Отрывок из книги
Rafas įžengė į Daltmuto našlės saloną ir nužvelgė tarp baldų išsibarsčiusias damas baltomis suknelėmis aukštu liemeniu. Dėl moterų, nusėdusių visas sofas ir krėslus, ilgas kambarys panėšėjo į oranžeriją, pilną besilaukiančių graikiškų marmuro statulų. Damos būriavosi aplink liesus intelektualus, tarytum paukščiai čiauškėdamos žavėjosi vyrų išminties pliūpsniais. Vyrai užėmė kiek rimtesnes vietas prie stalų su vynu ir maistu, stiprinosi, kad, ginkdie, neužsikrėstų intelektualiniais ar poetiniais polinkiais.
Rafas slinkdamas ilgo kambario viduriu praėjo pro grupelę dendžių mėlyno šilko švarkais. Jų liemenės buvo tokios ankštos, kad galėjai suskaičiuoti pensus kišenėse. Tarytum susitarę jie kilstelėjo lornetus ir nužvelgė paprastą juodą Rafo švarką ir rudas kelnes; pudruotuose veiduose atsispindėjo panieka jo kukliems drabužiams. Jis jų nepaisė. Jo žvilgsnis užkliuvo už liguistai atrodantį jaunuolį apsupusių kelių nimfų, liaupsinančių naujausias jo nesąmones.
.....
Rafas pastebėjo, kaip ji iškalbingai suspaudė putlias lūpas. Vadinasi, santuoka nebuvo palaiminga. Jis turėtų mėgautis tokia žinia, bet negalėjo. Taip pat negalėjo patikėti, kad ji parsidavė tam seniui už kelis tūkstančius frankų ir titulą. Pagalvojus, kaip gumbuotos grafo rankos grabinėja Korneliją, jam susuko kuklia vakariene užpildytą pilvą, bet šleikštulį jis nuslėpė, kaip kad nuslėptų nepalankias kortas įtemptame lošime.
Ji pati sugulovu pasirinko seną kuprių. Niekas jos nevertė.
.....
