Читать книгу Nuogas Niujorkas - Jo Leigh - Страница 1

Paskyra

Bri Kingston

Reklaminių tekstų kūrėjo padėjėja, BBDA, Manhatanas

Studijavo reklamą ir madą Keiso vakarų universitete

Gyvena Manhatane ♥ Vieniša, iš Ohajo

Gimė kovo 22 d.

*

Bri Kingston Manhatane gyveno penkis mėnesius ir dvylika dienų. Tai jau trečias kartas, kai ji lankėsi Švento Marko bažnyčios rūsio virtuvėje, kur su dar šešiolika menkai pažįstamų moterų mainėsi šaldytais pietumis. Ją pakvietė Liusė Princ, kurią Bri pažinojo keturias dienas. Liusė mainuose nedalyvavo. Ji kartu su sužadėtiniu persikraustė į Bafalą ir atlaisvino išskleidžiamą kušetę, ant kurios Bri miegojo vieno kambario bute, kurį dalinosi su dar trimis merginomis. Septyni šimtai per mėnesį už nuomą – labai mažai. Deja, net viryklė neveikė.

Iš tikrųjų tai jau šeštas apsilankymas virtuvėje. Jai leido ateiti į bažnyčios rūsį vakarą prieš mainus, kad paruoštų pietus. Šią savaitę – šešiolika porcijų vegetariškos lazanijos ir vidutiniškai aštraus mėsos troškinio, sudėtų į šildyti mikrobangų krosnelėje tinkamas dėžutes. Viskas paruošta išdalyti per dvisavaitinius mainus.

Nors pirmą kartą išgirdusi apie šią bendruomenę nusistebėjo, Bri kamavo dvi bėdos, neatsiejamos nuo Manhatano svajonių: padorių vienišų vyrų trūkumas ir pinigų stygius.

Ji numatė abu dalykus. Kadangi didžiąją dvidešimt penkerių gyvenimo metų dalį planavo pabėgti į Didįjį obuolį, perskaitė apie jį visus straipsnius, tinklaraščius ir knygas, dirbo studijų metais ir taupė pinigus kaip Skrudžas. Ji netgi turėjo atsidėjusi padorią sumą santaupų juodai dienai. Bri buvo nusiteikusi likti ilgam.

Neįtikėtinai pasisekė, kad sužinojo apie pietų mainus. Keturiolika iš šešiolikos taip pat buvo vienišos, dirbo Ist Vilidže, visos žinojo, kur vyksta laimingos valandos, kur pigiausia drabužių valykla, kur neiti į pasimatymą, jei kuriai apskritai pasisekdavo tokį susiorganizuoti.

Dar geriau – ji rado tikrų draugių Niujorke.

– Dėmesio, damos! – Šanona Fidžerald, rusvaplaukė iš koto verčiančia suknele, kurią Bri iš karto pastebėjo, turėjo šūktelėti, kad atkreiptų visų dėmesį. Merginos stoviniavo aplink sustatytus stalus priešais save tvarkingai išrikiavusios pietus. Visos atsinešė šaltkrepšius su ledų paketais. Po akimirkos jos vorele tarsi elegantiškos fabriko darbininkės eis nuo krūvelės prie krūvelės – visos jaunesnės nei trisdešimties ir visos šią gruodžio dieną vilkėjo tamsiai. Visos, išskyrus Bri. Ji pasirinko geltonai juodą languotą sijoną ir švarkelį, kuriuos pasisiuvo pati. Bri toptelėjo, kad kostiumėlis labai tiktų Šanonai.

– Ša, – tarė Šanona, ir po akimirkos kambaryje stojo tyla. – Dėkoju. Man kilo idėja, – pasakė ji.

Tai buvo ne šiaip idėja. Bent jau sprendžiant iš to, kaip ji tai ištarė. Visi žodžiai buvo tarsi didžiosiomis raidėmis ir paryškintu šriftu. Kažkuo ketina nustebinti. Ne šiaip kokiu nauju receptu.

– Toms, kurios čia naujokės, – Šanona linktelėjo į Bri pusę, – mano šeimai priklauso spaustuvė. Fidžeraldas ir sūnūs ties Dešimtosios aveniu ir Šiaurės penkiasdešimtosios gatvės kampu.

Bri matė tą spaustuvę. Ji milžiniška.

