Читать книгу Jos nuodėmingoji paslaptis - Jane Porter - Страница 1

– Logana, lauke susibūrė visa minia. Logana. Ar girdi?

Nepatenkinta, kad ją sutrukdė, Logana Kouplend atplėšė akis nuo scenarijaus, išsiėmė ausinę iš ausies ir atsisuko į įprastai labai profesionalų padėjėją Džo Lopezą. Ji laikė jį dangaus siųstu genijumi, bet šią akimirką vos nepersigalvojo.

– Džo.

– Turime nesklandumų.

– Dar? – nusistebėjo Logana. Iki didžiausio per jos karjerą labdaros pokylio liko mažiau nei dvidešimt keturios valandos, o madų demonstravimo repeticija vis dar nevyko sklandžiai, tad ji negalėjo švaistyti laiko.

– Neturime tam laiko. Aš neturiu tam laiko. Jei nori vienas pats vesti rytojaus renginį, puiku…

– Nenoriu, – niūriai pertraukė Džo. – Bet tai svarbu ir aš vienas nesusitvarkysiu.

– Kodėl? Kodėl staiga viskas vien nesklandumai? – nepatenkinta paklausė Logana, mintyse skaičiuodama, kad kiekviena sugaišta minutė reiškė papildomas išlaidas ir mažiau pinigų labdarai. – Jei tai ne gyvybės ir mirties klausimas, teks su tuo susitvarkyti pačiam, nes aš dar kartą…

– Tai žiniasklaida. Visur knibžda paparacai.

Logana pralinksmėjo.

– Bet, Džo, juk tai puiki žinia. Tai reiškia, kad viešųjų ryšių komanda atliko darbą. Ne veltui jie laikomi geriausiais. Kodėl sakai, kad turime nesklandumų?

– Logana, jie čia ne dėl rytojaus Holivudo pokylio. Jiems nerūpi labdara. Jie čia dėl tavęs.

Staiga Loganai pasidarė sunku kvėpuoti. Ji susijaudinusi prispaudė segtuvą prie krūtinės.

– Jie čia dėl rytojaus pokylio, – tarė kaip įmanydama ramiau, tačiau balsas sudrebėjo ir sakinio pabaigoje suskambo abejonės gaidelė.

– Ne. – Džo susikišo rankas į džinsų kišenes.

Prieš kelerius metus Kouplendų šeimą sudrebino didelis skandalas, kai paaiškėjo, kad Loganos tėvas, didžiausias amžiaus sukčius, apgavo gausybę ne tik turtingų, bet ir paprastų darbo žmonių ir jais pasinaudojo, Logana neteko galybės klientų ir užsakymų, bet jai ir jos verslui į pagalbą stojo šis proto ir talento nestokojantis dvidešimt ketverių metų jaunuolis.

Džo užaugo neturtingame Los Andželo rajone, kuriame klestėjo gaujos, tad Kouplendų skandalas jam buvo nė motais. Jis tik ieškojo darbo, o Logana – padėjėjo. Kas galėjo būti geriau?

Jis, kaip ir visas pasaulis, žinojo apie jos tėvo nusikaltimus, tačiau, priešingai nei kiti, suprato, kiek už tai teko sumokėti Loganai. Ji pernakt tapo visuomenės persona non grata1 ir darbo galėjo rasti tik ne pelno sektoriuje.

– Jie nori pasikalbėti su tavimi, – pakartojo Džo. – Apie tavo tėvą.

Logana suakmenėjo ir įsistebeilijo Džo į akis.

Jo žvilgsnyje spindėjo susirūpinimas ir užuojauta.

– Logana, kažkas įvyko, – tvirtino jis žemu balsu.

Jai suspaudė krūtinę ir tapo sunku kvėpuoti.

– Ar tikrinai savo telefoną? – paklausė Džo. – Ko gero, praleidai keletą skambučių. Pasižiūrėk.

Bet Logana, paprastai rami ir susikaupusi, stovėjo kaip įbesta, negalėdama pajudėti.

– Ar jį išlaisvino? – paklausė pašnibždomis. – Ar pagrobėjai…

– Patikrink telefoną, – nekantriai paragino sodrus ir šiurkštus nepažįstamo vyro balsas.

