Читать книгу Skyrybų vakarėlis - Jennifer Hayward - Страница 1

Situacija nežadėjo nieko gero.

Lilė Anderson krūptelėjo ir susiėmė už skaudančios galvos. Jeigu nejudėdama taip sėdėtų, kol galvoje įtampa tvinksta kaip nirtinga, per vidurio vakarų lygumas besiritanti audra, galbūt skausmas ir nevirstų nepakeliama migrena.

Galbūt.

Tik, štai, rinktis, lipti į ilgamečio vairuotojo Tonio vairuojamą Rikardo rolsroisą ar ne, ji negalėjo. Jau dabar nedovanotinai vėlavo į savo pačios skyrybų vakarą – vienintelį renginį, žadėjusį jai suteikti tai, ko labiausiai troško. Laisvę nuo sutuoktinio.

– O, Dieve. – Jos dvynė sesuo Aleks net duso. – Kaip galima šitai spausdinti?

– Ką?

– Nieko.

– Aleks, perskaityk.

– Tai Džei Kaiken skiltis. Geriau nė neprašyk.

– Skaityk.

– Na, gerai, bet nesakyk, kad neperspėjau. – Aleks atsikrenkštė. – Šį vakarą rengiamas skandalingiausias, pikantiškiausias ir plačiausiai aptarinėjamas oficialus vakarėlis, skirtas Rikardo de Kampo ir buvusios Ajovos kaimo mergaitės, tapusios sporto fizioterapeute, Lilės de Kampo skyryboms. Seniau rašiau, kad jiedu – vienintelė Niujorke likusi aistringai vienas kitą mylinti pora. Akivaizdu, kad ir ši pasaka buvo apgaulė. Į viešumą iškilus gandams apie aistringą Rikardo romaną, net ši tvirta santuoka atsidūrė kanalizacijoje. Apimta prieštaringų jausmų, sakau jai „sudie“. Kadangi ir pati esu pakviesta į skyrybų vakarėlį, prisiekiu netrukus papasakoti visas nepadorias smulkmenas. – Aleks suglamžė bulvarinį skaitalą ir nusviedė ant žemės.

– Jis – tikras galvos SKAUSMAS.

Jausdama gerkle kylančią naują šleikštulio bangą, Lilė užsimerkė. Kad ir kiek praeityje vaizdavosi dabartinę akimirką – laisvę nuo Rikardo, – šito nenumatė. Kaip ir dabar ją užplūdusių prieštaringų jausmų.

– Atleisk, Lile. Nereikėjo man pradėti.

– Aleks, tu – ryšių su visuomene atstovė. Negali be to gyventi.

– Šiaip ar taip, pasielgiau negražiai. Labai atsiprašau.

Lilė išlygino kelius gaubiančią rožinės spalvos suknelę. Drabužis atrodė elegantiškas, be to, ji tyčia pasirinko Rikardo nekenčiamą spalvą. Kita vertus, suknelė gludo prie visų iškilumų. Prieš išeidama Lilė žvilgtelėjo į veidrodį ir pamatė esanti balta kaip popierius; po akimis juodavo nemigos ratilai. Ji atrodė kaip vaiduoklis. Deramai atrodė tik plaukai, kuriuos nuostabioji stilistė išdžiovino iki blizgesio ir tobulo tiesumo.

Jausmas, lyg būtų ne savo kailyje, ir buvo didžiausia bėda. Vien dėl to Lilė jautėsi esanti nepalankioje padėtyje. Stoti prieš Rikardą be kaukės, be apsaugos – tai nežadėjo nieko gero.

– Atrodai šiek tiek per gražiai, – sumurmėjo Aleks. – Manau, kad tau vertėjo apsirengti ką nors senamadiškesnio. Ir gal šiek tiek pavelti plaukus.

Lilė priėmė tai kaip komplimentą ir pasijuto kiek geriau. Sesuo buvo tiesmukas žmogus.

– Kodėl?

– Nes Rikardas tau – uždraustas vaisius, – ramiu balsu paaiškino sesuo. – Santuoka su juo tave kone pražudė. Lile, atrodyk bjauriai – tai lengviausias kelias.

Lilė nusišypsojo, bet netikėtai pajutusi naują skausmo dūrį galvoje, susigūžė.

– Jis pagaliau sutiko skirtis. Turėtum šokti iš džiaugsmo.

– Jeigu tikėčiau, kad tikrai ketina skirtis, nė nedvejodama imčiau šokti. Ar bent matei dokumentus?

– Viliuosi, kad Rikardas juos atsiveš.

– Nepanašu į jį, – suraukusi kaktą svarstė Aleks. – Regis, ir vėl kažin ką rezga.

Lilės širdis nusirito į kulnus.

– Galbūt nusprendė, kad atėjo laikas mane pakeisti kuo kitu.

– Telieka viltis.

