Читать книгу Kaip išvesti jį iš proto - Jill Shalvis - Страница 1

Reinės galva kaip visada buvo pilnutėlė minčių, bet viena kilo aukščiau už visas ir nedavė ramybės.

– Pasakyk man dar kartą, – ji paklausė Lenos, – kodėl mums patinka vyrai?

Geriausia jos draugė ir idėjininkė – nors Lena formaliai jau nebebuvo vieniša – nusikvatojo.

– Ak, mieloji. Mes turime nedaug laiko.

Jos kartu dirbo lankytojų trūkumu nesiskundžiančiame poilsio centre Santa Rėjuje, šiauriniame rajone, mažame vidurio Kalifornijos pajūrio miestelyje. Lenai priklausė staliukas priimamajame. Reinė buvo jaunių sporto koordinatorė, o šiandieną ji organizavo kas dvi savaites vykstančią automobilių plovyklą, kad beviltiškoms sporto programoms būtų surinkta daugiau lėšų. Įsitaisiusi ant taburetės prie įvažiavimo į poilsio centro stovėjimo aikštelę, Reinė surinkusi iš klientų pinigus nukreipdavo automobilius pas paauglius, plaunančius mašinas. Ramybės akimirkomis Reinė išsitraukdavo nešiojamąjį kompiuterį. Be automobilių ji dėliojo besiartinančios žiemos sporto tvarkaraštį ir tuo pat metu diskutavo apie vyrus. Be abejonės, Reinė buvo pati nuostabiausia devyndarbė.

Ir truputį pamišusi dėl tvarkos.

– Maniau, kad pasinaudosi internetinėmis pasimatymų paslaugomis, – pasakė Lena.

– Taip ir padariau. Sulaukiau daugybės pasiūlymų susidraugauti.

Lena nusijuokė.

– Na, ir ko tu tikėjaisi?

Kavos, kelių pokštų, ryšio… Tikro jausmo, kurio pastaruoju metu Reinei trūksta. Paskutiniai du jos vaikinai buvo nuostabūs, bet… nepakankamai. Lena laiko ją išrankia. Iš tiesų Reinė tikėjosi to, ką kadaise jautė, labai seniai, kai buvo kvaila šešiolikmetė.

– Vyrai užknisa.

– Mmm, – tarstelėjo Lena. – Jeigu jie geri – tikrai užknisa. Klausyk, tu kurį laiką su niekuo nesusitikinėjai, tik tiek. Sugrįžk į baseiną, vanduo dar neatvėso.

– Visai ne, aš tiesiog buvau užsiėmusi. – Gerai, na, ji kurį laiką su niekuo nesusitikinėjo. Daug laiko praleido darbe, stengėsi šiaurinio – visų pamiršto – rajono paauglius išlaikyti kuo toliau nuo bėdų. Vien šitam darbui ji paaukojo visą dieną. Reinė pasisuko į kitą automobilį. Ponios Foster plaukai buvo susukti į patį aukščiausią kuodą visoje žemėje, be to, ketvirtoje klasėje ji buvo Reinės mokytoja. – Ačiū, kad remiate poilsio centro automobilių plovyklą, – padėkojo Reinė.

– Nėra už ką. – Jos konservatyvus kuodas vis dar tirtėjo. – Buvau susiruošusi važiuoti į pietinį rajoną, bet jie klastoja sąskaitas, džiaugiuosi, kad persigalvojau. Nugirdau, kai kalbėjote apie sausą laikotarpį. Leisk, suorganizuosiu tau pasimatymą su savo anūku Kilu.

Nuostabu. Apgailėtinas pasimatymas.

– Ne, tai yra…

– Žinai, jis tikras saldainiukas, – pasakė ponia Foster. – Pasakysiu jam, kad paskambintų tavo mamai ir paprašytų tavo numerio.

– Iš tikrųjų, nebūtina…

Bet ponia Foster jau judėjo į priekį, ten jos automobilį kaipmat apsupo grupė gerai išauklėtų Reinės paauglių.

Gerai, ne visi buvo puikiai išauklėti. Reinė privertė juos dirbti, grasindama mirtimi ir sudraskymu, ir jiems žūtbūt reikėjo pinigų beisbolo ir mažojo beisbolo sezonui.

– Pasisekė dėl ponios Foster anūko, – sausai ištarė Lena. – Manai, jis bus su auksiniais dantimis?

– Mama neduos jam telefono numerio.

