Читать книгу O ji tikrai karšta! - Jennifer Hayward - Страница 1

Pastaruoju metu Manhatano reporterei Izabelei Piters sėkmė šypsojosi nepaprastai dažnai. Izabelė Aukštutiniame Ist Saide įsigijo mielą vieno kambario butuką, kuris buvo jai pagal kišenę, laimėjo vietinio sporto klubo narystę, kuri turėtų neleisti grįžti numestiems penkiolikai svarų, o pasipainiojusi reikiamoje vietoje reikiamu laiku parengė pikantišką istoriją apie Niujorko mero rinkimus, tad dabar jos pavardė nuolat mirgėjo žiniasklaidoje.

Deja, atskubėjusi į Sophoros biurą Londone, numetusi savo kortelę ant registratūros raudonmedžio stalo nepriekaištingai apsirengusiai registratorei ir paprašiusi susitikti su Leandru Konstantinu, iš blondinės veido išraiškos suprato, kad greičiausiai sėkmė nuo jos nusisuko.

– Bijau, kad būsite su juo prasilenkusi, panele Piters, – atsakė registratorė tobulu britišku akcentu, kuris kiekvieną kartą priversdavo Izę pasijusti menka ir nereikšminga. – Ponas Konstantinas jau pakeliui į Jungtines Valstijas.

Prakeikimas. Adrenalinas, sruvęs gyslomis nuo tada, kai, susiruošus skristi iš Italijos namo, viršininkas parašė žinutę su nurodymais leistis į gaudynes Londone, staiga išseko. Atrodė, kad atsitrenkė į sieną. Ji padarė viską, kad atsidurtų čia, kol Sophoros milijardierius generalinis direktorius dar neišvyko, bet vidudienio eismo kamščiai atliko savo juodą darbą. Nepadėjo ir it sraigė judėjęs taksi.

Izabelė iš paskutiniųjų tramdė nusivylimą, nors tikriausiai viską išdavė jos veido išraiška. Visgi ši moteris galėtų būti naudinga.

– Ačiū, – sušnabždėjo ji ir pasiėmusi kortelę įsidėjo atgal į rankinę. – Gal žinote, į kurį biurą jis išvyko?

– To reikia klausti jo asmeninės asistentės, – atsakė blondinė įdėmiai ją stebėdama. – Ji Niujorke. Ar norėtumėte jos telefono numerio?

– Ačiū, jau turiu, – tarstelėjo Izė ir prikando apatinę lūpą. – Kada jis išvyko?

– Prieš kelias valandas, – nutęsė moteris. – Gaila, kad jūsų kelionė nuėjo veltui.

Kažkodėl Izei nepatiko vartų sargės žvilgsnis. Ar nepasiekiamasis Leandras Konstantinas slepiasi savo kabinete? Viršininkas minėjo, kad, prireikus susitikti su žurnalistais, jis magiškai dingdavo, tačiau ji neturėjo laiko jo ieškoti. Lėktuvas į Niujorką pakils lygiai po trijų su puse valandos.

Izabelė linktelėjo blondinei, užsegė rankinę ir žengė į šalį. Džeimsui, jos viršininkui, tai nepatiks. Žinutėse jis rašė, kad netrukus į viešumą iškils skandalas, supurtysiantis Konstantino žaidimų įrangos kompaniją. Jei iki tol Niujorko televizijai nepavyks su juo susisiekti ir įtikinti, kad duotų išskirtinį interviu, jį užsipuls visa šalies žiniasklaida. Tada tikimybė jį pakalbinti bus lygi nuliui.

Sunkiai atsidususi Izabelė persimetė rankinę per petį ir išėjusi pro stiklines duris pasuko prie liftų. Vien pažvelgusi į aplinkui buvusius žmones ji suprato, kad pateko į vidudienio kofeino ir nikotino pragarą. Žinoma, negalėjo pasigirti pati neturinti žalingų įpročių, bet mieliau kimšdavosi į burną visokį šlamštą arba nerimaudavo dėl kokio nors straipsnio vietoje to, kad lietų prakaitą sporto klube. Kita vertus, ką daryti, kai tavo motina Holivudo deivė, o sesuo užsidirba pragyvenimui staipydamasi ant podiumo? Tobulybė atrodė nepasiekiama.

Skimbtelėjus lifto skambučiui Izabelė atsisuko į sidabrinius mirties nasrus. Būrelis žmonių susigrūdo viduje kaip sardinės skardinėje. Tiesą sakant, jai derėjo spraustis tarp jų, tačiau vien prisiminus kelionę aukštyn širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Užteko pažvelgti į aštuonių kvadratinių pėdų dėžutę, kad burna išdžiūtų, o kojos virstų drebučiais.

