Читать книгу Bendravardis - Jhumpa Lahiri - Страница 1

1968-ieji

Tvankų rugpjūčio vakarą, likus dviem savaitėms iki kūdikio gimimo, Ašima Ganguli savo buto virtuvėje Centrinės aikštės apartamentuose į dubenį įpylė pūstų ryžių, žemės riešutų „Planters“ ir susmulkintų raudonųjų svogūnų. Paskui įbėrė druskos, pašlakstė citrinos sulčių, įmetė plonų žalios aitriosios paprikos griežinėlių, dar būtų įpylusi ir garstyčių aliejaus, bet jo neturėjo. Tokį mišinį moteris valgė per visą nėštumą, prisimindama užkandžius, kurie už skatikus laikraščių kūgeliuose pardavinėjami ant Kalkutos šaligatvių ir geležinkelio platformų visoje Indijoje. Net kai jos viduje beveik nebeliko vietos, ji norėjo tik tokio maisto. Paragavusi iš saujos, Ašima susiraukė – kaip visada kažko trūko. Ji įbedė tuščią žvilgsnį į lentą, ant kurios kabėjo virtuvės reikmenys – visi šiek tiek pasidengę riebalų sluoksniu, – ir laisvu sario galu nusišluostė prakaitą. Stovint ant pilko, taškuoto linoleumo grindų, jai skaudėjo ištinusias kojas, o nuo kūdikio svorio maudė dubenį. Moteris atidarė spintelę – jos lentynos buvo išklotos purvinu geltonais ir baltais langeliais išmargintu popieriumi, kurį ketino pakeisti, – ir paėmė dar vieną svogūną. Lupdama šviesiai raudoną lukštą, vėl susiraukė. Staiga jos pilve pasklido keista šiluma, paskui pilvas įsitempė taip smarkiai, kad ji susirietė ir, be garso žioptelėjusi, išmetė iš rankos svogūną, kuris bumbtelėjo ant grindų.

Nemalonus tempimas liovėsi, bet tuoj prasidėjo kitas, stipresnis. Nuėjusi į vonią, ant kelnaičių pamatė storą rusvo kraujo sluoksnį ir pašaukė savo vyrą. Ašokas, Masačusetso technologijų instituto elektros inžinerijos doktorantas, studijavo miegamajame, palinkęs virš kortų staliuko prie jų lovos krašto. Sustūmęs du vienodus čiužinius ir uždengęs juos raudono atspalvio violetiniu užtiesalu, jis buvo pasidaręs sau krėslą. Šaukdama vyrą, žmona neištarė jo vardo. Ašima niekada, galvodama apie savo vyrą, jo neįvardydavo, nors vardą žinojo puikiai. Ji paėmė jo pavardę, bet, laikydamasi moralės normų, netarė jo vardo. Bengalų žmonoms tai nepriimtina. Vyro vardas, kaip ir bučinys ar glamonė indų filme, priklauso intymiai sričiai, todėl jis netariamas, bet apdairiai kuo nors pakeičiamas. Tad, užuot pašaukusi Ašoką vardu, ji ištarė klausiamąjį sakinį, kurį apytikriai būtų galima išversti: „Ar girdi mane?“

Auštant sutuoktiniai išsikvietė taksi, kuris nuvežė juos tuščiomis Kembridžo gatvėmis, Masačusetso aveniu, pro Harvardo universiteto miestelį į „Oberno kalno“ ligoninę. Ašima užsiregistravo, atsakė į klausimus apie sąrėmių dažnumą ir trukmę, o Ašokas užpildė anketą. Sanitaras pasodino gimdyvę į kėdę su ratukais ir, pralėkęs pro spindinčius, ryškiai apšviestus koridorius, greitai įstūmė į liftą, kuris buvo daug erdvesnis už jos virtuvę. Gimdymo skyriuje slaugė nuvedė moterį į palatą koridoriaus gale prie jai skirtos lovos netoli lango, paprašė nusivilkti Muršidabado šilko sarį ir padavė gėlėtą medvilnės chalatą, kurį apsivilkusi ji sumišo, nes jis siekė tik iki kelių. Slaugė pasisiūlė sulankstyti sarį, bet susierzinusi, jog neįveikia šešių metrų slidžios medžiagos, sugrūdo jį į pilkai melsvą Ašimos lagaminą. Jos apžiūrėti atėjo gydytojas akušeris Ašlis, ištįsęs ir gražus kaip lordas Mountbatenas puikiais smėlio spalvos plaukais, atidengiančiais smilkinius. Kūdikio galvutė iš normalios padėties jau pradėjo leistis žemyn. Gydytojas pasakė, kad gimdymas dar ankstyvoje stadijoje, ji trimis centimetrais išsiplėtusi, pradeda stumti.

– Ką reiškia „išsiplėtusi“? – paklausė ji.

Gydytojas Ašlis pakėlė du suglaustus pirštus ir juos praskėtė, aiškindamas, kokį neįsivaizduojamai sunkų darbą turi atlikti kūnas, kad kūdikis išlįstų. Tai užimsią šiek tiek laiko, nes ji gimdanti pirmą kartą. Gimdymas galįs trukti dvidešimt keturias valandas ar ilgiau. Ašima ieškojo Ašoko veido, bet vyras buvo nuėjęs už užuolaidos, kurią gydytojas užtraukė.

– Sugrįšiu, – pasakė jai Ašokas bengališkai, o slaugė pridūrė:

– Nesijaudinkite, pone Ganguli. Jai dar ilgai reikės čia būti. Mes ja pasirūpinsime.

Palatoje gimdyves vieną nuo kitos skyrė užuolaidos. Iš pokalbių nuogirdų Ašima suprato, kad vienos moters vardas yra Beverlė, kitos – Luisė, o jai iš kairės guli Kerolė. Išgirdo, kaip viena jų keikiasi: „Velniai griebtų! Kaip skauda!“, o vyriškas balsas sako: „Aš tave myliu, brangioji.“

Tokių žodžių iš savo vyro Ašima niekada negirdėjo ir nesitikėjo išgirsti, nes jų tarti apskritai nedera. Pirmą kartą gyvenime ji miegojo viena tarp nepažįstamų žmonių, ne taip kaip anksčiau, kai miegodavo tame pačiame kambaryje kaip tėvai arba su Ašoku. Moteris pagalvojo, kad būtų gerai, jei kas nors atitrauktų užuolaidas ir ji galėtų pasikalbėti su tomis amerikietėmis. Galbūt kuri nors iš jų jau buvo gimdžiusi ir galėtų pasakyti, ko laukti. Tačiau Ašima nusprendė, jog amerikietės, nors ir rodo viešai savo jausmus, mūvi mini sijonėlius ar bikinius, vaikšto gatvėse susikibusios už rankų su mylimaisiais ir gulinėja su jais centriniame Kembridžo parke, iš tikrųjų saugo savo privatumą. Išskėtusi pirštus, ji apglėbė savo didžiulį, įsitempusį lyg būgnas pilvą, svarstydama, kur tą akimirką galėtų būti kūdikio kojytės ir rankytės. Vaikas nurimo, pastarąsias kelias dienas nebesikumščiavo, nebesispardė ir nespaudė jos šonkaulių. Tik kartkartėmis būsimoji mamytė pajausdavo nuvilnijantį virpulį. Ji pamanė, kad turbūt visoje ligoninėje yra vienintelė indė, bet švelnus kūdikio trūktelėjimas priminė, kad iš tikrųjų ji nėra viena. Ašimai pasirodė keista, kad jos vaikas gims tokioje vietoje, į kurią žmonės ateina kentėti arba numirti. Niekas toje palatoje su itin šviesių plytelių grindimis ir tokios pat spalvos lubų plokštėmis, su tvirtai ant lovos užtemptomis baltomis paklodėmis negalėjo jos paguosti. Ji prisiminė, kad Indijoje moterys, palikusios savo vyrus, vyrų šeimas ir namų ūkio darbus, gimdyti vyksta į savo namus, o kūdikiui gimus trumpam sugrįžta į vaikystę.

