Читать книгу Kai nugali meilė - India Grey - Страница 1

– Ponios ir ponai, sveiki atvykę į Rytų pakrantės traukinį, išvykstantį šešioliktą valandą dvidešimt dvi minutės iš Kings Kroso stoties į Edinburgą. Traukinys stos Piterbore, Stiveneidže…

Širdžiai beprotiškai daužantis į šonkaulius, po paskutinės minutės lėkimo per platformą su per siūles kone trūkstančia rankine, Sofija Grynham atsirėmė į traukinį ir išleido ilgą palengvėjimo atodūsį.

Suspėjo.

Žinoma, palengvėjimas gal buvo ne laiku, juk ji atlėkė tiesiai iš filmo apie vampyrus aktorių atrankos, tad vis dar dėvėjo juodo satino suknelę su korsetu – ji vos dengė Sofijos užpakaliuką, ir juodus ilgus aukštakulnius, kurie atrodė greičiau viliojamai nei vampyriškai. Tačiau svarbiausia, kad ji suspėjo į traukinį ir nenuvylė Džaspero. Tiesiog teks nenusivilkti palto, kad jos nesuimtų už nepadorią išvaizdą.

Nors, žinoma, Sofija ir nenori jo nusivilkti, pamanė niūriai, stipriau juo apsisiausdama, kai traukinys truktelėjęs pajudėjo. Jau ištisas savaites iš alavo pilkumo dangaus be paliovos snigo, o pagrindinėse naujienose nuolat skambėjo žodžiai: Didieji šalčiai. Neseniai šitaip šalo ir Paryžiuje, nors ten sniegas atrodė švaresnis; bet kai Sofija prieš dvi dienas išėjo iš savo nuomojamo buto, ant langų iš vidinės pusės buvo storas ledo sluoksnis.

Atrodė, kad ji šąla jau neįtikimai ilgai.

Temo. Iš palei geležinkelį stovinčių ofisų pastatų langų ant pilko sniego liejosi šviesa. Keisdamas bėgius traukinys sulingavo po Sofijos kojomis, ir ji, to nesitikėjusi, taip susvyravo ant savo kvailų aukštakulnių, kad kone užkrito ant nerimastingai atrodančio studento, grįžtančio iš restorano vagono. Jai išties reikėtų susirasti tualetą ir persirengti ką nors padoresnio, bet dabar, kai pagaliau niekur nebeskubėjo, ją staiga užplūdo nuovargis. Pakėlusi rankinę Sofija nerangiai nusitempė ją į artimiausią vagoną.

Širdis smuktelėjo. Iškart buvo aišku, kad visos vietos užimtos, praėjime prigrūsta pirkinių maišelių ir lagaminėlių, o po sėdynėmis pakišti sunkūs žieminiai paltai. Murmėdama atsiprašymus ir mėgindama praeiti ir neišversti niekam iš rankų jų popierinių kavos puodelių savo rankine, Sofija pagaliau pateko į kitą vagoną.

Čia buvo taip pat blogai kaip ankstesniame. Triumfo jausmas, užplūdęs jai spėjus į traukinį, pamažu nyko keliaujant iš vieno vagono į kitą, atsiprašinėjant pakeliui, kol pagaliau pateko į vieną, kuriame buvo kur kas mažiau žmonių.

Maudžiantys Sofijos pečiai su palengvėjimu nusileido. Bet tuoj vėl įsitempė, kai mergina pastebėjo minkštu kilimu užtiestą praėjimą, mažutes švieseles ant stalų ir prabangias sėdynes, ant kurių galvos atramų puikavosi užrašas Pirma klasė.

Velniava.

Vagone sėdėjo kone vieni verslininkai, Sofijai einant pro šalį nė nepasivarginę pakelti galvų nuo savo nešiojamųjų kompiuterių ir laikraščių. Jos telefono skambutis – Je Ne Regrette Rien – Paryžiuje atrodė šmaikščiai ironiškas, bet tyliame vagone, rodės, savo žavesio neteko. Vienoje rankoje laikydama abi rankinės rankenas ir mėgindama neleisti jai nukristi ir pademonstruoti visą viduje sukrautą košmarą, kita rausdama palto kišenes, Sofija jautė, kaip jos link sukasi galvos, per akinių ir laikraščių viršų į ją krypsta žvilgsniai. Desperatiškai numetė rankinę ant artimiausio staliuko ir išsitraukė iš kišenės telefoną pačiu laiku, kad ekrane spėtų pamatyti Žano Klodo vardą.