Ji atsisuko į avarinio išėjimo duris. Argi lipti penkiasdešimt aukštų žemyn gali būti taip blogai? Taip, gali, – nusprendė ji. Trijų colių aukščio kulniukai neskirti tokiam sportui, o jai dar reikia spėti į lėktuvą. Verčiau įveiks savo baimę, pamanė žengdama atatupsta nuo sidabrinių durų, už kurių dingo tuzinas žmonių, antraip visi susirinkusieji taps jos baimės liudininkais.

Mintyse Izabelė kartojo sau, kad ji racionali moteris, kurios pečius kasdien slegia labai didelė atsakomybė, tačiau vis tiek baimingai žvalgėsi po vestibiulyje nuobodžiaujančią minią. Jai pavyks. Juk ji ne ligonė.

Izė nužvelgė tobulą dešinėje stovinčios moters figūrą, aptemptą vienetiniu meno kūriniu. Verčianti iš kojų. Ar tokių moterų yra visur? Ar ir aukštakulniai dizainerio darbas? Kaip nesąžininga. Vieninteliai prabangūs bateliai, kuriuos ji turėjo, buvo rubinų raudonumo aukštakulniai, įsigyti per išpardavimą. Izabelė juos įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir paklojo ketvirtį mėnesio atlyginimo. Po to kelias savaites vakarienei valgė tik dribsnius.

Izabelės žvilgsnis nuklydo tolyn. Pastebėjo vyriškį, kurio išvaizda išdavė, kad jis kasdien, gerdamas arbatą, padaugina pyragaičių. Šalia jo stovėjo akivaizdžiai gerokai jaunesnis tipas, atsišliejęs į sieną ir tapšnojantis išmanųjį telefoną. Izabelei atvipo žandikaulis. Kaip galėjo jo nepastebėti? Jis buvo išskirtinis, iš didžiosios I. Šešios pėdos testosterono ir prabangus kostiumas. Jis traukė visų žvilgsnius.

Oho. Ji atidžiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Dar niekada nematė vyro, kuriam taip tiktų kostiumas. Jam neprilygo net pasipūtę Manhatano finansų rajono povai. Tokie tobuli tamsiai pilki kostiumai, išryškinantys ūgį ir tobulą sudėjimą, turėtų būti uždrausti. Ypač kelnės, aptempiančios galingas šlaunis.

Prakeikimas, koks jis karštas. Toks karštas, kad jos kūno temperatūra ką tik šoktelėjo dešimčia laipsnių į viršų. Izabelė pakėlė akis į Viduržemio jūros regiono vyro tipo profilį ir sustingo. Kol ji nesivaržydama grožėjosi, jis pakėlė akis nuo telefono ir dabar stebeilijo tiesiai į… ją. Dieve. Duobutė jo smakre, kad ir kaip tai pavadinsi, atrodė taip… skaniai.

Jis žvelgė į ją atvirai, nė kiek nesidrovėdamas. Žvilgsnis išdavė, kad jos privalumus vertina subrendęs, savimi pasitikintis vyras, kuris gali rinktis bet kurią moterį. Izabelė suvirpėjo visu kūnu ir tvirčiau atsistojusi pasimuistė kaip maža mergaitė, nors kaip reporterė žinojo, kad užspeistai į kampą taip elgtis nedera. Kol jo žvilgsnis vėl pakilo prie jos veido, ją užliejo aistringa, žydra jėga, o veidas tapo burokėlių raudonumo.

Praslinko amžinybę trukusi akimirka – ji dar niekada taip nesikankino, – o tuomet jis nutraukė akių kontaktą ir nuleidęs galvą vėl susitelkė į telefoną.

Baigta.

Skruostai suliepsnojo dar skaisčiau. Rimtai, Ize, ko tikėjaisi? Kad jis taip pat ris tave akimis? Tai kartojasi nuolat. Visada nusižiūri vyrą, kuris ne tavo nosiai.

Suskambo Lotynų Amerikos ritmai. Jie grojo vis garsiau. Apolonas pakėlė akis ir susiraukė. Prakeikimas. Jos telefonas. Izabelė atsegė rankinę ir jį išsitraukė.

– Tai?.. – sulojo viršininkas. – Kas nutiko?

– Atleisk, Džeimsai, bet prasilenkėm. Eismas buvo siaubingas.