– Spausdiname mainų korteles. Daugiausia sporto, bet dabar jos sparčiai populiarėja. Menininkai ir nekilnojamojo turto agentai jas naudoja kaip vizitines korteles. O kur dar Saulėlydžio, Hario Poterio, Bado žaidynių… Ką tik baigėme milžinišką hiphopo kortelių užsakymą.

Šanona stabtelėjo ir apsidairė aplink. Paskui nusišypsojo.

– Tačiau niekas mainų kortelių nenaudoja tam, kam jos turėtų būti skirtos – mainytis vyrais.

Bri sumirksėjo ir susižvalgė su geriausia drauge Rebeka Torp. Abi kilstelėjo antakius. Bri dar kartą pasidžiaugė, kad jiedvi su Rebeka, nepaisant akivaizdžių charakterio skirtumų, suartėjo jau per pirmuosius pietų mainus. Bri buvo iš mažo miestelio Ohajuje, kur turėjo didžiulę viduriniosios klasės šeimą. Rebeka buvo advokatė, vienintelis vaikas pasipūtusioje niujorkiečių šeimoje ir vadovavo vienam didžiausių labdaros fondų pasaulyje. Tačiau per pirmas penkias pažinties minutes jiedvi šį tą suplanavo ir apsikeitė telefono numeriais, o vakare susidraugavo Facebook ir LinkedIn bei spėjo daugiau nei valandą prakalbėti telefonu.

– Įdomu, – kažkuriai tai ištarus Bri vėl sutelkė dėmesį į idėją ir intrigą.

Kita paragino:

– Tęsk.

Šanona pakluso.

– Prieš tris savaites buvau pasimatyme. Mano pusseserė pažinojo vyruką, kuris dirbo su kitu tokiu vyruku – žinote, kaip būna. Jis nuostabus. Tikrai. Susitikome restorane Monterone – žinojau, kad ten toks rizotas, kad liežuvį galima praryti – šiaip ar taip, jis gražus, turi gerą darbą, su kažkuo draugavo, bet prieš kelis mėnesius išsiskyrė. Tai buvo tikrai smagus aklas pasimatymas, vienas geriausių. Tačiau nebuvo to. – Rausvaplaukė atsiduso. – Jokios traukos. Abu supratome. Tačiau iš karto sumojau, kad jis puikiai sutartų su Džanise.

Visų žvilgsniai nukrypo į Džanisę. Bri ją žinojo, bet ji buvo viena iš kelių, su kuriomis dar nespėjo artimiau susibičiuliauti. Ji buvo daili, aukšta, subtiliai pasidažiusi tamsiaplaukė.

Džanisė išsišiepė.

– Buvome trijuose pasimatymuose – jis fantastiškas. Net negaliu tuo patikėti. – Džanisė padėjo rankas ant stalo ir pasilenkė virš pačios pagamintų vištienos tortilijų. – Penktadienį susipažinsiu su jo mama.

Patalpoje nuaidėjo Ooo.

– Žinau, – vėl atsitiesdama tarė Džanisė. Nugara tiesi, veidas švyti. Atrodė taip, tarsi būtų laimėjusi ne tik rašybos konkursą, bet ir gavusi geriausią baigiamojo matematikos egzamino pažymį.

Prakalbo Šanona:

– Žinote, visos pažįstame vyrų, kurie malonūs, žavūs ir turi gerus darbus. Kurie nėra gėjai, užimti arba slapta susituokę. Sudėjus tai su mano šeimai priklausančia spaustuve gauname…

Kaip Brodvėjaus spektaklis, – pamanė Bri. – Arba teleparduotuvė. Ji sulaikė kvapą laukdama, kol bus atskleista šlovingoji idėja.

Šanona iškėlė rankas. Abiejose laikė po kortelę. Gražią žvilgančią kortelę. Mainų kortelę, vertą Heismano trofėjaus1.

– Priekyje, – kalbėjo ji, – žinoma, nuotrauka. – Paskui ji apsuko rankas. – Kitoje pusėje – duomenys. Svarbi informacija.

– Pavyzdžiui… – tarstelėjo Bri ir nustebo, kad tai nuskambėjo garsiai.

– Visų svarbiausia, – pasakė Šanona, – santuoka, draugystė ar vienos nakties nuotykis.