Tikriausiai. Na, gerai, ji tikrai pasakys telefono numerį. Reinė su Kilu kartu ėjo į mokyklą, todėl mama galvos, kad jis patikimas. Be to, praėjusią savaitę Reinei sukako trisdešimt, todėl mama pasiryžusi išleisti ją už vyro, kol dar ne per vėlu. Sukaitusi ir suprakaitavusi Reinė nusišluostė kaktą. Dar tik birželis, bet jau trisdešimt du laipsniai karščio, ir ji jau seniai čia sėdi. Anaheimo Antinų kepurė su snapeliu dengė didesnę veido dalį, bet Reinė jautė, kad nusvilo nosį, akiniai nuo saulės slydo šlapia oda.

Prieš valandėlę paauglius pamaitino pica, vaikai energingai šveitė automobilius ir progai pasitaikius laistė vienas kitą. Berniukai išmurkdė kelis kitus ir Reinė išspyrė keturis – tuos pačius, kurie visada pridarydavo problemų. Jie bandė jaunesnę mergaitę įkalbėti nueiti su jais į mišką. Nors praėjusios vasaros aistros Santa Rėjuje jau seniai nurimo, šiaurinis rajonas vis prastėjo ir prastėjo, o pagrindinė ketveriukė savo darbais beatodairiškai smuko kartu su rajonu.

Veikla poilsio centre Reinei buvo daugiau nei darbas. Ji nuoširdžiai rūpinosi bendruomene ir vaikais, bet tų vaikėzų visai nedomino jos pagalba. Ji negali leisti ketveriukei grįžti, tik ne šiandien, nors jie išvadino ją pasiutusia kale, kai ji išvarė juos iš poilsio centro. Stiprūs jausmai buvo abipusiai.

– Šįvakar Rikas pažadėjo nusivesti mane vakarienės, – pasigyrė Lena.

Rikas buvo senas Reinės draugas ir viršininkas, o dabar dar ir Lenos vaikinas.

– Taip, – tarstelėjo Reinė, – jis pažadėjo man trenerių vasaros lygai. – Trenerių, kurie nedings, jei kas nors bus negerai – kaip tai darydavo savanoriai. – Sezonas prasidės už trijų dienų.

– Jis rūpinasi šiuo reikalu, – Lena pasakė kaip tik tada, kai vyras praėjo pro jas, tamsios akys, tamsūs plaukai ir neaiški šypsenėlė niekada jo nenuvildavo ir jis gaudavo tai, ko trokšta.

Dabar jis dėbtelėjo į Reinę.

– Pažadėjau, – pasakė Rikas, – ir sutvarkysiu šitą reikalą.

– Puiku, – atsakė Reinė. – Bet kada…

Bet nieko. Jis skubiai ir meiliai nusišypsojo Lenai ir dingo, sugrįžo į pastatą, kad ten parodytų savo valdžią.

– Nekenčiu, kai jis taip elgiasi, – sumurmėjo Reinė.

Lena svajingai atsiduso.

– Jeigu jis neužverstų manęs šimtais darbų – daugiau nei spėju atlikti, aš visai norėčiau pagimdyti jam vaikų.

– Mieloji, tu su juo susitikinėji. Jau metus tai darote. Sąžininga ir tikėtina, kad tu pagimdysi jam vaikų.

Lena švytėjo lyg laiminga kvailutė. Reinė nepavydėjo. Taip, Rikas karštas, bet jie tik draugai, nuo vidurinės laikų. Kaip tik dėl to gana daug žino vienas apie kitą. Pavyzdžiui, Reinė žino, kad Rikas nekaltybę prarado už futbolo tribūnų vidurinėje su pavaduojančia kūno kultūros mokytoja. O Rikas žino, kad Reinė bandė savo nekaltybę prarasti su jo broliu – vaikinuku, kuriam jautė apgaulingą artumą ir buvo skaudžiai atstumta. Nuo senų, žeminančių prisiminimų ji net susmuko ant taburetės.

– O jeigu mano abstinencijos periodas yra toks sausas kaip Sacharos dykuma ir amžinas?

– Viskas, ką turi padaryti, tai priimti vyrą tokį, koks jis yra. Nepradėk galvoti, kad gali jį pakeisti. Vyro negalima pertvarkyti taip kaip namų ar automobilio. Tu įsigyji jį tokį, koks jis yra.

– Na, aš kol kas neradau tokio, kuriam nereikėtų nė trupučio remonto.

Lena nusikvatojo.

– Nejuokauk, Panele Tvarkdare.

– Ei.

– Tai tiesa, Reine, tu visada turi planą su pradžia, tęsiniu ir pabaiga. Ypač pabaiga. Turi viską žinoti, dar gerai neapšilusi kojų. Tokie pasimatymai nevykę.

– Bet turėtų būti priešingai. – Reinė pamojo kitam automobiliui, paėmė pinigus ir atidavė per daug grąžos. Paaugliai gana greitai plovė automobilius ir ji didžiavosi jais. – Gerai apgalvotas planas turėtų išeiti į naudą.

