Читать книгу Vedybų pasiūlymas - Фиона Бранд - Страница 1

Iki vedybų sutarties pasirašymo liko tik dvidešimt keturios valandos…

Ši mintis šeichą Kadiną Gabrielį ben Kadirą pažadino iš neramaus miego. Nusimetęs drobinę antklodę jis atsistojo ir apsimovė siaurus tamsius džinsus. Pro Zahiro karalystės konsulato Naujojoje Zelandijoje, Velingtono mieste, kur šeichas buvo apsistojęs, langus sklido blausi šalta šviesa. Geibas negalėjo patikėti, kad jau po dvidešimt keturių valandų vėl bus įsipareigojęs.

Santuoka su turtinga paveldėtoja išspręs karalystės finansines problemas. Šeichas kartą jau buvo vedęs – tiesą sakant, tai buvo tikras košmaras ir Geibas visai netroško jo pakartoti.

Jausdamas pilvą kutenantį šaltį, šeichas atitraukė linines užuolaidas ir atidarė prancūziško stiliaus balkono duris. Velingtone silpnai lijo. Geibas primerkė akis ir liūdnai pažvelgė į dangų – ką tik prasidėjo paskutinė jo viengungystės diena. Staiga, lyg tai būtų pranašiškas ženklas, pro debesis virš Velingtono uosto pasirodė saulės spinduliai, nušviesdami kambarį ir didžiulį dvylikto amžiaus portretą, kabantį ant sienos.

Geibas įdėmiai pažvelgė į šeicho Kadino Senojo portretą – jų abiejų gimtadienis, nelaimei, buvo tą pačią dieną. Šis protėvis išgarsėjo tuo, jog nugvelbė svetimą nuotaką su didžiuliu kraičiu. Kadinas Senasis, tamplierių ordino riteris, vos neišsikraustė iš proto dėl Kamilos de Valua – lieknos rudaplaukės tamsiomis akimis. Geibą nukrėtė šiurpas. Jo pirmoji santuoka taip pat buvo tikra beprotybė. Tiesa, išprotėjęs buvo ne pats jaunasis šeichas.

Geibas buvo susituokęs su Džazmina – vaikystės laikų bičiule. Iškart po vestuvių ji tapo labai priekabi, o negavusi to, ko užsigeisdavo, apsipildavo ašaromis. Džazmina priekaištaudavo Geibui, jog jis per daug dirba ir neva yra neištikimas. Šeichas neskubėjo pradėti vaikų, kol jų santuoka tokia nestabili. Džazminai ėmė atrodyti, jog Geibas gailisi vedęs, ir ji puolė į isteriją. Kartą jiems išsiruošus paplaukioti kateriu Džazmina vėl ėmė priekaištauti. Kai ginčas pernelyg įsisiūbavo, mergina persisvėrė per bortą, įkrito į vandenį ir nuskendo.

Geibas šoko į jūrą ir bandė išgelbėti savo jaunutę žmoną, bet nepavyko. Jis susižalojo veidą, o kaltė persekios jį iki pat mirties.

Legendos byloja, jog Kadinas Senasis aistringai mylėjo savo žmoną. O štai Geibas visai netroško, kad kokia nors moteris jį kontroliuotų. Žinoma, aistra labai svarbi, tačiau tik trumpalaikiuose santykiuose. Meilė – visai kitas dalykas, niekaip nesusijęs su santuoka. Geibas nieku gyvu neleis, jog būsimoji žmona griebtųsi tokių pačių manipuliacijų kaip Džazmina.

Kažkas pasibeldė. Lengviau atsidusęs Geibas apsivilko marškinėlius ir atidarė kambario duris. Tai buvo Chavjeras – Geibo bičiulis ir Zahiro karalystės saugumo ministras.

Chavjeras, ką tik atskridęs iš Zahiro, įžengė į šeicho apartamentus ir įteikė jam voką.

– Specialus pristatymas.

Geibas atplėšė voką ir išėmė vedybų sutartį, kurios detales prieš keletą dienų buvo suderinęs su įtakingiausiais Zahiro teisininkais.

Chavjeras pažvelgė į dokumentą ir išpūtė akis.

