Читать книгу Galingieji Vulfai. Jautrioji Anabela - Jennie Lucas - Страница 1

Dėl Stefano Kortezo ją perspėjo visi.

Išlipusi iš savo senovinio Chevrolet pikapo, Anabela su siaubu apžvelgė baltą išdrykusią hasjendą. Pastaruosius mėnesius, kol ruošėsi čia atvykti, visi tik ir kartojo, kad Stefanu Kortezu pasitikėti nevalia.

Būkite atsargi, panele Vulf. Nepajėgsite jam atsispirti. Dar negimė tokia stipri moteris.

Saugokite savo širdį, panele. Jo sudaužytų širdžių yra tiek pat, kiek žvaigždžių Visatoje.

Neturiu ko nerimauti, – įtikinėjo save Anabela. Net jei Stefanas – garsiausias pasaulyje mergišius, iki jos širdies jis neprasibraus. Kažkokie kvaili gąsdinimai neišmuš jos iš vėžių!

Tačiau Anabelos kūnas tebevirpėjo, ji žinojo, kad taip jaučiasi toli gražu ne dėl kavos, kurią dideliais kiekiais gėrė visą ilgą ir dulkėtą kelią iš Portugalijos į šiaurės Ispaniją.

Triukšmingai užtrenkusi pikapo dureles, ji pramankštino sustingusias rankas ir kojas, mėgindama nusikratyti nervingos baimės. Nepavyko. Pastaruoju metu kad ir kur nuvykdavo rinkti medžiagos fotožurnalistinei žurnalo Raitelis serijai apie dešimt garsiausių Europos arklių rančų, tik ir girdėjo įspėjimus dėl Stefano Kortezo žavesio.

Jo ranča Santo Castillo buvo galutinė Anabelos stotelė. Čia veisiami ir parduodami puikiausi ir brangiausi pasaulyje arkliai – ir tik tiems klientams, kurie pačiam rančos savininkui atrodydavo verti įsigyti jo prekę. Turtingi pirkėjai versdavosi per galvą, kad sulauktų palankaus Stefano Kortezo įvertinimo. Tačiau net tai buvo niekis palyginti su tuo, kam ryždavosi jo dėmesio siekiančios moterys.

Garsiausias pasaulio žirgynas priklauso garsiausiam pasaulyje jojikui, – juokavo žmonės.

Anabela pasukiojo sustingusius pečius. Jeigu Stefanas Kortezas yra bent per pusę toks, kaip apie jį kalbama, tikrai mėgins įsivilioti ją į lovą. Deja, tą darydavo beveik visi vyrai. Ir šitai buvo vienas populiariausių jos kolegų ir padėjėjų juokelių.

Tačiau sklido kalbos, kad Stefano Kortezo talentas suvilioti moterį gerokai pranoksta eilinio vyro sugebėjimus. Jo dar nebuvo atstūmusi jokia moteris. Jokia. O jeigu tie gandai ne iš piršto laužti? Kas nutiks, jeigu ji, kaip ir visos kitos, atsidurs jo lovoje?

Jokiu būdu, – užtikrino pati save Anabela ir prikando lūpą. Jos gyslomis tekėjo šaltas, aistros nesugadintas kraujas. Su priešingos lyties atstovais ji elgdavosi abejingai, išdidžiai ir netgi šiurkščiai – argi ne taip apie ją atsiliepdavo atstumti vyrai? Anabelai buvo trisdešimt treji, tačiau labiau užkietėjusios senmergės nė su žiburiu nebūtum radęs; jos neveikė mergišių kerai. Po visko, ką teko iškęsti, vyrų draugija jai buvo atgrasi.

Su Stefanu Kortezu ji tiesiog turės būti atsargesnė: jeigu jis ir pamėgins prie jos prisigretinti, ji tik nusijuoks jam į veidą.

Juk taip?..

Giliai įkvėpusi, ji apsidairė aplink. Kur jis? Kurgi tas mergišius, kuris stengsis su ja permiegoti, vos išvydęs?