Džeimsas nepatenkintas atsiduso:

– Girdėjau, kad jis nesugaunamas, bet tik ne moterims.

Izė nežinojo, nei kaip Leandras Konstantinas atrodo, nei kas jis toks. Niekada nebuvo girdėjusi nei apie jo žaidimų kompaniją, nei apie populiarų lenktynių žaidimą Behemoth – apie jį sužinojo tik ryte, pakeliui iš atostogų, praleistų su draugėmis, Toskanoje gavusi Džeimso žinutę. Bosas liepė užsukti į Londoną. Žinutėje buvo parašyta, kad buvęs Konstantino programinės įrangos kūrimo vadovas Frenkas Meseris, jau seniai išspirtas iš kompanijos, šiandien atėjo į Niujorko televiziją tvirtindamas, kad tikrasis Behemoth kūrėjas yra jis. Jis buvo pasiryžęs eiti iki galo – iškart pateikė kompanijai ieškinį bei pasiūlė išskirtinį interviu žiniasklaidai.

Izė sučiaupė lūpas.

– Registratūroje paklausiau, į kurį biurą jis išvyko, bet man neatsakė.

– Mano šaltinis sako, kad į Niujorką, – atsiduso viršininkas. – Nesijaudink, Ize, čia mes jį pričiupsim. Negalės slapstytis amžinai.

Mes? Ji susiraukė.

– Gal leisi man dirbti savarankiškai?

Stojo tyla.

– Nenorėjau nieko sakyti, kol negrįžai, nes bijojau, kad išsigąsi, tačiau kad jau viskas taip susiklostė, verčiau pasakysiu dabar. Išeina Katerina Viloubai. Kanalo vadovai žavisi tavo darbu ir nori, kad dalyvautum diktorių atrankoje.

Izabelė neteko žado, širdis nusmuko į kulnus. Ji neramiai žengė atatupsta. Katerina Viloubai, Niujorko televizijos numylėtinė ir savaitgalių žvaigždė, išeina į pensiją? Jie nori, kad į jos vietą kandidatuotų niekam nežinoma, nedaug patirties turinti reporterė?

– Bet aš jaunesnė dvidešimčia metų, – išspjovė ji. – Ar jie nenori labiau patyrusio žmogaus?

Tikra kvaiša, kam išvis apie tai užsiminė?

– Jaunimas mus žudo, – sausai tarstelėjo Džeimsas. – Jie mano, kad pritrauksi jaunesnių žiūrovų. Be to, jau dabar puikiai sutari su kolegomis.

Jai sukosi galva. Izabelė nusivalė prakaituotą delną į sijoną. Turėtų šokinėti iš laimės, kad jie taip gerai ją vertina, tačiau skrandis sukosi į kietą mazgą.

– Ir kaip tai susiję su Konstantino istorija?

– Vadovai mano, kad tavo silpnoji vieta – menka patirtis susidūrus su rimtomis naujienomis, kurios turi tavo varžovai. Todėl aš tau atiduosiu šią istoriją ir tu pasirūpinsi, kad ji nuskambėtų per visą pasaulį.

Aa. Ji sunkiai nurijo seiles ir tvirčiau prispaudusi prie ausies telefoną loštelėjo ant kulniukų. Konstantino istorija pateks į pirmuosius laikraščių puslapius. Ar ji tam pasirengusi?

– Tu dar čia? – paklausė Džeimsas.

– Taip, – cyptelėjo ji ir užsimerkė. – Taip, – pakartojo tvirčiau.

– Nepanikuok, – įsakė jis. – Tai tik pokalbis dėl darbo. Gali būti, kad daugiau nieko ir nebus.

Pokalbis dėl darbo svarbiausiame pasaulio žinių kanale prieš eilę kostiumuotų vadovų, kurie norės žinoti viską iki dėvimų pėdkelnių rūšies…

Širdis, rodėsi, iššoks per gerklę.

– Kada?

– Rytoj dešimtą ryto pas mus.

Rytoj? Izabelė greitai dirstelėjo į kylantį liftą.

– Džeimsai, aš…

– Turiu eiti, Ize, elektroniniu paštu tau išsiunčiau klausimus, kurie padės pasiruošti pokalbiui. Rytoj dešimtą. Nevėluok.

Skambutis nutrūko, o ji stovėjo lyg maišu trenkta. Kas ką tik įvyko?

