Читать книгу Seksualus nepažįstamasis - Heidi Rice - Страница 1

– Tas vaikinas turbūt blogiausias banglentininkas pasaulyje, – drebėdama su savo gelbėtojos striuke ir negalėdama patikėti tuo, ką mato, sumurmėjo Medė Vestmor.

Nors dėl spalio šlapdribos buvo sunku sutelkti žvilgsnį, ji negalėjo atitraukti akių nuo aukštos atletiškos figūros, aptrauktos juodu naro kostiumu, maždaug už šešiasdešimties metrų bangose besivartančios kūliais. Kalta ir susižavėjusi stebėjo, kaip jis atsitupia ant lentos, atgauna pusiausvyrą, išsitiesia.

Tada, jam pavojingai susverdėjus, staigiai įkvėpė.

Vargšas vaikinas gaudė bangas – ar, greičiau, stengėsi jas gaudyti jau daugiau kaip valandą ir dar gana nemaloniu Kornvalio apylinkėms būdingu oru, dėl kurio dar septynioliktame amžiuje Laukinių vandenų įlanka gavo savo pavadinimą. Ir didžiąją to laiko dalį Medė jį stebėjo. Stebėjo, kaip metodiškai jis nusiirdavo tolyn, laukdavo didžiausios bangos ir tada pakeldavo savo banglentę. Bet vis tiek neišsilaikydavo ant lentos ilgiau nei kelias sekundes. Ji žavėjosi vaikino atkaklumu, bet pradėjo abejoti jo sveiku protu. Nors kostiumas išryškino raumeningą figūrą, jis jau turėjo būti sušalęs į ragą ir arti išsekimo ribos, o grįžtamosios bangos šiame paplūdimio ruože buvo ne juokai.

– Nežinau, – tarė Lukas, kolega gelbėtojas, ryškiu Australijos akcentu. – Jis geros formos. Neblogai užlipa ant banglentės.

Kai Netikęs Banglentininkas, atrodo, jau šimtąjį kartą atbulas nuvirto nuo lentos, Medė giliai atsiduso.

– Nors neišlaiko pusiausvyros, – nusivylęs užbaigė Lukas, atsiversdamas apykaklę. – Nori paraginti juos lįsti iš vandens? – pridūrė jis viltingai. – Šiaip ar taip, paplūdimys už dešimties minučių užsidarys, o audra gali prasidėti bet kurią sekundę.

Banglentininkui vėl užsikabarojus ant lentos, Medė pajuto užplūstantį palengvėjimą ir nužvelgė temstantį paplūdimį. Pora užsigrūdinusių poilsiautojų dar buvo vandenyje tarp geltonų vėliavėlių, kuriomis buvo pažymėta gelbėtojų prižiūrima teritorija. O šiaip paplūdimys apleistas. Ir ne be priežasties. Ši vasara šiaurinėje Kornvalio dalyje nebuvo puiki, o artėjant žiemai, orai sparčiai prastėjo. Net labiausiai užsispyrę banglentininkai pasidavė jau prieš kelias valandas. Visi, išskyrus vieną. Kuris suteikė naują prasmę žodžiui užsispyrimas.

– Žinoma! – suriko ji, stengdamasi peršaukti kylantį vėją, – nutraukim jo kančias.

Eidama link gelbėtojų sunkvežimio, stovinčio ant smėlio tarp vėliavų, Medė pagriebė garsintuvą, jau pradėdama nekantrauti, kada galės išgerti puodelį Ypatingo Karštojo Šokolado, kurio išprašys savo viršininko Filo, pradėjusi vakarinę pamainą Laukinių vandenų kavinėje.

Ji pašaukė poilsiautojus į krantą ir, nors dundantį jos balsą pasigavo ir nusinešė vėjas, jie sureagavo akimirksniu. Svirduliuojantys nuo bangų mūšos jie nuskubėjo per smėlį, droždami tiesiai kavinės link. Praeidami jie pamojavo ir sušuko pasisveikindami – be jokios abejonės, svajodami apie savo Ypatingo Karštojo Šokolado porcijas.

– Oho, jis vis dar ten.

Medė išgirdo skeptišką Luko repliką ir pastebėjo juodą banglentininko lentą su ryškiai geltonu žaibo ornamentu, šokčiojančią didžiulių bangų link.