– Gyvenimo meilės taip nesuplanuosi, – pasakė Lena. – Patikėk manimi, tau tikrai reikia gyvenimo meilės.

– Šiais laikais gyvenimo meilę gali gauti specializuotoje parduotuvėje, jai prireiks tik kelių baterijų. – Reinė per akimirksnį sutvarkė pinigų dėžutę ir skubiai patikrino elektroninį darbo paštą. – Trisdešimt naujų laiškų, – suaimanavo ji. Visi svarbūs ir skubūs ir Reinė privalo į juos atsakyti iki vakaro. Vargeli.

– Galiu tau šiek tiek pagelbėti su laiškais, – pasisiūlė Lena.

– Aš pati.

– Matai? Tvarkdarė.

Reinė nekreipė dėmesio į skaudžią tiesą, ištrynė kelis laiškus ir atvertė dar keletą. Dievino savo darbą, nes darė tai, ką norėjo. Baigė verslo administravimą, bet sugrįžo čia, kad dirbtų su vaikais, kuriems reikia padėti ir atiduoti save. Senais gerais laikais ji buvo pamišusi dėl darbo. Bet dabar – po tragiško Kalifornijos pakrantės gaisro, praėjusį rudenį sunaikinusio tris iš keturių sporto aikštelių, ką jau kalbėti apie abu pastatus, kuriuose buvo laikoma visa įranga – poilsio centrui ne patys geriausi laikai. Blogiausia, kad pastato nuomos sutartis baigsis metų pabaigoje, o jie negali atsinaujinti.

Keblu buvo tai, kad Reinė turėjo šimtus vaikų, išvarytų iš sudegusių savo pačių namų. Ji troško po užsiėmimų sugalvoti jiems veiklos, kurioje nebūtų sekso, narkotikų, kad vaikai neslampinėtų gatvėmis, nevagiliautų parduotuvėse. Reinė buvo beužverčianti kompiuterį, kai jos akys užkliuvo už Yahoo naujienų puslapio. Rekordus mušanti žinia. Reinė peržiūrėjo vaizdo įrašą apie muštynes tarp Nacionalinės ritulio lygos žaidėjų – Anaheimo Antinų ir Sakramento Mamutų – nutriušusiame bare.

Įrašą rodė jau visą savaitę, nes… Reinė nesuprato kodėl, tikriausiai žmonėms patinka žiūrėti sporto skandalus. Klipe gerai žinomi profesionalūs sportininkai, parvertę vienas kitą, grūmėsi kažkokiame Los Andželo bare, plaikstėsi kumščiais, net dulkėjo.

Reinė pamojo kitam automobiliui ir vėl sužiuro į ekraną: vaizdai surakino galūnes ir gamino testosteroną. Filmuota medžiaga iš Stenlio taurės finalinių rungtynių, kuriose dalyvavo abi komandos. Žaidimą užbaigė ginčytinas sprendimas Antinų naudai ir sužlugdė Mamutų svajones.

Tą vakarą bare Mamutų žaidėjai išprovokavo muštynes prieš keturis Antinų žaidėjus ir nesiliovė tol, kol netikėtai iš kažkur pasirodė vyriausiasis jų treneris. Trisdešimt ketverių Markas Diegas buvo jauniausias ir populiariausias Nacionalinės ritulio lygos treneris visoje šalyje.

Ir tikriausiai žavesnis už savo brolį Riką.

Įraše Markas, išvydęs kovą, prisimerkė ir drąsiai žengė į patį vidurį, išplėšė savo žaidėjus, lyg šie būtų buvę besvoriai. Pirmą smūgį, švystelėjusį visai prie pat veido, Markas atrėmė ir kumščio savininką apdovanojo ilgu, rūsčiu žvilgsniu.

Vyrukas krito atbulas ir mėgino sprukti.

– Pats seksualiausias vaizdelis, kokį teko regėti, – pasakė Lena, įsmeigusi akis į įrašą Reinei per petį.

Aha. Taip, tikrai. Reinė, žinoma, ir anksčiau matė besimušantį Marką. Jiedu su Riku artimai bendravo. Kadaise ir Reinė buvo taip arti jų, augo su broliukais. Tuomet Markas buvo griežtas, protingas ir įnirtingai gynė tuos, kurie jam rūpėjo. Jis turėjo baisų mylios pločio randą, Reinė matė, kiek daug jis mušėsi. Anksčiau tuo žavėjosi, bet dabar jai visai nerūpėjo. Ji yra suaugusi, subrendusi.

Ar bent jau taip bandė save įtikinti.

Ekrane rankas prispaudęs prie šonų Markas kažką pasakė. Labai tyliai, bet agresijos pliūpsnis buvo nuslopintas.