Aukštas tamsiaplaukis galiūnas pasiėmė krepšį ir nuėjo prie tuščio lifto. Greitai apžvelgusi vestibiulį ji suprato, kad leisis tik jiedu. Izabelė įmetė telefoną į rankinę ir nusekė jam iš paskos, bet likus penkioms pėdoms iki durų sustojo kaip įkalta. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Milžinas mandagiai ranka sustabdė užsidarančias duris ir nekantriai krustelėjo lūpas.

– Lipi?

Izė linktelėjo. Jos dėmesį patraukė Niujorko akcentas, pagardintas kažkuo seksualiai svetimu. Gal graikiška nata?

Judinkis, – įsakė sau ir atsargiai žengė link baisios metalinės dėžės, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau darėsi kvėpuoti. Likus vos pėdai iki lifto durų ji vėl sustojo.

Vyriškis prisimerkęs įsistebeilijo jai į akis.

– Ar viskas gerai?

Ji pakreipė galvą.

– Truputį bijau liftų.

Jis kilstelėjo antakį.

– Daugybė žmonių važinėja jais kiekvieną dieną. Visiškai saugu.

– Tuo aš abejoju, – sumurmėjo ji nesijudindama nė per žingsnį.

Vyriškis pavartė akis.

– Kaip kasdien atsiduri darbe?

– Man labiau patinka laiptai.

Jo lūpos įsitempė.

– Klausyk, skubu į oro uostą. Gali keliauti su manimi arba palaukti kito lifto. Rinkis.

Izabelė sunkiai nurijo seiles.

– Aš taip pat… skubu į oro uostą.

Jis vėl nužvelgė ją akivaizdžiai nekantraudamas.

– Tuomet lipk.

Prieš akis plykstelėjo prisiminimas, kaip ji su seserimi šaukiasi pagalbos tamsiame lifte. Tas vaizdas Izę aplankydavo visada, kai reikėdavo prisiversti lipti į liftą. Ji prisiminė spengiančią tylą metalinėje dėžėje, kai jos drebėjo prisispaudusios prie sienos, pritraukusios kelius prie krūtinės, bijodamos, kad liftas nugarmės žemyn. Ji buvo tikra, kad niekas jų neras ir joms teks praleisti naktį šaltyje, tyloje ir tamsoje.

Jis nusikeikė.

– Turiu važiuoti.

Izabelė išpūtusi akis stebėjo, kaip jis spusteli mygtuką. Tą pačią akimirką, kai jo žodžiai įveikė paniką, sunkios metalinės durys ėmė užsidarinėti.

Ji negali pavėluoti į lėktuvą.

Giliai įkvėpusi Izabelė žengė pirmyn, įkišo rankinę tarp užsiveriančių durų ir šoko vidun pati. Apolonas nusikeikęs įkišo ranką tarp durų.

– Kas per velnias? – suurzgė jis, kai ji atsišliejo į metalinę sieną, kad išlaikytų pusiausvyrą. – Kas čia per kvailystės?

Durims užsidarius ji krūptelėjo.

– Rytoj turiu dalyvauti pokalbyje dėl darbo… negaliu pavėluoti į skrydį.

– Ir nusprendei, kad nori leistis žemyn padalyta perpus? – paklausė jis purtydamas galvą ir žvelgdamas į ją kaip į beprotę.

– Juk sakiau, kad truputį bijau liftų, – tarė ji kabindamasi į lygų metalinį turėklą, supantį visą dėžę.

Jis kilstelėjo antakį.

– Truputį?

Izabelė linktelėjo ir atsirėmusi į turėklą pabandė apsimesti, kad yra visiškai atsipalaidavusi, nors kojos drebėjo per kelius.

– Nekreipk į mane dėmesio. Viskas gerai.

Nepanašu, kad jis patikėjo, tačiau bent jau pakėlė akis į ekraną, rodantį dienos naujienas. Daugiausiai kelios minutės, – tikino ji save. Po to atsistos ant tvirtos žemės ir nuvyks į oro uostą.

Liftas ėmė sklandžiai leistis žemyn. Izabelė pagalvojo, kad gal tikrai truputį išprotėjo. Juk viskas ne taip blogai… Kelis kartus giliai įkvėpė stengdamasi nusiraminti ir atpalaidavo turėklą gniaužiančius pirštus. Man pavyks, – mintyse kartojo kaip mantrą, stebėdama viršuje degančius skaičiukus. Liko dar trisdešimt keturi aukštai.

Trisdešimt trečiame aukšte prie jų prisijungė du politikai ir uždaroje erdvėje nuskambėjo politiškai nekorektiškas juokelis. Kai jie išlipo trisdešimt antrame, Izė jau šypsojosi. Gal anekdotas ir negražus, bet juokingas.

