Читать книгу Galingieji Vulfai. Ryžtingasis Rafaelis - Jannette Kenny - Страница 1

Triukšmingas gražių žmonių susibūrimas šiame mažame Prancūzijos pakrantės miestelyje buvo tikra puota juslėms, tačiau Rafaelio da Souzos dėmesį traukė tik viena gražuolė. Tik ji buvo jam svarbi nuo pat pirmo jųdviejų susitikimo Londone.

Per penkerius santuokos metus jo geismas žmonai nė kiek neatslūgo. Ir to niekas niekada nepakeis.

Rafaelis galėjo tiksliai prisiminti tą akimirką, kai į patalpą įėjo nenusakomai graži pasaulinio garso manekenė Leila Santjago. Iš naujo susijungti su savo žmona jis buvo pasirengęs tiek kūnu, tiek siela!

Dar prieš susituokdami jie abipusiu susitarimu buvo nusprendę iš karto nepulti kurti šeimos. Abiem buvo svarbu pirmiausia susitelkti į karjerą. Atsidžiaugti gyvenimu ir ypač vienas kitu.

Viskas vyko pagal planą.

Na, beveik…

Rafaelis permąstė penkerius jų santuokos metus ir suraukė antakius. Pastaraisiais metais kartus, kuriuos jie praleido drauge, galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jie abu milžiniškais šuoliais kilo karjeros laiptais, daug sparčiau, nei bet kuris jųdviejų būtų galėjęs įsivaizduoti, tačiau sėkmės kaina buvo siaubinga– abu nutolo priešingomis kryptimis.

Leila buvo ką tik grįžusi iš dviejų per pasaulį praūžusių turnė, ir dabar jos gražus veidas puikavosi ant blizgių žurnalų viršelių visame pasaulyje. O Rafaelis asistavo techniniais klausimais statant kino filmą ir tuo pat metu tobulino moderniausią mobilųjį telefoną, kuris dabartines technologijas lenkė šviesmečiais.

Drauge su Leila jiems pavyko praleisti tik vieną trumpą savaitgalį Aruboje, kai baigėsi jos fotosesija. Akimirkos, kai jie likdavo vienudu, kai jų niekas netrukdydavo verslo klausimais, porai buvo be galo brangios, ir nors Rafaelis mėgino pasikalbėti su žmona apie savo troškimą pradėti šeimą, dienos pralėkė pernelyg greitai.

– Apie tai pasikalbėsime per filmų festivalį Prancūzijoje, – karštai jį bučiuodama į kietus pilvo raumenis pažadėjo Leila. Paskui aistringomis glamonėmis ir ilgais tingiais bučiniais, kurių jis buvo taip išsiilgęs, privertė pamiršti bet kokias svajones apie šeimą.

Jų pokalbis baigėsi lovoje, geidulingai pinantis liežuviams, kūnams trinantis aistringiausio, kokį jam kada nors buvo tekę patirti, kūniško suartėjimo įkarštyje.

Paniręs į jos kūną, glausdamas ją prie širdies, Rafaelis jautėsi užpildytas, ir tokiame užsimiršime prabėgo visa naktis. Paskui jų idilė baigėsi. Jis išvyko dar saulei tekant, kai Leila pareiškė neketinanti nukelti būsimos fotosesijos, kad palydėtų jį į brolio Natanielio vestuves. Rafaelis įsižeidė ir supyko.

– Puiku, susitiksime Prancūzijoje, – tepasakė ir išėjo.

Dabar Rafaelis ketino padaryti kai ką daugiau, nei vien pasikalbėti su žmona apie šeimos pradėjimą. Prancūzijoje jie praleis ištisą savaitę. Nors dienomis reikės rūpintis reklama ir panašiais dalykais, naktis jie skirs vienas kitam.

Nuo minties, kad su Leila galėtų susilaukti vaikų, kad galėtų sukurti namų židinį, jam krūtinę užliejo šiluma.

Nieko panašaus gyvenime jis dar nebuvo turėjęs. Taip, jo motina jį mylėjo, bet tam, kad jį išlaikytų, dirbo du darbus ir namo grįždavo vėlai. Būdamas vaikas, Rafaelis jos beveik nematydavo.