Logana apsisuko ir nustebo išvydusi Rovaną Argyrosą. Jis žiūrėjo į ją šaltu ir neapykantos kupinu žalių akių žvilgsniu.

Ji kilstelėjo smakrą ir tvirtai sučiaupė lūpas, tramdydama besiritančią panikos ir pykčio bangą. Priešais ją stovėjo didžiausias jos nusivylimas ir gyvenimo klaida Rovanas Argyrosas, ir tai reiškė tik viena. Sprendžiant iš jų išsiskyrimo prieš trejus metus, tai tikrai ne draugiškas apsilankymas.

Bet Logana nenorėjo galvoti apie tą naktį ar kitą dieną, ar paskesnius mėnesius…

Verčiau apskritai apie nieką negalvoti, nes tos mintys buvusio kariuomenės vado Rovano rankose galėjo tapti ginklu prieš ją.

Dabar jis nebuvo panašus į karininką. Kaip ir tą vakarą, kai sutiko jį viengungių aukcione pagelbėti vaikams iš karo nuniokotų šalių. Jis buvo viengungis. Ji – viena organizatorių. Moterys statė kaip pašėlusios. Ji neturėjo didžiulių turtų, tačiau jam įsmeigus į ją žalias akis viduje užvirė. Logana išraudo. Jis neatitraukė nuo jos akių visą laiką, kol moterys varžėsi.

Galiausiai Logana jį laimėjo. Na, laimėjo vieną naktį su juo.

Nusipirko už tūkstančius dolerių.

Logana ėmė gailėtis vos išgirdusi aukciono vedėjo balsą:

– Parduota Loganai Lein!

Ji negalėjo patikėti tuo, ką padarė. Jai darėsi bloga. Ji panaudojo visą kredito kortelės limitą dėl vienos nakties su nepažįstamu vyru.

Tada ji dar nežinojo, kokia veikla verčiasi „Dunamas Maritime“. Laivų draudimu? Laivų statyba? Krovinių gabenimu?

Rovano šypsenėlė išdavė, kad jis puikiai nutuokė, kas paskatino Loganą už jį statyti.

Tai buvo jo galinga vyriška energija. Logana nusipirko jo pasitikėjimą savimi ir laukinį patrauklumą.

Suplojo tuos pinigus už aukštą ūgį, plačius pečius ir modelio sutarties vertą veidą.

Ji nusipirko Rovaną, nes neatsilaikė. Ir ne ji viena – varžytinės buvo išties nuožmios, visos moterys geidė šito dailiai įdegusio gražuolio ilgais tamsiais, saulės kiek nudegintais plaukais ir šviesiomis užburiančiomis akimis, tankiomis blakstienomis. Nuo jo buvo neįmanoma atplėšti akių. Logana ir nesistengė, stebėjo jį… ir geidė.

Visos renginio dalyvės taip jautėsi ir daugelis bandė jį laimėti, bet po ilgų ir brangių varžytinių nugalėjo Logana.

Laimingoji.

Tą vakarą Rovanas pažvelgė jai tiesiai į akis ir vyptelėjo puse lūpų. Prisiminusi tą šypseną, Logana suprato, kad už jos slypėjo ne kas kita, o pašaipa.

Rovanas paskatino ją statyti ir ji pakluso. Įrodė, kaip lengva ja manipuliuoti.

Ryte jis nekentė jos, smerkė už silpnumą, niekino jos pavardę.

Bet tai nutiko ne iš karto. Prieš tai jis paėmė ją kartą, kitą, trečią, privertė šaukti jo vardą ne vieną, o du kartus ir dar du ryte, po trumpo miego.

Seksas buvo toks karštas, įtemptas ir nenusakomai malonus. Su bet kuo kitu Logana būtų pasijutusi nepadori, tačiau ne su Rovanu. Seksas su juo buvo nuostabus.

Iki jis sužinojo, kad ji – ne Logana Lein, o Logana Lein Kouplend. Tuomet ir pradėjo gėdinti.

Jos nekentė visa Amerika, tačiau dėl to jai nebuvo taip skaudu kaip ji kentėjo pirmojo meilužio išvadinta pasileidėle. Ir ne ko nors kito, o geriausio dvynės sesers vyro draugo.