Liftas vėl įsibėgėjo. Vis greitėjo. Ji greitai žvilgtelėjo į švieslentę viršuje. Trisdešimt vienas, trisdešimt, dvidešimt devyni… Ar jai tik pasirodė, ar aukštai keitėsi greičiau nei prieš tai? Širdis ėmė plakti smarkiau. Tikriausiai jai vaidenasi, juk liftai važinėja vienodu greičiu, ar ne? Skaičiai ėmė keistis dar greičiau. Izabelė sunerimusi žvilgtelėjo į milžiną. Jis taip pat stebėjo skaičiukus. Dvidešimt aštuoni, dvidešimt septyni, dvidešimt šeši… Jie iš tiesų leidosi greičiau.

– Kas vyksta? – sugergždė ji spausdama turėklą.

Vyriškis atsisuko į ją kietai sučiaupęs lūpas.

– Ne…

Jis nutilo viduryje žodžio, nes staiga liftas cypdamas sustojo. Izabelė suspiegė iš išgąsčio. Staigaus stabdymo jėga išplėšė jai iš rankų turėklą ir metė ją į priekį. Nepažįstamasis mėgino ją sugauti, tačiau liftas krestelėjo išmušdamas jį iš pusiausvyros ir jiedu atsitrenkė vienas į kitą. Juos pasitiko kietos grindys, Izę prislėgė vyro kūno svoris. Galva atsitrenkus į grindis, suspengė ausyse, o tuomet stojo tyla.

Aleksas gulėjo ant merginos ir vos pajėgė kvėpuoti. Kabina suposi ir girgždėjo tarsi negalėdama apsispręsti, ar likti, kur yra, ar judėti toliau. Aleksas kelias sekundes nedrįso nė krustelėti, bet netrukus įsitikino, kad liftas nebejuda. Stojo nejauki tyla. Tikriausiai suveikė avariniai stabdžiai. Ačiū Dievui.

Staiga pasigirdo netolygus, staccato kvėpavimas. Jis gulėjo įsikniaubęs į švelnių, tankių plaukų kupetą ir savo svoriu traiškė liauną moterį.

Aleksas mintyse nusikeikė vildamasis, kad labai jos nesužalojo. Mėgindamas ją sugauti parbloškė ant grindų kaip amerikietiško futbolo gynėjas.

Jis rankomis atsirėmė į grindis ir sunkiai pasikėlė. Ji gulėjo veidu į grindis ir nejudėjo, tik netolygiai kvėpavo. Aleksas pajudino jos petį.

– Ar tu sveika?

Ji neatsakė, tik toliau gaudė orą. Jis pakišo ranką po ja ir švelniai apvertė. Pamačius išbalusį veidą ir stiklines akis jam širdis ėmė greičiau plakti, o pastebėjus kairėje kaktos pusėje kylant violetinį guzą pasileido šuoliais. Christós.

Aleksas įsmeigė į ją akis ir nenusisuko, kol įsitikino, kad ji jį mato.

– Ar tu sveika?

Ji pravėrė lūpas.

– Liftas… ar mes sustojom?

Aleksas atsiduso.

– Taip. Suveikė avariniai stabdžiai.

Apsiblaususios akys nušvito iš palengvėjimo, tačiau neilgam. Baimingas merginos žvilgsnis šokinėjo nuo vienos metalinės sienos prie kitos kaip teniso kamuoliukas, kvėpavimas darėsi vis greitesnis, pirštai spaudėsi prie grindų, ji mėgino atsikelti ir atsisėsti.

– Negaliu… ne…

Aleksas čiupo ją už pečių ir prispaudė prie grindų.

– Nusiramink, antraip bus tik blogiau, – paliepė jis. – Kvėpuok giliai.

Ji stebeilijo į jį išpūtusi akis, o krūtinė sunkiai kilnojosi.

– Dabar, – tarė jis ir pakišo pirštus jai po smakru, kad nejudėtų. – Įkvėpt, iškvėpt.

Ji įkvėpė kartą, du. Greitai ir negiliai, bet daugiau nei prieš tai. Pamažu kvėpavimas darėsi tolygesnis.

– Puiku, – linktelėjo jis. – Taip ir toliau.

Aleksas laikė Izės galvą tol, kol jai praėjo panika ir veidas atgavo spalvą.

– Geriau? – švelniai paklausė jis.