Ir, taip, Vulfstoune buvo mažas butukas, kuriame Rafaelis užaugo, bet su juo siejo pernelyg daug skausmingų, slegiančių prisiminimų. Tik palikęs gniuždančią namų atmosferą, jis pasijuto iš tikrųjų laisvas. Iš pradžių Rafaelis apsigyveno moderniame bute Londone, o vedęs Leilą, nusipirko prabangią dviejų aukštų mansardą Rio de Žaneire, kuo toliau nuo savo tamsios praeities.

Nors tie namai priklausė jiems abiem, ten trūko mylinčios šeimos gyvybingumo ir energijos, o būtent šito Rafaelis visą gyvenimą ir troško.

Jis norėjo tikrų casa – namų su žeme ir sodu, kur galėtų lakstyti ir žaisti jo vaikai, kur užgimtų visą gyvenimą jį šildysią prisiminimai. Vietos, kurią galima būtų pavadinti namais, kurioje jie visi jaustųsi saugūs. Mylimi. Kurioje gimtų visa tai, ko jam nedavė jo aristokratiškos kilmės tėvas.

Leila žinojo, kiek daug jam tai reiškia, ir drauge puoselėjo tą pačią svajonę.

Jeigu jiems pasiseks, toji svajonė greitai išsipildys.

Dabar, stebėdamas Leilą, einančią jo link, jis akimis godžiai ją rijo. Taip būdavo visada, jiems susitikus: jį pasiglemždavo visa apimanti aistra.

O kalbant apie širdį…

Jo širdį šildė nenusakomai stiprūs jausmai. Rafaelis bijodavo net nusukti akis į šalį, bijodavo sumirksėti, kad viskas neišsisklaidytų kaip dūmas.

Leila buvo tiesiog nenusakomai graži.

Ji buvo jo žmona. Jo.

Blykčiojant fotoaparatų blykstėms Leila, šypsodamasi milijono verta šypsena, ėjo La Croisette gatve. Rafaelis žinojo, kad ji nežiūri konkrečiai į jokį žmogų ar daiktą, kad ši kvapą gniaužianti šypsena skirta minioms ją garbinančių aistruolių.

Ji mokėjo flirtuoti su kamera, ir objektyvai ją mylėjo. O kodėl turėjo būti kitaip?

Leila Santjago buvo įsikūnijusi fantazija. Moteris, su kuria pasimylėti svajojo visi pasaulio vyrai, kuria būti geidė visos pasaulio moterys.

Tobulybė. Gundanti tobulybė.

Auksiniai jos plaukai netvarkinga garbanų kupeta krito ant pečių ir dailiai rėmino gražų veidą, kuris puošė beveik visų garsiausių pasaulio žurnalų viršelius. Berniokiška mergaitė– tokia, būdama trylikos, ji pradėjo savo karjerą,– dabar virto seksualia moterimi, kuri stengėsi visais įmanomais būdais savo tobulą kūną paversti geidžiamu ne vien dėl patrauklių iškilumų.

Pučiant šiltam jūros kvapų prisodrintam vėjeliui, jos tamsiai raudonos spalvos suknelė švelniai pleveno apie kiek suspaustas krūtis ir dailius klubų linkius. Rafaelis žinojo, kad kiekvienas Leilos judesys kruopščiai atidirbtas ir apgalvotas, įskaitant ir aukštakulniais bateliais apautomis lanksčiomis ilgomis kojomis žengiamus žingsnius. Tomis tvirtomis tobulomis kojomis, kurios aistros įkarštyje apsivydavo jo nuogas šlaunis.

Jų susitikimas kovo mėnesį Rafaeliui priminė, kaip karštai jis visus šiuos darbuose paskendusius metus jos ilgėjosi. Toji naktis privertė suvokti, kad šilkinės žmonos odos pojūtį, erotišką kvapą ir gašlius geismo proveržius, jį iš proto varančius tiek lovoje, tiek visur kitur, jis visada priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką.

