Читать книгу Mūsų meilės miestas - Jessica Hart - Страница 1

Pirmas skyrius

Оглавление

Žiniasklaidos zvimbesys

Girdėjome, kad MediaOchre Productions švenčia gavusi pelningą Šešioliktojo kanalo užsakymą sukurti dokumentinį filmą apie romantikos pramonę. Įmonė viską slepia po devyniais užraktais, bet sklando gandų, jog rasta labai intriguojanti vedėjų pora.

Stela Holt, kuri džiaugiasi žaibišku kilimu iš merginų ir žmonų lygos į pokalbių laidos vedėjas, sako esanti „sujaudinta“ kvietimo dirbti programoje, tačiau neišduoda, kas bus jos partneris.

Kuždamas vienas vardas – ekonomisto Simono Valentino, kurio kritiška dokumentinė apybraiža apie bankų sistemą ir jos reikšmę patiems neturtingiausiems čia ir besivystančiose šalyse sužlugdė naują finansų mikroprojektą, reklamuotą pažangią naujovę milijonams žmonių visame pasaulyje. Valentinas, nenoromis tapęs įžymybe, pagarsėjo įžvalgomis apie pasaulinį nuosmukį ir tapo mąstančių visos šalies moterų idealu. MediaOchre šių gandų nepaneigia, bet ir nepatvirtina. Rolandas Ričardas, spalvingasis režisierius, neįprastai santūrus šiuo klausimu ir kol kas apsiriboja fraze „jokių komentarų“.

– Ne, – pasakė Simonas Valentinas. – Ne, ne, ne, ne, ne. Ne.

Klaros skruostai degė stengiantis išlaikyti linksmą šypseną. Per telefoną Simonas to nemato, bet ji kažkur skaitė, kad žmonės priima pozityviau, jei kalbėdamas šypsaisi. Tačiau Simono Valentino tai neveikia.

– Sunku priimti sprendimą neturint visų faktų, – tarė ji, remdamasi į savo vidinę Džuliją Endrius. „Muzikos garsai“ buvo mėgstamiausias Klaros filmas. Džulija tvarkėsi su kapitonu ir septynetu vaikų, todėl vienas nedraugiškas ekonomistas Klaros neturėtų įbauginti. – Mielai su jumis susitikčiau ir atsakyčiau į visus su programa susijusius klausimus, – linksmai pasiūlė.

– Neturiu jokių klausimų. – Klara beveik girdėjo, kaip jis griežia dantimis. – Jūsų programoje rodytis neketinu.

Ji ėmė įtarti, jog linksma šypsena pamažu virsta maniako vaipymusi.

– Suprantu, jums reikia šiek tiek pagalvoti.

– Klausykit, panele… kad ir kuo jūs vardu…

– Stern, bet prašyčiau mane vadinti Klara.

Simonas Valentinas į pasiūlymą dėmesio nekreipė.

– Nebežinau, kaip aiškiau pasakyti, – kalbėjo griežtu tonu, kaip iš paveikslėlio Klaros kompiuterio ekrane.

Klara tikėjosi rasti kokią nors spragą neįveikiamuose jo šarvuose, humoro žybsnį ar pomėgį, kad galėtų užmegzti su juo ryšį, tačiau detalių apie asmeninį Valentino gyvenimą buvo baisiai mažai. Ekonomikos mokslų daktaro laipsnį– kad ir ką tai reikštų – įgijo Harvarde, bet kokia jai iš to nauda? Juk nepaplepėsi apie kainas arba svaro patikimumą, juo labiau kai tiek teišmanai apie ekonomiką. Tikėjosi sužinoti, kad jis vedęs, o gal laisvalaikiu muša būgną, gal turi baletą dievinančią dukterį… bent ką, kas ir jai būtų buvę artima.

Tačiau rado tik patvirtinimą, jog jam trisdešimt šešeri, dar – pasakojimą, kaip jis tyliai pasinaudojo užklupusia šlove ir iš esmės pakeitė visam pasauliui skirtą finansų fondą. Kilo toks šurmulys, kad didžioji finansų pramonė buvo priversta pergalvoti kreditavimo politiką – bent jau taip suprato Klara. Mergina perskaitė daugybę istorijų apie mažutes bendruomenes iš Sacharos, Pietų Amerikos ūkininkus ir pradedančius verslininkus iš Pietryčių Azijos, taip pat skurdesnių Didžiosios Britanijos rajonų – visus juos Simonas Valentinas parėmė ir pakeitė jų gyvenimą. Tai labai įdomu, bet dėmesio centre vis tiek lieka pats Simonas. Kaip Klara suprato, vos gimęs jis jau buvo apsiplunksnavęs kostiumuotas ekonomistas, kuris nepageidavo šlove naudotis pats vienas.