Lilę nudiegė beviltiškumo skausmas. O juk turėjo pajusti palengvėjimą vien nuo minties, kad Rikardas pagaliau nusprendė gyventi toliau, suvokęs, kad po visko, kas įvyko, jiems nė už ką nepavyks susitaikyti. Kodėl tuomet vyro sprendimas užbaigti santuoką viešu pareiškimu ją pakirto kaip šalna žolę? Pastaruosius dvylika mėnesių Lilė Rikardo nesiilgėjo, nesivylė, kad vyro nenoras skirtis reiškia, kad jis ją tebemyli. Kvailų svajų, kad jis įlips pas ją pro langą ir, kaip kokiame Holivudo filme, prisiekęs, kad nuo šiol viskas bus kitaip, parsineš ją namo, Lilė nė nepuoselėjo. Šitai būtų buvę naivu ir kvaila.

Lilė išsitiesė. Akivaizdu, kad Rikardo planai pasikeitė. Viskas, ką jis darė, reiškė pabaigą.

– Jeigu noriu būti laisva ir imti rimtai draugauti su Hariu, privalau gauti Rikardo parašą ant to nelemto popiergalio.

– Ak, Lile, liaukis. – Gražus jos sesers veidas persikreipė. – Net jeigu tas Haris Teiloras kardiochirurgas, net jeigu yra perspektyvus, išvaizdus ir visa kita, nejaugi rimtai apie jį galvoji? Jis – nuobodybių nuobodybė. Jeigu už jo ištekėtum, galėtum tuojau pat kraustytis į Meison Hilą.

– Jis ne tik išvaizdus, bet ir be galo sumanus ir mielas, – šiurkščiai užsistojo Harį Lilė, nematydama reikalo priminti seseriai nė už ką neketinanti grįžti į tą apgailėtiną gyvenimą, nuo kurio būdamos aštuoniolikos abi pabėgo. – Man labai pasisekė, kad jį turiu.

Aleks į sesers žodžius tenumojo ranka.

– Tik nesakyk, kad po Rikardo jis tau neatrodo kaip vandeniu atskiestas vynas – tarsi vynuogių sultys vietoje „Cabernet“.

– Ką tik sakei, kad Rikardas – tikras galvos skausmas.

– Kaip ir Haris Teiloras. Su juo mirsi iš nuobodulio.

Lilei prireikė visų valios pastangų, kad neimtų garsiai kvatoti, nes šitai būtų sukėlę nežmonišką skausmą.

– Nebenoriu savo gyvenime vyrų, nuo kurių mano širdis ima smarkiau plakti, o delnai prakaituoti. Tokie vyrai kenkia mano sveikatai.

– Tas, kurį išsirinkai, gal ir būtų… Beje, kelintą valandą turėjome prisistatyti?

– Lygiai prieš pusvalandį, – žvilgtelėjusi į laikrodį, atsakė Lilė.

– Rikardui tai patiks, – piktdžiugiškai nusišypsojusi, nusprendė Aleks.

Lilė pasimuistė kėdėje. Ji nuolat vėluodavo. Kad ir kaip stengdavosi atvykti laiku, niekada nepavykdavo. Nes tokia jau buvo jos prigimtis – išspausti iš dienos viską. O ir milijonus uždirbantys atletai punktualumu nepasižymėjo. Bet Rikardui, regis, niekada nerūpėjo priežastys. Visi ir visada turėjo šokti pagal jo dūdelę. Taškas.

Aleks veidas persimainė.

– Šiandien kalbėjausi su Deividu.

Lilė sustingo. Tai, kad Aleks kalbėjosi su Ajovoje gyvenančiu broliu, tereiškė viena.

– Kaip Lizbetė?

– Pasak jo, savaitė praėjo nekaip. Gydytojai sako, kad jeigu norime išmėginti tą eksperimentinį gydymą, sprendimą turime priimti per kelis artimiausius mėnesius.

Velniava. Vėl apimta seniai pažįstamo bejėgiškumo, Lilė ėmė grąžyti ant kelių sudėtas rankas. Jauniausioji iš seserų sirgo leukemija. Prieš tris mėnesius gydytojas pranešė, kad tik naujas gydymo metodas jai gali suteikti galimybę išgyventi. Bet tas gydymas kainavo milžiniškus pinigus.

– Aleks, negaliu prašyti Rikardo pinigų. Žinau, tai beprotybė, bet negaliu jam suteikti tokios galios.

– Suprantu. – Aleks suėmė seserį už rankos ir spustelėjo. – Ką nors sugalvosime. Privalo būti kitas sprendimas.

– Rytoj vykstu į banką. Galbūt bus galima mokėti dalimis.

Turi būti kokia nors išeitis. Lizbetė privalėjo gauti galimybę išbandyti eksperimentinį gydymą. Tačiau šį vakarą visų svarbiausia buvo susitelkti į išgyvenimą.

Seserims pasukus lapais nuklota prestižine gatve link de Kampo namų, Lilės rankos virpėjo, galvoje tarsi šimtas kūjų kalė. Šią kalkakmenio vilą moteris įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, o Rikardui užteko pažvelgti jai į veidą, kad nedvejodamas apsispręstų ją nupirkti.