– Jis pamišęs. Kitaip negali būti, – sušnibždėjo ji. Arba jis nori mirti.

Tolumoje patamsėjo audros debesys, pakibę virš horizonto kaip rūkstančios juodos varnos, o pašėlęs kryžminis vėjas įgavo pagreitį, nuo kurio bangos pradėjo šuoliuoti ir šokinėti tarsi bėgantys mustangai. Net ir prityrusiam banglentininkui būtų sudėtinga išsilaikyti ant tokių bangų. O Ponas Nelaikantis Pusiausvyros neturėjo jokių šansų. Medė vėl pakėlė garsintuvą prie lūpų.

– Gelbėtojų stotis šiame paplūdimyje užsidaro. Mes reikalaujame tuoj pat išlipti iš vandens.

Ji dar du kartus pakartojo įsakymą, bet banglentininkas su savo lenta vis yrėsi priešinga kryptimi.

– Galbūt jis mūsų negirdi? – pasakė ji, stengdamasi nesijaudinti.

Garsintuvas buvo įjungtas specialiu vėjo režimu, bet po visų tų kritimų vaikino ausys galėjo būti užsikimšusios nuo vandens.

– Atneškime vėliavas, – pasakė Lukas stovėdamas šalia ir trindamas rankas. – Jis didelis berniukas. Jeigu nori nusižudyti, mes tikrai negalėsime jo sustabdyti. – Paėmęs garsintuvą iš sustingusių Medės pirštų, nusviedė jį sunkvežimį. – Be to, po valandos manęs laukia karštas pasimatymas su Džeku. Vietoj deserto man pažadėtas aistringas seksas, – užbaigė jis, turėdamas omenyje naująjį savo vaikiną, su kuriuo susitikinėjo tris savaites.

Banglentininkas nerangiai vėl užsiropštė ant lentos.

Medė atitraukė žvilgsnį.

– Štai kas mane žavi, Lukai, – pasakė ji slopindama besismelkiantį susirūpinimą. Banglentininkai savižudžiai – ne jos problema. – Tu toks romantiškas.

Vyniodamas vėliavą, kabojusią arčiau sunkvežimio, Lukas sukikeno.

– Ei, karštas seksas irgi gali būti romantiškas, jeigu darai tai teisingai.

Medė pakėlė vienos vėliavos kotą ir padėjo Lukui įmesti jį į sunkvežimio priekabą.

– Ar tikrai? – Tyliai nusijuokė, negalėdama nuslėpti ilgesio.

Praleidusi metus atnaujindama senelės vasarnamį, be to, pamainomis dirbdama gelbėtoja ir padavėja įlankoje, o daugumą vakarų atidavusi savo kuriamiems paveikslams ant šilko, Medė neturėjo laiko romantikai. Ir ji buvo beveik tikra, kad niekada nėra patyrusi aistringo sekso. Ar drungnas skaitosi?

Kai jie kartu įgrūdo antrąją vėliavą į sunkvežimį, Medė susiraukė. Vėjas perpūtė striukę, ir jos speneliai sustangrėjo.

Tikras stebuklas, kad ji apskritai neuždžiūvo. O gal? Juk vis tiek nebūtų kaip pasitikrinti.

Praeitą vasarą, kai Stivas audringai nutraukė santykius, apkaltinęs ją labiau besidomint savo kuriamais šilko darbais negu kada nors domėjosi juo, ji negalėjo to paneigti.

Net ir leisdama kiekvieną laisvą valandą nuomojamose dirbtuvėse Medė jautė, kad turi daugiau darbo su Stivu ir jų santykiais nei su savo šilko darbais. Ir, gerai, galbūt jie negalėjo suteikti jai orgazmo, bet ji buvo netoli to, kai pabaigė pirmąjį savo kūrinį, įkvėptą Smaglers Pointo paplūdimio, – o Stivas orgazmo srityje taip pat nebuvo labai patikimas. Todėl jautėsi dar labiau apgailėtinai, kad taip ilgai taikstėsi su juo, o po išsiskyrimo kankinosi kelis mėnesius.