– O, taip. Ateik pas mamytę, – sumurmėjo Lena. – Pažiūrėk į jį, Reine. Aukštas, tamsus, patrauklus. Bebaimis. Nesipriešinčiau, jeigu man parodytų savo jėgą.

Reinės pilve sukirbėjo – ne dėl to, kad prieš valandą tik pauostė tris gabalėlius picos kartu su paaugliais. Markas jau ne pašėlęs paauglys, jis – susitvardantis, rimtas vyras. Nepažįstamasis. Kaip jis rodo savo jėgą – ne Reinės reikalas.

– Lena, tu susitikinėji su jo broliu.

Kalbos apie Marką palietė žaizdą Reinės širdies kampelyje, kurį ji nedažnai prisimindavo.

– Niekada neteko taip ryškiai regėti broliukų Diegų šlovės. – Lena užaugo ne Santa Rėjuje. – Markas niekada nebuvo sugrįžęs namo nuo tada, kai aš draugauju su Riku. Būti jauniausiu, blogiausiu, seksualiausiu Nacionalinės ledo ritulio lygos treneriu atima daug laiko.

– Jis ne tavo skonio, patikėk manimi.

– Todėl, kad jis turtingas ir gerai žinomas? Todėl, kad šiurkštus kaip velnias ir šaltas kaip ledas?

– Todėl, kad jam trūksta pagrindinio organo.

Lena pasibaisėjusi aiktelėjo.

– Jis neturi pe…

– Širdies! Jam trūksta širdies! Jėzau, liaukis galvoti apie aną galą.

Lena nusikvatojo.

– Iš kur žinai, kad jis neturi širdies? – Jos akys išsiplėtė. – Jūs pažįstate vienas kitą! Žinoma, kad pažįstate, juk augote čia kartu su Riku. Kas nors bjauraus? Papasakok!

Reinė atsiduso.

– Aš buvau jaunesnė, todėl Markas visada laikė mane…

– Uždraustu vaisiumi? – viltingai susidomėjo Lena.

– Parazite, – pataisė Reinė. – Klausyk, nenoriu apie tai kalbėti.

– Aš noriu!

Reinė žinojo, kad Lena nepaliks jos ramybėje, todėl nusileido.

– Gerai. Buvau aistringai jį įsimylėjusi, maniau, kad jis atsakys tuo pačiu. Suklydau. Jis net nenutuokė, ką jaučiu, aš to nežinojau ir spėjau baisiai nusižeminti. Pabaiga.

– Oi, man reikia žinoti daugiau, ne tik šitai.

Laimei, Lenos telefonas sugalvojo kaip tik tą akimirką suskambėti. Telaimina Dievas AT&T telefonų tinklą. Lena pažvelgė į numerį ir nusivaipė.

– Turiu eiti. – Ji dūrė pirštu Reinės pusėn. – Šitas pokalbis dar nebaigtas.

– Taip taip. Vėliau, – Reinė mostu nuvijo Leną.

Paskui tyčia nusuko akis nuo kompiuterio ekrano, bet traukė kaip drugį prie liepsnos; Reinė negalėjo atsiplėšti ir vėl sužiuro.

Markas iš nutriušusio Los Andželo baro stūmė žaidėjus priešais save link juodo visureigio. Be pagalbos sutvarkė problemą.

Visa tai vyko prieš tris dienas. Muštynes rodė per visas žinių laidas, komisija norėjo nušalinti įsivėlusius žaidėjus. Manoma, kad įsikišo du treneriai ir pasiūlė sprendimą: lai nusprendžia už abi komandas sergantys gerbėjai.

Reinė pažvelgė į nepermaldaujamą, nepalenkiamą Marko išraišką kompiuterio ekrane ir visi metai išnyko. Ji ieškojo vaikinuko, kurį kažkada šešiolikmetė mylėjo iš visos širdies, bet neįžvelgė nė lašo panašumo.

***

Po dviejų valandų jie buvo nuplovę pasitenkinimą teikiantį automobilių skaičių, papildę tuščią poilsio centro iždą ir Reinė buvo nusiteikusi šią dieną pavadinti gera. Ji turėjo padėti paaugliams išvalyti plovyklą, kol atvažiuos autobusas. Dauguma vaikų turėjo atlikti namų darbus ir visokių kitokių reikalų.

Šlapia stovėjimo aikštelė buvo putota, ant betono voliojosi žarnos ir kibirai. Automobiliai nebestovėjo eilėje, todėl paaugliai lakstė aplink kaip siautėjančios šmėklos, pajutę laisvę laistėsi ir kankino vieni kitus. Reinė papūtė švilpuką, kad sulauktų dėmesio.

– Šiandien baigiame! – sušuko. – Labai dėkoju už pagalbą. Kuo greičiau susitvarkysime, tuo greičiau galėsime… – Ji nutilo, nes įvažiavo apygardos autobusas ir atidarė duris.