Prasidėjo kitas sąrėmis, stipresnis už pirmąjį. Ji suriko, spaus- dama galvą į pagalvę ir rankomis įsikabindama į šaltus lovos turėklus. Tačiau niekas jos neišgirdo, nė viena slaugė neatbėgo pažiūrėti. Gydytojas liepė stebėti sąrėmių trukmę ir ji žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, kurį jai, linkėdami laimingos kelionės, padovanojo tėvai – užmovė ant riešo, kai paskutinį kartą pro ašaras matė juos oro uosto sumaištyje. Paskui ji įlipo į lėktuvą BOAC VC–10 ir pirmą kartą savo gyvenime skrido. Kurtinamą lėktuvo kilimą iš Dum Dum oro uosto balkono stebėjo dvidešimt šeši šeimos nariai. Moteris skrido virš tokių Indijos vietovių, kuriose niekada nebuvo buvusi, net toliau, už Indijos, ir tik tada ant rankos tarp voros geležinių, auksinių, koralo, kriauklelių ir santuokinių apyrankių ji pastebėjo laikrodį. O ligoninėje dar turėjo mūvėti ir plastikinę apyrankę su joje užrašytu savo vardu. Ašima atvertė laikrodį ciferblatu į vidinę riešo pusę. Ant nugarėlės, be žodžių nelaidus vandeniui, saugus nuo įsimagnetinimo, atsparus smūgiams, buvo išraižyti santuokiniai jos inicialai A.G.

Ant pulso vietos tiksėjo amerikietiškos sekundės. Pusę minutės jos pilvą sugriebęs skausmas spaudė tarsi raiščiu, paskui trenkė į nugarą ir nubėgo kojomis. Vėl atleido. Laiką ji skaičiavo indiškai, pirštais: nykščio galiuku lietė kiekvieną piršto vidinės pusės įlinkį, paskui stabtelėjo ties trečiojo piršto viduriu, nes Kalkutoje tuo metu buvo devyniomis ir puse valandos vėliau, jau vakaras, taigi ten – pusė devynių. Kaip tik tokiu metu jos tėvų virtuvėje, Amhersto gatvės bute, tarnas į aprasojusias stiklines įpylė popietinės arbatos ir ant padėklo padėjo sausainių „Marie“. Jos motina, greitai tapsianti močiute, stovėjo prie veidrodžio, kabančio virš tualetinio staliuko, ir pirštais narpliojo savo ilgus, juosmenį siekiančius plaukus, kurie vis dar buvo labiau juodi nei žili. Tėvas, susikūprinęs prie nuožulnaus, rašalu ištepto stalo, rūkydamas ir klausydamasis „Amerikos balso“, piešė eskizus. Jaunesnysis brolis Rana sėdėjo ant lovos ir ruošėsi fizikos egzaminui. Ji aiškiai įsivaizdavo pilkas cementines tėvų svetainės grindis, kurios net karščiausiomis dienomis išlikdavo vėsios. Viename gale, ant rausvos gipso kartono sienos, kabėjo didelė nespalvota jau mirusio jos senelio iš tėvo pusės nuotrauka, priešais ją, nišoje, atitvertoje matinio stiklo langais, buvo prigrūsta knygų, popierių ir akvarelinių jos tėvo dažų metalinėse dėžutėse. Akimirką Ašima nebejautė kūdikio svorio, jį nustelbė priešais akis praslinkęs vaizdas, kurį vėl pakeitė mėlyna Čarlso upės juosta, tankios žaliuojančių medžių viršūnės, Memorialiniu keliu aukštyn ir žemyn slenkantys automobiliai.

Kembridže tuo metu buvo vienuolikta ryto, ligoninėje – beveik pietų metas. Jai ant padėklo atnešė šiltų obuolių sulčių, želė, ledų ir šaltos keptos vištienos. Patė, draugiška slaugė su rusvokais kirpčiukais, kyšančiais iš po kepuraitės, ir sužadėtuvių žiedu su deimantu ant piršto, liepė Ašimai tik suvalgyti želė ir išgerti obuolių sulčių. Ašima vis vien nebūtų lietusi vištienos, net jeigu jai būtų leista. Amerikiečiai valgo vištieną su odele, nors Ašima rado malonų mėsininką, kuris mielai dėl jos nulupa odelę. Patė atėjo papurenti pagalvių ir patvarkyti lovos. Kartkartėmis galvą įkišdavo gydytojas Ašlis.

– Nesijaudinkite, – linksmai kalbėjo jis, priglaudęs stetoskopą prie moters pilvo, tapšnodamas per jį ranka, žavėdamasis įvairiomis jos apyrankėmis, – viskas puiku. Neabejoju, ponia Ganguli, kad pagimdysite lengvai.

Tačiau Ašimai taip neatrodė. Pastaruosius aštuoniolika mėnesių, nuo tada, kai atvyko į Kembridžą, niekas jai neatrodė lengva. Ir ne dėl skausmo, kurį ji žinojo vienaip ar kitaip turėsianti ištverti. Ji bijojo pasekmių: motinystės svetimoje šalyje. Viena – lauktis kūdikio, iškęsti rytais kylančius šleikštulius, bemieges naktis, buką tvinkčiojimą nugaroje, nuolatinius vaikščiojimus į tualetą. Per visą laukimosi laiką, nepaisydama vis daugiau naujų nepatogumų, ji stebėjosi savo kūno gebėjimu pradėti gyvybę, daryti lygiai tą patį, ką darė jos motina, senelė ir visos prosenelės. Dėl to, kad tai vyko labai toli nuo namų, nepadedant ir nestebint mylimiems žmonėms, stebuklas atrodė dar didesnis. Tačiau vis tiek ji bijojo auginti vaiką šalyje, kurioje neturėjo giminių ir nedaug ką žinojo, kurioje gyventi atrodė baugu ir visko trūko.

– Gal truputį pasivaikščiokite? Jums tai būtų labai naudinga, – pasiūlė Patė, atėjusi išnešti pietų padėklo.