Medė sudrebėjo ir įsikišusi rankas į kišenes susigūžė prieš vėją. Vis dėlto ji bent kartą pasinaudojo savo brolio Kelemo patarimu ir nepadarė klaidos priimdama Stivą atgal arba paskolindama jam pinigų, kurių šis maldavo, nors Medė puikiausiai žinojo, kad niekada jų nebepamatytų.

Jos seksualumo mirtis bei šilto kūno, prie kurio būtų galima prisiglausti naktį ir šalia kurio atsibusti ryte, stoka buvo nedidelė kaina, sumokėta už savigarbą. Nors tuo metu taip neatrodė. Jai reikėjo liautis draugauti su nevykėliais ir paklydėliais, kaip Kelemas juos vadindavo, ir įtikinėti save, kad gali juos pataisyti. Kelas galbūt buvo pats netinkamiausias žmogus, galintis ką nors patarti apie santykius, nes, jos žiniomis, broliukas niekada nedraugavo su niekuo ilgiau nei mirksnį, bet dėl šito jis buvo teisus. Nuolat griūvanti jų tėvų santuoka pavertė Kelą nevaldomu mergišiumi, turinčiu rimtų problemų dėl įsipareigojimų, o ji tapo Mažąja Panele Tvarkytoja.

Stivas buvo vienas iš nedidelės, bet graudžios saujelės vaikinų, su kuriais ji draugavo, kurie paimdavo viską, ką ji turėdavo, o patys neduodavo nieko, – pradedant Edžiu Mejeriu, kuris pabučiavo ją per mokyklos diskoteką ir tada išviliojo kišenpinigius. Per ilgus žiemos mėnesius Medė nusprendė, kad šiemet atvers naują lapą. Prieš dvi savaites ji atšventė dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį, o tai reiškė, kad jau laikas liautis nuolat kartoti tas pačias klaidas.

Šiais metais Panelės Pastumdėlės nebebus. Nebebus ir Panelės Maloniosios. Ir Panelės Tvarkytojos. Šiais metais ji imsis valdyti ir gaus tai, ko nori. Ji pati bus išnaudotoja. Deja, jau buvo dešimtas naujųjų metų mėnuo, ir ji dar nerado nė vieno kandidato, kuris norėtų būti išnaudojamas.

– Hm, keista. Kur jis dingo?

Sugrįžusi iš savo pražūtingo meilės gyvenimo, Medė pastebėjo gilią raukšlę gražiame Luko veide, jam įdėmiai žiūrint į horizontą.

Jai susuko skrandį, o rūpestis, visą popietę draskęs jos minties kamputį kaip pasiutęs šuo, persimetė į gerklę.

– Ar jis pro mus praėjo? – abejingai sumurmėjo Lukas.

Medė atsisegė striukę, numetė ją ant šlapio smėlio ir pagriebė gelbėjimo lentą, atremtą į sunkvežimį.

– Ne, nepraėjo! – šūktelėjo ji per petį, ristele bėgdama jūros link, paklaikusi dairydamasi į bangas. Jai įbridus į seklumą, ledinis vanduo apsupo kulkšnis.

– Pakviesiu pagalbos! – sušuko Lukas, stovėdamas šalia su savo lenta po pažastimi ir pakrantės sargybos racija prie ausies. – Reikia išsikviesti vandens motociklą.

– Ne, palauk. Štai jo lenta.

Ji parodė pirštu į ryškų žaibą šėlstančiose bangose. Medei pasidarė silpna supratus, kad tamsi jį dengianti figūra nejuda.

– Matau jį.

Lukas kažką sušuko, bet garsas pasiklydo vėjyje, o Medė peršoko ateinančią bangą ir nėrė tiesiai į vandenį. Gelbėjimo lenta kaip torpeda iškėlė ją ant bangos keteros. Per kelias sekundes bangų tempimas ir traukimas išsunkė jos energiją, ir ji yrėsi automatiškai. Laimei, sužeistas banglentininkas nebuvo labai toli, bangos nešė jį kranto link. Sūrus vanduo graužė Medei akis, ji išvargusi nelygiai kvėpavo, stengdamasi tausoti jėgas, ir pamatė, kad jis judina galvą. Virš išbalusio skruosto švietė ryški raudona dėmė.

Jis kraujuoja.

Ji pradėjo irtis dar įnirtingiau, kovodama su besiplakančiu vandeniu, akimis matuodama atstumą, pradėjo skaudėti rankas ir pečius, nutirpo kojos.