Anabela per nuauksintus laukus žydro, begalinio dangaus fone matė šuoliuojančius puslaukinius arklius. Girdėjo netoliese čiurlenantį upelį, iš miškais apaugusių kalvų atsklindančią paukščio giesmę. Birželis šiaurės Ispanijoje gniaužė kvapą. Buvo taip gražu, kad Anabela persisvėrė per atvirą pikapo langą ir pasiėmė rankinę su fotoaparatu.

Kaip tik tada už nugaros išgirdo žemą vyrišką balsą.

– Tai pagaliau atvykote.

Anabela sustingo. Persimetusi per petį fotoaparato dėklo dirželį, ji giliai įkvėpė ir atsisuko.

Ir kone žioptelėjo.

Priešais ją, apšviestas Ispanijos saulės, stovėjo pats Stefanas Kortezas; jo rudos akys švytėjo tarsi kaitri laužo liepsna. Nors ūgio Anabelai netrūko, kad pažvelgtų į nuostabų jo veidą, privalėjo kilstelėti galvą.

Tikrovėje jis buvo netgi gražesnis nei nuotraukose. Anabela žinojo, kad jam trisdešimt penkeri. Jo plaukai buvo juodi, odiniu dirželiu surišti į uodegėlę prie sprando, o lieknas ir dailiai raumeningas kūnas atrodė tvirtas. Nudėvėti džinsai gražiai gludo prie siaurų klubų. Juodų marškinių rankovės buvo atraitotos, iš po jų matyti juodais plaukeliais apaugusi įdegusi oda, kuri bylojo, kad sunkus fizinis darbas jam nesvetimas.

Stefanas nejudėdamas stovėjo ir atidžiai žvelgė į Anabelą.

Nuo tokio žvilgsnio jos plaučiuose, regis, nebeliko oro. Ji pasijuto pažeidžiama ir nesaugi, tarsi pasmerkta liūto žvilgsnio glostoma gazelė. O Stefano Kortezo, jauno ir stipraus grobuonies, kuris visiškai pasitikėjo savo galia moteriai, žvilgsnis neabejotinai išdavė alkį.

– Sveika atvykusi į mano namus, panele Vulf, – su švelniu akcentu pasisveikino Stefanas. Geidulingose jo lūpose sušvito šypsenėlė. – Laukiau jūsų.

Jų žvilgsniai susipynė. Anabelą perliejo karštis – toks galingas ir netikėtas, kad ji kone susverdėjo. Kad išlaikytų abejingumo kaukę, ji privalėjo pasitelkti visas valios pastangas, tačiau rankos vis tiek nevalingai susigniaužė apie fotoaparato dirželį.

– Tikrai… tikrai laukėte? – virpančiu balsu paklausė ji.

– Jūsų reputacija kalba už jus. – Jo akys vėl ėmė glostyti Anabelos kūną, o lūpose sušvito šypsena. – Garsioji Anabela Vulf. Gražioji po pasaulį su paskyrimais keliaujanti fotografė.

Stengdamasi paslėpti raudonį ir nuraminti krūtinėje besidaužančią širdį, Anabela kilstelėjo smakrą.

– O jūs esate Stefanas Kortezas, puikiausias Santo Castillo jojikas.

Anabela jį įžeidė sąmoningai, tačiau Stefanui jos žodžiai sukėlė juoką. Nuo to žemo, vyriško juoko ji vėl pajuto papilvėje suplazdančius drugelius.

Jam žengus artyn, Anabela apsilaižė netikėtai sukepusias lūpas.

– Esate žavinga, tokią jus ir įsivaizdavau. Mucho gusto, – žiūrėdamas jai į akis sušnabždėjo Stefanas. – Encantado.

Nors prie Anabelos jis nė neprisilietė, vien žodžiai prilygo glamonei, šiltų lūpų prisilietimui prie odos. Savo vyriška galia Stefanas ją tarsi įvyniojo į vatą. Anabela jautė nuo jo įdegusios odos ir raumeningo kūno sklindančią jėgą bei energiją.

Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą, ji abiem rankom tvirčiau sugniaužė fotoaparato dėklą.

– Man taip pat malonu su jumis susipažinti.