– Tau ji patinka, – žvelgdamas į trisdešimt penkių milijonų dolerių sumą skelbime, pasakė jis. – Perkame.

Privažiavusi vilą, mašina sustojo. Prieš dvylika mėnesių pagaliau radusi jėgų palikti vyrą, Lilė pabėgo iš šių namų, nešina vienu lagaminu. Tai turėjo būti pirmas kartas po ilgo laiko, kai ji vėl ketino įkelti koją į senuosius namus. Lilė dvejojo. Taip, šiais laikais skyrybų vakarėliai buvo madingi, bet ar tikrai vertėjo visų žmonių, jai šitaip apkartinusių gyvenimą, akivaizdoje spręsti santykius su vyru?

Kita vertus, pasirinkimo Lilė neturėjo. Rikardas buvo nepalenkiamas. „Privalome viešai paskelbti apie savo santykių pabaigą. Lile, arba atvyksi, arba skyrybų nebus.“

Tonis priėjo atidaryti automobilio durelių. Moteris prisivertė suimti ištiestą vairuotojo ranką, bet kojos nenorėjo klausyti. Keliai virpėjo, linko nuo kūno svorio. Išvydusi ilga eile išsirikiavusius limuzinus, Lilė šaižiai įkvėpė. Galvoje tebebuvo gyvas prisiminimas, kaip Rikardas pirmų jų vedybų metinių proga iš to paties limuzino ją viesulu nusinešė į miegamąjį. Tą naktį vyras ją pamylėjo su tokia aistra, kokia žadėjo meilę visam gyvenimui. Ak, kaip greitai visa, kas gražu, gali virsti pragaru.

– Vis dar galime apsigręžti, – tyliai pratarė sesuo. – Jeigu Rikardas tikrai nori skirtis, pats tave susiras.

– Ne, – purtydama galvą, paprieštaravo Lilė. – Privalau tai padaryti šį vakarą.

„Atvažiuok ir niekada nebeturėsi gyventi pasaulyje, kuriam nepriklausai.“

Lydima sesers, ji vatinėmis kojomis priėjo prie paradinio įėjimo. Tamsiaplaukis jaunuolis patarnautojo uniforma atidarė duris ir pakvietė jas užeiti.

– Kaip keista būti pakviestai į nuosavus namus, – sušnabždėjo Aleks.

– Tai jau nebe mano namai.

Tačiau viskas dvelkė namais. Lilė negalėjo atitraukti akių nuo vienetinio italų gamybos krištolinio sietyno, į kurį pirmiausia smigdavo visų įėjusių akys. Šį vestibiulio pasididžiavimą jie išsirinko drauge, išvykę medaus mėnesio į nedidelį, krištolu garsėjantį Murano miestelį. Jie patys išsirinko kristalą, ant kurio buvo išraižyti jų inicialai ir kurį amatininkai pritvirtino prie apatinės sietyno eilės. Rikardas primygtinai reikalavo, kad prie inicialų dar būtų prikabintos dvi persipynusios širdys.

– Šis sietynas simbolizuoja mudu, – sakė jis. – Nebesame atskiri žmonės – nuo šiol esame viena.

Jausdama, kaip ima tirpti sukaupta tvirtybė, Lilė susvyravo. Noras sprukti kaip galima toliau ir greičiau nuo čia buvo toks stiprus, kad jai tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko likti vietoje.

– Lile, – žvelgdama seseriai į veidą, su nerimu balse kreipėsi į ją Aleks.

– Man viskas gerai. – Lilė prisivertė nusišypsoti į viršuje esančią iškilmių salę pasisiūliusiam palydėti jaunuoliui. – Žinome kelią.

Seserys petys petin ėmė kopti poliruotais mediniais laiptais į antrą aukštą. Lilei širdis su kiekvienu laipteliu plakė vis greičiau ir greičiau. Kai pasiekė laiptų viršų ir pasisuko į žvilgančią iškilmių salę, nuo įtampos Lilė kone kibirkščiavo. Man pavyks. Esu čia buvusi šimtus kartų.

Tačiau visus kartus greta jos būdavo Rikardas – uola jai niekada nepriklausiusiame pasaulyje. Šis vakaras turėjo reikšti EPR – erą po Rikardo.

Lilė stabtelėjo tarpduryje ir ėmė dairytis po akinantį blizgesį skleidžiančią brangakmeniais ir žvilgančiomis sukniomis išsipusčiusią minią. Spindesį paryškino antikvariniai XIX amžiaus Anglijos regento stiliaus sietynai. Salės kampe grojo džiazo grupė, bet susirinkusiųjų pokalbiai nustelbė muziką.

Lilė įsitempė. Džiazo ji nemėgo. Gal taip Rikardas mėgino kai ką pasakyti? Parodyti gyvenąs be jos?

