Отрывок из книги
– Olivija! – veriantis motinos klyksmas pro garsų kakofoniją prasiskverbė į tarsi vatos prikimštą Olivijos galvą.
Per tiek metų ji išmoko nebegirdėti nusivylimo ir pykčio mišinio, nuolat skambančio motinos balse. Šis atvejis visiškai toks pat – ji dar keletą akimirkų pabuvo užsimerkusi, kol įgavo jėgų susidurti su virš galvos pakibusiu audros debesiu. Galėtų kirsti iš nemenkos sumos, kad tėčio niekur neberasi. Kartais Olivija klausdavo savęs, ar tik tėvas nėra jos vaizduotės vaisius – vaikystėje ji taip retai jį matydavo. Ji įtarė, jog motina už jo ištekėjo dėl sąskaitos banke, o ne dėl ramios tėčio, šeimos padėties įpratinto susitvardyti, meilės. Kai Olivija paaugo tiek, kad imtų pastebėti tokius dalykus, tapo aišku: tėtis visada mieliau rinkdavosi savo šunų, o ne žmonos draugiją.
.....
Olivija neabejojo: Ešlis nepradėjo šaukti tik todėl, kad nuo vaikystės buvo griežtai auklėjamas.
– Žinoma, ketinu, – atsakė ji stengdamasi kalbėti ramiai. – Man sakė, jog jis miręs, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, todėl man reikia pasikalbėti su Gregoru… ir geriau be kelių tuzinų aplinkui šmirinėjančių žmonių. Aš noriu sužinoti, kur jis buvo… išsiaiškinti, ar teisiškai mes tebesame susituokę. Kol negausiu šių atsakymų, negalėsiu nuspręsti, kaip elgtis toliau. Tikrai nenoriu būti dviejų vyrų žmona. Nei tavo, nei mano šeima tokio nepadoraus elgesio man neatleistų.
.....