Nebuvo jokių nuotraukų, kuriose būtų matyti, kaip jis išsvirduliuoja paryčiais iš klubo ar vaikštinėja su mergina. Idealu būtų buvę paskalų žurnaluose rasti keletą lėkštų nuotraukėlių, kuriose Simonas Valentinas rodo savo „mielus namučius“, bet Klara nebuvo tokia naivi. Ji žinojo, kad tikimybė maža, tačiau vylėsi išvysti jį bent įamžintą su taure rankoje kokiame nors priėmime.

Vis dėlto nerado. Aptiko tik galvos ir pečių nuotrauką. Žandikaulis tarytum plieninis, kiaurai veriančios akys – tai Klarai pasirodė patrauklu, bet nenaudinga. Kaklaraištis lygus ir tvirtai suveržtas, dalykiškas švarkas, platūs pečiai. Klaros nuomone, vaikinas per daug linkęs kontroliuoti.

Geriau pagalvojus, priminė kapitoną fon Trapą, bet ne toks patrauklus kaip Kristoferis Plameris. Nėra ko abejoti. Vis dėlto puikiai įsivaizdavo, kaip jis prisišvilpia savo vaikus.

Hmm. Klara suvirpėjo nuo šios minties. Gal padainuoti „Edelveisą“?

– Klausotės? – griežtai paklausė Simonas Valentinas.

Klaros mintys buvo nuklydusios į Zalcburgą ir staiga grįžo.

– Žinoma.

– Gerai, tada pasakysiu paskutinį kartą. Neturiu noro rodytis jūsų programoje, – Simonas kalbėjo labai aiškiai, perdėtai kantriai, tarsi kreipdamasis į neklusnų vaiką. – Man nereikia galvoti dabar, nereikėjo ir tada, kai parašėte man pirmą kartą, nei kai paskambinote ketvirtą. Tada sakiau „ne“ ir visada atsakysiu taip pat. NE. Ne. Žodis labai paprastas. Ar suprantate, ką jis reiškia?

Žinoma, ji suprato. Nors nebuvo tokia mokslininkė, kaip kiti šeimos nariai, bet anglų kalbą mokėjo. Tai Simonas Valentinas nesuvokė, kaip tai svarbu.

– Jei galėčiau bent paaiš… – apimta nevilties pradėjo mergina, bet jam paaiškinimai jau buvo įgrisę.

– Prašau man nebeskambinti, kitaip smarkiai įpyksiu.

Nelaukdamas atsakymo Simonas padėjo ragelį.

Klara sugniužo, nusivaipiusi telefonui išjungė jį ir sviedė ant stalo. Ką dabar daryti?

– Na? Ką jis pasakė?

Sėdėdama kėdėje, ji pasisuko į filmo „Romantika: faktas ar fikcija?“ režisierių.

– Jis turi pasakyti taip! – Tedas grąžė rankas visai kaip tada, kai Simonas Valentinas pirmą kartą Klarai atsakė ne. – Rolandas jau pažadėjo Stelai, kad Simonas Valentinas dalyvaus!

– Tedai, aš žinau. Kaip manai, kodėl jam įkyriu? – Klara stengėsi kalbėti mandagiai.

Tedas – vienas artimiausių draugų, ir ji žinojo, kaip nerimauja dėl naujojo buto, kurį ką tik įsigijo su partneriu.

Jis toliau grąžė rankas.

– Ką darysime?

– Nežinau.

Atsidususi Klara nusisuko į kompiuterio ekraną. Iš jo sučiaupęs lūpas rūsčiai žiūrėjo Simonas Valentinas ir, rodės, šaipėsi net iš vilties būti perkalbėtas.

Nusivylusi ji atsiduso ir kyštelėjo jam liežuvį. Svarbiausia – elgtis brandžiai.

