buvo bundančios, bet busti nepasiruošusios moters skleidžiamas garsas, tylus pro lūpas išpučiamo oro šlamesys, atmieštas irzlaus inkštimo. Prietemoje Peitonas tik vargiai įžiūrėjo ant sofos gulinčios moters figūrą.

Per daugelį metų jam buvo tekę atsidurti ne vienoje nederamoje situacijoje, kurių dauguma buvo susijusios su moterimis, bet dabar jis nė nenutuokė, kaip elgtis. Nežinojo, nei kur esąs, nei kaip čia atsidūręs, nei kas ta moteris, po kurios stogu jis praleido naktį. Gal ji ištekėjusi? Gal, po galais, kokia nors maniakė žudikė? Miegančioji vėl išleido tylų, pusiau sąmoningą garsą, ir Peitonas padarė išvadą, kad ji jokiu būdu negali būti maniakė žudikė. Peiliais besidarbuojantys žmonės negali būti tokie žavūs. Be to, jeigu ji miega čia, o jis miegojo jos miegamajame, vargu ar turėtų jaustis dėl ko nors kaltas, tiesa? Išskyrus tai, kad užėmė jos guolį, užuot miegojęs ant sofos. Ir tai, kad taip begėdiškai jos akivaizdoje užmigo.

Tai kas gi, po galais, nutiko praeitą naktį? Peitonas ėmė lėtai analizuoti įvykius. Iš Čikagos jis išvyko prieš gerus penkiolika metų Greyhound autobusu, o grįžo privačiu lėktuvu. Savo privačiu lėktuvu. Jaunystėje jis buvo benamis šuva, o štai suaugęs… Ak, ir ką gi jis mėgino apgauti? Net suaugęs jis tebebuvo benamis šuva. Štai kodėl grįžo į Čikagą.

Vienaip ar kitaip, vakar, vos išlipęs iš lėktuvo, jis tiesiu taikymu patraukė į Mičigano aveniu esantį Intercontinental viešbutį. Šitai atminė kuo aiškiausiai, nes Intercontinental buvo viena tų vietų, A) į kurią jis nė už ką nebūtų išdrįsęs įkelti kojos vaikystėje; B) iš kurios, vaikystėje pamėginęs įkelti koją, būtų buvęs išspirtas. Argi nejuokinga, kad vakar jo platininė kortelė ten buvo priimta be menkiausio cyptelėjimo?

Toliau jis prisiminė, kaip įėjo į apartamentus, nusviedė ant plačios lovos lagaminą, priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas. Prisiminė žiūrėjęs į Mičigano aveniu, į apšviestus dangoraižius ir brangiausias parduotuves, kurios tada, kai dar čia gyveno, buvo ne jo nosiai. Visas rajonas buvo ne jo nosiai. Nepaisant visko, į šią miesto dalį jis ateidavo penkias dienas per savaitę devynis mėnesius per metus, nes būtent čia buvo Emersono akademija. Likusias dvi savaitės dienas ir tris metų mėnesius jis būdavo priverstas pasilikti su sava paderme atšiaurioje pietinėje miesto dalyje, kurioje ir užaugo.

Žiūrėdamas pro tą viešbučio langą, Peitonas dar kartą skaudžiai išgyveno paauglystę šioje Čikagos dalyje ir pajuto aštrų skirtumą tarp praeities ir dabarties. Kad ir kaip tada neapkentė Emersono, visada su malonumu aštuonioms valandoms per dieną ištrūkdavo iš namų. Vakar, stebėdamas ryškų, vartotojiškumo ženklu pažymėtą Mičigano aveniu, Peitonas ironiškai nusikėlė į savo senąjį rajoną. Užuodė garažo, virš kurio su tėvu gyveno ir kuriame dirbo, tepalų ir benzino dvoką. Kad susitaupytų pinigų koledžui, tame garaže jis praleido kiekvieną nuo mokyklos atliekamą minutę. Girdėdavo trupančio priemiesčio kraštovaizdį skrodžiančių policijos automobilių sirenas, regėdavo klajojant pavojingas gaujas, kurioms šis rajonas atrodė puiki vieta treniruotis. Ir vėl ant odos juto suodžius, burnoje dūmų, kurie kamuoliais vertėsi iš gretimo fabriko kaminų, skonį. Paskui…

Paskui jis mintimis nusikėlė į Emersoną, kur dėl aukštesnio nei vidutinis mokymosi vidurkio ir beatodairiškos drąsos ledo ritulio aikštelėje laimėjo vietą Emersono akademijos ledo ritulio komandoje drauge su visa stipendija. Ak, kaip jis nekentė tos mokyklos. Ji knibždėte knibždėjo mėlyno kraujo lepūnėlių, kurių ateitis buvo aprūpinta kaupiamaisiais indėliais ir kurie gerokai lenkė Peitono turtingumo sąvoką. Bet jam neabejotinai patiko čia vyraujanti švara ir šviesa, grindų vaško kvapas ir Calvin Klein kvepalų aromatas. Patiko pamokų metu tvyranti tyla ir tai, kaip sklandžiai viskas vyko. Buvo gera kartą per dieną padoriai pavalgyti ir jaustis saugiai, net jeigu ir trumpam.