– Privalai išgerti. – Aleks stvėrė seserį už alkūnės ir stumtelėjo į priekį.

„Nusigerti iki žemės graibymo“, – niūriai pagalvojo Lilė, jausdama, kaip tuzinas smalsių akių sminga į jas ir per minią ima ristis nauji šnabždesiai. Nusiteikusi į nieką nekreipti dėmesio, – vienintelis būdas, padėdavęs jai išgyventi panašias situacijas, – Lilė žengė į priekį.

Pamačiusi Džei Kaiken, Lilė kilstelėjo smakrą ir nesustodama nuėjo toliau. Seserims priėjus prie baro salės gale, įvyko keistas dalykas. Minia prasiskyrė tarsi Raudonoji jūra žengiant Mozei. Kairėje salės pusėje būriavosi Lilės draugai ir pažįstami, po išsiskyrimo su Rikardu likę jai ištikimi ir toliau palaikę su ja ryšius. Dešinėje stovėjo Rikardo verslo partneriai, jo brolis, pusbroliai ir pažįstami politikai.

– Jaučiuosi taip, lyg dar kartą išgyvenčiau mūsų vestuves. – Lilė sušvokštė, prisiminusi, kaip žengė į tą nuostabią seną katalikišką katedrą Aukštutiniame Ist Saide. Vienoje pusėje ją pasitiko šeima ir draugai – tvarkingai apsirengę Ajovos ūkininkai, draugės ir bendraklasiai. Kitas, gerokai gausesnis būrys – be galo elegantiškai išsipustęs Rikardo klanas: šimtmečius menančios kilmingos šeimos ir aristokratijos atstovai. Tarsi jų santuoka nuo pat pradžių būtų buvusi perskelta pusiau.

Lilė iškelta galva ėjo toliau. Nugara nusirito virpulio banga. Oda pašiurpo. Jautė, kad salėje yra ir Rikardas. Kad ją stebi. Pasukusi galvą pamatė jį – tarsi taikinio ieškantį pašto karvelį. Vyras atrodė įsiutęs. Verdantis pykčiu. Pilve jausdama nerimo sukeltą virpulį, Lilė sunkiai nurijo seiles. Rikardas kalbėjo keturiomis kalbomis: anglų, ispanų, vokiečių ir gimtąja italų. Lilė ir be žodžių suprato, ką byloja vyro juslingai pavojingos lūpos ir žvilgsnis.

Velniava. Ji nervingai pakėlė ranką prie veido, gestu atkreipdama jo dėmesį. Tik Rikardas sugebėjo žvelgti į moterį su laukine aistra; o dar vadino save dvidešimto amžiaus vyru.

– Nesileisk jo įbauginama, – sumurmėjo Aleks. – Tai tavo skyrybų vakaras. Jauskis kaip namie.

Lengva pasakyti, sunku padaryti. Ypač matant, kaip, atleidęs nuo pareigos padavėją ir perėmęs iš jo dvi taures šampano, Rikardas de Kampas pajuda prie jų – žvelgdamas taip karštai ir aistringai, kad Lilei kaito moteriškiausios gelmės. Moteris akimis gerte gėrė šį naują savo vyro įvaizdį. Vilkėdamas juodu smokingu, dar labiau paryškinusiu juodbruvą gymį, Rikardas atrodė nepadoriai išvaizdus. Būtent dėl atšiaurios veido išraiškos jis šiandien atrodė kitoks: tvirtai sukąsti dantys, šaltumu dvelkiantys įdubę skruostikauliai. Kadaise kaktą slėpusios tamsios, tankios garbanos buvo nukirptos. Trumpa šukuosena jam teikė atkaklaus ir ištvermingo vyro įvaizdį. Toks jis atrodė dar pavojingesnis, patrauklesnis, jeigu tai apskritai buvo įmanoma. Tamsios Rikardo akys dar niekada nespindėjo tokia nuožmia ugnimi.

Lilei liežuvis prikepė prie gomurio, pulsas padažnėjo, širdis ėmė mušti taip smarkiai, kad nori nenori teko nagais įsikirsti sau į delnus. Kodėl po visko, ką jiems drauge teko išgyventi, Rikardas tebebuvo vienintelis vyras, sugebantis vien žvilgsniu priversti ją virpėti?

– Nepamiršk – pavojinga gyvybei, – kumštelėjusi jai į pašonę, priminė Aleks.

Rikardui priėjus, Lilė giliai įkvėpė ir išsitiesė kaip styga. Vyras palinko į priekį ir pakštelėjo žmonai į skruostą.

– Ne tik vėluoji, bet ir vilki rožinės spalvos suknelę. Galima pagalvoti, kad tyčia stengiesi mane erzinti.

Lilės širdis ėmė plakti kaip pašėlusi.

– Tiesiog švenčiu naujai atgautą laisvę.