Prakeikimas. Beveik visiems reikėjo važiuoti tuo autobusu. Tai buvo vienintelis reisas.

Kai autobusas išriedėjo, Reinė nužvelgė netvarkingą aikštelę ir likusius du vaikus.

– Dar picos? – viltingai paklausė Todas.

Todas – išstypęs šešiolikmetis, kurio pilve buvo bedugnė arba raitėsi kaspinuotis.

Reinė pasisuko ir sužiuro į picų dėžes. Tuščios. Tada atlapojo kuprinę ir ištraukė pamirštus savo priešpiečius.

– Aš turiu sumuštinį su riešutų kremu ir želė.

– Miela, – tarė Todas ir surijo sumuštinį trimis kąsniais.

Jo akys buvo įsmeigtos į Šerę, aukštą mergaitę iš žemesnės klasės, ji ėmėsi vynioti žarnas. Šerė buvo ilga: ilgos, kavos spalvos galūnės ir grakštumas. Dar viena gaisro auka iš Todo kaimynystės, dabar ji su mama gyveno mažoje priekaboje. Kai Šerė pastebėjo spoksantį Todą, perliejo jį išdidumo kupinu žvilgsniu.

Todas tik šyptelėjo.

– Eik jai padėti, – paliepė jam Reinė. – Viena ji negali susitvarkyti.

– Žinoma, padėsiu, – atsakė Todas ir Reinė suprato, kas bus: jis sėlino prie klykiančios Šerės su kibiru putoto vandens.

Šerė čiupo žarną ir atstatė į jį it ginklą.

– Palik kibirą ir niekas nenukentės. Noriu pasakyti, tu nenukentėsi.

Todas juokėsi iš jos ir mojavo kibiru kaip raudona vėliava priešais bulių.

– Gerai gerai, – tarė Reinė ir atsistojo tarp jų. – Jau vėlu.

Ji žinojo, kad Todas dar keletą valandų turės padirbėti šeimai priklausančiame restorane. O Šerė, praleidusi pamokas, turėjo atlikti milijonus namų darbų. Mergaitei virš žandikaulio buvo matyti gyjanti mėlynė ir dar kelios virš alkūnės: panašu, kad ją kažkas gerai papurtė.

Reinė spėjo, kad tai tėvo darbas. Visi žinojo, kad Martinas yra šlykštus alkoholikas, bet niekas nenorėjo apie tai kalbėti, ypač Šerė, gyvenanti tik su motina, išskyrus tas naktis, kai ši įsileidžia vyrą į namelį-priekabą.

– Jis mane pavadino kaliause, – Šerė dūrė pirštu Todo pusėn. – Už tai jis atsakys savo apgailėtina šikna.

– Kaip kalbi, – pastebėjo Reinė.

– Gerai, savo apgailėtinu užpakaliuku. Jo apgailėtinas užpakaliukas už tai atsiims.

– Aš sakiau, kad tavo kojos tokios ilgos, kaip kaliausės, – iš už Reinės atsiliepė Todas. – Nesakiau, kad tu kaliausė.

Šerė kone suurzgė ir iškėlė žarną.

– Liaukis! – suriko Reinė. – Jeigu jį aplaistysi, neapsisaugosi nuo keršto.

– Teisingai, – Todas linktelėjo lyg koks tuščiagalvis. – Kerštas.

Reinė sukosi užčiaupti Todo, kai Šerė puolė su žarna ir sugriebė Todą.

Reinė nuleido rankas. Jiedu nusidirbo ir nusipelnė nuleisti garą. Ji pasitraukė nuo jų, bet stabtelėjo, kai didžiulis, žvilgantis sunkvežimis įsuko į aikštelę.

Kaip tik tada Todo kibiro turinys pasiekė Reinę. Ji įkvėpė iš nuostabos, kai šaltas, muiluotas vanduo permerkė kiaurai, staigiai atsisuko ir įsmeigė akis į susigėdusį paauglį, laikantį begėdiškai tuščią kibirą.

– O, varge, – suvapėjo jis. – Atsiprašau, bet tu sustojai ten, kur nereikia!

– Dabar tai tau bus labai blogai, – papikdžiugiavo Šerė. – Tu sušlapinai Reinės plaukus. Žinai, kiek prireiks laiko, kol tie jos plaukai vėl bus sutvarkyti?

Dėl plaukų Šerė buvo teisi. Reinė nusibraukė juos nuo veido, pasitaisė Antinų kepuraitę. Jos rudi, garbanoti plaukai susisukdavo nuo lietaus arba drėgno oro, arba net tada, kai Reinė neteisingai kvėpuodavo. Dabar neabejojo, kad plaukai priminė voverės uodegą.