Ir kodėl gi iš visų pasaulio vyrų ji įsimylėjo nuožmųjį ir aistringąjį airių ir graikų kraujo eržilą Rovaną Argyrosą? Nekeista, kad jis buvo toks puikus karininkas – turėjo šalčiausius nervus ir mėgo riziką, nepraleido nė vienos progos ir nesibaimino pasipriešinimo.

Ji tai žinojo, nes pati nesugebėjo prieš jį atsilaikyti.

Logana sunkiai iškvėpė, stengdamasi užgniaužti skaudžius prisiminimus. Kaip ją skaudino praeitis! Tik pernai pradėjo susitaikyti su dabartimi ir pajuto užgimstant naują viltį, kad jos laukia ateitis. Šviesi ateitis, jei tik sugebės atleisti sau… ir jam.

Ne, ne Rovanui – jam ji tikrai nežadėjo atleidimo, o tėvui. Ji stengėsi su tuo susitaikyti.

– Mano tėvas, – galiausiai nusuko akis nuo Rovano, vis dar tokio bauginamai aukšto ir velniškai gražaus, tik plaukai buvo kitokie – trumpi. Su nauja šukuosena jis atrodė dar griežtesnis. – Ar jis?..

Rovanas akimirką padelsė, bet veido išraiška nė kiek nesuminkštėjo.

– Taip.

Logana prisivertė nesujudėti, nė nevirpėti, ir kuo tvirčiau paklausė:

– Kaip?

Jis vėl padelsė, ir Logana sumojo jį žinant kiekvieną smulkmeną. Rovanas buvo kovos su piratavimu jūroje specialistas, gyveno ir dirbo Neapolyje, Atėnuose, Londone ir turėjo didžiulį dvarą Airijoje. Bet Logana tai sužinojo ne iš jo paties, o savo sesers Morganos ir jos vyro Drakono Ksantos.

– Ar tai svarbu? – šaltai paklausė jis.

– Žinoma, svarbu, – atrėžė Logana. Ji nekentė jo už tai, kad atėmė jai nekaltybę ir paskui ją smerkė mėgavusis jo kūnu ir kad paliko ją vieną tvarkytis su tos nakties padariniais…

Jo tylėjimas vertė Loganą galvoti apie blogiausia. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, pilve užvirė tikra audra. O, kad Logana apie tai būtų išgirdusi iš Morganos ar Džemos, ar vyresnėlio Bronsono. Jie būtų kitaip pranešę.

– Ar jie… ar jie?..

Ji negalėjo sulaukti patvirtinimo, kad tėvas, pagrobtas prie Afrikos krantų, buvo nužudytas. Loganai darėsi negera, jai linko keliai ir svaigo galva, kūną plūdo karščio ir šalčio bangos.

Ji dairėsi puikiojo padėjėjo Džo, bet matė tik Rovaną ir rūstų žalsvų akių žvilgsnį.

– Ne, – suurzgė jis. Griežtas žemas balsas skambėjo tarsi iš tunelio.

Gal jis išties buvo tunelyje.

Logana vos galėjo jį įžiūrėti. Vaizdas akyse liejosi ir tolo. Ji sumirksėjo, viduje juokdamasi iš Rovano pastangų valdyti jos kūną…

– Dabar tam ne laikas, – pratrūko jis.

Bet ji nepaklausė. Viskas aptemo.

Rovanas nusikeikė ir puolė gaudyti alpstančios Loganos, bet ši buvo per toli ir jis nesuspėjo. Logana galva trenkėsi į scenos kraštą.

Jis pripuolė keikdamas save ir Džo už lėtą reakciją.

Paėmęs ją ant rankų, pastebėjo, kokia ji lengvutė. Padėjęs jos galvą ant savo išsipūtusio dvigalvio raumens, įdėmiai ištyrinėjo išbalusį veidą ir pastebėjo ant smilkinio besikaupiančius kraujo lašus, lėtai sruvenančius į medaus spalvos plaukus. Nubudus skaudės.

Net ir netekusi sąmonės Logana buvo neapsakomai graži: aukšti skruostikauliai, putnios lūpos, elegantiški antakiai ir graikų deivės verta nosytė.

Dėl grožio jis tikrai negalėjo ginčytis, tačiau ji nebuvo tik dailus veidelis, ji buvo Logana Kouplend. Skandalinga ir amorali kaip visa Kouplendų šeima.