– Kodėl Stela negali rengti programos pasikvietusi ką nors kitą? Kokį lengviau pasiekiamą žmogų, kuris greičiau sutiktų dalyvauti? Pavyzdžiui, premjerą arba – žinau! – Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Dabartinis būtų puikus pašnekovas. Galiu tuojau pat paskambinti į Jungtines Tautas… Net neabejoju, kad jį prikalbinčiau lengviau nei Simoną Valentiną. – Ji nusiminė. – Jei atvirai, Tedai, vis bandžiau su juo pasikalbėti, bet jis visai nesidomi. Maniau, kad po laidos apie mikrofinansavimą bent apsvarstys pasiūlymą, o jis net paaiškinti neleido.

– Sakei, kad Stela labai norėtų su juo dirbti?

– Užsiminiau, bet jis net nežino, kas ji tokia.

– Juokauji? – Išpūtė akis Tedas. – Nesuprantu, kaip galėjo jos nepastebėti!

– Man pasirodė, kad Simonas Valentinas dieną televizijos beveik nežiūri, – paaiškino Klara. – Spėju, Financial Times nedaug laiko skiria futbolininkų žmonoms ir meilužėms. Jis ne iš tų, kurie domisi garsenybėmis.

Tedas susiraukė.

– Geriau nesakyk Stelai, kad jis nėra apie ją girdėjęs, geriau yla neišlįstų iš maišo!

– Nesuprantu, ko ją tas Valentinas apsėdo, – bambėjo Klara. – Jis net ne jos skonio. Turėtų rodytis su tais, kurie mielai fotografuojasi ir mėgsta Hello!, o ne su kažkokiu ekonomistu. Beprotybė!

Tedas prisėdo ant stalo krašto.

– Rolandas įtaria, kad užmezgusi santykius su Simonu ji tikisi atrodyti oresnė, – išpasakojo. – Akivaizdu, jog bando atsikratyti futbolininko mergaitės įvaizdžio, nori, kad į ją žiūrėtų rimtai. O gal paprasčiausiai juo žavisi.

– Tiesiog nesuprantu, – Klara kritiškai apžiūrėjo Simono nuotrauką. Nors jis šiek tiek primena Kristoferį Plamerį, labai sunku suprasti, ko tiek dėl jo triukšmaujama. Toks sausas!

– Girdėjai, kaip jam paskelbus ekonominės padėties analizę pakilo žinių reitingai? – suglumusi kalbėjo Klara. – Visos šalies moterys įsijungia žinias vien tikėdamosi jį pamatyti, visos tik ir čiauška, koks Simonas joms atrodo seksualus. – Žiūrėdama į nuotrauką papurtė galvą.

– Dabar jos vadina jį Mieliausiuoju Dovu Džounsu, – pasakė Tedas.

Klara prunkštelėjo.

– Panašesnis į Nikį Košmarą!

– Pažiūrėk žinias. Nesuprasi, kuo žavus Simonas Valentinas, kol nepamatysi jo judančio.

– Žiūriu žinias, – šoko ginčytis Klara. Ji ne tokia paviršutiniška! Tada žvilgtelėjo į Tedą. – Bent jau kartais, – prisipažino.

– Patikėk, žiūrėjau prieš pirmą kartą jam skambindama, kad galėčiau pagirti, kaip puikiai ten atrodė, bet neturėjau progos įsiteikti, – prisiminė mergina. – Suprantu, kad Simonas žino, ką sako, bet tas aikčiojimas dėl jo grožio man nesuvokiamas. Jis nė kartelio nešyptelėjo.

– Juk kalbėjo apie pasaulinį nuosmukį, – pabrėžė Tedas. – Ne anekdotus pasakojo. Negi tikėjaisi, kad pokštaus. Ką norėjai išgirsti? Ar žinote apie didėjantį nedarbą?

– Tik sakau, kad jis nepanašus į linksmą žmogų.

– Simonas Valentinas sužavi intelektualias moteris, – autoritetingai pareiškė Tedas.

Klara išpūtė akis:

– Iš kur tu žinai?!

Tedas nekreipė dėmesio.

– Akivaizdu, jis baisiai protingas, bet tai, kas dedasi finansų rinkose, paaiškina taip paprastai, kad supranti, o tada ir pats pasijunti protingas. Pirmą kartą komentuoti įvykių Valentiną pakvietė tik dėl to, kad nieko kito nerado, tačiau prieš kamerą jis elgiasi labai natūraliai.

– Žinau. Keista, ar ne? Nei kažin koks gražuolis, nei ką.

– Ne tai svarbiausia, – filmų režisieriaus tonu paaiškino Tedas. – Jis neturi nė lašelio tuštybės. Nė kiek nesijaudina, kaip atrodo, kalba apie dalykus, kuriuos puikiai išmano, todėl toks ramus, o kamera tai jaučia. Puikiai suprantu, kodėl BBC griebėsi to dokumentinio filmo. Apie ekonomiką jis kalba aistringai… tai seksualu.