– Negaliu patikėti. Tu vesi dar kartą.

Geibas nuėjo į šiuolaikišką virtuvėlę.

– Neturiu kito pasirinkimo.

Zahiro karalystė kelis kartus vos nebankrutavo, o didžiulio Kamilos de Valua turto likučiai buvo prarasti per Antrąjį pasaulinį karą. Geibui neliko kitos išeities, tik vesti dar vieną turtingą paveldėtoją ir, pasinaudojus jos turtais, išgelbėti skurstančią karalystę.

Chavjeras atsisakė Geibo pasiūlytų apelsinų sulčių.

– Maniau, jog po Džazminos žūties…

– Tikėjaisi, kad pasikeisiu ir griebsiuosi kitokių sprendimų?

Chavjeras neramiai pasimuistė.

– Kai susituokei su Džazmina, abu buvote per jauni. Tau metas iš tikrųjų vesti.

– Pirmoji mano santuoka buvo gana tikra. – Geibas ištuštino stiklinę iki dugno ir padėjo ant stalviršio. Taip, iš tiesų pirmoji santuoka buvo net per daug tikra. Tačiau kiekvieną kartą prisiminęs Džazminą šeichas sudrebėdavo. Jis buvo ne tik blogas sutuoktinis, bet ir nesugebėjo padėti savo žmonai tada, kai jai labiausiai to reikėjo. – Šį kartą viskas bus kitaip. – Geibas negali leisti, kad pasikartotų praeities scenarijus. Daugiau jokių manipuliacijų. – Nepamiršk, ši santuoka – verslo sandoris.

Chavjeras buvo laimingai vedęs, todėl nepajėgė susilaikyti:

– Negali būti, kad kalbi rimtai. Kokia moteris ryšis tokiai absurdiškai santuokai?

Geibas kilstelėjo antakius ir pradėjo vartyti vedybų sutartį. Prie sąlygų buvo įsegtas aplankas su jaunų pretendenčių iš pasiturinčių šeimų nuotraukomis. Buvo žinoma, jog šios merginos trokšta ištekėti už būsimojo Zahiro karalystės valdovo.

Chavjeras pažvelgė į aplanką ir susiraukė.

– Man regis, tu darai didelę klaidą. Tai tave pražudys.

Geibas piktai dirstelėjo į Chavjerą. Šeicho bičiulis norėjo atsiprašyti, tačiau Geibas jį nutildė. Juodu užaugo kartu. Chavjeras buvo vyriausiasis pabrolys Geibo vestuvėse. Po Džazminos žūties Chavjeras kantriai bendravo su žurnalistais, atsakinėjo į visus jų klausimus, taip suteikdamas galimybę Geibui išvengti viešumos. Vyrų draugystė atlaikė jau ne vieną išbandymą.

– Privalau vesti. Zahiro karalystei reikia ne tik pinigų, bet ir sosto paveldėtojo.

Kai Chavjeras išėjo, Geibas susirado švarių drabužių ir nuėjo į vonią. Mąstė apie bičiulio žodžius, jog pirmosios vedybos įvyko per anksti. Geibui buvo dvidešimt metų, Džazminai – aštuoniolika. Jų santuoka tetruko dvejus metus.

Geibas atsuko dušą, palaukė, kol plytelės aprasojo, tada nusirengė ir žengė po vandens srove. Dabar jam jau trisdešimt. Geibas – vienintelis sūnus šeimoje, todėl privalo susilaukti palikuonių. Visgi jis nenori vesti. Jau buvo apsvarstęs Vakarų kultūroje įprastus būdus gauti pinigų, tačiau tai draudžia Zahiro Konstitucija. Geibo tėvas gydosi nuo vėžio ir negali įsitraukti į verslą, todėl sūnus sutiko išspręsti karalystės problemas tradiciniu būdu.

Po kelių minučių Geibas apsivilko baltus marškinius, pasirišo raudoną kaklaraištį ir pasipuošė juodu kostiumu. Vėliau išsivirė stiprios kavos ir mėgavosi ja žiūrėdamas pro langą. Velingtoną vėl merkė lietus. O štai Zahiro karalystėje visada šviečia saulė. Geibo motina kilusi iš Naujosios Zelandijos, be to, čia jaunasis šeichas lankė mokyklą.