Jam buvo gėda būti aukciono preke, ką jau kalbėti apie tai, kad buvo nupirktas už nešvarius pinigus!

– Paimk jos daiktus, – paliepė vyrui, prišokusiam prie Loganos. Neabejotinai jos meilužiui. Berniukui žaisliukui…

Rovanas nenorėjo toliau apie tai svarstyti. Jam nepatiko apie tai galvoti ir apskritai čia būti.

Juk galėjo pasiųsti kurį savo vyrą, juk visi jie specialiai apmokyti buvę elitinių karo padalinių pareigūnai: JAV „jūros ruoniai“, Didžiosios Britanijos ypatingosios tarnybos kariai, Rusijos „alfos“, Prancūzijos žandarmerijos specialiosios paskirties padalinio nariai, Ispanijos specialiųjų karinių jūros pajėgų atstovai. Rovanas pats asmeniškai juos atrinko ir išmokė rengti žvalgybos ir gelbėjimo operacijas.

Bet kuris šių vyrų galėjo būti jo vietoje. Jam derėjo atsiųsti ką nors kitą.

Tik Rovanas nežadėjo nieko prie jos prileisti dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl jų pačių saugumo – juk ji tikra sirena. Antra priežastis – kur kas paprastesnė.

Jis nenorėjo prie jos prileisti jokio vyro, nes jos kūnas, net ir po trejų metų, priklausė jam vienam.

Logana negalėjo atmerkti akių, jai maudė galvą, buvo sunku surinkti išsibarsčiusias mintis. Kažkas ją nešė vis aukštyn, bet kur? Ji girdėjo kvėpavimą ir ritmingų žingsnių aidą. Jai buvo šilta. Ją laikė šiltos rankos. Logana iš paskutiniųjų stengėsi atplėšti akis ir prisiminti, kas įvyko.

Atsimerkusi įsižiūrėjo į veidą, pakibusį virš jos, į tvirtą žandikaulį su besikalančia tamsia barzda, aštrius skruostikaulius ir griežtą lūpų liniją. Staiga į ją sužiuro dvi žalios akys ir nuo pašaipaus žvilgsnio jai pašiurpo oda.

Rovanas.

Ji pradėjo viską prisiminti: Džo kalbėjo apie kažkokius nesklandumus, kažką apie jos tėvą, tuomet pasirodė Rovanas…

Ji apmirė.

– Nuleisk mane ant žemės.

Jis nekreipė dėmesio ir lipo toliau.

Loganą apėmė panika.

– Kas dedasi? Kodėl mane neši?

Ji suspurdėjo jo glėbyje.

Rovanas suspaudė ją tvirčiau.

– Nualpai ir susitrenkei galvą.

– Negali būti.

– Gali. Krisdama susimušei galvą į scenos kraštą. Ko gero, susitrenkei smegenis.

– Man viskas gerai, – muistėsi ji. – Gali nuleisti mane ant žemės. Tučtuojau!

– Nepajėgsi pati užlipti laiptais, o mes turime paskubėti iš čia dingti, – atkirto jis ir koja stumtelėjo duris, vedančias ant stogo. – Jei taip nepatinka būti nešamai, kitą kartą pasistenk nenualpti. Arba paieškok minkštesnės vietos kristi.

– Kur Džo? Man reikia Džo!

– Neabejoju, – pro dantis iškošė Rovanas, žengdamas į Kalifornijos saulės kaitrą. – Nesijaudink, jis seka iš paskos su tavo daiktais.

– Mano daiktais? Kodėl?

– Paaiškinsiu ore. Užteks pliurpti, – pareiškė Rovanas ir nužvelgė ją nuo smakro iki krūtinės. – Nesi tokia lengva, kaip įsivaizduoji.

Jai nespėjus atsakyti, sraigtasparnio pilotas atidarė duris. Rovanas sodino ją į keleivio sėdynę, bet Logana muistėsi ir tiesė rankas į Džo.

– Logana, – Džo irgi stengėsi ją pasiekti.

Rovanas ištiesė ranką, neleisdamas jiems susitikti.

– Padėk jos daiktus, – paliepė, – ir atsitrauk.

Bet Logana pačiupo Džo už rankovės.

– Pasirūpink viskuo namie, gerai?

Džo įbedė į ją akis.