Kai Leila prie jo priartėjo, jos akyse blykstelėjo vos pastebima dvejonė, bet paskui ji delnus tvirtai įrėmė jam į krūtinę. Nuo jos prisilietimo Rafaelis suvirpėjo, jo atmintyje iškilo geriausios drauge išgyventos akimirkos. Aistra, džiaugsmas, palaima, užplūstantys jį kaskart atsiribojus nuo pasaulio ir paskendus žmonos glėbyje.

Leila lėtai pakėlė į savo vyrą akis, ir jis nusišypsojo jai. Paskui savininkiškai apkabino per liemenį. Jų lūpos susitiko įprastiniam pasisveikinimo bučiniui, bet, Rafaeliui net nespėjus pasimėgauti akimirka, bučinys nutrūko.

Tačiau kvapas– provokuojantis, jusles erzinantis kvepalų aromatas– liko. Aromatas, kuris žadėjo gerokai daugiau. Tai buvo nauji kvepalai, kurių reklamuoti į naujo filmo Nuogos sielos premjerą ji čia ir atvyko.

Šis pavadinimas jų santykiams buvo visiška priešingybė!

Nes, kad ir koks fizinis artumas juos siejo, savo demonus abu laikė saugiai užrakintus nuo pat pirmosios susitikimo dienos. Rafaelis Leilai nepasakojo, kaip jį sužalojo Viljamo Vulfo pavainikio vaidmuo. O Leila niekada iki galo neatskleidė, kaip ją paauglystėje kone sunaikino anoreksija. Rafaelis nujautė, kad tas gyvenimo epizodas žmoną vis dar kamuoja, ir nuogąstavo, kad ji gali būti iki galo nepasveikusi.

Didelės šviesiai rudos Leilos akys, dar kai ji buvo trylikametė, pavergusios viso pasaulio širdis, dabar įsmigo į jo, ir išsklaidė menkiausius nerimo šešėlius. Širdies tvinksnį Rafaeliui net buvo sunku kvėpuoti. Sunku mąstyti.

Bet jau kitą akimirką šį žvilgsnį pakeitė kitas– moteriškai gundantis akių blizgėjimas. Žvilgsnis, dėl kurio seiles varvino viso pasaulio vyrai.

Šiam žvilgsniui nebuvo atsparus ir Rafaelis! Jo kūnas atsiliepė į tarp jų ėmusią tvinkti seksualinę energiją, ranka instinktyviai išsitiesė ir suėmė Leilos smakrą– tai kaipmat sukėlė aplinkinių šnabždesį.

Tačiau jiems pasaulis tarsi išnyko, teliko jis ir ji.

Tokia jųdviejų reakcija vienas į kitą, vienas kitam siunčiami žvilgsniai nuolat skatino paparacus minti ant kulnų ir nepaliaujamai žarstyti gausybę klausimų, ypač apie santuokos stabilumą pastaraisiais metais.

– Kaip praėjo Natanielio vestuvės? – paklausė Leila.

– Visi klausinėjo apie tave, – atsakė Rafaelis. Jam vis dar buvo skaudu, kad ji nepakeitė savo planų. – Skambinau tau…

– Žinau, – burbtelėjo Leila nervingai pasukdama delnus; akys tarsi maldavo suprasti. – Negalėjau ištrūkti.

Rafaelis priimdamas jos atsiprašymą linktelėjo galva– akimirka nebuvo tinkama tęsti pokalbį. Be to, Leilos balsas išdavė įtampą, ir jam kilo įtarimų, kad galbūt ji patiria kokių nors problemų darbe, problemų, apie kurias jis nieko nežinojo.

Net jeigu jo broliams ir seseriai pasirodė keista, kad žymiausia dešimtmečio manekenė negali išsireikalauti laisvadienio sudalyvauti šeimos nario vestuvėse, nė vienas apie tai neužsiminė nė žodžiu. Kita vertus, jo šeima ir taip buvo gerokai pakrikusi.

Jie visi buvo išmokę nieko per daug nesitikėti ir saugojosi stipriai nepamilti. Šiaip ar taip, Rafaelį meilė aplankė. Ir dar tokia karšta bei aistringa, jog pačiam varė siaubą,– jis puikiai žinojo, koks trapus šis jausmas. Koks neįkainojamas.