Vyras dirstelėjo į laikrodį. Tada tuščią kavos puodelį padėjo šalia vedybų sutarties. Dabar jam reikia skubėti pusryčių su Zahiro ir Naujosios Zelandijos ministrais. Jie aptars jo karalystės lankytinas vietas ir naująją turizmo strategiją. O vakare Zahiro konsulate rengiamas kokteilių vakarėlis ir paskaita apie senąją karalystės kultūrą.

Geibas pagalvojo, kad paskutinę laisvės dieną privalo praleisti ypatingai.

Juk vėliau jis amžiams įsipareigos vienai moteriai. Toks šeicho likimas.

Jai lemta patirti meilę, tikrą meilę…

Suskambėjo Saros Duval žadintuvas. Mergina buvo panirusi į nuostabų sapną, iš kurio dar nenorėjo pabusti. Sara dirbo mokytoja, todėl kiekviena diena buvo panaši į praėjusią. Išjungusi žadintuvą ji padėjo galvą ant pūkinės pagalvės ir vėl nugrimzdo į saldų sapną.

Karys žvelgė Sarai tiesiai į akis. Taip, lyg ji jam būtų gražiausia moteris pasaulyje. Kaip ilgai Sara laukė savo svajonių princo!

Jis suėmė ją už smakro. Kario veidą vagojo didžiulis randas, tačiau tai vyrą darė dar patrauklesnį. Sara negalėjo patikėti: daugelį metų vyrai ją niekino, o šis gražuolis jos tikrai geidžia! Mergina prigludo kariui prie krūtinės, ji girdėjo, kaip smarkiai daužosi jo širdis. Vadinasi, jis tikrai susijaudinęs.

Vyriškis daug nekalbėjo, tačiau Sarai tai patiko. Ji suprato kūno kalbą ir žinojo, jog kartais žodžiai visiškai nereikalingi. Jais negalima pasitikėti, o kūno kalba niekada neapgauna.

Užmiršusi viską pasaulyje Sara pasistiebė ant pirštų galiukų, panardino pirštus į tankius kario plaukus ir prasižiojo. Jųdviejų lūpos susiliejo aistringam bučiniui ir mergina suvirpėjo.

Sara suprato, kad pagaliau išmušė lemtinga akimirka. Ji sutiko savo svajonių vyrą. Dabar ji žino, ką reiškia būti geidžiamai. Netrukus sužinos, kas yra tikra aistra… Netrukus Sara pirmą kartą atsiduos vyrui…

Dar kartą suskambėjo žadintuvas. Sara pabudo, tačiau kario žodžiai vis dar skambėjo ausyse: Būsi mano amžinai.

Ji atsikėlė ir dar kartą išjungė žadintuvą. Pažvelgė pro langą – tokia pat nyki pilkuma kaip visada. Prie lovos ji laikė įjungtą elektrinį šildytuvą, todėl naktį nesušalo. Mergina giliai įkvėpė stengdamasi atpalaiduoti krūtinę kaustančią įtampą ir pajuto aštrų skausmą galugerklėje. Tarsi tas galingas vyras išties būtų pribloškęs ją savo aistra…

Saros žvilgsnis užkliuvo už šeimos kronikos oriniais viršeliais, kurią vartė prieš miegą. Matyt, ji liko gulėti ant lovos krašto, o naktį nuslydo ant grindų. Tai buvo senąja prancūzų kalba surašytos ataskaitos, kurias Sarai atnešė nepaprastai išprusęs pusbrolis.

Juose buvo aprašyta dramatiška istorija, nutikusi su Kamila de Valua – tolima Saros giminaite. Ši moteris, neva gyvenusi prieš aštuonis šimtmečius, privalėjo ištekėti už šeimos išrinkto vyro. Deja, Kamilos laivas patyrė katastrofą ir ji išsilaipino tolimoje Zahiro karalystėje. Čia susipažino su tos karalystės šeichu, kovose užgrūdinto tamplieriaus, ir už jo ištekėjo. Toji Kamila viską paaukojo dėl meilės ir galiausiai buvo labai laiminga. Ar tai gali būti tiesa?