– Štai kaip. Bet jos dar neatgavai, – atrėmė Rikardas ir priglaudė lūpas prie kito Lilės skruosto. – Be to, ne per daug nuteiki mane tau ją suteikti. – Jis atsitraukė ir pervėrė žmoną priekaištingu žvilgsniu, nuo kurio jos skruostai užkaito kaip penktokės. Ji jautė į juos įsmeigtus žvilgsnius.

– Nežaisk su manimi, Rikardai, – tyliai perspėjo Lilė. – Antraip apsisuksiu ir išeisiu taip greitai, kad net nespėsi mirktelėti.

Tamsios akys žybtelėjo, lūpų kampučiai pakilo.

– Jau kartą taip pasielgei, tesoro, bet grįžai.

Lilei galvoje tarsi sprogo. Kai jau buvo besižiojanti sakyti, ką galvoja apie jo ultimatumą, Rikardas pasilenkė pabučiuoti jos sesers.

– Buonasera. Tikiuosi, jautiesi gerai?

– Taip gerai dar niekada nesijaučiau, – atšovė Aleks.

– Gal galėtum mudviem su žmona leisti pasikalbėti vieniems?

Žmona. Šį žodį jis ištarė su tokiu pabrėžtinu pasitikėjimu savimi, kad jis nuskambėjo beveik kaip teiginys ir pakibo tarp jų lyg iššūkis. Lilei nugara nuvilnijo virpulys.

– Neturiu nuo sesers paslapčių.

– Tai asmeniška. – Vyras pervėrė Lilę skvarbiu žvilgsniu. – Jeigu nenori, kad visi iki vieno Niujorko straipsnių autoriai žodis žodin atkartotų mūsų pokalbį, siūlyčiau pasikalbėti akis į akį.

Prisiminusi, kad vos prieš kelis mėnesius jos vardas pagaliau išnyko iš laikraščių, Lilė pripažino, kad mintis gal ir nėra tokia prasta.

– Gerai.

– Geibas tau užsakys prie baro gėrimą, – atsisukęs į Aleks, pasakė Rikardas.

Šioji pabalino akis.

– Kaip suprantu, šį vakarą esi nusiteikęs surengti karą tarp de Kampų ir Andersonų šeimų.

– Žmogus priešiškumą jaučia tik tiems, kurie jam kelia stiprias emocijas, – pasišaipė Rikardas. – Pasistenk nesudraskyti Geibo į skutelius, gerai?

– Ar tai tikrai gera mintis? – sumurmėjo Lilė labiau sau nei Rikardui, kad atitrauktų dėmesį nuo jai ant juosmens besiilsinčio šilto vyro delno. Jaudintis dėl sesers tikrai nevertėjo – Aleks mokėjo pasirūpinti savimi.

– Jie mėgsta vienas kitą užgaulioti. Pasierzinimas jiems taps vakaro vinimi.

Lilė stengėsi neatsilikti nuo plačių savo vyro žingsnių. Rikardas pakilo į trečią aukštą, kur buvo miegamieji. Linktelėjęs viršuje stovinčiam apsaugos darbuotojui, pasuko koridoriumi.

– Kodėl mane čia vediesi? – rausdama nuo susidomėjimą išduodančio apsaugos darbuotojo žvilgsnio, paklausė Lilė. – Kodėl negalime pasikalbėti darbo kabinete?

Rikardas nesustodamas žingsniavo pro svečiams skirtus miegamuosius prie šeimyninio.

– Nenoriu rizikuoti būti išgirstas pašalinių ausų. Pasikalbėsime mūsų miegamojo terasoje.

– Tavo miegamojo, – pataisė Lilė. – Be to, nemanau, kad…

– Basta, Lile, – atgręžęs į žmoną piktą žvilgsnį, nutraukė ją Rikardas. – Esu tavo vyras, o ne koks nors į lovą mėginantis įsivilioti vaikigalis.

Lilė susičiaupė ir žengė pro dvivėres duris į šeimyninį miegamąjį. Kad ir kiek jai tai turėjo kainuoti, neketino žiūrėti į lovą su baldakimu, kurioje jiedu drauge buvo praleidę tiek daug naktų. Vienas žvilgsnis, ir galvoje kiltų galinga erotinių prisiminimų audra. Mūsų santuokinė lova. Vieta, kurioje ji su Rikardu visada rasdavo bendrą kalbą.

Rikardas stumtelėjo dvivėres duris į plačią terasą. Palei kraštą žmonai pasodinti rožių krūmai jau buvo apsikrovę žiedais ir skleidė dievišką aromatą. Ak.

Ryžtingai užgniaužusi sentimentalumą, Lilė sustojo priešais savo vyrą.

– Na? – priešiškumą išduodančiu tonu pradėjo ji. – Ką nori man pasakyti?

Rikardo veidas apsiniaukė.

– Tesoro, nesi tokia sunki, kad negalėčiau tavęs persimesti per kelį ir išperti kailio. Paerzink mane labiau, ir pamatysi, ką padarysiu.