Velniava!

Prieš kelis mėnesius jos reakcija būtų buvusi visai kitokia, pamanė Sofija greitosiomis spustelėdama skambutį atmetantį mygtuką. Na, bet prieš tuos kelis mėnesius ji vis dar įsivaizdavo Žaną Klodą esant laisvos sielos paryžietį menininką. Kai pirmąsyk pamatė Žaną, jis atrodė toks lengvabūdiškas, pristatydamas paveikslus į filmavimo aikštelę, kurioje ji dirbo. Lengvabūdiškas ir kerintis. Tikrai ne toks, kuris galėtų kada virsti dusinančiu ar savininkišku, ar…

Ne. Sofija tikrai negalvos apie tai, kokia nesėkme virto paskutinis jos romantinis nuotykis.

Klestelėjo į artimiausią vietą staiga pasijutusi pernelyg pavargusi, kad eitų toliau. Juk negali judėti amžinai, tarė sau, vangiai mėgindama pajuokauti. Priešais ją sėdėjo eilinis verslininkas, pasislėpęs už didžiulio laikraščio, kurį buvo sulankstęs taip, kad priešais Sofiją atsidūrė horoskopų skiltis.

Tiesą sakant, verslininkas nebuvo visai pasislėpęs; ji matė laikraštį laikančias jo rankas – įdegusias, ilgapirštes, stiprias. Ne verslininko rankos, abstrakčiai pamanė ji atitraukdama nuo jų žvilgsnį ir pažvelgdama į prognozę svarstyklėms. Būkite pasiruošę sunkiai dirbti, kad padarytumėte gerą įspūdį, perskaitė. Dvidešimtos dienos pilnatis bus puiki proga parodyti kitiems, koks iš tiesų esate.

Velnias. Šiandien dvidešimta. Ir nors Sofija buvo pasirengusi suvaidinti Oskaro vertą vaidmenį, kad įtiktų Džaspero šeimynai, tikrai netroško, jog jie pamatytų, kokia ji iš tiesų.

Tuo metu vėl pradėjo plyšauti Edita Piaf. Sofija suvaitojo: kodėl Žanas Klodas nesupranta užuominų? Ji paskubomis griebė telefoną, norėdama išjungti jį ir Editą, tačiau tą akimirką traukinys sulingavo ir jos pirštas netyčia paspaudė atsiliepimo mygtuką. Po sekundės Žano Klodo balsas, marinuotas Merlot vyne, puikiai girdėjosi tiek jai, tiek maždaug penkiolikai verslininkų.

– Sofija? Sofija, kur tu?..

Staigiai susivokusi ji pertraukė Žaną, nesuteikusi progos tęsti.

– Sveiky, pasiekėte madam Sofijos, astrologės ir kortų būrėjos, balso paštą, – sukniaukė ji atmesdama plaukus atgal ir prisimerkdama savo pačios atspindžiui tamsiame lango stikle. – Jaigu palyksitia savo vardą, telefono nūmerį ir zodiako žianklą, paskambinsiu jūms su informacija, ką lykymas tūry jūms numatęs…

Sofija staiga nutilo, pametusi mintį ir pajutusi elektros iškrovą, kai suprato, kad spokso tiesiai į lange atsispindinčias vyro akis.

O gal greičiau iš už laikraščio jis spoksojo jai į akis. Vyriškio galva buvo nuleista, veidas lange atrodė vaiduokliškai, bet tamsios akys, rodėsi, žvelgia tiesiai į ją.