– Jei taip sakai, – nelabai tikėjo Klara.

– Kaip tik Simonas pardavė pasiūlymą, Rolandas tik pakišo jį Šešioliktajam kanalui. Kostiumuotiesiems patiko mintis suvesti jį su Stela.

Klara tik dabar ėmė suvokti. Stela Holt – populiarios dienos pokalbių laidos šeimininkė, plačiai pagarsėjusi kikenimu ir iškirptėmis. Kur rasi geresnį kontrastą nei Simonas Valentinas, baisiai protingas finansų analitikas, kuris pasaulinį nuosmukį geba pateikti seksualiai? Atsakingi Šešioliktojo kanalo redaktoriai čiupo tokį pasiūlymą – taip Rolandas ir sakė.

Nereikia būti Simonu Valentinu, kad suprastum, jog tokių mažų televizijų kaip MediaOchre ekonominės perspektyvos visai niūrios. Pasisekė, kad iš viso turi užsakomųjų programų, kaip nuolat priminė Rolandas. Jei ne jos, bendrovė sužlugtų.

Kad ir kaip būtų, pinigų jie turi: atsižvelgiant į aplinkybes, biudžetas labai dosnus. Turi Tedą – talentingą režisierių – ir filmavimo bei garso specialistų grupę. Vietos jau parinktos ir viskas suderinta su oro linijomis bei viešbučiais. Jie turi Stelą Holt – žiūrovus pritraukiančią spindinčią garsenybę.

Trūksta tik Simono Valentino.

Tą Rolandas irgi nuolat primena Klarai.

– Tu asistentė, – pareiškė jai. – Man tas pat, ką darysi, bet atvilk jį į laidą arba viskas žlugs ir darbą prarasi ne tu viena. Mes visi atsidursime gatvėje!

Jokio spaudimo.

Prisiminusi tai Klara pasirėmė galvą rankomis.

– Turi būti koks nors būdas Simonui įtikinti. Jis nekalba telefonu, neatsako į laiškus… reikia susitikti akis į akį. Bet kaip?

– Gudrauk, negi negali atsitrenkti į jį vakarėlyje? – pasiūlė Tedas.

Klara pakėlė galvą ir bakstelėjo pirštu į ekraną.

– Negi jis tau primena vakarėlių liūtą? Kaip suprantu, daugiau nieko nedaro, tik dirba. Net interviu rengiami jo biure, todėl nėra vilčių atsitrenkti į jį BBC lifte.

– Kada nors jis juk grįžta namo. Pasisukiok prie jo kabineto, o tada pasek.

– Nuostabi mintis. Mane gali suimti kaip persekiotoją. Visai tikėtina. Beje, jis į darbą važiuoja automobiliu. Kaip neekologiška, – nepritariamai bambėjo Klara.

Kurį laiką jiedu svarstė problemą. Tedas atsisėdo kitoje kėdėje ir susimąstęs sukosi aplinkui, o Klara aklai naršė po internetą.

– Galime į jo biurą nusiųsti tortą – siurprizą, – pagaliau pasiūlė.

– O aš jį pristatysiu, – merginos pirštai sustingo ant klaviatūros, pakreipusi galvą ji svarstė pasiūlymą. – Kažin ar prasibrausiu per priimamąjį.

– Pamaniau, kad geriau iš jo iššoktum, – tarė Tedas, ir Klara pervėrė jį žudančiu žvilgsniu.

– O taip, į iššokusią iš torto jis tikrai žiūrėtų rimtai! Kodėl neapsimetus mergaite pagal iškvietimą, tada būtų tvarka? Net nemėgink apie tai užsiminti Rolandui! – įspėjo Klara, pastebėjusi suspindusias Tedo akis. – Jis mane priverstų.

Ji vėl pasisuko į kompiuterį.

– Kaip gaila, kad jis neturi vaikų. Galėčiau prisigretinti kaip guvernantė ir sužavėti širdį šildančiomis dainomis ar šokio pamokomis.

– Geriau būtų apsimesti, kad kur nors trečiojo pasaulio šalyse steigi audimo kooperatyvą, – pasakė Tedas, nes buvo įpratęs, jog Klara nuolat skęsta fantazijose apie „Muzikos garsus“. – Jis karštai remia kreditų sistemas mažoms skurstančioms organizacijoms.