Vėl būdamas su Leila, žinodamas, kad ji priklausys jam visą filmų festivalio savaitę, Rafaelis jautė, kaip nuo laukimo įsitempia jo oda. Kaip širdis ima plakti vis smarkiau. Kaip tvinksta aistra. Geismas.

Kūniškus pojūčius supo kur kas gilesni jausmai. Prieš prasidedant chaotiškiems metams, jų santuoka kasdien tik tvirtėjo.

Dabar Rafaelis buvo kuo rimčiausiai nusiteikęs prisivyti prarastą laiką.

– Mūsų apartamentai paruošti, – pasakė jis.

– Puiku. Nekantrauju atsidurti kur nors nuošaliai.

Imdamas žmoną už rankos Rafaelis į ją žvilgtelėjo. Jos veidu vėl nuslinko netikrumo šešėlis. Net po pudra buvo matyti, kad ji išbalusi. Gal negaluoja?

Jie drauge įėjo į viešbutį, ir Rafaelis pasijuto dėkingas, kad aksominės užtvaros sulaiko aistruolius ir paparacus už nugaros. Jis niekada taip ir nepriprato gyventi su į jį nukreiptu objektyvu, nors, būdamas Vulfų pavainikis, žurnalistus masino dar vaikystėje.

Dabar jo jau niekas nebepajuokdavo, bet Rafaelis ligi šiol negalėjo pakęsti asmeninį gyvenimą trikdančio dėmesio.

Jausdamasis dėkingas, kad pakeliui jų niekas nekalbina ir neprašo autografų, Rafaelis nusivedė žmoną per skoningą priimamąjį. Nors lifte jų taip pat niekas neužlaikė, jis lengviau atsipūtė tik sau už nugaros uždaręs apartamentų duris.

Pro langus atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą, o balkonas priklausė jiems vieniems.

– Vaizdas gniaužia kvapą, – išlaisvindama ranką tarė Leila ir priėjo prie didžiulių langų; tačiau prieš Leilos grožį Rafaeliui nublankdavo net įstabiausi vaizdai. – Kada atvykai?

– Vakar. Atskridau tiesiai iš Londono.

Leila atsisuko į jį– apšviesta iš nugaros, ji pasirodė jam dar trapesnė, dar labiau išbalusi.

– Ar pavyko praleisti nors kiek laiko su šeima?

– Atskridau vestuvių dieną, bet jau kitą rytą vėl teko išvykti, – atsakė Rafaelis, tačiau pamatęs, kad Leila suraukia kaktą, gūžtelėjo pečiais. – Mano grafikas, kaip ir tavasis, nepaprastai suspaustas.

Leila linktelėjo galvą ir nusuko akis į šalį. Ironiška: nors pats nuo jos vis dar slėpė dalį savo praeities, negalėjo pakęsti, kai svarstyklės pakrypdavo ir į priešingą pusę. Pasakoti apie tai, kaip niekingai su juo elgėsi tėvas, kiek daug jis sielvartavo, o jo broliai ir sesuo dar kentė ir fizinį smurtą, jis tiesiog nematė prasmės.

Kai kuriuos dalykus vertėjo palikti už nugaros. Kam iš po žemių kasti tamsias praeities paslaptis?

Didelė dalis jo sėkmės versle priklausė nuo nuojautos, kada palankiausia sudaryti sandorį. Ta pati nuojauta jį vedė ir per asmeninį gyvenimą.

– Turėtume pradėti derinti darbo grafikus, – sklandžiai nukreipdamas pokalbį nuo šeimos ir tamsios praeities pasakė Rafaelis. – Mano reklamos agentas pabrėžė, kad mums svarbu per festivalį demonstruoti paramą vienas kitam ir vienas kito projektams, nors aš net neįsivaizduoju, kaip galėčiau pasielgti kitaip.

– Žinoma. Tik pasiimsiu mobilųjį.

Ar jis iš tikrųjų jos balse išgirdo nervingą virptelėjimą?

Rafaelis pasuko galvą: Leila rausėsi po savo naujutėlaitę firminę rankinę ir atrodė gerokai sutrikusi. Jam žmona buvo gražiausia kada nors regėta moteris, tačiau jos gyvenimas buvo ne ką mažiau sujauktas.