Moterys linktelėjo. Tai labai svarbu. Kiek skausmo gyvenime pavyktų išvengti žinant, kas yra kas. Kiekvienas turi savo vietą. Bri niekada nedomintų santuoka. Tikriausiai ir draugystė, nors tai nuo daug ko priklausytų. Bet vienos nakties nuotykis? Dieve, taip. Su atrinktu vaikinu? Būtų tobula. Tikras rojus merginai iš Manhatano.

– Jo mėgstamiausias restoranas, – pridūrė Šanona, ir vėl pasigirdo visuotinis Aha. – Nors tokiai mergiotei kaip aš patinka ir aludė, kitos galbūt labiau mėgsta sušius. Dar yra jo aistra.

Po šių žodžių stojo tyla, bet Šanona ją ištęsė, nors pati buvo nekantri.

– Kaip ir aš, puikiai žinote, kad visi vyrai nori kalbėti apie save ir savo dalyką. Ne, ne apie tą dalyką. Turiu omenyje pagrindinį jų pomėgį. Žinote, apie Jankius, akcijų biržą, iPad arba filmus. Jei jūs palaikote Mets, nenorite įstrigti su makleriu. O gal ir norite, bet bent jau iš anksto tai žinosite. Ir galiausiai, – ištarė ji po dramatiškos pauzės, – esmė. Visiškas demaskavimas. Knarkimas man nė motais, bet jums gali trukdyti. Trauka – labai nepastovus dalykas. Tačiau visos nusipelnėme išgirsti nepagražintą tiesą. Google tokios informacijos nepateiks, tiesa?

Vėl stojo tyla, bet ne todėl, kad merginos sutriko. Visos pamažu suvokė idėjos genialumą. Galiausiai dvisavaitinių Švento Marko pietų mainų dalyvės ėmė ploti.

Gimė Karštų Niujorko vyrukų mainų kortelės.

***

Skubiai žvilgtelėjęs pro langą į sniego valytuvą, slenkantį Vakarų septyniasdešimt antrąja gatve, kabinete Čarlis Vinslou prisistūmė kėdę prie kompiuterio. Iš viso jų buvo trys, kiekviename buvo skirtingos operacinės sistemos, kiekviename mainėsi jam priklausančios žiniasklaidos grupės Nuogas Niujorkas vaizdai. Panašiai įrengti kabinetai buvo bute Kvinse, vienaukščiame name Los Andžele, bute Londone ir biure Sidnėjuje. O Delavere turėjo milžiniškus senus rūmus, kuriuose laikė didžiąją dalį serverių.

Nuogas Niujorkas – godi kalė, reikalaujanti nuolatinio dėmesio. Tai, kas 2005 metais prasidėjo nuo vieno tinklaraščio apie Manhataną, tapo dešimtimi atskirų tinklaraščių, kurie paskutiniais duomenimis sulaukė daugiau nei dviejų šimtų milijonų spustelėjimų per metus. Dar svarbiau – apytiksliai trisdešimt milijonų dolerių metinių pajamų iš reklamos. Nuogas Niujorkas panėšėjo į bet kurį kitą konglomeratą, tik čia gaminami produktai – mintys ir nuomonės, žodžiai ir patarimai, nuotraukos ir paskalos. Nuolat besikeičiantys, kad išliktų visada aktualūs. Pajamos plaukdavo vien tik iš reklamos. Nors Čarlis mokėjo nedidelei komandai visu etatu dirbančių darbuotojų ir labai didelei autorių komandai, kiekvienas tinklaraštis buvo tarsi jo kūdikis, nesvarbu, ar jis buvo apie įžymybes, finansus, sportą, technologijas, žaidimus ar net moterišką požiūrį į gyvenimą. Jis pasitikėjo redaktoriais, bet kiekviename redakcijos sąraše šmėžavo ir jo pavardė.

Dėl to Čarlis tapo įžymybe daugelyje miestų. Jam tai patiko. Kurdamas pirminį verslo planą apie tai negalvojo, bet juk galėjo būti ir blogiau nei kvietimai į svarbiausius renginius ir pribloškiančios moterys, besiveržiančios jį lydėti. Jis nebuvo toks kaip Klūnis, bet Čarlio ryžtas likti viengungiu per šešerius metus iš pokšto tapo faktu, o vėliau – legenda.

Suskambus jo telefonui jis atsiliepė beviele ausine, kurią įsidėjo iš karto po rytinio dušo.

– Naome. Kaip šiandien laikaisi, gražuole?

