Читать книгу Meilė per Kalėdas - Jessica Gilmore - Страница 1

– Man taurę baltojo vyno. Didelę. – Flora klestelėjo ant žemos odinės kėdės ir palinkusi į priekį kelis kartus trinktelėjo galvą į nutrintą ąžuolinį stalą. Tada atsitiesė ir sudribo kėdėje. – Prašau, – pridūrė pastebėjusi, kad Alekso akys pašaipiai blykstelėjo.

– Prasta diena? – Aleksas iškėlė ranką ir padavėjas grakščiai atskubėjo prie jų stalelio pro besibūriuojančius iš kalėdinių vakarėlių pasprukusius biuro darbuotojus ir penktadienio vakarą išgerti susiruošusius žmones. Aleksas su Flora buvo įsitaisę tolimiausiame kampe, kiek įmanoma toliau nuo prieškalėdinio šurmulio. Flora galėjo ir visą valandą moti padavėjui – vis tiek nekreiptų į ją dėmesio. Aleksas turėjo talentą vos kilstelėjęs antakį sulaukti reikiamos paslaugos: susistabdyti taksi, pasikviesti padavėjus, gauti geresnes skrydžio sąlygas. Taip neteisinga.

Kuo Aleksas taip traukia žmones, ypač moteris? Netvarkingos jo garbanos buvo greičiau rusvos nei rudos, akys – nei žalios, nei pilkos, o strazdanos dosniai puošė kreivoką nosį. Tačiau visa tai kartu sudėjus Aleksą darė itin patrauklų.

Turbūt Aleksui buvo nepašykštėta stebuklingų dovanų. O Floros fėja krikštamotė greičiausiai sirgo gripu tą dieną, kai dalijo dovanas. Flora nekantriai laukė, kol Aleksas užsakys gėrimus, kad galėtų iškloti liūdną savo istoriją. Juk gėda, kai apie ją papasakoji, sumažėja, tiesa?

Pagaliau padavėjas pasišalino ir Flora galėjo pradėti.

– Blogą dieną dar ištverčiau, bet visa savaitė siaubinga. Gal mane tikrai kas prakeikė. Pirmadienį šventėme biuro administratorės gimtadienį ir ji vaišino spurgomis. Kąsdama spurgą apsitaškiau. Pačiame palaidinės priekyje švietė aviečių džemo dėmė. Žinoma, tai buvo mano geriausia balta šilkinė palaidinė, – karčiai pridūrė ji.

– Vargšė Flora. – Aleksas smagiai nusišypsojo ir Flora nuožmiai jį nužvelgė. Aleksas tebevilkėjo darbinį kostiumą, bet vis tiek atrodė žvalus. Taip, jis tikrai gavo stebuklingų dovanų, kurios vyrui nėra tokios vertingos kaip moteriai. Nors šiandien šilta žalios vilnos suknelė buvo be dėmių, Flora jautėsi kaip visada po darbo – kiek susitaršiusi ir pavargusi. Greičiausiai tai buvo matyti ir į ją pažvelgus…

– O vakar išėjau iš darbo sijoną susikišusi į kelnaites. Ne, nesijuok, – ji ištiesė ranką ir bakstelėjo Aleksui, pirštais pajusdama tvirtą krūtinę. – Bent kokias penkias minutes to nesupratau… – Tai blogiausia dalis. Susigėdusios Floros balsas pritilo. – Tos kelnaitės nė nebuvo dailios. Visa laimė, kad bent mūvėjau penkiolikos denų pėdkelnes.

Aleksas sunkiai išlaikė rimtą veido išraišką.

– Gal niekas nepastebėjo. Dabar žiema, juk vilkėjai paltą?

– Striukę. Trumpą striukę. Ir, sprendžiant iš prunkštimo, visas Holborno rajonas pastebėjo. Bet net ir tai buvo geriau už… – Flora staiga nutilo ir paslėpė veidą delnuose. Raudonavo iš gėdos prisiminusi vos prieš valandą patirtą siaubą.