Ašima pakėlė akis nuo apdriskusio žurnalo Desh, kurį gavo skrisdama lėktuvu į Bostoną ir kurį, niekaip neprisivertusi išmesti, atsinešė paskaityti. Spausdinti bengališki puslapiai, kad ir šiurkštoki liesti, buvo nuolatinė jos paguoda. Daug kartų moteris perskaitė visus trumpus apsakymus, eilėraščius ir straipsnius. Vienuoliktame puslapyje puikavosi jos tėvo, to žurnalo dailininko, plunksna ir rašalu pieštas piešinys, vaizduojantis šiaurinės Kalkutos dangų. Jo eskizą tėvas nupaišė vieną ūkanotą rytą nuo jų buto stogo. Ji stovėjo už tėvo, kai jis plušėjo, ir matė, kaip jis piešia, pasilenkęs prie stovo, įsikandęs cigaretę, pečius apsigaubęs juodu kašmyro vilnos šaliu.

– Taip. Gerai, – sutiko Ašima.

Patė padėjo Ašimai išlipti iš lovos, įkišo jos kojas vieną po kitos į šlepetes, pataisė ties pečiais antruosius naktinius marškinius.

– Tik pagalvokite, – pasakė Patė, Ašimai sunkiai stojantis ant kojų, – po dienos kitos jūs suplonėsite perpus.

Kai jos išėjo iš palatos į koridorių, slaugė prilaikė gimdyvę už parankės. Žengusi kelis žingsnius, Ašima sustojo, kūnu nuvilnijus skausmo bangai, jos kojos sudrebėjo. Moteris pakratė galvą, akyse susitvenkė ašaros.

– Negaliu.

– Galite. Suspauskite mano ranką. Spauskite iš visų jėgų.

Jos vėl ėjo toliau, link slaugių punkto.

– Ko laukiate? Berniuko ar mergaitės? – paklausė Patė.

– Nesvarbu, kad tik su dešimt pirščiukų ant rankyčių ir kojyčių, – atsakė Ašima.

Kai įsivaizduodavo kūdikį savo glėbyje, sunkiausia jai būdavo pamatyti anatomines smulkmenas, ypatingus gyvybės ženklus. Patė nusišypsojo, gal kiek per plačiai, ir Ašima suprato suklydusi – reikėjo pasakyti „rankyčių ir kojyčių pirščiukų“. Ta klaidelė moteriai buvo tokia pat skausminga kaip ir paskutinis sąrėmis. Ji studijavo Kalkutoje anglų kalbą ir prieš ištekėdama ketino apsiginti bakalauro darbą, privačiai mokydavo kaimynų vaikus jų namuose, verandose ar ant lovų, padėdavo mokytis mintinai Tenisono ir Vordsvorto eilėraščius, tarti sign ir cough[1], suprasti, kuo skiriasi Aristotelio ir Šekspyro tragedijos. Tačiau bengalų kalba žodis „pirštas“ gali reikšti „pirštus“.

Kaip tik po vienos tokios privačios pamokos Ašimos motina sutiko dukrą prie durų, liepė eiti iškart į miegamąjį ir pasiruošti pažinčiai su kambaryje laukiančiu vyru. Po ganėtinai ilgos pertraukos jis buvo trečias. Pirmas buvo našlys su keturiais vaikais. Antras – jos tėvo pažįstamas laikraščio karikatūristas, kuris neteko kairės rankos, kai gatvėje jį partrenkė autobusas. Mergina labai apsidžiaugė, kai abu pretendentai jos atsisakė. Ji, tada dar devyniolikmetė, buvo įpusėjusi studijuoti ir neskubėjo tapti nuotaka. Taigi paklusniai, bet nieko nesitikėdama, ji išsipynė ir iš naujo susišukavo plaukus, nusivalė juodus akių vokų dažus, nuo kurių buvo išsitepę paakiai, perbraukė aksominiu pudros „Cuticura“ pūkučiu per veido odą. Motina jau buvo paklojusi ant lovos jos skaisčiai žalią sarį, tad ji, padariusi kelias klostes, užsikišo jį už apatinio sijono. Prieš įeidama į svetainę, Ašima luktelėjo koridoriuje, nes išgirdo motiną sakant:

– Ji mėgsta gaminti valgį ir puikiai mezga. Štai per savaitę numezgė megztinį, kurį dabar vilkiu.

Ašima nusišypsojo, pralinksmėjusi nuo motinos gebėjimo įsiteikti – iš tikrųjų tą megztinį ji mezgė beveik metus, o jo rankoves baigė pati motina. Žvilgtelėjusi į grindis, ten, kur lankytojai paprastai nusiaudavo, šalia dviejų sandalų porų mergina pamatė vyriškus batus, kokių dar niekada niekur nebuvo mačiusi – nei Kalkutos gatvėse, nei tramvajuose, nei autobusuose. Tokio apavo ji nepastebėjo nė firminėje avalynės parduotuvėje „Bata“. Tai buvo rudi batai su juodais kulniukais, labai šviesiais raišteliais ir dar dygsniuoti. Abipus kiekvieno bato vidurio buvo iškaltos lęšio didumo skylutės, o ties nosimi – dailus piešinys, kuris atrodė tarsi išdurtas adatomis. Pasilenkusi viduje ji įžiūrėjo aukso raidėmis užrašytas, beveik išblukusias batsiuvių pavardes – kažkas ir sūnūs, dydį – aštuntas su puse ir raides USA. Kol motina nesiliovė gyrusi savo dukterį, Ašima neatsispyrė staiga apėmusiam norui ir įkišo į tuos batus savo kojas. Nuo juose užsilikusio savininko prakaito, susimaišiusio su jos kojų prakaitu, širdis ėmė smarkiai plakti – tai buvo itin intymus prisilietimas prie vyro, dar niekada nieko panašaus ji nebuvo patyrusi. Batų oda susiraukšlėjusi, sunki, bet dar šilta. Ji pastebėjo, kad kairės kojos bato raištelis į vieną skylutę nebuvo įvertas ir toks apsirikimas merginą labai atpalaidavo.

Ištraukusi kojas iš batų, ji įėjo į kambarį. Vyriškis sėdėjo pintoje rotango kėdėje, o jo tėvai – ant viengulės lovos, kurioje naktimis miegodavo jos brolis. Svečias buvo apkūnokas, moksliuko stiliaus, bet dar jaunatviškas, smaila, atsikišusia nosimi, su storais juodų rėmelių akiniais. Tvarkingai pakirpti ūsai siekė barzdą, kuri dengė tik smakrą, tai teikė jo išvaizdai elegancijos, netgi šiek tiek aristokratiškumo. Vaikinas mūvėjo rudas kojines, tokios pačios spalvos kelnes, vilkėjo marškinius žaliais ir baltais dryžiais ir niūriai spoksojo į savo kelius.