Jie abu buvo aistros blyksnio nušviestos kylančios žvaigždės. Leila jau seniai mėgavosi pasaulinio lygio manekenės titulu, ir dabar karjera jai diktavo gyvenimo būdą.

Leila buvo milijonierė, jos vardas atstojo firminį ženklą, kuris buvo kopijuojamas ir mėgdžiojamas. Ją lydėjo šlovė. Tačiau gyvenimas taip pat buvo kupinas įsipareigojimų ir gerokai nutolęs nuo Rafaelio.

O Rafaelis pastaraisiais metais iš milijonieriaus virto milijardieriumi; sparčiai tobulėjant kompiuterių technologijoms, jis paprasčiausiai privalėjo žengti sparčiau už kitus. Kopdamas į viršūnę jis išsiugdė tobulą intuiciją, ir dabar klausė savęs, ar pokyčiai, kuriuos matė Leiloje, pasireiškė ką tik, ar įvyko jau seniai. Ar jis, pernelyg patenkintas savo santuoka, nepražiopsojo akimirkos, kai jo žmona pasikeitė.

Leila neabejotinai atrodė labiau savimi pasitikinti, tačiau joje buvo justi ir pažeidžiamumas, kuris tarsi nervingas nektaro ieškantis kolibris menkino Rafaelio pasitikėjimą. Kažkas buvo negerai, bet jam niekaip nesisekė perprasti priežasties.

Jie abu pasiekė užsibrėžtų tikslų, tik kažin kiek už tai sumokėjo asmeniniais gyvenimais? Ar jų santuoka tebėra tokia stipri, kokia buvo iš pradžių?

Šitai jis ketino išsiaiškinti per artimiausią savaitę, nes jau buvo tvirtai nusprendęs didesnę laiko dalį praleisti su žmona. Jis nenusakomai jos išsiilgo, ir to ilgesio negalėjo išreikšti jokie žodžiai, o saldžialiežuvauti jis ir taip niekada nemokėjo.

Rafaeliui kur kas lengviau sekėsi rodyti meilę veiksmais ir dovanomis. Netrukus jis kaip tik ir ketino Leilai įteikti savo naujausią išmanųjį telefoną.

Jis nykščiu perbraukė per glotnų moderniausio technologijų šedevro paviršių. Tai buvo jo kūdikis. Belaidis ateities įrenginys, panaudotas filme Bastionas 9, kurio premjera turėjo įvykti kaip tik šį vakarą.

Telefonų, kuriuos jis buvo skyręs elitiniams festivalio dovanų krepšeliams, gaubtai buvo sidabro ir juodos spalvos, kaip ir tų, kurie jau rytoj turėjo pasirodyti prekyboje visame pasaulyje; šis vienintelis buvo su rausvai raudonu, išvedžiotu juodų linijų verpetais, gaubtu.

Tai buvo Leilos spalva.

Jo paties mobilusis buvo priderintas prie žmonos aparato priešingų spalvų deriniu. Jo ir jos telefonai. Šis dizainas turėjo tapti asmeninės Leilos linijos emblema– linijos, kurią ji dar tik turėjo pristatyti.

– Radau, – iškeldama savo seną mobilųjį ir prisimerkusi žvelgdama į ekraną pasakė Leila.

Rafaelis ištiesė ranką.

– Perdėti kortelę užtruksiu tik sekundę.

Leilai žengė jo link, o jos akyse blykstelėjo susijaudinimas.

– Ar dėl jo dabar visi eina iš proto?

Rafaelis linktelėjo galva.

– Nežinojau, kad jie bus spalvoti.

– Nebus, bent jau ne artimiausiu metu, ir net paskui niekada nebus leidžiami tokie.

Ji ištiesė ranką ir apėmė Rafaelio plaštaką.

– Ar ir šis dizainas – tavo kūrinys?

– Taip, – atsakė jis, o į kūną nuo Leilos prisilietimo, nuo nuostaba sušvitusių jos akių vėl plūstelėjo gyvybė.