Pagaliau pasiekusi banglentininką, Medė pakišo gelbėjimo lentą jam po liemeniu.

– Laikau jus – nesijaudinkite! – sušuko ji.

Medė kovojo su dirželiu, kuriuo kulkšnis pritvirtinta prie lentos, kai juos užgriuvo pusantro metro aukščio banga. Kraujas prasisunkė ir nutekėjo dailiu banglentininko skruostikauliu, Medė išgirdo jį sudejuojant.

Susikaupk. Atlaisvink dirželį.

Ji nustūmė banglentę ir apsivijo jį rankomis, kaip tik tuo metu, kai kurtinamai riaumojanti banga lūžo ant jų.

Banga įtraukė juos gilyn, ir Medė sekundei sustingo iš baimės. Bet tada prisiminė viską, ko buvo išmokusi. Ji tvirtai įsikibo į gelbėjimo lentą, prispaudė skruostą jam prie liemens ir stipriai atsispyrė. Jie kartu iškilo į paviršių ir susitiko su įniršusia jūra. Medei prireikė akimirkos susiorientuoti, tada ji slysdama banga ėmė pašėlusiai irtis, įsikibusi į sukniubusį nepažįstamojo kūną. Krantas, regis, buvo už milijono mylių, jos kojos lyg guminės, ji vos galėjo jas pajudinti, o krūtinė tiesiog plyšo nuo pastangų įkvėpti pakankamai oro. Medė pasistengė nurimti ir yrėsi toliau.

Po, regis, kelių tūkstantmečių, didelis delnas sugriebė jos ranką ir ištraukė į viršų. Prisimerkusi dėl akis graužiančios druskos ji pažvelgė aukštyn ir pamatė tamsiai geltonus Luko plaukus, prilipusius prie veido.

– Viskas gerai, laikau jį! – sušuko jis. – Atsistok, nuo čia gali eiti.

Medės kojos nesuvaldomai virpėjo, ji susigūžė ir apsikabino kelius. Kaip galėjo nesuprasti, kad jie beveik krante? Ji apsivijo rankomis pečius, o Lukas ištempė gelbėjimo lentą su banglentininku ant smėlio ir atsiklaupė šalia jo.

Apdujusi, svirduliuodama nuo išsekimo ji prisiartino prie Luko, kuris, būdamas kur kas labiau kvalifikuotas dėl dirbtinio kvėpavimo, apžiūrinėjo nukentėjusįjį. Užuot leidęs banglentininkui atsigauti, Lukas paguldė jį ant šalia numestos stuburą prilaikančios lentos ir pritvirtino dirželį aplink jo krūtinę.

– Jis kvėpuoja. Gaivinti nėra reikalo. – Jis išsišiepė. – Netrukus turėtų atsigauti. Turbūt trinktelėjo galva į savo lentą.

Lukas kilstelėjo jo šlaunis.

– Atvykę paramedikai apžiūrės jį išsamiau. – Jis pasirėmė keliais ir atsistojo. – Atnešiu jums po gelbėjimo antklodę, kad sušiltumėt, kol jie atvyks.

Lukui žingsniuojant sunkvežimio link, Medė nusibraukė nuo akių plaukus. Nors panika vis dar gniaužė jai gerklę, o druska skausmingai graužė akis, pažvelgus į vyrą, kurį ką tik išgelbėjo, papilve nuvilnijo karštis.

Sužavėta ji pakreipė galvą.

Galbūt jo grožis ir nebuvo klasikinis kaip Luko, bet ryškus tamsių antakių brūkšnys, aukšti skruostikauliai virš įdubusių skruostų ir šiurkšti netvarkingai nuskusta barzdelė, pabrėžianti tvirtą žandikaulį, suteikė jam laukinio grožio, užėmusio Medei kvapą. Jos žvilgsnis nukrypo žemyn. Platūs pečiai, tobulas pilvo presas, ilgas raumeningas liemuo dailiai išryškėjo aptemptas glotnaus juodo plaukimo kostiumo. Pasidarė dar karščiau.

Medė sudrebėjo, nors jau visiškai nebejautė šalčio, ir aplink jo geidulingas lūpas pastebėjo neryškų mėlyną atspalvį. Vaikinas sudejavo, ir, jam pajudėjus, dirželis įsirėžė į krūtinę.