Kai mergina pasirodė, jis nepakėlė akių. Tačiau, eidama per kambarį, Ašima pajuto jo žvilgsnį, nors, kai ji vogčiomis vėl žvilgtelėjo, jis atrodė abejingas, sėdėjo nudelbęs akis į kelius, paskui atsikrenkštė, lyg norėdamas kažką pasakyti, bet nepasakė nieko. Už jaunuolį kalbėjo jo tėvas, pasakė, kad jo sūnus mokėsi Šventojo Pranciškaus Ksavero kolegijoje, paskui inžinerijos koledže, kad abi mokyklas baigė puikiais pažymiais. Mergina atsisėdo ir palygino sario klostes. Ji pajuto, kaip motina pritariamai nužvelgia dukrą. Ašima buvo metro šešiasdešimt septynių centimetrų aukščio – ganėtinai aukšta kaip bengalė – ir svėrė keturiasdešimt penkis kilogramus. Jos oda buvo labiau tamsesnė nei šviesi, tačiau žmonės dažnai ją lygindavo su kino žvaigžde Madhabi Mukherdži. Turėjo stebėtinai ilgus nagus, o pirštai buvo kaip tėvo – meniški, ploni. Svečiai pasidomėjo jos išsilavinimu, paprašė padeklamuoti kelis Viljamo Vordsvorto eilėraščio „Narcizai“ posmus. Vaikino šeima gyveno Aliporėje. Tėvas dirbo laivybos įmonių biure.

– Mano sūnus gyveno užsienyje dvejus metus, – paaiškino tėvas, – ten apsigynė daktaro darbą Bostone, atliko mokslinius tyrimus pluoštinės optikos srityje.

Ašima nebuvo girdėjusi nei apie Bostoną, nei apie pluoštinę optiką. Paskui jaunuolio tėvai pasiteiravo, ar ji norėtų skristi lėktuvu ir ar galėtų gyventi viena mieste, kuriame žiemos būna šaltos ir iškrinta daug sniego.

– Argi jo ten nebus? – paklausė ji, rodydama į vyrą, kurio batus trumpam buvo pasisavinusi, bet kuris jai dar nepasakė nė žodžio.

Jo vardą sužinojo tik po sužieduotuvių. Po savaitės buvo atspausdinti pakvietimai, o dar po dviejų savaičių aibė tetų ir pusseserių, besisukinėjančių aplinkui, ją papuošė ir parengė vestuvėms. Tokios buvo paskutinės jos kaip Ašimos Bhaduri akimirkos prieš tampant Ašima Ganguli. Moterys patamsino jos lūpas, patepė sandalo medžio pasta skruostus, sukėlė į viršų plaukus, papuošė juos žiedais, prilaikomais daugybe vielos segtukų, kuriems ištraukti vėliau prireikė visos valandos. Nuotakos galvą apgaubė ryškiai raudonu nėriniu. Jos plaukai, tankiausi visoje giminėje, kad ir prilaikomi segtukų, niekaip nenorėjo paklusti, nes oras buvo drėgnas. Ji mūvėjo visus karolius, vėrinius ir apyrankes, kuriems likimas lėmė didesnę laiko dalį praleisti Naujosios Anglijos banko saugykloje. Skirtą valandą ją pasodino ant medinės kėdutės piri, kurią jos tėvas papuošė ir ant kurios neštuvais ją turėjo nešti į susitikimą su jaunikiu, ir pakėlė nuo žemės į pusantro metro aukštį. Paskui nuotaka, nuleidusi galvą, veidą užsidengusi širdies pavidalo betelio lapu, septynis kartus apėjo jaunikį.

Ir tik Kembridže, įveikusi aštuonis tūkstančius mylių, Ašima pažino savo vyrą. Vakarais ji iš nenormuotų, ypač švarių produktų: cukraus, miltų, ryžių ir druskos gamindavo valgį, tikėdamasi, kad jam patiks. Apie tai ji rašė pirmame savo laiške į namus. Paskui sužinojo, kad jos vyras mėgsta sūresnius patiekalus, o iš aštraus avienos troškinio labiausiai vertina bulves, jog jam patinka pabaigti vakarienę nedidele porcija ryžių ir dalo. Naktį, gulėdamas šalia žmonos, vyras klausydavosi jos pasakojimo apie dienos nutikimus: kaip ji ėjo pasivaikščioti Masačusetso aveniu, į kokias parduotuves buvo užsukusi, kaip jai įgriso krišnaitai, siūlantys savo informacinius lapelius, kaip Harvardo aikštėje smaguriavo ledų su pistacijomis vafliniame indelyje. Jos vyras, kad ir gaudamas menką aspiranto stipendiją, kiekvieną mėnesį atidėdavo pinigų siųsti tėvui, nes norėjo padėti statyti tėvų namo priestatą. Jis buvo labai pedantiškas dėl drabužių – pirmas jų ginčas įvyko dėl megztinio, kuris susitraukė, kai Ašima išplovė jį skalbimo mašina. Grįžęs iš universiteto, marškinius ir kelnes Ašokas pakeisdavo pižama su virvele kelnėse, o jei būdavo šalta, apsivilkdavo dar ir megztinį. Sekmadieniais jis valandą skirdavo batų tepalo dėžutėms ir trims poroms batų, iš kurių dvi buvo juodos ir viena ruda. Tuos ruduosius Ašima ir buvo apsiavusi, kai jis pirmą kartą atėjo į jos namus. Pamačiusi jį, sėdintį rytietiškai ant laikraščiais išklotų grindų, dėmesingai braukiantį per batų odą šepečiu, ji visada prisimindavo nekuklų savo poelgį tėvų namuose. Toji akimirka ilgai jaudino moterį, ir ji, kad ir ką naktimis pasakodavo vyrui apie savo gyvenimą, nusprendė išsaugoti ją paslaptyje.

Ašokas sėdėjo kitame ligoninės aukšte, laukiamajame, susikūprinęs prie mėnesio senumo Boston Globe, kurį kažkas paliko ant gretimos kėdės. Jis perskaitė apie riaušes, kilusias per Demokratų partijos suvažiavimą, ir apie dvejų metų įkalinimo nuosprendį vaikų gydytojui Bendžaminui Spokui už raginimą šauktiniams vengti karinės tarnybos. Rankinis laikrodis „Favre Leuba“ šešiomis minutėmis lenkė didelį sieninį laikrodį pilku ciferblatu. Buvo pusė penkių ryto. Dar prieš valandą Ašokas miegojo namuose, Ašimos lovos pusė buvo nuklota egzaminų medžiaga, kurią jis kalė vėlai vakare, kai suskambo telefonas. Balsas kitame laido gale pasakė, jog Ašima pilnai atsivėrusi ir nuvežta į gimdymo palatą. Atvažiavęs į ligoninę, jis sužinojo, kad ji pradėjo stumti ir kūdikis gali gimti bet kurią minutę. Minutę. Tačiau atrodė, kad tik anądien, pilkšvą žiemos rytą, kai į langus pliekė kruša, Ašima išspjovė arbatą, apkaltinusi vyrą, kad šis vietoj cukraus įpylęs druskos. Norėdamas įsitikinti savo teisumu, jis siurbtelėjo saldaus gėrimo iš žmonos puodelio, bet ji atkakliai tvirtino, jog arbata sūri, ir išpylė ją į kriauklę. Tąkart ji pirmą kartą įtarė tai, ką vėliau patvirtino gydytojas. Paskui jis kiekvieną rytą pabusdavo, kai ji, valydamasi dantis, pradėdavo žiaukčioti. Prieš eidamas į universitetą, Ašokas palikdavo puodelį arbatos prie lovos, kurioje žmona gulėdavo apatiška ir tyli. Grįžęs vakare namo, dažnai ją ten teberasdavo, arbata stovėdavo nepaliesta.