Akimirką Sofija negalėjo daryti nieko kito, tik atsakyti jam žvilgsniu. Palyginti su ryškiu marškinių baltumu, vyro oda buvo įdegusi, o tai atrodė keistai prie tokio griežto, asketiško veido. Jo veidas buvo lyg viduramžių riterio prerafaelitų paveiksle – gražus, bekraujis, tolimas.

Kitaip tariant, visiškai ne jos skonio.

– Sofija? Ar tei tiu? Sūnkiai tavia girdžiu. Ar tiu autobuse? Pasakyk, kada atvyksti ir pasitiksiu tavia prie Gare du Nord.

Ak, ji visai pamiršo Žaną Klodą. Susikaupus Sofijai pavyko žvilgsnį atitraukti nuo lango ir dėmesį sutelkti į problemą, tiesiogine to žodžio prasme, jos rankoje. Geriausia paprasčiausiai prisipažinti, nes kitaip jis skambinės visą savaitgalį, kol ji bus su Džaspero šeima, ir sugadins jos mielos, svajingų akių merginos paveikslą.

– Aš ne autobuse, ne, – atsargiai tarė. – Šįvakar negrįšiu.

– Allors, tada? – pareikalavo jis. – Paveikslai – man reikia tavęs čia. Reikia pamatyti tavo odą – pajusti ją, įamžinti kontrastą su lelijų žiedlapiais.

Nuoga su lelijomis buvo vizija, kuri, kaip tvirtino Žanas Klodas, aplankė jį tą akimirką, kai jis pirmąsyk pamatė Sofiją bare prie Marė, netoli filmavimo aikštelės. Tą savaitgalį buvo atvykęs Džasperas ir manė, jog tai juokinga. Sofija, siaubingai pamaloninta ekstravagantiškų Žano Klodo komplimentų apie jos odą it lelijų žiedlapiai ir plaukus kaip liepsnos bei to, kad buvo pastebėta, nusprendė, jog jos tapymas bus itin erotiška patirtis.

Realybė pasirodė siaubingai šalta ir be galo nuobodi. Nors, jei Žano Klodo žvilgsnis išprovokuotų tokią reakciją kaip vyro lange akys, istorija būtų buvusi kitokia…

– Ak, dievaži. Gal galėtum tiesiog pripiešti dar kelias lelijas, kad pridengtum odą? – Sofija užgniaužė besprūstantį kikenimą ir maloniu balsu tęsė: – Klausyk, nežinau, kada grįšiu, bet juk tai, ką turėjome, nebuvo amžina, ar ne? Išties tai tebuvo seksas…

Labai tinkamu metu traukinys ūžtelėjo į tunelį ir ryšys dingo. Juodame lange atsispindintis vagonas buvo šviesus ir Sofija trumpiausią akimirką pagavo priešais sėdinčio vyro žvilgsnį ir suprato, jog jis ir vėl į ją žiūri. Pilki dienos šviesos likučiai paslėpė atspindį Sofijai nespėjus perskaityti jo veido išraiškos, tačiau tikrai neliko abejonių, kad ji nebuvo teigiama.

Tą akimirką ji vėl buvo aštuonmetė mergaitė, laikanti mamos ranką ir suprantanti, kad žmonės žiūri į jas, smerkia. Viduje užsižiebė senas pažeminimas, galvoje pasigirdus pasipiktinusios motinos žodžiams. Nepaisyk jų, Samer. Turime tokią pat teisę čia būti kaip ir visi kiti…

– Sofija?

– Taip, – atsiliepė ji pažadinta. – Atleisk, Žanai Klodai. Negaliu dabar apie tai kalbėti. Esu traukinyje, čia nelabai geras ryšys.

– D‘accord. Paskambinsiu vėliau.

– Ne! Šį savaitgalį negali man skambinti visai. Aš… aš dirbsiu, juk žinai, kad į filmavimo aikštelę telefono pasiimti negaliu. Klausyk, paskambinsiu tau, kai pirmadienį grįšiu į Londoną. Tada deramai pasikalbėsim.

Na, ir kvailai pasakė, pamanė Sofija nuvargusi, išjungdama telefoną. Nebuvo apie ką kalbėtis. Tai, kuo dalijosi juodu su Žanu Klodu, buvo linksmybės ir tiek. Linksmybės. Romantiškas nuotykis žiemiškame Paryžiuje. Dabar jis pasiekė savo natūralią baigtį ir atėjo laikas gyventi toliau.