Medė atsitokėjo. Ką ji daro? Nužiūrinėja jį kaip kokį striptizo šokėją per mergvakarį. Vargšas vaikinas buvo sužeistas ir greičiausiai mirtinai sušalęs. Ji atsiklaupė, pridėjo delną jam prie skruosto. Šiurkštūs barzdos šeriai brūkštelėjo ranką ir pasiuntė dar vieną nepadorią karščio bangą jos kūnu. Medė stengėsi tvardytis.

– Viskas gerai, – dusliai sušnibždėjo ji. Susigėdusi stabtelėjo. Velnias, jeigu jau pradėjo geisti nepažįstamųjų, ir dar be sąmonės, jai tikrai reikėtų atgaivinti savo asmeninį gyvenimą. – Jums viskas gerai. Nejudėkite, – sumurmėjo ji, liesdama jo kaktą, braukdama atgal tankias garbanas, užkritusias jam ant antakių. Kraujas, plūstelėjęs jūroje iš siauros žaizdelės ties jo plaukų linija, dabar tik lėtai sruvo smilkiniu.

Ji pridėjo prie žaizdos nykštį, ir vaikinas staigiai atsimerkė. Jai įsistebeilijus į žydriausias akis, kokias kada nors yra regėjusi, kakle pradėjo tvinkčioti pulsas. Ryški rainelių turkio spalva atrodė tokia tyra ir akinama, kad priminė seną šeštojo dešimtmečio Karibų jūros atviruką – spalva per daug sodri, kad galėtų būti tikra.

Vaikinas pabandė pakilti, trūktelėjo ir suraukė kaktą – jo kūnas buvo suveržtas dirželiu.

– Koks čia?.. – šiurkščiai šnibždėdamas nusikeikė. – Kas mane pririšo?

Medė uždėjo ranką jam ant dilbio, tikėdamasi taip jį nuraminti. Deja, pirštų galiukais pajutusi, kaip įsitempia kietas kaip akmuo bicepsas, dar labiau susijaudino.

– Aš, – pasakė ji. – Tai dėl jūsų saugumo.

Jo nuostabios mėlynos akys susiaurėjo.

– Kas, po velniais, tu tokia?

Nepaisant šalčio ir įkyrios rudeninės dulksnos, jos oda nuraudo.

– Aš – viena iš gelbėtojų Laukinių vandenų įlankoje. Mes turėjome jus ištraukti į krantą. Jūs susitrenkėte galvą.

Jis liovėsi kovojęs ir susierzinęs bei pritrūkęs kvapo atmetė galvą.

– Nuostabu, – sumurmėjo. Kartėlis aptemdė akis, bet neatrodė, kad pastaba skirta tiesiogiai jai. – Ačiū, – tarstelėjo jis nenuoširdžiai. – Dabar atlaisvinkite dirželį.

Medė stengėsi nesuirzti dėl tokio vadovaujamo tono.

Po visko, ką jis patyrė, turbūt galima tikėtis ir atžarumo.

– Aš to nedarysiu, – pasakė ji, kaip galėdama griežčiau bet pamokomu tonu. – Jūs turite nejudėti, kol atvyks paramedikai.

Jo žandikaulis įsitempė.

– Jokių paramedikų, – tarė jis. – Leiskite man atsikelti.

– Tikrai nemanau, kad tai gera mintis, – atkirto Medė.

– Gerai, pats atsikelsiu.

Ji apstulbusi stebėjo, kaip vaikinas pakreipė petį žemyn, pasuko liemenį ir viena ranka nuplėšė dirželį. Jam sunkiai atsirėmus alkūnėmis ir atsisėdus, Medė atsitraukė. Jis sudejavo ir palietė kaktą.

– Taip jums ir reikia. – Griežtas ir valdingas tonas dabar atrodė tinkamesnis. – Jums reikia atsigulti ir laukti, kol jus apžiūrės paramedikai.

Jis tyliai nusikeikė ir atitraukė pirštus. Vos žvilgtelėjęs į ryškiai raudoną dėmę jis įsmeigė į ją šaltą žvilgsnį. Supratusi, kad jam skauda galvą, Medė nusprendė patylėti.