– Taip, ačiū, – ji dar kartą giliai įkvėpė, sumirkčiojo ir apsidairė. – Nematau savo… akinių, – sušnabždėjo ji. – Tikriausiai krisdama juos pamečiau.

Aleksas atsistojo ir paieškojo. Akiniai gulėjo lifto kampe. Per stebuklą liko sveiki. Jis juos pakėlė ir priklaupęs uždėjo merginai ant nosies.

– Susitrenkei galvą. Nesijauti apsvaigusi?

Ji iš lėto atsisėdo, pasukiojo galvą į šalis.

– Kol negalvoju, kur esu, viskas gerai.

– Tuomet ir negalvok, – patarė jis ir atsistojęs priėjo prie valdymo pulto. Iš už metalinių durelių ištraukęs telefoną pasisveikino. Kitame gale pasigirdo džeržgimas ir jaunas vyriškas balsas.

– Ar visi sveiki?

– Taip, – niūriai atsakė Aleksas. – Ar liftas stabilus?

– Taip, pone, sugedo generatorius, tačiau suveikė avariniai stabdžiai.

Aleksas atpalaidavo ragelį spaudžiančius pirštus. Širdis liovėsi daužiusis krūtinėje.

– Kada mus iš čia ištrauksite?

– Komanda atvyks kiek galėdama greičiau, tačiau kol sugalvosime, kaip jus ištraukti, galime užtrukti kelias valandas.

Jis nuleido akis į išbalusią moterį ant grindų.

– Norite pasakyti…

– Jūsų liftas įstrigo tarp aukštų. Esant tokiai situacijai arba mėginame pajudinti kabiną rankiniu būdu iš stoties ir išlaužti duris, arba išimame lubas. Mums priimtinesnis pirmas variantas, bet be generatoriaus tai gali būti neįmanoma.

Aleksas pažvelgė į guzą ant moters kaktos. Palyginti su sužeidimais, kuriuos jie galėjo patirti, skrydis atrodė visiškai nereikšmingas.

– Kuo greičiau, tuo geriau… Kita keleivė liftui stojant susitrenkė galvą.

– Skubame kiek galime, – patikino operatorius. – Ar galiu dar kaip nors padėti?

– Paskubėkite, – burbtelėjo Aleksas ir padėjo ragelį. Net jei pasakytų, kad pusė pastato priklauso jam, nieko nepaskubintų.

Moteris stebėjo jį didelėmis rudomis akimis, vis dar įsitempusi, apimta panikos.

– Kada mus iš čia išleis?

Aleksas priėjo prie jos ir pritūpęs tarė:

– Turi atvykti meistras ir pažiūrėti, kokia situacija. Gali būti, kad užtruksime.

Ji truputį susiraukė.

– Ar jie negali tiesiog atidaryti durų?

Jis sudvejojo, sakyti tiesą ar ne.

– Mes įstrigome tarp aukštų, – galiausiai tarė jis. – Generatorius neveikia, vadinasi, mūsų negali pajudinti.

Ji išpūtė akis ir tuoj pat atsisėdusi skėstelėjo rankomis.

– Ką?

– Nusiramink. Jie ras būdą, kaip mus išlaisvinti, bet panika čia nepadės.

Ji sunkiai nurijo seiles.

– Ką jie sakė? Kiek laiko tai užtruks?

– Kelias valandas.

– Negaliu sėdėti čia taip ilgai, – tarė gręždama jį žvilgsniu. – Negaliu pakęsti liftų.

Aleksas paėmė ją už rankų. Moters delnai buvo drėgni, ji pati virpėjo kaip epušės lapas.

– Klausyk… – tarstelėjo jis kilstelėjęs antakius. – Kuo tu vardu?

– Izė.

– Izė?

– Izabelė, – paaiškino ji išsiblaškiusi. – Bet dauguma mane vadina Ize.

– Izabele, – griežtai, bet užtikrintai tarė jis, nusprendęs į moterį kreiptis pilnu vardu. – Pažadu, kad viskas bus gerai. Meistrai nuolat susiduria su tokiomis problemomis. Jie atsiųs čia visą komandą, išsiaiškins, kaip mus ištraukti, ir po kelių valandų kvatosiesi prisiminusi, kas nutiko.

Izabelė žvelgė į jį taip, tarsi jam būtų išdygusi antra galva.

– Na, gerai, – nusileido jis. – Bet supranti, ką turiu galvoje. Viskas bus gerai. Pažadu.

Moteris ilgokai jį stebėjo kandžiodama lūpą.

– Tu tuo tikras? Mes nenugarmėsime žemyn?