Sara susiraukė. Ji prisiminė šio ryto sapną ir stengėsi atgauti sveiką nuovoką. Ko gero, Kamilos de Valua istorija – Saros sapno pagrindas. Be to, prieš kelias dienas mergina apsilankė egzotiškosios Zahiro karalystės konsulate, ten apžiūrėjo senovinių dirbinių ekspoziciją ir išklausė paskaitos apie šalies kultūrą. Kai susiruošė išeiti, lauke prapliupo smarkiai lyti, o Sara kaip tyčia skėtį buvo palikusi namuose. Ji apsisuko, grįžo atgal į Zahiro konsulatą ir kaktomuša susidūrė su seksualiausiu pasaulyje vyru. Iš pradžių Sara nelabai suprato, kas vyksta.

Jai iš rankų iškrito visos skrajutės, o žavus nepažįstamasis jas surinko nuo grindų, nusišypsojo ir ištiesė Sarai ranką. Panašu, kad tai tas pats vyras iš sapno.

Prisiminusi kai kurias sapno detales Sara išraudo. Deginantis apkabinimas, aistringas bučinys… Deja, visa tai – tik sapnas. Sara Duval – senamadiška istorijos mokytoja. Ji niekada nepatirs tokios aistros…

Kamilos de Valua atveju idiliška svajonė išsipildė, tačiau nedera pamiršti, kad ji turėjo didžiulį kraitį. Sara įsitikinusi: šeichas Kadinas niekada nebūtų vedęs paprastos merginos.

Mergina atsisėdo savo jaukioje lovoje ir paėmė paslaptingus istorinius dokumentus, užrašytus senąja prancūzų kalba, taip pat kelis lapus su Kamilos pusbrolio atliktais vertimais į anglų kalbą.

Lauke pūtė stiprus vėjas, negailestingai talžydamas langus ir medinį seno namo karkasą. Sara nusitraukė antklodę, įsispyrė į minkštas šlepetes, apsivilko chalatą ir priėjo prie lango. Išaušo dar viena ūkanota lietinga diena.

Gatvę, kurioje gyveno Sara, gaubė tirštas pilkas rūkas. Lempos vis dar blausiai apšvietė tvarkingai pakirptas gyvatvores, baltai dažytas medines tvoras ir susiraizgiusių rožių kupstus. Šiame rajone namai buvo sustatyti vienas prie kito – praeiviams ir automobiliams būdavo sunku net prasilenkti. Čia gyveno vienišiai arba jaunos šeimos – tie, kurie neišgalėjo įsigyti erdvesnio būsto. Čionykščiai namai – neapsakomai nykūs: nei dailūs senoviniai, nei patogūs šiuolaikiški.

Sara atitraukė užuolaidas, nuėjo į virtuvę ir išsivirė stiprios arbatos, paskui palindo po dušu, apsirengė ir susiruošė į darbą. Jos virtuvė buvo labai maža, joje tik būtiniausi daiktai. Išties, tokia buitis nė iš tolo neprimena romantiškos kasdienybės tolimojoje Zahiro karalystėje!

Sara gurkštelėjo karštos arbatos ir pažvelgusi į didžiulio lango stiklą pamatė savo atspindį. Mergina įdėmiai išstudijavo savo išvaizdą: bjaurus kuodas viršugalvyje, jokio makiažo, storas chalatas… Išsyk nusprendė, kad atrodo pavargusi ir… nuobodi.

Pagalvojusi apie savo amžių – jai jau dvidešimt aštuoneri – Sara susiraukė. Ji nebėra paauglė, spindinti jaunatvišku grožiu. Tiesa, nėra ir bjauri. Jos akys mėlynos, oda – šviesi, tamsūs plaukai – tiesūs ir tankūs. Atrodo, dar nėra senėjimo ženklų.

Kitą mėnesį Sarai Duval sukaks dvidešimt devyneri. Dar po metų – jau ir trisdešimt.