Vaikinas pasilenkė į priekį, ketindamas stotis.

Ji sugriebė jo ranką.

– Paramedikai bus čia bet kurią minutę. Jums negalima judėti.

Jis pažvelgė į jos pirštus, ir Medė instinktyviai atitraukė ranką.

– Aš pats nuspręsiu, ko man reikia, – šiurkščiai tarė jis.

Medė iš visų jėgų stengėsi išlikti rami. Kodėl su juo taip baisiai sudėtinga?

– Bet jūs galite turėti žaizdų, apie kurias net nenutuokiate.

Jo trikdantis žvilgsnis nuklydo jos krūtine, ir jos speneliai pasirinko kaip tik tą akimirką lyg torpedos įsmigti į plaukimo kostiumą.

– Surizikuosiu, – atkirto sarkastiškai, bet, kai vėl pažvelgė Medei į veidą, lūpos buvo perkreiptos taip, tarsi jis vos sulaikytų šypseną, o žvilgsnis jau nebebuvo toks šaltas.

Medės kaklu pasklido šiluma. Neįtikėtina. Negi blogiausias pasaulyje pacientas ją kabina? Bet vaikinas krūptelėjo, ir ji buvo tikra, kad tai tik jos vaizduotė.

– Ei, drauguži, kur susiruošei? – įtemptą tylą pertraukė Lukas, artėdamas su sidabrinėmis kūną šildančiomis antklodėmis. Medė svarstė, ar jų atgabenti jis nebus nuvykęs iki pat Timbuktu.

– Aš išeinu. – Banglentininkas sunkiai atsistojo ant kojų.

Tada susverdėjo, Lukas jį prilaikė.

– Ar manai, kad tai protinga? Tu gerokai trinktelėjai.

Jis šaltai pažvelgė į Luką.

– Žinau.

Medę pašiurpino toks elgesys, bet neatrodė, kad Lukas kreiptų į tai dėmesį.

– Bent jau paimk antklodę, vyruti, – pasakė jis paduodamas vieną iš sidabrinių apklotų. – Turbūt esi sustiręs.

Nepažįstamasis pažvelgė į Luko pasiūlytą antklodę, padvejojo, bet paėmė.

– Ačiū.

Drebančiom rankom nerangiai apsivyniojo antklodę aplink pečius. Medė suprato, kad jeigu jis nebūtų ant hipotermijos ribos, būtų atsisakęs.

– Kur tu apsistojęs? – atsargiai paklausė Lukas, tarsi kalbėtų su laukiniu žvėrimi, kuris bet kurią minutę galėtų nukąsti jam ranką.

Medė žinojo, koks tai jausmas.

– Gal tave kur nors pavėžėti? – pridūrė Lukas, kai banglentininkas smeigė į jį įtarumo kupiną žvilgsnį.

Minutę vienintelis garsas buvo vėjo gausmas ir Medės pulso tvinksniai ausyse.

Pagaliau banglentininkas papurtė galvą, siaurutė kraujo srovelė nepastebėta nubėgo jo smilkiniu.

– Aš gyvenu Trevanų dvare, – pasakė jis linktelėdamas galva link didžiulio namo, stūksančio ant uolų ir žvelgiančio į įlanką. – Ten veda takas uolomis.

Medė, kiek priblokšta to, ką išgirdo, pažvelgė į pastatą. Ją žavėjo tas senas didžiulis namas nuo tada, kai pradėjo dirbti šioje įlankoje praeitą birželį, – aukštai iškilę stogo kraigai ir pilko akmens bokšteliai priminė jai rūmus iš Emilės Brontės, Šarlotės Brontės ir Dafnės diu Morjė romanų. Ji buvo padariusi prielaidą, kad namas tuščias, o jos meniška prigimtis kūrė visokias įmantrias jo tokios apleistos išvaizdos istorijas.

Ji vėl pažvelgė į banglentininką. Laukinis vaikino grožis beveik tobulai derėjo prie nuostabaus gotikinio dvaro. Deja, jis taip pat turėjo ir ūmų Hitklifo charakterį, ir Maksimo de Vinterio aroganciją, ir pono Ročesterio globėjiškumą, – visus bruožus, kurie tinka žaviems literatūriniams personažams, bet tikrovėje yra tikras košmaras.