– Geriau už ką? – Aleksas atsilošė ir šypsojosi, kol padavėjas su apskritu sidabriniu padėklu statė bokalą alaus prieš jį ir taurę vyno priešais Florą. Ji pakėlė taurę, dėkinga nugėrė taip lauktą gurkšnį, šaltas aštrumas suteikė palengvėjimą.

– Geriau už šį vakarą. Aš nenorėjau… – netyčia išsprūdo sena frazė. Floros motina vis kartodavo, kad šiuos žodžius iškals ant Floros antkapio.

Čia ilsisi Flora Prosperija Bakingam. Ji nenorėjo.

– Man be galo palengvėjo pamačius laisvą vietą, pasileidau prie jos, pernelyg energingai sėdausi neapsižiūrėjusi ir… Klestelėjau nepažįstamajam ant kelių.

Flora rūsčiai žvelgė į Aleksą, kol šis kosėjo paspringęs alumi.

– Nejuokinga! Visas vagonas į mane spoksojo, o tas vyras pasakė… – jai susipynė žodžiai, skruostus užliejo raudonis. – Jis pasakė: Patogiai įsitaisyk, brangute. Man patinka merginos, kurias yra už ko suimti.

Ji nugėrė dar gurkšnį stengdamasi nekreipti dėmesio į kvatojantį pašnekovą. Žodžiai žeidė labiau, nei ji norėjo pripažinti. Flora buvo aukšta, turėjo plačius klubus ir krūtinę, kurią jos mama vadino dosnia dovana, o malonios draugės apibūdino kaip didelę. Praeito amžiaus penktą dešimtmetį Floros figūra būtų buvusi labai madinga, tačiau dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, ji jautėsi kiek per plati ir pernelyg išsiskirianti.

Žinoma, sausakimšame metro vagone sėdint nepažįstamajam ant kelių Florai buvo sunku susilieti su minia. Greičiausiai vagone buvo žmonių iš jos biuro ir jie tapo gėdos liudininkais. Laimė, Floros darbo sutartis baigiasi kitą savaitę. Tačiau jai būtų užtekę ir tos vienos šnabždesių ir priekaištų kupinos savaitės. O, kad dabar pasigautų lengvą gripą ir galėtų neiti į darbą. Savaitę pailsėti, atgauti jėgas ir pabūti vienai – kaip tik tai, ko Florai reikėjo.

Tik už sirgimą atlyginimo nemoka. Flora atsiduso. Nesmagu būti laikina darbuotoja.

Pagaliau Aleksas liovėsi juoktis.

– Labai draugiškas poelgis. Gal susiradai naują bičiulį?

– Ne! – Flora sudrebėjo, vis dar jausdama niežulį tose vietose, kur ją buvo suėmę dideli delnai. – Blogiausia, kad turėjau ten sėdėti ir apsimesti, kad nieko nenutiko. Ne, ne jam ant kelių, kvailiuk! Ant sėdynės šalia nepažįstamojo. Keista, kad po tokio pažeminimo neprasmegau skradžiai žemę.

Ir kaip reikės vėl lipti į tą patį metro ar važiuoti tuo pačiu maršrutu? Gal į darbą žingsniuoti pėsčiomis? Užtruks tik porą valandų – į vieną pusę.

– Ar grįši ten po Kalėdų? – Aleksas tarsi perskaitė jos mintis. Jam tai puikiai sekėsi.

Flora papurtė galvą.

– Ne, pavadavau netikėtai susirgusią darbuotoją, po švenčių ji turėtų grįžti į darbą. Laimė, sausis laikiniems darbuotojams – visada geras metas. Daug žmonių Naujųjų metų vakarą nusprendžia gyventi šia diena ar per Kalėdų vakarėlį iškrečia ką nors netikėto.