Dabar jam pačiam labai reikėjo išgerti arbatos, nes prieš išeidamas iš namų nespėjo išsivirti. Tačiau iš automato koridoriuje galėjai gauti tik kavos popieriniame indelyje, ir dar drungnos. Vyras nusiėmė Kalkutos optikoje jam parinktus akinius storais rėmeliais, nuvalė lęšius medvilnine nosinaite, kurią visada turėdavo kišenėje. Nosinaitėje motina šviesiai mėlynu siūlu buvo išsiuvinėjusi raidę A. Juodi plaukai, kuriuos jis paprastai tvarkingai sušukuodavo nuo kaktos atgal, dabar buvo išsidraikę, pasišiaušę. Jis atsistojo ir, kaip ir kiti laukiantys tėvai, ėmė vaikščioti. Tačiau laukiamojo durys atsidarė tik du kartus, kai slaugė paskelbė, kad vienas tėvas turi berniuką, kitas – mergaitę. Prieš palydėdami iki durų, visi paspaudė jiems rankas, patapšnojo per nugaras. Vyrai laukė su cigarais, gėlėmis, adresų knygutėmis ir šampano buteliais, jie rūkė cigaretes, barstydami pelenus ant grindų. Ašokas buvo abejingas tokioms silpnybėms, nes nerūkė ir nevartojo alkoholio. O adresus mažoje užrašų knygutėje saugodavo Ašima ir visada nešiodavosi ją rankinėje. Nupirkti žmonai gėlių vyrui niekada minties nekildavo.

Jis vėl įniko į žurnalą Globe, kurį skaitė vaikščiodamas. Dėl lengvo šlubumo sulig kiekvienu žingsniu Ašokas truputį vilko koją. Skaityti eidamas, vienoje rankoje laikydamas knygą, jis įprato nuo vaikystės ir darė tai visur: pėdindamas į mokyklą, eidamas iš vieno kambario į kitą ar lipdamas aukštyn žemyn raudonais molio laiptais dideliame, trijų aukštų savo tėvų name Aliporėje. Niekas vaiko neerzindavo ir neblaškydavo. Berniukas niekada nesuklupdavo. Taip paauglystėje jis perskaitė visas Č. Dikenso ir tokių naujesnių autorių, kaip Greihamas Grinas ir Somersetas Moemas, knygas, kurias nusipirkdavo už sutaupytus pinigus savo mėgstamame kioske Koledžo gatvėje. Tačiau labiausiai jam patiko rusų rašytojai. Angliškus jų vertimus Ašokui vaikystėje garsiai skaitydavo senelis iš tėvo pusės, anksčiau dėstęs Kalkutos universitete Europos literatūrą. Kasdien arbatos gėrimo metą, kai jo broliai ir seserys žaisdavo lauke kabadį ir kriketą, Ašokas eidavo pas senelį, kuris atsiguldavo ant nugaros, užsikeldavo koją ant kojos ir, pasidėjęs ant krūtinės atverstą knygą, visą valandą skaitydavo susirangiusiam pašonėje vaikaičiui. Tą valandą Ašokas likdavo kurčias ir aklas aplinkiniam pasauliui. Jis negirdėdavo, kaip užlipę ant stogo šūkauja jo broliai ir seserys, nematydavo mažo, dulkėto, užgriozdinto kambarėlio, kuriame senelis jam skaitydavo. „Perskaityk visus rusų rašytojų kūrinius, – kadaise pasakė jam senelis, – o perskaitęs, dar kartą skaityk.“ Pakankamai gerai išmokęs anglų kalbą, Ašokas ir pats pradėjo skaityti knygas. Eidamas triukšmingomis ir judriomis Čouringio ir Gariahato gatvėmis, jis perskaitė Brolius Karamazovus, Aną Kareniną, Tėvus ir sūnus. Kartą jaunesnis pusbrolis nusprendė jį pamėgdžioti, bet nukrito nuo raudonų molinių laiptų Ašoko name ir susilaužė ranką. Ašoko motina buvo įsitikinusi, kad jos vyresnėlį, įbedusį nosį į romaną Karas ir taika, kada nors partenks autobusas ar tramvajus ir… kad paskutinę savo gyvenimo akimirką jis skaitys knygą.

Kartą, ankstyvą 1961-ųjų spalio dvidešimtosios rytą, tai vos nenutiko. Ašokui tada buvo dvidešimt dveji. Jis studijavo inžinerijos koledže ir per atostogas važiavo ekspresu „83 Haura – Rančis“ aplankyti savo senelių, kurie persikėlė iš Kalkutos į Džemšedpurą, seneliui išėjus į pensiją. Ašokas niekada per atostogas nepalikdavo savo šeimos. Tačiau tada jo senelis buvo ap- akęs ir pageidavo, kad būtent Ašokas rytais jam skaitytų laikraštį The Statesman, o po pietų – Dostojevskį ir Tolstojų. Ašokas noriai sutiko padėti, pasiėmė du lagaminus – vieną su drabužiais ir dovanomis, o kitą tuščią, nes kaip tik dabar senelis pažadėjo jam atiduoti visas per gyvenimą sukauptas knygas, kurias saugojo užrakintas spintoje stiklinėmis durimis. Tas knygas jis pažadėjo Ašokui dar vaikystėje ir – kiek pamena – labiausiai už viską pasaulyje jis troško būtent jų. Kelias knygas vaikinas jau turėjo – gavo jas per savo gimtadienius ir kitomis ypatingomis progomis. Tačiau atėjus metui paveldėti kitas knygas, senelis pats nebegalėjo jų skaityti. Kišdamas po sėdyne tuščią lagaminą, Ašokas nusiminė – jį trikdė lagamino lengvumas, liūdesį kėlė aplinkybės, kurių verčiamas turės grįžti pilnu lagaminu.