Kai nepažįstamasis pasisuko nueiti, Medė žengtelėjo į priekį.

– Palaukite. Jūs negalite tiesiog…

Lukas ištiesė ranką sulaikydamas ją iš nugaros.

– Nereikia, Med. Jis nenori tavo pagalbos.

– Bet tai absurdiška – jis gali būti rimtai sužeistas, – sušnabždėjo įpykusi, nors nebuvo tikra, kodėl jai tai rūpi.

– Visų neišgelbėsi, – gailiai šyptelėjo jai Lukas, primindamas Kelą, tada apvyniojo ją antklode ir raminamai patrynė pečius. – Grįžkime į kavinę. Statau pirmąjį puodelį šokolado.

Medė delnais sugniaužė antklodę ir linktelėjo, bet jos žvilgsnis nuklydo atgal į smėliu nueinantį nepažįstamąjį. Sidabrinė antklodė plazdėjo vėjyje lyg apsiaustas. Ji prisimerkė ir tik dabar pastebėjo, kad jo eisena keista.

– Jis šlubuoja, – sumurmėjo. – Jis susižeidė koją.

Susirūpinimas vėl užspaudė jai gerklę.

Jis sustojo pasitrinti šlaunies ir apsunkęs, pasviręs nuėjo toliau, jo pečiai buvo sustingę bei statūs ir atrodė tarsi keistoje gynybinėje pozicijoje.

– Regis, tai sena žaizda, – pasakė Lukas. – Turbūt dėl to jis ir nesugebėjo išsilaikyti ant banglentės.

Nerimas ir sumaištis Medės pilve susisuko į mažus tvirtus erzulio mazgelius. Koks arogantiškas kvailys praleidžia visą popietę bandydamas padaryti tai, ko nesugeba? Ir beveik pražudo save?

– Tačiau gražus užpakaliukas, – įžūliai tarė Lukas, ir Medės akys įsmigo į tvirtus raumeningus jo obuoliukus, nepadoriai išryškintus aptempto kostiumo.

Jos pulsas vėl sukilo, ir susijaudinimo spiralė nenoromis susisuko papilvėje.

Nors ir labai to nenorėjo, teko pripažinti, kad Lukas teisus.

– Deja, nemanau, kad jis tavo skonio, – sumurmėjo Medė.

Lukas nusijuokė.

– Dėl to, kaip jis nužiūrinėjo tavo papus, turiu su tavimi sutikti.

Ignoruodama Luko repliką – ir jo sukeltą naujai pasklidusį karštį – Medė prisivertė liautis žavėtis eržiliškais banglentininko turtais. Galbūt vaikinuko sėdynė ir labai žavi, bet jis aiškiai turi ir per daug testosterono bet kuriai jautriai moteriai.

Ji išgelbėjo jam gyvybę… Ir, nors ji nesitikėjo konkrečios padėkos, jis bent jau galėjo turėti pakankamai padorumo elgtis bent kiek pagarbiau.

Tačiau kai Medė įlipo į vairuotojo kabiną ir su Luku važiavo į kavinę, jos krūtys dilgčiojo, o tarp šlaunų įkyriai pulsavo karštis.

Nuostabu.

Matyt, jos kūnas nubudo iš žiemos miego ir šoko linksmą šokį dėl vaikino, kuris laisvai galėtų virš galvos nešiotis neoninį ženklą su užrašu: Moterys, artintis pavojinga.

Vilktelėjęs koją dar vieną žingsnį, Rajenas Kingas nusikeikė. Jis panarino galvą, suskaičiavo iki dešimties ir susikaupęs stengėsi sulaikyti žarnas sukantį pykinimą. Tai nebuvo lengva, kai jo šlaunis unisonu tvinkčiojo su veriančiu skausmu smilkinyje, o visas kūnas buvo toks sušalęs, kad jis buvo beveik tikras, jog greitai dėl nušalimo teks amputuoti koją ar ranką.

– Kvailas idiotas. Pats kaltas, – sušnypštė jis. – Ką, po velnių, stengeisi įrodyti? – Jis sudrebėjo, o žodžiai atsimušė į uolas.

Puiku, dabar tu dar ir šnekiesi su savimi.