Geidulingos Stefano lūpos išsirietė, tarsi bylodamos jį žinant, kodėl ji neištiesė rankos pasisveikinti.

– Nekantrauju pradėti mūsų septynių dienų pažinties kelionę, señorita, – pasakė jis. – Nujaučiu, kad savaitė tikrai bus kupina malonumų.

Tamsios jo akys blykstelėjo neišsakytų džiaugsmų pažadu, ir Anabelos kvėpavimas patankėjo. Stefanas stovėjo taip arti, kad mergina jautė nuo jo sklindančią kaitrą. Ir pasijuto pažeidžiama. Moteriška. Užvaldyta keisto ir primygtinio noro leisti sau plaukti pasroviui, ištirpti jo šilumoje, jo ugnyje.

Dieve švenčiausias, kas ją apsėdo? Reikia susiimti! Net legendinis ispanų mergišius negali šitaip greitai apsukti moteriai galvos!

Anabela tvirčiau sukando dantis. Ji jiems abiem įrodys nesanti kvaiša. Nes, kad ir koks gražus būtų mergišiaus veidas, jo siela visada savanaudiška ir šalta. Šitai Anabela suprato jau seniai.

Piktai į jį žiūrėdama ji žengė žingsnį atgal.

– Kaip malonu girdėti, – kandžiai sumurmėjo ji. – Tačiau drįsčiau abejoti, kad su manimi praleisite ištisą savaitę, nes, pasak įvairių šaltinių, jūsų susidomėjimas moterimi retai kada trunka ilgiau nei vieną naktį.

Anabela tikėjosi, kad jos šiurkštumas supykdys Stefaną, tačiau jis, atvirkščiai, atrodė pralinksmėjęs.

– Jūsų atveju, panele Vulf, – švelniai tarė jis, – galėčiau pasistengti padaryti išimtį.

Anabelos gerklėje sutvinkčiojo pulsas. Stengdamasi sulėtinti greitą, paviršutinišką kvėpavimą, ji nurijo seiles.

Nepasitikėk jo žavesiu, – griežtai paliepė sau Anabela.

– Man geriausiai sekasi dirbti vienai, – kilstelėdama smakrą tarė ji. – Ačiū, bet jūsų draugijos man nereikės. Ir nesinorės.

Stefanas sumirksėjo.

Prisiminusi, kaip sunkiai Raitelis gavo leidimą šiam išskirtiniam fotoreportažui Santo Castillo, Anabela sumirksėjo ir pamėgino sušvelninti situaciją.

– Atleiskite, jeigu nuskambėjo nemandagiai. Paprasčiausiai nemėgstu, kai kas nors sukiojasi aplinkui, kai dirbu. – Ji pasistengė nusišypsoti. – Be to, esu tikra, kad turite dar daug ką nuveikti iki savaitgalį vyksiančių labdaros iškilmių.

Stefanas netikėtai ištiesė į Anabelą ranką. Iš išgąsčio išsiplėtusiomis akimis ir įsitempusi ji atšoko atgal.

Stefanas susiraukė.

– Leiskite padėti jums nusinešti krepšį, panele Vulf.

Ak, tai štai dėl ko jis ištiesė ranką. Jos skruostai švelniai nukaito.

– Nebūtina.

– Esate mano viešnia.

– Ačiū, tačiau savo įranga galiu pasirūpinti pati.

– Por supuesto. Vienam žmogui atrodo gerokai per sunku.

– Dažniausiai su manimi vyksta padėjėja… – pradėjo aiškintis Anabela, bet nutilo mintimis nuklydusi į Kornvalį, kur jos pagalbininkė Merė su vyru dabar augina mažą kūdikėlį. Ji giliai įkvėpė. – Tačiau susitvarkysiu ir viena. Nesirūpinkite. Nuotraukose ranča atrodys nuostabiai. Projektas bus įgyvendintas kuo sklandžiausiai. Man geriausia dirbti vienai, – pakartojo ji.

– Jau minėjote. – Stefanas nukreipė į ją tokį žvilgsnį, nuo kurio Anabelai tarp krūtų nuvinguriavo prakaito srovelė.