– Nagi, Flora, negi tai ir yra didysis planas? Dar metus būti laikina darbuotoja? Ar ne laikas pačiai gyventi šia diena? Juk nuo tada, kai buvai atleista iš darbo, praėjo jau dveji metai. Žinau, kad buvo skaudu, bet ar neturėtum būti atsigavusi?

Flora lėtai pastatė stiklinę ant stalo ir mirksėdama bandė sustabdyti nelauktas ašaras.

– Nelengva rasti dizainerio darbą. Taip bent apmoku sąskaitas. Ir ne… – ji iškėlė ranką Aleksui prasižiojus. – Aš nesikraustysiu pas tave ar atgal pas tėvus. Man nereikia labdaros. Pati susitvarkysiu.

Be to, ji juk stengėsi. Nuo to laiko, kai ją atleido iš darbo dideliame, tačiau sunkiai besiverčiančiame barų tinkle, ji išsiuntinėjo savo darbų pavyzdžius dizaineriams, parduotuvių direktoriams, agentūroms. Žinodama, kaip sunku įsidarbinti visu etatu, ieškojo ir laisvai samdomos neetatinės darbuotojos pareigų.

Daug įmonių nė nepasivargino atsakyti.

Aleksas kreipėsi į ją kaip į lygią.

– Nesiruošiu siūlyti labdaros. Norėjau pasiūlyti darbą.

Ir vėl. Flora nurijo seiles, „Titaniko“ dydžio gumulas strigo gerklėje. Šaunu. Flora nepavydėjo Aleksui nepaprastos sėkmės. Ji neketino lyginti paklausių, klestinčių architektų komandos su savo nesibaigiančiomis darbo paieškomis. Stengėsi nesigilinti į skirtingas jų gyvenimo sąlygas: Aleksas buvo įsigijęs ir savo nuožiūra įsirengęs nuostabų Jurgio epochos namą Raktažolių kalvos rajone, o ji nuomojosi mažą kambarį tolimame šiaurės Londono pakraštyje.

Verčiau Aleksas nesistengtų padėti. Kam tas gailestis. Geriau jis tikėtų ja.

– Paklausyk, – Flora bandė nuraminti drebantį balsą. – Malonu, kad siūlai man darbą, kaip ir tai, kad kiekvieną kartą, pasibaigus mano darbo sutarčiai, mamai staiga prireikia vadybininkės, o tėčiui – padėjėjos. Bet per tuos trejus metus, dirbdama „Village Inns“, kai ko išmokau, – supratau, kad pražūtinga painioti asmeninį ir profesinį gyvenimą.

Florą netrukus atleido, kai ji išsiskyrė su įmonės savininko sūnumi ir paveldėtoju; tai galėjo būti ir sutapimas, tačiau ji tuo abejojo.

Taip, gyvenimas tikrai nelepina. Labai viliojo pasiduoti ir priimti šeimos ar geriausio draugo paramą. Tačiau taip padariusi Flora patvirtintų jų nuomonę, kad ji negali susidoroti pati.

Žeminantys, keisti ar nuobodūs laikini darbai bent vertė Florą stengtis ir ko nors siekti.

– Nesiūlau darbo iš gailesčio. Man iš tiesų tavęs reikia. Reikia tavo pagalbos, – Aleksas meiliai nusišypsojo.

Flora nustebusi stebeilijo į Aleksą. Ar ji gerai išgirdo? Bare garsiai skambėjo prastos kalėdinės dainelės, o triukšmą dar didino pernelyg karštai pritarianti draugija prie baro.

– Tau reikia manęs?

Tai viską keičia.

– Žinai tą viešbutį, kurį suprojektavau Austrijoje?

Ar ji žino apie populiarų prabangų viešbutuką, kurį Aleksas suprojektavo klestinčiai ir prašmatniai „Luso viešbučių“ grupei?

– Gal kartą ar du užsiminei.