Mergina giliai atsikvėpė. Pagalvojusi apie artėjančią sukaktį įsitempė ir sunerimo. Laikas negailestingai bėga, o ji taip ir nesurado tikrosios meilės. Sara troško ne tik ištekėti, bet ir patirti nuoširdžius jausmus.

Tokios mintys Sarą išgąsdino. Greičiausiai tai nėra atsitiktinumas, kad ji vis dar be poros. Pati Sara yra problema. Galbūt ji turi bjaurių charakterio bruožų? O gal vyrams įtarimą kelia istorikės išsilavinimas? Lyg to būtų maža, Sara dar ir labai senamadiška. Įsitikinusi, jog meilė – būtina sąlyga seksui. Su tokiu požiūriu neįmanoma suvilioti jokio vyro.

Ji jau dusyk buvo susižadėjusi. Abu kartus nesėkmingai. Pirmasis sužadėtinis, Rodžeris, norėjo pasimylėti su Sara po oficialių sužadėtuvių, tačiau mergina nesutiko. Taigi vaikinas ją paliko.

Antrą kartą įvykiai klostėsi šiek tiek kitaip. Kelis mėnesius Sara susitikinėjo su Marku, tos pačios mokyklos mokytoju. Jai atrodė, jog Markas mielai laikosi skaistybės įžadų. Deja, vestuvių dienos rytą mergina sužinojo, kad Markas jai neištikimas. Jungtuvės taip ir neįvyko. Nes pastaruosius keturis mėnesius jos sužadėtinis palaikė intymius santykius su žavia blondine.

Sara niekada neleisdavo, kad skausmas ją sužlugdytų, todėl po iširusių sužadėtuvių visa galva pasinėrė į darbą ir užsimiršo.

Tačiau šeimos kronikoje aprašyta istorija ir jausmingas sapnas Sarą paveikė. Ji negalėjo išmesti iš galvos minties, jog metai negailestingai bėga. Pabudusi iš sapno jautėsi nuostabiai, deja, tikrovė yra visiškai kitokia. Sara pasijuto stovinti ant bedugnės krašto.

Jai reikia pabandyti dar kartą. Sara troško mylėti ir būti mylima. Nesvarbu, baigsis tai vestuvėmis ar ne, ji norėjo patirti gaivališką aistrą. Tik ar ji pasiryžusi sulaužyti visas taisykles? Taip, nes pavargo laukti ir tikėtis. Ji privalo rizikuoti ir suvilioti dėmesio vertą vyrą.

Tokį kaip tas, su kuriuo susidūrė Zahiro karalystės konsulate.

Sara užsimerkė ir gurkštelėjo atvėsusios arbatos. Anksčiau ji buvo linkusi į kraštutinumus: norėjo visko arba nieko. Pati nepajėgė suprasti, kaip tokia tapo. Galbūt jai trūko emocinio saugumo? Juk augo be tėvo, jis labai retai užsukdavo su ja pasimatyti. O gal Sara pernelyg jausminga iš prigimties? Ji niekada nesitenkino likučiais, troško visko arba nieko.

Santykiams su senienų pardavėju ir mokytoju buvo lemta žlugti. Daugiau Sara su niekuo nesusitikinėjo, nebandė eksperimentuoti.

Ji tvirtai sukando dantis. Jeigu nori ištekėti ir susilaukti vaikų, privalo pakeisti požiūrį ir tapti laisvesnė. Kitaip tariant, pasikeisti pati. Pavyzdžiui, ryžtis vienos nakties nuotykiui. Tai būtų puiki pradžia.

Juk laikas bėga. Sara po truputį sensta.

Mergina padėjo puodelį ant stalo ir išsileido plaukus. Panėrė pirštus į ilgas švelnias garbanas ir nusišypsojo. Plaukai siekė liemenį, o palaidų plaukų šukuosena ją darė ypač seksualią. Sara lengviau atsiduso – dar ne viskas prarasta. Atrodo, ir jos kūnas gana patrauklus.