– Kodėl į mane taip žiūrite?

– Kaip?

– Tarsi… – Ji nutilo ieškodama žodžių, kurie nenuskambėtų juokingai. Tarsi norėtumėte nuplėšti nuo manęs drabužius. Tarsi norėtumėte mane išsunkti kaip citriną. Tarsi norėtumėte persimesti mane per petį ir, pasiguldęs į lovą, išragauti kiekvieną mano kūno lopinėlį. – Tarsi niekada nebūtumėte matęs moters, – sutrikusi užbaigė ji.

Stefanas nusijuokė.

– Kaip jau esate informuota, moterų esu matęs daug. Visgi… – Jis kiek patylėjo. – Negaliu liautis į jus žiūrėjęs.

– Kodėl?

– Nes esate gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.

Anabela nurijo seiles.

– Tik… tikrai?

Jis linktelėjo galva.

– Nuotraukos, kurias esu matęs, tikrai neatspindi jūsų grožio.

Anabelai per nugarą nuvilnijo virpulys.

Nuotraukos, kurias esu matęs.

Kurias gi jis matė? Paskutines – iš jos brolio vestuvių Londone? Ar žiemos kadrus, kuriuose ji užfiksuota saulės nugairintu veidu keliaujanti per Sacharą ir Mongolijos lygumas?

O gal… nuotraukas, darytas prieš dvidešimt metų, kai girtas tėvas jos vos neužmušė?

Gal Stefanas bus matęs jos fotografijas prieš ir po, kurios kadaise puošė visus Anglijos laikraščius: vieną, kurioje ji – besišypsanti šviesiaplaukė, rausvaskruostė keturiolikmetė; ir antrą, kurioje ji užfiksuota jau bjauriai ištinusiu veidu, siaurais plyšeliais vietoje akių, nuo žiaurių botago kirčių besilupančia raudona oda?

Anabela skvarbiai tyrinėjo Stefano veidą. Tačiau jis žvelgė į ją kuo nuoširdžiausiai šypsodamasis.

Galiausiai ji taip garsiai iškvėpė, kad net suvirpėjo šnervės. Gerai. Apie jos praeitį jis nieko nežino. Kad ir kaip skambiai ir plačiai nuaidėjo Vulfų skandalas, pasaulis nestovėjo vietoje. Žmonės pamiršo.

Bet Anabela – ne. Ji nepamirš niekada. Likę randai visada primins skaudžiausią gyvenimo įvykį. Jie įsirėžė kūne. Veide. Visam gyvenimui likusios tėvo smurto žymės slėpėsi po kruopščiu makiažu ir ilgais šviesiais kirpčiais.

Stefanas pakreipė galvą ir nusišypsojo.

– Komplimentai jums nerūpi.

– Kodėl taip manote? – pamėgino išsisukti Anabela.

– Atrodote netgi… supykusi.

– Ne, tikrai ne. – Šis vyras pernelyg pastabus. Anabela nusibraukė įsivaizduojamas dulkeles nuo savo šviesiai pilko kostiumėlio ir pakėlė akis. – Tačiau privalote žinoti, kad jūsų reputacija – man ne paslaptis. Neketinu tapti dar vienu jūsų trofėjumi. Sakydamas komplimentus tik veltui švaistote laiką.

Tamsios Stefano akys žybtelėjo.

– Gražiai moteriai pasakytas komplimentas niekada nėra iššvaistytas laikas. O jūs esate daugiau nei graži. Jūs esate… belleza.

– Kazanova, švaistote laiką, – griežtai pakartojo Anabela. – Manęs neįmanoma sugundyti.

Jo žvilgsnis tapo skvarbesnis, išduodantis susidomėjimą, tarsi Anabela jam būtų ką tik metusi iššūkį, kuriam jis nepajėgė atsispirti. Keletas juodų sruogų išsprūdo iš Stefano plaukų raiščio ir pakibo prie skruostų, dar labiau paryškino nuostabias akis.

– Šitai esu girdėjęs.