– Man pasiūlė išskirtinę sutartį projektuoti kitus tris jų viešbučius. Įmonė pasirenka stulbinančias vietas, nori, kad viskas būtų kiek įmanoma ekologiškiau ir nekenktų aplinkai. Siekiama, kad kiekvienas kurortas turėtų originalų stilių ir atmosferą. Tai nuostabus projektas. Tik dizainerė, kuri man dirbo kuriant viešbutį Austrijoje, ką tik įsidarbino pas konkurentus ir nebegali bendradarbiauti.

Tai buvo kur kas rimčiau nei maži darbeliai, kuriuos Florai Aleksas siūlė pastaruosius dvejus metus. Šis projektas per didelis, kad būtų siūlomas iš gailesčio. Juk ant kortos statoma ir Alekso reputacija. Viltis sumišo su pasididžiavimu, po labai ilgo laiko Flora pajuto lašelį optimizmo dėl ateities.

Tik šiuos jausmus greitai nuslopino kiti Alekso žodžiai.

– Rytoj skrisiu į viešbučio Austrijoje atidarymą. Ten turiu pristatyti viešbučio Balyje pradinę idėją, papasakoti apie interjerą ir bendrą vaizdą. Maniau, kad Lola bent pradėjo kurti, bet kai šiandien paskambinau prašydamas faksu atsiųsti parengtą planą, ji šaltai atsakė, kad ne tik nepradėjo, bet, radusi naują darbą, ir neketina to daryti. – Aleksas giliai iškvėpė, jo veidą aptemdė nusivylimas. – Verčiau jau naujas darbas būtų puikus, nes tikrai niekam nerekomenduosiu Lolos paslaugų, kad ir kokia talentinga ji būtų.

Ak, kokie skausmingi žodžiai. Flora tvirtai suspaudė taurės kojelę. Tai Aleksą sudomino ne jos talentas, o neužimtumas?

Gal metas pamiršti išdidumą. Toks darbas tikrai padėtų Florai kopti karjeros laiptais. Smalsaudama ji palinko į priekį.

– Ko iš manęs reikėtų? Nori, kad peržiūrėčiau tavo planus ir elektroniniu paštu atsiųsčiau savo pasiūlymus?

Mažas Floros kambariukas, kuriame vos tilpo medžiagos, siuvimo mašina ir molbertas, neįkvėpė kurti, tačiau ji susidoros. O gal galėtų savaitę anksčiau, nei ketino, grįžti pas tėvus ir dirbti jų namuose? Ten bent būtų šilta ir nereikėtų sukti galvos dėl maisto, tačiau stigtų tylos, ramybės ir privatumo.

– Elektroniniu paštu? Ne, su manimi keliausi į Austriją. Tik taip perprasi užsakovų norus. – Aleksas ryžtingai pažvelgė į pašnekovę. – Reikės vykdyti jų nurodymus, Flora. Negalėsi įgyvendinti keistų savo sumanymų.

Keistų sumanymų? Savo malonumui kurti jos dizainai buvo kiek egzotiški, bet tai nereiškia, kad tokie bus ir profesionalūs darbai. Flora gebėjo nepainioti laisvalaikio kūrybos ir klientų užgaidų. Ji prisimerkė.

– Suprantama, juk aš profesionalė.

Aleksas žvilgtelėjo į Florą ir linktelėjo.

– Puiku. Apie savo planus papasakosiu, kol skrisime į Insbruką.

Tik dabar Flora suvokė, ką sakė Aleksas. Kelionė į užsienį. Paskutinį kartą lėktuvu Flora skrido dar prieš atleidžiama iš darbo.

– Jau rytoj? Bet man dar savaitę reikia padirbėti laikiname darbe.

– Ar negali į jį neiti?

– Gal ir galiu. Tik darbdaviai nebus patenkinti.

– Juk tai laikino įdarbinimo įmonė. Jie tikrai ras, kuo tave pakeisti.