– Kur tu skrendi? Kada grįši?

– Ji tau paskambins, – sausai išbeldė Rovanas. – Metas atsisveikinti.

– Rytojaus renginys, – tarė Logana.

Džo linktelėjo.

– Mes susitvarkysim. Aš susitvarkysiu. Nesijaudink.

Rovanas įsiropštė į sraigtasparnį ir lėktuvas ėmė kilti, Džo atšoko nuo besisukančių sparnų.

– Malonus berniukas, – pareiškė Rovanas, užtrenkęs duris. – Jaunokas, bet, kaip sakoma, lenk medį, kol jaunas.

Logana piktai blykstelėjo akimis.

– Jis nėra mano vaikinas.

– Meilužis, koks skirtumas, – Rovanas patraukė pečiais. – Ne man teisti, ką veiki su tėvelio pinigais…

– Aš jų neturiu nė cento.

– Ak, atsiprašau. Ne jo pinigais, o svetimais milijonais.

Logana sukando dantis ir pajutusi krūtinėje kylantį skausmą ir akyse besikaupiančias ašaras nusisuko į langą. Kaip ji nekentė jo…

Staiga Rovanas pasilenkė prie jos patikrinti saugos diržo.

Jam užkišus pirštus už jos diržo ir netyčia prilietus krūtinę, Logana giliai įkvėpė.

– Per stipriai užveržtas? – paklausė Rovanas. Nuo jo žvilgsnio Loganai net sukietėjo speneliai.

– Su tavo ranka, taip, – springdama atsakė ji. Plonytė lininės suknelės medžiaga neapsaugojo nuo karšto jo prisilietimo.

Rovanas lėtai ištraukė delną, pakeliui užkabindamas standų spenelį.

Šitai pažadino ryškų prisiminimą: jo lūpos ant stangrios jos krūties viršūnėlės ir vienu lyžtelėjimu sukeltas orgazmas.

Loganos reakcija sužadino jam apetitą. Nepasitenkinęs vienu orgazmu, Rovanas užsigeidė ištyrinėti kiekvieną jos kūno lopinėlį ir parodyti galybę būdų pasiekti palaimą. Visa tai buvo netikėta, bet labai maloni patirtis. Logana mėgavosi ne tik kūniškais malonumais, bet ir jo draugija. Su juo jautėsi saugi ir patenkinta. Ji juo pasitikėjo ir leido jam daryti, ką nori…

Logana smarkiai prikando lūpą, neleisdama fantazijai įsisiūbuoti. Dabar tam buvo ne vieta ir ne laikas, tik ne skaudama galva ir ne sraigtasparnyje, taip greitai kylančiame nuo viešbučio „Park Plaza“ stogo, kad net suko skrandį.

Ji pridėjo ranką prie smilkinio ir užčiuopė lipnų skystį. Pamačius raudoną kraują ant pirštų, Loganą supykino.

– Žinau, kad tavo specializacija – gelbėjimo misijos, bet ar nepersistengei su sraigtasparniu?

Rovanas padavė jai baltą nosinę.

Ji paėmė ir nusivalė pirštus – tikėjosi, kad naujajai suknelei, pastaruoju metu itin retam pirkiniui, kraujo nekliuvo. Šluostydamasi rankas juto įsmeigtą Rovano žvilgsnį. Jis buvo toks nepatenkintas. Nieko keista, juk prieš trejus metus humoro jausmo neturėjo, matyt, jo taip ir neišsiugdė.

– Tik norėjau pasakyti, kad šitoks pabėgimas vertas Holivudo filmo, – pridėjo Logana, toliau trindama rankas ir mėgaudamasi tuo, kad jis nepakenčia visko, kas susiję su Holivudu. Nors Rovanas Argyrosas galėjo pasigirti aukštosios mados modelio išvaizda, buvo tikrų tikriausias karininkas, tarnavęs JAV ir Karališkajame kariniame jūrų laivyne, vėliau įkūręs privačią jūrų apsaugos agentūrą, į kurią nemenkai investavo Loganos svainis, kad apsaugotų savo jūrų krovinių gabenimo įmonę „Ksantos paslaugos“.

Jai buvo skaudu, kad Morgana ir Drakonas buvo tokie geri Rovano bičiuliai, jam tarsi nieko nereiškė tai, kad Morgana taip pat priklausė Kouplendų šeimai.