– Viskas gerai. Tik… susitvarkykite, – pasakė Reinė, stebėdama sustojusį visureigį.

– Pažiūrėk ten, – su pagarba balse ištarė Todas ir Reinės plaukų katastrofa nugrimzdo užmarštin. – Gražutis visureigiukas.

Šliuksėdama sportiniais bateliais Reinė patraukė prie visureigio. Jautė, kaip vanduo upokšniais žliaugė per kūną, kai atsivėrė vairuotojo pusės langas.

– Atleiskite, – mandagiai tarė Reinė, jausdamasi kaip permirkusi žiurkė, – mes jau užsidarėme. Mes… – ir nutilo.

Vairuotojas buvo užsidėjęs Mamutų kepuraitę ir gerai saulę atspindinčius Oakleys akinius, kurie slėpė veidą nuo žmonių. Bet Reinė puikiai jį pažino ir širdis akimirksniu sustojo.

Vyriškis, kurį ką tik stebėjo.

Markas Diegas.

Dėvėjo baltus marškinėlius su sagutėmis, šie sensacingai paryškino tamsią odą ir plačius pečius. Ranka rašyta iškaba už Reinės skelbė Automobilio plovimas – 10 dolerių, bet Markas Diegas išsitraukė šimtinę. Ji įsmeigė į banknotą akis, buvo apstulbusi.

– Nesijaudinkite dėl plovimo, – pasakė žemu, ramiu balsu, kuris buvo kaip išlaikytas viskis – tas pats balsas, kaitinęs jos svajones paauglystėje.

Jis jos nepažino.

Žinoma, kad nepažino. Reinė buvo su kepuraite, akiniais nuo saulės, muilo putomis permirkusi iki paskutinio siūlelio, o ką jau kalbėti apie drabužius – kaip tikra apsileidėlė. Priešingai nei Markas, jis buvo panašus į gundantį ledinuką. Brangų saldainiuką.

Niekšas.

– Man tik reikia vietos automobiliui, – pasakė ir apdovanojo šypsena, kuri, Reinė žinojo, tikriausiai drėkino merginų kelnaites ir audrino tokius pat temperamentingus, per daug savimi pasitikinčius sportininkus. – Atvažiavau pasimatyti su Riku Diegu.

– Automobilį gali palikti čia, kur jis stovi, – atsakė Reinė.

Jis išjungė variklio degimą ir išlipo iš sunkvežimio – du metrai tvirto, stipraus ir dailiai raumeningo žavesio. Išlipo ir dar du vyrukai, Todas, stovėdamas už Reinės, prikando liežuvį.

– Keisis Reinoldsas! Džeimsas Vaskesas! O, varge, jūs, vyručiai, pavarot!

Keisiui, Mamutų dešiniojo krašto puolėjui, dvidešimt dveji, jis pats jauniausias komandoje. Laisvu laiku atrodė, vaikštinėjo ir kalbėjo kaip banglentininkas iš Kalifornijos. Dėvėjo laisvus krepšininko šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis iš banglentininkų parduotuvėlės Keiko saloje ir užsidėjęs atbulomis apsuktą Mamutų kepuraitę.

Džeimsas – kairysis komandos puolėjas. Nors dvidešimt ketverių, jis buvo ne mažiau pašėlęs nei Keisis, bet nepanašus į banglentininką, labiau į futbolo puolėją iš Nacionalinės futbolo lygos. Dėvėjo mėlynus apsmukusius džinsus ir prigludusius šilko marškinėlius, kurie aptempė ir pabrėžė kiekvieną jo raumenėlį.

Jei Reinė būtų nežinojusi, kad jiedu dalyvavo garsiose muštynėse bare, būtų tai atspėjusi iš baisiai juodos Keisio akies, mėlynės ir rando ant Džeimso žandikaulio. Jie vis tiek atrodė milijono verti sportininkai ir šypsodamiesi paspaudė Todo ranką.

Atrodė, kad vaikis tuoj nualps.

Markas ir du jo žaidėjai seniai laisvai bendravo vienas su kitu, bet kas viršesnis, buvo aiškiai matyti. Markas buvo viršiausias – ir jis neatitraukė įdėmių akių nuo Reinės.

Šūdas.

Ji nusisuko, bet jis sugriebė jos ranką ir apsuko šlapią nugarą. Reinė galvojo, kaip išsivaduoti.

Ar įspirti jam.

Tarsi perskaičius jos mintis Marko lūpos suvirpėjo.

– Atsipalaiduok, – sumurmėjo ir nuėmė jos akinius.

Reinė susiraukė priešais saulę, o Marko lūpose pasirodžiusi seksuali šypsena sukėlė gūsį nelauktų jausmų.

– Nelengva pripažinti, – pasakė jis, – bet blogiausi bruožai visada išlenda. Reine Sonders, pasižiūrėk į save.