– Taip. Žinoma, – Flora nudžiugo. Nebeteks kęsti kelionių metro ir slegiančio biuro. Ne, kitą savaitę ji leis nuostabiame viešbutyje. Daugiau jokių lentelių, garso įrašų šifravimo ar bandymo atsikratyti įkyriais pardavėjais. Nuo šiol ji galės kurti. – Gaila, kad skrisime ne į Balį. Mielai pasimėgaučiau saule vidury žiemos. – Flora sudrebėjo, nors perpildytame bare ir buvo tvanku. Paskutines atostogas ji praleido kaime Kornvalyje. Tinklalapyje viskas buvo pavaizduota patraukliai – ten buvo aprašyti auksiniai paplūdimiai ir nuostabus kraštovaizdis. Realybėje teko patirti smarkias audras ir liūtis. Flora nuo to laiko taip ir neatšilo.

Aleksas pastatė ant stalo bokalą.

– Tai nebus atostogos, Flora.

– Žinau, – ji palinko į priekį ir palietė Aleksui ranką. – Tik erzinu. Dėl tokios galimybės keliaučiau ir į Antarktidą. Ką turiu padaryti?

Šilti ir tvirti Alekso pirštai palietė Florai ranką. Nuo šio prisilietimo jos širdis skausmingai suplakė.

– Rytoj anksti ryte būk pasiruošusi. Pasiimk drabužių, tinkamų vaikščioti po sniegą ir dalyvauti keliuose prabangiuose renginiuose. Na, juk žinai, ką turiu omenyje.

Ne, ji nežinojo. Pastaruoju metu Flora nevaikščiojo į prabangius renginius, tačiau neišsidavė.

– Drabužiai turi būti šilti, bet puošnūs. Supratau. – Grupelė prie baro užtraukė dar vienos visiems nusibodusios kalėdinės dainos priedainį, ir Flora kai ką prisiminė. – O kada grįšime? Mama ir tėtis lauks mūsų abiejų per Kūčias. Jie smarkiai nusivils, jei nepasirodysi. Horacijus budės ligoninėje, tad atvažiuos tik Minerva, jos tobulas sutuoktinis ir dvynukės.

Florai burnoje apkarto ir ji nugėrė dar gurkšnį vyno, norėdama nuplauti nemalonų pojūtį. Ji turėjo omenyje, kad be Alekso neištvers Minervos ir kitų Stefordų šeimos narių draugijos.

– Nebus Horio? – Aleksas pakėlė antakius. – Kaip gaila. Man patinka stebėti, kaip tavo mama bando supiršti jį su pažįstamomis vienišėmis. Jis toks nuostabiai nenuovokus.

– Manau, tai tik gynybos mechanizmas. – Flora susimąsčiusi dirstelėjo į Aleksą. – Be to, turėtum džiaugtis, kad Horacijus niekada neužkimba. Jei mama neišgyventų dėl savo amžino viengungio sūnelio, imtųsi piršliauti tau.

– Juk tu – jauniausias jos vaikas, – švelniai paprieštaravo Aleksas. – Nesisieloju dėl savęs, Flora. Tai tavęs ji griebsis po Horacijaus.

– Nebūk juokingas. – Iš tiesų Flora nesijautė tokia užtikrinta. Iki trisdešimtmečio liko tik vieni metai, ir ji jau girdėjo nerimą keliančius raginimus susirasti vyrą, tinkamą darbą, įsigyti namą ir klausimus, kodėl ji negali būti kaip vyresnieji brolis su seserimi. – Tu priklausai mūsų šeimai. Dar geriau. Tu mūsų auksinis berniukas. Juk žinai, kad mano šeima nori tau paties geriausio.