Pasitaisydama ant peties sunkų krepšį Anabela sumurmėjo:

– Afonsas Moreira sakė, kad kaip tik taip ir elgsitės.

– Ak. Mano portugalas konkurentas. – Stefanas ironiškai kilstelėjo antakį. – Ką dar jis sakė?

– Kad esate moterų širdžių ir dorovės ėdikas. Ir liepė man užsirakinti duris.

Stefano žvilgsnis buvo tiesus, saulės apšviesti juodi plaukai suspindėjo tarsi nimbas. Akys virto bedugniais nakties šuliniais, ir jis tapo panašus į tamsos angelą.

– Moreira teisus, – tyliai tarė Stefanas.

Anabela iš nuostabos prasižiojo. Tokio atsakymo nė už ką nesitikėjo.

– Tei… teisus?

– Sí. – Geidulingų jo lūpų kampučiai vėl užsirietė aukštyn. – Kaip tik toks aš ir esu.

Anabelai bežiūrint į tą niūriai gražų veidą, jos gerklėje sutvinkčiojo puslas. Ji tarsi pro miglą jautė odą glostantį šiltą vėją, taršiusį jos kuodą ir blaškiusį šviesių plaukų sruogas. Ir akimirkai pasijuto grimztanti į sūkuriuojančią Stefano akių tamsą.

Jo akys nebuvo tamsiai rudos, kaip pasirodė iš pradžių. Jose atsispindėjo šimtai spalvų, kurių gausi visa ispaniška žemė: obisidiano, sabalo, kavos ir degintos ochros. Jos buvo sklidinos šilumos. Sklidinos gyvenimo.

Norėdamas ją paliesti Stefanas ištiesė ranką, bet sustojo, kai iki Anabelos skruosto liko vos milimetras, – taip arti, kad mergina jautė nuo jo pirštų galiukų sklindančią šilumą.

Anabelos širdis aprimo, kol galiausiai, regis, ir visai liovėsi plakusi. Ji tarsi pro miglą jautė, kaip ant dulkėto kiemo grindinio pasisuka ir pasiruošia pulti atgal į automobilį – dumti atgal į Londoną, kiek tik leistų variklis.

Stefanas suraukė kaktą. Tada skubiai atsitraukė, jo ranka nusviro prie šono.

– Taip, panele Vulf, jūs iš tiesų esate tikra gražuolė, – nerūpestingai pasakė jis. – Net neabejoju, kad traukiate daugybę vyrų. Bet manęs… – Jis nutilo.

Anabela pravėrė lūpas.

– Bet jūsų… ne?

Stefanas kreivai šyptelėjo.

– Sakykime, kad esate ne visai mano skonio moteris.

Jo žodžiai Anabelai turėjo suteikti palengvėjimą. Tačiau nuskambėjo atžagariai ir sukėlė buką skausmą krūtinėje, o to ji visai nesitikėjo. Todėl tvirčiau sučiaupė lūpas.

– Ak. Puiku.

– Dabar matote, – tebežiūrėdamas jai į akis tyliai tarė Stefanas. – Nėra jokios priežasties manęs bijoti.

Anabela pakėlė į jį siaubą išduodantį žvilgsnį. Gal jis perprato jos mintis? Gal išvydo jos akyse trumpalaikę pagundą bėgti – tolyn nuo Santo Castillo, nuo savo paskyrimo, nuo jo, – tarsi ji būtų kokia baikšti skaistuolė?

Kita vertus, kaip tik taip Stefanas ir vertė ją jaustis. Anabela buvo kuo tikriausia baikšti skaistuolė.

Bet dabar reikėjo galvoti ne apie save, o apie darbą ir reputaciją. Ji išsitiesė, atmetė galvą ir sumelavo:

– Aš jūsų nebijau.

– Bien, – tarė Stefanas ir, tiriamai žiūrėdamas jai į akis, priėjo. – Duodu žodį: durų užsirakinti nereikės.

Pasijutusi visiška kvaiša, Anabela nukreipė akis į šalį; jos skruostai degė. Juk buvo tokia tikra, kad garsusis mergišius mėgins ją suvilioti. O pasirodė, kad ji – ne jo skonio. Turbūt vienintelė visame pasaulyje nesužadina jam aistros.