Taip, tada jis sau to nepripažino. Niekam nepripažintų ir dabar. Bet buvo pernelyg protingas, kad nesuprastų, kad tokios mokyklos kaip Emersono akademija išduotas diplomas stojant į koledžą atrodys kur kas solidžiau nei yrančioje valstybinėje mokykloje, kurią priešingu atveju būtų lankęs, įgytas vidurinis išsilavinimas. Turčių vaikus jis pakentė – šiaip ne taip – susiradęs būrelį kitų, panašių į save. Pasigailėtinų atmatų. Kitų stipendininkų, kurie galėjo pasigirti protu, bet negalėjo pasipuikuoti pinigais, ir buvo pasiryžę gyvenimą nugyventi geriau nei jų tėvai. Tokių, kaip jis, buvo apie dešimt. Vienas šimtui mėlynkraujų. Bet Peitonas į tuos šimtus nekreipė dėmesio. Išskyrus vieną, apie kurią dieną naktį negalėdavo liautis galvojęs.

Ava Brener. Auksinę mergaitę iš Auksinės pakrantės. Jos tėvas buvo toks turtingas ir toks įtakingas, o ji tokia pasipūtusi ir tokia graži, kad, galima sakyti, tą mokyklą valdė. Kiekviena diena sukosi vien apie Avą Brener ir jos draugus. Kiekvieną to rato narį princesė buvo pati kuo kruopščiausiai išsirinkusi, ir visi iki vieno pataikūnai žinojo dėl menkiausios jos užgaidos galį vėl atsidurti už išrinktųjų rato ribų. Nepraeidavo nė diena, kad Peitonui nebūtų reikėję stebėti, kaip ji žingsniuoja koridoriumi, kaip atmeta atgal vario raudonumo plaukų sruogą… ir kaip žvilgteli į jį taip, lyg jis būtų kažkas bjauraus, prilipusio jai prie bato. Nepraeidavo nė diena, kad jis jos nebūtų geidęs. Beprotiškai. Net žinodamas, kad ji išlepinta, lėkšta ir tuščia.

Peitonas atsimerkė. Taip, jis atminė vakar galvojęs apie Avą. Tiesą sakant, būtent šis prisiminimas ir privertė jį skubiai patraukti į viešbučio barą. Prisiminė ir šitai. Atminė ant tuščio skrandžio vieną po kito susivertęs tris taures viskio. Atminė buvęs mandagiai paprašytas palikti viešbučio barą ir, keista, paklusęs. Atminė išsliūkinęs į Mičigano aveniu ir mėginęs atrasti pirmą pasitaikiusią įstaigą, kurioje būtų galėjęs išgerti dar, manė atrodęs užtektinai blaivus, kad įtikintų padavėją sumaišyti dar porą gėrimų. Paskui…

Peitonas iš visų jėgų stengėsi prisiminti, kas įvyko paskui. Bet atmintyje teiškilo kimus – seksualus – balsas, švelnus gardenijų aromatas ir gražios jūros žalumos akys. Visa tai jam atrodė keistai pažįstama.

Šitai jį privertė vėl nukreipti žvilgsnį į moterį ant sofos. Patamsyje buvo matyti, kad ji miega ant šono, atsisukusi veidu į kambarį, vieną ranką pasikišusi po skruostu. Pledas, kuriuo buvo užsiklojusi, gulėjo pusiau nuslydęs ant žemės. Peitonas pajuto nepaaiškinamą poreikį prieiti ir ją apkloti. Palinkęs virš gulinčiosios jis ir vėl pajuto švelnų gardenijų aromatą, tarsi tas kvapas būtų jį atsekęs net iš prisiminimų.

Atmintį perskrodė dar vienas vaizdinys.

Ava Brener. Vėl. Tai ji kvepėdavo gardenijomis. Jis prisiminė vakarą, kai jiedu… Na, kai jos namuose jie turėjo užbaigti mokyklos skirtą projektą. Jos kambaryje. Kai tėvai buvo išvykę iš miesto. Avai nusileidus į apačią jiems paruošti ko nors užkąsti, Peitonas, pasinaudojęs proga, ėmė begėdiškai naršyti po kambarį, spintą ir stalčius, ieškodamas bet ko, kas jam apie ją atskleistų daugiau, nei žinojo. Aptikęs stalčių su apatiniais, pavogė kelnaites. Šviesiai geltono šilko. Tepadeda jam Dievas, bet jis iki šiol jas turėjo. Kai tą vakarą susigrūdo apatinius į kišenę, jo akys užkliuvo už buteliuko kvepalų ant tualetinio stalelio. Jie vadinosi Naktinė gardenija. Tik pavadinimas ir padėjo suprasti, kad tas kvapas yra gardenijų skleidžiamas aromatas. Iki tos nakties nebuvo nė vienos jų nei matęs, nei uostęs.

Peitonui pledu beklojant miegančią moterį, jo akys nukrypo jai į veidą. Ir nuo vaizdo net vidurius sutraukė. Jis mėgino save įtikinti tik įsivaizduojąs. Įtikėti esąs taip užvaldytas prisiminimų apie Avą, kad dabar matąs jos veidą net šioje nepažįstamojoje. Tikimybė Čikagoje susitikti žmogų, kurį mažiausiai norėjo matyti – ir dar praėjus vos kelioms valandoms nuo atvykimo, – buvo pernelyg menka, kad ją būtų galima net svarstyti. Šiame mieste gyveno du su puse milijono žmonių. Argi likimas galėjo būti toks žiaurus? Argi jis galėjo būti nublokštas į…