Aleksas Kalėdas švęsdavo su Bakingamais nuo tada, kai jo tėvas ir naujoji pamotė nusprendė šventes praleisti Sen Barto saloje, o vienuolikametį sūnų paliko namų šeimininkės globai. Per kitas Kalėdas Flora ir jos šeima nė neabejojo, kad Aleksas švęs su jais, prie židinio pakabino kalėdinę kojinę su jo vardu ir paruošė jam vietą prie stalo.

Po penkerių metų Aleksas susikrovė krepšius ir iškeliavo iš tėvo namų visam laikui. Jis įsikūrė palėpėje, kambaryje greta Floros. Aleksas niekada nepasakojo, kodėl susipyko su tėvu, o Flora nesmalsavo.

Pasirodo, apie kai kuriuos dalykus neklausinėja net geriausi draugai.

– Nesikrimsk, grįšime prieš šventes. Nepraleisiu tavo tėčio Kalėdų vakarienės. Šiais metais jis pažadėjo iškepti žąsį. Internete stebėjau, kaip jis ją gamina. Niekas manęs nesulaikys.

– Tai puiku, – Flora su palengvėjimu giliai atsiduso. Ateis toks laikas, kai Alekso draugystė su viena iš vienodų puikiai atrodančių jo merginų truks ilgiau nei šešis mėnesius, ir šventes jis praleis su jos šeima, o ne su Bakingamais. Kiekvieni metai, kai Kalėdas jie švenčia drauge, yra tikra laimė.

Flora apgailestaudama pažvelgė į tuščią taurę.

– Jei turiu susikrauti daiktus, susirasti pasą ir būti pasiruošusi auštant iškeliauti, verčiau jau eisiu. Kada susitinkame?

– O ne, – Aleksas stumtelėjo kėdę ir atsistojo, ištiesdamas Florai ranką ir padėdamas pakilti. – Nepasitikiu tavo gebėjimu planuoti laiką, Flora Bakingam. Atsiųsiu automobilį tavęs paimti. Lygiai penktą ryto. Būk pasiruošusi.

Aleksas pažvelgė į planšetinį kompiuterį ir atsiduso. Skrendant papasakoti Florai apie planus nepavyko. Nors, tiesą sakant, galėjo tai nuspėti. Flora turėjo dovaną, kurios Aleksas pavydėjo. Ji užmigdavo vos transporto priemonei pajudėjus, kad ir kur būtų. Flora snaudė, kol jie drauge dar prieš aušrą važiavo tamsiomis, šaltomis Londono gatvėmis į oro uostą. Pabudo tik energingai sušveisti pusryčių ir vėl užmigo, kai lėktuvas pajudėjo pakilimo taku.

Ji ir vėl snaudė. Tikrai galėtų susirungti su Miegančiąja Gražuole. Aleksas stuktelėjo alkūne Florai į šoną.

– Flora, pabusk. Turi tai pamatyti.

– M? – ji pasirąžė. – Nemiegojau, tik snaudžiau. Ak! Tik pažvelk, – Flora nustebusi išpūtė akis, pro automobilio langus regėdama snieguotus kalnus iš visų pusių. – Gražu kaip Kalėdų atviruke.

– Ką manai? Ar taip gražu, kaip ir įsivaizdavai?

Flora pasipiktinusi atsisuko į Aleksą, ir jo lūpose sustingo šypsena.

– Gražu? Ne tik gražu. Ak, pažvelk, čia iš tiesų stovi trobelės. Jos visur!

– Puikiai pastebėta, Šerlokai.

Flora nekreipė dėmesio į pašaipų Alekso toną.

– Nemaniau, kad austrai iš tiesų jose gyvena. Maniau, kad yra kaip su trobelėmis šiaudiniais stogais. Žinai, žmonės galvoja, kad Anglijoje stovi tik mediniai namai su didžiuliais sodais, tačiau iš tiesų daug labiau tikėtina, kad gyvensi viename iš daugelio vienodai atrodančių priemiesčio namų. Ak, kaip norėčiau gyventi trobelėje. Jos tiesiog nuostabios.