– Pasižiūrėk, – Rovanas mostelėjo į Vilširo, Parko ir Vakarų šeštosios gatvių sankryžą apačioje, kur stovėjo neogotikinis 1925 metais iškilęs viešbutis. – Ta minia trokšta tavęs.

Logana sugniaužė nosinę ir žvilgtelėjo pro langą. Pastatas išties buvo apsuptas iš visų pusių.

Toji minia laukė jos.

– Kodėl jie nebando užeiti? – paklausė ji.

– Užrakinau duris. Tikėkimės, kad tavo Džo ras raktą, kitaip bus įstrigęs ilgam.

Logana atsegė rankinę, paslėpė joje nosinę ir išsitraukė telefoną.

– Kur paslėpei raktą? Džo negali ten pasilikti…

– Teisingai, juk liepei jam sutvarkyti reikalus namie. – Rovanas stebėjo ją primerktomis akimis. – Koks geras berniukas.

Logana nuleido jo žodžius negirdomis ir ėmė maigyti žinutę Džo.

Bet, jai nespėjus jos išsiųsti, Rovanas pačiupo telefoną.

Ji vos susivaldė jam neįspyrusi.

– Kas tau?

– Baik, mažyte, per vėlu vaidinti auką.

Logana nusisuko į langą, bandydama sutramdyti šėlstančias emocijas.

– Tai kur mane skraidini?

– Į saugią vietą, toliau nuo žiniasklaidos.

– Puiku, saugi vieta reiškia toliau nuo tavęs. – Logana nurijo seiles ir piktai sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Ir mano tėvo. Ar jo tikrai nebėra?

– Taip.

Atsisukusi į Rovaną, sutiko pašaipų jo žvilgsnį.

– Jei tau nuo to bus geriau, – tarė jis su kreiva šypsenėle, – jis mirė dėl natūralių priežasčių.

Logana net sukaito. Dieve, jis blogesnis, nei ji atsiminė.

– Žinoma, kad tai gera žinia.

– Tokia pareiginga dukrelė.

– Neapsimesk, kad jis tau rūpi, – pratrūko ji.

– Tikrai ne. Jis nusipelnė visko, kas jam nutiko, ir dar daugiau.

Logana nekentė Rovano. Nekentė, nekentė, nekentė. Beveik taip pat, kaip norėjo neapkęsti tėvo, kuris išdavė ne tik Kouplendus, bet ir klientus. Žmonės juo pasitikėjo, o jis juos apiplėšė, paskui, užuot stojęs prieš teismą, paspruko jachta, kurią vėliau užgrobė Afrikos piratai. Pagrobėjai laikė jį mėnesių mėnesius ir reikalavo vis didesnės išpirkos. Vienintelė Morgana stengėsi surinkti reikalingą sumą, tačiau tai – kita istorija…

Kad ir kaip jai buvo sunku susitaikyti su tėvo padarytais nusikaltimais ir emocine skriauda, Logana nelinkėjo jam nieko blogo, netroško jam skausmo ir kančių. Galbūt nekentė jo kur kas mažiau, nei manė.

– Tai jo nenužudė? Nekankino? – paklausė.

– Ne pabaigoje.

– Tai kankino?

Rovanas pažvelgė jai į akis.

– Sakykime, kad tai nebuvo pasivaikščiojimas sode.

Akimirką Logana žvelgė jam į akis, sulaikiusi kvapą, besidaužančia širdimi, ir jose įžvelgė daugiau, nei norėjo pamatyti.

Tada staigiai užsimerkė, vengdama išvysti dar daugiau.

Ateitį.

Tėvas mirė nenubaustas už nusikaltimus, bet žmonės troško teisingumo. Danieliui Kouplendui pasitraukus, eilė atėjo penkiems jo vaikams. Loganos nebežeidė žmonių neapykanta, per tuos metus jau priprato, bet jos dukrelei – vos dveji, dar visai kūdikis, ir mažylė nenusipelnė aplinkinių pykčio ir pagiežos.

– Turiu grįžti namo, – pareiškė Logana. – Tuojau pat.