– Taip, tikras.

Ji kilstelėjo smakrą.

– Gerai. Man pavyks.

– Šaunuolė.

Izabelė suspaudė lūpas.

– Kadangi tik tavo dėka dar neišėjau iš proto, galėtum pasakyti man savo vardą.

– Aleksas, – tarė jis paleisdamas jos rankas ir stodamasis ant kojų. Pastebėjęs besimėtančią jos rankinę, pakėlė. – Ar turi ką nors, kas sumažintų tinstantį guzą tau ant kaktos?

Ji papurtė galvą.

– Nemanau.

– Ar galiu pažiūrėti?

Moteris linktelėjo.

Aleksas atsisėdo šalia ir ėmė apžiūrinėti rankinės turinį. Rankinė buvo nuostabus pavyzdys, kiek daug moteris gali sutalpinti keliuose kubiniuose coliuose odos. Šokoladas, vanduo, knygos, plaukų šepetys, pilnas buteliukas aspirino…

– Gal geriau pasakyk, ko čia nėra? – sausai tarstelėjo jis. – Niekada nesuprasiu, kodėl jūs, moterys, jaučiate poreikį su savimi tampytis pusę gyvenimo. Ant kiekvieno kampo yra vaistinė.

Izabelė tik suraukė nosį.

– Truputį perdedi.

Jis ištraukė pūkų surinkimo šepetį.

– Rimtai? Būtina nešiotis pūkų surinkimo šepetį?

Jos skruostus išmušė raudonis.

– Ar esi kada sėdėjęs ant katės apterštos sofos juodos vilnos sijonu?

– Na ne… – nutęsė jis. – Čia mane pričiupai, – tarė traukdamas vis dar šaltą skardinę gėrimo. – O kaip šitas? Gal padėtų?

– Palauk, – aiktelėjo ji sėsdamasi. – Mano lėktuvas pakils po kelių valandų.

– Mano taip pat, – atsakė jis niūriai. – Manau, galime net neabejoti, kad nespėsime.

– Bet aš privalau, – pratrūko ji. – Rytoj ryte Manhatane turiu dalyvauti darbo pokalbyje.

– Turėsi pasikeisti skrydį, – atsakė jis paduodamas jai skardinę. – Tikiuosi, kad šį vakarą bus dar vienas.

Moteris sunerimusi žvilgtelėjo į laikrodį. Jis dirstelėjo į savo. Be penkiolikos trečia. Jokiais būdais nespės į skrydį į Niujorką. Prasti popieriai. Frenkas Meseris mėgina sužlugdyti jo kompaniją, jis dirba lyg gesintų gaisrus, o jo kompanijos lėktuvas laukė Hitrou oro uoste, paruoštas komerciniam skrydžiui.

– Ai, – krūptelėjo ji priglaudusi skardinę prie kiaušinio dydžio guzo ant kaktos. Aleksas pasilenkė ir kilstelėjęs jos smakrą apžiūrėjo patinimą. – Kurį laiką vaikščiosi su mėlyne, bet reikia tikėtis, kad tuo ir atsipirksi.

Izė stebeilijo į jį didelėmis, išgąsčio kupinomis akimis, kurios turėjo jį atstumti, tačiau dabar jis tik žvelgė į ilgas blakstienas, migdolų formos egzotiškas akis ir putlias lūpas, kurios, panaudojus jas tinkamai, nuskraidintų jį į mėnulį ir atgal.

Ką, po velniais, jis galvoja? Aleksas paleido jos smakrą ir pasitraukė. Vestibiulyje ji aiškiai parodė, kad jis jai patinka. Žinoma, pats taip pat ją pastebėjo. O kaipgi kitaip? Sutrikusi, išsigandusi mikčiojo kažką į savo mobilųjį vos gaudydama kvapą. Buvo nesunku įsivaizduoti ją savo lovoje. Toks kūnas… Be drabužių jos apvalumai atrodytų dar geriau, bet Aleksas greitai papurtė galvą ir nusisuko. Jei taip galvos, neištvers kelių valandų uždarytas su ja mažoje dėžutėje.

– Aleksai?

Ji tiesė jam buteliuką vandens, atrodė dar labiau išraudusi.

– Nori?

Jis paėmė vandenį. Gal bent atvėsins sukilusias aistras? Iš jos rankinės iškrito knyga minkštais viršeliais. Ant viršelio buvo pusnuogė moteris vyro apnuoginta krūtine glėbyje.

Aleksas ją pakėlė.

– Skaitai tokias knygas? – pašaipiai paklausė jis.