– Stebuklingai ir žavingai, kaip įprastai, – atsakė jo padėjėja nosiniu Bruklino akcentu, kurio tonas buvo sausas tarsi briutas.

Čarlis išsišiepė.

– Yra pokyčių?

– Ne. Tik nepamiršk, kad vienuoliktą užsuks siuvėjas. Neversk jo laukti. Praėjusį kartą taip nutiko, ir nors man esi be galo brangus, jo klientų sąrašas priverstų suvirpėti net tave.

– Tu visada paglostai man savimeilę. – Čarlis žvilgtelėjo į telefoną pažiūrėti, kas nori pertraukti skambutį. Pusseserė Rebeka. Keista, darbo dienomis ji retai rašo žinutes. – Turiu bėgt.

Naomė padėjo ragelį Čarliui nė nespėjus įjungti telefono klaviatūros.

*

Kas nutiko? Kas nors mirė? ČV

*

Po akimirkos telefonas pyptelėjo, ekranas vėl sušvito.

*

Viskas gerai. Turiu tau šį tą malonaus.

*

Jis vėl nuslydo grindimis, šįkart tam, kad patikrintų vieno naujausių klientų duomenis. Jų reklamos sukosi penkiose rinkose, keturiose sekėsi gerai.

*

Ką tokio? ČV

*

Pasimatymą.

*

Jis nusijuokė. Nykščiai skriejo klaviatūra.

*

Eik jau, Beka. ČV

*

Ji buvo jo mylimiausia pusseserė, o tai daug reiškė, nes jis turėjo daugybę pusbrolių bei pusseserių. Abu tėvai turėjo po penkis brolius ir seseris, kurie dauginosi tarsi triušiai. Čarlis pats buvo iš trijų vaikų šeimos, bet tik vienas jų spėjo susilaukti savų atžalų.

Užuot pyptelėjęs atėjus žinutei, telefonas suskambo. Čarlis įjungė garsiakalbį.

– Rimtai, – tarė Rebeka. – Manau, ji tau labai patiks. Ji… kitokia. Nauja. Visiškai nauja. Dėl Dievo meilės, ji vis dar vilki spalvotus drabužius. Be to, protinga, smulkutė, linksma ir visiškai pamišusi dėl įžymybių. Pames dėl tavęs galvą ir privers tave taip užriesti nosį, kad nematysi, kur eini.

– Ak, Rebeka. Nežinojau, kad tau rūpi. Atrodo, ji tobula.

– Lažinuosi, kad Valentino dieną nieko neveiki.

Jis atsiduso.

– Nebūk kvaila. Taip toli į priekį niekada neplanuoju.

– Šįkart suplanuosi.

Jos balso tonas privertė jį nukreipti akis nuo ekrano. Ji kaip visuomet jį erzino, bet jis neatmetė iššūkio. Jam patiko iššūkiai, o Rebeka buvo gudri. Labai gudri.

– Gerai.

– Dar susisieksiu.

– Kuo ji vardu?

– Ar tai svarbu?

Jis atsiduso ir padėjo rankas ant klaviatūros.

– Ne. – Čarlis padėjo ragelį. Po dviejų minučių jau buvo įsitraukęs į konferencinį pokalbį, pamiršęs Valentino dieną ir intriguojančias mįsles.

***

Bri pietums paruošė vegetarišką avinžirnių troškinį ir makaronus su sūriu, bet kaip ir kitos merginos į didelę virtuvę atėjo ne dėl maisto.

Šiandien – kortelių diena.

Per kelis pastaruosius pietų mainus daugiau dėmesio buvo skiriama kortelėms, o ne maistui. Visos, išskyrus vieną, mainų kortelių sąrašui pasiūlė mažiausiai du vyrus. Atnešė nuotraukas, pateikė informaciją, sutiko, kad pirmieji pasimatymai vyktų viešose vietose, o kortelę davusioji žinotų visas smulkmenas ir abiejų susitinkančiųjų telefono numerius. Paskui Šanona padarė kortelių maketus, dukart juos pakeitė, kol atrodė puikiai. Pats kortelių spausdinimas truko neilgai, bet laikas nuo tos gruodžio dienos ištįso tarsi plastilinas. Galiausiai praėjus pusantro mėnesio išaušo toji diena. Atsirado galimybė, nors ir labai menka, kad Bri pagaliau ras kortelę su nuotrauka svajonių vyro, kuris norės tik vienos neįtikėtinos nakties.