Vėl.

Įgrūdusi telefoną į kišenę, ji pasisuko į langą. Lauke vėl snigo ir, traukiniui lekiant pro kažkokį bevardį miestelį, Sofija matė, kaip storos snaigės sukosi po gatvių žibintais ir dengė praeivių pėdsakus ant šaligatvių, matė tvarkingas namų eiles, žiemos vakarui užtrauktas užuolaidas. Ji įsivaizdavo už jų esančius žmones: ant sofos prieš televizorių sukritusias šeimas, jaukiai besipykstančias dėl pultelio; susiglaudusias poreles, suvienytas šalto vakaro ir besimėgaujančias penktadieniniu vynu.

Mąstant apie tokį patogų jaukumą, ją užklojo liūdesio antklodė. Šiuo metu tai buvo skaudi tema. Grįždama iš Paryžiaus Sofija sužinojo, kad, jai nesant, sugyventinės draugas įsikraustė į butą ir dabar šis virto Laimingų porelių būstine. Draugiškos paleistuvystės atmosfera, kurioje gyveno ji su Džese, užvertusios butą kosmetika, skalbtinais drabužiais ir kvailais žurnalais, dingo. Butas buvo nepriekaištingai tvarkingas, ant sofos atsirado naujos pagalvėlės, ant virtuvės stalo – žvakės.

Džaspero pagalbos šauksmas, kviečiantis Sofiją pas jo šeimyną savaitgaliui į Nortamberlandą suvaidinti jo merginą, sukėlė didžiulį palengvėjimą. Bet dabar viskas bus taip, liūdnai pamanė ji, miesteliui likus už nugaros, o traukiniui vėl panirus į tamsą. Visi poruosis, kol ji liks paskutinis vienišas žmogus, vienintelis, nenorintis santykių nei įsipareigojimų. Net Džasperas ėmė kelti nerimą, iškeisdamas vėlyvus vakarus ir šokius į jaukius vakarus namuose, kai reikalai su Serchijumi surimtėjo.

Tačiau kodėl nurimti, jei galima linksmintis?

Staigiai atsistojusi Sofija pagriebė savo rankinę ir įtaisė ją ant lentynos virš galvos. Lengva nebuvo ir ji puikiai suprato, kad stumiant ir grūdant rankinę ne tik jos nepakenčiama suknelė kilo aukštyn, bet dar ir atsilapojo paltas, be abejonių atidengdamas priešais sėdinčiam vyrui juodą korsetą ir nederamą dalį šlaunies. Degdama iš gėdos Sofija žvilgtelėjo į jo atspindį lange.

Jis iš viso į ją nežiūrėjo. Atlošęs galvą atgal, visiškai tuščiu ir tolimu veidu jis skaitė laikraštį. Kažkodėl jo abejingumas skaudino labiau nei ankstesnė patyčia. Apsigaubusi paltu Sofija vėl atsisėdo, tačiau sėdantis jos kelias po stalu paglostė vyro šlaunį.

Ji sustingo užlieta mirgančio virpulio.

– Atsiprašau, – sumurmėjo truktelėdama kojas šalin nuo jo ir pakišdama po sėdyne.

Laikraštis lėtai nusileido ir Sofija pirmąkart pažvelgė tiesiai į jį. Reakcija žiūrint į jį lange buvo ganėtinai galinga, o žiūrėti tiesiai buvo lyg liesti nuogą laidą. Vyro akys buvo ne rudos, kaip ji manė, o pilkos kaip šalta Šiaurės jūra, su sunkiais vokais ir storomis, tamsiomis blakstienomis, tokiomis įspūdingomis, kad kurį laiką nukreipė jos dėmesį nuo kitų veido bruožų.

Kol jis nusišypsojo.

Vos žymus šypsenos šešėlis, kuriam nepavyko ištirpdyti ledo jo akyse, tačiau padėjo nukreipti Sofijos dėmesį į lūpas…

– Nieko tokio. Gerai pagalvojus, pirmoje klasėje turėtų užtekti vietos kojoms, ar ne?