– Mes esame maža skurstanti organizacija, – pabrėžė Klara. – Ar bent jau būsime, jei jis atsisakys! – Ji nužvelgė ekraną ieškodama ko nors, bet ko, kas padėtų. – Gaila, kad jis nenori reklamuotis, bet visada tas pats. Viskas dėl projektų, ne dėl jo paties… ak…

Jai nutilus Tedas atsisėdo tiesiai.

– Kas?

– Rašo, kad Simonas Valentinas rytoj skaito paskaitą Tarptautiniame amatų ir ekonomikos institute. – Klaros akys bėgiojo skelbimu. – Gali būti, kad vėliau bus gėrimų ar dar ko nors. Jei man pavyktų prasmukti, gal užspeisčiau jį į kampą. Tektų praleisti zumbos repeticiją.

– Geriau nei prarasti darbą. – Tedas pašoko atgavęs jėgas. – Nuostabi mintis, Klara. Užsisek trumpiausią sijonėlį ir parodyk kojas. Laikai per daug sunkūs, kad galėtum būti politiškai teisinga.

Klara sušnarpštė.

– O aš tikėjausi apsvaiginti jį intelektu, – pasakė, o Tedas šypsodamasis paplekšnojo jai per petį.

– Tavo vietoje labiau pasikliaučiau kojomis. Jos Simonui Valentinui padarys didesnį įspūdį.

***

Klara slapčia timptelėjo sijoną. Gailėjosi neapsivilkusi ko nors kuklesnio. Apsupta tamsių pilkų ir juodų kostiumų ji su rožine suknele bei purpuriniais zomšiniais aukštakulniais pasijuto lyg gatvės žibintas. Kiti į auditoriją susirinkę klausytojai ją kreivai nužiūrinėjo, kol prasibrovusi pro visą eilę susmuko tuščioje kėdėje salės gale. Iš vienos pusės Klarą nepritariamai nužvelgė energinga moteriškė, vilkinti drąsiu smėlio spalvos kostiumėliu. Kitoje sėdintis storulis direktorius gašliai dėbčiojo į jos kojas, kol Simonas Valentinas pradėjo kalbėti.

Įsiprašyti į vidų nebuvo sunku – be abejo, jai padėjo trumputė suknelė, bet patekusi į salę pasijuto ne savo rogėse. Susikaupė klausytis Simono, kuris stovėjo tribūnoje ir aiškino apie sudėtingą informaciją PowerPoint skaidrėse, auditorija iškart susidomėjo.

Klara nieko nesusigaudė. Suprato atskirus žodžius, bet tik tiek. Kartkartėmis auditorijoje nuvilnydavo juokas, bet ji taip ir nesuvokė, kas čia linksmo. Tik gaudė pavienius žodžius: procentai ir prognozės, viešojo sektoriaus skolos ir asmeninės akcijos.

Labai linksma.

Nustojusi klausytis paskaitos, Klara ėmė planuoti strategiją. Kaip nors reikia nusitempti jį į tylų kampelį ir apsvaiginus sąmoju bei žavesiu netyčia pasukti pokalbį apie programą.

Arba teks pasinaudoti Tedo patarimu – parodyti kojas.

Klaros tokia perspektyva nežavėjo. Iš kitos pusės, gal būtų veiksmingiau nei pasikliauti žavesiu ir sąmoju. Pastangos nebūtų bevaisės, jei rytoj galėtų lengvai įžingsniuoti į kabinetą. O taip, – atsainiai mestelėtų Rolandui, – Simonas dalyvaus.

Rolandas pašoktų iki lubų. Nieko nelaukdamas pasiūlytų jai prodiuserio padėjėjos vietą, o tada po keleto susimąstyti verčiančių dokumentinių filmų galėtų pereiti prie dramos. Klara įsikibo šios minties. Ji darys karjerą kurdama kerinčias laidas ir visi pagaliau ims į ją žiūrėti rimtai.

Aplodismentų šuoras pažadino merginą iš svajonių.

Gerai jau, svaiginanti karjera priklauso nuo vienintelio pokalbio, bet ji optimistė. Įkops į bet kurį kalną.

Tai įmanoma. Įtikinusi Simoną Valentiną dalyvauti, bent jau pati išsaugotų darbą, o Tedas – butą.

Žmonės šurmuliuodami ėjo iš salės prie išrikiuotų gėrimų.