Rovanas stebėjo stulbinančiame jos veide besimainančias emocijas. Jam niekad neteko sutikti gražesnės moters. Ji galėjo pasigirti ne tik dailiais skruostikauliais, bet ir ilgais medaus spalvos plaukais, didžiulėmis mėlynomis akimis ir tamsiai rausvomis lūpomis virš tvirto smakro.

O ką kalbėti apie kūną?

Tai bent figūra.

Jis dievino tuos iškilumus ir linkius – tąnakt, prieš trejus metus, net jautėsi sutikęs tą vienintelę.

Būtent todėl, sužinojęs tikrąjį jos vardą, taip supyko, nes jautė jai tai, ko dar niekam nebuvo jautęs: švelnumą ir ypatingą ryšį. Tai, kas turėjo būti paprasčiausias seksas, tapo asmeniška, jausminga. Paryčiais juodu ne šiaip sau miegojo kartu, o mylėjosi.

Bet viskas pasikeitė jam aptikus jos paštą.

Logana Kouplend.

Logana Kouplend.

Logana Lein Kouplend.

Rovanas šito nesitikėjo, jautėsi prigautas iš pasalų. Retas atvejis. Nemaloniai nustebintas, išliejo ant jos pyktį.

Vėliau gailėjosi dėl savo reakcijos ir visko, kas tarp jųdviejų įvyko: nuo mylėjimosi iki šiurkščių žodžių, tačiau užvis labiausiai intymumo.

Logana buvo ne tik krūtinė ir užpakaliukas.

Ji reiškė jam daugiau, jis troško daugiau. Akimirką netgi užsisvajojo apie ateitį, kokios nesitikėjo turėsiąs – apie namus su žmona ir vaikais. Jis troško normalaus gyvenimo, kokio pačiam niekada neteko patirti.

Išaušus rytui, ieškodamas kavos, jis aptiko melą.

Jis ne įsimylėjo, o buvo apgautas.

Rovanas pasiuto. Ne, netrenkė Loganai – jis niekuomet netrenktų moteriai, bet prikalbėjo visokiausių bjaurasčių, kad ji buvo tokia pat sukta ir gobši kaip jos tėvas ir kaip jis bjaurėjosi, kad ji nusipirko jį už nešvarius tėvo pinigus.

Jis nenorėjo prisiminti to ryto ir tikrai nenorėjo būti už ją atsakingas dabar, bet pažadėjo jos svainiui Drakonui ir privalėjo žodį tesėti.

– Jokių namų, – tarė sausai. – Ten irgi knibžda žurnalistų. Iki laidotuvių būsi su manimi.

Loganos akis temdė pyktis.

– Nenoriu būti su tavimi.

– Po laidotuvių viskas aprims. Pasaulį ištiks nauja krizė ir žmonės pamirš Kouplendus, – tęsė Rovanas, nekreipdamas dėmesio į prieštaravimą.

– Bet aš turiu darbą. Klientus. Įsipareigojimus…

– Džo susitvarkys, tiesa?

– Tie žmonės pasamdė mane, o ne dvidešimt ketverių metų jaunuolį.

– Taip ir maniau, kad jis dar vaikas.

Ji ryžtingai papurtė medaus spalvos plaukus ir aukštai iškėlė smakrą.

– Jis – mano padėjėjas, o ne meilužis.

– Negyvenate kartu?

– Ne.

– Tai kodėl paprašei jo pasirūpinti namais?

Ji išsižiojo ir vėl sučiaupė lūpas.

– Dirbu iš namų. Neturiu nuosavo biuro.

– Bet jis taip dėl tavęs jaudinosi.

Logana žvilgtelėjo į jį su gailesčiu ir nusigręžė į langą.

– Pasaulyje daug gerų žmonių, Rovanai. Jie turi širdis.

Ji buvo įsitikinusi, kad jis tokios neturi.

Gal ir neklydo.

Rovanas vos šyptelėjo. Jei būtų buvęs mokytojas ar kunigas, gal širdies trūkumas būtų virtęs bėda, bet jo darbe jausmai buvo nereikalinga našta.

– Geležinis Medkirtys visuomet buvo mano mėgstamiausias pasakų veikėjas, – užsiminė apie Lymano Frenko Baumo „Ozo šalies burtininką“.

– Nesistebiu, – neatsisukdama atsakė ji. – Bet jis bent norėjo turėti širdį.