– Taip, – šaltai atrėžė Izė. – Gal gali atiduoti?

Aleksas apsimetė, kad nemato jos ištiesto delno, ir pavartė knygą.

– Atrodo nepadoriai… ar moterims tai patinka?

– O tu savo portfelyje tikriausiai nešiojiesi Otelą, – karčiai atšovė Izė vėl mėgindama paimti knygą, bet jis kilstelėjo ją aukštyn.

– Tiesą sakant, Didžiuosius lūkesčius. Nori pavartyti?

Izabelė pervėrė jį žvilgsniu.

– Gal juokauji.

Aleksas rankomis pasirėmė į grindis ir atsistojo. Mergina vėl ištiesė ranką gaudydama knygą, bet nesėkmingai.

– Na, gerai, tikiu tavimi. Jau pasijuokei. Gal galėčiau atgauti savo knygą?

Jis pažvelgė jai į akis.

– Ji iš tiesų nepadori, ar ne?

Moteris pasipiktinusi stebėjo, kaip jis perverčia puslapius, stabteli paskaityti ir verčia toliau. Aptikęs pikantišką eilutę, Aleksas sustojo.

– O čia neblogai, – tarė jis ir žemu balsu garsiai pacitavo: – Jis pirštais perbraukė stangrius spenelius priversdamas ją dejuoti… Elė, – dirstelėjo į Izę. – Kas gali duoti personažui Elės vardą? Na, nesvarbu, – jis vėl nuleido akis į knygą. – Elė išrietė nugarą ir…

– Aleksai, – cyptelėjo Izė ir numetusi skardinę ant grindų ištiesė ranką siekdama knygos. – Atiduok.

Jis patraukė ją pačiu laiku.

– Tik noriu žinoti, kodėl moterims jos taip patinka. Ar tikiesi, kad atjos riteris ant balto žirgo, pasiims tave kartu ir gyvensite ilgai ir laimingai?

– Man nereikia vyro vien tam, kad mane išgelbėtų, – burbtelėjo ji ir atsisėdusi ant grindų sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Pati galiu išsigelbėti.

– Tuo, – sausai tarė jis atiduodamas knygą, – labai abejoju.

Izabelė tuoj pat įkišo ją į rankinę, tad Aleksas nusprendė pabūti malonus ir pakeisti temą.

– Ką veikei Londone? Dirbai ar linksminaisi?

– Dariau paslaugą savo viršininkui, – Izė nutaisė grimasą ir prispaudė skardinę prie kaktos. – Turėjau užsukti tik trumpam pakeliui iš Italijos.

– Ir kaip nepasisekė, – nusišypsojo jis. – Kad pataikei į vienintelį sugedusį liftą visame Londone.

– Prašau, neprimink.

– Kokioje srityje dirbi?

Moteris gurkštelėjo vandens.

– Komunikacijų… o tu?

– Turiu žaidimų kompaniją, kurios pagrindinis biuras Niujorke, – tarė jis atsišliejęs į sieną. Aleksas pastebėjęs, kad pradėjus plepėti į moters skruostus grįžta spalva, nusprendė dar ją pakalbinti. – Ar Italijoje taip pat dirbai?

Ji papurtė galvą.

– Toskanoje su draugėmis lankėme kulinarijos kursus. Išsinuomojome vilą pakrantėje, ilsėjomės ir mokėmės gaminti brusketas.

– Tavo vyrui tai patiks.

– Dariau tai ne dėl vyro, o dėl savęs.

Aleksas tuoj pat pastebėjo gynybą.

– Tavo gyvenime nėra vyro?

Jos žandikaulis įsitempė.

– Ne.

Kažkodėl jam patiko ta mintis.

– Kiek jūsų ilsėjosi Italijoje?

– Su manimi – aštuonios.

Jis nusišypsojo.

– O italai net nesuprato, kas jiems pasidarė.

Izabelė šnairomis į jį žvilgtelėjo.

– Ką nori pasakyti?

– Kad įsivaizduoju, kokį įspūdį jūs, aštuonios merginos, padarėte vietiniams. Esu tikras, Toskana niekada nebebus kaip buvusi.

Ji šyptelėjo.

– Mano draugė Džo sulaukė didelio populiarumo tarp italų. Ji tikra širdžių ėdikė.

Aleksas kilstelėjo antakį.

– Esu tikras, kad širdis daužė ne ji viena.

Izabelė sumirkčiojo ir nusisuko. Aleksas buvo priblokštas. Ji drovisi