– Viliuosi, kad taip galvosi ir apie viešbutį, – išaušo tiesos akimirka. Flora turėjo gerą akį ir gebėjo įžvelgti Alekso kūrinių esmę. Ar ji įvertins viešbučio paprastumą? O gal palaikys jį pernelyg moderniu, nederančiu šiame rojuje?

– Man patinka visi tavo projektai, tačiau šis sumanytas dar įdomiau. Pripažįstu, nekantrauju pamatyti jį užbaigtą.

Automobilis, iki šiol juos vežęs judriais keliais link Tirolio sostinės Insbruko, įsuko į siauresnį kelią, vingiuojantį prie Alpių papėdės. Kelio pakraščius buvo nuklojusi stora sniego paklodė.

– Tik pažiūrėk, pažvelk į šią šviesą, – Flora sugniaužė kumščius. – Ak, kodėl nepasiėmiau eskizų sąsiuvinio? Nors ir nesugebėčiau jos perteikti, pavaizduoti to saulės žaismo ant sniego. Ši šviesa keičiasi tarsi kaleidoskope.

Gumulas Alekso skrandyje sumažėjo. Flora įžvelgė tai, ką matė ir jis – šviesos ir sniego visumą. Ji supras viešbučio idėją.

– Per gyvenimą nemačiau tiek sniego. Net per visas žiemas kartu sudėjus. – Flora tikrai jau buvo visiškai pabudusi ir didelėmis tamsiomis akimis žvelgė į kalnus. – Kodėl Anglijoje vos kiek pasnigus gyvenimas sustoja, o čia virte verda, nors aplink tonos sniego?

– Nes dėl jo gyvuoja vietos ekonomika. Negali gyvenvietės reklamuoti kaip žiemos rojaus be šalto ir balto sniego.

– Tikra Narnija, – Flora palinko į priekį ir susižavėjusi stebėjo vis aukštyn vedantį kelią. Vienoje pusėje virš galvų kilo kalnas, o kitoje kaip vaikiški žaislai buvo išsimėtę namai, tarp kurių tarsi ledinis šalikas vingiavo upė. – Ar dar toli? Galvojau, kad viešbutis Insbruke.

– Ne, jis virš miesto, netoli keltuvų į kalną. Svečiai, jei panorėtų, visada bus nugabenti į miestą. Taip jie turės galimybę mėgautis šiais dviem pasauliais. Na, bent tokia yra idėja – svečiai viską turi gauti be pastangų.

– Jie pakankamai už tai sumoka, – priminė Flora. – Negaliu patikėti, kad gyvensiu tokioje prabangioje vietoje. Net personalui skirti kambariai tikriausiai patogesni už palapinę lietuje.

– Negyvensi personalo kambariuose. Negi Lola gyventų kur nors kitur nei liukso kambaryje? Dirbsi jos darbą, tad gausi jos kambarį. Rytoj bus tik bandomasis atidarymas, tad niekas iš svečių nemoka už gyvenimą viešbutyje. Turėsime sužavėti kelionių žurnalistus, tinklaraščių autorius ir kelis įtakingus žiemos sporto entuziastus.

Aleksas nutilo, ieškodamas tinkamų žodžių. Jis žinojo, kaip nejaukiai Flora jaučiasi žmonių būryje, supama nepažįstamųjų.

– Flora, labai svarbu, kad savaitės pabaigoje jie visi iškeliautų sužavėti. Taip pat būtina, kad aš išvykčiau su patvirtintais planais. Susidorosi, ar ne? Negaliu apsakyti, kokia svarbi ši savaitė – man, mano firmai, taip pat ir „Luso viešbučiams“.

– Tikrai? Kaip gerai, kad įspėjai. Kitaip būčiau tyčia tau pakenkusi.