Ji vos pastebimai suraukė antakius ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti painius verpetus. Rafaelis tiksliai žinojo, kada Leila suprato, jog tos linijos ir raityti pagražinimai yra daugiau nei vien įmantrus ornamentas, kada ji suprato, jog tai portugališkas rankraštinis šriftas.

– Mano vienintelei meilei,– perskaitė Leila ir prispaudė du pirštus sau prie lūpų.– Tobula.

Taip manė ir Rafaelis. Jis buvo įsitikinęs, kad Leila yra ir bus vienintelė jo gyvenimo meilė.

Nors mados elitui ji buvo stulbinamas atradimas, į pasaulį vis dar žvelgė sielos akimis.

Kai Rafaelis Leilą sutiko pirmą kartą, ją akylai prižiūrėjo valdinga motina. Tuo metu jis tebuvo paprastas darbuotojas didžiulėje Londono programinės įrangos įmonėje, kitaip sakant,– niekas. Niekas, išskyrus jam nuolat lipinamą nepageidaujamą Viljamo Vulfo pavainikio etiketę, kurią jis beviltiškai stengdavosi nuslėpti, nes motinai ji nuolat keldavo gėdą.

O Leila Santjago tada jau buvo žvaigždė, visų geidžiama manekenė, pasamdyta reklamuoti tuo metu moderniausią jo sukurtą muzikinį grotuvą.

Tą pirmąjį kartą jis stovėjo filmavimo aikštelės šešėliuose ir stebėjo ją, kaip prieš daugybę metų iš tolo stebėjo sode žaidžiančius savo brolius ir seserį. Kuo ilgiau Rafaelis ją stebėjo, tuo aiškiau suprato, kad Leila šoka pagal savo valdingos motušės dūdelę.

Jam bestebint, nuostabiosios Leilos akys sutiko jo žvilgsnį. Akimirką jis išvydo merginą smaugiantį skausmą ir netikrumą. Vienatvę, atspindėjusią jo vienišumą.

Tas vienintelis žvilgsnis pataikė į tamsiausią jo širdies kertelę. Nuogos sielos.

Ji, tarsi beglobė, savo išgelbėtojo laukianti mergaitė, ir jis, nepageidautas berniukas, visą gyvenimą ieškojęs savo antrosios pusės, kuri padėtų jam pasijusti harmoningam. Pasijusti garbingam.

Po filmavimo visa komanda ketino atsipalaiduoti bare, ir Rafaelis nekantravo susipažinti su Leila artimiau, tačiau jos motina pareiškė, kad dukrai reikia mankštintis.

Leila atrodė sumišusi, bet savo motinos nurodymams neprieštaravo, tarsi būtų pratusi paklusti bet kokiems jos reikalavimams.

Tačiau Rafaeliui, regis, kaip tik tokio paskatinimo– ką jau kalbėti apie nemenką dozę braziliško išdidumo!– ir užteko. Jis priėjo prie kerinčios manekenės ir ją užkalbino.

– Gal norėtum drauge pasivaišinti bare? – kai Leila liko viena, paklausė jis.

Ji nervingai nusišypsojo.

– Mama šiam vakarui man jau pakvietė trenerį.

Rafaelis metė į apkūnią mamaitę niekinamą žvilgsnį– jeigu kam ir reikėjo trenerio, tai tikrai ne Leilai.

– Gal leisk trenerio paslaugomis pasinaudoti mamai, o pati šį vakarą pailsėk?

– Su tavimi?

– Žinoma.

– Aš tavęs nė nepažįstu, – užprotestavo Leila.

Rafaelis prisistatė aplipdydamas savo vardą aukštesniais, nei iš tiesų galėjo pasigirti, titulais. Bet jau tada puoselėjo dideles svajones. Jau tada slapta kūrė novatoriškus kompiuterinius projektus.

Paskui jis merginą nežymiai palietė. Ir tas paprasčiausias prisilietimas jį sudrebino iki sielos gelmių. Stiprią seksualinę trauką užgožė keistas suvokimas, kad jie yra dvi giminingos sielos.

– Eime su manimi, Leila, – pakvietė jis.