Tarptautinis amatų ir ekonomikos institutas buvo toks pat nuobodus kaip jo vardas. Pastatas galėjo pasirodyti įspūdingas, jei mėgai įmantriai dekoruotas gipso lubas, rūsčius Eduardo VII laikų ekonomistų portretus, išrikiuotus ant sienų, ir didžiulius laiptus, kuriais Klara mielai nustraksėtų. Taip ir norėjosi užsivilkus žėrinčią suknelę pamėgdžioti Džindžer Rodžers.

Priėmimas vyko bibliotekoje. Kol Klara ten pateko, didžiuliai sietynai jau siūbavo nuo audringų pokalbių. Pagriebusi taurę vyno ji sukiojosi tarp besikalbančių žmonių mėgindama suprasti, apie ką jie kalbasi. Atpažino keletą garsių žurnalistų ir politikų. Oras net kaito nuo diskusijų apie pinigų politikos sistemą, išpūstas kainas ir valiutų kurso politiką.

O Dieve, jei ji bent ką išmanytų. Taip Simono Valentino neapsvaiginsi. Klara apdairiai vengė susidurti su žmonėmis, kad kas nors nepaklaustų, ką mano apie kreditų krizę arba apkarpytas palūkanų normas. Nenorėjo, kad visi sužinotų, jog ji – apsimetėlė.

Atmosfera buvo tokia bauginama, kad Klara norėjo pabrukti uodegą ir sprukti namo, kol nepasirodė, kokia yra nemokša, bet gali būti, jog tai vienintelė proga pasikalbėti su Simonu Valentinu akis į akį. Neišeis bent jau nepabandžiusi. Būtų per daug gėdinga rytoj darbe prisipažinti, kad pristigo drąsos.

Mintyse niūniuodama, kad sukauptų daugiau pasitikėjimo savimi, Klara nužiūrėjo minią. Ji ieškojo savo laimikio ir pagaliau jį pamatė: vilkintis pilku kostiumu jis buvo toks griežtas, kad kiti, palyginti su juo, atrodė gana linksmi. Aplink būriavosi keletas moterų vienspalviais įvairių atspalvių kostiumėliais ir karštai linksėjo galvomis, vos tik Simonas prasižiodavo. Turbūt jo garbintojos, – paniekinamai svarstė Klara, niekaip nesuprasdama, ką tokio turi tas Simonas Valentinas, kad iš pažiūros inteligentiškos moterys jam šunuodegiauja. Nors tenka pripažinti, jog jis, rodos, tuo nesimėgauja.

Iš veido atrodė, kad jaučiasi įsipareigojęs, mergina pastebėjo, kaip žvilgčioja į laikrodį.

Vaikinui labai reikia atsipalaiduoti, – nusprendė.

Simonas laikė taurę, bet, kiek Klara matė, iš jos negėrė, pastatė ant padėklo, šyptelėjo nusivylusioms gerbėjoms ir ėmė brautis iš spūsties.

Išsigandusi, kad jis tuojau išeis, mergina dėl drąsos ištuštino antrą taurę ir patraukė iš paskos. Negali jo paleisti net nepamėginusi įkalbėti. Prasispraudusi pro žmones nusekė paskui Simoną į tamsų vestibiulį ir pamatė, kaip jis ryžtingai žingsniuoja link drabužinės. Ketina pasiimti paltą ir išeiti, o tada išgaruotų paskutinės viltys. Bus be reikalo kentusi sėdėdama paskaitoje ekonomistams!

Dabar arba niekada.

Skubant jam iš paskos kulniukai ciksėjo į marmurines grindis.

– Daktare Valentinai, – uždususi šūktelėjo Klara.

Simonas vos nenusikeikė. Paskaita praėjo puikiai, o paskui jis mieliau būtų pasišalinęs, tačiau teko stovėti ir plepėti. Vos spėjus pasirodyti bibliotekoje užpuolė tos gagenančios žąsys. Tik sušmėžavo žiniose ir paaiškino akivaizdžius dalykus apie finansinę padėtį, ir tapo garsenybe visai to nenorėdamas.

Pradžioje tai atrodė puiki mintis. Įmonė džiaugėsi, ir pats Simonas tikėjo, kad žmonėms būtina suprasti ekonomikos realijas. Jam viskas buvo paprasta, o galimybė atkreipti pasaulio dėmesį į mikrofinansus buvo tokia viliojanti, kad jos negalėjo pražiopsoti. Simonas džiaugėsi, jog paskui pristatytas dokumentinis filmas padarė tokį įspūdį, bet visai nebuvo pasirengęs, kad pasirodydamas televizijoje taip paveiks moteriškąją žiūrovų auditoriją.