Su savimi į kelionę jaunuolis buvo pasiėmęs Nikolajaus Gogolio apysakų rinkinį kietais viršeliais, kurį senelis jam davė dvyliktos klasės baigimo proga. Antraštiniame puslapyje, po senelio parašu, Ašokas pasirašė pats. Tą knygą jis labai mėgo, nuo dažno vartymo nugarėlė suskilo, atrodė, kad puslapiai tuoj pasidalys pusiau. Labiausiai jam patiko paskutinė rinkinio apysaka Apsiaustas, kaip tik ją Ašokas vėl pradėjo skaityti, kai traukinys, ilgokai ir kurtinamai ūktelėjęs, vėlai vakare pajudėjo iš Hauros stoties tolyn nuo jo tėvų, šešių jaunesnių brolių ir seserų, kurie buvo atėję jo išlydėti, supo jį iki paskutinės akimirkos ir, stovėdami ant ilgos tamsios platformos, mojavo jam tolstant. Jis buvo skaitęs Apsiaustą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kurie sakiniai ir frazės tvirtai įsirėžė jam į atmintį. Jį visada žavėdavo absurdiškas, tragiškas, tačiau kaskart keistai įkvepiantis pasakojimas apie Akakijų Akakijevičių, nuskurdusį pagrindinį veikėją, kuris visą gyvenimą nuolankiai perrašinėjo kitų parašytus raštus ir kentėjo patyčias. Širdyje jis juto didelę užuojautą vargšui Akakijui, romiam valdininkėliui, nes toks savo karjeros pradžioje buvo ir Ašoko tėvas. Kiekvieną kartą, skaitydamas, kaip prieš krikštydama sūnų motina atsisakė daugybės keistų vardų, Ašokas garsiai juokdavosi. Ir šiurpdavo nuo siuvėjo Petrovičiaus kojos nykščio aprašymo: „išsigimusiu nagu, storu ir tvirtu lyg vėžlio kiautas“. Jo burna sudrėkdavo skaitant, kaip Akakijus vakarą prieš jo apsiausto vagystę valgė šaltą veršieną, saldžius pyragaičius su kremu ir gėrė šampaną, nors pats Ašokas tokio maisto niekada nebuvo ragavęs. Ašoką priblokšdavo Akakijaus apiplėšimas „aikštėje, panašioje į baisią dykumą“, kurioje vargšelis liko sušalęs ir pažeidžiamas. O Akakijaus mirtis, aprašyta po kelių puslapių, visada išspausdavo ašaras akyse. Kažkodėl Ašokui darėsi vis sunkiau suprasti apysaką. Jis viską įsivaizduodavo labai aiškiai ir taip įsijausdavo, kad prasmė tarsi nugrimzdavo dar giliau ir apsitraukdavo migla. Akakijaus šmėkla neduodavo ramybės ne tik paskutiniuose puslapiuose, bet ir Ašoko sielos gelmėje, kur ji atskleisdavo pasaulio neprotingumą ir neišvengiamybę.

Lauke greitai sutemo, beveik nebesimatė padrikų Hauros stoties žiburių. Jo vieta buvo septintame antros klasės vagone, už vagono su oro kondicionieriumi. Kadangi buvo atostogų metas, keleiviai sėdėjo susigrūdę. Ypač triukšmavo atostogauti važiuojančios šeimos. Maži vaikai buvo išpuošti gražiais drabužiais, mergytės su ryškiais kaspinais plaukuose. Ašokas pavakarieniavo prieš išvykdamas į stotį, tačiau jam prie kojų stovėjo motinos įdėtas keturių dalių termosas su užkandžiais, jei jis kartais naktį išalktų. Savo kupė jis dalijosi su kitais trimis keleiviais – vidutinio amžiaus pora iš Biharo, kuri, kaip jis nugirdo iš jų pokalbio, ką tik ištekino vyriausią savo dukterį, ir draugišku, pilvotu bengalu verslininku vardu Ghošas, dėvinčiu kostiumą ir ryšinčiu kaklaryšį. Verslininkas pasisakė Ašokui ką tik su žmona grįžęs iš Anglijos, kur dvejus metus dirbo pagal sutartį, tačiau grįžo namo, nes žmona užsienyje labai liūdėjo. Apie Angliją pakeleivis atsiliepė pagarbiai. Tviskančios tuščios gatvės ir spindintys juodi automobiliai jam atrodė tarsi sapnas. Kaip ir pagal tvarkaraštį išvykstantys traukiniai. Niekas nespjaudo ant šaligatvių. Jo sūnus gimė britų ligoninėje.

– Ar daug pasaulio pamatei? – paklausė Ghošas Ašoko, atsirišdamas batus ir sėsdamasis rytietiškai ant savo gulto. Jis išsitraukė iš švarko kišenės cigarečių pakelį „Dunhill“ ir, prieš užsidegdamas cigaretę, pasiūlė visiems kupė pasivaišinti.

– Kartą buvau Delyje, – atsakė Ašokas, – pastaruoju laiku kartą per metus vykstu į Džemšedpurą.

Ghošas iškišo ranką pro langą ir nukratė žėruojantį cigaretės galiuką į tamsą.

– Ne tokį pasaulį, – pasakė jis, liūdnai apžvelgdamas traukinio vidų. Paskui pakreipė galvą į langą. – Anglija. Amerika, – vardijo jis, tarsi tai būtų pralekiančių kaimų pavadinimai. – Ar kada pagalvojai ten nuvykti?

– Mano dėstytojai kartkartėmis apie tai užsimena, bet aš turiu šeimą, – atsakė Ašokas.

Vyras susiraukė.

– Jau vedęs?

– Ne, bet turiu motiną, tėvą, šešis jaunesnius brolius ir seseris. Esu vyriausias.

– Po kelerių metų vesi ir gyvensi tėvų namuose, – spėliojo pakeleivis.

– Turbūt.

Ghošas pakratė galvą.

– Kol dar esi jaunas ir laisvas, – pasakė jis ir plačiai išskėtė rankas pabrėždamas žodžius, – padaryk sau paslaugą. Kol dar nevėlu, per daug nesvarstydamas įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą ir pamatyk kuo daugiau pasaulio. Nesigailėsi. Jei nepadarysi to dabar, paskui bus per vėlu.

– Mano senelis tvirtina, kad tam skirtos knygos, – atsakė Ašokas ir, pasinaudodamas proga, atsivertė apysakų rinkinį, kurį laikė rankoje. – Jų padedamas gali bet kur keliauti nepajudėdamas iš vietos.

– Kiekvienam savo, – pasakė vyras ir mandagiai palenkė galvą į vieną pusę. Nuorūka iškrito iš jo pirštų. Pasilenkęs prie savo kojų, jis įkišo ranką į krepšį ir, išsitraukęs dienyną, atsivertė spalio dvidešimtos dienos puslapį. Jis buvo tuščias. Iškilmingai atsukęs parkerio dangtelį, puslapyje vyras užrašė savo vardą ir adresą. Paskui atplėšė ir padavė Ašokui.

– Jei kada nors pakeisi savo nuomonę ir tau reikės kontaktinių asmenų, pranešk man. Aš gyvenu Toligunge, iškart už tramvajų parko.

– Ačiū, – padėkojo Ašokas, sulankstė lapelį ir įkišo į knygos galą.

– Gal suloškime kortomis? – pasiūlė Ghošas, išsitraukęs iš švar- ko kišenės nuzulintą kortų kaladę. Ant jos nugarėlės buvo atvaizduotas Didysis Benas. Tačiau Ašokas mandagiai atsisakė, nes nemokėjo lošti kortomis. Be to, jam labiau patiko skaityti. Keleiviai vienas paskui kitą uždarame tambūre išsivalė dantis, persirengė pižamomis, užtraukė aplink save užuolaidas ir sumigo. Ghošas pasisiūlė miegoti aukštai ir, tvarkingai sulankstęs kostiumą, basomis kojomis užlipo ten kopėčiomis. Tad Ašokas netrukdomas galėjo žiūrėti pro langą. Pora iš Biharo pasivaišino saldumynais iš dėžutės, atsigėrė vandens iš vieno puodelio – nė vienas jų lūpomis nepalietė kraštelio – paskui taip pat įsikūrė savo vietose, išjungė šviesą ir nusisuko į sieną.