Metusi į motiną paskutinį žvilgsnį, ji prikando lūpą ir išėjo su Rafaeliu. Vieną nuostabią naktį ir dieną jie praleido kaip atostogaujantys įsimylėjėliai.

Tada Leila jam ir papasakojo, kaip prieš metus susmuko ant podiumo, kaip kelis ilgus mėnesius praleido privačioje klinikoje, kurioje buvo gydoma nuo žalingų anoreksijos padarinių. Kaip tada ir atidavė savo gyvenimą motinai į rankas, kaip pamažu vėl mėgina atgauti pasitikėjimą savimi, kad galėtų nuo jos išsivaduoti.

Rafaelis suprato buvęs teisus, suprato, kad ji yra tokia pat vieniša kaip ir jis.

Tas pirmas impulsyvus pasimatymas įžiebė tarp jųdviejų tokią meilę, kuri sudrebino visą madų pasaulį ir pavertė Leilos motiną didžiausiu jo priešu. Leilą jis pamilo beprotiškai– taip karštai, kaip tik galėjo tuo įtemptu savo gyvenimo laikotarpiu.

Rafaelis buvo tikras, kad nori su ja išgyventi ne vien romaną. Jis norėjo, kad ji taptų jo žmona. Norėjo su Leila sukurti šeimą.

Kai jis pasipiršo, Leila nedvejodama sutiko. Tačiau iš karto pasakė, kad tapti motina nėra pasirengusi.

Ir jam dar nebuvo laikas susilaukti vaikų. Juodu susitarė, kad šeimą pradės po kelerių metų, kai abu pasaulyje paliks savo žymes. Kai atsidžiaugs jaunos meilės laisve.

Tada Rafaelis žinojo, kad vieną dieną turės viską. Namus. Nuostabią žmoną. Žaidžiančius ir besijuokiančius vaikus, kurie išvaikys jo vienišos vaikystės prisiminimus. Kurie taps jo taip geidžiama šeima, šeima, kurios jis niekada neturėjo.

Tačiau laukimas išsitęsė nuo trejų iki ketverių metų, tikrų namų su Leila jis vis dar neturėjo. O pastaraisiais metais jautėsi taip, tarsi neturėtų ir žmonos.

Ilgiau šitai tęstis negalėjo! Svajonės išsipildymą jie atidėliojo pernelyg ilgai.

Rafaelis perdėjo į naująjį telefoną atminties kortelę ir patikrino, ar aparatas veikia.

– Savivaliaudamas įdiegiau keletą taikomųjų programų, bet asmeniniams poreikiams jį turėsi prisitaikyti pati.

Leilos pirštai slystelėjo per jo ir ji krūptelėjo, pajutusi tą patį geismo dūrį, kuris šiek tiek anksčiau buvo persmelkęs ir jį, kuris vis dar teberuseno giliai jo paslėpsniuose.

– Atrodo ganėtinai sudėtingas, – pasakė Leila. – Turėsi parodyti, kaip naudotis.

– Tam turėsime užtektinai laiko vėliau.

Kai numalšins geismą. Kai vėl grįš savitvarda, ir galės paprasčiausiai džiaugtis vienas kito draugija.

Rafaelis nuėjo prie padėklo, kuris jau anksčiau buvo pristatytas į jų apartamentus, ir įsipylė šaltos kavos su ledukais bei cachaça1 likeriu.

– Gal norėtum ko nors atsigerti?

– Vandens su citrina, – atsakė Leila. – Oro uoste gėriau apelsinų sulčių.

Jos žodžiai nuskambėjo kone kaip atsiprašymas, ir Rafaelis susiraukė. Ji retai kada gerdavo ką nors kita, išskyrus mineralinį vandenį be kalorijų. Būtų galėjęs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų matė ją valgančią sočią vakarienę ir tikrai nė karto– persivalgančią.

Tačiau jis ir pats buvo nuosaikus. Nes nenorėjo sekti savo alkoholiko tėvo pėdomis.

Kai Rafaelis atsisuko paduoti Lelai gėrimo, spėjo pamatyti, kad ji nuėjo į miegamąjį. Svetainėje tyliai nuaidėjo uždaromų durų bilstelėjimas.