Tačiau jos kūnas jam nebuvo abejingas. Ir tai dar švelniai pasakyta. Ji užkaisdavo kas kartą Stefanui į ją pažvelgus. Vien būdama šalia jo Anabela parausdavo, jos šerdis sudrėkdavo.

Pirmą kartą gyvenime ji jautė tokį stiprų fizinį jaudulį. Trauką. Geismą.

O Stefanas juk net nebandė jos suvilioti. Keista. Arba jis nesuprato, kokį poveikį daro moterims, arba jam tai visai nerūpėjo. Šiaip ar taip, nieko nuostabaus, kad jam už nugaros nusidriekė šleifas sudaužytų širdžių.

– Privalote leisti man jums padėti, – apeidamas ją pasakė Stefanas ir atidarė pikapo bagažinę. Ištraukęs lagaminą ir vilnonio bajaus krepšį, jis nužvelgė visą ten sukrautą fotografuoti skirtą įrangą. – Tuojau ateisiu paimti likusių daiktų.

– Tai visai nebūtina.

– Man būtina. – Užsikrovęs ant peties sunkų lagaminą, jis kuo nerūpestingiausiai užsimetė dar ir krepšį, tarsi visas tas svoris būtų vieni niekai. – Sekite paskui mane į savo kambarį, señorita.

Nešinas sunkiu nešuliu, Stefanas lengvai nužingsniavo link kitoje kiemo pusėje stūksančio kalkėmis balinto namo.

Sekite paskui mane į savo kambarį.

Žiūrėdama jam pavymui, Anabela suvirpėjo. Pasitaisiusi fotoaparato dėklo dirželį ant peties, ji pasigailėjo – ir jau ne pirmą kartą, – kad iš tiesų nesanti tąja ledo karaliene, kokia visi tikėjo ją esant. Kadangi Anabela su darbo pavedimais keliavo po visą pasaulį, žmonės ją laikė bebaime. Bet iš tiesų ji buvo drąsi tik pasislėpusi už objektyvo; kasdieniame gyvenime jausdavosi pažeidžiama. Baili. Nesugebanti niekuo pasitikėti. Ir visada tokia vieniša.

Anabela sunkiai atsiduso. Ausį maloniai kuteno virš galvos karšto vėjo kedenamų šešėliuotų medžių šlamėjimas. Po savaitės jos paskyrimas baigsis, ir jai daugiau niekada neteks susitikti su Stefanu Kortezu. Tik viena savaitė. Argi tai labai sunku?

Visą kelią iki hasjendos Anabela stebėjo jį einantį su nešuliu ant peties – gracingai, dideliais žingsniais, tarsi liūtą.

Stefanas Kortezas buvo pavojingiausias jos sutiktas mergišius.

Kaip gerai, kad jinai netraukia jo. Nes jeigu jis nuoširdžiai pamėgintų ją suvilioti, geruoju nesibaigtų. Ji nesugebėtų atsispirti tokiam fiziškai juntamam žavesiui.

Jeigu jis nuspręstų ją pasiguldyti į lovą…

Ar ji pajėgtų atsispirti? O gal sudegtų jo liepsnoje, gal iš jos liktų tik krūvelė pelenų?

Anabelai ir vėl kilo didžiulė pagunda bėgti, šokti į savo pikapą, įjungti variklį ir neatsigręžiant skuosti iki pat Londono.

Tačiau galiausiai ji visgi prisivertė elgtis taip, kaip ir pridera profesionalei, – susitelkti į jai pavestą užduotį. Todėl lėtai nužingsniavo per kiemą namo link.

Jis manęs negeidžia, – įtikinėjo ji save. – Esu visiškai saugi.

Tačiau Anabelai priėjus prie tarpduryje jos laukiančio Stefano, jo žvilgsnis nudegino tarsi karščiausia liepsna. Merginą nukrėtė drebulys.

Visi perspėjimai apie šį vyrą buvo… gryniausia tiesa.