Tik Ašokas tebesėdėjo ir vis dar apsirengęs skaitė. Virš jo galvos degė maža lemputė. Kartkartėmis pro langą jis pažvelgdavo į juodą kaip smala bengališką naktį, neryškius palmių siluetus ir vargingus namelius, atsargiai versdamas pageltusius knygos lapus, iš kurių keli buvo nežymiai išvagoti kirminų urvelių. Garo variklis pūškavo raminamai ir galingai. Giliai krūtinėje aidėjo bukas ratų bildesys. Pro langą praskriejo iš aukštų kaminų ištrūkusios žiežirbos. Plonas lipnių suodžių sluoksnis nusėdo ant jaunuolio veido, akių vokų, rankos, kaklo. Jis pamanė, kad, kai tik atvažiuos, senelė primygtinai prašys nusiprausti muilu „Margo“. Įsijautęs į liūdną Akakijaus Akakijevičiaus, klaidžiojančio plačiomis, apsnigtomis ir vėjuotomis Sankt Peterburgo gatvėmis, padėtį, jis dar nežinojo, kad ateityje pats gyvens ten, kur bus daug sniego. Ašokas vis dar skaitė ir nemiegojo kartu su keliais būdraujančiais keleiviais, kai pusę trijų ryto nuo bėgių nuriedėjo garvežys ir septyni vagonai. Driokstelėjo, lyg sprogus bombai. Pirmi keturi vagonai apvirto įduboje prie kelio. Penktas ir šeštas vagonai, vežantys pirmos klasės ir vagono su oro kondicionieriumi keleivius, sugriuvo vienas ant kito – žmonės mirė miegodami. Septintas vagonas, kuriuo važiavo Ašokas, taip pat nuvirto ir smūgio bangos buvo nusviestas į lauką. Avarija įvyko už 209 kilometrų nuo Kalkutos, tarp Gatšilos ir Dalbamgaro stočių. Traukinio apsaugininko nešiojamasis telefonas neveikė. Tik nubėgęs beveik penkis kilometrus į Gatšilą, pasiuntinys pranešė apie įvykį ir paprašė pagalbos. Praėjo daugiau kaip valanda, kol atvyko pirmieji gelbėtojai, nešini lempomis, kastuvais, semtuvais ir kirviais, pasirengę traukti iš vagonų kūnus.

Ašokas ilgai prisiminė, kaip kažkas šūkavo ir klausė, ar yra kas gyvas. Jis ir pats mėgino šaukti, bet jam nepavyko – iš gerklės sklido tik silpnas girgždesys. Jis prisiminė, kaip pusgyviai žmonės dejavo ir beldė į vagono sienas, šnabždėdami ir užkimę prašė pagalbos, tarė žodžius, kuriuos galėjo girdėti tik tie, kurie ir patys sužaloti buvo įstrigę traukinyje. Ašoko krūtinė ir dešinė marškinių rankovė permirko krauju. Smūgio banga išmetė jį pro langą ir nusviedė už kelio. Jis visiškai nieko nematė ir kelias pirmas valandas manė, jog galbūt apako kaip jo senelis, kurį keliavo aplankyti, jis užuodė aitrų ugnies kvapą, girdėjo musių zvimbimą, vaikų verksmą, burnoje pajuto dulkių ir kraujo skonį. Jie buvo kažin kur lauke. Aplink juos sukiojosi kaimo žmonės, policijos inspektoriai ir keli gydytojai. Jis pamanė, jog miršta, kad galbūt jau mirė, nes nejautė apatinės kūno dalies ir todėl nejuto, jog suknežintos Ghošo kojos guli ant jo kojų. Pagaliau vaikinas pamatė šaltą, nedraugišką švintančio ryto dangų, vis dar tebešviečiantį mėnulį ir kelias žvaigždes. Netoli nuo traukinio pleveno iš jo rankos išlėkusios knygos puslapiai, ji buvo perplėšta pusiau. Vienas iš gelbėtojų, nukreipęs prožektoriaus šviesą, ją pastebėjo ir stabtelėjo.

– Čia nieko nėra, – išgirdo kažką sakant Ašokas. – Eime toliau.

Tačiau prožektoriaus šviesa nedingo – ji švietė tol, kol Ašokui pakako jėgų pakelti ranką ir padaryti judesį, kuris, jo nuomone, sunaudojo paskutinius gyvybės likučius. Kumštyje Ašokas tebelaikė suglamžytą Apsiausto puslapį. Kai jis pakėlė ranką, gniužulas iškrito.

– Palaukit! – išgirdo jis šauksmą. – Tas vaikinas šalia knygos. Mačiau, kaip jis sujudėjo.

Gelbėtojai ištraukė Ašoką iš po nuolaužų, paguldė ant neštuvų, nunešė į kitą traukinį ir nuvežė į Tatanagaro ligoninę. Jam buvo lūžęs dubuo, dešinysis šlaunikaulis ir trys dešinės pusės šonkauliai. Likusią metų dalį jis gulėjo ant nugaros, nes gydytojas liepė kiek įmanoma vengti judėti, kol suaugs kaulai. Iškilo grėsmė, kad dešinė koja visą gyvenimą liks paralyžiuota. Paskui Ašoką pervežė į Kalkutos universitetinę ligoninę, kur jam į klubus įstatė du varžtus. Gruodžio mėnesį jaunuolis grįžo į tėvų namus Aliporėje. Keturi broliai nešė jį neštuvais ant pečių tarsi lavoną per kiemą ir laiptais į viršų. Šeima tris kartus per dieną maitindavo jį šaukštu. Jaunuolis šlapinosi ir tuštinosi į plokščią alavinį dubenį. Gydytojai ir lankytojai ateidavo ir išeidavo. Iš Džemšedpuro net atvažiavo aklas jo senelis. Šeima išsaugojo laikraščių iškarpas, kuriose Ašokas pamatė traukinio duženas, dangaus fone styrančias nelygias krūvas, apsaugininkus, sėdinčius ant neatsiimtos mantos, ir sužinojo, kad už kelių pėdų nuo pagrindinio kelio buvo rastos bėgių tvarslės ir sklendės, sukėlusios įtarimą, kurio niekas vėliau nepatvirtino, apie galimą sabotažą. Kūnai buvo sužaloti neatpažįstamai. „Atostogautojų susitikimas su Mirtimi“, – rašė Times of India.