Jo balsas buvo žemas ir kimus, ir toks seksualus, kad Sofijos dvasia turėtų pakilti nuo minties, kad ateinančias keturias valandas praleis taip arti jo. Tačiau tai, kaip jis, nors ir nežymiai, pabrėžė žodžius pirma ir klasė, ir tai, kaip žvelgė į ją, lyg ji būtų vikšras šefo salotose prabangiame restorane, visiškai nustelbė jo fizinį grožį.

Sofija nemėgo žmonių, kurie šitaip į ją žiūrėjo.

– Iš tiesų, – pritarė ji su tokiu pirmos klasės pasitikėjimu savimi, kuris jį turintiems žmonėms automatiškai suteikdavo priėmimą visur. – Stebėtina. – Ir tada, bent pati taip tikėjosi, su pasipiktinimu kilstelėjo savo palaikio militaristinio palto apykaklę, patogiau įsitaisė sėdynėje ir užsimerkė.

Kitas Ficrojus padėjo laikraštį.

Paprastai išvykęs jis vengdavo skaityti straipsnius apie situaciją, kurią paliko; karštis, smėlis ir desperacija niekada nebuvo tinkamai perteikti juodai baltame puslapyje. Jis nusipirko laikraštį, kad paskaitytų apie normalius dalykus, tokius kaip regbio pasiekimai ir lenktynių naujienos, bet galų gale perskaitė viską, mėgindamas nepaisyti priešais sėdinčios merginos, kuri, panašu, įsispaudė jo tinklainėse.

Nesuveikė. Net juokingai neteisingi operacijos prieš teroristus Vidurio Rytuose raportai neleido jam pamiršti jos.

Kažin ar tai labai netikėta, rūgščiai pamanė Kitas. Pastaruosius keturis mėnesius jis praleido dykumoje, kompanijoje, kurią sudarė tik vyrai, tačiau jis vis dar žmogus ir negali nereaguoti į merginą, avinčią aukštakulnius batus ir trumpiausią juodą suknelę po netikru militaristiniu paltu. Ir dar su tokiu kimiu naktinio klubo dainininkės balsu, kuris, rodėsi, iš tiesų aiškino įsimylėjusiam kvailiui kitame ryšio gale, kad viskas, ko ji nori, tėra seksas.

Po siaubingai niūrios ceremonijos, kurioje Kitas ką tik sudalyvavo, jos išvaizda buvo kaip greita ir itin veiksminga injekcija.

Jis suvaldė gailią šypseną.

Veiksminga, nors gal ir ne visai rafinuota.

Leido žvilgsniui vėl nusklęsti prie jos. Ji užmigo greitai ir lengvai it katė, kojas pasikišusi po savimi, avietinėse lūpose žaidė nežymi šypsena, lyg sapnuotų kažin ką smagaus. Vokai buvo perbraukti juodu akių pieštuku, šonuose linija pratęsta, tikriausiai tai ir suteikė jos akims panašumą į katės.

Kitas susiraukė. Ne, ne tik tai. Dar jų pribloškianti žaluma. Jis galėjo įsivaizduoti tikslų jų atspalvį – vaiski, vėsi šviežių lapų žaluma – net dabar, kai ji miega.

Jei išties miega. Kito Ficrojaus radaras gana tiksliai aptikdavo apgaulę, o ši mergina privertė jį veikti vos pasirodžiusi. Tačiau dabar nežinia kodėl Kitas buvo tikras, kad mergina neapsimetinėja. Ne tik dėl jos sustingimo, bet ir dėl prieš tai aplink ją kunkuliavusios energijos, kuri dabar buvo dingusi. Lyg išjungta šviesa. Lyg nusileidusi saulė, palikusi šešėlius ir staigią vėsą.