Nuo tokio gundomo vaizdinio Lilei skruostai užkaito. Jos pačios siaubui, sąmonė kaipmat griebėsi užuominos, ir galvoje nupiešė erotišką viziją: Rikardas, pasiguldęs ją ant tvirtų šlaunų, delnu priekaištingai pliaukši per jos spurdančius nuogus sėdmenis. O, Dieve.

Vyro veidas iš pasitenkinimo persikreipė.

– Išsigandai, tiesa? Mums užtenka štai taip vienas į kitą prabilti ir kaipmat įvyksta elektros išlydis.

– Rikardai, kad tave kur. – Lilė plačiai pražergė kojas ir pažvelgė vyrui į akis. – Ilgiau nei metus mėginu tave priversti pasirašyti skyrybų dokumentus, bet mano prašymą kaskart atmeti. Paskui lyg perkūnas iš giedro dangaus išgirstu apie oficialų skyrybų vakarėlį. Ko iš tiesų nori?

Rikardas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsilošė į turėklą.

– Jeigu būtum sutikusi su manimi pasimatyti, galbūt man nebūtų tekę imtis tokių priemonių.

– Mūsų sąjunga niekam tikusi. Pats žinai.

Rikardas degančiomis akimis nužvelgė žmoną nuo galvos iki kojų.

– Tai didžiausias melas, kokį tik esu girdėjęs, ir tu tai žinai.

Lilė apsivijo save rankomis.

– Santuokos pagrindas yra ne vien tik seksas.

– Lile, mus siejo daugiau nei seksas. – Žemas vyro balsas sušvelnėjo, įgavo aksominius pustonius, nuo kurių Lilė ištirpdavo per nanosekundę. – Kur kas daugiau.

– To nepakako! Ar žinai, kokia laiminga jaučiausi visus pastaruosius metus?

Rikardas išbalo kaip popierius.

– Kadaise jautėmės laimingi.

Pajutusi aštrų skausmą krūtinėje, Lilė tvirčiau apsivijo save rankomis.

– Pats žinai, kad mums geriau skyriumi.

– Niekada su tuo nesutiksiu.

– Noriu skyrybų, – kilstelėjusi smakrą, pareiškė Lilė. – Jeigu nesutiksi pasirašyti dokumentų, mano advokatas kankins tave tol, kol palūši.

Rikardas tvirtai suspaudė lūpas.

– Procesą galiu vilkinti iki amžinybės.

– Kodėl? – Nusibraukusi nuo veido plaukus, Lilė įsmeigė į vyrą nevilties kupiną žvilgsnį. – Tarp mūsų viskas baigta. Įskaudinome vienas kitą tiek, kad užteks iki gyvenimo galo. Nuo šiol turime eiti kiekvienas savo keliu.

Rikardas piktai susikišo rankas į kišenes, bet neištarė nė žodžio. Nuožmi, pasiruošimą kovai išduodanti veido išraiška Lilei buvo be galo gerai pažįstama. Tarp jų įsivyravo tokia spigi tyla, kad Lilei tik didelės valios pastangomis pavyko nustovėti vietoje.

– Gerai.

– Kas gerai? – įsistebeilijusi Rikardui į veidą, nustebo Lilė.

– Pasirašysiu skyrybų dokumentus. Su viena sąlyga.

Lilė žinojo, kad privalo tuojau pat sprukti, nešdintis iš čia kaip galima greičiau. Tačiau negalėjo prisiversti žengti nė žingsnio.

– Noriu, kad liktum mano žmona dar šešis mėnesius.

Jos žandikaulis nukaro.

– K-ką?

– Mano tėvui atrodo, kad tarybos akivaizdoje, prieš jos nariams apsisprendžiant, ką norėtų matyti nauju kompanijos vadovu, privalau atrodyti solidžiau. – Vyras kilstelėjo pečius ir ciniškai nusišypsojo. – Akivaizdu, kad mano naujas įvaizdis jų neįtikino.

Lilė su visa į žemę lekiančio ir susinaikinti pasmerkto meteorito jėga grįžo į realybę. Kad ir kokias iliuzijas buvo puoselėjusi dėl Rikardo nenoro su ja skirtis motyvų – o pagaliau sau pripažino svajojusi, – visos sprogo kaip didžiulis burbulas. Lilei ėmė nežmoniškai peršėti akis.

– Tai juokinga, – tepajėgė sušvokšti ji. – Lenktyniavimo atsisakei jau prieš trejus metus.

– Yra kaip yra, – gūžtelėjęs pečiais, pasakė Rikardas. – Negaliu pakeisti tarybos nusistatymo.

Lilė kone paspringo nuo tokios absurdiškos situacijos. Kai jie gyveno kartu, Rikardas kiek įmanydamas stengėsi išsklaidyti aplinkinių apie jį susidarytą jauno nutrūktgalvio lenktynininko, kuriam nerūpi šeimos verslas, įvaizdį.