Kiti toliau apsimestinai artimai šnekučiavosi. Markas banknotu paplekšnojo Reinės Antinų kepuraitę ir lėtai pakraipė galvą, lyg negalėtų patikėti, kad ji gali nešioti ne Mamutų kepuraitę.

Ir staiga Reinė vėl pasijuto esanti ta kvaila, įsimylėjusi paauglė. Ketveri metai ją paveikė, o jis nesijaudino dėl sugniuždymo. Būtų nieko apie ją nesužinojęs, jei Reinė nebūtų įsmukusi į jo namus ir nesušokusi striptizo. Viskas būtų kaipmat užmiršta, nes jis tuo metu mėgavosi oraliniu seksu. Prie savo klaidos tą vakarą ji pridėjo dar kelias, apie kurias nenorėjo net galvoti. Niekada. Galiausiai jos savigarba ir pasitikėjimas buvo visiškai sutraiškyti.

Dar blogiau, kad viena naktis panaikino jos ir Marko draugystės metus, viskas buvo ištrinta dėl vienos kvailos akimirkos.

Gerai, tegul bus kelių kvailų akimirkų.

Reinė kilstelėjo smakrą ir, regis, suklydo, nes vanduo, susikaupęs ant kepuraitės, pasileido veidu žemyn. Ji sumirkčiojo ir stengėsi išlikti rami, o tai nelengva net susiklosčius geriausioms aplinkybėms, kurios dabar toli gražu nepriminė geriausių.

Markas bakstelėjo jai per nosį.

– Išsipurvinai.

Ak, nereikia. Reinė įsivaizdavo, kad atrodo puikiai.

– Maniau, kad tau patinka purvinos mergaitės.

Tą akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, būtų galėjusi nusikąsti sau liežuvį. Praėjusį mėnesį jis buvo ant GQ žurnalo viršelio – dailiai išsitiesęs viename Los Andželo paplūdimyje ant smėlio.

Kartu su keturiomis, tokiomis pat smėlėtomis moterimis.

Reinė nusipirko tą prakeiktą žurnalą, kuris iš tiesų ją sunervino. Aišku, kad Markas suprato, nes jo veide pasirodė plati šypsena. Ji pasitrynė nosį, bet tikriausiai padarė tik dar blogiau, nes jo šypsena paplatėjo.

– Čia, – jis perbraukė jos nosies tiltelį.

Iš taip arti buvo sunku nepastebėti, koks gražus yra Markas Diegas.

Arba kaip skaniai kvepia.

Arba kaip prabangiai atrodo.

Ir visa tai siaubingai erzino.

– Nuvaliau, – pasakė Markas. – Dėl šito muilo ant tavęs ne kažin ką galiu padaryti. Sutvarkykime ir šitą.

Ir jai nespėjus jo sulaikyti, Markas truktelėjo permirkusią kepuraitę, blykstelėjo patenkintu žvilgsniu, išvydęs baisius jos plaukus, ir uždėjo jai savo kepuraitę. Žinoma, Mamutų klubo. Ranka persibraukė blizgančius juodus plaukus, truputį juos suvėlė, bet atrodė seksualiai.

Reinė nusiplėšė kepuraitę.

– Man patinka Antinai. Jie yra mano mėgstamiausia komanda.

Po jos žodžių abu Marko žaidėjai nusisuko nuo Todo ir įsispoksojo į ją. Reinė nesuprato, ar taip nutiko dėl to, ką ji pasakė, ar dėl to, kad niekas taip įžūliai nekalbėjo su bebaimiu jų lyderiu.

– Neįsižeiskite, – tarė ji jiems.

– Nieko tokio, – nusišypsojo Keisis ir ištiesė jai ranką, prisistatė.

Džeimsas padarė tą patį.

Jie abu iš karto patiko Reinei: ne dėl to, kad buvo garsūs ir velniškai žavūs – o jie tikrai tokie buvo, – bet dėl to, kad atrodė visai nekalti, jeigu lygintume su vyriausiuoju jų treneriu. Šis atrodė labai pavojingas. Reinė pasijuto šiek tiek nepatogiai, tikriausiai dėl kūną merkiančio muiluoto vandens.

O gal dėl to, kad Markas įdėmiai ją stebėjo – taip, kaip žaidimą ant ledo – o šitą ji žinojo, nes žiūrėjo jo žaidimus. Visut visutėlius.

– Iš kur pažįsti trenerį? – paklausė Džeimsas.

Reinė pažvelgė Markui į akis. Na, gal ne visai į akis, nes jis tebesislėpė po tamsintais Oakleys akiniais, kurie greičiausiai kainuoja daugiau nei ji per mėnesį išleidžia pirkiniams.