Tačiau ji nenusipelnė rasti pono Išrinktojo. Mat Bri nepasiūlė nė vieno vyro. Jokio. Ji pažinojo kelis vienišius reklamos agentūroje, bet nebuvo su jais pasimatyme. Tiesa, ją kvietė. Bet ji ketino kilti karjeros laiptais ir nenorėjo nepradirbusi įmonėje nė metų sudarinėti sąjungų. Gal ji ir iš Ohajo, bet ne iš medžio iškritusi.

Bri turėjo planų. Tiksliau, penkerių metų planą. Galutinis tikslas: tapti mados konsultante, rašytoja ir televizijos garsenybe. Planas jai buvo šviesulys, kelias, vedantis per Manhatano beprotybę. Viena sąlyga – jokiomis aplinkybėmis neužmegzti santykių su vyru. Tiesa, mergina turi poreikių. Atsikrausčiusi į Niujorką ji buvo keliuose pasimatymuose, bet tik keletas jų baigėsi seksu. Žemė nesudrebėjo nė karto, taigi nuo pat gruodžio galvoje vis sukiojosi mintis apie padorų, patikrintą vyrą vienai nakčiai.

Baisu tokiame mieste kaip Manhatanas beveik neturėti draugų. Tačiau kartu tai jaudina. Čia vyrai kitokie nei tie, kuriuos pažinojo gimtinėje. Taisyklės čia rodėsi… lankstesnės. Rizika didesnė.

Laimei, per pietų mainus ji susirado draugių. Tiesą sakant, tokių gerų, kad ją įtraukė į kortelių mainus, nors ir nebuvo prie jų prisidėjusi.

Įėjo Šanona, kilo chaosas. Moterys nė neatsigręždamos paliko pietus ir susibūrė aplink tuščią stalą. Šanonos polinkis į dramatiškumą privertė ją pakelti kartoninę dėžę aukštai virš galvos ir išberti ant stalo daugybę gražių praktiškų galimybių, atspausdintų ant 2,5 ir 3,5 colio dydžio slidžių kortelių, tinkančių į rankinę arba piniginę kaip informacija, įkūnijanti svajones ir norus.

Bri žvilgsnis nuslydo kortelių krūvele – išplėtusi akis, jausdama plūstantį adrenaliną ji tikėjosi ne per daug mielo vaikino. Tokio, su kuriuo būtų paprasta.

Prie jos priėjo Rebeka ir patapšnojo jai per petį. Bri dėbtelėjo į draugę. Vėl pažvelgus į korteles jai užėmė kvapą. Atokiau nuo krūvelės, tiesiai priešais Bri, gulėjo viena kortelė. Nuotrauka joje privertė Bri širdį suspurdėti.

Negali būti. Neįmanoma. Spengimas ausyse pritildė draugių balsus, ir ji virpančiais pirštais ištiesė ranką paimti kortelę.

Čarlis Vinslou. Tas Čarlis Vinslou. Tikriausiai tai pokštas, apgaulė. Jis galėjo turėti bet kurią moterį. Jau ir turėjo beveik visas. Kam jam siūlytis Švento Marko bažnyčios rūsyje?

– Taip ir maniau, kad jį atpažinsi.

Bri atplėšė žvilgsnį nuo kortelės ir darkart dirstelėjo į Rebeką. Ši šypsojosi taip pasipūtėliškai, tarsi būtų patekusi į klubą Rausvas dramblys. Bri nepajėgė išlaikyti žvilgsnio. Ji vėl pažvelgė į kortelę norėdama įsitikinti. Tas pats Čarlis Vinslou.

– Kaip?

– Jis mano pusbrolis, – tarė Rebeka.

– Tavo pusbrolis, – pakartojo Bri.

– Aha. Dievaži, vienišas.

– Jis galėtų turėti bet kurią.

Rebeka sukikeno.

– Taip, bet jei kas vakarą valgai omarus ir geri šampaną, anksčiau ar vėliau įgrysta, nemanai?

Bri papurtė galvą.

– Ne. Nors dabar suprantu, kodėl dalyvauji pietų mainuose. Mes – tunas, kai įprastai valgai ikrus, tiesa?

Rebeka pavarčiusi akimis paneigė tokią išvadą.

– Patikėk manimi, jam jau įgriso. O Valentino dieną jam reikia poros.

Bri žingtelėjo atgal, kad išlaikytų pusiausvyrą.