– Mūsų santuoka, – purtydama galvą pradėjo Lilė, – iširo kaip tik dėl tavo aklo atsidavimo darbui. Tave užvaldžiusio tikslo tapti vadovu.

– Tai tik viena mūsų santuoką kamavusių ydų, – niūriai pataisė žmoną Rikardas. – Kad ir kaip būtų, tėvas nori, kad mudu vėl būtume kartu. Jo nuomone, kaip tik žiniasklaida gali padėti stabilizuoti mano įvaizdį tarybos akivaizdoje, ir tai yra pagrindinė jo paramą man užtikrinsianti sąlyga.

Rikardo tėvas nori, kad grįžčiau į jo sūnaus gyvenimą? Lilė buvo įsitikinusi, kad Antonijus de Kampas dėl žemos kilmės ją laiko netinkama sūnui į žmonas, bet buvo pernelyg mandagus, kad tai pasakytų.

– Mano tėvas sako, kad darai man gerą įtaką. – Rikardas kreivai šyptelėjo, ir griežti jo veido bruožai nežymiai sušvelnėjo. – Man rodos, jis teisus.

– Tai beprotybė. – Lilė papurtė galvą ir nužingsniavo į kitą terasos galą. – Juk mes net nesugebame apsimesti laiminga sutuoktinių pora.

– Lile, tavo atmintis silpsta.

Švelnus Rikardo priekaištas ją privertė atgręžti į jį akis.

– Teprašau šešių mėnesių.

– Noriu skirtis, – pakeltu balsu pakartojo Lilė. – Kodėl galvoji, kad norėsiu tau padėti?

Rikardas pakreipė galvą į šoną.

– Ko bijai? Kad turime kur kas daugiau neužbaigtų reikalų, nei leidi sau pripažinti?

– Rikardai, – išsitiesdama pradėjo Lilė, – tarp mūsų viskas baigta. Tavo planas niekam tikęs.

– Planas puikus. Tie šeši mėnesiai išpirks tau laisvę.

– Kokias dar sąlygas iškėlė tavo tėvas? – apimta nusivylimo, paklausė Lilė. – Kad liautumeis vairavęs greitus automobilius ir nesusitikinėtum su tarptautinio garso manekenėmis?

– Abu tie gandai grynas prasimanymas, – susiraukęs pasišiaušė Rikardas. – Nuo to laiko, kai tave sutikau, neturėjau kitų moterų.

– Puikiai žinome, ką rašė bulvariniai laikraščiai, – įsitempusi atrėmė Lilė.

– Lile, tai buvo melas.

– Rikardai, – beviltiškai sudejavo ji. – Nepradėk.

Rikardas priėjo labai arti.

– Kas yra, tesoro? Gal turi planų su Hariu Teiloru?

Iš kur Rikardas galėjo žinoti apie Harį? Jie bendravo taip nepastebimai, kad viešai niekas nebūtų galėjęs įtarti juos draugaujant.

– Taip, – atkirto Lilė. – Nenoriu stovėti vietoje. Galbūt ir tau reikėtų susitvarkyti savo gyvenimą.

– Amore mio, – suimdamas ją už smakro, kreipėsi Rikardas, – pamiršai, kad davėme vienas kitam priesaiką. Turte ir varge, džiaugsme ir nelaimėje…

– Kol ją sulaužei.

Vyro akys pavojingai blykstelėjo.

– Niekada nemiegojau su Čelsija Teit. Apie šitai mes jau kalbėjomės.

– Bet šiuo klausimu nesame vieningos nuomonės, – atšovė Lilė. – Nė už ką nesugebėtume apsimesti vienas kitą mylį. Tai būtų juokinga.

– Ak, dar ir kaip sugebėtume, – sumurmėjo Rikardas, ir palinko prie žmonos lūpų. – Kaisti vien nuo minties, kad galiu pliaukštelėti tau per sėdimąją.

– Rikardai… – Lilė žengė žingsnį atgal.

Rikardas panardino pirštus Lilei į plaukus ir atlošė jos galvą.

– Lile, aš tave tebekaitinu. Kaip ir tu mane.

– Ne, aš…

Rikardas užčiaupė ją bučiniu. Malonumo banga nuvilnijo iki pat moters pirštų galų. Nebuvo jokios įžangos. Naudodamasis visu savo žavesiu Rikardas įsisiurbė žmonai į lūpas kaip tik taip, kaip žinojo jai patinkant. Ketindama jį atstumti, Lilė pirštais įsikirto jam į marškinius, tačiau nerado jėgų paklusti sveiko proto balsui. Rikardas ją prisitraukė dar arčiau savęs.

– Rikai… – jam atsitraukus atsikvėpti, buvo beprotestuojanti Lilė.

– Užsičiaupk, Lile, – delnais slinkdamas jos rankomis aukštyn, sukomandavo Rikardas ir vėl ėmė bučiuoti.