Man ne tik nepasisekė, aš tiesiog susimoviau, – niūriai galvojo Rėjus, sugriebdamas šlaunį sustirusiomis rankomis ir pakeldamas koją žengti paskutinį žingsnį. Skausmas persmelkė jam petį ir sutraukė kirkšnies raumenį. Kai lipnus prakaitas susimaišęs su sūriu vandeniu nudegino žaizdą kaktoje, jis giliai įtraukė oro ir sušvokštė.

Nusikeikė ir laukė, kol praeis agonija.

Deja, jis turėjo per daug laiko apmąstyti, koks buvo kvailys.

Praleisti beveik dvi valandas bandant įrodyti, kad jis vėl gali užsiimti banglenčių sportu ir faktiškai gauti hipotermiją nebuvo protingiausias dalykas, kurį yra padaręs. Susitrenkti galvą į savo paties lentą ir būti išgelbėtam gelbėtojo – ir dar merginos – dar labiau sustiprino pažeminimą. Bet leisti sau, kad aistringos smaragdo spalvos merginos akys, liekna, bet stebėtinai geidulinga figūra išprovokuotų jį galvoti, kad jos akivaizdoje galėtų prarasti savitvardą ne vien tik žodžiais, turbūt buvo vienas gėdingiausių dalykų jo gyvenime.

Galbūt ne toks gėdingas, kaip tos pirmosios savaitės ligoninėje, pripumpuotam vaistų bei prirakintam prie lovos, skendinčiam agonijoje. Ir galbūt ne toks gėdingas, kaip vienas atsitikimas, praėjus trims mėnesiams po dviračio avarijos, kai sužinojo, kad nepataisomai sužalota ne tik jo koja, bet ir ego. Kad ir kaip ten būtų, per pastaruosius šešis mėnesius jo gyvenimas tikrai nuėjo šuniui ant uodegos.

Pajuto pamirštą susijaudinimo tvinkčiojimą kirkšnyse ir turėjo vos sekundę pasidžiaugti užplūstančiu karščiu prieš tai, kai šalta tikrovė jį užgesino, vėl palikdama tik pyktį, kartėlį ir pažeminimą.

Pabaigę jį zonduoti ir badyti daktarai užtikrino, kad jo impotencija buvo psichosomatinė ir tik laikina – sukelta fizinės ir dvasinės traumos. Ir jis tikėjo jais.

Iki vieno vasaros vakaro Kensingtono mansardoje, kai gaili ir netikinti išraiška Martos veide privertė pripažinti tiesą.

Viena buvo aišku – jeigu visiškai nuoga Marta Miuler su savo brangiu modelio kūnu ir superžvaigždės manieromis, kurios tarsi sakė: Gali mane paimti negalėjo jo pakelti, jokiai laumiško grožio aistringų akių merginai, įspraustai į plaukiojimo kostiumą, nepavyks to padaryti.

Stumdamas pažeminimą į toliausią minčių užkaborį Rajenas stengėsi sutelkti dėmesį į tikslą – kaip nors nusigauti namo. Visiškai nebevaldė niekam tikusios kojos ir buvo priverstas tempti ją per akmenuotą žemę, o basos pėdos slydo purvu. Kiekvienas iškilimas ir nuolydis skausmu sudurdavo po keliu ir tarsi spaustuvais suspausdavo šlaunį. Jis piktai pažvelgė į tamsius debesis, pilantį lietų ir žiaurų vėją – tobulą akompanimentą jo niūriai nuotaikai.

Pirštais sugriebęs sunkią žalvarinę rankeną, vaikinas drebėdamas atsiduso ir pastūmęs petimi atidarė sandėliuko duris. Greitai užtrenkė jas atsiribodamas nuo darganoto oro ir nelinksmai kikendamas nurioglino link kambarių, kuriais naudojosi savo senelio name, palikdamas purvo ir vandens pėdsakus ant marmurinių blausaus koridoriaus plytelių.

Jeigu tik jo senukas dabar jį matytų. Viena iš daugelio paskaitų, kurias Čarlzas Kingas jam dėstė maištingos paauglystės laikais, buvo ta, kad pabaigoje jis turės atkentėti už visas savo nuodėmes. Kas galėjo žinoti, kad senas mulkis karste galiausiai juoksis paskutinis?