Alekso galvoje nuskambėjo perspėjantys signalai. Floros balsas buvo šaltesnis nei medžių šakos lauke. Tai buvo tas pats tonas, kuriuo ji kalbėjo, kai Aleksas pasišaipė iš paaugliškos muzikos grupės ar pareiškė, kad pirmasis Floros vaikinas jos nevertas. Toks tonas nuskambėjo nepamirštamą dieną, kai Flora labai trumpai nusikirpo plaukus ir Aleksas pritarė jos nuomonei, kad ji atrodo kaip jūreivis, o ne kaip Odrė Hepburn.

– Turėjau omenyje, kad…

– Žinau, ką turėjai omenyje – būk profesionali, nesugadink. Na, ir neketinu. Man irgi reikia šio darbo, Aleksai. Gal ir neįsteigiau veržlaus ir sparčiai populiarėjančio verslo būdama dvidešimtmetė, gal ir nesu talentinga jauna profesionalė. Kol kas dar ne. Man reikia daug ką įrodyti, ir dabar pasinaudosiu šia galimybe. Tad nesisielok dėl manęs. Viskuo pasirūpinsiu.

Aleksas išsižiojo priminti, kad per vakarėlius Flora slėpdavosi virtuvėje ir kad ji mieliau susidurtų su liūtų gauja, nei plepėtų nereikšmingomis temomis, bet užsičiaupė. Jis privalėjo perspėti, kad teks užmegzti daugybę ryšių. Tik ne dabar. Jis luktelės, kol Flora kiek aprims.

Laimė, automobilis įsuko į vienos eismo juostos keliuką link kalno. Vienoje pusėje atsivėrė įspūdingas vaizdas į slėnį apačioje.

– Atvykome, – su palengvėjimu pranešė Aleksas. Automobilis sustojo, ir jis atsisegė saugos diržą. – Štai ir „Auksinis erelis“. Ką manai?

Flora vis dar įsitempusi žiūrėjo į Aleksą norėdama tęsti ginčą, tačiau išgirdusi šiuos žodžius pasisuko ir pažvelgė pro langą. Iš nuostabos ji išsižiojo.

– Oho. Tu tai sukūrei? Tikrai?

– Taip, ką manai?

– Aš… – ji neatsakė, išlipo iš automobilio, sumurmėjo, kai sportbačiais apautos kojos susmego į sniegą, ir smarkiau užsitraukė dygsniuotą striukę, papūtus stipriam kalnų vėjui. Aleksas prišoko prie Floros, ir ši atsisuko į jį.

– Neveltui žaidei tais kubeliais būdamas vaikas, ką?

Viešbutis buvo pastatytas ant siauro kalnų iškyšulio. Tarsi kybojo ore virš slėnyje besidriekiančio Insbruko. Kalnai puikiai derėjo prie gyvo paveikslo, matomo pro didžiulius langus. Aleksas nenorėjo suprojektuoti tradicinės trobelės. Jis pasinaudojo šiose vietovėse paplitusia aukso spalvos mediena, ja įrėmino didžiulius stiklo lakštus. Viešbutis turėjo atrodyti netinkamas, pernelyg industrinis šiai ramiai vietai, tačiau statinys puikiai įsiliejo į aplinką, o stiklinės sienos atspindėjo medžius ir kalnus.

Kiekvieną kartą pamačius viešbutį Aleksui stipriau suplakdavo širdis. Jis negalėjo patikėti, kad planai virto realybe.

– Patinka?

Floros skruostai švytėjo, plačias lūpas nušvietė šypsena.

– Labai. Aleksai, tai nuostabu.

Jam smarkiai palengvėjo. Kažin kodėl Floros nuomonė tokia svarbi. Ji – ne tik seniausia jo draugė. Ne, Aleksas pasitikėjo jos skoniu. Jei Flora nesuprastų šio kūrinio, vadinasi, jis netinkamai perteikė savo viziją.

– Tai pirmyn. Eime vidun. Manau, pratrūksi pamačiusi baseiną.