Šį kartą bučinys buvo švelnesnis ir malonesnis, labiau įtikinantis, nebe toks valdingas ir baudžiantis. Įtampa Lilės kūne atslūgo. Jis jau seniai nebuvo jos taip bučiavęs, seniai nebuvo laikęs glėbyje. Tepadeda jai Dievas, bet jųdviejų nesėkmių sąraše bučinių nebuvo.

– Po galais. – Norėdama atgauti pusiausvyrą, Lilė sugniaužė Rikardo marškinius. – Tai neteisinga.

Suėmęs žmoną už klubo, Rikardas prisitraukė ją kiek įmanoma arčiau. Pajutusi sau prie šakumo priglundant sustandėjusią jo varpą, Lilė suvirpėjo.

– Viskas tarp mūsų buvo neteisinga nuo pat pradžių. Mūsų santuoka buvo tarsi pasivažinėjimas linksmaisiais kalneliais, kurio vis neužteko.

Žvelgdamas į Lilę su kuo tikriausia aistra akyse, Rikardas pasitrynė į ją tvirtais šlaunų raumenimis ir vėl įniko bučiuoti. Nuo kieto, tvinksinčio raumens artumo moteris suliepsnojo geismu.

„Ne“, – perspėjo vidinis balsas, tačiau Lilei pro lūpas išsprūdo dejonė. Rikardas atsiliepė pasitenkinimo iššaukta aimana ir tvirčiau ją apkabino.

– Lile, praverk lūpas.

Niekada nemokėjusi atsispirti jo seksualinei galiai, Lilė iš karto pakluso. Nebegalvojo apie šimtą penkiasdešimt apačioje laukiančių žmonių ir kad daro siaubingą klaidą. Lilei norėjosi tik šio bučinio, šio magiško, aistringo jų liežuvių susijungimo.

Ak. Tirpdama Rikardo glėbyje, Lilė jautė, kaip ima linkti keliai. Šis bučinys buvo tarsi dviguba viskio porcija alkoholikui, kuris mėnesių mėnesius stengėsi susilaikyti. Tai buvo hedonizmo viršūnė, kuriai Lilė nieko negalvodama atsidavė.

Netikėtai terasoje blykstelėjo šviesa. Netekusi orientacijos, mirksėdama nuo pasikartojančių ryškių blyksnių, Lilė loštelėjo atgal. Nusikeikęs Rikardas truktelėjo ją nuo turėklo.

– Dio. Kaip jie čia pateko?

– Fotografai? – apsvaigusi paklausė Lilė.

Rikardas linktelėjo. Visame name buvo apsaugos darbuotojų. Kaip fotokorespondentams pavyko patekti į vidų?

Lilė pakėlė pirštus prie lūpų. Nuo bučinio jos vis dar degė.

– Viską suplanavai, tiesa? – faktą konstatuojančiu balsu pasakė ji. – Šią sceną surežisavai savo tėvo labui.

– Oficialų vakarėlį surengiau dėl tėvo, taip – niūriai prisipažino Rikardas. – Tarybos labui. Bet tik ne šią sceną.

Lilė prispaudė prie smilkinių pirštus. Nenorėjo vėl čia būti. Negalėjo gyventi pusiau gyva: judėti, bet nieko nejausti. Jai reikėjo skyrybų.

Rikardo veido raumenys įsitempė.

– Kas yra? Manai, kad geras psichoterapeutas nesugebės mūsų sprendimo interpretuoti kaip poros sau suteikiamos dar vienos galimybės?

– Atsakymas – ne, – purtydama galvą, pasakė Lilė. – Ne, ne ir dar kartą ne.

Rikardas timptelėjo sau už marškinių ir ranka persibraukė per plaukus.

– Dešimtą valandą paskelbsime naujieną.

Lilė nusigręžė ir ėjo prie durų.

– Atiduosiu tau namą.

Moteris stabtelėjo.

– Niekada nieko iš manęs nenorėjai, bet žinau, kad šis namas tau labai patinka. Praėjus šešiems mėnesiams, perrašysiu jį tavo vardu.

Lilė prasižiojo sakyti, kur Rikardas galįs susikišti savo pasiūlymą, bet žodžiai taip ir liko įstrigę gerklėje. Už namą gautais pinigais ji galėtų apmokėti Lizbetės gydymą. Ir ne vieną kartą.

– Gundantis pasiūlymas, tiesa? Tavo svajonių namas… Be manęs.

Prieš atsisukdama, Lilė suskaičiavo iki penkių. Nejaugi Rikardas tikrai galvojo, jog užtenka pinigų, kad ją įtikintų apsilankyti jų santuokos griuvėsiuose? Tačiau Lilė negalėjo rinktis – ji nebeturėjo laiko.

– Pagalvosiu apie tai, – atsigręžusi į vyrą, pažadėjo Lilė.

– Dešimtą valandą. – Vyro akys nešvytėjo. – Įsivaizduok, kad esi Pelenė, tik lemiama akimirka – ne vidurnaktis, o dešimta valanda. Būsiu tavo pasakos šėtonas.