Miegas – nekaltųjų atpildas. Atsižvelgiant į tai, jog ji ką tik pamelavo savo vaikinui, tai atrodė nesąžininga, ypač dėl to, kaip žiauriai ji tai pasakė. Bet miegas apgobė ją visiška ramybe, tokia, kad vien žiūrėdamas į ją, stebėdamas jos ryškius varinius plaukus, užkritusius ant veido, judančius sulig kiekvienu atodūsiu, Kitas pajuto, kaip nuo išsekimo jam ir pačiam ima mausti pečius.

– Prašom pateikti bilietus.

Vagone tvyrojusį sąstingį sutrikdė kontrolierius. Nuvilnijo judesys, žmonės muistėsi, atvėrinėjo rankines, kuitėsi kišenėse. Kitoje stalo pusėje nurimusios merginos blakstienos nė nesujudėjo.

Ji buvo vyresnė, nei atrodė iš pradžių, dabar pastebėjo Kitas, vyresnė, nei galėtum pagalvoti iš juokingai paaugliškos aprangos – galbūt kiek virš dvidešimties? Net ir tokiu atveju, joje buvo kažkas keistai vaikiško. Na, jei nepaisytum kreminės iškirptės virš nėriniuoto korseto.

O jis iš visų jėgų stengėsi nepaisyti.

Kontrolierius pasiekė juos; jo abejingą veido išraišką pakeitė didžiulis nejaukumas, kai jis pažvelgė žemyn ir pamatė merginą. Liežuviu nervingai apsilaižė lūpas, pakėlė ranką ir nedrąsiai siektelėjo jos žadinti, vieną po kitos keisdamas kojas..

– Nereikia.

Nustebęs kontrolierius apsidairė. Jis ne vienintelis, pamanė Kitas. Iš kur tai? Jis vangiai nusišypsojo.

– Viskas gerai. Ji su manimi.

– Atleiskite, sere. Nesusipratau. Ar turite bilietus?

– Ne, – Kitas atsivertė piniginę. – Aš – mes – planavome į šiaurę keliauti lėktuvu.

– Ak, suprantu, sere. Oras sujaukė daugumą skrydžių, kiek girdėjau. Būtent todėl traukinyje šįvakar tiek žmonių. Tik į priekį ar į abi puses?

– Abi puses. – Reikia tikėtis, kad sekmadienį oro uostai jau veiks, tačiau Kitas nerizikuos. Mintis neribotam laikui įstrigti Elnburge su savo šeima buvo nepakeliama.

– Du į abi puses – į Edinburgą?

Kitas nebyliai linktelėjo, o kai kontrolierius užsiėmė bilietų spausdinimu, jis vėl pažvelgė į miegančią merginą. Buvo velniškai tikras, kad ji neturėjo pirmos klasės bilieto, ir, nepaisant beveik įtikinančio ištaigingos panelės akcento, nebūtų jo pirkusi, net jeigu prireiktų. Tai kodėl jis neleido kontrolieriui jos pažadinti ir perkelti kitur? Likusi kelionės dalis jam būtų tik malonesnė. Daugiau vietos kojoms. Daugiau ramybės mintims.

Kitas Ficrojus iš prigimties tikėjo savo pareiga rūpintis žmonėmis, kurie neturėjo tokių privilegijų kaip jis. Būtent dėl to jis baigė karo mokslus ir būtent tai padėjo jam nesusmukti iš nuovargio darbo metu ar apleistu keliu einant link nesprogusios bombos. Paprastai traukiniuose jis nepirkdavo pirmos klasės bilietų nepažįstamiesiems. Be to, ši mergina, atrodo, puikiai sugeba pasirūpinti savimi.

Tačiau ji praskaidrino Kitui kelionę savo nederama apranga, ugniniais plaukais ir šelmiška aura. Ištraukė jį iš niūrumo, kabėjusio virš jo po ceremonijos, suteikė priežastį negalvoti apie ateinantį liūdną savaitgalį.

Visa tai turėtų būti verta pirmos klasės bilieto iš Londono į Edinburgą kainos. Jos iškirptė ir koja, paglosčiusi Kitui šlaunį, priminė jam, kad nors keletas vyrų, tarnavusių su juo, nebuvo tokie laimingi, jis bent jau gyvas…

O tai premija.