Kažkaip buvo nesmagu. Tiesą sakant, kai kurios moterys taip tikėjo jo žodžiais, kad Simonas pasijusdavo nejaukiai. Jeigu jos taip domisi ekonomika, kodėl neskaito jo straipsnių?

Štai vos tik pavyko minutėlei pasprukti, tuojau prisistatė dar viena.

Akimirką Simonas ketino apsimesti neišgirdęs, tačiau kai kurios jo gerbėjų kartais galėjo būti erzinamai atkaklios, tad atsikratė paaiškinęs, kad eina į tualetą. Tada stabtelėjo, sukando dantis ir nutaisė pačią atšiauriausią miną.

Atsisukęs pamatė, jog iš paskos einanti jauna moteris nė kiek nepriminė jo gerbėjų, tikruosius ketinimus kvailai mėginančių slėpti po griežtais drabužiais. Ši buvo visai kitokia.

Pirmiausia jis atkreipė dėmesį į ryškias spalvas, paskui – į dailias kojas. Ir pats to nenorėdamas sumirksėjo. Tada suabejojo, ar tokį sijonėlį ir tokius lengvabūdiškus batelius kas nors yra matęs šiame institute.

Simonas leido sau įvertinti merginos kojas ir tik tada nusuko žvilgsnį. Astrida jį paliko, bet vien dėl to nereikia užkibti už pirmų pasitaikiusių gražių kojų.

– Taip, – nesvetingai atsiliepė.

Klara draugiškai nusišypsojo.

– Tik norėjau pasakyti, kad man labai patiko jūsų kalba, – tarė dar neatgavusi kvapo – juk lėkė paskui jį avėdama tuos beprotiškus batelius. – Manau, keletas pastabų buvo tiesiog nuostabios.

Simonas įtariai pažiūrėjo:

– O? Kurios gi? – paklausė.

Gal ir nederėtų stumti jos į keblią padėtį, bet Simonas nebuvo nusiteikęs padėti.

– Visos, – tvirtai atrėmė mergina ir pažvelgusi jam į akis užsikirto.

Jos veido išraiška viską išdavė, Simonas žinojo, kad ji suvokė atsakiusi ne itin įspūdingai, todėl stengėsi bent ką nors prisiminti iš paskaitos.

Ne itin sėkmingai.

– Labai įdomiai kalbėjote apie kokybinius rodiklius, – Klara naiviai nusišypsojo.

– Tikrai? Kaip keista, juk kalbėjau apie kiekybinius rodiklius.

– Apie juos – taip pat.

Reikia pagirti už pastangas. Daugelis jo „gerbėjų“ atlieka namų darbus ir sutikusios viliasi padaryti įspūdį. O šita visai nesivargino.

– Domitės bankų aktyvų politika?

– Žaviuosi, – Klara akivaizdžiai melavo, bet taip nekaltai žiūrėjo jam į akis, kad Simonas pajuto keistai timpčiojant lūpų kampučius.

Ne iš karto suprato, kad jam linksma, todėl greitai sučiaupė lūpas, kol iš tiesų nenusišypsojo.

Gerai įsižiūrėjęs pamatė, jog ji nėra gražuolė. Veidas labai išraiškingas, bet bruožai visai ne ypatingi, niekuo neišsiskiria ir rudi plaukai, krintantys ant pečių. Vis dėlto atrodė, kad mergina spinduliuoja užslopintą energiją, lyg veržėsi bėgti ar apsivyti rankomis – ne, ji nėra eilinė.

Simonas sutriko, o toks pojūtis jam nepatiko.

– Ar išviso buvai mano paskaitoje? – griežtai paklausė jis.

– Sėdėjau ten ir jaudinausi kiekvieną akimirką, – garantavo Klara.

– Ar daug supratai?

Matė, kaip ji grūmėsi su sąžine, bet vis dėlto atsakė, išmintingai ir atvirai:

– Ne viską… nelabai daug… tiesą sakant, nieko, bet žavėjausi jumis. Labai, – Klara atsikrenkštė. – Tiesa ta, kad apie ekonomiką nieko neišmanau. Atėjau dėl to, kad man labai reikia su jumis pasikalbėti.