– Mes iš anksčiau pažįstami.

Marko veide vėl blykstelėjo šypsenėlė.

– Reinė su mano broliu Riku lankė tą pačią mokyklą, – jis nutilo, aišku, laukė, kad ji dar ką nors pridurtų.

Ačiū, nereikia, nes vienintelis dalykas, kurį ji gali pasakyti, yra: Ir vieną kartą aš norėjau su juo permiegoti, o jis mane atstūmė.

Vėliau jiedu, aišku, matėsi kelis kartus, kai Markas buvo grįžęs į miestą aplankyti brolio ir tėvo. Vieną kartą – kai jai buvo dvidešimt vieni, vietiniame policininkų susibūrime, kuriam Markas vadovavo. Jie šoko lėtą šokį ir oras tarp jų net spirgėjo. Trauka buvo labai didelė: Reinė matė Marko akyse, kad jis jautė tą patį, ir tirpo nuo jo dėmesio. Bet Reinė negalėjo atsikratyti mirtinos gėdos, kurią patyrė per nevykusį šešioliktąjį gimtadienį, todėl atsiprašė ir paliko Marką. Ji matė jį dar kelis kartus ir visi atsitiktiniai susitikimai buvo tokie pat.

Fizikos dėsniai nesikeičia. Saulė kyla. Ir leidžiasi. O ją visada beprotiškai trauks Markas Diegas.

Paskutinis atsitiktinis susitikimas įvyko prieš dvejus metus. Jie ir vėl, galima sakyti, pametė vienas kitą po lėto šokio per kalėdinę miesto šventę. Jis rodė susidomėjimą visomis kūno linijomis ir viena net labiau nei kitomis, bet Reinė ir vėl vadovavosi savisaugos taisykle.

– Tai jūs draugai? – Dabar jau ne tik jos, bet ir Marko pasiteiravo Džeimsas. – Ar?.. – Jis pamojo pirštu pirmyn atgal ir tuo pat metu pakraipė antakius.

Markas tik žvilgtelėjo į jį, nieko daugiau, ir Džeimsas užsičiaupė.

Įspūdinga.

– Nė vienas iš jų, – Reinė ryžtingai pasakė Džeimsui ir pabandė išgręžti marškinių kraštelį, nepaisydama fakto, kad Markas stovi pernelyg arti, įsibrovęs į jos asmeninę erdvę.

– Prabėgo daug laiko, – tarė jis, – tu atrodai…

– Visa permirkusi? – paklausė Reinė.

Marko akys degino ir Reinė viduje pajuto virpulį. Prakeikimas, jis vis dar veikia ją. Markas nusišypsojo, o ji prisimerkė, išdrįso pažvelgti į jį, bet Marko neapkvailinsi.

– Kitokia, – galiausiai ištarė jis. – Tu atrodai kitokia.

Taip, ji supranta, kad atrodo kitaip nei žavios moterys, kurias ji matė įsikibusias jam į parankę žurnaluose ir interneto puslapiuose.

– Gera tave matyti, – pasakė Markas.

Reinė norėjo tikėti, kad tai tiesa, bet su siaubu suprato, kad iš tikrųjų palinko prie jo, sužavėta kvailos magnetinės traukos. Bet ji tebuvo nuo žavesio sutrikusi trenerė. Iškėtusi rankas apkabino jį, tarsi visą laiką būtų ketinusi tik tai ir daryti. Spustelėjusi didžiulį, šiltą, tvirtą kūną Reinė stengėsi, kad kuo daugiau muiluoto vandens susigertų į jo marškinėlius.

– Tave taip pat gera matyti, – jos lūpos priartėjo prie jo ausies, palietė lezgelį.

Markas suakmenėjo nuo prisilietimo, bet nebandė išsilaisvinti, jis apkabino ją, įkalino savo glėbyje. Kad jį kur velnias, sujaudintas Reinės kūnas nubudo, buvo panašu, tarsi ji būtų laukusi jo sugrįžtant.

– Taip, tu kitokia, – sumurmėjo jis ir padarė tą patį, ką ir ji – priglaudė lūpas prie jos ausies, privertė virpėti. – Mažos katytės užauga ir užsiaugina nagučius.

Kai Reinė prapliupo kvatoti, jis sukando jos ausies lezgelį.

Ji aiktelėjo, bet jis apramdė skausmą liežuviu, priversdamas ją dar kartą aiktelėti.

– Minėjai, kad ieškai Riko, – sugebėjo išspausti ji ir išsilaisvino iš glėbio. – Jis biure.

Ir tada kiek įmanydama išdidžiau nuėjo, sportbačiai žliugsėjo, vanduo varvėjo nuo nosies, be to, ji numanė, kad pro permirkusias trumpas kelnes siaubingai persimato užpakalis.