Atsirišusi chalatą numetė jį ant grindų. Liko su siaubingais rožinės medvilnės naktiniais marškiniais. Ar tik ne panašius naktinius vilkėdavo ir Saros senelė? Žinoma, jie puikiai tinka, kai už lango pučia stiprus vėjas, o tu guli lovoje, gurkšnoji karštą šokoladą ir skaitai knygą. Bet, nepaneigsi, tai beformė drapana.

Tiesa, Saros figūra buvo daili: apvalios krūtys, plonas liemuo ir ilgos kojos. Ji mėgo vaikščioti, todėl buvo nesunku palaikyti gerą formą.

Nupurtė drebulys, vėl susisupusi į chalatą Sara pasuko link drabužinės. Uždegė joje šviesą ir apžiūrėjo apdarus, kuriuos buvo įsigijusi medaus mėnesiui su Marku.

Prisiminti Marko išdavystę buvo skaudu. Kaip jis galėjo permiegoti su kita? Ir kaip toji nedorėlė drįso prasidėti su jau užimtu vyru? Sara griebė drabužius ir numetė ant lovos. Nusprendė, kad juos vilkės paprastomis dienomis ir pasistengs užmiršti, jog jie pirkti ypatingai progai. O gal geriau viską padovanoti labdaros organizacijai?

Mergina tvarkingai išdėliojo drabužius ant lovos ir staiga nustebo supratusi, jog po Marko išdavystės prabėgo jau ketveri metai.

Ketveri metai.

Sara dar kartą įdėmiai apžiūrėjo drabužius ir išsirinko raudoną suknelę. Tai buvo seksualus drabužis, pasiūtas iš švelnaus audinio, su gilia iškirpte ir trijų ketvirčių ilgio rankovėmis. Ji svajojo šia suknele pasipuošti per medaus mėnesį Paryžiuje. Toks seksualus, įmantrus drabužis skirtas tik ypatingoms progoms.

Kol dar nespėjo persigalvoti, Sara nusimetė chalatą, naktinius marškinius ir apsitempė raudona suknele. Švelnus audinys kuteno odą, kūnu perbėgo malonus virpulys. Priėjusi prie veidrodžio apžiūrėjo, kaip atrodo. Sara nesegėjo liemenėlės, todėl suknelė tobulai gaubė visus išlinkimus. Sodri raudona spalva išryškino tamsius plaukus ir tiko prie odos, kuri atrodė kreminė, o ne blyški. Įdėmiai žvelgdama į savo atvaizdą veidrodyje Sara jautėsi moteriška ir patraukli – nelyginant modelis ant podiumo.

Dabar ji nė iš tolo nepriminė nuobodžios istorijos mokytojos. Sara atrodė jauna, gyvybinga ir aistringa.

Praėjo ketveri metai nuo tada, kai Markas ją paliko beveik prie altoriaus. Sara švaistė laiką ieškodama tobulo vyro. Jei nebūtų buvusi tokia išranki, jau būtų ištekėjusi ir turėtų bent vieną vaiką.

Be to, ji daug dirbo ir amžinai stigo laiko pasimatymams. Pasak Hanos, Saros motinos, po dviejų nesėkmingų sužadėtuvių dukrą kankino baimė. Tai ir buvo didžiausia kliūtis užmegzti naujus santykius.

Hana pasiūlė sprendimą: supažindins dukterį su visais laisvais vyrais iš jos verslo kompanijos. Taip Sara buvo suvesta su Greimu Sotvelu. Po kelių nekaltų pasimatymų mergina įsitikino, kad Greimui rūpi tik dingęs de Valua šeimos palikimas, o nuoširdūs santykiai su Sara jam nė motais.

Taigi santykiai su Greimu nesusiklostė. Sara negalėjo leisti visoms savo svajonėms žlugti. Daugiau jokių nevykusių pasimatymų! Reikia gero veiksmų plano.

Sara žinojo: jeigu nieko nesiims, svajonių vyras taip ir neatsiras. Ji privalo būti drąsi ir ryžtinga. Visai kaip jos tolima giminaitė Kamila de Valua, pakerėjusi tamplierių ordino riterio širdį.

Sara persirengė ir prieš išeidama į darbą sukurpė nepriekaištingą planą: ji ryškiai apsirengs, o sutikusi savo svajonių vyrą jį suvilios.