– Bijau, jog aš kalbu tik apie ekonomiką, o jei tu apie tai nieko neišmanai, regis, pokalbis bus labai trumpas, – atžariai rėžė Simonas ir jau pasisuko eiti, bet ji sugriebė už rankos.

– Sutrukdysiu tik minutėlę, pažadu, – pasakė ir ėmėsi iš anksto surepetuotos kalbos. – Aš esu Klara Stern ir…

Ir taip užtektinai pasakė. Simonas prisimerkė.

– Toji Klara Stern, kuri man nuolat skambina, rašo ir nesupranta žodžio ne?

– O, jūs prisimenate mano vardą? Gerai, – linksmai atsakė Klara.

Simonas tvirčiau suspaudė lūpas.

– Nesivargink! – mostelėjo ranka jai vėl žiojantis kalbėti. – Ne, aš nedalyvausiu toje juokingoje televizijos programoje. Niekada. Ne!

– Bet jūs nesuteikėte man progos net paaiškinti, – ginčijosi ji. – Laida visai ne juokinga. Norėtume, kad ji taptų rimtu romantikos pramonės tyrinėjimu.

– Klara, gal nepastebėjote, jog nuosmukis apėmęs visą pasaulį. Manau, yra ir įdomesnių tyrinėti reiškinių nei romantika, net jei tokia išvis egzistuoja.

Klara iškart susigriebė.

– Tai manote, kad romantika neegzistuoja?

Taip pat sėkmingai galėtų klausinėti, ar egzistuoja žaliasis milžinas.

– Žinoma, ne. Tai akivaizdžiai dirbtinis vaizdinys, pramanytas kokios nors rinkodaros grupės.

– Kaip tik apie tai ir norime kalbėti toje laidoje! Tiesą sakant, tai ir yra svarbiausia. Diskusija bus rimta, jūs ir jūsų oponentė išsakysite priešingus požiūrius.

– Rimta diskusija? Kiek prisimenu, sakei, kad antra dalyvė – futbolininko žmona, vedanti dieninę pokalbių laidą!

– Buvusi žmona, – pataisė Klara. – Manome, kad jūsų priešybė būtų labai paveiki.

Jos veido bruožai Simonui pasirodė įdomūs. Mergina entuziastingai palinko arčiau, jos akys buvo visai neišskirtinės, rudos, bet veidas toks linksmas, kad Simonas akimirksniu įkliuvo kaip kiškis į automobilio žibintų spąstus. Pats pyktelėjo dėl tokio įvaizdžio, prireikė beveik fizinių pastangų atsiplėšti.

– Man visai nerūpi, ar „paveiki“ būtų priešybė, – atkirto Simonas. – To nebus.

Klara žiūrėjo į jį nusiminusi. Kaip įkalbėti, jei jis net nesiklauso?

– Maniau, jums patiks kanalo suteikta proga įtikinti žmones savo požiūrio teisingumu, – pasakė ji. – Paskutinis dokumentinis filmas išties svarbus, norime, kad ir šita laida tokia būtų.

– Dokumentinis filmas buvo apie skurdo mažinimą! Tikiuosi, neimsi įtikinėti, jog tai mažiau svarbu nei kažkokia romantika?

O ne. Klaida. Klara grįžo atgal.

– Žinoma, ne, – greitai paneigė. – Tačiau mes siūlome galimybę kurti tęstinę programą apie jūsų dokumentiniame filme minėtus projektus, – pasiūlė idėją ir mintyse sukryžiavo pirštus melsdamasi, kad Rolandas pritartų. – Jums tai būtų puiki proga pasirodyti viešai.

Tačiau ji suklydo šitaip kalbėdama.

– Nenoriu viešai rodytis, – vos tvardydamasis atšovė Simonas. – Man rūpi, kad sistema veiktų ir žmonės, kuriems to reikia, gautų pagalbą. Čia nieko…

Jis nutilo kažką pastebėjęs už Klaros ir suakmenėjo.

Atsisukusi iš smalsumo, mergina pamatė besiartinančią porelę. Moteris buvo labai elegantiška, jos palydovas tamsus, atrodė lyg iš Viduržemio jūros regiono ir tikrai karštas.

Po nejaukios pauzės moteris pasisveikino:

– Labas, Simonai.

– Astrida, – pratarė Simonas ir linktelėjo.

Įdėmus Klaros žvilgsnis bėgiojo nuo vieno prie kito. Kažkas čia dedasi. Astrida graži

Mūsų meilės miestas

Подняться наверх