Paskui jis išgirdo, kad Leila garsiai vemia. Jeigu Leilos vietoje būtų buvęs kas nors kitas, Rafaelis būtų pamanęs, kad žmogus paprasčiausiai negaluoja.

Tačiau Leilos praeitis davė pagrindo nerimauti.

Paėmęs lagaminus Rafaelis patraukė į miegamąjį svarstydamas, ar tik jai nebus prasidėję bulimijos priepuoliai.

Išgirdęs nuleidžiamo vandens garsą, jis skubiai nužingsniavo į vonios kambarį. Leila stovėjo priešais kriauklę ir skalavosi burną, jos veidas atrodė netgi dar baltesnis nei anksčiau.

– Leila, kas yra?

Ji papurtė galvą, akys atrodė tarsi stiklinės.

– Sergu. Kažkoks vis nepraeinantis žarnyno negalavimas.

– Ar buvau pas gydytoją?

– Taip, pas tą, kuris atsakingas už filmavimo komandos sveikatą, bet jis manęs neperspėjo, kad jeigu infekcija – virusinė, vaistai nepadės, – atsakė ji. – Pasveiksiu.

Rafaelis nepatikliai ir kritiškai ją nužvelgė. Per visus tuos atskirai praleistus mėnesius ji sulyso. Tapo nervinga. Uždara. Tarsi kažką nuo jo slėptų.

– Gal mėginai kuo greičiau numesti svorio?

Leila skubiai atsisuko į vyrą.

– Ne! Nebesu bulimijos ar anoreksijos auka. Man tiesiog kažkas negerai su žarnynu. Bet jeigu manai, kad meluoju, gali eiti ir pasiteirauti mano agento arba gydytojo!

Inferno! Jis tikrai nesitikėjo, kad ji taip piktai sureaguos; kita vertus, savo abejojimu, matyt, bus to vertas.

– Atleisk, kad taip pagalvojau, – atsiprašė Rafaelis ir ištiesė į Leilą ranką, bet žmona nusisuko ir išėjo iš vonios kambario. O jis, jausdamasis kaip kvailys, liko stovėti vienas.

– Leila, man neramu.

Ji sustojo kaip įbesta, pečiai nusviro.

– Žinau. – Ji nekantriai perbraukė sau per plaukus. – Man taip pat dėl tavęs neramu, bet šiais metais…

Ji sumosavo ranka, ir šį kartą Rafaelis ją nutvėrė. Paskui prisitraukė Leilą sau prie krūtinės, ir nudžiugo, kad ji nesipriešina.

– Nuo šiol viskas bus kitaip, – pasakė jis, ir Leila jam atsakė netvirtu galvos linktelėjimu.

Pastarieji metai tikrai buvo sunkūs. Trumpas jųdviejų savaitgalis Aruboje buvo įspraustas tarp paskutinės Leilos fotosesijos ir jo kelionės į Los Andželą konsultuoti filmo statytojų. Kai jie tąkart išsiskyrė, jis kaip niekada piktinosi žmonos karjera, kad ši ją nuo jo atskyrė. Leilos statusas buvo pranašesnis už jų santuoką. Už jų planus sukurti šeimą.

Mažai trūko, kad tada būtų pareikalavęs padaryti pertrauką. Ir su tokia pat aistra, su kuria atliko savo darbą, pasinerti į žmonos pareigas.

Jį sulaikė tik suvokimas, kad kaip tik taip būtų pasielgęs jo tironas tėvas.

Rafaelio ir Leilos santuoka buvo saugi. Jie mylėjo vienas kitą. Juodu tiesiog buvo pernelyg apleidę savo asmeninį gyvenimą.

Bet daugiau šitai nesitęs.

Netrukus jis pasės joje sėklą. Jų santuoka vėl grįš į vėžes. Iš jų meilės gims kūdikis.

– Gal galiu paklausti, kas sukėlė tokią arogantišką šypseną? – paklausė Leila.

Rafaelis lėtai nužvelgė jos veidą, krūtis, klubus, paskui vėl įsistebeilijo į išraiškingas žmonos akis.

– Mąsčiau, kaip gražiai atrodytum nėščia.