– Manęs? Aš… – žvelgdama į moterį, kurią manė pažįstanti, ji sumirksėjo. Jiedvi ne kartą buvo išėjusios išgerti ir puikiai sutarė. Daug juokėsi. Rebeka buvo pora metų vyresnė už Bri, šmaikšti, turtinga, bet paprasta. Be to, miela. Dar viena Niujorko mįslė, kodėl tokia moteris neturėjo poros.

– Ką pasakysi, Bri? Nežinau, kur jis tave nusives, bet tikrai bus velnioniškai prašmatnu.

– Aš iš Ohajo, – pasakė Bri. – Pati siuvuosi drabužius. Man ir metro važiuoti prašmatnu. Jis šaipysis iš manęs.

Rebeka uždėjo ranką ant Bri peties.

– Nesielk taip. Nagi. Tu ne tokia. Nesiūlyčiau, jei nebūčiau įsitikinusi, kad tau patiks. Pažįstu jį visą gyvenimą. Jis šmaikštus. Protingas. Patiksite vienas kitam. Be to, abu norite tik vienkartinio nuotykio. Ar turi ką prarasti?

– Jis tarsi Manhatano svajonių princas. Apie ką su juo šnekėti?

– Pavadinsi Manhatano princu. Už tai jis amžinai tave mylės.

– Man nereikia amžinai. Bet gal žmonės bent kartą mudu drauge išvydę įsimins mane?

– Bus nuotraukų, – tarė Rebeka vėl nukreipdama žvilgsnį į kortelių krūvą. – Visada būna nuotraukų su Čarliu.

– O kaip tu? – paklausė Bri. – Ar matai kandidatų?

Rebeka paėmė kortelę. Vaikinas atrodė tikras saldainiukas, bet atsukusi nugarėlę ji susiraukė.

– Vienos nakties nuotykis. – Ji švystelėjo kortelę atgal.

– O gal ne, – pareiškė Bri. – Gal jis tik mano norįs vienos nakties nuotykio. – Ji laikė Čarlio kortelę žinodama, kad kitai jos panorėjus turės išplėšti iš sustirusios rankos. Staiga Bri pakėlė vaikino saldainiuko kortelę. – Jis muzikantas. Orkestre groja smuiku. Įspūdinga. Be to, jis tavęs nepažįsta.

Mesdama ilgus rusvus plaukus per petį Rebeka nusišypsojo.

– Gal persigalvosi ir po pasimatymo su Čarliu staiga užsimanysi santuokos ir vaikų?

Bri nusijuokė.

– Ne. Bet tai nereiškia, kad taip negali nutikti kuriai nors kitai.

– Nesijaudink dėl manęs, Kingston. Susirasiu ką nors. Pirmiausia sutvarkykime tavo reikalus. Valentino dienos vakaras. Aš viską suorganizuosiu. Kuo greičiau pranešiu visas smulkmenas.

– O Dieve. – Bri nužvelgė savo drabužius. Pasiūti Singer mašina, su kuria ji dalijosi miegamuoju. Tamsiai žalias sijonas su pamušalu ir madinga raštuota šilkinė palaidinė, persiūta iš sėkmingo pirkinio dėvėtų drabužių parduotuvėje. Juodos pėdkelnės, juodi aukštakulniai ir kaspinas trumputėliuose plaukuose. Vienintelis kainavęs dalykas buvo batai, bet ir jie dėvėti. Kas, jei jis norės eiti į Pegu klubą arba į 24 Devintojoje aveniu? Visi akimirksniu supras, kad ji – niekas iš niekur, vilkinti visišką niekalą.

– Tu stilingesnė už bet kurią čia esančią merginą. Net už visas mados dizaino konkurso Project Runway dalyves. Nagi, Bri. Dėl to ir atvykai į Niujorką. Tai proga čiupti šį miestą už ragų. Tu tai gali, žinau, kad gali.

Bri atsitiesė.

– Gerai. Blogiausia, kas gali nutikti – visiškas apsikvailinimas. Daugybę kartų taip buvo. Paskambink Čarliui Vinslou. Pasakyk, kad netrukus jis susipažins su mergina.

Rebeka nusijuokė. Paskui pasilenkė į priekį.

– Kvėpuok, Bri. Gal reikėtų surasti tau kėdę. Nagi, mieloji, kvėpuok. Štai ant stalo popierinis maišelis. Gera mergaitė.