Iš pradžių didesnę dienos dalį jis spoksodavo į miegamojo lubas ir jų viduryje besisukančias tris rusvai gelsvas ventiliatoriaus mentes nešvariais pakraščiais. Kai ventiliatorius būdavo įjungtas, vaikinas girdėdavo, kaip už jo lovos į sieną brūžinasi viršutinis kalendoriaus kraštas. Pakreipęs kaklą į dešinę, matydavo langą ir ant jo krašto stovintį apdulkėjusį antibakterinio skysčio „Dettol“ butelį, o kai langinės būdavo atidarytos – betono sieną, juosiančią namą, ir rusvus ja šmirinėjančius gekonus[2]. Jis klausėsi kasdienės lauko garsų programos – žingsnių, dviračių skambučių, nepaliaujamo varnų kranksėjimo, rikšų pypsėjimo siauroje gatvelėje, kuria negalėjo pravažiuoti taksi, ir iš kampinės kolonėlės į virtuvus pumpuojamo vandens. Kiekvieną vakarą temstant Ašokas klausydavosi, kaip kaimynas pučia kriauklę, kviesdamas valandą pasimelsti, ir užuosdavo žalią žibantį dumblą, susirinkusį atvirame kanalizacijos vamzdyje, nors jo ir nematydavo. Visi namuose gyveno savo gyvenimus. Tėvas išeidavo į darbą ir grįždavo, broliai ir seserys skubėdavo į mokyklą. Motina plušėjo virtuvėje, kartkartėmis ateidavo jo pažiūrėti. Jos pilvas būdavo išteptas daržinėmis ciberžolėmis. Du kartus per dieną tarnaitė panardindavo skudurus į vandens kibirus, išgręždavo ir išplaudavo jais grindis.

Dienomis jam būdavo silpna nuo skausmą malšinančių vaistų. Naktimis sapnuodavo, kad yra įspęstas traukinyje arba – dar blogiau – jog avarijos nė nebuvo, kad jis eina gatve, maudosi, sėdi rytietiškai ant grindų ir valgo iš lėkštės maistą. Paskui pabusdavo, išpiltas prakaito, ašaromis srūvančiu veidu, įsitikinęs, kad niekada gyvenime nebegalės to daryti. Pagaliau, norėdamas išvengti košmarų, naktimis, kai nejudantis kūnas labiausiai neduodavo jam ramybės, o protas būdavo guvus ir aiškus, pradėjo skaityti. Tačiau jis atsisakė rusų rašytojų knygų, kurias senelis atnešė ir paliko prie jo lovos, apskritai nenorėjo skaityti jokių romanų. Knygos, kurių veiksmas vyko niekada nematytuose kraštuose, tik priminė apie jo įkalinimą. Užuot skaitęs romanus, įniko studijuoti inžinerines knygas, stengėsi neatsilikti moksle, pasišviesdamas žibintuvėliu spręsdavo lygtis. Tomis tyliomis valandomis jis dažnai pagalvodavo apie Ghošą. „Įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą“, – tarsi girdėdavo jį sakant ir prisiminė, kaip šis ant dienoraščio lapo užrašė jam savo adresą, kažkur už tramvajų parko Toligunge. Dabar ten – našlės ir be tėvo likusio sūnaus namai. Šeima, norėdama pakelti jo dvasią, kalbėdavo apie ateitį, dieną, kai jis galėsiąs atsistoti be kitų pagalbos ir pereiti kambarį. Tėvas ir motina kasdien to meldė Dievą. Dėl to motina trečiadieniais nevalgė mėsos. Tačiau laikui bėgant, Ašokas pradėjo mąstyti apie kitokią ateitį. Jis įsivaizdavo ne tik einąs, bet išvykstąs kuo toliau nuo savo gimtinės, kurioje vos nežuvo. Kitais metais, pasiramsčiuodamas lazdele, vaikinas grįžo į koledžą, jį baigė ir, nieko tėvams nesakydamas, nusiuntė prašymą tęsti inžinerijos studijas užsienyje. Savo planus sūnus atskleidė tik tada, kai buvo priimtas, gavo doktoranto stipendiją ir turėjo rankoje naują pasą.

– Bet mes kartą tavęs vos nepraradome, – pasipriešino suglumęs tėvas. Broliai ir seserys apsiašaroję maldavo nevažiuoti. O netekusi žado motina tris dienas badavo. Tačiau jis, nieko nepaisydamas, išvažiavo.

Praėjo septyneri metai, bet vaizdiniai tebepersekiojo Ašoką. Jie tykodavo už kampo, kai jis skubėdavo į Masačusetso technologijų instituto Inžinerijos katedrą pažiūrėti, ar jam yra laiškų, tvyrodavo virš peties, kai palinkdavo per pietus prie ryžių lėkštės ar glausdavosi prie Ašimos naktį. Kiekvieną svarbiausią savo gyvenimo akimirką – per vestuves, kai stovėdamas už Ašimos per jos petį žvelgė į abiejų rankomis į ugnį pilamus pūstus ryžius, ar kai atvykęs į Ameriką pirmą kartą pamatė sniegu padengtą mažą pilką miestelį – jis mėgino vaizdinius nustumti į šalį, bet jam nepavykdavo: nuolat išvysdavo pakrypusius, apdaužytus, apvirtusius traukinio vagonus, o už traukinio – savo paties sužalotą kūną ir išgirsdavo baisų, nesuvokiamą traškėjimą, kai lyg šiaudeliai lūžo jo kaulai. Ir ne skausmas persekiojo Ašoką, jis apskritai neprisiminė skausmo, o laukimas prieš išgelbėjimą ir stingdanti, gerkle kylanti baimė, kad jo apskritai niekas neišgelbės. Paskui jis visą gyvenimą kentėjo nuo uždarų patalpų baimės: kildamas liftu, sulaikydavo kvapą, automobilyje, jei neatidarydavo langų abiejose pusėse, jausdavosi tarsi kalėjime, o pirkdamas lėktuvo bilietą, prašydavo duoti vietą salono priekyje. Kartais paniką jam keldavo vaikų verksmas. Tada pasičiupinėdavo savo šonkaulius, norėdamas įsitikinti, ar jie sveiki.

Dabar ligoninėje jis, kratydamas galvą ir abejodamas, taip pat pačiupinėjo savo šonkaulius ir nusiramino. Ašima laukėsi vaiko, bet jis jautėsi prislėgtas minties apie gyvenimą, vaiko gyvenimą ir to, kas jo laukė. Ašoką tėvai augino be vandentiekio, dvidešimt dvejų metų jis vos nežuvo. Ir vėl burnoje – dulkių skonis, akyse – pakrypęs vagonas, nuvirtę didžiuliai geležiniai ratai. Tai neturėjo nutikti. Tačiau jis ištvėrė. Vyras gimė du kartus Indijoje ir vieną kartą Amerikoje. Iki savo trisdešimtmečio jis nugyveno tris gyvenimus ir už tai dėkojo savo tėvams, seneliams ir proseneliams, bet ne Dievui, nes atvirai garbino Marksą ir tyliai atsisakė religijos. Tačiau jis jautėsi dėkingas dar vienai mirusiai sielai. Ne knygai, nes ji – beveik kaip jis – suplėšyta ir išmesta, ankstyvą spalio rytą dingo kažkur lauke už 209 kilometrų nuo Kalkutos. Kai Patė įėjo į laukiamąjį, Ašokas dėkojo ne Dievui, o Gogoliui, rusų rašytojui, kuris išgelbėjo jam gyvybę.